Byla 2A-1289-603/2012

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Kutrienės, Loretos Lipnickienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir A. M., teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens UAB „VVV“ ir ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams L. M., T. M. dėl statinio pripažinimo bešeimininkiu ir perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn bei T. M., L. M. priešinį pareiškimą ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisės į buto priklausinį pripažinimo, bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tretieji asmenys A. M., M. M., V. P., Violeta B. P., A. M., E. M.-Kasparaitienė, N. D., R. D., UAB „VVV“, Vilniaus apskrities valstybinė mokesčiu inspekcija, VĮ „Registrų centras“.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti 14,41 kv. m ūkinį pastatą ( - ), plane pažymėtą žyma 2I1/p, bešeimininkiu ir perduoti pareiškėjo nuosavybėn. Jis nurodė, kad Vilniaus miesto DŽDT VK 1973 m. kovo 16 d. sprendimu garažų statybai skirtas 40 kv. m žemės sklypas ( - ), įpareigojant statytojus nugriauti esamus ir vietoje jų pastatyti namo gyventojams tris sandėliukus. Garažai priimti naudoti 1975 m. gegužės 15 d., statytojams J. R. ir V. P. viešame registre įregistruotos nuosavybės teisės į juos. Nors ūkinis pastatas, plane pažymėtas žyma 2I1/p, buvo pastatytas teisėtai, vykdant pirmiau nurodytą Vilniaus miesto DŽDT VK 1973 m. kovo 16 d. sprendimą, tačiau jame esančių sandėliukų priklausomybės klausimas neišspręstas; šiuo metu ūkinis pastatas yra 1977 kv. m namų valdos žemės sklype ( - ), kuriame yra gyvenamasis namas; nekilnojamojo turto registro duomenimis, šiame name esantys butai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6 nuosavybės teise priklauso suinteresuotiems asmenims, tarp jų butas Nr. 5 – T. M.. Gyvenamojo namo butai (Nr. 1, 5 ir 6) privatizuoti su rūsio patalpomis, tačiau nėra duomenų, kad būtų privatizuoti ūkiniame pastate esantys sandėliukai. Pareiškėjo 2006 m. birželio 20 d. aktu ūkinis pastatas, plane pažymėtas žyma 2I1/p, įtrauktas į apskaitą kaip statinys, neturintis savininko arba kurio savininkas nežinomas.

5Atsakovai pateikė teismui priešinį pareiškimą, kuriuo prašė ūkinį pastatą, plane pažymėtą žyma 21 l/p, esantį adresu ( - ), pripažinti nuosavybės teises kaip į priklausinį, privatizuotą kartu su butu ir įregistruoti nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą-ūkinį pastatą 21 l/p ( - ), šiuo adresu registruotiems buto Nr. 5 bendrasavininkų L. M. ir T. M. vardu, kaip jungtinę sutuoktinių nuosavybę. Nurodė, kad 1940 m. ( - ), buvo pastatytas ir įregistruotas ūkinis statinys. Pokario metais šis statinys priklausė butų Nr. 5 ir 6 šeimoms; 1973 m. jis nugriautas, o butų Nr. 5 ir 6 šeimoms pastatytas ginčo ūkinis pastatas, kuriame buvo trys sandėliukai. Suinteresuoti asmenys 1978 m. įsigijo ginčo sandėliukus, pasikeitę butais su buto Nr. 5 gyventojais, kuriems priklausė iš viso keturi sandėliukai; be to, jie pirko dar vieną sandėliuką iš buto Nr. 6 gyventojų. Suinteresuoti asmenys 1992 m. privatizavo butą su visomis pagalbinėmis patalpomis pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą; jie 2006 m. pradžioje kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl sandėliukų įregistravimo, tačiau prašymas nebuvo patenkintinas dėl to, kad šie neidentifikuoti. Suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad sandėliukai yra teisėti statiniai, nes pastatyti vietoje nugriautų 1940 m., jais suinteresuoti asmenys naudojasi nuo apsikeitimo butais 1978 m., todėl laikė, kad sandėliukus ginčo ūkiniame pastate įgijo sąžiningai ir niekas neturi daugiau teisių už juos į šį turtą. 1992 metais pagal 1991-05-28 d. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Nr. 1-1374, atsakovų butas buvo privatizuotas su visomis pagalbinėmis patalpomis. Pagal šį įstatymą buvo privatizuojami butai ir namai, nes tik buto ar namo nuomininkas gaudavo orderį į teisę užimti nurodytą plotą. Buto priklausiniai, kaip rūsiai, sandėliukai ir kt. neturėdavo orderio, juos skirstydavo butų valdybos tolygiai kiekvienai namo šeimai. Privatizuojant butus sutartyje buvo nurodoma, kad butas perkamas su priklausiniais. Buvo privatizuojamas visas nekilnojamas turtas, kurį valdė gyventojas (pirkėjas) iki privatizacijos. Ginčo patalpos VĮ Registrų centre visada buvo apskaitomos kaip namo priklausinys nuo 1940 metų. Atsakovai privatizavo tuos sandėliukus, kurie jiems atiteko po 1973 m. partokratinio patalpų išdalijimo, nes suinteresuoti asmenys pasikeitė butais 1978 m. Ūkinis statinys 2/1 p stovi ant L. ir T. M. pirktos, privatizuotos žemės ir yra jų privačios žemės priklausinys.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino. Pripažino L. M. ir T. M. nuosavybės teises kaip jungtinę sutuoktinių nuosavybę į nekilnojamąjį daiktą-ūkinį pastatą 2I l/p, esantį adresu ( - ), kaip į priklausinį, privatizuotą kartu su butu, esančiu ( - ). Teismas iš T. M., L. M. paaiškinimų teisminio nagrinėjimo metu nustatė, kad ginčo pastatas – sandėliukai – nuo 1940 m. iki tol, kol buvo nugriauti (1974 m.), tarnavo anglims, malkoms ir kitiems ūkio paskirties daiktams laikyti, nes name, esančiame ( - ), nebuvo centrinio šildymo, šiais sandėliukais naudojosi visi šio namo gyventojai. Teismas nustatė, kad 1973 m. (kai jau name buvo centrinis šildymas) šio namo gyventojai J. R. (Nr. 4 butas), V. P. (Nr. 2 butas) kreipėsi į Viliaus miesto DŽDT vykdomąjį komitetą su prašymu leisti šio namo kieme statyti du individualius garažus esamų sandėliukų vietoje, įsipareigojant vietoje nugriautų sandėliukų pastatyti tris naujus sandėliukus: Nr. 5 buto gyventojams M. K. bei S. šeimai (po vieną) bei Nr. 6 buto S. šeimai (vieną), kiti namo gyventojai garažų statybai neprieštaravo, tačiau nurodė, kad jiems sandėliukai nereikalingi. Teismas padarė išvadą, kad nuo 1940 iki 1973 metų nugriautais sandėliukais namo, esančio ( - ), naudojosi visi namo gyventojai, nes jie pasisakė 1973 metų vasario mėn. rašytame sutikime Vilniaus miesto vykdomajam komitetui, o pastačius 1974 m. naujus po vienu stogu su J. R. (šiuo metu N. D.), V. P. garažais pagal Vilniaus miesto DŽDT vykdomojo komiteto 1973-03-16 sprendimo Nr. 215 „Dėl leidimo statyti garažą ( - ) individualioms mašinoms“ naudojosi M. K., A. S. šeimos (Nr. 5 butas) bei Nr. 6 buto J. S. šeima (3 sandėliukai). Teismas nustatė, kad T. M. bei L. M. bute Nr. 5, esančiame ( - ), gyvena nuo 1978 metų ir jų teiginys, kad nuo to laiko jie naudojosi dviem sandėliukais namo kieme (M. K. bei A. S. šeimų), yra nepaneigtas. Nurodė, kad kaip matyti iš Nr. 1, 2, 3 butų savininkų rašytinio 2010-01-28 paaiškinimo, esančio byloje, jie taip pat nepretenduoja į sandėliukus, esančius namo kieme, nurodant, kad jais naudojasi T. M. ir L. M. šeima. Nustatė, kad J. S. (Nr. 6 buto gyventojas) pardavė L. M., gyv. Nr. 5 namo bute, jam priklausantį sandėliuką 4,8 kv. m, esantį tuo pačiu adresu prie kaimyninių garažų už 1000 rublių, t. y. viso T. ir L. M. faktiškai naudojasi visais trimis sandėliukais namo kieme po vienu stogu su J. R. (šiuo metu N. D.), V. P. garažais. Padarė išvadą, kad tiek iki butų privatizavimo, tiek ir po jo ginčo patalpos – 1974 m. ūkinio pastato, kadastro ir registro dokumentuose pažymėtas raidėmis 2I1/p, unikalus Nr. ( - ), susidedančio iš trijų sandėliukų 4.94 kv. m, 4.69 kv. m, 4.78 kv. m, viso 14,41 kv. m ploto, paskirtis buvo susijusi su butų Nr. 5, 6 naudojimu, jos buvo naudojamos butų savininkų poreikiams tenkinti, todėl šios patalpos galėjo ir turėjo būti privatizuotos kartu su atsakovų butu kaip jų buto priklausiniai (privatizavimo momentu). Teismas taip pat pažymėjo, kad 14,41 kv. m ploto ūkinis pastatas ( - ), 2I1/p – yra ant privataus žemės sklypo, kurio savininkai yra įregistravę nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre, tame skaičiuje T. M. bei L. M., Lietuvos Respublikai nepriklauso nuosavybės teisės į šį žemės sklypą. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nors į šį ginčo pastatą nuosavybės teisės viešame registre neįregistruotos, ir jis nėra tinkamai suformuotas kaip nekilnojamojo turto objektas, o Vilniaus savivaldybė 2006-06-20 aktu Nr. 2 šį pastatą apskaitė kaip statinį, neturintį savininkų (arba kurių savininkai nežinomi), tai nesudaro įstatyminio pagrindo ūkinį pastatą, pažymėtą Nr. 2I1/p, pastatytą ant privataus žemės sklypo pripažinti bešeimininkiu ir perduoti jį Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Statytojų J. R., V. P. nuosavybės teisę į garažus buvo įteisinta, o į sandėliukus-ūkinį pastatą 2I1/p – ne, tačiau šis faktas teismui nesudarė pagrindo pripažinti šią statybą neteisėta, nes kitaip savivaldybė siektų teismine tvarka nugriauti neteisėtą statybą, o ne ūkinį pastatą pripažinti bešeimininkiu ir perimti jį savo nuosavybėn. Teismas nustatė, kad ginčo pastatas pastatytas namo gyventojų Nr. 2, 4 butų savininkų lėšomis, šis pastatas niekada nebuvo savivaldybės balanse ir netarnavo viešajam interesui užtikrinti, o buvo naudojamas namo gyventojų kaip jų butų priklausinys, ginčo patalpos ir butų ryšys pasižymėjo nuolatiniu tarnavimu, pastatytas ant privataus žemės sklypo, taigi ir netapo viešosios nuosavybės objektu.

8III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9Trečiasis asmuo UAB „VVV“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešieškinį atmesti. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, apeliantas nurodo, jog tam, kad būtų galima pripažinti, jog Ūkinio pastato statyba 1974 m. buvo teisėta ir kad jis valstybės aktu buvo priimtas naudoti (pripažintas tinkamu naudoti) byloje leistinu įrodymu gali būti tik tam įgaliotos valstybinės institucijos aktas, nutarimas, sprendimas perduoti pastatus ir įrenginius naudoti pagal 1970-01-04 Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimo Nr. 2 „Dėl Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ 8 d., o ne žemesnės instancijos teismo nurodyti kiti įrodymai. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovų priešieškinį, sprendė dėl jų reikalavimo pagrįstumo ir teisėtumo įstatymo neleistinų įrodymų pagrindu, ir tuo pažeidė CPK 177 str. 4 d., 3 str. normas. Teigia, kad atsakovai negalėjo valdyti iki 1978 m. pastatytų sandėliukų kaip savų: Vilniaus miesto DŽDT VK 1973 m. kovo 16 d sprendimu J. R. ir V. P. turėjo vietoje griaunamų pastatyti tris sandėliukus namo gyventojams, tačiau šiuo atveju byloje nėra jokių įrodymų, kad ūkinis pastatas buvo įstatymų nustatyta tvarka sukurtas ar yra baigtas formuoti nekilnojamojo turto objektas, t. y. valstybės aktu priimtas naudoti, todėl jo statyba neįteisinta, taigi neteisėta, todėl neteisėtas statinys negalėjo būti įsigytas iš valstybės buto privatizavimo procese. Teigia, kad iš byloje esančios 1992-06-09 buto, adresu ( - ), privatizavimo sutarties bei 1992-04-29 įkainojimo akto Nr. 5276 akivaizdu, jog ginčo ūkinis pastatas, pažymėtas indeksu 21 l/p, nebuvo įkainotas atskirai, todėl nėra šio buto priklausinys ir nebuvo bei negalėjo būti parduotas kartu su butu. Privatizuojant butą, esantį ( - ), ūkinis pastatas, pažymėtas indeksu 21 l/p, privatizuotas nebuvo - atsakovai privatizavimo sutartimi įgijo teises tik į rūsio patalpas, kuriomis visą laiką ir naudojasi iki šiol. Todėl atsakovai 1992-06-09 buto su rūsiu privatizavimo sutartimi neįsigijo ir negalėjo įsigyti ginčo ūkinio pastato iš pardavėjo. Ieškovo pateiktame nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad butas su rūsiu ( - ) yra tame pačiame pastate, kuriuo atsakovai naudojasi iki šiol. Jokių kitų įrašų, patvirtinančių, kad butas ( - ) turėtų kitų priklausinių, nagrinėjamu bylos atveju ūkinį pastatą nėra. Teigia, kad ūkinis pastatas yra atskiras statinys, todėl jis negali būti pripažintas buto ( - ) priklausiniu, todėl žemesnės instancijos teismas pažeidė ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. 2 d. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo motyvai, kad byloje yra 1973 m. vasario mėn. namo gyventojų pareiškimas savivaldybei dėl naudojimosi sandėliukais tvarkos, taip pat buto Nr. 6 savininko raštelis dėl naudojimosi sandėliuku teisės perleidimo buto Nr. 5 savininkui yra teisiniu požiūriu visiškai nereikšmingi šioje byloje, nes vien dėl naudojimosi neidentifikuotu daiktu – ginčo ūkiniu pastatu, nebuvo sukurtas tarnavimo pagrindiniam daiktui efektas ir vien dėl naudojimosi jis netapo priklausiniu, t. y. atsakovų naudojimasis ūkiniu pastatu negali sukurti ir nesukuria nuosavybės teisių į ūkinį pastatą.

10Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu taip pat prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priešinį pareiškimą palikti nenagrinėtą. Atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo pastatas yra visiškai atskiras pastatas, stovintis atskirai nuo gyvenamojo namo, kuriame yra T. M. ir L. M. butas, ir neturintis jokio tiesioginio funkcinio ryšio nei su minėtu gyvenamuoju namu, nei su bet kuriuo iš jame esančių butų. Nors ginčo pastatas ir jame esantys sandėliukai niekada jokiu aktu nebuvo perduoti naudotis jokiems asmenims, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog sandėliukai buvo pastatyti atsižvelgiant į konkrečių gyventojų prašymą, kaip kompensacija už nugriautus anksčiau toje pačioje vietoje buvusius sandėliukus, o ne pastatyti kaip konkrečių butų priklausiniai (t. y. sandėliukai buvo paskirti konkretiems gyventojams, o ne konkretiems butams). Daro išvadą, kad aplinkybė, jog ginčo pastatas buvo statomas atsižvelgiant į konkrečių asmenų prašymą, nedaro ginčo pastato butų, kuriuose šie asmenys tuomet gyveno, priklausiniu, ypač atsižvelgiant į tai, kad minėto namo gyventojai tarpusavyje butais neretai keisdavosi. Pažymi, kad aplinkybę, jog ginčo pastatas nėra nei vieno iš name ( - ), esančių butų priklausinys bei gali būti naudojamas nepriklausomai nuo šių butų patvirtina ir tai, kad kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, ginčo pastatas yra sublokuotas su tuo pačiu metu statytais dviem garažais (garažai ir sandėliukai yra po vienu stogu ir faktiškai sudaro vieną statinį), kurių vienas priklauso Violetai B. P., o kitas N. D., kurių nei viena šiuo metu jokių butų name, esančiame adresu ( - ), nevaldo. Remiantis tuo, darytina išvada, kad ginčo pastate esantys sandėliukai, kurie savo savybėmis iš esmės nesiskiria nuo šalia faktiškai tame pačiame statinyje esančių garažų, taip pat gali priklausyti bet kuriam asmeniui, o ne tik namo K. ( - ) gyventojams. Tokiu būdu yra paneigiamas teiginys, kad ginčo pastatas yra suinteresuotiems asmenims T. M. ir L. M. priklausančio buto, esančio ( - ), priklausinys. Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo pastatas bei jame esantys sandėliukai niekada nebuvo minėtiems asmenims suteiktas naudotis jokiu teisėtu pagrindu, t. y. neegzistavo jokie dokumentai, kurie patvirtintų, kad T. M. ir L. M. butas ( - ) buvo suteiktas su gyvenamojo namo kieme stovinčiu ginčo pastatu, tuo labiau, kad pats ginčo pastatas buvo pastatytas dar iki minėtiems asmenims atsikeliant gyventi į nurodytą butą. Aplinkybė, kad vieną sandėliuką T. M. ir L. M. už 1000 rublių 1990 m. neva nusipirko iš J. S. taip pat nepatvirtina, kad šis sandėliukas buvo šių asmenų teisėtai valdomas, nes pats J. S. nebuvo minėto sandėliuko privatizavęs, taigi nebuvo jo savininku ir todėl niekam negalėjo jo parduoti. Daro išvadą, kad T. M. ir L. M. neteisėti veiksmai, kuriais jie savavališkai užėmė ginčo pastatą, negalėjo jiems sukurti jokių teisių, taigi ir teisės šį pastatą privatizuoti kartu su butu kaip buto priklausinį. Ginčo pastatas nebuvo įtrauktas į buto, esančio ( - ), inventorinę bylą ir niekada nebuvo apskaitomas kaip bet kurio iš minėtame name esančių butų priklausinys, todėl ši aplinkybė dar kartą įrodo, jog ginčo pastatas negalėjo būti privatizuotas kartu su minėtu butu. Pažymi, kad nors buto ( - ) privatizavimo sutartyje yra nurodyta, kad šis butas yra privatizuojamas kartu su rūsiu, tačiau šiuo rūsiu jokiu būdu negali būti laikomas ginčo pastatas. Mano, kad yra akivaizdu, jog būtent gyvenamojo namo cokoliniame aukšte įrengtas sandėliukas ir yra butui Nr. 5 priskirtas rūsys, kuris yra nurodytas šio buto privatizavimo sutartyje ir kurį, privatizuodami butą, minėti asmenys privatizavo kaip šio buto priklausinį, tuo tarpu jokių duomenų, kad su butu būtų privatizuotos ir patalpos, esančios visiškai kitame statinyje - ginčo pastate, minėto buto privatizavimo sutartyje nėra nurodyta. Teigia, kad šioje byloje pareikštas priešinis pareiškimas neatitinka CPK tokiam pareiškimui keliamų reikalavimų, todėl apskritai neturėjo būti priimtas. Įrodinėja, kad jokios nuosavybės teisės į ginčo pastatą nėra įregistruotos bei nėra jokių duomenų apie buvusį nuosavybės įregistravimą praeityje. Be to, kaip jau minėta, byloje nėra jokių įrodymų, kad T. M. ir L. M. būtų privatizavę ginčo pastatą kartu su butu, nes šio buto privatizavimo sutartyje yra nurodyta tik tai, jog parduodamas butas yra su rūsiu, tačiau nėra jokių duomenų, kad kartu būtų privatizuojami ir sandėliukai, esantys visiškai kitame pastate (t. y. ginčo pastate). Taigi byloje nėra jokių duomenų apie dokumentus, patvirtinančius ginčo pastato privatizavimą ta pačia sutartimi, bei nėra jokių įrodymų, kad tokie dokumentai kada nors buvo ir šiuo metu yra dingę. Pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą ne su ieškiniu konkretiems asmenims, o su pareiškimu dėl ginčo pastato pripažinimo bešeimininkiu ir jo perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, t. y. pareiškė pareiškimą, numatytą CPK 534 straipsnyje. Tokių pareiškimų padavimas ir nagrinėjimas yra reglamentuotas CPK V dalyje, taigi tokie pareiškimai turi būti nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka. Atitinkamai ir suinteresuotų asmenų T. M. ir L. M. pareikštas priešinis pareiškimas dėl juridinio fakto, kad jie ginčo pastatą valdo nuosavybės teise, jį privatizavę kartu su butu, kaip šio buto priklausinį, nustatymo (CPK 444 straipsnio 1 dalies 5 punktas) turėtų būti nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, nes tokių pareiškimų nagrinėjimas taip pat yra reglamentuotas minėtoje CPK V dalyje. Tokiu būdu tiek pareiškėjo - Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimas, tiek suinteresuotų asmenų T. M. ir L. M. priešinis pareiškimas turėjo būti nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo, gavęs šiuos du pareiškimus, pereiti į bylos nagrinėjimą ieškinio teisena.

11Atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundą pareiškėjas prašo skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais.

12Atsiliepime į apeliacinius skundus suinteresuoti asmenys teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teigia, kad atsakovai negavo leidimo pertvarkyti sandėliukų į garažą, o trečiajam asmeniui nusipirkus butą 2002 m. tame pačiame name, garažai VĮ Registrų centre buvo įregistruoti. Savivaldybė bylinėjasi teisme dėl menkaverčio statinio, kurio kaina mažesnė už teismo išlaidas. Atsakovai statinio negriovė, sandėliukų nestatė, nepasisavino.

13IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Apeliaciniai skundai netenkintini.

15Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų.

16Byloje kilo ginčas dėl 1974 m. ūkinio pastato, kadastro ir registro dokumentuose pažymėto raidėmis 2I1/p, unikalus Nr. 1094-0136-3024, susidedančio iš trijų sandėliukų 4.94 kv. m, 4.69 kv. m, 4.78 kv. m, viso 14,41 kv. m ploto, esančio ( - ), kurio paskirtis – pagalbinio ūkio, vertė – 6980,34 Lt (t. 1, b. l. 19-20). Iš VĮ „Registro centras“ duomenų matyti, kad daiktinės teisės į šį turtą nekilnojamojo turto registre neįregistruotos (t. 1, b. l. 8-11, t. 3 b. l. 94). Trečiasis asmuo UAB „VVV“ 2006 m. balandžio 24 d. kreipėsi į pareiškėją Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu įregistruoti nuosavybės teises į šį ūkinį pastatą savivaldybės vardu (t. 1, b. l. 7), o Vilniaus miesto savivaldybė atliko CK 4.57, 4.58 str. numatytas procedūras ir kreipėsi į teismą su pareiškimu pripažinti nurodytą ūkinį pastatą bešeimininkiu ir perduoti jį Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn (t. 1, b. l. 12-24). Taip pat nustatyta, kad 1973 m. kovo 5 d. J. R., gyv. ( - ) bei V. P., ( - ), kreipėsi į Vilniaus miesto DŽDT Vykdomąjį komitetą su pareiškimu, prašydami leisti ( - ) namo kieme pastatyti du garažus. Nurodė, kad name gyvena septynios šeimos, nė viena neprieštarauja, kad kieme būtų statomi garažai. Pareiškėjai nurodė, kad garažus jie nori statyti esamų sandėliukų vietoje. Kadangi trims šeimoms sandėliukai reikalingi, o statant garažus, du sandėliukai, kuriais naudojosi K. ir S. šeimos, būtų nugriauti, jie sutiko ir pažadėjo savo sąskaita juos pastatyti (t. 1, b. l. 31). Nustatyta, kad ( - ) namo Nr. 2 ir 4 butų šeimos turėjo lengvuosius automobilius (t. 1, b. l. 34). Vilniaus miesto DŽDT vykdomojo komiteto 1973 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 215 „Dėl leidimo statyti garažą ( - ) individualioms mašinoms“ buvo nuspręsta skirti ( - ) žemės sklypą Nr. 40 kv. m ploto, dviejų boksų garažui individualioms mašinoms statyti (nugriaunant esamus sandėlius): J. R., gyv. ( - ) (1 boksas), V. P., gyv. ( - ) (2 boksas), įpareigojant paruošti projektą ir jį suderinti, statybos darbus pradėti po to, kai bus gautas architektūros ir statybos kontrolės inspekcijos leidimas, pastato eksploataciją pradėti po to, kai valstybinė priėmimo komisija priims jį eksploatacijon, ir įpareigojant pastatyti vietoj griaunamų 3 sandėliukus namo gyventojams (t. 1, b. l. 27-28). 0,1977 ha ploto žemė, esanti ( - ), nuosavybės teise priklauso namo savininkams ir Lietuvos Respublikai (t. 1, b. l. 73-79), iš jų 281/1000 nuosavybės teise T. M. ir L. M. (t. 3, b. l. 84-91), ginčo objektas pastatytas ant privačios žemės. Naujamiesčio seniūnijos 2007 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. A121-12145(2.1-SE47) Vilniaus miesto savivaldybės administracija informuota apie tai, kad jos archyve nėra duomenų, kaip konkrečiai paskirstyti ( - ), namo rūsiai, kam priskirti paminėti kiemo sandėliai, taip pat nėra dokumentų, susijusių su jų statyba bei ūkinių pastatų priklausomybe (t. 1, b. l. 97). Naujamiesčio seniūnija teismui pateikė nurodyto namo privatizavimo sutarčių kopijas, išskyrus Nr. 3 buto, iš kurių matyti, kad T. M. privatizavo 78,51 kv. m butą su rūsiu, esantį ( - ), už 29614 rublių (t. 1, b. l. 102-103, t. 2 b. l. 137-140). Papildomai 2007-09-27 raštu Nr. R2-820-(8.30) informavo savivaldybę, kad ( - ) gyvenamajame name rūsio, kaip namo aukšto, nėra, o atsakyti į klausimą, kas faktiškai naudojasi konkrečiomis rūsio patalpomis bei ūkinio pastato sandėliukais, nesiima, nes tokio pobūdžio duomenys yra prieštaringi, neįrodomi ir ginčijami (t. 1, b. l. 116). 2006 m. rugsėjo 13 d. raštu ir 2006 m. birželio 8 d. pažymoje neprieštaravo, kad T. M., esant teisinėms galimybėms, nustatyta tvarka organizuotų ūkinio pastato 2I1p (unikalus Nr. ( - )) teisinę registraciją savo vardu, nes priklauso šio namo Nr. 5 butui (t. 2, b. l. 6, 12, 77). 2006 m. sausio 28 d. T. M. kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ su prašymu įregistruoti nuosavybės teisę į paminėtą ūkinį pastatą (t. 2, b. l. 14), tačiau VĮ „Registrų centras“ 2006 m. kovo 20 d. sprendimu šis prašymas nebuvo patenkintas, nurodant, kad 1992 m. birželio 9 d. pirkimo-pardavimo sutartyje ūkio pastatas 2I1p (unikalus Nr. ( - )) nėra paminėtas, o rūsys sutarties šalių nėra apibrėžtas nei kokybiniais, nei kiekybiniais požymiais (t. 2, b.l. 15-16); VĮ „Registrų centras“ centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2006-05-03 sprendimu Nr. 129 VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialo priimtas sprendimas buvo paliktas galioti (t. 2, b. l. 19-20). Ginčo pastatas VĮ „Registrų centras“ duomenimis apskaitytas kaip pastatas/garažas, kurio paskirtis pagalbinio ūkio, nuosavybė neįregistruota, plane pažymėtas 2I1p, 60 kv.m., statybos metai – 1940 m. (t. 2, b. l. 82-83). Į bylą pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad ginčo patalpa – trys sandėliukai (ūkio pastatas plane pažymėtas 2I1/p, unikalus Nr. ( - )) yra po vienu stogu su dviems garažais, nuosavybės teise priklausančiais Violetai B. P. bei N. D. (t. 2, b. l. 143-146, 167), t. y. vientisas statinys, statytas tuo pačiu metu. A. S. paaiškino, kad ji su M. K. šeima gyveno Nr. 5 bute, esančiame ( - ), o Nr. 6 bute gyveno J. S. šeima, kurios turėjo namų valdos žemėje stovinčiame ūkiniame statinyje po vieną sandėliuką. Vėliau ūkio statinys buvo nugriautas garažų statybai, o statant garažus, šeimoms buvo pastatyti trys sandėliukai pagal namų valdos reikalavimus (t. 2, b. l. 21, 80). A. S. nurodytą aplinkybe apie paminėto namo kieme turimą ūkinį pastatą patvirtina 1981 m. rugpjūčio 7 d. schema (t. 2, b. l. 22, 81). iš 1990 m. kovo 25 d. sutarties matyti, kad J. S. (Nr. 6 buto gyventojas) pardavė L. M., gyv. Nr. 5 namo bute, jam priklausantį sandėliuką 4,8 kv.m., esantį tuo pačiu adresu prie kaimyninių garažų už 1000 rublių (t. 2, b. l. 23).

17Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2009 panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. sprendimą ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 2 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis teismas pažymėjo, kad teismai turėjo aiškintis, ar kilęs ginčo teisinis santykis nesusijęs su buto privatizavimu; tokių santykių konstatavimas būtų nulėmęs teismų pareigą aiškintis ir taikyti privatizavimą nustatančių teisės normų turinį šios bylos konkrečių aplinkybių kontekste ir, atsižvelgiant į tai, pirmiausia spręsti dėl suinteresuotų asmenų ir tik po to – dėl pareiškėjo pareiškimo pripažinti ginčo ūkinį pastatą bešeimininkiu pagrįstumo. Kadangi tokia tvarka bylą nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tikrins tokia pačia tvarka, t. y. pasisakydama dėl sprendimo ir apeliacinių skundų motyvų, susijusių su suinteresuotų asmenų priešiniu pareiškimu.

18Apeliantai įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo, jog ginčo pastatas yra buto priklausinys. Kasacinio teismo praktikoje dėl daikto kvalifikavimo priklausiniu ir jo teisinio ryšio su pagrindiniu daiktu išaiškinta, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi; konstatuojant teisiškai reikšmingas priklausinio sąsajas su pagrindiniu daiktu yra svarbus ne jų fizinis ryšys (geografinė padėtis, buvimas vieno šalia kito), o funkcinis; tam, kad pagrindinio daikto ir priklausinio funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. D. v. J. A. M., bylos Nr. 3K-3-448/2001; 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje L. D. ir kt. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1002/2003;2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje T. J. v. B. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-561/2004; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. U. v. UAB „IJO“, bylos Nr.3K-3-453/2006; kt.). Apeliantas UAB „VVV“ remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių 7 punktu, kuriame nustatyta, kad privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai – įkainojami atskirai, o kadangi ginčo statinys nebuvo įkainotas atskirai, todėl nėra šio buto priklausinys ir nebuvo bei negalėjo būti parduotas kartu su butu. Taip pat teigia, kad nekilnojamojo daikto priklausiniai turi būti registruoti kartu su pagrindiniu daiktu, o kadangi registre įrašytas tik butas su rūsiu, bet be jokio ūkinio pastato, tai paneigia pirmosios instancijos teismo motyvus, kad atsakovams priklausantis butas turi priklausinį – ginčo ūkinį pastatą. Teisėjų kolegija su nurodytais motyvais nesutinka ir pažymi, kad aiškindamas CK 4.14 straipsnio normą, pagal kurią antraeilį daiktą (priklausinį) ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta kitaip, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas ir tais atvejais, kai jo nenurodoma turto perleidimo sutartyje (jeigu sutartyje nėra priešingos išlygos), neįregistruota Nekilnojamojo turto registre. Priklausinio statusą ir paskirtį lemia ne jo įregistravimo faktas, bet jo nuolatinis funkcinis ryšys su vienu arba keliais pagrindiniais daiktais, o likimą nulemia pagrindinio daikto (daiktų) likimas, jeigu šalys sutartyje nepadaro kitokių išlygų ar įstatyme nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje A. K. ir kt. v. A. D. ir kt., bylos Nr.3K-3-1051/2003; 2005m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-595/2005; 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje G. I. ir kt. v. UAB „Vilga“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2009; kt.). Byloje nėra ginčo dėl to, kad ūkinis pastatas nėra įregistruotas, tai pripažįsta ir suinteresuoti asmenys, tačiau, atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija negali daryti išvados, kad Nekilnojamojo turto registre nesant įregistruoto ginčo ūkinio pastato, jis negali būti pripažintas buto, kuriame gyvena suinteresuoti asmenys, priklausiniu. Teisinės reikšmės sprendžiant šį klausimą taip pat neturi ir Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių nuostatos dėl priklausinių įkainojimo atskirai, kadangi, kaip minėta, turto pirkimo-pardavimo ar perleidimo sutartyse priklausiniai apskritai gali būti nenurodyti, be to, privatizavimo taisyklės neturi įstatymo galios, todėl pripažįstant daiktą kito daikto priklausiniu į šias taisykles reikia tik atsižvelgti, bet ne jomis vadovautis kaip imperatyvia išlyga, kuriai esant priklausinio neištinka pagrindinio daikto likimas. Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė teigia, kad ginčo pastatas yra visiškai atskiras statinys, stovintis atskirai nuo gyvenamojo namo ir neturintis jokio tiesioginio funkcinio ryšio nei su gyvenamuoju butu, nei su bet kuriuo iš jame esančių butų. Teisėjų kolegija negali sutikti su nurodytais argumentais, nes geografinė padėtis bei tai, kad statinys nesujungtas su pagrindiniu pastatu, neturi teisinės reikšmės pripažįstant, kad ūkinis pastatas yra arba nėra buto, kuriame gyvena suinteresuoti asmenys, priklausinys. Nagrinėjamu atveju byloje būtina nustatyti būtent funkcinį ryšį, t. y. ar jis yra nuolatinio pobūdžio ir pasižymi ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui.

19CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pirmosios instancijos teismas iš T. M., L. M. paaiškinimų teisminio nagrinėjimo metu nustatė, kad ginčo pastatas –sandėliukai nuo 1940 m. iki tol, kol 1974 m. buvo nugriauti, tarnavo anglims, malkoms ir kitiems ūkio paskirties daiktams laikyti, nes name, esančiame ( - ), nebuvo centrinio šildymo, šiais sandėliukais naudojosi visi šio namo gyventojai. Kaip minėta, šie sandėliukai buvo nugriauti ir 1974 m. buvo pastatyti du garažai ir trys sandėliukai vykdant Vilniaus miesto DŽDT vykdomojo komiteto 1973 m. kovo 16 d. sprendimą Nr. 215 „Dėl leidimo statyti garažą ( - ) individualioms mašinoms“. Pastatų techninės inventorizacijos atliktų darbų 1990 m. lapkričio 8 d. akte buvo užfiksuotas ūkio pastatas ir kiemo įrenginiai (t. 4, b. l. 128-131). 1973 m. šio namo gyventojai J. R. (Nr. 4 butas), V. P. (Nr. 2 butas) kreipėsi į Viliaus miesto DŽDT vykdomąjį komitetą su prašymu leisti šio namo kieme statyti du individualius garažus esamų sandėliukų vietoje, įsipareigojant vietoje nugriautų sandėliukų pastatyti tris naujus sandėliukus: Nr. 5 buto gyventojams M. K. bei S. šeimai (po vieną) bei Nr. 6 buto S. šeimai (vieną), kiti namo gyventojai garažų statybai neprieštaravo, tačiau nurodė, kad jiems sandėliukai nereikalingi, tai patvirtino jų sutikimai (t. 1, b. l. 31-33, 106; t. 2, b. l. 79). Taigi nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nuo 1940 m. iki 1973 m. nugriautais sandėliukais namo, esančio ( - ), naudojosi visi namo gyventojai, nes jie pasisakė 1973 m. vasario mėn. rašytame sutikime Vilniaus miesto vyk. komitetui, o pastačius 1974 m. naujus sandėliukus po vienu stogu su J. R. (šiuo metu N. D.), V. P. garažais pagal Vilniaus miesto DŽDT vykdomojo komiteto 1973-03-16 sprendimo Nr. 215 „Dėl leidimo statyti garažą ( - ) individualioms mašinoms“, sandėliukais naudojosi M. K., A. S. šeimos (Nr. 5 butas) bei Nr. 6 buto J. S. šeima (iš viso trys sandėliukai). Byloje nustatyta, kad suinteresuoti asmenys gyvenamajame name apsigyveno 1978 m. Jie teigia, kad nuo to laiko ir naudojasi ginčo ūkiniame pastate esančiais sandėliukais. Į bylą yra pateiktas trečiųjų asmenų M. M., A. M. ir V. B. P. 2010 m. sausio 28 d. rašytinis paaiškinimas, kuriame nors ir teigia, kad sandėliukai turėtų būti perimti savivaldybės, tačiau iš esmės pripažįsta aukščiau nustatytas aplinkybes, kad sandėliukai buvo skirstomi pagal butus, kuriose gyveno nurodytos šeimos, o keičiantis gyventojams, keitėsi ir sandėliukų savininkai pagal butus (t 4, b. l. 71). Byloje taip pat nustatyta, kad J. S. (Nr. 6 buto gyventojas) pardavė L. V. M., gyv. Nr. 5 namo bute, jam priklausantį 4,8 kv. m ploto sandėliuką, esantį tuo pačiu adresu prie kaimyninių garažų už 1000 rublių (t. 2, b. l. 23), todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal susiklosčiusią situaciją tarp kaimynų T. M. ir L. M. faktiškai naudojasi visais trimis sandėliukais namo kieme po vienu stogu su J. R. (šiuo metu N. D.) ir V. P. garažais. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sandėliukų funkcinė paskirtis buvo susijusi su butų Nr. 5, 6 naudojimu, jie buvo naudojami butų savininkų poreikiams tenkinti, todėl šios patalpos galėjo ir turėjo būti privatizuotos kartu su atsakovų butu kaip jų buto priklausiniai. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, pažymi, kad funkciniai ryšiai tarp butų ir kiemo statinio, po kurio stogu yra tiek garažai, tiek sandėliukai (t. 2, b. l. 167), egzistavo jau nuo 1974 m., kai nugriovus anksčiau pastatytus sandėliukus, kurie buvo naudojami malkoms ir kitiems ūkio daiktams laikyti, gyventojų pageidavimu buvo pastatytas kiemo statinys su dviem garažais bei trimis sandėliukais. Kadangi butų Nr. 1 ir Nr. 3 savininkai vietoje nugriautų sandėliukų naujų atsisakė, butų Nr. 2 ir Nr. 4 savininkai vietoje sandėliukų prašė pastatyti garažus, todėl butų Nr. 5 ir Nr. 6 savininkams liko trys sandėliukai – du bute Nr. 5 gyvenančioms dviem šeimoms ir vienas bute Nr. 6 gyvenančiai šeimai. Iš to, kas paminėta, darytina išvada, kad ginčo pastatas buvo pastatytas susiejant jame esančias patalpas su konkrečiais butais, kuriuose gyvenančioms šeimoms patalpos buvo skirtos pagal poreikius – vienoms garažai, o kitoms sandėliukai. Taigi iš surinktų duomenų aiškiai matyti, jog ginčo pastate 1974 m. pastatyti garažai tarnavo butų, kuriuose gyvenančios šeimos turėjo automobilius, poreikiams, o sandėliukai – butų, kuriuose gyvenančios šeimos automobilių neturėjo arba joms garažų nereikėjo, poreikiams. Byloje nėra duomenų, kad šis patalpų tarnavimas butams kuriuo nors momentu būtų išnykęs, sandėliukus nuolat naudojo bute Nr. 5 gyvenantys suinteresuoti asmenys V. M. ir L. M., todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ginčo ūkinis pastatas su sandėliukais yra buto, nuosavybės teisėmis priklausančio suinteresuotiems asmenims, priklausinys.

20Apeliantas UAB „VVV“ įrodinėja, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. 2 d. kaip buto ar patalpos priklausinys nekilnojamojo turto registre gali būti įregistruotas tik kitas tame pačiame statinyje esantis nekilnojamasis daiktas. Ūkinis pastatas yra atskiras statinys, todėl jis negali būti pripažintas buto ( - ) priklausiniu, todėl teigia, kad žemesnės instancijos teismas pažeidė ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 str. 2 d. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliacinio skundo argumentus, kadangi kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad priklausiniais registruojami tiek nekilnojamieji daiktai ar tų daiktų dalys, kurie yra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir turi suteiktą unikalų numerį, tiek ir tie, kurie nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir neturi suteikto unikalaus numerio. Šios nuostatos nereglamentuoja ir nelemia, kad daiktas ar jo dalis tik dėl jo registracijos ar dėl tokių jo savybių kaip suformavimas atskiru nekilnojamojo turto objektu arba unikalaus numerio suteikimo būtų pripažintas daikto priklausiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. E. M. (M.), S. S., L. S., I. M., R. K., A. K., O. Č., S. M., K. M., N. M., R. K. ir kt., bylos Nr.3K-3-422/2011). Teisėjų kolegija atmeta apelianto Vilniaus miesto savivaldybės argumentus, kad garažų savininkės V. B. P. ir N. D., kurioms priklauso garažai ginčo ūkiniame pastate, nuosavybės teise nebevaldo butų, esančių ( - ), todėl esą tai patvirtina, jog minėti statiniai nėra priklausiniai. Pažymėtina, kad esant ginčui dėl antraeilio daikto statuso, pareiga įrodyti antraeilio daikto atsiradimo pagrindą, jo ryšį su pagrindiniu daiktu ir kitas reikšmingas aplinkybes tenka asmeniui, kuriam priklauso pagrindinis daiktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB "Mūsų laikas" v. UAB "Vorto", bylos Nr. 3K-3-88/2005; 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“, bylos Nr.3K-3-134/2008; kt.). Nagrinėjamu atveju ginčo dėl garažų kaip antraeilių daiktų statuso nėra, garažai yra įregistruoti nurodytų asmenų vardu, todėl taikyti analogijos pripažįstant, kad ir sandėliukai nėra buto Nr. 5 priklausiniai, nėra teisinio pagrindo.

21Apeliantai įrodinėja, kad suinteresuoti asmenys neturi teisės naudotis ginčo pastatu, kadangi jie neįgijo nuosavybės teisių į ginčo pastatą, privatizuodami jį kartu su butu. Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė teigia, kad kartu su butais galėjo būti privatizuotos tik tokios negyvenamosios patalpos, kurios buvo jas privatizuojančių asmenų teisėtai valdomos ir buvo įtrauktos į buto inventorinę bylą kaip buto priklausiniai. Teisėjų kolegija su išdėstytais argumentais nesutinka ir pažymi, kad nustačius, jog minėtas ūkinis pastatas yra buto Nr. 5 priklausinys, suinteresuoti asmenys negali būti laikomi savavališkai užėmę ginčo pastatą, kadangi 1964 m. Civilinio kodekso 153 straipsnis nustatė, kad jeigu pagal sandorį perleidžiamas pagrindinis daiktas, turintis priklausinių, ir šį sandorį įforminančiuose dokumentuose arba įstatyme nėra nustatyta, kad priklausinius ištinka kitoks likimas (t. y. kad jie neperleidžiami, pasilieka perleidėjo nuosavybėje), tai priklausiniai taip pat perleidžiami kartu su pagrindiniu daiktu. Nustatyta, kad T. M. ir L. M. bute, esančiame ( - ) gyvena nuo 1978 m., kaip minėta aukščiau, dar iki privatizavimo susiklostė situacija, kad sandėliukai ir garažai buvo paskirstyti pagal butus, todėl laikytina, kad suinteresuoti asmenys dviem sandėliukais naudojosi teisėtai ir pagrįstai perėmę butą iš ankstesnių savininkų, o trečiuoju sandėliuku naudojosi po to, kai 1990 m. kovo 25 d. jį įsigijo iš J. S. (t. 2., b. l. 23). Minėta, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003 konstatavo, kad buto nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis patalpomis, bet ir kitomis patalpomis, konkrečiai – rūsiais, turėjo teisę pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31d. nutarimo Nr. 309 7 punkto 5 ir 12 papunkčius įsigyti šias patalpas nuosavybėn, jeigu rūsiuose įrengti sandėliukai įtraukti i buto inventorizavimo bylą kaip buto priklausiniai (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30, 4.2.1.1 p.), o negyvenamosios patalpos įrengtos, privatizuojant gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose ir palėpėse esančias miesto (rajono) valdybų ir organizacijų balanse, privatizuojamas Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 30 4.2.3 p.). Šios nuostatos patvirtina, kad ne visos gyvenamojo namo rūsio patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas, todėl kitos negyvenamos patalpos liko viešosios nuosavybės objektu iki jų pardavimo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003). Kaip matyti iš byloje esančio 1992 m. balandžio 29 d. Gyvenamojo namo, namo dalies, buto įkainojimo akto Nr. 5276 (t. 2, b. l. 151) 2.4. punkto bei 1992 m. birželio 9 d. sutarties (t. 2, b. l. 149), įkainotas ir sutartyje nurodytas vienintelis buto priklausinys – rūsys, o ūkinis pastatas nebuvo nurodytas. Vis dėlto, 1990 m. lapkričio 8 d. Pastatų techninės inventorizacijos atliktų darbų akte minėtas ūkinis pastatas su kiemo įrengimais buvo pažymėtas (t. 4, b. l. 129). Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ūkinis pastatas stovi ant žemės sklypo, kuris nuosavybės teisėmis priklausė ir suinteresuotiems asmenims. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad LR Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ 7 punktas nustato, kad privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai – įkainojami atskirai, vadovaujantis Lietuvos Ministrų Tarybos 1982 m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintomis gyventojų pastatų Lietuvos kaimo ir miesto vietovėse įkainojimo normomis, atskaitant nusidėvėjimą ir indeksuojant koeficientu 1,8 likutinę vertę. Taigi esant nustatytoms aplinkybėms konstatuotina, kad suinteresuoti asmenys sąžiningai valdė ūkiniame pastate esančius sandėliukus, pastatų techninės inventorizacijos darbų akte šis statinys buvo pažymėtas, todėl jam stovint ant suinteresuotiems asmenims priklausančios žemės sklypo, nors ir turėjo būti įvertintas atskirai, pastatas galėjo ir turėjo būti privatizuotas kartu su T. M. ir L. M. butu kaip šio buto priklausinys. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nors ginčo ūkinio pastato nuosavybės teisės ir neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre, šis statinys šiuo metu nėra tinkamai suformuotas, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma leidžia pripažinti suinteresuotiems asmenims nuosavybės teisę į ūkinį pastatą, kaip priklausinį, privatizuotą kartu su butu.

22Nors apeliantai skunduose iš esmės neįrodinėja, kad ūkinis pastatas yra bešeimininkis, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 4.57 straipsnį bešeimininkiu turtu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas. Sąžiningai įgyjamu galima laikyti tokį valdymo pradėjimą, kai asmuo pradeda įgyvendinti kontrolę ar savo valdžią daiktui, nepažeisdamas teisės nuostatų, o taip pat sąžiningai manydamas, kad nėra daugiau asmenų, kurie turėtų teises į tą turtą. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog savininkas vien laikydamas patalpas nenaudojamas, jeigu jis imasi priemonių apsaugoti, kad patalpomis nesinaudotų kiti (pavyzdžiui, uždaro, užkala, užrakina, daro perspėjamuosius užrašus ar sudaro kitokias kliūtis pašaliniams asmenims patekti ir pradėti naudojimąsi ir valdymą), taip patvirtina ir kartu įrodo, jog jis valdymo neprarado. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-64/2011). Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga bei asmenų parodymais nustatyta, kad suinteresuoti asmenys ūkinį pastatą valdė nuo 1978 m. nepertraukiamai kaip buto priklausinį, todėl ir konstatuoti, jog nurodytas statinys yra bešeimininkis, nėra teisinio pagrindo, kadangi valdymas yra faktinė, o ne teisinė ir su teisine registracija siejama būklė.

23Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė taip pat teigia, kad suinteresuotų asmenų priešinis pareiškimas neatitinka CPK nustatytų reikalavimų. Teisėjų kolegija su nurodytais argumentais nesutinka ir paaiškina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje B. D. v. J. V., S. V., bylos Nr. 3K-3-151/2011). Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytą išaiškinimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė suinteresuotų asmenų priešinį reikalavimą net ir neturėdamas visų reikalingų duomenų bylai išnagrinėti, kadangi šis reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su pareiškėjo Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimu dėl ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu. Taip pat atmestinas apelianto argumentas, kad teismas bylą nepagrįstai nagrinėjo ginčo teisenos tvarka, kadangi kasacinis teismas, nagrinėjęs panašaus pobūdžio bylą išaiškino, kad teismas turi spręsti, ar nustatyto savininko nuosavybės teisės, kurios ginčijamos butų savininkų, negali būti ginamos, pripažįstant savininko nuosavybės teisę į ginčo patalpas, nes asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų apginta ne tik pažeista, bet ir ginčijama jo teisė. Jei civilinėje byloje dėl turto pripažinimo bešeimininkiu su jo perėmimo valstybės nuosavybėn tikslu yra nustatoma, kad turtas yra valstybinis, teismas gali ne patenkinti pareikšto reikalavimo, o iš esmės ir iš karto išspręsti ginčą, pripažindamas valstybės nuosavybės teisę į patalpas ir pašalinti ginčus dėl jų bešeimininkio statuso ir nepagrįsto nuosavybės teisės ginčijimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. E. M. (M.), S. S., L. S., I. M., R. K., A. K., O. Č., S. M., K. M., N. M., R. K. ir kt., bylos Nr.3K-3-422/2011).

24Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė daiktinės teisės nuostatas, susijusias su nuosavybės teise į daikto priklausinį, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

26Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą, prašydamas... 5. Atsakovai pateikė teismui priešinį pareiškimą, kuriuo prašė ūkinį... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. vasario 23 d. sprendimu ieškinį... 8. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 9. Trečiasis asmuo UAB „VVV“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus... 10. Pareiškėjas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu taip pat prašo... 11. Atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundą pareiškėjas prašo... 12. Atsiliepime į apeliacinius skundus suinteresuoti asmenys teigia, kad pirmosios... 13. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 14. Apeliaciniai skundai netenkintini.... 15. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 16. Byloje kilo ginčas dėl 1974 m. ūkinio pastato, kadastro ir registro... 17. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. lapkričio 2 d.... 18. Apeliantai įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai... 19. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius... 20. Apeliantas UAB „VVV“ įrodinėja, kad pagal Nekilnojamojo turto registro... 21. Apeliantai įrodinėja, kad suinteresuoti asmenys neturi teisės naudotis... 22. Nors apeliantai skunduose iš esmės neįrodinėja, kad ūkinis pastatas yra... 23. Apeliantas Vilniaus miesto savivaldybė taip pat teigia, kad suinteresuotų... 24. Atsižvelgdama į aukščiau minėtus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja,... 25. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,... 26. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. sprendimą palikti...