Byla 1A-268-626/2018

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ernesto Rimšelio, sekretoriaujant Jolitai Žylienei, dalyvaujant privačiam kaltintojui R. L. ir jo atstovui advokatui Arvydui Martinkevičiui, nuteistajam S. B. ir jo gynėjai advokatei Loretai Guižauskienei,

2teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-02-02 nuosprendžio, kuriuo S. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant S. B. per tris mėnesius, termino pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, neatlygintinai išdirbti 30 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

3Šiuo nuosprendžiu nukentėjusiojo R. L. ieškinys patenkintas iš dalies ir jam iš S. B. priteista 600 Eur neturtinei žalai atlyginti. Taip pat nukentėjusiajam R. L. iš nuteistojo priteista 700 Eur dydžio proceso išlaidos už advokato pagalbą.

4Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

5

  1. S. B. nuteistas dėl fizinio skausmo sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo, o būtent už tai, kad jis 2017-06-13, apie 21.50 val., ( - ), panaudojo fizinę prievartą, ištempė R. L. iš stovėjusio automobilio „Opel“ salono ir tyčia jam sudavė vieną smūgį į galvą. Dėl to R. L. patyrė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairės ausies kaušelio žaizdomis ir poodinėmis kraujosruvomis priekiniame ir užpakaliniame paviršiuose.
  2. Nuteistasis S. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-02 nuosprendį ir jį išteisinti. Nukentėjusiojo civilinį ieškinį atmesti.
    1. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, o jį priėmęs teismas šališkas, nes neatliko visų surinktų įrodymų analizės, jo kaltę grindė tik tais duomenimis, kurie derėjo prie nukentėjusiojo R. L. surašyto privataus kaltinimo skundo, išimtinai remdamasis R. L. ir S. B. parodymais.
    2. Apelianto manymu, nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs. Nurodo, kad teisme nukentėjusysis negalėjo apsispręsti, ar jo (apelianto) sūnus jį prilaikė, ar buvo tik pasyvus įvykio stebėtojas ir koks dar asmuo buvo įvykio vietoje, o ikiteisminio tyrimo metu apie trečią asmenį iš vis nebuvo nurodęs. Toliau analizuodamas nukentėjusiojo parodymus, pastebėti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams R. L. tvirtino, kad po jam suduoto smūgio į galvos sritį jis nukrito nuo kalniuko, tačiau ši aplinkybė nenurodyta nei privataus kaltinimo skunde, nei pareiškime, nei skunde prokuratūrai dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą. Mano, kad R. L., būdamas neblaivus, galėjo ausį susižaloti griūdamas ir atsitrenkdamas į akmenį ar kitą kietą daiktą. Atkreipią dėmesį, kad bylos medžiagoje yra R. L. rašytas pareiškimas, kuriame jis tvirtina, kad buvo užpultas su kastetu, tačiau teisme nukentėjusysis nurodė, kad jokio kasteto nematė. Pasak apelianto, tai rodo, kad nukentėjusiojo teiginiai paremti nepagrįstomis prielaidomis ir jo paties samprotavimais, o įvykio aplinkybės R. L. parodymuose nurodomos skirtingai, kas leidžia abejoti nukentėjusiojo patikimumu ir objektyvumu.
    3. Nurodo, kad nukentėjusiojo parodymai dėl teismo nustatytos aplinkybės, jog jis panaudodamas fizinę prievartą ištempė R. L. iš automobilio, taip pat nenuoseklūs. R. L. tik privataus kaltinimo skunde bei skunde prokuratūrai dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą nurodė, kad jis tariamai buvo ištemptas iš automobilio, tačiau tokia aplinkybė nėra fiksuota nei nukentėjusiojo pareiškime, nei apklausoje pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, todėl mano, kad teismas nustatė šią aplinkybę remdamasis nenuosekliais R. L. parodymais.
    4. Nurodo, kad dėl nukentėjusiojo nenuoseklių parodymų neaišku kokiu momentu įvykio vietoje atsirado S. B. ir kur dingo pareigūnams nurodytas J. porininkas, nes: privataus kaltinimo skunde nurodyta, kad incidento metu jie buvo keturiese, t. y. nukentėjusysis, S. B., Č. B. ir J., kurio duomenų jis tariamai nežino; pareigūnams nukentėjusysis tvirtino, kad įvykį matė Č. B., J. bei J. porininkas (apie jokią S. B. neminėjo); skunde prokuratūrai dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą R. L. nurodė, kad įvykio metu buvo keturiese, t. y. jis (nukentėjusysis), Č. B., jo žmona S. B. ir J. (nebeliko J. porininko); teisme R. L. sakė, kad automobilyje buvo keturiese, t. y. jis (R. L.), Č. B. ir dar du asmenys, kuriuos jis pažįsta iš matymo ir kurie nenori su šia byla turėti jokių reikalų. J. ir jo porininko, su kuriais R. L. pažįstamas (kartu vartojo alkoholį) apklausti teisme R. L. neprašė. Šie asmenys nebuvo apklausti ir pareigūnų, nors nukentėjusysis nurodė J. telefono numerį. Mano, kad S. B. atsirado kaip liudytoja siekiant patvirtinti savo (nukentėjusiojo) parodymus, kad šie būtų pripažinti įrodymais, nes S. B. pirmą kartą paminėta tik skunde dėl nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą (įvykis 2017-06-13, R. L. apklaustas pareigūnų 2017-06-14, apklausoje S. B. kaip liudininkė nenurodyta, o pastaroji buvo apklausta tik 2017-07-28, po to, kai 2017-07-03 buvo surašytas skundas prokuratūrai dėl nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą). Atkreipia dėmesį, kad R. L. nenuosekliai aiškino kurioje vietoje buvo liudytoja S. B., kuomet jis buvo sužalotas (ar susižalojo). Vieną kartą nukentėjusysis nurodė, kad S. B. iki įvykio su jais nebendravo, nes nespėjo prieiti, viską stebėjo per atstumą, tačiau į patikslintą klausimą teisme R. L. atsakė, kad smūgio momentu ji buvo šalia „Opel“ automobilio. Pastebi, kad tuo atveju, jei S. B. išties buvo prie automobilio tariamo smūgio momentu, ji negalėjo nematyti, jog nukentėjusysis buvo išlipęs iš automobilio ir filmavo apeliantą savo telefono kamera. Tačiau S. B. tvirtina, kad šio momento nematė, nes kai ji atėjo prie automobilio, nukentėjusiojo dar nebuvo, ji matė kaip jis atvažiavo į garažą ir tik tada atėjo į automobilį „Opel“. Nurodo, kad R. L. nurodytų įvykio aplinkybių nepatvirtina ir liudytojas Č. B., kuris tvirtina nematęs suduoto smūgio, tik iš nukentėjusiojo žodžių žino, kad jį sužalojo apeliantas. Mano, kad mažai tikėtina, kad smurto panaudojimo atveju nukentėjusiojo draugai nebūtų išlipę iš automobilio jo ginti. Nurodo, kad apelianto sūnus E. B. taip pat nematė R. L. nurodyto smūgio.
    5. Taip pat nurodo, kad R. L. parodymai prieštarauja rašytiniams įrodymams, nes jis paskambinęs pagalbos telefonu pranešė, jog jį prie garažų sumušė trys pažįstami vyrai. Tuo tarpu slaugytojai R. L. paaiškino, jog jį sužalojo nepažįstamas asmuo. Nustatyta, kad R. L. ne tik kad pažįsta apeliantą ir jo sūnų, tačiau žino kokiais automobiliais jie naudojasi, žino jų telefono numerius, patvirtino faktą, jog anksčiau tarp jų yra buvę konfliktų dėl nuomojamo garažo. Šie prieštaravimai nuosprendyje nenurodyti ir neaptarti.
    6. Mano, kad R. L. yra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, nes turi finansinių pretenzijų ir motyvą jį bei jo sūnų apkalbėti dėl anksčiau susiformavusių konfliktinių santykių, kurių pats nukentėjusysis neneigė.
    7. Vertindamas liudytojos S. B. parodymus, pažymi, kad apklausta teisme nukentėjusiojo liudytoja S. B. iš esmės patvirtino, kad visas incidento detales prieš teismą aptarė su R. L., todėl galimai ši aplinkybė lėmė tai, kad ji parodymus teisme pakeitė. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai dėl įvykio aplinkybių prieštarauja nukentėjusiojo parodymams. Atkreipia dėmesį, kad paprašyta paaiškinti, kodėl nurodė aplinkybę, kurios nenurodė pareigūnams (dėl nukentėjusiojo griuvimo), liudytoja atsakė, kad jos apie tai niekas neklausė, tačiau akivaizdu, kad ir teisme apie tokią aplinkybę jos niekas nepaklausė. Tvirtindama, kad nukentėjusysis buvo nugriuvęs, S. B. negalėjo nurodyti, dėl kokios priežasties jis nugriuvo (gal buvo pastumtas, gal neišlaikė pusiausvyros dėl neblaivumo). Be to, šios liudytojos parodymai apie jos pačios buvimo vietą tariamo smūgio metu prieštarauja R. L. parodymams. Taip pat nurodo, kad S. B. parodymai skiriasi ir kitose detalėse, kurias plačiai aprašo ir analizuoja skunde (dėl alkoholio rūšies, kuris buvo geriamas automobilyje, dėl kaltinamo asmens pasišalinimo iš įvykio vietos būdo, dėl automobilyje buvusių asmenų kiekio).
    8. Nesutinka su teismo išvada, kad jo sūnaus E. B. ir O. V. parodymai yra neobjektyvūs ir šališki dėl šeiminių ryšių bei draugiškų santykių. Atkreipia dėmesį, kad teismas sutuoktinių B. parodymus laikė patikimais, nežiūrint į tai, kad jie yra itin draugiškuose santykiuose su nukentėjusiuoju; teismas pažymėjo, kad liudytojas O. V. davė parodymus tik teisme, tuo tarpu Č. B. taip pat anksčiau apklaustas nebuvo ir tai teismui nesudarė pagrindo jo parodymais netikėti.
    9. Pažymi, kad teismas konstatuodamas, jog byloje nėra įrodymų, leidžiančių padaryti išvadą, kad R. L. patyrė jam nustatytus kūno sužalojimus kitoje vietoje bei, kad teismui nebuvo pateikti duomenys, kad R. L. galėjo susižaloti pats, - jam kaip kaltinamajam, perkėlė naštą įrodyti savo nekaltumą (LAT nutarimas Nr.40). Nurodo, kad byloje yra duomenų (tai patvirtina R. L. ir S. B.), jog nukentėjusysis buvo nukritęs ir nusiritę nuo kalno. Taigi, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių galimybę R. L. susižaloti krentant ar ritantis nuo kalno. Nurodo, kad byloje yra esminių prieštaravimų dėl nagrinėjamo įvykio, kurių nepavyko pašalinti, o jo kaltė grindžiama abejotinais suinteresuotų asmenų parodymais, todėl toks nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
  3. Atsiliepimai į skundą nepateikti.
  4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė skundą tenkinti. Nukentėjusysis ir jo atstovas prašė skundą atmesti.
Skundas netenkinamas
  1. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei pagrįstai S. B. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl skundas atmetamas.
  2. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame baudžiamajame įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė kyla tik esant tyčinei kaltės formai. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir: norėjo taip veikti (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas); numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).
  3. Apeliantas iš esmės neginčija konflikto, vykusio kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, fakto, tačiau neigia naudojęs smurtą prieš R. L., nurodo, kad jis R. L. iš automobilio netempė ir jokio smūgio jam nesudavė. Nurodo, kad apylinkės teismas vertindamas įrodymus padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, susijusius su įrodymų vertinimu.
  4. Nukentėjusysis R. L. viso proceso metu teigė priešingai, nurodydamas, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje būtent S. B. suduodamas smūgį į ausį jam ją sužalojo. Pirmą kartą apklausiamas tyrėjo nurodė, kad po to, kai nufotografavo į automobilį VW bandančius patekti S. B. ir E. B., pastarieji priėjo prie jo ir S. B. vieną kartą jam trenkė į galvą. Jis nuo smūgio nukrito nuo kalniuko. Po to S. B. prie jo pribėgo ir pamatęs, kad jis kalba paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu, su sūnumi pasišalino. Apklausiamas tyrėjo, nurodė, kad įvykio metu jis buvo su J., jo porininku ir Č., jie visi sėdėjo automobilyje ir šventė Č. sugrįžimą (2017-06-14 tyrėjui duoti parodymai, medžiagos M-1-01-49789-17 l. 9). Teisme R. L. nurodė, kad jis, nufotografavęs kaip kaltinamas asmuo su sūnumi bando atidaryti automobilį, grįžo į Č. B. automobilį, atsisėdo gale, už vairuotojo. Po kurio laiko pribėgo S. B.. Jam belipant iš automobilio, S. B. jį ištraukė už pakarpos, sudavė smūgį į ausį ir nurideno nuo kalvos. Nuvertė suduodamas smūgį. Po smūgio jis paskambino 112, iškvietė greitąją. Įvykio metu šalia S. B. buvo jo sūnus E. B., Č. B. ir dar du asmenys, kurie nenori „turėti jokių reikalų“. Nuo automobilio, kuriame jis sėdėjo, iki automobilio, kurį buvo bandoma atrakinti buvo apie 100 metrų. Policijai, kad laužiamasi į automobilį skambino jo telefonu garažo savininkas D., kuris buvo prie jų trumpam priėjęs. Įvykį matė liudytoja S. B., kuri vedžiojo šuniuką apie 10 metrų nuo automobilio, kuriame jis su draugais sėdėjo, vedžiojo šunį apie 5-10 minučių ir viską matė. Iki to smūgio ji nebuvo priėjusi pabendrauti su vyru.
  5. Apylinkės teisme apklausti liudytojai E. B. ir O. V. ir apygardos teisme apklaustas liudytojas A. E. K. davė parodymus, kurie sutampa su kaltinamojo parodymais. Apylinkės teisme apklausta liudytoja S. B. davė parodymus, sutampančius su nukentėjusiojo parodymais. Liudytojas Č. B. nurodė paties smūgio nematęs, tačiau patvirtino, kad prieš išlipant iš automobilio nukentėjusysis nebuvo susižalojęs, ar sužalotas, o atgal į automobilį įsėdusio nukentėjusiojo galva buvo kruvina.
  6. Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šio straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017 ir kt.).
  7. Patikrinus nagrinėjamą bylą konstatuotina, kad apeliacine tvarka apskųstame pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių esminių trūkumų neturi, nėra pagrindo išvadai, kad teismas ignoruotų kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys tvirtina, kad teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir, išsamiai bei nešališkai išnagrinėjęs visas bylos aplinkybes, byloje esančius ir teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus vertino ir atskirai, ir lygindamas juos tarpusavyje, tyrė bei analizavo tiek S. B. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus. Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė: nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, argumentuotai nurodė, kodėl S. B. pripažįsta kaltu. Pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu teisėjų kolegija neturi.
  8. Pažymėtina, kad vertinant konfliktuojančių pusių parodymus, ypatingas dėmesys turi būti skiriamas objektyviems duomenims.
  9. Neginčytinai nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra 2017-06-13, apie 21 val. Pastebėtina, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas, nurodytas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje (apie 21.50 val.) skiriasi nuo šio laiko nurodyto privataus kaltinimo skunde (apie 21 val.). Atsižvelgiant į tai, kad privataus kaltinime nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas sutampa su nukentėjusiojo R. L. parodymais, skambučių bendrajam pagalbos centrui duomenimis, kaltinamo asmens S. B. ir jo sūnaus E. B. parodymais, užfiksuotais medžiagoje Nr. M-1-01-49789-17 ir kt. bylos rašytine medžiaga, tai, kad apylinkės teismas šios kaltinimo aplinkybės skundžiamame nuosprendyje netikslino, dėl jos abejonių jam nekilo, todėl nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas laikytinas rašymo apsirikimu ir taisytinas.
  10. Taip pat nustatyta, kad konfliktas įvyko kaltinime nurodytoje vietoje, dėl aplinkybių, su kuriomis sutinka tiek kaltinamas asmuo S. B., tiek nukentėjusysis, o būtent dėl to, kad R. L. fotografavo S. B. ir jo sūnų E. B., kai šie bandė atidaryti automobilį.
  11. Nors S. B. neigia, kad kaltinime nurodytą sužalojimą R. L. padarė jis, tačiau jo versija, kurią palaikė liudytojai E. B. (sūnus), O. V. (pažįstamas) ir A. E. K. (pažįstamas), paneigta visų pirma R. L. nuosekliais parodymais, liudytojų S. B. ir Č. B. parodymais bei bylos rašytine medžiaga. Minėta, kad R. L. viso proceso metu teigė, kad ausį jam sužalojo būtent S. B., kuris supykęs dėl fotografavimo ištraukė už pakarpos iš automobilio belipantį R. L. ir sudavė vieną smūgį į ausį, nuo kurio jis nukrito ir nusirideno nuo kalniuko. Šiuos jo parodymus patvirtino liudytojai S. B. ir Č. B.. S. B. apklausiama tyrėjo 2017-07-28, parodė, kad 2017-06-13, apie 20.30 val. išėjo pasivaikščioti su šuniu. Buvo priėjusi prie vyro Č. B. ir jo draugų, kurie sėdėjo mašinoje. Priėjus kurį laiką pabendravo. Prie jų priėjo S. B. su sūnumi ir R. L. išlipus iš automobilio pradėjo rankom daužyt į galvą kelis kartus. Teisme, kaip ir R. L. nurodė, kad R. L. belipantis iš automobilio buvo kaltinamo asmens už pakarpos ištrauktas „patemptas“, kad jam buvo suduota (R. L. nurodė vieną smūgį, S. B. – tris) ir dėl to R. L. nuvirto bei nusirideno nuo kalniuko. Liudytojas Č. B., kuris sėdėjo vairuotojo vietoje, nurodė, kad nematė kaip buvo sužalotas iš automobilio išlipęs R. L., tačiau teigė, kad nukentėjusysis išlipo nesužalotas, o į automobilį įsėdo kruvina galva ir pasakė, kad jį sumušė S. B.. Be to, priešingai nei teigia apeliantas šiuos nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai:
    1. VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (toliau – VšĮ RVUL) paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapas Nr. 46617, kuriame nurodyta, kad R. L. atvežtas greitosios medicininės pagalbos į VšĮ RVUL 2017-06-13, 21.28 val. Trauma 2017-06-13, 21 val., buvo sumuštas pažįstamo asmens. Skundžiasi kairės ausies žaizda. Objektas: kairės ausies kaušelio kirstinė žaizda. Diagnozė: kairės ausies žaizda (b. l. 8);
    2. Specialisto išvada Nr. G 1912/2017(01), kurios duomenimis specialistas išvadą pateikė susipažinęs su medicinos dokumentais (VšĮ RVUL paciento, patyrusio traumą, pažiūros lapo Nr. 46617 kopija) ir apžiūrėjęs R. L. žaizdą 2017-06-15. Specialistas nustatė šiuos sužalojimus: 1.1. kairės ausies kaušelio žaizdos, kurių viena yra įvardinta medicinos dokumente kaip kirstinė, su aplinkinėmis poodinėmis kraujosruvomis ausies kaušelio priekiniame ir užpakaliniame paviršiuose, labiausiai tikėtina padaryti kietu buku daiktu (daiktais). Medicinos dokumente nėra objektyvių duomenų, kuriais remiantis galima būtų teigti, kad žaizda, kuri įvardinta kaip kirstine, būtų padaryta kertančių savybių turinčiu daiktu arba įrankiu. Sužalojimai padaryti galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2017-06-13); 1.2. Kairės užausinės srities žaizda, kuri iki apžiūros buvo chirurgiškai sutvarkyta, o medicininių duomenų apie ją nėra, todėl dėl jos tikslesnio padarymo laiko ir mechanizmo pasakyti nėra galimybės. Nurodė, kad išvados 1.1. ir 1.2. punkte nustatyti sužalojimai, atsižvelgiant į jų lokalizaciją, galėjo būti padaryti ir vienamomentiškai, mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimai tiek visumoje, tiek ir kiekvienas atskirai, vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (Medžiagos Nr. M-1-01-49789-17, l. 13);
    3. R. L. 2017-06-15 pareiškimu policijai dėl 2017-06-13 įvykio. Jame R. L. nurodė, kad jis apie 20.57 val., pamatęs kaip kaltinamas asmuo su sūnumi laužiasi į automobilį „WV“, juos nufotografavo, todėl buvo kaltinamo asmens S. B. ir jo sūnaus E. užpultas. S. praskėlė jam kairę ausį. Iš įvykio vietos buvo išvežtas į Lazdynų ligoninę (Medžiagos Nr. M-1-01-49789-17, l. 2);
    4. Bendrojo pagalbos centro duomenimis, iš kurių matyti, kad 2017-06-13, apie 21.10 val., bendrajam pagalbos centrui paskambino R. L., kuris nurodė, kad jį sužalojo iš matymo pažįstamas asmuo, nes jis jį nufotografavo kaip asmenį galimai bandžiusį pavogti automobilį. Šie asmenys tai pamatę bandė atimti judriojo ryšio telefoną ir jį sumušė. 23:37 bendrajame pagalbos centre gauta VšĮ RVUL slaugytojos G. pranešimas, kad 21:37 į ligoninę buvo pristatytas R. L., kuris paaiškino, kad jį sužalojo nepažįstamas asmuo (Pastaba. VšĮ RVUL paciento, patyrusio traumą, pažiūros lape Nr. 46617 nurodyta, kad nukentėjusysis ligoninėje paaiškino, kad buvo sužalotas pažįstamo asmens, b. l. 8)). Diagnozė – kairės ausies žaizda. Suteikus medicininę pagalbą – išleistas namo;
    5. Bendrojo pagalbos centro garso įrašu, iš kurio matyti, kad į bendrąjį pagalbos centrą skambinta ne vieną, o du kartus. Pirmą kartą skambinta 20.55 val., pranešta, kad bandomas pavogti automobilis. Sakant automobilio valstybinį numerį fone pasigirsta vyriškas balsas, skambinantis asmuo paprašo palaukti ir po to atsiprašo, nurodydamas, kad „ten pasirodo žmonės savo atidarinėja“ bei atsisveikina (20:55 val., įrašo trukmė 1.09 min.). Antrą kartą skambinta 21.06 val. ir pasakoma, kad: jį muša; muša pažįstami, trise; jam bėga kraujas; sumušta ausis; kad jį sumušusius asmenis pažįsta, turi jų duomenis (21.06 val., įrašo trukmė 1.16 min. ((medžiagos M-1-01-49789-17 l. 17-19)).
  1. Iš išdėstytų įrodymų matyti, kad konfliktas buvo staigus ir vyko trumpą laiką, apie 5-10 min. Pirmą kartą paskambinęs asmuo, 20.55 val. pranešė, kad galimai bandoma įsilaužti ir pavogti automobilį. Antras skambutis buvo po 13 minučių, kuriuo nukentėjusysis pranešė apie sumuštą ir kraujuojančią ausį bei, kad jį sumušė pažįstami asmenys. Šiuo atveju padaryta klaida dėl asmenų skaičiaus nelaikytina esmine, atsižvelgiant į stresinę situaciją, be to, vėliau nukentėjusysis aiškiai nurodė kas jam sudavė ir, kad sudavė vienas asmuo. Iš antro skambučio garso įrašo matyti, kad tuo metu S. B. su sūnumi jau pasišalino, nebaigę pradėto darbo dėl kurio buvo atėję. Nukentėjusysis apklausiamas apylinkės teisme nurodė, kad S. B. pasišalino su sūnumi pamatę, kad jis paskambino bendrajam pagalbos centrui. Aplinkybę, kad buvo sumuštas pažįstamų asmenų, priešingai nei teigia apeliantas, nukentėjusysis nurodė ir gydymo įstaigoje (Pagrindas. VšĮ RVUL paciento, patyrusio traumą, pažiūros lapas Nr. 46617, b. l. 8). Taigi nukentėjusiojo, liudytojų S. B., Č. B. teisme duoti parodymai, kurie gauti baudžiamojo proceso nustatyta tvarka ir patikrinti įstatymo nustatytais proceso veiksmais, atitiko kitus byloje surinktus įrodymus, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais neabejojo ir vadovavosi. Iš išdėstytų įrodymų matyti ir tai, kad S. B. veikė tyčia.
  2. Tuo pačiu atmetami ir apeliacinio skundo argumentai dėl nukentėjusiojo suinteresuotumo bylos baigtimi dėl turimų finansinių pretenzijų ir dėl anksčiau susiformavusių konfliktinių santykių. Vien tai, kad asmenys praeityje nesutarė dėl garažo naudojimo tvarkos, nepaneigia paties smurto panaudojimo fakto ir savaime nedaro nukentėjusiojo parodymų nepatikimais. Tuo labiau suinteresuotumo nerodo ir pretenzijos dėl žalos, kuri padaryta nusikalstama veika.
  3. Pagrindo abejoti nukentėjusiojo parodymais nesudaro ir tai, kad jis privataus kaltinimo skunde nebenurodė ketvirto asmens (J. porininko), buvusio įvykio dieną Č. B. automobilyje bei tai, kad apklausiamas tyrėjo nenurodė įvykį mačiusios liudytojos S. B.. Teismas neatmeta galimybės, kad garažų teritorijoje įvykį mačiusių asmenų gali būti ir daugiau, be to, liudytojas A.-E. K. apklausiamas apygardos teisme nurodė, kad po kaltinamo asmens ir nukentėjusiojo konflikto matė moterį, vedžiojančią šuniuką. Be to, nukentėjusysis teisme paaiškino kodėl privataus kaltinimo skunde neįrašė ketvirto asmens, kartu gėrusio alkoholį automobilyje, nurodydamas, kad du asmenys (J. ir jo porininkas) nenorėjo dalyvauti procese, o jų kontaktinių duomenų nežino. Pažymėtina, kad tuos pačius asmenis, buvusius automobilyje, nurodė ir pats kaltinamasis, tačiau vieno asmens duomenys nebuvo žinomi, o J. surasti pareiškimo tikslinimo metu nei telefonu, nei paskutinėje žinomoje gyvenamojoje vietoje nepavyko (medžiagos M-1-01-49789-17 l. 13).
  4. Nesutiktina ir su apelianto argumentu, kad nukentėjusiojo R. L. ir liudytojos S. B. parodymai duoti viso proceso metu nėra nuoseklūs, suderinti. Šie apelianto argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Apklausiami teisme jie abu nurodė, kad R. L. belipantis iš automobilio buvo kaltinamo asmens už pakarpos ištrauktas „patemptas“. Po to suduotas smūgis, kuris pasak nukentėjusiojo buvo vienas, pasak liudytojos S. B. – keli. Šio smūgio skaičiaus neatitikimo apygardos teismas nevertina kaip esminio, nes S. B. nurodė, kad matė tik vieną stiprų smūgį, nuo kurio R. L. susiėmė už galvos ir pargriuvęs nusirideno nuo kalniuko. Būtent tik dėl šio smūgio ir yra pareikštas kaltinimas. Be to, apie tai, kad būtent S. B. sudavė R. L. jie abu nurodė ir apklausiami tyrėjo, atliekant pareiškimo dėl nusikalstamos veikos patikslinimą. Abu nurodė ir tai, kad po įvykio S. B. su sūnumi iš karto pasišalino. Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju byloje nebuvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, pirmą kartą atsisakyta jį pradėti nurodant, kad R. L. turi kreiptis privataus kaltinimo tvarka dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje (2017-07-20 prokuroro nutarimas), antrą kartą – konstatavus, kad nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje, nustačius, kad konfliktas buvo asmeninio pobūdžio ir dėl padaryto sužalojimo įžvelgiant požymius, nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pagal įvykio metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą tokio pobūdžio bylose nėra atliekamas, bylos nagrinėjamos teismuose privataus kaltinimo tvarka. Taigi, asmenys apklausti tik tikslinant pareiškimo aplinkybes, siekiant išsiaiškinti, ar nebuvo padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnyje, tikslesnės įvykio aplinkybės nebuvo nustatinėjamos. Šie asmenų parodymai negali būti pripažinti įrodymais, jie kaip ir parodymai duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams, gali būti tik perskaitomi esantiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis). Taip pat jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusiojo privataus kaltinime nurodytos veikos tyrimas vyko būtent teisme, kur apklausiami teisėjo minėti asmenys davė nuoseklius ir detalius, sutampančius parodymus, savo esme nesiskiriančius nuo tyrėjui duotų pirminių paaiškinimų. Jie atitiko kitus byloje surinktus įrodymus, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais neabejojo ir vadovavosi.
  5. Laikytinas nepagrįstu ir apelianto argumentas, kad liudytojos S. B. neobjektyvumą rodo tai, kad ji po konflikto bendravo su nukentėjusiuoju. Byloje nėra duomenų, kad S. B. būtų suinteresuota apkalbėti kaltinamą asmenį. Apklausiama ji nenurodė, kad derino parodymus su nukentėjusiuoju, ar, kad nukentėjusysis būtų prašęs jos duoti S. B. kaltinančius parodymus.
  6. Tuo tarpu liudytojų E. B. (kaltinamo asmens sūnaus) ir pažįstamo O. V. parodymais apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo, nes jie prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir nustatytiems faktams, o tai ir patvirtina, kad jie yra šališki ir siekia padėti S. B. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tas pats pasakytina ir apie dar vieną liudytoją, kurį buvo prašoma apklausti apygardos teisme – A. E. K., kurio duotus parodymus teisėjų kolegija vertina kaip siekį padėti S. B. išvengti atsakomybės. Šią išvadą darant atsižvelgta ir į tai, kad A. E. K. patvirtino, kad pažįsta abu asmenis bei, kad su nukentėjusiuoju yra buvę konfliktų.
  7. Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis surinktų ir teisme ištirtų bei įvertintų įrodymų visumos analize, padarė išsamiai motyvuotą išvadą, kad S. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, o būtent, kad jis apie 21 val., kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, konflikto metu panaudojo fizinį prievartą, ištempė R. L. iš stovėjusio automobilio „Opel“ salono ir tyčia jam sudavė vieną smūgį į galvą. Dėl to R. L. patyrė fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį kairės ausies kaušelio žaizdomis ir poodinėmis kraujosruvomis priekiniame ir užpakaliniame paviršiuose. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.
  8. Kiti skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės skundžiamo teismo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.
  9. Nukentėjusysis prašo priteisti išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012). Šiuo atveju apeliacine tvarka nagrinėtas nuteistojo skundas, kurį nuspręsta atmesti. Šiame baudžiamajame procese nukentėjusysis R. L. siekdamas, kad būtų tinkamai įgyvendintos jo teisės ir užtikrinti teisėti interesai, naudojosi įgaliotojo atstovo (advokato) paslaugomis. Tokią nukentėjusiojo teisę garantuoja BPK 55 straipsnis. Nukentėjusysis advokato paslaugoms apmokėti išleido 300 eurų ir prašė šią sumą priteisti iš nuteistojo. Nukentėjusiojo prašoma priteisti patirtų išlaidų už advokato pagalbą suma yra realiai patirta, pagrįsta ir nelaikytina per didelė, todėl, atsižvelgiant į išdėstytą, priteistina iš S. B..

6Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7nuteistojo S. B. apeliacinį skundą atmesti.

8Ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-02-02 nuosprendžio aprašomojoje dalyje padarytą rašymo apsirikimą dėl nusikalstamos veikos padarymo laiko ir nurodyti, kad S. B. nežymiai sutrikdė R. L. sveikatą 2017-06-13, apie 21 val.

9Priteisti iš S. B. R. L. 300 (trijų šimtų) eurų patirtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą.

10Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Ryšiai