Byla e3K-3-98-969/2018
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo ( - ) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo ( - ) ieškinį atsakovėms ( - ), dalyvaujant trečiajam asmeniui ( - ), dėl nuostolių, atsiradusių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių nuostolių atlyginimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovių ( - ) žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  3. Ieškovas nurodė, kad atsakovės, pateikdamos teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, bet neturėdamos tam pakankamo pagrindo, savo rizika nepagrįstai suvaržė ieškovo teises ir atliko neteisėtus veiksmus. Dėl atsakovių veiksmų, ginčijant ieškovo valdybos nutarimą ir prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, šiuo valdybos nutarimu paskirto generalinio direktoriaus (trečiojo asmens) įgaliojimai buvo nepagrįstai sustabdyti laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2015 m. liepos 9 d. Nors trečiasis asmuo negalėjo atlikti jam pavestų darbo funkcijų (ne dėl savo kaltės), ieškovas privalėjo mokėti jam darbo sutartimi sulygtą darbo užmokestį, todėl ieškovas patyrė nuostolių, susidedančių iš darbo užmokesčio trečiajam asmeniui, įmokų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir Garantiniam fondui.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nurodė, kad ieškovo valdyba 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu, be kita ko, atšaukė R. Ž. iš ieškovo generalinio direktoriaus pareigų ir paskyrė trečiąjį asmenį eiti ieškovo generalinio direktoriaus pareigas. Tuo pagrindu tarp ieškovo ir trečiojo asmens 2014 m. rugsėjo 26 d. buvo sudaryta darbo sutartis.
  3. Atsakovės Vilniaus miesto apylinkės teismui 2014 m. spalio 3 d. pateikė ieškinį dėl 2014 m. rugsėjo 26 d. valdybos nutarimo pripažinimo negaliojančiu civilinėje byloje Nr. e2-468-608/2016, ieškinį iš esmės grindė tuo, kad ( - ). Nurodyto valdybos nario išrinkimo teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas Kauno apylinkės teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. 2-2587-528/2015.
  4. Atsakovės, teikdamos ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. e2-468-608/2016, prašė taikyti ir laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti ieškovui įgyvendinti ir (ar) vykdyti ginčijamą valdybos nutarimą, sustabdant visus naujo generalinio direktoriaus (trečiojo asmens) įgaliojimus nuo jo paskyrimo dienos. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-468-608/2016, tenkino nurodytą atsakovių prašymą ir uždraudė ieškovui įgyvendinti ir (ar) vykdyti ieškovo 2014 m. rugsėjo 26 d. valdybos nutarimą dėl generalinio direktoriaus R. Ž. atšaukimo ir naujo generalinio direktoriaus (trečiojo asmens) paskyrimo, sustabdant visus bet kokius naujo generalinio direktoriaus (trečiojo asmens) įgaliojimus nuo jo paskyrimo dienos. Ši teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartimi. Ieškovas nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu (nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2015 m. liepos 9 d.) mokėjo trečiajam asmeniui atlyginimą.
  5. Atsakovės 2015 m. liepos 13 d. ir 2015 m. liepos 21 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. e2-468-608/2016 pateikė patikslintą ieškinį, kuriame nereiškė reikalavimo dėl 2014 m. rugsėjo 26 d. valdybos nutarimo pripažinimo negaliojančiu, ginčijo ( - ). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-468-608/2016 (kurioje buvo taikytos ginčo laikinosios apsaugos priemonės) nutraukė bylos dalį dėl pirminių atsakovių reikalavimų, joms jų atsisakius, o kitą ieškinio dalį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 3 d. nutartimi nurodytą pirmosios instancijos sprendimą paliko nepakeistą.
  6. Atsakovės 2015 m. birželio 29 d. ir 2015 m. liepos 7 d. atsisakė reikalavimų, keltų Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2587-528/2015. Nurodyta Kauno apylinkės teismo byla buvo nutraukta 2015 m. liepos 10 d. nutartimi.
  7. Byloje, kuri baigta neišnagrinėjus jos iš esmės, taikius laikinąsias apsaugos priemones, skolininkas taip pat gali patirti nuostolių, todėl taip pat gali būti aktualus ir jų atlyginimo klausimas. Tokiu atveju reikia nustatyti, ar egzistavo aplinkybės, kurios, išnagrinėjus bylą iš esmės, būtų lėmusios ieškinio atmetimą.
  8. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiais, kad atsakovės nurodytų ieškinio reikalavimų atsisakymu patvirtino savo teiktų ieškinių nepagrįstumą, ir sprendė, kad būtina įvertinti, dėl kokių priežasčių atsakovės atsisakė šių reikalavimų. Teismas nustatė, kad 2015 m. birželio 16 d. ieškovo neeilinis visuotinis akcininkų susirinkimas nusprendė atšaukti visą išrinktą bendrovės valdybą ir išrinkti naują. Nurodyta nauja valdyba 2015 m. birželio 23 d. priėmė sprendimą paskirti A. B. laikinai vykdyti ieškovo generalinio direktoriaus funkcijas; trečiasis asmuo 2015 m. liepos 13 d. atsistatydino iš ieškovo generalinio direktoriaus pareigų ir tą pačią dieną (2015 m. liepos 13 d.) ieškovo valdyba išrinko A. B. ieškovo generaliniu direktoriumi.
  9. Teismas konstatavo, kad atsakovių reikalavimai tiek Vilniaus miesto apylinkės teisme (iš esmės dėl trečiojo asmens paskyrimo generaliniu direktoriumi teisėtumo), tiek Kauno apylinkės teisme (dėl valdybos nario išrinkimo teisėtumo) prarado aktualumą, t. y. jų pareikštų reikalavimų nagrinėjimas neteko prasmės (net jei jie ir būtų buvę tenkinti, nebūtų atsiradę jokių teisinių pasekmių, nes jau buvo išrinkta nauja valdyba ir naujas generalinis direktorius) dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių, kurios atsirado jau po atsakovių nurodytų ieškinių pareiškimo. Teismas sprendė, kad atsakovės nurodytų reikalavimų atsisakė ne dėl savo reikalavimų nepagrįstumo, o dėl to, kad ginčai dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių neteko teisinio aktualumo.
  10. Teismas konstatavo, kad nenustatė atsakovių neteisėtų veiksmų, ir nurodė, kad dėl kitų sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) plačiau nepasisako. Teismas ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 146 straipsnio 2 dalies pagrindu atmetė kaip nepagrįstą, nesant vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti (neteisėtų veiksmų).
  11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad trečiasis asmuo bylos nagrinėjimo metu pripažino ėjęs į darbą kiekvieną dieną, dalyvavo vidiniuose ieškovo susirinkimuose, valdybos posėdžiuose; tai patvirtina tiek byloje esantys valdybos posėdžių protokolai, tiek liudytojo parodymai. Trečiasis asmuo pasitarimo metu duodavo užduotis darbuotojams, departamentų vadovai eidavo į pasitarimus pas trečiąjį asmenį. Ieškovas šių aplinkybių iš esmės neginčijo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad trečiasis asmuo, nors jo įgaliojimai, kurių vykdymą turėjo organizuoti ir prižiūrėti ieškovas, kaip jo darbdavys, ir buvo sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartimi, iš esmės toliau vykdė savo generalinio direktoriaus pareigas (bent jau jų dalį), tik su tam tikrais apribojimais (negalėjo pasirašinėti dokumentų ir pan.), už pareigų vykdymą ir gaudavo darbo užmokestį. Teismas sprendė, kad ieškovas reikalauja atlyginti tuos nuostolius, kurie neva atsirado dėl nutarties, kurios pats ir nevykdė.
  12. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2017 m. liepos 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  13. Kolegija nurodė, kad atsakovės, inicijavusios ginčą Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-468-608/2016, savo ieškinio reikalavimą – pripažinti negaliojančiu ieškovo 2014 m. rugsėjo 26 d. valdybos nutarimą dėl ieškovo generalinio direktoriaus atšaukimo ir naujo generalinio direktoriaus (trečiojo asmens) paskyrimo – grindė tuo, kad ( - ). Šio valdybos nario išrinkimo į ieškovo valdybą teisėtumo klausimas buvo sprendžiamas Kauno apylinkės teisme iškeltoje civilinėje byloje Nr. 2-2587-528/2015.
  14. Kauno apylinkės teisme civilinė byla Nr. 2-2587-528/2015 nebuvo išnagrinėta iš esmės, teisminį ginčą inicijavusioms atsakovėms atsisakius pareikštų ieškinio reikalavimų ir teismui bylą nutraukus. Tačiau įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra konstatuotas buvimas aplinkybių, kurios būtų lėmusios ieškinio, pareikšto Kauno apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2587-528/2015, atmetimą ( - ).
  15. Kolegija nurodė, kad atsižvelgiant į tai, jog nuo Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-2587-528/2015 baigties priklausė Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-468-608/2016 baigtis, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas buvimas aplinkybių, kurios būtų lėmusios ieškinio, pareikšto Kauno apylinkės teisme, atmetimą, yra pagrindas konstatuoti buvimą aplinkybių, kurios būtų lėmusios ieškinio reikalavimo, pareikšto Vilniaus miesto apylinkės teisme, atmetimą, o atsakovių veiksmus, pareiškiant prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje, nagrinėtoje Vilniaus miesto apylinkės teisme, įvertinti kaip bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovių veiksmų, prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-468-608/2016, nėra pagrindo vertinti kaip neteisėto veikimo.
  16. Kolegija pažymėjo, kad ši pirmosios instancijos teismo padaryta klaida neteikia pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis). Kolegija nurodė, kad vien tik atsakovių kaltės ir neteisėtų veiksmų nustatymo nepakanka taikyti joms civilinę atsakomybę, nes atsakomybė gali atsirasti tik nustačius ir kitas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas – priežastinį ryšį.
  17. Kolegija nurodė, kad šioje byloje ieškovas reikalavimą priteisti nuostolių atlyginimą turėtų išlaidų forma grindė tuo, kad dėl atsakovių prašymu taikytų ir laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 7 d. iki 2015 m. liepos 9 d. galiojusių laikinųjų apsaugos priemonių ieškovas, nors generalinio direktoriaus (trečiojo asmens) įgaliojimai ir buvo sustabdyti, privalėjo darbo sutarties pagrindu šiam mokėti darbo užmokestį ir kitas su darbo užmokesčiu susijusias išmokas ir tokiu būdu patyrė žalą.
  18. Kolegija nustatė, kad ieškovo valdyba 2014 m. rugsėjo 26 d. nutarimu, atšaukusi generalinį direktorių R. Ž., paskyrė trečiąjį asmenį eiti ieškovo generalinio direktoriaus pareigas. Tuo pagrindu 2014 m. rugsėjo 26 d. tarp ieškovo ir trečiojo asmens buvo sudaryta darbo sutartis bei sulygtas nustatyto dydžio atlyginimas per mėnesį. Ieškovo valdybos pirmininkas 2014 m. spalio 8 d. nutarimu Nr. 1560-14-66, atsižvelgdamas į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones bei siekdamas užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą, laikinai eiti direktoriaus pareigas paskyrė ekonomikos ir finansų direktorių A. B.. Minėtas nutarimas buvo panaikintas 2014 m. spalio 9 d. valdybos pirmininko nutarimu Nr. 1568-14-67, paaiškėjus trečiojo asmens nedarbingumo dėl ligos faktui, bei laikinai pavesta generalinio direktoriaus funkcijas atlikti tam pačiam asmeniui – A. B.. Pasibaigus trečiojo asmens ligos laikotarpiui valdybos pirmininko 2014 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1563-14-69 generalinio direktoriaus funkcijos laikinai pavestos A. B. dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių.
  19. Kaip minėta, trečiojo asmens įgaliojimų sustabdymo laikotarpiu jo, kaip generalinio direktoriaus, pareigos buvo pavestos kitam kompetentingam asmeniui – ekonomikos ir finansų direktoriui A. B.. Byloje nėra pateikta duomenų, kad dėl generalinio direktoriaus laikino pavadavimo būtų sutrikusi įmonės veikla, būtų laiku neįgyvendinti atitinkami projektai ar būtų buvę patirta kitų finansinių praradimų. Ieškovas neįrodinėjo, kad trečiąjį asmenį pavaduojančiam asmeniui dėl laikinai pavestų ir vykdytų generalinio direktoriaus funkcijų būtų buvęs mokamas didesnis ir (ar) papildomas darbo užmokestis (priemoka, priedas) nei už ekonomikos ir finansų direktoriaus pareigų vykdymą ar kad bendrovė būtų patyrusi kitų, su tuo susijusių papildomų (nenumatytų) išlaidų.
  20. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra priežastinio ryšio tarp ieškovo ieškinio pareiškime įvardytų nuostolių atsiradimo ir atsakovių veikimo naudojantis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu. Kolegija sprendė, kad trečiajam asmeniui išmokėta darbo užmokesčio suma ar su darbo užmokesčiu susijusių kitų išmokų sumokėjimas nėra laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmė. Tokių išlaidų ar jų dalies ieškovas būtų galėjęs išvengti, jeigu teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu būtų ėmęsis veiksmų tų priemonių galiojimo laikotarpiui atitinkamai modifikuoti su trečiuoju asmeniu sudarytos darbo sutarties sąlygas, tuo labiau kad teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo ne tik sustabdyti trečiojo asmens įgaliojimai, bet ir apskritai uždrausta įgyvendinti (vykdyti) ieškovo valdybos nutarimą dėl trečiojo asmens paskyrimo generaliniu direktoriumi. Tokių veiksmų ieškovas nesiėmė. Kaip jau nurodyta, papildomų išlaidų ar kitokių finansinių praradimų, kuriuos galėjo lemti atsakovių prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, buvimo fakto ieškovas neįrodinėjo.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai, pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti

    10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 5 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

    1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 328 straipsnį, nustatantį, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinti vien formaliais pagrindais. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą negu pirmosios instancijos teismas ir nustatė atsakovių neteisėtus veiksmus, tačiau vertino priežastinio ryšio ir žalos sąlygų egzistavimą, dėl kurių pirmosios instancijos nepasisakė. Civilinės atsakomybės sąlygų neįvertinimas pirmosios instancijos teisme negali būti laikomas formaliu pažeidimu, suteikiančiu apeliacinės instancijos teismui teisę jį ištaisyti remiantis CPK 328 straipsniu. Jei apeliacinės instancijos teismas formalia klaida laikė aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas netyrė kitų civilinės atsakomybės sąlygų (priežastinio ryšio ir žalos), tai pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl šių sąlygų yra visiškai nemotyvuotas (pirmosios instancijos teismas dėl priežastinio ryšio ir žalos nepasisakė, nevertino jokių įrodymų ir motyvų, susijusių su šiomis civilinės atsakomybės sąlygomis) ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tik tuo atveju, jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2012 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2012; kt.).
    2. Ieškovo apeliacinis skundas apsiribojo tik argumentais dėl sprendimo motyvų dėl atsakovių neteisėtų veiksmų ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.137 straipsnio nuostatos taikymo neteisėtumo bei nepagrįstumo. Nė viena iš šalių apeliacinės instancijos teisme neteikė jokių motyvų dėl priežastinio ryšio ar žalos vertinimo. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino atsakovių neteisėtus veiksmus, savo iniciatyva vertino priežastinio ryšio ir žalos sąlygų egzistavimą ir būtent šiuo pagrindu priėmė nutartį, t. y. peržengė apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 1 dalis) ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2007; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2008; 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012; 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2013; 2013 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2013 ir kt.).
    3. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kuriomis yra sustabdomi bendrovės vadovo įgaliojimai, taikymas suteikia pagrindą modifikuoti (nutraukti) iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sudarytą darbo sutartį ir nemokėti darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 35, 93 ir 229 straipsnius (DK redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.). Toks išaiškinimas leidžia darbdaviui nutraukti ar modifikuoti teisėtai sudarytą darbo sutartį, nemokėti atlyginimo net ir tuo atveju, kai laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos neteisėtai ir nepagrįstai kaip nagrinėjamu atveju. Darbdavio pareiga mokėti darbo užmokestį galėjo išnykti tik DK nustatytais pagrindais, t. y. nutraukus darbo sutartį su darbuotoju, susidarius prastovos situacijai dėl darbuotojo kaltės (DK 195 straipsnio 7 dalis) ar nušalinus darbuotoją nuo darbo (DK 123 straipsnis). Nurodytų pagrindų nagrinėjamu atveju taikyti nebuvo pagrindo. Prastovos institutas (DK 195 straipsnio 7 dalis) taikomas tik esant darbuotojo kaltei, o nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo savo pareigų atlikti negalėjo ne dėl savo kaltės, o dėl atsakovių prašymu pritaikytų nepagrįstų ir neteisėtų laikinųjų apsaugos priemonių (atsakovių neteisėtų veiksmų). DK 123 straipsnio 1 dalis nagrinėjamu atveju irgi negalėjo būti taikoma, nes trečiojo asmens įgaliojimai sustabdyti ne dėl jo kaltės ar veiksmų, o dėl atsakovių neteisėtų veiksmų – nepagrįstai jų prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. DK nuostatos nenurodo, kad darbo sutartis gali būti nutraukta ar modifikuota dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, todėl ieškovas neturėjo teisės nutraukti darbo sutarties, jos modifikuoti ir nemokėti trečiajam asmeniui atlyginimo. Pažymėtina, kad darbo sutartis su trečiuoju asmeniu buvo sudaryta anksčiau, nei priimta nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (darbo sutartis su trečiuoju asmeniui sudaryta 2014 m. rugsėjo 28 d., o nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimta 2014 m. spalio 7 d.), todėl apeliacinės instancijos teismo motyvai, neva ieškovas galėjo nesudaryti darbo sutarties, nes laikinosios apsaugos priemonės draudė vykdyti valdybos sprendimą, nepagrįsti. Kita vertus, vadovaujantis DK 123 straipsnio 5 dalimi, jeigu darbuotojas darbdavio arba tam įgaliotų organų pareigūnų reikalavimu buvo nušalintas nuo darbo (pareigų) nepagrįstai, jis turi teisę reikalauti, kad įstatymų nustatyta tvarka jam būtų atlyginta žala. Taigi, trečiojo asmens įgaliojimus laikinųjų apsaugos priemonių pagrindu sustabdžius nepagrįstai, trečiasis asmuo turi teisę gauti sulygtą darbo užmokestį arba reikalauti žalos atlyginimo iš ieškovo, o ieškovas dėl patirtos žalos (trečiajam asmeniui išmokėto darbo užmokesčio) atlyginimo turi teisę nukreipti reikalavimą atsakovėms.
    4. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, kad ieškovas tinkamai neįrodė, jog ieškovui kilusią žalą lėmė būtent atsakovių neteisėtais veiksmais pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, pažeidė įrodymų pakankamumo taisyklę. Ieškovas imperatyviųjų DK nuostatų ir darbo sutarties pagrindu išmokėjo trečiajam asmeniui atlyginimą, tačiau dėl atsakovių neteisėtų veiksmų iš esmės negavo to, ką tikėjosi gauti įdarbindamas trečiąjį asmenį generaliniu direktoriumi: trečiasis asmuo dėl nepagrįstai pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nurodytų pareigų eiti negalėjo ir jų nėjo. Tuo atveju, jei atsakovių neteisėtais veiksmais nebūtų buvę sustabdyti trečiojo asmens įgaliojimai, jis būtų vykdęs darbo sutartimi sulygtas funkcijas. Ieškovas įrodė priežastinį ryšį tarp atsakovių neteisėtų veiksmų ir žalos, o apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas priešingai, pažeidė įrodymų pakankamumo bei įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos šiais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; kt.).
    5. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškovas turėjo įrodyti, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsirado papildomų nuostolių, negauta pajamų ar patirtos papildomos išlaidos, kai šios aplinkybės nebuvo nei ieškinio pagrindas, nei ieškinio dalykas, pažeidė CPK 176 ir 185 straipsnius bei įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę. Ieškovas neturėjo pareigos įrodyti tų aplinkybių, kuriomis nesirėmė ir kuriomis negrindė ieškinio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas, netenkindamas ieškinio (apeliacinio skundo) tuo pagrindu, kad ieškovas neįrodė tų faktinių aplinkybių, kuriomis jis nesirėmė, išėjo už ieškinio ribų (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismo nurodytais argumentais netgi nesigynė atsakovės. Teismui draudžiama tapti šalies advokatu, patarti šalims, kokius gynimo būdus ar priemones taikyti, kokius reikalavimus reikšti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/199).
  2. Pareiškimu dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo trečiasis asmuo prisidėjo prie ieškovo kasacinio skundo.
  3. Atsakovės atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CPK 328 straipsnio taikymo pateikti neatsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė ne tik dėl to, kad nenustatė atsakovių neteisėtų veiksmų, bet ir dėl to, kad nustatė, jog trečiasis asmuo net ir po nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo toliau vykdė generalinio direktoriaus pareigas (ar bent jau jų dalį), už kurias ir gaudavo pagal su juo sudarytą darbo sutartį darbo užmokestį, kurį ieškovas ir siekia prisiteisti kaip žalos atlyginimą iš atsakovių. Taigi, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį ne tik dėl to, kad nenustatė atsakovių neteisėtų veiksmų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė tik dėl vienos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – neteisėtų veiksmų nebuvimo, todėl šią klaidą ištaisęs apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš esmės teisingai išspręsta byla ir ieškinys atmestas dėl to, kad nebuvo įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.
    2. Apeliacinio skundo ribų peržengimu nelaikoma teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, kurie nurodyti atsiliepime į apeliacinį skundą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2001). Atsakovės atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą nurodė, kad ieškovas neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų, kurias šiuo atveju turėjo įrodyti, t. y. neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Taigi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudarė visų civilinės atsakomybės sąlygų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismas šių ribų neperžengė.
    3. Kasaciniame skunde, aiškinant DK 35, 93 ir 229 straipsnius, neatsižvelgiama į tai, kad darbo sutartis buvo sudaryta su uždarosios akcinės bendrovės vadovu. Po nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo ieškovas turėjo pasirinkimo galimybę ir jo neribojo jokios imperatyviosios DK normos: 1) galėjo atšaukti trečiąjį asmenį iš bendrovės vadovo pareigų (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 ir 4 dalys, DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktas); 2) ieškovas galėjo nušalinti trečiąjį asmenį nuo pareigų vykdymo DK 123 straipsnio 1 dalies pagrindu (darbuotojas nušalinimas nuo darbo (pareigų) įstatymų nustatytais atvejais, taigi ir CPK nustatytais pagrindais); 3) ieškovas galėjo pasinaudoti DK 123 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir perkelti trečiąjį asmenį į kitą darbą bendrovėje. Jeigu ieškovas nevykdė nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, leido trečiajam asmeniui vykdyti bendrovės generalinio direktoriaus funkcijas ir mokėjo darbo užmokestį, tai tokiu atveju ieškovo nurodytos žalos negalima vertinti kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pasekmės. Ieškovas, nevykdydamas nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. leisdamas trečiajam asmeniui eiti generalinio direktoriaus pareigas ir mokėdamas jam darbo užmokestį už šių generalinio direktoriaus pareigų vykdymą, veikė savo rizika ir privalo prisiimti šių nuostolių (jei tokių ir buvo kilę) atsiradimą (CK 6.282 straipsnio 1 dalis).
    4. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad vien tik pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir darbo užmokesčio trečiajam asmeniui mokėjimo faktų turėjo pakakti visų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimui konstatuoti. Nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo ne tik sustabdyti trečiojo asmens įgaliojimai, bet ir uždrausta įgyvendinti (vykdyti) valdybos nutarimą dėl trečiojo asmens paskyrimo generaliniu direktoriumi, taigi ir darbo užmokesčio mokėjimas jam buvo negalimas. Ieškovas turėjo imtis veiksmų ir nemokėti darbo užmokesčio. Kadangi ieškovas to nedarė, netgi priešingai, pažeisdamas nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, trečiasis asmuo vykdė generalinio direktoriaus pareigas, o ieškovas jam už šių pareigų vykdymą mokėjo generaliniam direktoriui nustatytą darbo užmokestį, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenustatė visų civilinės atsakomybės sąlygų.
    5. Apeliacinės instancijos teismas tik pažymėjo dėl papildomų nuostolių (įskaitant ir nuostolių dėl papildomo atlyginimo mokėjimo A. B., jeigu toks buvo mokamas) ir šiuo argumentu negrindė ieškovo apeliacinio skundo atmetimo. Toks teismo argumentas nereiškia, kad teismas nurodė, jog ieškovas turėjo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis nesirėmė ir negrindė ieškinio reikalavimų.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13Dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės ribų apeliacinės instancijos teisme

  1. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas tų civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio ir žalos – buvimą, dėl kurių nepasisakė pirmosios instancijos teismas, ir spręsdamas, kad pirmosios instancijos teismas padarė formalų pažeidimą, kurį apeliacinės instancijos teismas turi teisę ištaisyti, pažeidė CPK 328 straipsnį. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad jei apeliacinės instancijos teismas formalia klaida laikė tai, jog pirmosios instancijos teismas netyrė kitų civilinės atsakomybės sąlygų (priežastinio ryšio ir žalos), tai pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl šių civilinės atsakomybės sąlygų yra visiškai nemotyvuotas, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl priežastinio ryšio ir žalos buvimo, peržengė apeliacinio skundo ribas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
  2. Kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad vien netinkamos teisės normos pritaikymas, jeigu, pritaikius tinkamą teisės normą, rezultatas išliktų toks pat, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą (nutartį), nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą (nutartį) formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2005; 2008 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2008; kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-687/2015). Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; 2012 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-27/2012).
  3. Pažymėtina, kad pagal CPK 327 straipsnį byla gali būti perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tokiais atvejais: pirma, jeigu apeliacinės instancijos teismas nustato CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytus pagrindus; antra, jeigu yra neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme; trečia, jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali bylos dalį dėl neišspręstų reikalavimų grąžinti pirmosios instancijos teismui, o kita bylos dalis išnagrinėjama apeliacine tvarka. CPK 329 straipsnio 1 dalyje nustatytas dar vienas pagrindas, kai apeliacinės instancijos teismas gali grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo – kai pažeistos ar netinkamai pritaikytos proceso teisės normos, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir šio pažeidimo negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
  4. Kasacinis teismas, aiškindamas šias nuostatas, yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek nustatytus materialiosios ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo trūkumus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2015 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-74-421/2015).
  5. Neišsamus ar nepakankamas bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme gali būti vertinamas kaip procesinis pažeidimas, sudarantis pagrindą teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, bet jis nėra pakankamas perduoti ginčą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu tai įmanoma padaryti apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 324 straipsnio 3 dalį tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad yra būtina, gali pakartotinai arba papildomai tirti pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-501-701/2015).
  6. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas; apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
  7. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2013). Pagal bendrąją taisyklę apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti apelianto argumentai kartu su skundžiamos teismo sprendimo dalies nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-690/2015).
  8. Pagal CPK 318 straipsnio 1 dalį šalys privalo, o kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi teisę raštu pateikti atsiliepimus į apeliacinį skundą ir juose išdėstyti savo nuomonę dėl paduoto apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo.
  9. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatyme įtvirtinta šalies pareiga teikti atsiliepimą užtikrina tinkamą ginčo šalių keitimąsi informacija ir teisę teikti argumentus apeliacinės instancijos teismo žodinio proceso atveju (CPK 324 straipsnio 2 dalis); atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais ir juos apeliacinės instancijos teismas privalo analizuoti, priešingu atveju būtų pažeistas vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų – šalies teisė būti išklausytai (lot. audiatur et altera pars) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2006; 2007 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2007).
  10. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, nenurodytais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinį skundą, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2006; 2007 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2007; 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2011; kt.).
  11. Nagrinėjamu atveju nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad: „atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas konstatuoja, kad aptartuose atsakovių veiksmuose teismas nenustatė jų neteisėtų veiksmų, todėl, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį kilti, dėl kitų sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) teismas plačiau nepasisako, o ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo CPK 146 straipsnio 2 dalies pagrindu atmeta kaip nepagrįstą, nesant vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti (neteisėtų veiksmų)“, tačiau, įvertinus po šio sakinio teismo sprendime išdėstytų dviejų pastraipų turinį, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pasisakė ir dėl kitų sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio. Taigi kasacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl priežastinio ryšio ir žalos, paremti klaidinga pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų interpretacija, išskiriant vieną sakinį iš motyvų visumos, todėl vien dėl šios priežasties kasacinio skundo argumentai dėl CPK 328 straipsnio, 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto pažeidimų atmestini.
  12. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo apeliacinio skundo ir atsakovių atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, konstatuoja, kad tiek ieškovas apeliaciniame skunde, tiek atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė argumentus ne tik dėl neteisėtų veiksmų, bet ir dėl žalos bei priežastinio ryšio (nurodydami, be kita ko, argumentus dėl to, ar trečiasis asmuo galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms vykdė ar ne generalinio direktoriaus pareigas, ar ieškovas privalėjo jam mokėti darbo užmokestį). Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šiuos šalių argumentus ir pasisakydamas dėl nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų neperžengė, todėl kasacinio skundo argumentai dėl CPK 320 straipsnio 1 dalies pažeidimo atmestini, kaip teisiškai nepagrįsti.

14Dėl atlyginimo nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių – visų darbuotojo darbinių funkcijų vykdymo sustabdymo – taikymo

  1. DK 123 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) reglamentuojamas nušalinimas nuo darbo. Pagal DK 123 straipsnio 1 dalį, jei darbuotojas pasirodė darbe neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, darbdavys tą dieną (pamainą) neleidžia jam dirbti ir nemoka jam darbo užmokesčio. Kitais atvejais nušalinti darbuotoją nuo darbo (pareigų) darbdavys gali tik įstatymų nustatytais pagrindais. Taigi DK 123 straipsnio 1 dalyje pateiktas nebaigtinis sąrašas atvejų, kai darbuotojas yra nušalinimas nuo darbo, pažymint, kad darbuotojas gali būti nušalintas nuo darbo ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais.
  2. CPK nustatytais atvejais teismas gali priimti nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 144, 145 straipsniai), be kita ko, ir sustabdyti darbuotojo visų ar dalies darbinių funkcijų vykdymą (įgaliojimus) (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Remiantis CPK 18 straipsniu įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Todėl jeigu CPK nustatytu pagrindu teismas priima nutartį taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kaip visų darbuotojo darbinių funkcijų vykdymo sustabdymą, tai laikytina, kad darbuotojas yra nušalintas nuo darbo įstatymo nustatytu pagrindu, ir darbdavys, vadovaudamasis DK 123 straipsnio 1 dalimi, tokiam darbuotojui neturi pareigos mokėti darbo užmokesčio.
  3. Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-468-608/2016, tenkino atsakovių prašymą ir uždraudė ieškovui įgyvendinti ir (ar) vykdyti ieškovo 2014 m. rugsėjo 26 d. valdybos nutarimą dėl generalinio direktoriaus atšaukimo ir naujo generalinio direktoriaus (trečiojo asmens) paskyrimo, sustabdant visus bet kokius naujo generalinio direktoriaus (trečiojo asmens) įgaliojimus nuo jo paskyrimo dienos. Ši teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartimi. Savo esme tokia teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo reiškia visų darbuotojo darbinių funkcijų vykdymo sustabdymą (nušalinimą nuo darbo). Taigi laikinųjų apsaugos priemonių laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2015 m. liepos 9 d. trečiasis asmuo negalėjo vykdyti savo, kaip generalinio direktoriaus, visų darbo funkcijų, o ieškovas (darbdavys) DK 123 straipsnio 1 dalies pagrindu neturėjo pareigos mokėti jam darbo užmokesčio.
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013 nurodyta, kad civilinės atsakomybės sąlygos dėl CPK 147 straipsnio 3 dalies suformuotoje kasacinio teismo praktikoje išlieka nepakitusios ir taikant CPK 146 straipsnio 2 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d.). Kasacinio teismo pažymėta, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies (dabar galiojančio CPK 146 straipsnio 2 dalis) pagrindu deliktinė atsakomybė taikoma nenustatant jos sąlygos – kaltės, nes tai yra ieškovo atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis; spręsdamas dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civiliniame procese, teismas turi nustatyti šias civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; 2011 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2011; kt.).
  5. Sprendžiant nuostolių dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo atlyginimo klausimą taikomas toks pats priežastinis ryšys kaip ir kitais deliktų atvejais. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu, t. y. jei atitinkami asmens veiksmai turėjo įtakos žalai atsirasti, tai tokiam asmeniui gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Taigi CK 6.247 straipsnyje apibūdintas priežastinis ryšys taikytinas ir tada, kai asmens elgesys gali būti ne vienintelė priežastis žalai atsirasti, tačiau pakankama. Be to, svarbu nustatyti, kad atsiradusi žala neturėtų būti pakankamai nutolusi nuo atliktų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013).
  6. Nagrinėjamu atveju nuostolius ieškovas patyrė ne dėl atsakovių neteisėtų veiksmų, o dėl savo veiksmų (mokėjo darbo užmokestį trečiajam asmeniui, nors pritaikius laikinąsias apsaugos priemones turėjo pagrindą nemokėti trečiajam asmeniui darbo užmokesčio vadovaudamasis DK 123 straipsnio 1 dalimi). Todėl nors nagrinėjamu atveju ir buvo nustatyti neteisėti atsakovių veiksmai, bet tarp jų ir ieškovo patirtos žalos nėra priežastinio ryšio. Kadangi nenustatyta viena iš būtinųjų atsakovių civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, tai nėra pagrindo atsakovių civilinei atsakomybei kilti.
  7. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, kuria paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį dėl nuostolių atlyginimo atmesti.

15Dėl bylos medžiagos neviešumo

  1. Ieškovas, atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjant bylą gali būti atskleistos jo komercinės paslaptys (konfidencialūs valdymo organų sprendimai, darbo sutarties nuostatos ir kt.), prašė pirmosios instancijos teismo skirti uždarą teismo posėdį ir bylos medžiagą pripažinti nevieša.
  2. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 13 d. protokoline nutartimi nutarė bylos medžiagą pripažinti nevieša, bylą nagrinėti uždaruose teismo posėdžiuose.
  3. Kasacine tvarka bylą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties, todėl 2018 m. kovo 13 d. nutartimi ji pasiūlė šalims pateikti paaiškinimus dėl nagrinėjamos bylos viešumo apimties.
  4. Ieškovo pateiktuose paaiškinimuose prašoma laikyti nevieša dalį bylos medžiagos: 2015 m. rugpjūčio 24 d. ieškinį ir jo priedus; 2015 m. spalio 2 d. trečiojo asmens atsiliepimą į ieškinį ir jo priedus; 2015 m. spalio 23 d. atsakovių atsiliepimą į ieškinį ir jo priedus; 2015 m. gruodžio 17 d. ieškovo dubliką ir jo priedus; 2016 m. sausio 15 d. ieškovo pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų tikslinimo ir jo priedą; 2016 m. sausio 25 d. tripliką ir jo priedus; 2016 m. balandžio 5 d. prašymą dėl trečiojo asmens dalyvavimo pripažinimo būtinu; 2016 m. balandžio 12 d. prašymą dėl įrodymų pridėjimo ir jo priedus; 2016 m. balandžio 13 d. rašytinius paaiškinimus ir jų priedus; 2016 m. liepos 21 d. ieškovo apeliacinį skundą; 2016 m. rugpjūčio 18 d. atsakovių atsiliepimą į apeliacinį skundą; 2016 m. rugpjūčio 18 d. trečiojo asmens atsiliepimą į apeliacinį skundą ir jo priedus; 2016 m. gruodžio 23 d. rašytinius paaiškinimus ir priedą; 2017 m. vasario 24 d. ir 2017 m. birželio 8 d. atsakovių rašytinius paaiškinimus; 2017 m. rugpjūčio 29 d. kasacinį skundą; 2017 m. spalio 3 d. pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo; 2017 m. spalio 4 d. atsiliepimą į kasacinį skundą; prašyme nurodytas teismų nutartis ir sprendimus; visus žodinių teismo posėdžių protokolus ir garso įrašus šioje byloje. Prašymas motyvuojamas tuo, kad nurodyta medžiaga pripažinta nevieša siekiant apsaugoti ieškovo komercinę paslaptį sudarančios informacijos slaptumą. Dokumentai, laikomi ieškovo konfidencialiais dokumentais, bei informacija, laikoma ieškovo komercinėmis paslaptimis, yra įvardyti 2015 m. spalio 1 d. ieškovo valdybos patvirtintame Konfidencialių dokumentų ir komercinių paslapčių sąraše (toliau – Sąrašas). Ieškovo nuomone, tam tikro tipo informacijos įtraukimas į Sąrašą jau pats savaime suponuoja tokio tipo informacijos slaptumą, jos vertingumą bei ieškovo protingas pastangas, nukreiptas šiai informacijai išsaugoti.
  5. Atsakovių pateiktuose paaiškinimuose prašoma laikyti nevieša dalį bylos medžiagos – Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-468-608/2016 ir Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-2587-528/2015 medžiagą, kuri pateikta šioje byloje. Prašymas motyvuojamas tuo, kad į bylą buvo pateikti dokumentai iš kitų civilinių bylų – Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-468-608/2016 ir Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-2587-528/2015, kurių medžiaga buvo pripažinta nevieša ir bylos buvo išnagrinėtos uždaruose teismo posėdžiuose. Atsakovių nuomone, visa nurodytų bylų medžiaga, pateikta šioje byloje, turi būti pripažinta nevieša, nes kasacinis teismas šiuo atveju negali spręsti dėl kitose bylose teismų priimtų nutarčių dėl bylos medžiagos neviešumo.
  6. CPK 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta teismo teisė motyvuota teismo nutartimi skirti uždarą teismo posėdį žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat kai viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, tarnybos, profesinę ar komercinę paslaptį arba kai teismas imasi priemonių šalims sutaikyti. Pagal CPK 10 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas viešame teismo posėdyje sprendimą ar procesą užbaigiančią nutartį, turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva motyvuota nutartimi nustatyti, kad bylos medžiaga ar jos dalis yra nevieša, kai reikia apsaugoti žmogaus asmens, jo privataus gyvenimo ir nuosavybės slaptumą, informacijos apie žmogaus sveikatą konfidencialumą, taip pat jeigu yra pagrindas manyti, kad bus atskleista valstybės, tarnybos, profesinė, komercinė ar kita įstatymų saugoma paslaptis.
  7. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Bylos nagrinėjimas uždarame teismo posėdyje turėtų būti skiriamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, šalių ypatumus, bylos dalyką ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos šalių teisių ir teisėtų interesų negalima apsaugoti kitais būdais (pavyzdžiui, skiriant uždarą posėdį tik atskirų įrodymų tyrimui arba pasinaudojant bylos medžiagos, o ne posėdžio viešumo, ribojimu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 64 punktas).
  8. Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas, gavęs šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo ir (ar) bylos nagrinėjimo uždarame posėdyje, visų pirma turėtų spręsti, ar pateikta informacija laikytina saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jei teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumo užtikrinimui. Tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 68 punktas).
  9. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad: šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti šios informacijos atitiktį saugotinos informacijos reikalavimams; vien informacijos, kuri vienos iš ginčo šalių įvardijama ar pagal ginčo šalių sudarytus susitarimus laikytina konfidencialia, pateikimas teismui, neįvertinus, ar šioje informacijoje esanti informacija sudaro komercinę ar kitokią paslaptį, ar yra saugotina privataus gyvenimo požiūriu, nėra pakankamas pagrindas laikyti šią medžiagą nevieša ir tuo labiau skirti uždarą teismo posėdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 67, 73 punktai).
  10. Reikalavimai, keliami informacijai, kuri gali būti pripažinta komercine paslaptimi, nustatyti CK 1.116 straipsnio 1 dalyje, iš esmės yra trys: slaptumas, vertingumas ir protingos pastangos, nukreiptos šiai informacijai išsaugoti. Slaptumas ir vertingumas aiškinami kartu, nes informacija turi komercinę vertę dėl to, kad jos nežino tretieji asmenys, o ją turinčiam asmeniui ši informacija sukuria konkurencinį pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius. Taigi tam, kad informacija sudarytų komercinę paslaptį, nepakanka, kad ji būtų tik slapta, – tokios informacijos turėtojas turi turėti verslo privalumų, gamybinio pranašumo, finansinės naudos ir kita. Informacija turi būti saugoma, bet jos slaptumo užtikrinimo poreikio laipsnis neturėtų būti suabsoliutintas – tai turi būti protingos, bet neypatingos pastangos. Protingumo reikalavimas taikomas ne tik teisinei, organizacinei, techninei ir kitai apsaugai, bet ir teisėtiems komercinės paslapties atskleidimo bei panaudojimo būdams. Paprastai informacijos savininkas turėtų sudaryti sąlygas kitiems asmenims aiškiai ir nedviprasmiškai suprasti, kad atitinkama informacija yra slapta, jis taip pat turi sukurti tvarką, kaip su šia informacija susipažinti, užtikrinti jos laikymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016, 38–39, 42 punktai).
  11. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas nepagrindė, kad į bylą pateikta informacija sudaro jo komercinę ar kitokią paslaptį, – nei ieškovo prašyme, nei rašytiniuose paaiškinimuose išsamiai neatskleista, kuo ši informacija sukuria konkurencinį ieškovo pranašumą prieš kitus rinkos dalyvius, tik deklaratyviai nurodyta, kad informacija laikytina komercine paslaptimi. Ieškovas nenurodė ir nepagrindė, kodėl konkreti šiuose dokumentuose pateikta informacija saugotina, ar ši informacija atitinka saugotinos informacijos reikalavimus būtent nagrinėjant ginčą teisme.
  12. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat į nagrinėjamos bylos pobūdį ir kasacinio teismo paskirtį formuoti vienodą teisės taikymo ir aiškinimo praktiką bei užtikrinti visuomenės informavimą apie šią praktiką, konstatuoja, kad ieškovas nepagrindė CPK 9 straipsnio 1 dalyje, 10 straipsnio 2 dalyje nurodytų bylos viešumo ribojimo sąlygų buvimo, todėl jo prašymai laikyti visą ar dalį bylos medžiagą nevieša pripažintini nepagrįstais.
  13. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovių rašytiniuose paaiškinimuose nurodyta medžiaga iš Kauno apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-2587-528/2015, kurios medžiaga buvo pripažinta nevieša, buvo pateikta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje ( - ). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija ( - ) nutartimi civilinėje byloje ( - ) nutarė laikyti visą bylos medžiagą vieša, nurodydama, kad ši nutartis neužkerta kelio pagal CPK 10 straipsnio 2 dalį kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu jau išnagrinėtos bylos medžiagos dalį laikyti nevieša. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad šalys nesikreipė į pirmosios instancijos teismą su prašymu jau išnagrinėtos bylos medžiagos dalį laikyti nevieša. Tai reiškia, kad nurodyta medžiaga šiuo metu yra vieša. Bylos medžiagos, kuri yra vieša, nėra pagrindo pripažinti nevieša nagrinėjamoje byloje.
  14. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl atsakovių rašytiniuose paaiškinimuose nurodytos medžiagos iš Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-468-608/2016, kurios medžiaga pripažinta nevieša, išviešinimo duomenų nėra. Kadangi kasacinis teismas šiuo atveju negali spręsti dėl kitose bylose teismų priimtų procesinių dokumentų pagrįstumo, taip pat ir bylos medžiagos viešumo apimties, tai dokumentai, pateikti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-468-608/2016, pripažintini neviešais ( - ). Pažymėtina, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartis ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis iš Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-468-608/2016 yra išviešintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje ( - ), todėl šios nutartys nelaikytinos nevieša bylos medžiaga.

16Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasaciniame teisme patirta 4,19 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus ieškovo kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

19Pripažinti nevieša šią bylos medžiagą – dokumentus, pateiktus iš Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-468-608/2016: 2015 m. liepos 13 d. patikslintą ieškinį (1 t., b. l. 42–52), 2015 m. liepos 21 d. patikslintą ieškinį (1 t., b. l. 53–63), 2014 m. spalio 3 d. ieškinį (1 t., b. l. 66–71; 3 t., b. l. 126–131), Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. sprendimą (3 t., b. l. 11–19), 2014 m. spalio 23 d. atsiliepimus į ieškinį (3 t., b. l. 132–134, 135–147, 148–152), 2014 m. spalio 24 d. atsiliepimą į ieškinį (3 t., b. l. 153–156), 2014 m. spalio 27 d. atsiliepimą į ieškinį (3 t., b. l. 157–161).

20Kitą bylos medžiagą laikyti vieša.

21Priteisti valstybei iš ieškovo ( - ) 4,19 Eur (keturis Eur 19 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

22Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.