Byla 2T-52-381/2015
Dėl Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos (GAFTA) arbitražo 2014 m. birželio 30 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Promalus“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Konstantino Gurino ir Egidijaus Žirono, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Evergrain International AG prašymą dėl Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos (GAFTA) arbitražo 2014 m. birželio 30 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje, suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Promalus“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Pareiškėjas Evergrain International AG kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos (GAFTA) arbitražo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą.

4Pareiškėjas nurodė, kad Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos (GAFTA) arbitražas (toliau – Arbitražas) išnagrinėjęs bylą Nr. 14-787, 2014 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą (toliau – sprendimas), kuriuo nutarė įpareigoti suinteresuotą asmenį UAB „Promalus“ sumokėti pareiškėjui 178 500 Eur nuostolių, 4 procentų dydžio delspinigius nuo 178 500 Eur sumos, pradedant skaičiuoti nuo 2013 m. liepos 5 d. iki sumokėjimo dienos. Arbitražo sprendimas apskųstas nebuvo ir yra vykdytinas, ką patvirtina Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos (GAFTA) generalinės direktorės 2015 m. sausio 27 d. pažyma. Ginčas Arbitraže buvo nagrinėjamas pagal Grudų ir pašarų prekybos asociacijos (GAFTA) arbitražo taisykles Nr. 125, ginčui buvo taikoma Anglijos teisė. Arbitražas konstatavo, kad pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo 2013 m. balandžio 16 d. sudarė Sutartį, pagal kurią suinteresuotas asmuo įsipareigojo nupirkti iš pareiškėjo 3 000 tonų vasarinių salyklinių miežių. Sutartimi suinteresuotas asmuo įsipareigojo už perkamą produkciją sumokėti avansą, tačiau to nepadarė, dėl ko pareiškėjas nepakrovė produkcijos ir nepristatė jos suinteresuotam asmeniui. Arbitražas konstatavo, kad yra kompetentingas išspręsti pareiškėjo ir suinteresuoto asmens ginčą, kadangi 2013 m. balandžio 16 d. Sutartimi buvo nustatyta arbitražinė išlyga. Taip pat buvo konstatuota, kad 2013 m. liepos 5 d. yra suinteresuoto asmens prisiimtų įsipareigojimų pažeidimo data, su kuria siejamas ir delspinigių skaičiavimas. Arbitražo sprendimui įsiteisėjus, pareiškėjas ragino suinteresuotą asmenį įvykdyti sprendimą geruoju, tačiau suinteresuotas asmuo iki šiol skolos nesumokėjo.

5Suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjo prašymu ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad Arbitražo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai, nes sprendimu buvo paneigtas sutarčių laisvės principas, sprendimas prieštarauja imperatyvioms atstovavimą reglamentuojančioms CK normoms, pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo nebuvo sudarę arbitražinės išlygos, o Arbitražas nebuvo kompetentingas spręsti ginčo tarp šalių.

6Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punktą užsienio teismų (arbitražų) sprendimus atsisakoma pripažinti, jeigu sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai. Bendrasis draudimas, vykdant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procedūrą, peržiūrėti sprendimą iš esmės, išreiškia arbitražo, kaip alternatyvaus valstybiniams teismams ginčų sprendimo būdo, esmę, tačiau šis draudimas neturėtų reikšti, kad teismas arbitražo sprendimo pripažinimo procese neturi susipažinti su arbitražo sprendimo turiniu ir išanalizuoti jo motyvus, siekiant įsitikinti, ar neegzistuoja 1958 m. Niujorko konvencijoje dėl užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo nustatyti arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai. 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo V straipsnis numato baigtinį nepripažinimo pagrindų sąrašą, o arbitražo sprendimo nepripažinimas kitokiais, nei nustato minėtas tarptautinės teisės aktas, pagrindais de facto reiškia valstybės, prisijungusios prie šio dokumento, prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų nesilaikymą. Tačiau, ši aplinkybė nereiškia, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą nagrinėjantis teismas, nustatęs, kad užsienio arbitražo sprendimas dėl vienokių ar kitokių priežasčių, įskaitant priežastis, susijusias su šalių sutartiniais santykiais, akivaizdžiai prieštarauja viešajai tvarkai, nesant objektyvaus poreikio tokios išvados padarymui atlikti išsamią arbitražo sprendimo bei teisinio reglamentavimo analizę, negali atsisakyti jo pripažinti ir leisti vykdyti. Tam, kad būtų galima atsisakyti arbitražo sprendimą pripažinti ir leisti jį vykdyti, tokio sprendimo prieštaravimas viešajai tvarkai turi būti tiek akivaizdus, kad toks faktas teismui nekeltų pagrįstų abejonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-96/2014). Ginčijamas Arbitražo sprendimas, kurį prašoma pripažinti ir leisti vykdyti, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikoje įtvirtintai viešajai tvarkai. Prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Arbitražo sprendimas apima ir tariamai sudarytą 2013 m. balandžio 16 d. Sutartį Nr. 03-13, dėl kurios Arbitražo sprendime buvo sprendžiama bei pasisakoma, todėl, vertinant sprendimo atitikimą viešajai tvarkai, kartu yra vertintina ir ši sutartis. Būtent netinkamai Arbitražo atliktas šios sutarties įvertinimas bei visos iš to sekančios Arbitražo išvados ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai, nes sprendimas priimtas vadovaujantis sutartimi, kuri niekada nebuvo sudaryta, sprendime neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo niekada tarpusavyje nebendravo tiesiogiai, o išimtinai tik per tarpininkus, ir, galiausiai, Arbitražas sprendė dėl savo kompetencijos neegzistuojant tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sudarytai arbitražinei išlygai.

7CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, viena vertus, numatantis, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, kita vertus, draudžiantis versti kitą asmenį sudaryti sutartį, t.y. ikisutartinių santykių šalys neatsako už derybose nepasiektą rezultatą ir nesudarytą sutartį. Toks šio principo turinys inter alia pripažįstamas ir tarptautinėje praktikoje (Tarptautinės teisės unifikavimo instituto parengtų Tarptautinių komercinių sutarčių principų (UNIDROIT principles of international comercial contracts) 1.1 straipsnis, 2.15 straipsnio 2 dalis; Europos sutarčių teisės principų (The principles of European contract law) 1.102 straipsnio 1 dalis, 2.301 straipsnio 1 dalis). Suinteresuotas asmuo tiek bylos nagrinėjimo Arbitraže metu, tiek ir šioje byloje laikosi nuoseklios pozicijos, kad niekada nebuvo sudaręs jokios sutarties su pareiškėju. Arbitražo sprendime minimos Sutarties pripažinimas sudaryta prieštarauja fundamentaliam sutarties laisvės principui. Pareiškėjo ir suinteresuoto asmens ikisutartiniuose santykiuose buvo siunčiamos net kelios sutarčių versijos, tačiau nė viena iš jų nebuvo galutinė, todėl sutartis, kaip tokia, taip niekada ir nebuvo sudaryta. Esminiai bet kurios sutarties sudarymo elementai yra oferta ir akceptas (CK 6.162 straipsnio 1 dalis). CK 6.173 straipsnyje numatyta, kad akceptanto pareiškimas arba kitoks jo elgesys, kuriuo pareiškiamas ofertos priėmimas, laikomas akceptu, o tylėjimas arba neveikimas savaime akceptu nelaikomas (1 dalis), akceptas sukelia teisines pasekmes nuo to momento, kai jį gauna oferentas (2 dalis). CK 6.181 straipsnyje numatyta, kad sutartis laikoma sudaryta nuo to momento, kai oferentas gauna akceptą, jeigu sutartyje nenumatyta ko kita (1 dalis). Priešingai, nei reikalauja nurodytos imperatyvios CK nuostatos, Arbitražas sprendime sudaryta sutartimi laikė suinteresuoto asmens išsiųstą ofertą, nors jokių aplinkybių, patvirtinančių, jog ši oferta buvo pareiškėjo akceptuota ir apie šį akceptą informuotas suinteresuotas asmuo, nustatyta nebuvo. Nei pareiškėjas, nei tarpininkas, nei agentas nėra atsiuntę suinteresuotam asmeniui pasirašytos sutarties, taip pat nėra ir jokiu kitu būdu informavę suinteresuoto asmens apie pareiškėjo valią sudaryti sutartį. Be to, sutarties sudarymo fakto nepatvirtina jokie konkliudentiniai suinteresuoto asmens veiksmai ir/ar kitos aplinkybės. Todėl Arbitražo sprendimas, kuris priimtas vadovaujantis nesudarytos sutarties nuostatomis, savo esme yra nepagrįstas ir neteisėtas, kaip pažeidžiantis fundamentalųjį sutarties laisvės principą, todėl Sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikoje įtvirtintai viešajai tvarkai.

8Pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo tiesiogiai niekada nebendravo, o visa komunikacija vyko išimtinai per tarpininką ir agentą, tačiau šią susiklosčiusią situaciją Arbitražas sprendime neleistinai ignoravo, iš vienos pusės, pripažindamas pareiškėjo veikimą per tarpininką, o, iš kitos pusės, be jokių motyvų atsisakydamas pripažinti suinteresuoto asmens veikimą per agentą ir pastaruosius du asmenis sutapatindamas. Arbitražui nebuvo pateikta jokių įrodymų apie tai, kad agentas kada nors būtų buvęs suinteresuoto asmens darbuotojas ar turėjęs kokius nors tiesioginius įgaliojimus veikti suinteresuoto asmens vardu, reikšti jo valią ir prisiimti įsipareigojimus. Pareiškėjui per tarpininką ir agentą siųstame 2013 m. balandžio 16 d. sutarties projekte buvo aiškiai matyti, kad suinteresuoto asmens vardu veikia ir valią reiškia išimtinai tik direktorius V. M., tačiau jokiu būdu ne agentas. Jokie agento savavališkai prisiimti įsipareigojimai, patvirtinimai ar pripažinimai negali būti laikomi suinteresuoto asmens valios išraiška, nes agentas jokių savo veiksmų, susijusių su sutarties sudarymu, vykdymu, pripažinimu ar nutraukimu nederino su suinteresuotu asmeniu. Suinteresuotam asmeniui vos tik sužinojus apie pareiškėjo pretenzijas, suinteresuotas asmuo aiškiai ir nedviprasmiškai paneigė, jog sutartis kada nors būtų buvusi sudaryta (pareiškėjo akcepto suinteresuotasis asmuo niekada nėra gavęs). Atsižvelgiant į tai, kad sutartis tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens niekada nebuvo sudaryta, vadinasi, negali būti taikoma ir sutartyje numatyta arbitražinė išlyga.

9Pareiškėjas savo atsikirtimuose į suinteresuoto asmens atsiliepimą nurodė, kad suinteresuotas asmuo savo prieštaravimus grindžia Konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punktu. Sąvoka „viešoji tvarka“ tokio pobūdžio procese turi būti suprantama siaurai, t.y. fundamentalūs sąžiningo proceso principai, imperatyviosios teisės normos, įtvirtinančios pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T- 79/2013). Arbitražo teismo turinio vertinimas nepatenka į viešosios tvarkos išlygą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-87/2014). Tiek kasacinio teismo, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra ne kartą išaiškinta, kad, vertindamas prašomą pripažinti arbitražo teismo sprendimą Konvencijos V straipsnyje nurodytu atitikties viešajai tvarkai pagrindu, teismas nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T- 5/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012). Taigi teismas, nagrinėjantis arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan. Draudimas iš esmės peržiūrėti užsienio arbitražo sprendimą ir teismo pareiga patikrinti atsisakymo pripažinti tokį sprendimą pagrindų buvimą sistemiškai dera ir vienas kitam neprieštarauja, nes atlikdamas tokią patikrą teismas negali pakeisti arbitražo nustatytų faktinių aplinkybių kitomis aplinkybėmis bei atlikti kitokią tų aplinkybių teisinę kvalifikaciją, nei ją atliko arbitražo teismas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-96/2014). Suinteresuotas asmuo nurodo, kad jis nėra sudaręs jokios sutarties su pareiškėju ir nei pareiškėjas, nei tarpininkas C. M., nei fizinis asmuo J. M. suinteresuotam asmeniui neva nėra perdavę jokios pasirašytos sutarties. Pareiškėjo įsitikinimu, Arbitražas pagrįstai konstatavo, kad sutartis tarp pareiškėjo ir suinteresuoto asmens buvo sudaryta. 2013 m. balandžio 16 d. sutartyje yra suinteresuoto asmens atstovo (ne agento) parašas ir įmonės antspaudas. Dėstydamas aplinkybes apie sutarties nesudarymą, suinteresuotas asmuo nepaaiškina, kokiu logišku būdu ant 2013 m. balandžio 16 d. galėjo atsirasti jo antspaudas. Esant nepaneigtam 2013 m. balandžio 16 d. sutarties pasirašymui, neturi teisinės reikšmės faktinės aplinkybės, koks asmuo, kada ir kokius dokumentus siuntė, kadangi pareiškėjo ir suinteresuoto asmens teisinius santykius apibrėžia, o tuo pačiu ir patvirtina Arbitražo kompetenciją 2013 m. balandžio 16 d. pasirašyta ir antspauduota sutartis. Visos kitos aplinkybės yra faktinės ginčo aplinkybės, kurias nagrinėjo Arbitražas ir kurios neturi būti revizuojamos sprendžiant klausimą dėl Arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvos Respublikoje. Priešingu atveju, būtų vertinamas Arbitražo sprendimo turinys bei Arbitražo nustatytos faktinės aplinkybės. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad, Arbitražui priėmus 2014 m. birželio 30 d. sprendimą, suinteresuotas asmuo buvo pasyvus, t.y. jis nesinaudojo galimybe apskųsti šį sprendimą, taigi, darytina išvada, kad Arbitražo sprendimas suinteresuotą asmenį tenkino arba suinteresuotas asmuo tikėjosi išvengti realaus šio sprendimo vykdymo.

10Prašymas tenkintinas

11Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčų dalyko ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus. Taigi arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais, ji suteikia šalims galimybę perduoti ginčą nagrinėti šalių pasirinktiems profesionalams. Valstybei teisės aktais įtvirtinus galimybę šalims pasirinkti alternatyvų ginčo sprendimų būdą, šalims sukuriami pagrįsti pasitikėjimo tokiu ginčo sprendimo būdu lūkesčiai, pirmiausia apimantys tai, kad arbitražo teismų priimti sprendimai bus gerbiami ir vykdomi, taigi arbitražų teismų sprendimai gali būti peržiūrimi tik išskirtiniais atvejais, kai vienareikšmiškai pažeistos fundamentalios vertybės, priešingu atveju būtų paneigiama arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, esmė.

12Užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas yra teisinės galios šiam sprendimui suteikimas Lietuvos Respublikoje, jo prilyginimas nacionalinio teismo ar arbitražo sprendimui. Tik pripažintas užsienio arbitražo sprendimas sukelia teisinius padarinius Lietuvos Respublikoje, įgyja res judicata galią ir gali būti vykdomas (CPK 809 straipsnio 1 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 4 dalis). Lietuvos Respublikoje užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija) (CPK 810 straipsnio 6 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis).

13Pažymėtina, kad tiek pagal galiojančias CPK ir Komercinio arbitražo įstatymo nuostatas, tiek pagal suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, teismui, sprendžiančiam užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo tokį sprendimą vykdyti klausimus, suteiktos aiškiai apibrėžtos arbitražo teismo sprendimo tikrinimo galios. Pirma, Niujorko konvencijos V straipsnyje numatytas baigtinis galimų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų sąrašas, todėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti procedūra reiškia Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Antra, net ir vertinant arbitražo teismo sprendimą remiantis Niujorko konvencijos V straipsnyje išvardytais pagrindais, teismo atliekamas vertinimas jokiais atvejais negali būti toks išsamus, kad prilygtų arbitražo teismo sprendimo ar kai kurių jame nagrinėtų klausimų peržiūrėjimui iš esmės. Taigi teismas, nagrinėjantis arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas ir pan.

14Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrasis draudimas, atliekant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procedūrą, peržiūrėti sprendimą iš esmės, išreiškia arbitražo, kaip alternatyvaus valstybiniams teismams ginčų sprendimo būdo, esmę. Toks peržiūrėjimas reikštų, kad, nepaisant to, jog šalių ginčas išspręstas jų pasirinktu būdu, vėliau atliekama visapusiška teisminė kontrolė pakeistų alternatyvioje jurisdikcijoje priimtą sprendimą. Galimybė peržiūrėti arbitražo sprendimą paneigtų sutartinį ir privatų arbitražo procedūros pobūdį bei neleistų šalims pasinaudoti tais privalumais, kurių šalys siekė perduodamos ginčą spręsti arbitražui. Kaip yra pažymėjęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, efektyvaus arbitražo interesus atitinka tai, kad arbitražo sprendimų peržiūrėjimas turėtų būti ribotos apimties ir kad sprendimo panaikinimas ar atsisakymas jį pripažinti būtų galimas tik išskirtinėmis aplinkybėmis (1999 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Nr. C-126/97 Eco Swiss China Time Ltd v. Benneton International NV). Tačiau šis draudimas nereiškia, kad teismas arbitražo sprendimo pripažinimo procese neturi susipažinti su arbitražo sprendimo turiniu ir išanalizuoti jo motyvus, siekiant įsitikinti, ar neegzistuoja Niujorko konvencijoje nustatyti arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai. Draudimas iš esmės peržiūrėti užsienio arbitražo sprendimą ir teismo pareiga patikrinti atsisakymo pripažinti tokį sprendimą pagrindų buvimą sistemiškai dera ir vienas kitam neprieštarauja, nes atlikdamas tokią patikrą teismas negali pakeisti arbitražo nustatytų faktinių aplinkybių kitomis aplinkybėmis bei atlikti kitokią tų aplinkybių teisinę kvalifikaciją, nei ją atliko arbitražo teismas. Kartu šalių pasirinktas ginčo sprendimo būdas arbitražu neturėtų sukurti sąlygų pažeisti fundamentalias viešosios tvarkos taisykles, todėl užsienio arbitražo sprendimo analizė galima tokiu mastu, kiek ji skirta įvertinti galimą viešosios tvarkos pažeidimą. Jei viešosios tvarkos pažeidimas negali būti visapusiškai įvertintas vien susipažinus su arbitražo sprendimo turiniu ir šį pažeidimą lemia arbitražo neanalizuotos aplinkybės bei jo netirti įrodymai, sprendimo pripažinimą atliekantis teismas gali įtraukti į savo vertinimą faktus, kurių nevertino arbitražas, priimdamas sprendimą, ir tirti įrodymus, kurių jis netyrė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-363/2014).

15Teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje išskiriami du esminiai principai, kurie yra itin aktualūs vertinant arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos) galiojimą. Pirma, arbitražinis susitarimas yra atskirtas, autonomiškas ir nepriklausomas nuo pagrindinės sutarties (autonomiškumo principas). Arbitražinės išlygos autonomiškumas reiškia, kad arbitražo teismui pagal savo kompetenciją nusprendus, kad sutartis, kurioje įtvirtinta arbitražinė išlyga, yra niekinė, arbitražinė išlyga yra išsaugoma, nes dėl pagrindinės sutarties negaliojimo ji automatiškai nėra pripažįstama negaliojančia, o arbitražo teismas nepraranda jurisdikcijos. Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje įtvirtinta kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus (kompetencijos–kompetencijos doktrina). Taigi, kompetencijos–kompetencijos doktrina arbitražo teismui suteikia galimybę spręsti dėl savo kompetencijos. Kaip nurodyta kasacinio teismo praktikoje, tai taip pat reiškia, kad bendrosios kompetencijos teismas paprastai negali spręsti arbitražo kompetencijos klausimo, kol arbitrai nepriims sprendimo. Arbitražo teisė spręsti dėl savo jurisdikcijos įtvirtinta UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinio įstatymo 16 straipsnyje, Komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje. Tai, kad arbitražas visų pirma pats sprendžia dėl savo jurisdikcijos, pripažįstama ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010; 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-431/2013).

161958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalis numato, kad užsienio valstybėje priimtą arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad: a) II straipsnyje nurodyto susitarimo pusės pagal joms taikomą įstatymą buvo kuriuo nors mastu neveiksnios arba šis susitarimas negalioja pagal įstatymą, kuriam pusės tą susitarimą subordinavo, o nesant tokio nurodymo - pagal tos šalies, kur buvo padarytas sprendimas, įstatymą, arba b) pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų, arba c) nurodytasis sprendimas buvo padarytas dėl ginčo, kurio nenumato arbitražinis susitarimas arba neapima arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje sąlygos, arba tame sprendime yra nuostatų tokiais klausimais, kurių neapima arbitražinis susitarimas ar arbitražinė išlyga sutartyje; tačiau jeigu nuostatai tais klausimais, kuriuos apima arbitražinis susitarimas ar išlyga, gali būti atskirti nuo tų, kurių neapima šis susitarimas ar išlyga, tai ta arbitražo sprendimo dalis, kurioje yra nuostatai arbitražinio susitarimo ar arbitražinės išlygos sutartyje apimamais klausimais, gali būti pripažįstama ir vykdoma, arba d) arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų, arba e) sprendimas pusėms dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo padarytas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija. Nors suinteresuotasis asmuo tiesiogiai ir neįvardija, tačiau iš atsiliepimo į pareiškėjo prašymą turinio galima spręsti, jog suinteresuotasis asmuo remiasi arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindu, numatytu Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a) punkte, nes tvirtina, jog arbitražo susitarimas nebuvo sudarytas, jis akivaizdžiai negaliojantis, o tokio susitarimo niekinis pobūdis yra akivaizdus.

171958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai pasižymi tuo, jog dėl jų buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002; 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011). Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a) punkte nurodyta, kad arbitražo teismo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, kai ginčo objektas pagal šalies, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti arbitražo teismo sprendimą, įstatymus negali būti arbitražo dalyku. Lietuvos apeliacinis teismas šioje byloje tokių aplinkybių nenustatė ir šio atsisakymo pripažinti arbitražo teismo sprendimą pagrindo buvimas nėra keliamas byloje. Komercinio pobūdžio ginčas Arbitražo byloje kilęs tarp privačių asmenų, taigi nekyla abejonių dėl tokio ginčo arbitruotinumo (Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnis). Vadovaujantis Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punktu, užsienio arbitražo sprendimą gali būti atsisakoma pripažinti ir leisti vykdyti tuo atveju, kai to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai. Nagrinėjamoje byloje suinteresuotas asmuo būtent ir teigia, kad Arbitražo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai. Viešosios tvarkos pažeidimas grindžiamas tuo, kad sprendimas priimtas vadovaujantis sutartimi, kuri niekada nebuvo sudaryta, o pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo nebuvo sudarę arbitražinės išlygos.

18Atsižvelgdama į teismo pareigą ex officio patikrinti Arbitražo sprendimo atitiktį viešosios tvarkos išlygai, taip pat į suinteresuotojo asmens atsiliepime dėstomus argumentus, teisėjų kolegija pasisako dėl pagrindų atsisakyti pripažinti Arbitražo sprendimą pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a) punktą ir 2 dalies b) punktą.

19Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą konstatuota, kad arbitražinis susitarimas gali būti laikomas niekiniu ir atitinkamos valstybės teismas gali jo nepripažinti, tačiau niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis turi būti akivaizdus, t. y. teismas ex officio gali nepripažinti arbitražinio susitarimo tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai ar imperatyviajai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007; 2012 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2012; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3k-3-470/2012).

20Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad arbitražinio susitarimo sutartinė prigimtis lemia šalims galimybę susitarti dėl ginčo perdavimo nagrinėti arbitražui ne tik abiejų šalių pasirašytu rašytiniu dokumentu, bet ir kitais būdais. Arbitražinis susitarimas gali būti sudaromas šalims apsikeitus raštais, telegramomis, telefaksais arba kitais būdais, leidžiančiais fiksuoti aptariamo susitarimo sudarymo faktą. Be to, arbitražinio susitarimo sudarymo faktas gali būti konstatuojamas taip pat ir tais atvejais, kai yra kitokių rašytinių įrodymų, kad šalys yra sudariusios ir pripažįsta arbitražinį susitarimą. Kasacinis teismas pažymėjo, kad esminė arbitražinio susitarimo galiojimo sąlyga yra suderintos šalių valios sudaryti atitinkamą susitarimą išreiškimas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad šalių valią ginčą spręsti pagal šios arbitražinės išlygos nuostatas galima įrodinėti faktais, duomenimis, iš kurių galima spręsti apie arbitražinio susitarimo buvimą. Teismas pažymėjo, kad nacionalinės ir tarptautinės teisės normos, nustatančios rašytinio arbitražinio susitarimo sampratą, leidžia jį aiškinti plačiau, nei susitarusių šalių parašais patvirtintas susitarimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2003 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-999/2003). Tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje laikomasi pozicijos, jog, kilus abejonei dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikomas principas in favor contractus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2002; 2013 spalio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013; 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3k-3-510/2014 ir kt.).

21Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra nurodęs, kad sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus (Lietuvos Aukščiausiojo 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004; 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006). Dėl to ne bet koks prieštaravimas imperatyviosioms Lietuvos Respublikos teisės normoms gali būti pakankamas pagrindas atsisakyti pripažinti užsienio arbitražo sprendimą. Viešosios tvarkos pažeidimu pripažįstami atvejai, kai nustatoma, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Konstitucijos įtvirtintiems pagrindiniams teisės principams ir moralės normoms, pripažįstamiems tarptautiniu mastu, taip pat kai arbitražo sprendimas ar arbitražinis susitarimas išgautas prievarta, apgaule ar grasinimu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008).

22Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad užsienio teismų sprendimai gali būti naudingi lyginamuoju aspektu, ypač tarptautinių sutarčių taikymo praktikai, todėl, atsižvelgiant į Niujorko konvencijos tarptautinį pobūdį, tikslinga įvertinti šioje konvencijoje minimos „viešosios tvarkos“ sąvokos aiškinimą užsienio teismų sprendimuose, kuriuose analizuojama arbitražo teismo sprendimo atitiktis viešajai tvarkai šio sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti kontekste. Kasacinio teismo atlikta užsienio valstybių teismų praktikos, aiškinant Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte įtvirtintos viešosios tvarkos sampratą, analizė patvirtina, jog tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tiek ir užsienio teismų praktika šiuo klausimu iš esmės sutampa ir lemia itin siaurą tarptautinės viešosios tvarkos išlygos aiškinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-363/2014). Kartu toks aiškinimas reiškia, jog, vertindamas prašomo pripažinti arbitražo teismo sprendimo atitiktį Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkte nurodytai viešosios tvarkos išlygai, teismas nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012).

23Iš bylos medžiagos matyti, kad Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos (GAFTA) arbitražas, išnagrinėjęs bylą Nr. 14-787, 2014 m. birželio 30 d. priėmė sprendimą, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo 2013 m. balandžio 16 d. sudarė sutartį, pagal kurią suinteresuotas asmuo įsipareigojo nupirkti iš pareiškėjo 3 000 tonų vasarinių salyklinių miežių. Sutartimi suinteresuotas asmuo įsipareigojo už perkamą produkciją sumokėti avansą, tačiau to nepadarė, dėl ko pareiškėjas nepakrovė produkcijos ir nepristatė jos suinteresuotam asmeniui. Minėtu sprendimu Arbitražas nutarė įpareigoti suinteresuotą asmenį UAB „Promalus“ sumokėti pareiškėjui 178 500 Eur nuostolių, 4 procentų dydžio delspinigius nuo 178 500 Eur sumos, pradedant skaičiuoti nuo 2013 m. liepos 5 d. iki sumokėjimo dienos (b.l. 6-40). Iš Arbitražo sprendimo matyti, kad Arbitražui buvo pateiktos dvi Sutartys - 2013 m. balandžio 12 d. sutartis, kuri buvo patvirtinta pardavėjo parašu ir antspaudu bei 2013 m. balandžio 16 d. sutartis, kuri buvo pasirašyta ir patvirtinta antspaudais abiejų šalių (b.l. 29-30; 71-75). Abejuose sutarties tekstuose buvo numatyta, kad yra taikoma „Gafta“ sutarties forma Nr. 80A, įskaitant 76, kuri skirta salykliniams miežiams, taip pat numatytas arbitražo procesas pagal „Gafta“ 125 Taisykles (b.l. 29-30). Kaip konstatavo Arbitražas, abu sutarties tekstai yra iš esmės panašūs, skiriasi tik tai, kad 2013 m. balandžio 16 d. sutarties variante buvo išbraukta miežių veislė “Columbus” ir padidinta vienos metrinės grūdų tonos kaina nuo 2013 m. balandžio mėnesio antros pusės (b.l. 29-30). Kaip matyti iš Arbitražo nagrinėtoje byloje nustatytų aplinkybių, 2013 m. balandžio 12 d. pareiškėjo Evergrain International AG (pardavėjas) tarpininkė bendrovė „C. M.“ išsiuntė suinteresuoto asmens UAB „Promalus“ (pirkėjas) agentui J. M. elektroninį laišką, kuriame buvo nurodyta, kad pirkėjas atsiųstų sutartį pasirašymui (b.l. 31). Tą pačią dieną J. M. parašė pardavėjo atstovui nurodydamas, kad sutarties priedu prašo įforminti susitarimą su pardavėju (b.l. 31). 2013 m. balandžio 16 d. pardavėjo Evergrain International AG pasirašytą sutartį tarpininkė įmonė „C. M.“ persiuntė pirkėjo agentui J. M. (b.l. 31). 2013 m. balandžio 16 d. pirkėjo atstovas pateikė atsakymą, kad sutartis yra pasirašyta ir apmokėjimas už pateiktas prekes bus atliktas gegužės mėnesio pabaigoje, be to, sutartis buvo patvirtinta pirkėjų parašu ir antspaudu (b.l. 31-32). 2013 m. gegužės 14 d. pardavėjai pirkėjams išsiuntė pranešimą, kuriame klausė, kada UAB „Promalus“ ketina sumokėti, pirkėjas atsakė, kad prekes pakrauti ir mokėjimą atlikti planuojama birželio viduryje (b.l. 32). Kitą dieną pardavėjai pirkėjams atsakė, kad antroji birželio pusė netinka, nes krovinys turi būti pakrautas ne vėliau kaip 2013 m. birželio pirmoje pusėje (b.l. 32). Pirkėjo atstovas 2013 m. gegužės 21 d. pardavėjų atstovui atsakė, kad pirkėjas negali pakrauti šio krovinio gegužės mėnesį ir pirkėjas norėtų šį krovinį pakrauti antroje birželio pusėje (b.l. 32). Pardavėjo atstovas 2013 m. birželio 2 d., 25 d., 27 d., ir liepos 2 d. siuntė laiškus pirkėjui dėl apmokėjimo. Pirkėjas 2013 m. liepos 5 d. laišku atsakė, kad pagal sutartyje numatytas pristatymo sąlygas pristatymo grafikas yra 2013 m. balandis – birželio pradžia, taigi, atsižvelgiant į tai, kad pristatymo grafiko galiojimas pasibaigė, sutartis turi būti laikoma niekine (b.l. 33). Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos (GAFTA) arbitražas, išanalizavęs visą turimą medžiagą, konstatavo, kad trys J. M. pranešimai - 2013 m. balandžio 12 d., 2013 m. balandžio 16 d. ir 2013 m. liepos 5 d. - atspindi, jog J. M. veikė turėdamas visiškus pirkėjo, t.y. suinteresuoto asmens, įgaliojimus, o atsižvelgiant į tai, kad abejuose sutarties tekstuose buvo paminėta Gafta“ sutarties forma Nr. 80A ir 76 bei numatytos arbitražo taisyklės „Gafta“ 125, sprendė, kad Arbitražas yra kompetentingas nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą. Arbitražo sprendimas apskųstas nebuvo ir yra vykdytinas, ką patvirtina Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos (GAFTA) generalinės direktorės 2015 m. sausio 27 d. pažyma (b.l. 27).

24Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju Arbitražas ginčo nagrinėjimo metu sprendė dėl arbitražo teismo jurisdikcijos nagrinėti konkretų ginčą bei vertino faktą, ar buvo sudaryta tarp šalių suinteresuotojo asmens ginčijama sutartis, t.y. buvo nagrinėjami klausimai, kuriais suinteresuotas asmuo grindžia viešosios tvarkos pažeidimą, kaip atsisakymo pripažinti Arbitražo sprendimą pagrindą. Arbitražo proceso metu šalys įgyvendino savo teisę į gynybą, pateikdamos argumentus šiais klausimais, o suinteresuotas asmuo buvo atstovaujamas profesionalių teisininkų - advokatų. Spręsdamas savo jurisdikcijos klausimą bei sutarties sudarymo faktą, Arbitražas vertino ginčijamos sutarties sudarymo aplinkybes, tyrė byloje esančius įrodymus, šalių susirašinėjimą.

25Visų pirma, atsižvelgdamas į tai, kad abejuose sutarčių tekstuose (2013 m. balandžio 12 d. ir 2013 m. balandžio 16 d.) buvo duota nuoroda į „Gafta“ sutarties formą Nr. 80A ir 76 bei numatytos arbitražo taisyklės „Gafta“ 125, Arbitražas konstatavo, kad turi jurisdikciją nagrinėti ginčą. Suinteresuotas asmuo nei arbitražo procese, nei šioje byloje neginčija fakto, kad sutartis dėl grūdų pirkimo-pardavimo apskritai buvo rengiama, jis derybų dėl sutarties sudarymo eigoje nekvestionavo sutarties sąlygos dėl šalių pasirinkto ginčo sprendimo būdo – spręsti kilusius ginčus pagal Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos (GAFTA) arbitražo taisykles Nr. 125. Ši arbitražinė išlyga nurodyta tiek 2013 m. balandžio 12 d. siųstame sutarties tekste, tiek ir 2013 m. balandžio 16 d. sutartyje, kurią pasirašė UAB „Promalus“ direktorius V. M., patvirtindamas parašą įmonės antspaudu. Kaip minėta anksčiau, arbitražinis susitarimas yra autonomiškas nuo šalių sudaromos sutarties, jis gali būti įformintas tiek toje pačioje šalių sutartyje, tiek ir atskiru dokumentu ir jis galioja nepriklausomai nuo to, ar galioja pati šalių sutartis, kuria nustatyti šalių materialieji įsipareigojimai. Be to, susitarimas dėl ginčo perdavimo nagrinėti arbitražu nebūtinai turi būti įformintas abiejų šalių pasirašytu rašytiniu dokumentu. Arbitražinės išlygos faktui patvirtinti pakanka, kad šalys dėl tokio susitarimo sudarymo apsikeičia raštais, laiškais arba tokio pobūdžio informaciją perduoda kitais būdais, leidžiančiais fiksuoti arbitražinio susitarimo sudarymo faktą. Nagrinėjamos bylos šalys apsikeitė elektroniniais laiškais, kuriuose nebuvo keliama nesutarimų dėl sutarties atskiruose variantuose įtvirtintos arbitražinės išlygos, o 2013 m. balandžio 16 d. datuotą sutarties tekstą UAB „Promalus“ pasirašė ir patvirtino įmonės antspaudu. Suinteresuotas asmuo nėra pareiškęs reikalavimo sudarytą arbitražinę išlygą pripažinti negaliojančia. Šios bylos aplinkybės nesudaro pagrindo nustatyti akivaizdaus šalių sudaryto arbitražinio susitarimo negaliojimo, taip pat nagrinėjamame ginče nėra kitų aplinkybių, leidžiančių nustatyti akivaizdų arbitražinės išlygos negaliojimą, todėl nėra pagrindo ex officio daryti išvados dėl to, kad ieškovo ir atsakovo sudaryta arbitražinė išlyga akivaizdžiai negalioja. Tuo remiantis nėra pagrindo sutikti su suinteresuotojo byloje asmens UAB „Promalus“ argumentais atsiliepime į pareiškėjo prašymą, jog arbitražinis susitarimas yra akivaizdžiai negaliojantis ir kad Arbitražas neturėjo kompetencijos nagrinėti ginčą. Taigi, nėra pagrindo pripažinti, kad tarp šalių nebuvo sudarytas arbitražinis susitarimas ar kad jis yra akivaizdžiai niekinis ir negaliojantis, dėl ko būtų pagrindas atsisakyti pripažinti Arbitražo sprendimą pagal Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a) punktą.

26Antra, Arbitražas, turėdamas kompetenciją nagrinėti ginčą, analizavo bylos įrodymus, susijusius su sutarties sudarymo tarp šalių fakto patvirtinimu, taip pat su sudarytos sutarties nevykdymo padariniais. Arbitražas sprendime argumentavo išvadą, kad J. M. 2013 m. balandžio 12 d., 2013 m. balandžio 16 d. ir 2013 m. liepos 5 d. pranešimai atspindi, jog J. M. veikė turėdamas visiškus suinteresuoto asmens įgaliojimus. Iš byloje nustatytų sutarties sudarymo aplinkybių, kad 2013 m. balandžio 16 d. sutartis yra pasirašyta ir patvirtinta tiek pirkėjo, tiek pardavėjo, Arbitražas sprendė, kad šalys sudarė 2013 m. balandžio 16 d. sutartį. Kaip minėta, suinteresuotasis asmuo apskritai neginčijo ir neginčija aplinkybės, jog sutartis dėl grūdų pirkimo-pardavimo buvo rengiama. Atsiliepime į prašymą pripažinti Arbitražo sprendimą suinteresuotasis asmuo pripažįsta, jog sutartis buvo rengiama per tarpininkus ir šalys tiesiogiai niekada nebendravo (b. l. 116). Nors UAB „Promalus“ teigia, jog 2013 m. balandžio 16 d. pateikė pareiškėjui priešpriešinę ofertą, tačiau tokiems teiginiams patvirtinti jokių įrodymų nei arbitražui, nei teismui nepateikė. Išskyrus 2013 m. balandžio 16 d. sutarties tekstą, kurį pasirašė ir antspaudu patvirtino suinteresuotojo asmens direktorius (b. l. 71-75), kitokios redakcijos sutarties teksto, kurį esą teikė suinteresuotasis asmuo pareiškėjui kaip priešpriešinį pasiūlymą, byloje nėra pateikta. 2013 m. balandžio 16 d. sutarties pasirašymo apskritai fakto suinteresuotasis asmuo neginčija, tik vertina šį dokumentą kaip priešpriešinę ofertą, kurios neakceptavo pareiškėjas. Arbitražas sprendime padarė išvadą, jog priešpriešinės ofertos faktas nepatvirtintas įrodymais, nes tai nėra paminėta 2013 m. balandžio 16 d. pirkėjo pasirašytoje ir antspaudu patvirtintoje sutartyje. Arbitražas sprendime taip pat nurodė, jog byloje šalių pasirinkta ir taikytina Anglijos teisė numato galimybę sutartį sudaryti nebūtinai šalims ją pasirašant raštu, sutarčiai sudaryti šalims nebūtina bendrauti tiesiogiai. Arbitražas sutarties sudarymo faktą argumentavo ir 2013 m. liepos 5 d. pirkėjo agento J. M. laišku, kuriame patvirtinamas 2013 m. balandžio 16 d. susitarimo sudarymas, tačiau jis nevykdomas tik dėl sutartyje numatyto grūdų pristatymo grafiko galiojimo pasibaigimo. Taigi, suinteresuotojo asmens argumentus, jog yra pažeisti pamatiniai sutarčių teisės principai, įskaitant sutarties laisvės principą, taip pat kad pažeistos imperatyvios atstovavimą reglamentuojančios teisės nuostatos, jam primetant įsipareigojimus, dėl kurių nebuvo susitarta arba dėl kurių susitarė neįgaliotas atstovas, Arbitražas vertino sprendime ir šiuos argumentus pripažino nepagrįstais. Byloje jokių papildomų aplinkybių, įrodymų, kurių nebūtų žinojęs ir (arba) vertinęs arbitražo teismas, ar įrodymų, jog arbitražas būtų pažeidęs fundamentalius sąžiningo proceso principus ar imperatyviąsias teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus, nenustatyta. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog arbitražo teismas vertino viešąją tvarką sudarančią normą ir pateikė argumentus dėl jos taikymo, užsienio teismų praktikoje laikoma vienu iš kriterijų, paneigiančių viešosios tvarkos pažeidimo galimybę (žr., pvz., JAV Aukščiausiojo Teismo 1985 m. liepos 2 d. sprendimą Mitsubishi v. Soler Chrysler-Plymouth, 473 U.S. 614 (1985). Pareiškėjas pagrįstai nurodo, jog Arbitražo teismo sprendimo turinio vertinimas nepatenka į viešosios tvarkos išlygą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-87/2014). Vertindamas prašomą pripažinti arbitražo teismo sprendimą Konvencijos V straipsnyje nurodytu atitikties viešajai tvarkai pagrindu, teismas nesprendžia, ar arbitražo teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai jas vertino, nenagrinėja, kaip buvo tiriami įrodymai arbitražo procese, taip pat nevertina, ar tinkamai buvo taikytos proceso ir materialiosios teisės normos (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T- 5/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012). Teismas, nagrinėjantis arbitražo teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, neturi teisės nagrinėti bylą iš esmės, aiškintis, ar arbitrai teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai ištyrė bei įvertino įrodymus, ar tinkamai taikė teisės normas (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-96/2014). Galiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad vien atitinkamo ginčo perdavimas nagrinėti arbitražui nepašalina arbitražo prievolės, nagrinėjant ginčą, laikytis imperatyviųjų teisės normų reikalavimų (žr. pvz., Paryžiaus apeliacinio teismo 1991 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Ganz v. Nationale des Chemins de Fer Tunisiens(SNCFT) ir 1993 m. gegužės 19 d. sprendimą byloje Labinal v. Mors). Arbitražo teismai bylas nagrinėja aiškindami ir taikydami inter alia imperatyviąsias teisės normas. Tai reiškia, kad į viešosios tvarkos išlygos ribas paprastai nepatenka arbitražo teismo sprendimo patikrinimas imperatyviųjų teisės normų tinkamo taikymo aspektu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo procese yra revizuojamas pats arbitražo sprendimas, kas, kaip jau minėta, nėra galima. Viešosios tvarkos išlygos taikymas galimas tik tokiu atveju, kai imperatyviųjų įstatymų normų pažeidimas yra absoliučiai akivaizdus ir juo paminamos ne bet kokios, o pačios fundamentaliausios ir reikšmingiausios valstybės ir visuomenės vertybės, pripažintos tarptautiniu lygmeniu. Tarptautinės viešosios tvarkos sampratos turinys taip aiškinamas tiek taikant nacionalinio arbitražo panaikinimo procedūrą, tiek ir sprendžiant užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo Lietuvoje klausimą (Komercinio arbitražo įstatymo 50 – 51 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-469/2014). Šioje byloje tokių tarptautinės viešosios tvarkos pažeidimo aplinkybių egzistavimo nenustatyta.

27Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir byloje nesant jokios informacijos apie akivaizdžius tarptautinei viešajai tvarkai prieštaraujančius šalių veiksmus, taip pat įvertinus Arbitražo sprendimo turinį, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo teigti, kad, pripažinus Arbitražo sprendimą Lietuvos Respublikoje, atsirastų tokie teisiniai padariniai, kurie būtų nesuderinami su tarptautine viešąja tvarka. Asmens kreipimasis į užsienio arbitražą, siekiant įgyvendinti teisę į ginčo išnagrinėjimą arbitražiniame susitarime nustatytu ginčų sprendimo būdu, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes negali būti laikomas prieštaraujančiu tarptautinei viešajai tvarkai Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b) punkto prasme. Net jei toks pareiškėjo elgesys galėtų būti laikomas negalimu pagal nacionalinę teisę, vien tik šis faktas, nesant kitų svarių asmens nesąžiningumo įrodymų, taip pat negalėtų būti laikomas kėsinimusi į fundamentalias visuomenės vertybes.

28Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta Niujorko konvencijos V straipsnio 1 ir 2 dalyje nurodytų arbitražo teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų, teisėjų kolegija nutaria, kad Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos (GAFTA) arbitražo 2014 m. birželio 30 d. sprendimas byloje Nr. 14-787 yra pripažintinas ir leidžiama jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.

29Dėl bylinėjimosi išlaidų

30Pareiškėjas Evergrain International AG pateikė prašymą atlyginti 5397,12 Eur bylinėjimosi išlaidų.

31CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų (toliau – Rekomendacijos) dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyta, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikomas 2,5 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis statistikos departamento pateikta informacija vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2014 m. ketvirtąjį ketvirtį sudarė 714,5 Eur (2 467 Lt). Pareiškėjo prašomos priteisti 5397,12 Eur bylinėjimosi išlaidos už prašymo pripažinti ir leisti vykdyti Arbitražo sprendimą bei atsikirtimų į suinteresuotojo asmens atsiliepimą surašymą ženkliai viršija sumą, gaunamą pritaikius minėtą koeficientą už pareiškėjo atstovų parengtus procesinius dokumentus. Kita vertus, nagrinėjama civilinė byla nėra sudėtinga, parengti šalies procesiniai dokumentai nedidelės apimties ir nereikalauja specialių žinių. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjui iš suinteresuoto asmens priteistina 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai Lietuvos apeliaciniame teisme apmokėti atlyginimo (CPK 93, 98 straipsniai).

32Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsniu, 810 straipsnio 6 dalimi, 8111, 813 straipsniais, LR Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu,

Nutarė

33Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos (GAFTA) arbitražo 2014 m. birželio 30 d. sprendimą byloje Nr. 14-787, kuriuo iš UAB „Promalus“, įmonės kodas 302513905, Evergrain International AG, įmonės kodas CHE-222.517.436, naudai priteista 178 500 Eur nuostolių, 4 procentų dydžio delspinigiai nuo 178 500 Eur sumos, pradedant skaičiuoti nuo 2013 m. liepos 5 d. iki sumokėjimo dienos.

34Priteisti iš suinteresuoto asmens UAB „Promalus“, į.k. 302513905, pareiškėjo Evergrain International AG , kodas CHE-222.517.436, naudai 1000 (vieną tūkstantį) Eur bylinėjimosi išlaidų.

35Šios nutarties kopiją ir vykdomojo rašto kopijas išsiųsti pareiškėjui.

36Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Pareiškėjas Evergrain International AG kreipėsi į Lietuvos apeliacinį... 4. Pareiškėjas nurodė, kad Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos (GAFTA)... 5. Suinteresuotas asmuo nesutiko su pareiškėjo prašymu ir prašė jį atmesti.... 6. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pagal CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punktą... 7. CK 6.156 straipsnyje įtvirtintas sutarties laisvės principas, viena vertus,... 8. Pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo tiesiogiai niekada nebendravo, o visa... 9. Pareiškėjas savo atsikirtimuose į suinteresuoto asmens atsiliepimą nurodė,... 10. Prašymas tenkintinas... 11. Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas,... 12. Užsienio arbitražo sprendimo pripažinimas yra teisinės galios šiam... 13. Pažymėtina, kad tiek pagal galiojančias CPK ir Komercinio arbitražo... 14. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrasis draudimas, atliekant užsienio... 15. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinio komercinio arbitražo praktikoje... 16. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai,... 17. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio... 18. Atsižvelgdama į teismo pareigą ex officio patikrinti Arbitražo sprendimo... 19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą konstatuota, kad arbitražinis... 20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad arbitražinio... 21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuojamoje teisės aiškinimo ir... 22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad... 23. Iš bylos medžiagos matyti, kad Grūdų ir pašarų prekybos asociacijos... 24. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju Arbitražas ginčo... 25. Visų pirma, atsižvelgdamas į tai, kad abejuose sutarčių tekstuose (2013 m.... 26. Antra, Arbitražas, turėdamas kompetenciją nagrinėti ginčą, analizavo... 27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir byloje nesant jokios informacijos... 28. Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta Niujorko konvencijos V straipsnio... 29. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 30. Pareiškėjas Evergrain International AG pateikė prašymą atlyginti 5397,12... 31. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato... 32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 33. Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Grūdų ir pašarų... 34. Priteisti iš suinteresuoto asmens UAB „Promalus“, į.k. 302513905,... 35. Šios nutarties kopiją ir vykdomojo rašto kopijas išsiųsti pareiškėjui.... 36. Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų gali būti...