Byla 2A-911-464/2016
Dėl žalos atlyginimo netinkamai suteikus sveikatos priežiūros paslaugas, trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo G. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-488-565/2016 pagal ieškovo G. V. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai „Šeškinės poliklinika“ dėl žalos atlyginimo netinkamai suteikus sveikatos priežiūros paslaugas, trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas G. V. 2015-11-30 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės VšĮ „Šeškinės poliklinika“ 4 344,30 Eur neturtinei žalai atlyginti.
  2. Nurodė, kad dėl 2009-10-31 patirtos kojos traumos 2009-11-03 kreipėsi į atsakovę VšĮ „Šeškinės poliklinika“. Ieškovą vizualiai apžiūrėjęs atsakovės gydytojas V. P. nediagnozavo ieškovui buvusio Achilo sausgyslės plyšimo, nustatydamas trūkusių blauzdos raumens skaidulų diagnozę. 2010-02-08 šeimos gydytoja nukreipė ieškovą pas traumatologą, o šis, jį apžiūrėjęs, nukreipė į ligoninę magnetiniam rezonanso tyrimui atlikti. Toks tyrimas atsakovui buvo atliktas tik 2010-04-16 ir jo metu diagnozuotas dešinės kojos Achilo sausgyslės plyšimas
  3. Dėl laiku nediagnozuoto Achilo sausgyslės plyšimo ieškovas ilgą laiką kentė fizinį skausmą ir nepatogumus: nuo 2009-11-02 iki 2010-02-04 pagal gydytojo V. P. paskirtą gydymą koja negijo, o progresavo į neigiamą pusę, nuo 2010-02-04 iki 2010-06-02 ieškovas leido laiką poliklinikose ir ligoninėse, jam buvo atliekami įvairūs tyrimai, atlikta kojos operacija, po operacijos koja 4 savaites buvo sugipsuota. Tolesnis gydymas ir reabilitacija užtruko net iki 2010-09-29.
  4. Atsakovė po ieškovo 2011-03-10 ir 2011-04-11 skundų pagrindu atlikto vidinio tyrimo nesutiko atlyginti žalą, todėl ieškovas 2011-12-23 kreipėsi su prašymu į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba), kuri, atlikusi tyrimą dėl ieškovui poliklinikoje 2009-11-02 suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės, nustatė, kad tokios paslaugos jam buvo suteiktos pažeidžiant norminių aktų reikalavimus. Tačiau ir po tokių išvadų atsakovė 2012-10-22 raštu atsisakė patenkinti prašymą dėl žalos atlyginimo.
  5. Ieškovo teigimu, atsakovė, pažeidusi Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pacientų teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, privalo atlyginti žalą pagal šio įstatymo 13 straipsnio nuostatas. Ir nors ikiteisminė institucija, t. y. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Komisija), į kurią atsakovas kreipėsi 2015-06-22, pareiškimą paliko iš esmės nenagrinėtą dėl praleistos 3 metų ieškinio senaties, tvirtina, kad apie savo teisių pažeidimą (t. y. netinkamai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas) jis sužinojo vėliau, nei sprendė Komisija, be to, senatį nutraukė atsakovės veiksmai, šiai 2013-08-05 raštu patvirtinus, kad sutinka spręsti klausimą dėl taikos sutarties sudarymo ir pakvietus ieškovą į derybas
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016-04-29 sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas, remdamasis Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atlikto tyrimo Nr. T3-7 2012-08-23 išvadomis, kad atsakovės gydytojas V. P. neįvertino tipiškos ieškovo anamnezės – „žaisdamas futbolą, pajutau stiprų skausmą dešinėje blauzdoje, lyg kas būtų įspyręs“, neįvertino Tompsono testo (sulenkus koją per kelio sąnarį 90 laipsnių kampu ir ranka suspaudus blauzdos trigalvį raumenį, nebūna pėdos lenkiamojo judesio – planetarinės flekcijos), neįvertino diastazės tarp trūkusios sausgyslės galų, todėl ieškovo pirminės apžiūros metu buvo nustatyta neteisinga diagnozė, konstatavo netinkamai suteiktų gydymo paslaugų faktą.
  3. Teismas sprendė, kad atsakovės gydytojas V. P., konsultavęs ieškovą 2009-11-02, nebuvo tiek atidus, rūpestingas ir kvalifikuotas, kiek tokiu atveju jį įpareigoja būti jo, kaip profesionalo, statusas, t.y., neįvertino / neatliko diagnozei nustatyti svarbių aplinkybių ir tyrimų.
  4. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovas yra praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo.
  5. Teismas nustatė, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo 2010-04-16, kai po atlikto dešinės kojos čiurnos magnetinio rezonanso tyrimo buvo nustatytos tikrosios ieškovo patirtos traumos pasekmės ir ieškovas suprato, kad atsakovės gydytojas V. P. suteikė jam nekokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Tokiu atveju senaties terminas kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos baigėsi 2013-04-16. Tuo tarpu ieškovas į Komisiją kreipėsi 2015-06-22, t. y. daugiau kaip du metus praleidęs senaties terminą.
  6. Su ieškovo teiginiais, kad ieškinio senaties terminas nutrūko 2012 m. spalio mėn., kai atsakovė pasiūlė atlyginti ieškovui 5 000 Lt žalą, t. y. pripažino savo prievolę (CK 1.130 str. 2 d.), teismas nesutiko, pažymėjęs, jog tokie teiginiai nėra pagrįsti įrodymais. Iš byloje esančio šalių susirašinėjimo matyti, kad ieškovas 2011 m. kovo, balandžio, rugpjūčio, spalio mėn. kreipėsi į atsakovę su reikalavimu atlyginti dėl nekokybiškai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų patirtą neturtinę žalą, o atsakovė šiuos reikalavimus svarstė, tačiau 2012-10-22 raštu atsisakė patenkinti ieškovo reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Ieškovas G. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-04-29 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Teismas nuspręsdamas, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Ieškovas į atsakovę pirmą kartą kreipėsi 2011-03-01. Po Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atlikto tyrimo Nr. T3-7, ieškovui 2012-08-27 gavus šio tyrimo išvadą, jam tapo žinoma apie jo pažeistas teises į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, taigi šalys vėl susirašinėjo dėl žalos atlyginimo. Atsakovė 2013-08-14 raštu iš esmės sutiko atlyginti žąlą. Teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus dėl senaties termino nutrūkimo, atsakovei sutikus atlyginti žalą.
    2. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad ieškovui buvo suteiktos nekokybiškos medicininės paslaugos. Šalių susirašinėjimas, atsakovės veiksmai – ieškovo raštų perdavimas draudikui, pasiūlymas sudaryti trišalę taikos sutartį su draudiku, liudija, kad atsakovė faktiškai sutiko atlyginti padarytą žalą, tačiau šalys nesusitarė dėl žalos dydžio. Dėl tokio atsakovės elgesio, kuomet ieškovas manė, kad atsakovė kompensaciją sumokės geranoriškai, jam nebuvo pagrindo anksčiau kreiptis į Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Ieškovas nepraleido 30 dienų termino kreiptis į teismą po jam nepalankaus 2015-08-20 Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo Nr. 56-77.
    3. Teismas taip pat nevertino aplinkybių, turinčių įtakos senaties termino pradžiai, susijusių su atsakovės veiksmais, klastojant dokumentus ieškovo sveikatos istorijos kortelėje. Ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-326-12 (Nr. 17-1-706-13), pradėto pagal ieškovo 2012-11-12 pareiškimą, metu 2013-12-30 atlikus ekspertizę nustatyta, kad atsakovė prirašė ieškovo asmens sveikatos istorijoje įrašus „kontrolė po 1 savaitės“, „atvykti tyrimų“ po prieš tai darytais įrašais, praėjus kuriam laikui nuo pirminių įrašų padarymo. Vilniaus apygardos teismas 2014-10-31 nutartyje nurodė, kad tarp šalių yra iškilęs išskirtinai civilinio pobūdžio teisinis ginčas, bei, kad pacientui (ieškovui) aktualios aplinkybės – suteiktų medicininių paslaugų nekokybiškumas – konstatuotos 2012-08-23 tyrimo Nr.T3-7 vertinimo išvadoje. Taigi nekokybiškų paslaugų suteikimo fakto ieškovui nereikėjo įrodinėti, kadangi jis nustatytas ir pripažintas. Teismas nepagrįstai neišreikalavo ir prie bylos neprijungė ikiteisminio tyrimo medžiagos.
    4. Tik užbaigtus ikiteisminį tyrimą 2014-08-19 ieškovui tapo žinoma apie jo pažeistas teises, o nuo 2014-10-31 Vilniaus apygardos teismo nutarties priėmimo jis įgijo pagrįstą teisę į žalos atlyginimą iš atsakovės. Ieškovas iki pareiškiant ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo išnaudojo visas kitas teisinės gynybos priemones bei išsiaiškino visas aktualias ir svarbias aplinkybes, kad galėtų pareikšti pagrįstus reikalavimus.
    5. Visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti, t. y. gydytojo veiksmų neteisėtumas, kaltė, žalos padarymo faktas, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, byloje yra nustatytos.
  2. Atsakovė VšĮ „Šeškinės poliklinika“ atsiliepime prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
    1. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad nepraleido ieškinio senaties termino. Atsakovės nuomone, jis praleido ieškinio senaties terminus, t. y. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nustatytą 30 dienų terminą apskųsti Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimą bei CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija sprendimą nenagrinėti ieškovo pareiškimo priėmė 2015-08-20, tuo tarpu ieškinys paduotas 2015-11-30. Ieškovas nenurodo šio termino praleidimo priežasčių ir neprašo termino atnaujinti.
    2. Tai, kad ieškovas apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2010-04-16 po atlikto magnetinio rezonanso tyrimo, kuomet paaiškėjo Achilo sausgyslės plyšimo faktas, patvirtino pats ieškovas tiek ieškinyje, dublike, tiek ir teismo posėdžio metu. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad dar 2011 metais ieškovas kreipėsi į atsakovę su pretenzija, ir tik 2012 metais – į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovas įsižinojo vėliau, nei tvirtino pirmosios instancijos teisme, prieštarauja jo paties pozicijai ir byloje esantiems įrodymams.
    3. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad ieškinio senaties terminas nutrūko 2012 m. spalio mėn. Byloje nėra duomenų apie šalių derybas dėl taikos sudarymo 2012 m. spalio mėn., o tai, kad 2013 m. rugpjūčio mėn. ieškovas buvo kviestas taikiai spręsti ginčą, neturi reikšmės senaties termino skaičiavimui, nes šis jau buvo pasibaigęs 2013-04-16.
    4. Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos tyrimo Nr. T3-7 išvados savaime neįrodo nekokybiškų paslaugų suteikimo fakto, todėl nesutinka su ieškovu, kad to įrodinėti nereikia. Ši išvada yra tik nuomonė, byloje nėra duomenų apie ją atlikusių specialistų medicininį išsilavinimą, su šia išvada atsakovė niekada nesutiko, tačiau jos skųsti, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, negalėjo.
  3. Trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ atsiliepime prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
    1. Priešingai nei traktuoja ieškovas, siūlymas sudaryti taikos sutartį bet kurioje ginčo nagrinėjimo stadijoje savaime nereiškia kaltės pripažinimo. Be to, ieškovas nepagrįstai informacinio pobūdžio raštus traktuoja kaip nuoseklų bendradarbiavimą ir teigiamą atsakymą dėl žalos atlyginimo.
    2. Ieškovas apeliaciniame skunde keičia savo poziciją dėl sužinojimo apie savo teisių pažeidimą momento. Be to, ir ši pozicija taip pat prieštaringa, nes ieškovas nurodo dvi datas, kada tariamai sužinojo apie savo teisių pažeidimą, nepaaiškindamas, kuria iš jų teismas turėtų vadovautis.
    3. Ieškovas klaidina teismą dėl atlikto ikiteisminio tyrimo, šis buvo nutrauktas nesant pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad medicininiai dokumentai buvo suklastoti. Be to, asmens sveikatos istorijos papildymas gydytojui patogiu laiku, nedalyvaujant pacientui, nepažeidžia jokių teisės aktų ir yra galimas.
    4. Nesutinka, kad Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos tyrimo Nr. T3-7 išvada savaime įrodo nekokybiškų paslaugų suteikimo faktą ir jo įrodinėti nereikia. Ši institucija nėra įgaliota nustatyti tokius faktus. Be to, tarnyba atsakovei netaikė jokių sankcijų, kurias ji yra įgaliota taikyti nustačius reikšmingus pažeidimus.
    5. Ieškovas jokiais įrodymais nepagrindė nurodomų patirtų neigiamų pasekmių, bei to, kaip šios pasekmės priežastiniu ryšiu susijusios su konkrečiais gydytojų veiksmais / neveikimu.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat aplinkybių, sudarančių pagrindą peržengti apeliacinio skundo ribas, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį šalių nurodytus teisinius ir faktinius argumentus (CPK 320 str.).

6Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

  1. Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio apeliacinio proceso tvarka motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir vertino byloje esančius įrodymus, jis kaip pacientas yra silpnesnė šalis, todėl žodinio proceso metu jam būtų suteiktos galimybės paaiškinti bylos aplinkybes.
  2. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokie prašymai apeliacinės instancijos teismui nėra privalomi (CPK 322 str.), juolab kad apeliacinio skundo nagrinėjimo žodiniame procese siekiama vieninteliu tikslu – dėl išsamesnio ir objektyvesnio byloje esančių įrodymų įvertinimo. Apelianto prašymo turinys savaime nesuponuoja žodinio proceso poreikio, o teisėjų kolegija žodinio apeliacinio skundo nagrinėjimo būtinumo taip pat nenustatė. Pripažintina, jog šalių procesiniuose dokumentuose išvardintų argumentų pakanka, kad būtų patikrintas šioje byloje esančių įrodymų įvertinimo tinkamumas bei išspręstas skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo klausimas, taigi apelianto prašymas dėl žodinio šios bylos proceso netenkinamas.

7Dėl naujų įrodymų prijungimo

  1. Apeliantas prašo priimti naujus įrodymus –susirašinėjimą su atsakovu dėl taikos sutarties sudarymo bei su tuo susijusią medžiagą, atsakovės vidaus audito ataskaitą, atsakovei adresuotą skundą, jo prašymą dėl ikiteisminio tyrimo inicijavimo bei duomenis iš šios bylos, pacientų ir gydymo įstaigų ginčus nagrinėjančioms institucijoms adresuotus apelianto prašymus / pareiškimus bei institucijų atsakymus, sveikatos istorijos išrašų kopijas. Nurodo, kad šie nebuvo prijungti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teismas ir pats turėjo būti aktyvus, neužtekus įrodymų – imtis iniciatyvos prijungti ikiteisminio tyrimo medžiagą ir išreikalauti papildomus įrodymus iš atsakovės. Be to, ieškovas tikėjosi, kad byla nebus nagrinėjama neatvykus jo atstovui advokatui, tačiau teismas netenkino jo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, kad jis galėtų susirasti kitą advokatą, taigi buvo pažeista jo teisė turėti atstovą, o pats ieškovas nesugebėjo paaiškinti visų aplinkybių. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys prieštarauja dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos.
  2. CPK 314 straipsnis riboja naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme. Tačiau pagrindinis civilinio proceso tikslas – reikšmingų bylai aplinkybių nustatymas bei prioritetinis teisingo ginčo išnagrinėjimo principas – lemia būtinybę kiekvienu konkrečiu atveju individualiai nuspręsti dėl naujų įrodymų priėmimo ar nepriėmimo. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės pripažinęs netinkamai suteiktų apeliantui sveikatos priežiūros paslaugų faktą – nepakankamą gydytojo atidumą, rūpestingumą ir reikiamų veiksmų, kuriuos lėmė gydytojo, kaip savo srities profesionalo, statusas, neatlikimą, bet dėl apelianto teisės gauti satisfakciją už nekokybiškai suteiktas paslaugas nepasisakęs vien dėl praleisto termino į teisminę gynybą, apeliacinės instancijos teismui pateiktus naujus įrodymus, kurių didžia dalimi ginčijama teismo padarytą išvadą dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, priima ir šiuos duomenis vertina kartu su kitais byloje jau esančiais įrodymais.

8Dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo ir jo atnaujinimo

  1. Apeliaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį visų pirma yra keliami teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį reikalavimui dėl neturtinės žalos, susijusios su netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, atlyginimo, aiškinimo bei taikymo klausimai.
  2. Atsakovė bei trečiasis asmuo, atsikirsdami į nagrinėjamoje byloje pareikštą ieškinį, prašė jį atmesti pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl pasibaigusios ieškinio senaties Šį prašymą grindė tuo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino eiga apeliantui prasidėjo dar 2010-04-16, po jam atlikto magnetinio rezonanso tyrimo neabejotinai sužinojus, kad yra plyšusi Achilo sausgyslė, o ne trūkę blauzdos raumens skaidulos, kaip klaidingai diagnozavo jį apžiūrėjęs gydytojas. Tokį momentą, nuo kurio sužinojo apie savo teisių pažeidimą, pirmosios instancijos teisme įvardijo pats apeliantas.
  3. Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą. Todėl ieškinio senaties institutas įstatyme nustatytas abiejų šalių interesais. CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sutrumpinti ieškinio senaties terminai taikomi tik tiems konkrečių rūšių reikalavimams, kuriems tokius terminus nustato CK ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Šio straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas pareikšti reikalavimams atlyginti padarytą žalą, taikytinas taip pat ir reikalavimams atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų.
  4. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal bendrąją taisyklę, išskyrus tam tikras tiesiogiai įstatymuose aptartas išimtis, teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015). Akivaizdu, kad teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos.
  5. Apeliantas procesiniuose dokumentuose tvirtino, kad būtent po 2010-04-16 atlikto magnetinio rezonanso tyrimo jis sužinojo, kad jam suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos buvo galimai nekokybiškos, dėl to ir kreipėsi į atsakovę prašydamas atlikti tyrimą, ir, atitinkamai, atlyginti jam turtinę bei neturtinę žalą. Kita vertus, apeliaciniame skunde jau įvardijami ir kitokie terminai, nuo kada, apelianto teigimu, jis suvokė apie savo teisių pažeidimą bei apie galimybę kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Visgi, kaip matyti iš skundo argumentų, nurodomais laikotarpiais (2012-08-27 gavus Sveikatos apsaugos ministerijos tyrimo Nr. T3-7 išvadą, gavus ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-326-12 (Nr. 17-1-706-13) surinktus duomenis, Vilniaus apygardos teismui 2014-10-31 priėmus nutartį dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties palikti galioti prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą) apeliantas ne iš naujo suprato apie pažeistą savo teisę į kokybišką gydymą (ši aplinkybė jam buvo ar turėjo būti žinoma jau nuo 2010-04-16), o vis gaudavo naujų, jo jau turėtą įsitikinimą apie pažeistas savo, kaip paciento, teises pagrindžiančių duomenų. Todėl tokie apeliacinio skundo argumentai, įskaitant ir dėl CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatytų apribojimų, negali nulemti kitokio sužinojimo apie pažeistas teises momento nustatymo, reikšmingo senačiai pradėti skaičiuoti, nei buvo nustatytas pirmosios instancijos teisme pagal tuo metu byloje buvusius paaiškinimus ir įrodymus, t. y. 2010-04-16.
  6. Apeliantas savo skunde taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus dėl senaties termino nutraukimo, atsakovei pripažinus prievolę sumokėti apeliantui neturtinę žalą. Apelianto teigimu, šalių susirašinėjimas, taip pat ir papildomai pateiktas apeliacinės instancijos teismui (elektroniniai laiškai), liudija, kad atsakovė sutiko su padaryta žala.
  7. Tokia apelianto pozicija taip pat stokoja pagrįstumo. Aplinkybė, kad atsakovė nepripažino savo prievolės ieškovui, matyti iš 2010 m. šalių susirašinėjimo, kuriame atsakovė, gavusi ieškovo skundą, nurodo, jog bus atliktas medicininis auditas. Vėlesniame, 2011-05-17 atsakyme nurodoma, kad ir atlikus auditą nenustatyta sveikatos priežiūros specialistų netinkamos profesinės veiklos požymių. Iš šalių susirašinėjimo, kurį apeliantas pateikė su apeliaciniu skundu, matyti, kad derinant susitikimo pasirašyti taikos sutartį datą apelianto atstovas ir pats atkreipė dėmesį į tai, jog iki šiol (laiško išsiuntimo metu 2013-08-07) poliklinikos pozicija nėra aiški, todėl neaiškios ir pradinės derybinės pozicijos, kurias būtų reikalinga suderinti (gauti taikos sutarties projektą) iki susitikimo. Apelianto pateiktame taikos sutarties projekte taip pat nenurodoma, kad atsakovė pripažįsta teiktų paslaugų netinkamumą, neteisėtus veiksmus ar savo kaltę. Trečiasis asmuo atsiliepime į skundą pagrįstai nurodo, kad siūlymas sudaryti taikos sutartį bet kurioje ginčo nagrinėjimo stadijoje savaime nereiškia kaltės pripažinimo. Priešingu atveju ieškovas net ir teisminio nagrinėjimo metu atsakovės sutikimą ginčą spręsti taikiai galėtų traktuoti kaip atsakovės susitikimą su prievole ieškovui, kas iš esmės prieštarautų šalių lygiateisiškumo, teisės į teisingą bylos išnagrinėjimą principams. Iš taikos sutarties projekto sąlygų kaip tik matyti, kad atsakovė sudaryti taikos sutartį buvo suinteresuota siekdama užsitikrinti, kad šalių ginčas ir jo išsprendimo sąlygos nebus paviešinti, o ne dėl to, kad sutinkama su ieškovo pozicija. Atsižvelgiant į išdėstytą, nėra pagrindo išvadai, jog kuriuo nors metu atsakovė pripažino savo kaltę dėl ieškovui padarytos žalos ir dėl šios priežasties senaties terminas nutrūko (CPK 1.130 str. 2 d.)
  8. Taigi apeliantas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl nekokybiškai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų tiek ikiteisminei privalomai institucijai (2015-06-20), tiek ir teismui (2015-11-30) pareiškė praleidęs įstatymo nustatytą kreipimosi į teismą ieškinio senaties terminą. Tačiau šis terminas nėra naikinamasis ir teismui pripažinus, kad jis praleistas dėl svarbių ir pateisinamų priežasčių, pažeistoji teisė turi būti ginama, o terminas atnaujintas (CK 1.131 str. 2 d.). Pažymėtina, kad antrajai ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senaties praleidimo padarinius, teismas turi apsvarstyti galimybę atnaujinti praleistą terminą savo paties iniciatyva, t. y. net ir nesant atitinkamo ieškovo prašymo.
  9. Sprendžiant dėl senaties terminą reglamentuojančių teisės normų taikymo, pažymėtina, kad negalima jų taikyti formaliai, neatsižvelgiant į teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, susiformavimo specifiką. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pripažinęs, kad senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Šiuo išaiškinimu remtasi kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010). Ieškinio reikalavimas, pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, iš esmės reiškia tai, kad reikia nustatyti kurį iš dviejų viešųjų interesų šiuo konkrečiu atveju reikėtų ginti prioritetiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007; 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje 3K-7-38/2008).
  10. Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl termino atnaujinimo priežasčių svarbos būtina įvertinti, kad šioje byloje ginama teisinė vertybė – sveikata, kurios atitinkama būklė tiesiogiai priklauso ir nuo byloje analizuojamų sveikatos priežiūros paslaugų (ne)tinkamo suteikimo, ši vertybė yra prigimtinė ir absoliučiai saugotina, o jos gynimas yra prioritetinis. Kasacinis teismas pirmiau pacituotoje praktikoje yra pasisakęs, kad spręsdami dėl senaties termino praleidimo priežasčių svarbos teismai, atsižvelgdami į šio instituto esmę ir paskirtį, privalo ne tik vertinti kiekvienos konkrečios bylos reikšmingas aplinkybes, bet ir siekti, kad senaties taikymas nesudarytų sąlygų kaltiems asmenims išvengti atsakomybės ir žalos atlyginimo.
  11. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose neišvardytas aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašas; taip pat neįvardyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009; 2009-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2009). Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010).
  12. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apelianto nurodytos aplinkybės, jog jis svarstė atsakovės pasiūlymus atlyginti žalą, nėra svarbios, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Tačiau teismas nevertino aukščiau aptartų kriterijų. Byloje nustatyta, kad apeliantas nuo pat sužinojimo apie nekokybiškai suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas momento aktyviai stengėsi ginti savo pažeistas teises bei siekė patirtos neturtinės žalos satisfakcijos. Apeliantas visų pirma kreipėsi į pačią atsakovę, bandė vesti su ja derybas, jas vedė iki pat 2013 m. rugpjūčio. Vėliau kreipėsi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri organizuoja ir koordinuoja fizinių ir juridinių asmenų vykdomos sveikatos priežiūros veiklos, naudojamų sveikatos priežiūros technologijų vertinimą, <...> siekiant užtikrinti saugių, efektyvių ir tinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sąlygas, taip pat ir toliau bandė ginčą išspręsti taikiai. Apeliantas 2012-11-12 pateikė prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų klastojimo fakto, kadangi, jo nuomone, prierašai „atvykti kontroliniam patikrinimui“ jo asmens medicinos knygelėje buvo padaryti vėliau. Ginčas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo buvo galutinai išspręstas tik Vilniaus apygardos teismui 2014-10-31 priėmus nutartį dėl ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties palikti galioti prokuroro nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą. Aktualu ir tai, kad apelianto teiginiai apie vėliau padarytus įrašus jo medicininėje dokumentacijoje iš esmės pasitvirtino, tai užfiksuota Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2013-12-30 išvadoje bei nutarimuose dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Ir nors tokių taisymų nepakako baudžiamajai atsakomybei kilti, civilinės atsakomybės taikymo aspektu, įskaitant ir apelianto elgesio tinkamumo, ginant savo teises, įvertinimui tokio aplinkybės teisiškai yra reikšmingos.
  13. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas iki pat senaties termino kreiptis su reikalavimu dėl žalos atlyginimo pabaigos ir po to vedė derybas dėl taikaus ginčo sureguliavimo, o atsakovė šias derybas palaikė, kas leido apeliantui tikėtis, kad galiausiai jam bus sumokėta už patirtą žalą, į tai, kad apeliantas aktyviais veiksmais siekė ginti pažeistas teises, rinko įrodymus, o taip pat į tai, kad siekiama apginti prioritetinę vertybę, remiantis kasacinio teismo išaiškinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013) yra pagrindas spręsti, kad pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Todėl teisėjų kolegija pripažįsta, kad šiuo konkrečiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą.
  14. Tai konstatavus, teisėjų kolegija praleistą terminą ieškiniui pareikšti atnaujina. Nustačius ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindą, atitinkamai atsiranda ir prielaidos išsamiau, nei tą skundžiamame sprendime padarė pirmosios instancijos teismas, pasisakyti dėl atsakovės veiksmų ir ištirti atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų buvimą ar nebuvimą.

9Dėl procesinio termino kreiptis į teismą

  1. Apelianto įsitikinimu, termino skųsti teismui Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos Komisijos sprendimą jis nėra praleidęs. Atsakovės ir trečiojo asmens teigimu, apeliantas praleido šios Komisijos sprendimo 30 dienų apskundimo terminą, nenurodo jo praleidimo priežasčių bei neprašo termino atnaujinti. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad apeliantas be svarbių priežasčių praleido trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į Komisiją, o vėliau ir 30 dienų terminą apskųsti šios Komisijos sprendimą teismui, dėl minėto termino teisinės kvalifikacijos ir jo praleidimo padarinių nepasisakė, pasiremdamas vien nuoroda į panašią savo faktinėmis aplinkybėmis kasacinio teismo civilinę bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-611/2015). Taigi tokius aspektus taip pat reikalinga aptarti.
  2. Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti.
  3. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos 2015-08-20 sprendime „Dėl G. V. pareiškimo“ Nr. 56-77 nurodyta, kad pareiškimas posėdyje svarstytas dalyvaujant pareiškėjui (ieškovui) ir jo atstovui – advokatui, bei atsakovės įgaliotiems atstovams, taigi ieškovas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, turėjo kreiptis į teismą ir inicijuoti jo ir atsakovės ginčo nagrinėjimą iš esmės iki 2015-09-19, tačiau teismui ieškinį dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės pateikė tik 2015-11-30. Taigi, priešingai nei tvirtinama apelianto skunde, terminas yra praleistas.
  4. Pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-20 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-611/2015, pasisakyta tik tiek, kad ieškovai kreipėsi į Komisiją nepraleidę CK nustatyto trejų metų termino, tačiau ieškinį teismui dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės padavė pasibaigus įstatyme nustatytam 30 dienų terminui. Kadangi ieškovai nenurodė argumentų bei nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių termino praleidimo priežastis, teismui nebuvo pagrindo šio termino praleidimą pripažinti praleistu dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti savo iniciatyva. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčui taikytina ieškinio senatis ir tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį atmesti, kasacinis teismas pripažino pagrįsta.
  5. Pažymėtina, kad kasacinis teismas toje byloje taip pat nekvalifikavo aptariamo 30 dienų termino, o jį, kaip ieškinio senaties terminą, tokiu kvalifikavo toje byloje sprendimą dėl ginčo esmės priėmęs apeliacinės instancijos teismas, pagal analogiją remdamasis panašiu ginču. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-18 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1251/2014 nurodyta, kad dėl nustatytos teisės aktuose panašios privalomosios ginčo sprendimo ne teisme nagrinėjimo tvarkos bei panašios trukmės termino aktualia tampa Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-711/2013, kurioje buvo sprendžiami ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normos darbo teisiniuose santykiuose klausimai. Abiem atvejais šalis, nesutinkanti su privalomos ikiteisminės institucijos priimtu sprendimu, turi teisę per 30 dienų nuo ikiteisminės ginčo institucijos sprendimo priėmimo pareikšti ieškinį CPK tvarka. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-711/2013 kasacinis teismas konstatavo, kad, pateikiant teismui ieškinį pažeidus nustatytą vieno mėnesio terminą, jo priėmimui ir nagrinėjimui taikytinos CK normos, reglamentuojančios ieškinio senatį.

    10

  6. Tačiau vėlesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje civilinės bylos Nr. 3K-3-711/2013 išaiškinimams nepritarta, suvienodinta ir pakoreguota kasacinio teismo formuota ankstesnė teisės aiškinimo bei taikymo praktiką dėl DK normose nustatyto termino individualaus darbo ginčo šalims, nesutinkančioms su darbo ginčų komisijos sprendimu, pareikšti ieškinį teisme teisinio kvalifikavimo. Išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama DK 296 straipsnį, konstatavo, kad šioje teisės normoje nustatytas mėnesio terminas individualaus darbo ginčo šalims, nesutinkančioms su DGK sprendimu, pareikšti ieškinį teisme turi būti kvalifikuojamas kaip procesinis terminas, kuriam taikomos CPK VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-426-701/2015).
  7. Vadinasi, ir civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-611/2015, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, pateikti išaiškinimai dėl 30 dienų termino praleidimo teisinių padarinių skundžiamo teismo sprendimo priėmimo metu, t. y. 2016-04-29, jau nebuvo aktualūs ir negalėjo lemti vertinimo, kad 30 dienų termino praleidimas pats savaime sudaro kliūtį apginti pažeistas paciento teises.
  8. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl pirmiau jau aptartų argumentų, leidusių atnaujinti ieškinio senaties terminą, yra pagrindas teismo iniciatyva atnaujinti ir praleistą procesinį terminą ginčyti Komisijos sprendimą (CPK 78 str. 1 d.), juolab kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija apskritai nusprendė apelianto pareiškimo iš esmės nenagrinėti, šiam, Komisijos vertinimu, praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. Taigi, komisija iš viso nepasisakė dėl ginčo esmės, t. y. iki kreipiantis į teismą, kaip įprasta tokiais atvejais, nebuvo išnagrinėtos aplinkybės ir priimtos išvados dėl gydytojo tinkamo ar netinkamo pareigų atlikimo, apelianto ir atsakovės veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių. Tokiu atveju ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą apeliantui iš esmės reikėjo suformuluoti pačiam, surinkti reikalingus įrodymus, dėl ko nustatytas 30 dienų apskundimo terminas galėjo būti nepakankamas. Be to, pirmosios instancijos teismas ieškinį priėmė ir bylą išnagrinėjo iš esmės, reikalavimus atmesdamas, o tai reiškia, kad toks procesinis terminas faktiškai buvo atnaujintas.

11Dėl sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės, kylančios iš asmens sveikatos priežiūros santykių

  1. Byloje nustatyta, kad apeliantas dėl 2009-11-02 jam pas atsakovę dirbusio gydytojo teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kreipėsi į Valstybinę akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Tarnybos pavedimu apelianto klinikinį atvejį vertinęs specialistas konsultantas gydytojas ortopedas traumatologas 2012-08-23 išvadoje pažymėjo, kad 2009-11-02 atsakovės gydytojas V. P. neįvertino tipiškos ieškovo anamnezės – „žaisdamas futbolą, pajutau stiprų skausmą dešinėje blauzdoje, lyg kas būtų įspyręs“, neįvertino Tompsono testo (sulenkus koją per kelio sąnarį 90 laipsnių kampu ir ranka suspaudus blauzdos trigalvį raumenį, nebūna pėdos lenkiamojo judesio – planetarinės flekcijos), neįvertino diastazės tarp trūkusios sausgyslės galų, todėl ieškovo pirminės apžiūros metu buvo nustatyta neteisinga diagnozė. Vertinimo išvadoje akcentuojama, kad daugeliu atveju klinikino tyrimo pakanka tikslai diagnozei nustatyti, o radiologinis tyrimas neindikuotinas, nes minkštuose audiniuose neinformatyvus. Specialistas konsultantas taip pat nenustatė, kad buvo pakartotinė trauma, kurios metu vėliau galėjo nutrūkti Achilo sausgyslė. Tai patvirtino pats ieškovas, taip pat tai parodė pakitimai, rasti magnetinio rezonanso tyrimo ir operacijos metu (Tarnybos 2012-08-23 tyrimo Nr.T3-7 vertinimo išvada, b. l. 15-17).
  2. Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Pagrindinis teisinis aktas, nustatantis gydytojo ir paciento tarpusavio santykių principus bei gydytojo atsakomybės pagrindus, yra Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (toliau – ir Įstatymas) (kolegija remiasi šio akto redakcija, galiojusia nuo 2005-01-01 iki 2010-03-01, t. y. teisinių santykių tarp šalių atsiradimo metu). Įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtinta teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Kokybiška sveikatos priežiūra – sveikatos priežiūra, teikiama laikantis nustatytų sveikatos priežiūros normų, kitų teisės aktų ir vykdoma asmenų, turinčių medicinos ar kitos atitinkamos praktikos licencijas sveikatos priežiūros įstaigose, turinčiose licenciją teikti sveikatos priežiūros paslaugas ir apdraudusiose savo civilinę atsakomybę už žalą pacientams (Įstatymo 2 str. 5 d.).
  3. Nagrinėjamu atveju sveikatos priežiūros paslaugų teikimo laikotarpiu galiojo ministro 2008-04-29 įsakymu Nr. V-338 patvirtintas Minimalių asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės reikalavimų aprašas, kurio tikslas – nustatyti pagrindines sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kryptis teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybei gerinti. Pagal minėtą įsakymą, įstaiga, teikdama asmens sveikatos priežiūros paslaugas, vadovaujasi ministro parengtomis diagnostikomis ir gydymo metodikomis (10 p.), tokių nesant, pati pasirengia diagnostikos ir gydymo protokolus, kurie svarbūs teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų kokybei užtikrinti (11 p.), o įstaigos vadovas nustato sveikatos priežiūros paslaugų kokybės politiką bei jos įgyvendinimo priemones, tvirtina struktūrinių padalinių darbo tvarką ir t.t. (18.1 – 18.5.1. punktai).
  4. Minėtoje Tarnybos 2012-08-23 išvadoje konstatuota, kad gydytojas, 2009-11-02 nediagnozavęs pacientui buvusio dešinės kojos Achilo sausgyslės plyšimo, pažeidė sveikatos apsaugos ministro 2000-01-28 įsakymu Nr. 50 patvirtintos Lietuvos medicinos normos MN 74:2000 „Gydytojas chirurgas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (Žin., 2000, Nr. 11-261) 37 p. – diagnozuoti, gydyti pagal savo kompetenciją ir sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje dirba, lygio reikalavimus čiurnos ir pėdos traumas, kojos sužalojimų padarinius bei VšĮ Šeškinės poliklinikos direktoriaus 2003-04-22 patvirtintų Gydytojo chirurgo pareiginių nuostatų 11.17 p. – diagnozuoti, gydyti pagal savo kompetenciją ir sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje dirba, lygio reikalavimus čiurnos ir pėdos traumas, kojos sužalojimų padarinius.
  5. Atsižvelgiant į šią išvadą, Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos direktorius 2012-08-24 įsakymu nustatė, kad apeliantui suteikus nekokybiškas asmens sveiktos priežiūros paslaugas buvo pažeista paciento teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas.
  6. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl specifinių – paciento ir sveikatos priežiūros įstaigos teisinių, santykių. Pagal kasacinio teismo praktiką, vertinant įrodymus tokiose byloje, tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes. Būtent iš tokių įrodymų šaltinių gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku, t. y. gali patvirtinti arba paneigti, ar gydytojas konkrečiu atveju elgėsi taip, kaip būtų elgęsis sąžiningas, protingas ir atidus profesionalas; kitais įrodymais, kurių turinys nepagrįstas specialiomis žiniomis, nurodyti faktai objektyviai negali būti patvirtinti. Sprendžiant dėl gydytojo veiksmų teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011).
  7. Nors atsakovė ir trečiasis asmuo nesutinka su aukščiau nurodyta išvada ar kelia abejones tyrimą atlikusio specialisto kompetencija, tačiau jos šioje byloje paneigti kitokiais įrodymais nesiekė (CPK 12 str., 13 str., 178 str.). Tokiu atveju vien deklaratyvūs teiginiai, kad nuginčyti Tarnybos vertinimo išvadą kliudo administracinių teismų suformuota praktika nepriimami. Apeliacinis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl atsakovės (jos darbuotojo) neteisėtų veiksmų ir kaltės remdamasis minėta išvada, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė, o kiti byloje esantys duomenys gydytojo veiksmų įvertinimo kaip neatitinkančių profesionalo statuso, atidumo, rūpestingumo ir kvalifikuotumo reikalavimu, nepaneigia. To nepaneigia ir pačios atsakovės įstaigoje atlikto medicininio audito išvada, kurioje teigiama, jog nenustatyta sveikatos priežiūros specialistų netinkamos profesinės veiklos požymių. Pažymėtina, kad tyrime Nr. T3-7 apelianto klinikinį atvejį vertino specialistas konsultantas gydytojas ortopedas traumatologas, todėl, atsižvelgiant į aukščiau aptartą kasacinio teismo išaiškinimą, nėra pagrindo kvestionuoti jo išvadų.
  8. Pacientas turi teisę į žalos, padarytos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo / neteikimo, atlyginimą. Žalos atlyginimo sąlygos ir tvarka nustatyta Įstatymo III skyriuje, Civiliniame kodekse, Draudimo įstatyme ir kituose teisės aktuose (Įstatymo 13 str.). Jei pažeidžiami sveikatos priežiūros kokybės ir priimtinumo reikalavimai, asmens sveikatos informacijos konfidencialumas (asmens medicininė paslaptis), be turtinės žalos, taip pat atlyginama ir neturtinė žala (Įstatymo 13 str. 2 d.). Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.264 str., 6.283 str., 6.284 str.). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 str.). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą.

12Dėl neturtinės žalos atlyginimo

  1. Civilinė atsakomybė dėl netinkamai teiktų / nesuteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų taikoma tada, kai nustatoma neteisėti veiksmai (ar neveikimas), žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Asmuo, pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą bei dydį ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos, o žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama. Sprendžiant dėl gydytojo veiksmų neteisėtumo, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, turi būti vertinama, ar konkrečiomis aplinkybėmis gydytojas teikė medicinos pagalbą dėdamas maksimalias pastangas (maksimalių pastangų principas), imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai. Dėl šio tikslo turi būti remiamasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių medicinos paslaugų teikimą, bet ir gydytojų profesinės etikos, taip pat medicinos praktikos nuostatomis. Be to, gydytojo veiksmų neteisėtumas ir kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, gali būti konstatuojami net esant lengvesnio laipsnio pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai pažeidimui, nei įprastu civilinės atsakomybės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-489/2012). Vadinasi, gydytojams taikomas profesionalo veiksmų standartas, t. y. jo veiksmai vertinami ne pagal protingo ir atidaus žmogaus, bet pagal protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartą.
  2. Minėtų išaiškinimų kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, kad nagrinėjamu atveju pažeidus sveikatos apsaugos ministro 2000-01-28 įsakymu Nr. 50 patvirtintų Lietuvos medicinos normų MN 74:2000 „Gydytojas chirurgas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (Žin., 2000, Nr. 11-261) 37 (diagnozuoti, gydyti pagal savo kompetenciją ir sveikatos priežiūros įstaigos, kurioje dirba, lygio reikalavimus, šias nurodytas ligas), 38 (išmanyti 37 punkte nurodytų ligų chirurgo ar konservatyviojo gydymo parodymus, priešparodymus, metodus, jų panašumus bei skirtumus) ir 39 (išmanyti 37 punkte nurodytų ligų antrinės prevencijos principus, metodus, parodymus, priešparodymus) punktuose ir VšĮ Šeškinės poliklinikos direktoriaus 2003-04-22 patvirtintų Gydytojo chirurgo pareiginių nuostatų 11.17 punkte nustatytus reikalavimus, apeliantui buvo suteiktos nekokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos, taip pažeidžiant Įstatymo 3 str. 1 d.
  3. Faktą, kad apeliantas turėjo pagrįstą lūkestį, jog jam bus kokybiškai suteiktos sveiktos priežiūros paslaugos, lemia ne tik aukščiau aptartos sveikatos apsaugos ministro patvirtintos Lietuvos medicinos normos, bet pagrįstas manymas, kad gydytojas, kaip profesionalas, turi specialiųjų žinių, t. y. žmogui gyvybiškai svarbiais klausimais žino ir gali daugiau negu kiti, be to, jis turi pripažintą teisę specialiąsias žinias taikyti ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus; specialisto turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją.
  4. Nagrinėjamoje byloje įrodytas ir tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovės darbuotojo (gydytojo) veiksmų dėl nepakankamo laipsnio atidumo, rūpestingumo ir profesionalumo apžiūros metu (klaidinga diagnozė ir netinkamas gydymas) ir kilusių padarinių – chirurginės intervencijos, ilgesnį nei laiku diagnozavus sužalojimą, besitęsusio fizinio skausmo, kitų nepatogumų. Jeigu atsakovė savo pareigas būtų atlikusi tinkamai, apeliantui nebūtų reikėję patirti išgyvenimų, susijusių su užsitęsusiu gydymu.
  5. Apibendrindama argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad byloje egzistuoja privalomų įrodyti sąlygų visuma atsakovės civilinei atsakomybei taikyti. Apeliantas turi teisę reikalauti atlyginti jam dėl tokio medicinos įstaigos CK 6.246 straipsnio prasme netinkamo veikimo atsiradusią neturinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškinį tenkinant iš dalies (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

13Dėl priteistino neturtinės žalos kompensacijos dydžio

  1. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Gausioje kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje sprendžiant ginčus dėl neturtinės žalos atlyginimo, konstatuota, kad įstatyme nustatytas nebaigtinis neturtinės žalos dydžiui nustatytų reikšmingų kriterijų sąrašas laikytinas pagrindiniu (universaliu) sąrašu tokių kriterijų, kurie turėtų būti teismo ištirti ir įvertinti kiekvienu konkrečiu atveju. Kadangi neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, tai teismas turi spręsti dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus, į kurių visumą įeina ir aplinkybės, dėl kurių neturtinės žalos atlyginimo dydis gali būti nustatytas ir mažesnis už reikalaujamą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009; 2010-02-23 nutartis civilinėje byloje. Nr. 3K-3-59/2010).
  2. Apeliantas prašo priteisti 4 344,30 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo. Byloje nustatyta, kad apelianto reabilitacija po operacijos baigėsi tik 2010-09-28, t. y. beveik po metų nuo patirtos traumos, beveik visą šį laiką apeliantas kentė kojos skausmus vaikščiojant, negalėjo pasistiebti, dėl ko neabejotinai patyrė daug nepatogumų. Taip pat nustatyta, kad gydant Achilo sausgyslės traumas galimas kojos imobilizavimas įtvaru arba operacinis gydymas. Tuo tarpu laiku nediagnozavus minėtos traumos, apeliantui buvo galimas tik chirurginis gydymas, atliekant plastikos operaciją. Nors atsakovė teigia, jog apeliantas neatvyko kontroliniam apsilankymui po savaitės, kuris jam buvo paskirtas, dėl to nebuvo galima patikslinti diagnozės, nėra pagrindo remtis šia aplinkybe sprendžiant dėl paties apelianto kaltės dėl atsiradusios žalos. Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau pasisakė dėl apelianto inicijuoto ikiteisminio tyrimo metu nustatytų faktų, susijusių su sveikatos istorijos įrašų atlikimo laiku. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2014-08-19 nutarimo, ikiteisminio tyrimo metu atlikus ekspertizę dėl galimo dokumentų klastojimo apelianto sveikatos kortelėje skirtingu laiku padarant įrašus apie rekomenduojamą kontrolinį apsilankymą ir atvykimą po tyrimų, kurių jis tariamai nepaisė, buvo nustatyta, kad padaryti įrašai skirtingomis rašymo priemonėmis, nors nebuvo galima nustatyti, koks laikotarpis skiria atskirų įrašų parašymą. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nenustačius nusikalstamos veiklos požymių. Visgi specialiaisiais liudytojais apklausti atsakovės gydytojai, darę minėtus įrašus, patys nurodė, kad galėjo padaryti papildomus įrašus kitu rašikliu darbo pabaigoje peržiūrint ligonių korteles. Apeliantui teigiant, kad jis nebuvo informuotas apie kontrolinį apsilankymą ir atvykimą po tyrimų ir negalint pašalinti šių šalių paaiškinimų prieštaravimų, tokių įrašų vėlesnio padarymo neigiami padariniai tenka pačiai atsakovei, nekonstatuojant apelianto neapdairumo, neatvykus pasitikrinti medicininėje kortelėje nurodytu terminu.
  3. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad už patirtą privalomą chirurginę intervenciją, ilgesnį nei laiku diagnozavus sužalojimą besitęsusį fizinį skausmą, kitus nepatogumus besitęsusius visus metu po traumos, 4 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas laikytina protinga, teisinga ir adekvačia satisfakcija apelianto patirtiems emociniams bei fiziniams išgyvenimams.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. CPK 93 straipsnio 2 dalis numato bylinėjimosi išlaidų ieškovui kompensavimą proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas ir ieškinys tenkintini iš dalies, yra pagrindas iš naujo spręsti bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo klausimą.
  2. Apeliantas paduodamas ieškinį sumokėjo 130,32 Eur dydžio žyminį mokestį, o už apeliacinį skundą – 130 Eur, taip pat 300 Eur už advokato teisinę pagalbą Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijoje ir pirmosios instancijos teisme. Atsakovė ir trečiasis asmuo duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
  3. Ieškinį tenkinus iš dalies (92 proc.), apeliantui iš atsakovės priteistina 395,89 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, ir 119,60 Eur apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str., 98 str.).

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

16Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

17Ieškinį tenkinti iš dalies.

18Priteisti G. V., asmens kodas ( - ) iš viešosios įstaigos „Šeškinės poliklinika“, juridinio asmens kodas 124245660, 4 000 Eur (keturis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 515,49 Eur (penkis šimtus penkiolika eurų 49 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai