Byla e2A-1661-657/2017
Dėl skolos priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Žibutė Budžienė,

2teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo S. R. atstovaujamo advokatės Matildos Liatukaitės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-230-775/2017 pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui S. R. dėl skolos priteisimo.

3Teismas,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas V. V. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo S. R. 868,86 Eur sumokėtą avansą, 868,86 Eur netesybas, 5 procentų dydžio metines palūkanas, nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad 2014 m. rugsėjo 22 d. su atsakovu sudarė preliminariąją sutartį pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškovui parduoti garažą, esantį adresu ( - ), iki 2014 m. lapkričio 1 d. pasirašyti minėto garažo perdavimo aktą, o iki 2014 m. gruodžio 31 d. pasirašyti galutinę pardavimo sutartį. Preliminariosios sutarties sudarymo metu ieškovas perdavė atsakovui 3 000,00 Lt avansą ir pas notarę parašė įgaliojimą motinai V. V. dėl garažo pirkimo. Įgaliotinė ne kartą ragino atsakovą sudaryti garažo pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau atsakovas sudaryti notarinę sutartį vengė. Atsakovo perduoti raktai durų nerakino, ieškovas garažu naudotis negalėjo. Atsakovas iki bylos iškėlimo teisme nebuvo pilnai sutvarkęs nuosavybės dokumentų. Dėl atsakovo kaltės nustatytais terminais nebuvo pasirašytas garažo perdavimo – priėmimo aktas ir sudaryta pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis. Pagal preliminarios sutarties 6 punktą atsakovas privalo grąžinti ieškovui sumokėtą avansą bei tokio paties dydžio netesybas. Ieškovas ne kartą ragino atsakovą grąžinti sumokėtą avansą bei netesybas, tačiau atsakovas iki šios dienos ieškovui sumokėto avanso negrąžino.
  3. Atsakovas S. R. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pas notarę su ieškovu ir jo motina nuvyko dar nepasirašius preliminarios sutarties. Notarė nurodė, jog nėra sutvarkyti nuosavybės dokumentai ir kad viską sutvarkyti reikia 3 mėnesių. Atsakovas jau buvo pradėjęs teisminį procesą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo. Taigi, ieškovas žinojo, jog garažas nuosavybės teise priklauso atsakovo tėvui. Ieškovui nesutikus sudaryti notarine tvarka patvirtintos preliminarios sutarties, 2014 m. rugsėjo 22 d. sutartį surašė pačios šalys. Tą pačią dieną ieškovui buvo perduoti garažo raktai. Iki 2014 m. lapkričio 1 d. garažas buvo pilnai atlaisvintas ir ieškovas juo naudojosi. 2015 metų pradžioje ieškovo motina pranešė, kad garažo nepirks, kadangi laiku nebuvo sutvarkyti dokumentai. Ji nurodė, jog garažą pirks tik tada, kai atsakovas jai grąžins sumokėtą 3 000,00 Lt avansą ir sumokės dar 3 000,00 Lt. Su nauja kaina atsakovas nesutiko. Kadangi pati ieškovo motina atsisakė vykdyti susitarimą, atsakovas avansą pasiliko sau. Ieškovui atsisakius pirkti garažą, atsakovas toliau garažo registravimo nevykdė.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Kauno apylinkės teismas 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo S. R. ieškovui 868,86 Eur avansą, 434,43 Eur netesybas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 303,29 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-05-17) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 812,71 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas taip pat paskirstė bylinėjimosi išlaidas priteistinas valstybei.
  2. Teismas nurodė, kad šalys preliminariosios sutarties numatytu terminu pagrindinės pirkimo pardavimo sutarties nesudarė. Šalys 2014 m. rugsėjo 22 d. preliminarios sutarties 6 punkte nustatė, kad jeigu būsimasis pardavėjas S. R. iki nustatyto šioje sutartyje termino dėl savo kaltės neįvykdys šia sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir (arba) jo pareiškimai bus klaidingi, tai jis įsipareigoja per vieną darbo dieną grąžinti įmokėto dydžio avansą ir tokio pat dydžio netesybas. Sutarties 7 punkte šalys numatė, kad jei būsimasis pirkėjas atsisako pirkti šioje sutartyje nurodytą turtą, sumokėtas avansas 3 000,00 Lt lieka būsimajam pardavėjui. Šiuo atveju pagal preliminariąją sutartį perduoti pinigai laikytini šalių sutartu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu. Pirkėjas preliminarios sutarties sudarymo metu žinojo, kad perkamas turtas dar nėra registruotas atsakovo vardu. Mažai tikėtina, kad ieškovas, visiškai nepažinodamas atsakovo ir neįsitikinęs kieno vardu yra registruotas perkamas turtas, iš karto būtų atsakovui sumokėjęs 3 000,00 Lt avansą. Atsakovas paaiškino, jog ieškovas, jo motina V. V. ir atsakovas 2014 m. rugsėjo 22 d. buvo nuėję pas notarę I. J., kuri ir pasiūlė šalims nustatyti ilgesnį pagrindinės sutarties sudarymo terminą, kad atsakovas teismine tvarka spėtų nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Kad tikrai buvo lankytasi pas notarę, patvirtina tą pačią dieną – 2014 m. rugsėjo 22 notarės patvirtintas V. V. įgaliojimas motinai V. V.. Darytina išvada, jog pirkėjas, sudarydamas preliminarią sutartį, žinojo, kad garažas dar nėra registruotas pardavėjo vardu, todėl šalys ir nustatė ilgesnį terminą pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti, t. y. iki 2014 m. gruodžio 31 d. S. R. pareiškimas civilinėje byloje Nr. 2-24490-191/2014 dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo buvo patenkintas 2015 m. sausio 27 d. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2015 m. vasario 26 d. Taigi, nuo 2014 m. gruodžio 31 d. iki 2015 m. vasario 26 d. terminas pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti buvo praleistas ne dėl atsakovo kaltės, o dėl teismo ir įstatymų nustatytų terminų. Tačiau turėdamas įsiteisėjusį teismo sprendimą, atsakovas paveldėjimo teisės liudijimą išsiėmė tik 2015 m. rugsėjo 14 d., o nuosavybės teisę į garažą įregistravo 2016 m. rugsėjo 9 d., t. y. žymiai praleidęs preliminarioje sutartyje nustatytą pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo terminą. Be to, 2014 m. lapkričio mėnesį jau žinodamas, kad sutartyje nustatytas terminas bus pažeistas, jis pirkėjui nepranešė apie tai raštu ir nesiūlė tartis dėl preliminarios sutarties termino pratęsimo. Nors atsakovas teigė, jog 2015 m. sausio mėnesį pats pirkėjas, atstovaujamas motinos, pareiškė, jog garažo nebepirks, nes pardavėjas praleido sutartyje nustatytus terminus ir garažas jiems nebereikalingas, kad jie keitė nuomonę dėl pirkimo keletą kartų, todėl jis toliau garažo nuosavybės dokumentų nebesitvarkė, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atsakovas taip pat neįrodė, kad ieškovas faktiškai tam tikrą laiką naudojosi ginčo garažu. Atsižvelgęs, kad preliminarios sutarties terminą akivaizdžiai pažeidė būtent atsakovas, nes jis paveldėjimo teisės liudijimą, turėdamas teismo sprendimą, išsiėmė tik 2015 m. rugsėjo 14 d., o nuosavybės teisę įregistravo 2016 m. rugsėjo 9 d., todėl atsakovui neįrodžius, kad būtent ieškovas vengė ar atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, teismas konstatavo, jog ieškovas turi teisę į preliminarioje sutartyje numatytas netesybas. Tačiau preliminariojoje sutartyje nustatytos netesybos yra neprotingai didelės ir neatitinka sutarties šalių interesų pusiausvyros principo. Ieškovo atstovė net negalėjo nurodyti, kokius nuostolius pirkėjas patyrė ir nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių realiai patirtus nuostolius. Vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, netesybų (baudos) dydis nagrinėjamu atveju turėtų būti mažinamas iki 1 303,29 Eur. Atsakovas, pasibaigus pagrindinės sutarties sudarymo terminui, turi pareigą grąžinti ieškovui 868,86 Eur avansą, kuris sutartyje buvo numatytas kaip netesybos ir taip pat iš jo priteistina pusės avanso dydžio bauda – 434,43 Eur. Prievolė tinkamai neįvykdyta, įstatymas numato, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas. Be to, teismas šalims paskirstė bylinėjimosi išlaidas

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8

  1. Apeliaciniame skunde atsakovas S. R. prašė pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti visiškai.
  2. Skunde nurodė, kad teismas netinkamai aiškino ir netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias preliminarios sutarties, jos pasekmių, skolos teisinius santykius, iš dalies pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties nesudarymo priežasčių. Pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nes 2015 m. sausio mėnesį pats ieškovas per įgaliotą atstovę atsisakė šį turtą pirkti, keitė turto kainą. Pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis buvo nesudaryta būtent dėl ieškovo kaltės. Atsakovas perdavė ieškovui raktus, kad šis galėtų naudotis garažu. Iki ieškovo pareikšto atsisakymo sudaryti garažo pirkimo – pardavimo sutartį, atsakovas laikė ieškovą garažo savininku. Tai atsakovas patyrė nuostolius dėl ginčo garažo nepardavimo. Teismas visiškai nevertino atsakovo paaiškinimų, kuriuose jis nurodė, kad sudarant preliminarią sutartį, atsakovas susitarė su ieškovu ir jo motina, kad iki to laiko, kol atsakovas sutvarkys garažo paveldėjimo dokumentus ir bus sudaryta pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis, ieškovas ar jo motina gali naudotis garažu kaip savo. Teismas nevertino ir atsakovo nurodytų aplinkybių, kad atsakovas savo garažu nesinaudojo ilgą laiką, manydamas, kad jį perdavė naudotis naujam savininkui.
    2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad preliminariosios sutarties terminą akivaizdžiai pažeidė būtent atsakovas, nes jis paveldėjimo teisės liudijimą, turėdamas teismo sprendimą, išsiėmė tik 2015 m. rugsėjo 14 d., o nuosavybės teisę įregistravo 2016 m. rugsėjo 9 d. Teismas tik 2015 m. lapkričio 27 d. nustatė turintį juridinę reikšmę faktą, kad S. R. priėmė palikimą atsiradusį po tėvo S. A. R., mirusio ( - ) d., mirties pradėdamas turtą faktiškai valdyti. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas paveldėjimo teisės liudijimo gavimo tikslu. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas ne dėl savo kaltės, o dėl objektyvių, ne nuo jo priklausančių aplinkybių negalėjo anksčiau nustatyti juridinę reikmę turintį faktą ir įteisinti nuosavybės teises į ginčo garažą. Teismas netinkamai vertino atsakovo pateiktus įrodymus, iš dalies netinkamai analizavo ir vertino įrodymų visetą.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas V. V. atstovaujamas advokatės Kristinos Čivilytės prašė skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  4. Nurodė, kad teismas teisingai vertino bylos aplinkybes ir pagrįstai nustatė, kad pagrindinė garažo pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, kad ieškovas atliko visus veiksmus, reikalingus sutarties sudarymui, t. y. sumokėjo atsakovui avansą, nedelsdamas sudarė notarinį įgaliojimą motinai V. V. dėl garažo pirkimo. Įgaliotinė V. V. per preliminarioje sutartyje numatytą terminą ne kartą ragino atsakovą sudaryti garažo pirkimo – pardavimo sutartį, skambino jam telefonu, vyko pas notarę. Tačiau atsakovas vengė sudaryti notarinę sutartį, su juo buvo sudėtinga susisiekti. Atsakovas neatlaisvino ir neperdavė garažo ieškovui, neturėjo ir nepateikė dokumentų, reikalingų pardavimui, notarui. Teismas išsamiai ištyrė ir pasisakė dėl visų pateiktų įrodymų, tame tarpe įvertino ir atsakovo nurodytą aplinkybę, kad jis ne kartą kreipėsi į teismą dėl juridinio fakto nustatymo paveldėjimo tikslais ir šie kreipimaisi buvo pateikti su trūkumais ir teismų atmesti. Teismas tinkamai įvertino atsakovo paaiškinimus dėl, neva, faktiškai perduoto valdyti garažo ir pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė, kad ieškovas faktiškai tam tikrą laiką naudojosi ginčo garažu. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad avanso negrąžinimas siejamas su jo patirtais nuostoliais. Atsakovas negrąžindamas avanso nepagrįstai praturtėja. Atsakovas privalo grąžinti ieškovui sumokėtą avansą, kadangi pagrindinė garažo pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovui neįrodžius, kad būtent ieškovas vengė ar atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, ieškovas turi teisę į preliminarioje sutartyje numatytas netesybas.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).
  2. Byloje nustatyta, kad ieškovas V. V. ir atsakovas S. R. 2014 m. rugsėjo 22 d. sudarė preliminariąją sutartį dėl garažo, esančio ( - ) pirkimo – pardavimo. Sutarties sudarymo dieną atsakovui buvo sumokėtas 868,86 Eur (3 000,00 Lt) avansas. Pagrindinė garažo pirkimo – pardavimo sutartis turėjo būti sudaryta iki 2014 m. gruodžio 31 d. Šalys taip pat susitarė, jog iki nurodytos datos nepasirašius pagrindinės sutarties atsakovas turės grąžinti gautą sumą ir sumokėti tokio pat dydžio netesybas.
  3. Pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis, dėl kurios sudarymo buvo susitarta, iki 2014 m. gruodžio 31 d. nebuvo sudaryta.
  4. Pagal CK 6.165 straipsnį preliminariąja sutartimi laikomas toks šalių susitarimas, kuriuo jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje preliminarioji sutartis apibrėžiama kaip organizacinė sutartis, kuria šalys įsipareigoja joje aptartomis sąlygomis ateityje sudaryti pagrindinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008; kt.). Preliminarioji sutartis turi būti rašytinė, joje turi būti nurodytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti (CK 6.165 str. 2 d., 3 d.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo sutartį, nustatė, kad joje yra išreikšta suderinta ieškovo V. V. ir atsakovo S. R. valia iki 2014 m. gruodžio 31 d. sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį dėl garažo, esančio ( - ), susitarta dėl kainos, susitarimas išreikštas rašytine forma (CK 6.159 str., 1.73 str. 1 d. 7 p.).
  5. Nagrinėjamu atveju ginčo sutartyje atsakovas nurodytas kaip būsimas pardavėjas, tačiau sudarant šią sutartį šalims buvo žinomas faktas, jog sutarties sudarymo momentu pardavėjas S. R. dar neturėjo nuosavybės teisės į nurodytą garažą, todėl turėjo susitvarkyti paveldėjimo dokumentus. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad preliminariosios sutartys sudaromos, kai civilinių santykių dalyviai dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui: tam tikro reikalingo leidimo neturėjimo, subjektinės teisės į daiktą neturėjimo, nepakankamo daikto parengimo parduoti ir pan., gali nuspręsti pagrindinės sutarties nesudaryti iš karto, o numatyti, kad ją sudarys ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2014).
  6. Civilinių santykių principas lemia šalių laisvę tartis dėl sutarties sąlygų, tačiau nagrinėjamu atveju nei bylos duomenimis, nei apeliacinio skundo argumentais nepaneigta teismo išvada, kad ginčo šalių ketinimas yra aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštas joje – S. R. įsipareigoja parduoti, o V. V. nupirkti garažą ir iki 2014 m. gruodžio 31 d. sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį, t. y. susitarta dėl pagrindinės sutarties sudarymo ateityje (CK 1.5 str., 6.156 str., CPK 178 str., 185 str.). Nors atsakovas teigia, jog ieškovo įgaliotinė atsisakė pirkti garažą, tačiau preliminarioje sutartyje nebuvo numatytos išlygos, susijusios su ieškovo motinai išduotu įgaliojimu ir jame išvardytų veiksmų atlikimu, lemiančios pagrindinės sutarties sudarymą ar nesudarymą (CK 6.193 str. 1 d.).
  7. Pirmiausiai pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog preliminariąja sutartimi nesukuriama piniginė prievolė, t. y. prievolė, kurioje pinigai atlieka mokėjimo – atsiskaitymo funkciją, o perduodami pinigai gali turėti kitas reikšmes ir atlikti kitas, ne mokėjimo ir atsiskaitymo, funkcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006). Kai iki sutarties patvirtinimo pirkėjas yra perdavęs pardavėjui tam tikrą pinigų sumą, sprendžiant dėl ikisutartinės civilinės atsakomybės, toks lėšų perdavimas turi būti kvalifikuojamas teisiškai, t. y. turi būti nustatoma, kokiu tikslu lėšos perduotos ir kokių teisinių padarinių tai sukelia. Įstatyme įtvirtinta, kad pinigų sumokėjimas asmeniui, įsipareigojusiam parduoti daiktą pripažįstamas dalies kainos sumokėjimu (avansu), jei šalys nėra sutarusios kitaip (CK 6.309 str. 2 d.). Taigi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, suinteresuotai ginčo šaliai tenka pareiga šią prezumpciją paneigti ir leistinomis priemonėmis įrodyti, kad lėšos perduotos prievolei užtikrinti, kaip netesybos ar kt., bet ne kaip avansas.
  8. Kaip minėta, iš byloje ginčijamos preliminariosios sutarties 5 punkto bei kitų šios sutarties sąlygų matyti, kad 868,86 Eur (3 000,00 Lt) suma nurodoma kaip avansas, kuris turėjo būti įskaitytas į turto pirkimo kainą. Byloje nėra ginčo, kad preliminariąja sutartimi (Sutarties 1 punktą) buvo sutarta dėl garažo pardavimo ieškovui už 5 792,40 Eur (20 000,00 Lt), kad sutarties sudarymo metu V. V. sumokėjo atsakovui S. R. 868,86 Eur (3 000,00 Lt). Byloje nepaneigta minėta prezumpcija įtvirtinta CK 6.309 straipsnio 2 dalyje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo sumokėti pinigai pagal preliminariąją sutartį yra avansas (CPK 185 str.).
  9. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193 – 6.195 straipsniuose bei suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-128/2010; 2011 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-318/2011; kt.).
  10. Pagrindinė sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo, atsakovas atsisakė grąžinti ieškovui jo sumokėtą avansą. Anot ieškovo, pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, todėl prašo priteisti iš atsakovo ieškovo sumokėtą 868,86 Eur avansą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, sprendė, kad ginčo pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo kaltės, nes atsakovas neįvykdė esminės sutarties sąlygos – iki pagrindinės sutarties sudarymo nesusitvarkė paveldėjimo dokumentų ir turto savo vardu neregistravo, nesitarė dėl preliminariojoje sutartyje nustatyto termino pratęsimo, todėl ieškovo reikalavimus tenkino. Apeliantas su tuo nesutikdamas tvirtina, jog teismas netinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl tikrosios priežasties, dėl kurios nebuvo sudaryta pagrindinė sutartis; neteisingai nustatė šalių kaltę ir atsakomybę, pasak atsakovo, pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta, nes pats ieškovas ir jo įgaliotinė kelis kartus keitė nuomonę dėl garažo pirkimo, teigė, kad jis jiems nebereikalingas, kad palikimo priėmimo dokumentų sutvarkymui buvo reikalingas ilgesnis laiko tarpas, tai, kad ieškovas visą laiką garažu naudojosi.
  11. Preliminariąsias sutartis reglamentuojančiose teisės normose nustatyta, kad jeigu šalys per sutartyje nustatytą terminą nesudaro pagrindinės sutarties, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia (CK 6.165 str. 5 d.), tačiau jeigu preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai dėl sutarties nesudarymo padarytus nuostolius (CK 6.165 str. 4 d.). Atsižvelgiant į tai, šalys, sudarydamos preliminariąją sutartį, joje nustatytų sutartinių prievolių įvykdymui užtikrinti gali susitarti dėl netesybų (CK 6.258 str. 1 d.). Netesybos yra viena iš sutartinės civilinės atsakomybės formų. Sutarties šaliai neįvykdžius sutartinės prievolės, jos kompensuoja kitos šalies patirtus nuostolius, jų dydžio nereikia įrodinėti (CK 6.71 str. 1 d.).
  12. Nagrinėjamu atveju preliminariojoje sutartyje nustatytas sumokėtas avansas atliko keletą funkcijų: išankstinės įmokos už įgyjamą turtą ir turėjo būti įskaičiuotas į parduodamo turto mokėtiną kainą pardavėjui įvykdžius sutartį; pardavėjo galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo netesybomis funkciją, jeigu bus nustatyta, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl pirkėjo kaltės (įskaitant atsisakymą bei vengimą sudaryti sutartį). Taip pat sutarties 7 punkte šalių buvo sulygta dėl sumokėto avanso grąžinimo, jeigu pagrindinė sutartis nebus sudaryta dėl pardavėjo kaltės.
  13. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog kreipdamasis į teismą dėl palikimo priėmimo fakto, atsakovas ne kartą buvo įpareigotas šalinti pareiškimo trūkumus, tačiau jų nešalino, todėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d., 2014 m. liepos 8 d. nutartimis pareiškimai laikyti nepaduotais ir grąžinti pareiškėjui S. R.. Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartimi S. R. vėl buvo nustatytas terminas pareiškimo trūkumas pašalinti, o 2015 m. sausio 27 d. priimtas sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-519-191/2015, kuriuo patenkintas S. R. pareiškimas, jog jis po tėvo Stanislovo A. R. mirties priėmė jo palikimą faktiškai pradėdamas paveldėtą turtą valdyti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog net ir turėdamas įsiteisėjusį teismo sprendimą, atsakovas paveldėjimo teisės liudijimą išsiėmė tik 2015 m. rugsėjo 14 d., o nuosavybės teisę į garažą įregistravo 2016 m. rugsėjo 9 d., t. y. žymiai praleidęs preliminarioje sutartyje nustatytą pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo terminą; jau 2014 m. lapkričio mėnesį jau žinodamas, kad sutartyje nustatytas terminas bus pažeistas, jis pirkėjui nepranešė to raštu ir nesiūlė tartis dėl preliminarios sutarties termino pratęsimo. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiai teismo išvadai, ir sprendžia, kad atsakovas esminės sutarties sąlygos neįvykdė, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog sutartis nebuvo sudaryta dėl pardavėjo kaltės. Apeliantas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių savo teiginius dėl ieškovo padaryto sutarties 1.2. punkto pažeidimo (CPK 178 str.). Dėl aukščiau nurodyto apelianto argumentai, kad pirmos instancijos teismas neteisingai nustatė šalių kaltę ir atsakomybę, o pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės, nes tai jis atsisakė turtą pirkti, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
  14. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pinigai pagal preliminariąją sutartį perduodami tam tikram tikslui, o jeigu jis nepasiekiamas, t. y. nesudaroma pagrindinė sutartis, laikytina, jog jie perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, taigi juo gali būti reikalaujama grąžinti pagal CK 6.237 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-497/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2009; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009; kt.).
  15. Taigi lėšas, ieškovo sumokėtas pagal preliminariąją sutartį kvalifikavus kaip avansą, ir nesudarius pagrindinės sutarties, pardavėjas V. V. neteko teisinio pagrindo turėti ir turi jas grąžinti pirkėjui (ieškovui) kaip be teisinio pagrindo įgytą turtą (CK 6.237 str. 2 d.) ir sumokėti sutartyje numatytas netesybas.
  16. Bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 str.). Formuodamas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikant CPK 176 ir 185 straipsnius praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016; kt.). Taigi įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė reiškia ne tik tai, kad ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą, bet ir tai, kad atsakovas privalo įrodyti nesutikimo su ieškiniu pagrindą, t. y. įrodyti savo atsikirtimus į ieškinį. Šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės – tokios aplinkybės pripažįstamos neįrodytomis, o šalies reikalavimai ar atsikirtimai netenkinami.
  17. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgia pagrindo nesutikti su pirmos instancijos įrodymų vertinimu nagrinėjamu atveju.
  18. Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010; kt.).
  19. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavęs ieškovą ir atsakovą siejančius teisinius santykius, ginčo išsprendimui taikė tinkamas materialinės teisės normas, todėl naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d.1 p).
  20. Ieškovas prašė priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovas advokatei už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumokėjo 400,00 Eur. Prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (2015-03-20 įsigaliojusi redakcija), nurodytos maksimalios sumos, pirmos instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą, ieškovui iš apelianto priteistina po 400,00 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

12Kauno apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

13Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14Priteisti iš atsakovo S. R., asmens kodas ( - ) ieškovui V. V., asmens kodas ( - ) 400,00 Eur (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

15Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai