Byla A-2442-575/2017
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. R. skundą atsakovams Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėja D. R. (toliau – ir pareiškėja) teismui pateiktu skundu (b. l. 2–4) prašė priteisti 7 781,34 Lt (2 255,46 Eur) darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
  2. Nurodė, kad ji nuo 2007 m. rugsėjo 12 d. dirbo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK) Organizacinio skyriaus teisės grupės specialiste, jai buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė, po policijos įstaigų reorganizacijos nuo 2008 m. spalio 10 d. buvo perkelta į Panevėžio apskrities VPK Valdymo organizavimo skyriaus teisės grupės vyresniosios specialistės pareigas, suteikta trečioji kvalifikacinė klasė, nuo 2012 m. vasario 24 d. jai buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė, nuo 2013 m. vasario 25 d. – suteikta pirma kvalifikacinė klasė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu konstatavo, jog pareiginės algos priedai už kvalifikacines klases sumažinti nepagrįstai, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatas, reglamentuojančias priedų už kvalifikacines klases sumažinimą, pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl manė, kad netekta pareiginės algos dalis dėl neteisėto priedo už kvalifikacinę klasę sumažinimo jai turi būti priteista iš atsakovo.
  3. Pareiškėja atskirai pateiktu 2016 m. rugpjūčio 3 d. prašymu prašė teismo sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) 2 straipsnyje reglamentuotos dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos galimo prieštaravimo Konstitucijai.
  4. Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 15–17) su skundu nesutiko.
  5. Nurodė, jog atsakovo sprendimas, kuriuo pareiškėjai buvo sumažintas priedas už kvalifikacinę klasę, priimtas iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo ir jis atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų nuostatas. Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas privalo nustatyti asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Atsakovas neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjai susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio. Įstatymų leidėjas turi diskreciją susidariusių sumų išmokėjimo sąlygas pasirinkti, atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, paisydamas kitų svarbių veiksnių. Prašė pareiškėjos reikalavimui taikyti ieškinio senatį.

6II.

7

  1. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
  2. Teismas pažymėjo, kad bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu, už kurį prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, ėjo karjeros valstybės tarnautojo pareigas: ji nuo 2007 m. rugsėjo 12 d. dirbo Panevėžio apskrities VPK Organizacinio skyriaus teisės grupės specialiste, jai buvo suteikta trečia kvalifikacinė klasė, po policijos įstaigų reorganizacijos nuo 2008 m. spalio 10 d. buvo perkelta į Panevėžio AVPK Valdymo organizavimo skyriaus teisės grupės vyresniosios specialistės pareigas, suteikta trečioji kvalifikacinė klasė, nuo 2012 m. vasario 24 d. jai buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė, nuo 2013 m. vasario 25 d. – suteikta pirma kvalifikacinė klasė.
  3. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad šioje byloje atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Pareiškėja su skundu dėl neišmokėto darbo užmokesčio į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio mėnesį. Todėl ji reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2009 m. rugpjūčio mėn. – 2010 m. lapkričio mėn. yra praleidusi ieškinio senaties terminą. Pareiškėjai praleidus ieškinio senaties terminą ir atsakovui reikalaujant šį terminą taikyti, pareiškėjos skundo dalis dėl reikalavimo priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį už 2009 m. rugpjūčio mėn. – 2010 m. lapkričio mėn. laikotarpį atmesta. Nagrinėjamoje byloje teismas sprendė ginčą dėl pareiškėjos darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio mėn. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
  4. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo, 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatomis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi ir pažymėjo, kad šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016, Nr. eA-281-552/2016 ir kt.). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjos reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ir jo teikiami argumentai šioje byloje nėra išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių.
  5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia (be kita ko) Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.
  6. Dėl pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 4 straipsnio 2 dalimi, Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatomis ir sprendė, jog minėti Konstitucinio Teismo išaiškinimai pašalina abejones dėl to, ar Grąžinimo įstatymo nuostatos gali prieštarauti pareiškėjos nurodytoms Konstitucijos normoms, be to, nagrinėjamoje byloje Gražinimo įstatymas nėra taikomas, todėl kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismo nuomone, nėra pagrindo.
  7. Atsižvelgęs į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymą, paminėtuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose suformuotą administracinių teismų praktiką, teismas vertino, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatavo, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Panevėžio apskrities VPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus.

8III.

  1. Pareiškėja D. R. (toliau – ir apeliantė) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 52–54), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti. Taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio galimo prieštaravimo Konstitucijai. Apeliaciniame skunde remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

913.1. Pagal Grąžinimo įstatyme nustatytą formulę ir mažinimo koeficientus valstybės tarnautojams ne tik negrąžinama visa neišmokėta dėl krizės darbo užmokesčio dalis, bet darbo užmokestis dar kartą sumažinamas. Mano, jog patirtų praradimų kompensavimas tokia apimtimi pažeidžia pareiškėjos teisėtus lūkesčius, neužtikrina Konstitucijoje įtvirtintų teisinio tikrumo ir saugumo principų. Nors Konstitucinio Teismo nutarime ir nenurodoma, kad turi būti kompensuojama visa netekto darbo užmokesčio dalis, tačiau nėra ir nuorodos, jog reikia grąžinti mažiau nei pusę sumažinto darbo užmokesčio dalies. Įstatymų leidėjas, Grąžinimo įstatyme daugiau kaip per pusę sumažindamas grąžintiną sumą, pažeidė pareiškėjos teisę į nuosavybę, t. y. teisingą apmokėjimą už darbą. Mano, jog Grąžinimo įstatyme įtvirtinta formulė ir kompensaciją mažinantys koeficientai prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 23 straipsniui ir teisinės valstybės principui.

1013.2. Nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria pareiškėjos reikalavimas atmestas dėl to, kad pritaikyta ieškinio senatis.

  1. Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas padavė atsiliepimą į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 57), prašydamas apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  2. Atsiliepime pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes, yra teisėtas, pagrįstas ir motyvuotas.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV.

13

  1. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo normomis, galiojančiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
  2. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
  3. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai D. R. 2009–2013 m. taikant teisinį reguliavimą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai, neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
  4. Pirmiausia pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Todėl pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jai visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu dalį pareiškėjos reikalavimų atmetė, nes laikotarpiui nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. lapkričio mėn. taikė ieškinio senatį, o kitą dalį reikalavimų atmetė, konstatavęs, kad sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka, iš esmės argumentuodama tuo, kad ieškinio senatis neturėjo būti taikoma, o Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jai nėra kompensuojami visi praradimai, efektyviai neapgina pažeistų jos teisių ir, pareiškėjos nuomone, prieštarauja Konstitucijai. Atitinkamai pareiškėja apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytino Grąžinimo įstatymo atitikties Konstitucijai. Apeliaciniame skunde pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar Grąžinimo įstatyme reglamentuota dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka neprieštarauja Konstitucijai.
  5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos argumentą dėl ieškinio senaties nepraleidimo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia akcentuoja, kad šiuo aspektu turi būti vadovaujamasi DK ir CK normomis. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d.; CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senačiai taikomos CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.).
  6. Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas buvo pateikęs prašymą taikyti ieškinio senatį (b. l. 17). Teisėjų kolegijos vertinimu, taikytinos teisės aktų nuostatos ir aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016), patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos reikalavimui dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo taikė 3 metų ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena teismų praktikoje paprastai pripažįstama su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-535/2014; 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-1878/2014; kt.). Taigi darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja į teismą kreipėsi praleidusi ieškinio senaties terminą prašyti priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. lapkričio mėn. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
  8. Šiai administracinei bylai išspręsti yra aktualios teisės aiškinimo taisyklės, suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (pvz., 2016 m. vasario 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas pareiškėjos reikalavimas, yra labai panašios į aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjos teisinė padėtis ar jos teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.
  9. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.
  10. Be to, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą bei 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimą, išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016 padarė išvadą, kad Konstitucinis Teismas, nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, kartu nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
  11. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas.
  12. Atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Panevėžio apskrities VPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. pripažino, kad jie buvo neproporcingi.
  13. Nurodytų išvadų kontekste, pasisakydama dėl pareiškėjos teiginių, jog Grąžinimo įstatymo nuostatos, pagal kurias jai nėra kompensuojama visa ginčo laikotarpiu neišmokėta darbo užmokesčio dalis, prieštarauja Konstitucijai, ir apeliacinio skundo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Tačiau šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjus bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgus į aktualių Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, nekyla abejonių dėl Grąžinimo įstatymo (jo dalies) galimo neatitikimo Konstitucijai dėl pareiškėjos išdėstytų teiginių.
  14. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, jog tam tikros nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, jog įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų. Akcentuotina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, t. y. asmenims turi būti kompensuojamas ne visas 2009–2013 m. neišmokėtas darbo užmokestis, o tik ta jo dalis, kuri susidarė dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo. Atitinkamai pagal Grąžinimo įstatymo nuostatas asmenims (jiems mirus – jų įpėdiniams) kompensuojama tik neproporcingai dėl ekonomikos krizės sumažinta atlyginimo dalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3833-520/2016).
  15. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos akcentuojama aplinkybė, jog jai pagal Grąžinimo įstatymą visa apimtimi nebus grąžinta neišmokėta darbo užmokesčio dalis, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas nustatė akivaizdžiai neteisingą (kompensacijų dydžių ir jų išmokėjimo terminų požiūriu) kompensavimo mechanizmą. Pabrėžtina, jog tokios praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1642-575/2017). Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos teiginiai dėl Grąžinimo įstatymo ir jame įtvirtinto kompensavimo mechanizmo atitikimo Konstitucijai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad byla būtų teisingai išnagrinėta, todėl jos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkintinas.
  16. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti nėra pagrindo, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

14Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

15Pareiškėjos D. R. apeliacinį skundą atmesti.

16Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai