Byla 2T-57/2013
Dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvos Respublikoje

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Icor“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą, priimtą byloje Nr. V 145/2011, suinteresuotas asmuo – Baltarusijos Respublikoje registruota atviroji akcinė bendrovė „Minskvodstroj“.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prašymą,

Nustatė

3I. Bylos esmė

4Byloje nagrinėjamas klausimas dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.

5Pareiškėjas UAB „Icor“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą, priimtą arbitražo byloje Nr. V 145/2011.

6Pareiškėjas Lietuvos apeliaciniam teismui nurodė, kad 2008 m. liepos 25 d. tarp kreditoriaus Liuksemburgo Didžiojoje Hercogystėje registruotos bendrovės Alta Capital Partners S.C.A. SICAR ir skolininko OAO „Minskvodstroj“ buvo sudaryta paskolos sutartis (toliau tekste – Paskolos sutartis), kuria sutarta, kad kreditorius suteiks skolininkui ne didesnę nei 1 317 300 USD paskolą. Paskolos sutarties 9b punkte buvo įtvirtinta arbitražinė išlyga. Joje nurodyta, kad bet kokie nesutarimai ar ginčai, kylantys sutarties pagrindu, bus sprendžiami derybomis, o joms nepavykus, šalys galės kreiptis į Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institutą, kurio jurisdikcija šios sutarties ir bet kokių iš jos kylančių ginčų atžvilgiu yra išimtinė. Šalys, sudarydamos arbitražinę išlygą, sutarė, kad arbitražas vyks Stokholme arba Taline.

72008 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. rugsėjo 29 d., 2008 m. lapkričio 15 d. ir 2009 m. sausio 29 d. Paskolos sutarties pakeitimais paskolos grąžinimo terminas buvo pratęstas iki 2009 m. balandžio 30 d., paskolos suma buvo pakeista į 1 270 512 USD.

82008 m. rugsėjo 29 d. bendrovė Alta Capital Partners S.C.A. SICAR perleido savo teises ir pareigas, kylančias iš Paskolos sutarties, kitam kreditoriui - Estijos Respublikoje registruotai bendrovei 2A Holding OÜ.

9OAO „Minskvodstroj“ 2009 m. balandžio 30 d. Paskolos sutarties papildymu, pasirašytu su bendrove 2A Holding OÜ, patvirtino tokį teisių ir pareigų perėmimą. Šiuo dokumentu taip pat buvo sutarta, jog Paskolos sutarties 9b punkte esančios arbitražinės išlygos paskutinis sakinys bus pakeistas į tokį: „Procesas vyks Stokholme“.

10Bendrovės 2A Holding OÜ ir OAO „Minskvodstroj“ pasirašė sutikrinimo aktą, patvirtinantį, kad OAO „Minskvodstroj“ skolos likutis pagal Paskolos sutartį 2010 m. kovo 26 d. buvo 1 072 131, 41 USD.

112010 m. kovo 26 d. įmonė 2A Holding OÜ ir UAB „Icor“ sudarė akcijų pirkimo ir reikalavimų perleidimo sutartį, kuria bendrovė 2A Holding OÜ inter alia perleido UAB „Icor“ visas reikalavimo į OAO „Minskvodstroj“ teises pagal Paskolos sutartį.

122010 m. balandžio 20 d. UAB ICOR informavo OAO „Minskvodstroj“ apie reikalavimo teisių į OAO „Minskvodstroj“ įgijimo faktą sutarties pagrindu.

13Kadangi OAO „Minskvodstroj“ netinkamai vykdė savo sutartines prievoles pagal Paskolos sutartį, UAB „Icor“ kreipėsi į Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institutą.

14II. Užsienio valstybės arbitražo sprendimo esmė

15Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolas 2012 m. birželio 4 d. sprendimu, priimtu arbitražo byloje Nr. V 145/2011, pripažino, kad atsakovas OAO „Minskvodstroj“ pažeidė savo pinigines prievoles pagal 2008 m. liepos 25 d. Paskolos sutartį Nr. 250708/ACPSCA-MVS, bei nusprendė priteisti ieškovo (šioje byloje - pareiškėjas) UAB „Icor“ naudai iš atsakovo (šioje byloje – suinteresuotas asmuo) OAO „Minskvodstroj“: 615 930,61 JAV dolerių pagrindinės skolos sumą pagal paskolos sutartį; baudą pagal Estijos prievolių įstatymo 113(1) straipsnį, skaičiuotiną nuo pagrindinės skolos sumos laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. birželio 3 d.; 1 metų LIBOR plius 2 procentų dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 4 d. iki visiško atsiskaitymo; 21 337,06 EUR išlaidų teisinei pagalbai apmokėti atlyginimą bei Švedijos palūkanų įstatymo 4 ir 6 straipsniuose numatytas palūkanas nuo šios sumos laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 4 d. iki atsiskaitymo; 50 570 EUR arbitražo išlaidų atlyginimą bei Švedijos palūkanų įstatymo 4 ir 6 straipsniuose numatytas palūkanas nuo šios sumos laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 4 d. iki atsiskaitymo.

16III. Prašymo dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir

17atsiliepimų į jį argumentai

18Pareiškėjas UAB „Icor“ 2013 m. birželio 7 d. prašymu prašo pripažinti Lietuvos Respublikoje Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą, išduoti vykdomąjį raštą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Dėl arbitražinio susitarimo galiojimo. Arbitražinis susitarimas yra sudarytas tinkamai, jį sudarė teisę tam turintys asmenys. Arbitražinis susitarimas, užfiksuotas Paskolos sutarties 9b punkte, galioja UAB „Icor“ ir OAO „Minksvodstroj“. Suinteresuoto asmens elgesys arbitražo proceso metu traktuotinas kaip atskiras arbitražinis susitarimas. Suinteresuotas asmuo neginčijo arbitražinio susitarimo egzistavimo, galiojimo ar taikymo. Suinteresuotas asmuo taip pat nereiškė prieštaravimų dėl arbitražo jurisdikcijos.
  2. Dėl suinteresuoto asmens informavimo apie arbitražo procesą. OAO „Minksvodstroj“ buvo tinkamai informuotas apie arbitražo bylos nagrinėjimą (Arbitražo instituto 2011 m. spalio 5 d. laišku). Suinteresuotas asmuo taip pat buvo informuotas apie būtinybę skirti arbitrą (Arbitražo instituto 2011 m. spalio 19 d. laišku), tačiau šia teise nepasinaudojo.
  3. Dėl arbitražinio susitarimo apimties. Arbitražo proceso metu nebuvo įrodinėjama, kad tarp UAB „Icor“ ir OAO „Minskvodstroj“ kilęs ginčas nepatenka į arbitražinio susitarimo apimtį. Bylą nagrinėjęs arbitražo tribunolas taip pat nustatė savo kompetenciją nagrinėti šį ginčą. Suinteresuoto asmens veiksmai (atsiliepimų teikimas, procesinių veiksmų atlikimas) reiškia arbitražo kompetencijos nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą pripažinimą. Suinteresuotas asmuo neginčijo arbitražo tribunolo sprendimo Švedijos Karalystės teismuose, nesiekė jo išaiškinimo ar ištaisymo.
  4. Suinteresuotas asmuo nereiškė prieštaravimų dėl bylą nagrinėjusio arbitražo tribunolo, ar konkrečių jo narių kvalifikacijos, kompetencijos, nešališkumo. OAO „Minksvodstroj“ 2012 m. kovo 12 d. atsiliepimu į UAB „Icor“ ieškinį pripažino skolą. Suinteresuotas asmuo dalį skolos (94 053 USD) sumokėjo arbitražo proceso metu.
  5. Šalių ginčas Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institute buvo išnagrinėtas arbitražiniame susitarime nustatyta tvarka.
  6. Arbitražo tribunolo sprendimas yra galutinis, nepanaikintas ir nesustabdytas.
  7. Arbitražo tribunolo išspręstas ginčas yra arbitruotinas.

19Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ 2013 m. rugpjūčio 6 d. atsiliepimu prašė paskirti naują teismo posėdžio datą ir peržiūrėti suinteresuotam asmeniui Lietuvos apeliacinio teismo išsiųstų dokumentų atitikimą teisės aktų reikalavimams bei pateikti šiuos reikalavimus atitinkančius dokumentus. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismo siųsti dokumentai, pareiškėjo prašymas, prašymo priedas Nr. 8 bei pareiškėjo pateikta atstovavimo sutartis neatitinka Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos 1992 m. spalio 20 d. sutartyje dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nustatytų reikalavimų, nes minėti dokumentai nepatvirtinti notaro, oficialaus vertėjo ar diplomatinės įstaigos, nėra apostilizuoti, ant jų nėra antspaudo su valstybiniu herbu. Be to, teismo pateiktame pranešimo apie teismo posėdžio vietą ir laiką vertime į rusų kalbą nėra teismo posėdžių sekretorės parašo.
  2. Pažeista Tarptautinėje sutartyje nustatyta dokumentų įteikimo tvarka.

20Pareiškėjas UAB „Icor“ 2013 m. rugpjūčio 20 d. prašymu prašė atmesti suinteresuoto asmens OAO „Minskvodstroj“ prašymą skirti kitą teismo posėdžio datą. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pareiškėjo dokumentai atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.
  2. Suinteresuoto asmens nurodyti dokumentai originaliai buvo sudaryti lietuvių ir rusų kalbomis, todėl papildomas jų vertimas nereikalingas.
  3. Suinteresuotam asmeniui yra suprantamas Lietuvos apeliacinio teismo jam įteiktų dokumentų turinys, jų pateikimo priežastys. Dėl šios priežasties nėra objektyvaus poreikio skirti kitą teismo posėdžio datą.

21Pareiškėjas kartu su prašymu Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė UAB „Icor“ 2013 m. birželio 7 d. prašymo, šio prašymo priedo Nr. 8 ir atstovavimo sutarties nuorašus su vertėjo patvirtinimu.

22Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ 2013 m. rugpjūčio 23 d. atsiliepimu nurodė, kad ketina apskųsti prašomą pripažinti užsienio valstybės arbitražo sprendimą Švedijos Karalystės Svealando apeliaciniam teismui, todėl prašė: 1) sustabdyti civilinę bylą Nr. 2T-57/2013 iki Švedijos Karalystės Svealando apeliacinis teismas priims sprendimą dėl prašomo pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimo; 2) netenkinti pareiškėjo prašymo ir atsisakyti pripažinti Lietuvos Respublikoje Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą. Prašymai grindžiami šiais argumentais:

  1. OAO „Minskvodstroj“ su UAB „Icor“ nėra sudaręs tiesioginių sutarčių, kuriose būtų arbitražinių išlygų. Pareiškėjas negali pateikti arbitražo tribunolo sprendimo ir dokumento, kuriame yra užfiksuotas arbitražinis susitarimas, originalų. Arbitražinis susitarimas privalo būti išreikštas nedviprasmiškai, iš jo turinio turi būti akivaizdu, kad susitarimą sudarė būtent ginčo šalys.
  2. Senasis kreditorius bendrovė 2A Holding OÜ ir naujasis kreditorius UAB „Icor“, sudarę akcijų pirkimo-pardavimo sutartį bei teisių ir įsipareigojimų perdavimo sutartį, privalėjo apie šalies pasikeitimą informuoti skolininką, pateikti visus sutarties priedus, patvirtinančius įsiskolinimą (sutartis, apskaičiavimus, skolų sutikrinimo aktus ir kt.). Skolininkas nebuvo informuotas apie reikalavimo perleidimą, todėl nepripažįsta, kad sutiko su paskolos sutartyje nustatytos arbitražinės išlygos galiojimu jo atžvilgiu.
  3. Arbitražo proceso metu nebuvo užtikrinta suinteresuoto asmens teisė į tinkamą procesą: OAO „Minskvodstroj“ nebuvo pasiūlyta skirti arbitrą, Arbitražo instituto Valdyba vienašališkai nuo suinteresuoto asmens skyrė arbitrą Vladimirą Chvalėjų; suinteresuotas asmuo negavo arbitro pareiškimo dėl nepriklausomumo ir nešališkumo; su OAO „Minskvodstroj“ nebuvo konsultuojamasi dėl arbitražo proceso grafiko; suinteresuotas asmuo negavo oficialių pranešimų apie arbitro paskyrimą ir apie arbitražo procesą, bylos nagrinėjimo vietą ir laiką.
  4. UAB „Icor“, teikdamas dokumentus Arbitražo institutui, tuo pat metu ne visuomet pateikdavo juos ir OAO „Minskvodstroj“. Dėl šios priežasties suinteresuotas asmuo gavo ne visus dokumentus.
  5. Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ 2013 m. liepos 30 d. dar nebuvo gavęs Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo. Suinteresuotas asmuo taip pat negavo oficialaus patvirtinimo apie šio sprendimo įsiteisėjimą. Dėl šių priežasčių jis negalėjo apskųsti minėto užsienio valstybės arbitražo sprendimo.
  6. Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo 15 puslapyje yra atliktas ištaisymas – ištrinta ir ištaisyta sprendimo priėmimo data.
  7. Švedijos Karalystės 1999 m. balandžio 1 d. arbitražo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad jeigu sprendžiant kompetencijos klausimą turi būti išnagrinėtas arbitražinio susitarimo, kuris yra kito susitarimo dalis, galiojimo klausimas, tuomet arbitražinis susitarimas turi būti laikomas atskiru susitarimu. Dėl šios priežasties vienai iš arbitražinio susitarimo šalių perleidus teises ir pareigas, esančias arbitražinio susitarimo dalyku, arbitražinis susitarimas taikomas tarp senosios ir naujosios šalių tik tuomet, jei nustatoma, kad jos dėl to sutarė.
  8. Baltarusijos Respublikos Aukščiausiasis Ūkinis Teismas 2005 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 34 „Dėl ginčų teismingumo po reikalavimo perleidimo ar skolos perkėlimo“ išaiškino, kad įvykus reikalavimo perleidimui ar skolos perkėlimui visa teisių ir pareigų apimtimi tarp senųjų kreditoriaus ir skolininko, naujiesiems kreditoriui ir skolininkui netaikomas anksčiau galiojęs senųjų šalių susitarimas perduoti ginčą nagrinėti trečiųjų teismui arba arbitražinis susitarimas, suformuluotas arbitražinėje išlygoje, nes proceso teisėje neegzistuoja institutas, atitinkantis civilinės teisės reikalavimo perleidimo ar skolos perkėlimo institutui. Civilinių teisių ir pareigų perėjimas nuo vienos šalies kitai nesukelia procesinių teisių ir pareigų perėjimo, todėl arbitražinė išlyga negali būti cesijos dalykas.

23Pareiškėjas UAB „Icor“ 2013 m. rugsėjo 9 d. papildomais rašytiniais paaiškinimais prašo tenkinti pareiškėjo 2013 m. birželio 7 d. prašymą dėl Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo pripažinimo visa apimtimi. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Suinteresuotas asmuo nepagrįstai sutapatina arbitražinio susitarimo atskirumo doktriną ir cesijos institutą.
  2. Byloje nėra duomenų, jog sutarties šalys būtų sudariusios atskirą susitarimą dėl arbitražinės išlygos ir su ja susijusių teisių bei pareigų perleidimo. Pareiškėjui perėmus visas teises pagal sutartį, jis perėmė ir teises, kylančias iš arbitražinės išlygos. Todėl pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo yra saistomi paskolos sutartyje esančios arbitražinės išlygos.
  3. Pareiškėjo pateikti patvirtintas prašomo pripažinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nuorašas ir dokumentų, kuriuose yra arbitražinė išlyga nuorašas bei šių dokumentų vertimai atitinka 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo IV straipsnio reikalavimus.
  4. 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo užsienyje nėra taikoma nagrinėjant komercines bylas arbitraže.
  5. Suinteresuoto asmens argumentai dėl teisės į tinkamą procesą pažeidimo – nepagrįsti. Pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo, pateikė įrodymus, pagrindžiančius, kad suinteresuotam asmeniui arbitražo proceso metu buvo užtikrinta teisė į tinkamą procesą.
  6. Prašomas pripažinti Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo 2012 m. birželio 4 d. sprendimas nėra panaikintas ar kokiu nors būdu užginčytas Baltarusijos Respublikoje.
  7. Suinteresuoto asmens ketinimas kreiptis į Švedijos Karalystės Svealando apeliacinį teismą dėl termino pateikti prašymą dėl arbitražo sprendimo panaikinimo atnaujinimo nėra pagrindas šios bylos sustabdymui. Suinteresuotas asmuo nepateikė įrodymų, patvirtinančių kreipimąsi į Švedijos Karalystės teismus.

24Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ 2013 m. rugsėjo 20 d. prašymu prašo išreikalauti papildomus įrodymus - Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo bylą Nr. V 145/2011 ir Baltarusijos Respublikos Minsko miesto ūkinio teismo bylą Nr. 29-6??/2012.

25Pareiškėjas UAB „Icor“ 2013 m. spalio 1 d. papildomais paaiškinimais raštu prašo tenkinti jo 2013 m. birželio 7 d. prašymą dėl Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas šiuo procesiniu dokumentu taip pat prašė atidėti bylos nagrinėjimą iki 2013 m. spalio 2 d., atmesti suinteresuoto asmens OAO „Minksvodstroj“ 2013 m. rugsėjo 20 d. prašymą dėl dokumentų išreikalavimo. Prašymai grindžiami šiais argumentais:

  1. Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ 2013 m. liepos 30 d. atsiliepimu patvirtino faktus, kad 2008 m. liepos 25 d. tarp bendrovių Alta Capital Partners S.C.A. SICAR ir OAO „Minskvodstroj“ buvo sudaryta paskolos sutartis, kurioje įtvirtintos nuostatos dėl ginčų sprendimo arbitraže. OAO „Minskvodstroj“ 2013 m. liepos 30 d. atsiliepimu taip pat patvirtino faktą, kad tarp šių bendrovių buvo sudarytas Paskolos sutarties papildymas, kuriame numatytas ginčų sprendimas arbitraže Stokholmo mieste.
  2. Suinteresuotas asmuo OAO „Minksvodstroj“ arbitražo proceso metu neginčijo arbitražo jurisdikcijos nagrinėti tarp jo ir UAB „Icor“ kilusį ginčą. Suinteresuotas asmuo patvirtino, kad arbitražinis susitarimas jam yra privalomas ir išreiškė valią jo laikytis.
  3. Suinteresuoto asmens prašymas dėl bylų išreikalavimo nėra proporcingas. Suinteresuotas asmuo nenurodė, kokius Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo byloje Nr. V 145/2011 ir Baltarusijos Respublikos Minsko miesto ūkinio teismo byloje Nr. 29-6??/2012 esančius dokumentus reikalinga išreikalauti.
  4. Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto 2013 m. rugsėjo 24 d. rašte yra patvirtinta, kad prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimas buvo priimtas 2012 m. birželio 4 d. ir yra galiojantis.

26Pareiškėjas UAB „Icor“ 2013 m. spalio 2 d. prašymu dėl dokumentų originalų prijungimo prašo tenkinti jo 2013 m. birželio 7 d. prašymą dėl Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti Lietuvos Respublikoje.

27IV. Lietuvos apeliacinio teismo argumentai

28Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvos Respublikoje.

29Pareiškėjas UAB „Icor“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą, priimtą arbitražo byloje Nr. V 145/2011.

30Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK) 809 straipsnio 1 dalimi, užsienio valstybių arbitražų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota teisminė institucija pripažinti sprendimą. Sprendimo pripažinimas yra užsienio valstybės arbitražo sprendimui suteikimas tokios pačios teisinės galios, kokią turi nacionalinio teismo ar arbitražo sprendimas. Vadovaujantis CPK 810 straipsnio 6 dalimi, užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau tekste – 1958 m. Niujorko konvencija) ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas. Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimą ir vykdymą, įtvirtina, jog arbitražo sprendimas, priimtas bet kurioje valstybėje – 1958 m. Niujorko konvencijos dalyvėje, Lietuvos Respublikoje pripažįstamas ir vykdomas pagal šio straipsnio ir 1958 m. Niujorko konvencijos nuostatas (1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo procedūra reiškia 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtintų nepripažinimo pagrindų buvimo ar nebuvimo patikrinimą. Todėl sprendžiant dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo negali būti tikrinamas jo teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 810 str. 4 d., 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnis). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, neturi teisės arbitražo teisme išspręsto ginčo nagrinėti iš esmės, spręsti fakto ar materialiosios teisės klausimų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2011; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008 ir kt. kt.).

311958 m. Niujorko konvencijos I straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje šio teisės akto taikymo sritį, nustatyta, kad ši Konvencija taikoma pripažinimui ir vykdymui arbitražų sprendimų, priimtų kitos valstybės teritorijoje, o ne tos valstybės, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti tokius sprendimus, dėl ginčų, kurių pusės gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Ji taip pat taikoma ir tiems arbitražų sprendimams, kurie nelaikomi vidaus sprendimais toje valstybėje, kurios prašoma juos pripažinti ir vykdyti.

321958 m. Niujorko konvencijos II straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog kiekviena Susitariančioji valstybė pripažįsta rašytinį susitarimą, pagal kurį pusės pasižada perduoti arbitražui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius arba galinčius kilti tarp jų dėl kurių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, galinčių būti arbitražo nagrinėjimo dalyku.

33Pagal 1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnį, kiekviena Susitariančioji valstybė pripažįsta arbitražų sprendimus privalomais ir vykdo pagal tos teritorijos, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti šiuos sprendimus, procesines normas tolesniuose straipsniuose išdėstytomis sąlygomis. Arbitražų sprendimams, kuriems taikoma ši Konvencija, pripažinti ir vykdyti neturi būti taikomos iš esmės sunkesnės sąlygos arba didesni muitai ar rinkliavos, negu tie, kurie galioja vidaus arbitražų sprendimams pripažinti ir vykdyti.

34Dėl procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti procese

35Suinteresuotas asmuo atsiliepime teigia, kad teismo siųsti dokumentai, pareiškėjo prašymas, prašymo priedas Nr. 8 (palūkanų kalkuliacija) bei pareiškėjo pateikta atstovavimo sutartis neatitinka Tarptautinėje sutartyje nustatytų reikalavimų, nes minėti dokumentai nepatvirtinti notaro, oficialaus vertėjo ar diplomatinės įstaigos, nėra apostilizuoti, ant jų nėra antspaudo su valstybiniu herbu. Be to, teismo pateiktame pranešimo apie teismo posėdžio vietą ir laiką vertime į rusų kalbą nėra teismo posėdžių sekretorės parašo.

361958 m. Niujorko konvencijos IV straipsnyje nurodyta, kad Konvencijos III straipsnyje nurodytam pripažinimui ir vykdymui gauti prašančioji pusė, paduodama dėl to prašymą, pateikia: a) reikiamai paliudytą arbitražo sprendimo originalą arba reikiamai paliudytą jo nuorašą; b) II straipsnyje nurodyto susitarimo originalą arba reikiamai paliudytą jo nuorašą. Jeigu arbitražinis sprendimas arba susitarimas išdėstytas ne tos šalies, kurioje prašoma pripažinti ar vykdyti šį sprendimą, oficialia kalba, tai pusė, prašanti pripažinti ar vykdyti šį sprendimą, pateikia šių dokumentų vertimą į tą kalbą. Vertimą paliudija oficialus ar prisiekusysis vertėjas arba diplomatinė ar konsulinė įstaiga.

371992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau tekste – Tarptautinė sutartis) 6 straipsnyje reglamentuota, kad dokumentai, kuriuos teisingumo ir kitos įstaigos siunčia dėl teisinės pagalbos, turi būti pasirašyti ir patvirtinti antspaudu su valstybinio herbo atvaizdu. Tarptautinės sutarties 13 straipsnyje įtvirtinta, kad dokumentai, kuriuos vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje surašė arba paliudijo pagal savo kompetenciją nustatyta tvarka, patvirtinant antspaudu su valstybinio herbo atvaizdu, teismas ar oficialus asmuo (nuolatinis vertėjas, ekspertas ir pan.), priimami ir kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje (1 dalis). To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, kurie vienos Susitariančiosios Šalies teritorijoje laikomi oficialiais, turi ir kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje oficialių dokumentų įrodomąją galią.

381958 m. Niujorko konvencija nereglamentuoja reikalavimų dokumentų tikrumo patvirtinimui, todėl, atsižvelgiant į 1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnyje nurodytą blanketinę teisės normą, nukreipiančią į tos teritorijos, kurioje prašoma pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimą, procesines normas, laikytina, kad dokumentai, atitinkantys valstybės, kurioje prašoma pripažinti arbitražo sprendimą, procesiniuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus dokumentų tikrumo patvirtinimui, atitinka 1958 m. Niujorko konvencijos IV straipsnio reikalavimus. Negana to, atsižvelgiant į valstybių, prisijungusių prie 1958 m. Niujorko konvencijos, prisiimtą įsipareigojimą pripažinti privalomais užsienio valstybėse priimtus arbitražų sprendimus (1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnis), konstatuotina, kad šios Konvencijos reikalavimus atitinka taip pat ir dokumentai, kurių autentiškumas patvirtintas pagal tos valstybės, kurioje arbitražo sprendimas buvo priimtas, teisės aktų keliamus reikalavimus.

39CPK 113 straipsnyje nustatyta, jog dalyvaujantys byloje asmenys teismui pateikia procesinių dokumentų originalus. Be to, teismui pateikiama tiek procesinių dokumentų kopijų, kad po vieną tektų priešingai šaliai. CPK 114 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus arba kopijas (skaitmenines kopijas), patvirtintas teismo, notaro (ar kito atlikti notarinius veiksmus įgalioto asmens), byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens.

40Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnio 5 punkte nurodyta, kad advokatas, vykdydamas advokato veiklą, turi teisę tvirtinti bylai nagrinėti teisme reikalingų rašytinių įrodymų nuorašus.

411958 m. Niujorko konvencijos IV straipsnyje nurodytų dokumentų sąrašas yra baigtinis, todėl teismas, į kurį kreipiamasi su prašymu pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimą, negali reikalauti daugiau ir kitokių dokumentų, nei reikalauja minėta Konvencija. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad 1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnis bylos šaliai nedraudžia užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą sprendžiančiam teismui savo iniciatyva papildomai pateikti kitokių dokumentų, nei reikalauja ši Konvencija.

42Pareiškėjas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo, surašytą lietuvių ir rusų kalbomis (1 t., b.l. 1-23), arbitražo tribunolo sprendimo, patvirtinto Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto, kopiją, patvirtintą byloje dalyvaujančio advokato (1 t., b.l. 25-41), šio sprendimo vertimo į rusų kalbą, patvirtinto prisiekusiojo vertėjo ir Baltarusijos Respublikos notaro, byloje dalyvaujančio advokato patvirtintą kopiją (t 1, b.l. 42-60), prašomo pripažinti arbitražo tribunolo sprendimo vertimą į lietuvių kalbą, patvirtintą vertėjo (1 t., b.l. 61-78). Pareiškėjas Lietuvos apeliaciniam teismui taip pat pateikė dokumentus, kuriuose, anot pareiškėjo, yra užfiksuotas arbitražinis susitarimas - Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės bendrovės Alta Capital Partners S.C.A. SICAR ir OAO „Minskvodstroj“ 2008 m. liepos 25 d. sudarytos paskolos sutarties byloje dalyvaujančio advokato patvirtintą kopiją (t.1, b.l. 86-90), 2008 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. rugsėjo 29 d., 2008 m. lapkričio 15 d. ir 2009 m. sausio 29 d. paskolos sutarties pakeitimų, bendrovės 2A Holding ÖU ir OAO „Minskvodstroj“ 2009 m. balandžio 30 d. papildomo susitarimo, sutikrinimo akto ir jų vertėjo patvirtintų vertimų į anglų kalbą byloje dalyvaujančio advokato patvirtintas kopijas (1 t., b.l. 86-122), minėtų dokumentų vertėjo patvirtintus vertimus į lietuvių kalbą (1 t., b.l. 123-140), naujojo kreditoriaus UAB „Icor“ ir senojo kreditoriaus bendrovės 2A Holding ÖU 2012 m. kovo 26 d. sudarytos akcijų pirkimo ir reikalavimo teisių perleidimo sutarties, kurios pagrindu UAB „Icor“ įgijo reikalavimo teisę į skolininką, byloje dalyvaujančio advokato patvirtintą kopiją (b.l. 141-150), jos vertėjo patvirtintą vertimą į lietuvių kalbą (t 1, b.l. 151-154), taip pat dokumentų, kuriuose užfiksuota arbitražo proceso eiga Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institute, byloje dalyvaujančio advokato patvirtintas kopijas su vertėjo patvirtintais vertimais (1 t., b.l. 167-210).

43Dėl šių priežasčių Lietuvos apeliacinis teismas konstatuoja, kad pareiškėjas pateikė visus užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo procedūros inicijavimui reikalingus dokumentus (1958 m. Niujorko konvencijos IV straipsnis, Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsnis). Nepaisant to, kas pasakyta, Lietuvos apeliacinis teismas sutinka su suinteresuoto asmens argumentais, jog suinteresuotam asmeniui siųsti teismo dokumentai (2013 m. liepos 8 d. pranešimas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ir jo vertimas į rusų kalbą) turėjo būti patvirtinti antspaudu su valstybiniu herbu (Tarptautinės sutarties 13 straipsnis). Dėl šios priežasties Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. suinteresuotam asmeniui pakartotinai išsiuntė minėtus dokumentus, patvirtintus pagal Tarptautinės sutarties reikalavimus (2 t., b.l. 113-116). Kartu su šiais dokumentais Lietuvos apeliacinis teismas suinteresuotam asmeniui taip pat išsiuntė pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 9 d. papildomus rašytinius paaiškinimus bei, reaguojant į suinteresuoto asmens 2013 m. rugpjūčio 6 d. atsiliepimo argumentus, pateiktus kitus dokumentus – UAB „Icor“ 2013 m. birželio 7 d. prašymą, prašymo priedą Nr. 8 (palūkanų kalkuliaciją) bei priedą Nr. 9 (atstovavimo sutartį), patvirtintus vertėjo (2 t., b.l. 15-52). Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. suinteresuotam asmeniui visus minėtus dokumentus taip pat išsiuntė elektroniniu paštu (2 t., b.l. 117-118).

44Dėl kitų procedūrinio pobūdžio suinteresuoto asmens argumentų, kuriais įrodinėjama, kad suinteresuotam asmeniui įteikti procesiniai dokumentai neatitinka Tarptautinės sutarties reikalavimų, nes turėjo būti apostilizuoti, taip pat, jog Lietuvos apeliacinio teismo siųsto pranešimo apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką vertimas į rusų kalbą turėjo būti pasirašytas teismo posėdžio sekretorės, Lietuvos apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė Švedijos Karalystėje nustatyta tvarka apostilizuotus dokumentus. Teismas pažymi, kad teismo suinteresuotam asmeniui siunčiami dokumentai neturėjo būti apostilizuojami, kadangi Tarptautinės sutarties 6 ir 13 straipsniuose, nustatančiuose reikalavimus teismų ir oficialių asmenų sudarytų dokumentų įforminimui, nėra įtvirtintas toks reikalavimas. Teismas atkreipia dėmesį, kad ant Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 8 d. pranešimo apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką vertimo į rusų kalbą neturėjo būti teismo posėdžių sekretorės parašo, kadangi dokumentų vertimai nėra pasirašomi jų originalą sudariusio asmens.

45Dėl šių priežasčių Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad pareiškėjo prašymo priedai Nr. 8 ir Nr. 9 yra neprivalomi pateikti dokumentai‚ be to, atsižvelgdamas į faktą, kad suinteresuotam asmeniui teismo siųsti procesiniai dokumentai pirmą kartą buvo įteikti 2013 m. liepos 11 d., todėl suinteresuotas asmuo žinojo apie Lietuvos apeliaciniame teisme vykstančio proceso, kurio šalimi jis yra, esmę, atsižvelgiant į faktą, kad Tarptautinės sutarties reikalavimus atitinkantys dokumentai (Lietuvos apeliacinio teismo pranešimas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, ir minėti pareiškėjo pateikti dokumentai) suinteresuotam asmeniu buvo išsiųsti 2013 m. rugsėjo 13 d., daro išvadą, kad suinteresuoto asmens argumentai dėl pradinių dokumentų formos kai kurių neatitikimų teisės aktų reikalavimams neturi teisinės reikšmės teisingam šioje byloje kilusio ginčo išsprendimui.

46Dėl procesinių dokumentų įteikimo tvarkos byloje dalyvaujantiems asmenims, gyvenantiems (įsteigtiems) užsienyje

47Kaip jau minėta, 1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnyje nustatyta, kad užsienio valstybėse priimtų arbitražų sprendimų pripažinimo procesinius aspektus, įskaitant šiame procese atliekamą procesinių dokumentų įteikimą, reglamentuoja teisės normos, taikomos toje teritorijoje, kurioje prašoma pripažinti ir vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimą.

48Tarptautinės sutarties 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad abiejų Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigos teikia viena kitai teisinę pagalbą civilinėse (ūkinėse), šeimos ir baudžiamosiose bylose, vadovaudamosi Tarptautinės sutarties nuostatais. Tarptautinės sutarties 3 straipsnyje, apibrėžiančiame teisinės pagalbos apimtį, nurodoma, kad teisinė pagalba apima Susitariančiosios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, įstatymuose numatytų procesinių veiksmų atlikimą, inter alia teismo sprendimų civilinėse bylose, nuosprendžių civilinio ieškinio dalyje, vykdomųjų užrašų pripažinimą ir vykdymą, dokumentų, baudžiamųjų ir civilinių bylų įteikimą ir persiuntimą. Pagal Tarptautinės sutarties 4 straipsnį, teikdamos teisinę pagalbą, Susitariančiųjų Šalių teisingumo įstaigos tarpusavyje susižino per savo centrines įstaigas.

491965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijos dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo užsienyje (toliau tekste – 1965 m. Hagos konvencija) 1 straipsnyje nurodyta, kad ši Konvencija taikoma nagrinėjant visas civilines ir komercines bylas, kai yra pagrindas perduoti teisminį arba neteisminį dokumentą, kad jis būtų įteiktas užsienyje. Konvencijos pirmajame straipsnyje taip pat nustatyta, kad ši Konvencija netaikoma, kai nežinomas adresas asmens, kuriam toks dokumentas turi būti įteiktas.

501965 m. Hagos konvencijos I skyriaus, reglamentuojančio teisminių dokumentų įteikimo tvarką, 3 straipsnyje nurodoma, kad pagal Valstybės, kurioje dokumentai buvo parengti, teisę kompetentinga įstaiga arba teismo pareigūnas perduoda Valstybės, į kurią kreipiamasi, Centrinei įstaigai prašymą, atitinkantį šios Konvencijos priede pateiktą pavyzdį, nereikalaujant tų dokumentų legalizavimo ar kito panašaus formalumo. Prie prašymo pridedamas dokumentas, kurį reikia įteikti, arba jo kopija.

511965 m. Hagos konvencijos I skyriaus 10 straipsnio a) punkte reglamentuota, kad jei paskirties Valstybė neprieštarauja, ši Konvencija netrukdo tiesiogiai siųsti teisminius dokumentus paštu užsienyje esantiems asmenims.

521969 m. gegužes 23 d. Vienos Konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės (toliau tekste – 1969 m. Vienos konvencija) III dalies 3 skyriaus 31 ir 32 straipsniuose suformuluotos bendrosios tarptautinių sutarčių aiškinimo taisyklės. Pagal 1969 m. Vienos konvencijos 31 straipsnio nuostatas, tarptautinė sutartis turi būti aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą. Konvencijos 31 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad, aiškinant sutartį, jos kontekstą, be jos teksto, preambulės ir priedų, sudaro: a) visi su ta sutartimi susiję susitarimai, sudaryti tarp visų tos sutarties šalių dėl jos sudarymo; b) visi dokumentai, kuriuos pasirašė viena ar kelios tos sutarties šalys dėl jos sudarymo ir kuriuos kitos tos sutarties šalys priėmė kaip su sutartimi susijusius dokumentus. Pagal to paties straipsnio 3 dalį, be sutarties konteksto, dar atsižvelgiama į: a) visus vėlesnius susitarimus, tos sutarties šalių sudarytus dėl jos aiškinimo ar jos nuostatų taikymo; b) visą vėlesnę tos sutarties taikymo praktiką, kuri išreiškia tos sutarties šalių sutarimą dėl sutarties aiškinimo; c) visas šalių tarpusavio santykiams taikytinas atitinkamas tarptautinės teisės normas. To paties straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad atskirai sąvokai gali būti suteikta speciali reikšmė, jei yra nustatyta, kad to pageidauja sutarties šalys.

531969 m. Vienos Konvencijos 4 straipsnyje numatyta, kad, nepažeidžiant šioje Konvencijoje įtvirtintų normų, kurios būtų taikomos sutartims pagal tarptautinę teisę ir be šios Konvencijos, taikymo, ši Konvencija taikoma tik toms sutartims, kurias valstybės sudarė po to, kai joms įsigaliojo ši Konvencija (lex retro non agit principas). Ši norma reiškia, kad pagal bendrąją taisyklę 1969 m. Vienos konvencija valstybėms – šios tarptautinės sutarties dalyvėms taikoma tik dėl sutarčių, kurios buvo sudarytos po 1969 m. Vienos konvencijos įsigaliojimo. 1969 m. Vienos konvencija įsigaliojo 1980 m. sausio 27 d. (Lietuvos Respublika prie šios tarptautinės sutarties prisijungė Lietuvos Respublikos Seimo 1991 m. sausio 29 d. pareiškimu dėl Lietuvos Respublikos įsipareigojimų, kylančių iš tarptautinių sutarčių diplomatinių ir konsulinių santykių srityse). Atkreiptinas dėmesys, jog Konvencijos 4 straipsnyje įtvirtintas lex retro non agit principas neapima paprotinės teisės nuostatų, kurios būtų taikomos nepaisant galimybės taikyti Konvenciją. Šis aiškinimas išplaukia iš aplinkybės, jog 1969 m. Vienos konvencija buvo kodifikuota daugelis konvencijos kūrimo metu galiojusių paprotinės teisės nuostatų. Todėl 1969 m. Vienos konvencija kodifikuotos paprotinės teisės normos gali būti taikomos ir tų tarptautinių sutarčių, kurios buvo sudarytos iki 1969 m. Vienos konvencijos taikymo pradžios dienos, aiškinimui (žr. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1997 m. rugsėjo 25 d. Sprendimą byloje dėl Gabč?kovo–Nagymaros projekto. of. cit.: Gabč?kovo–Nagymaros Project (Hungary/Slovakia), Judgment, I. C. J. Reports 1997, p. 7). 1969 m. Vienos konvencijos 31 straipsnyje įtvirtintos tarptautinių sutarčių aiškinimo taisyklės gali būti vertinamos, kaip egzistuojančios paprotinės teisės kodifikacija (žr. Tarptautinio Teisingumo Teismo 1991 m. gruodžio 12 d. Sprendimą byloje dėl 1989 m. liepos 31 d. arbitražo sprendimo, of. cit.: Arbitral Award of 31 July 1989, Judgment, I.C.J. Reports 1991, p. 53 ).

54Lietuvos teisinėje sistemoje taikomas monistinis tarptautinių sutarčių ir nacionalinės teisės normų tarpusavio santykio modelis: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotas tarptautines sutartis inkorporuoja į Lietuvos teisinę sistemą, todėl jos veikia tiesiogiai nacionalinėje teisės sistemoje. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ratifikuota ir įsigaliojusi tarptautinė sutartis tampa sudėtine Lietuvos teisinės sistemos dalimi, o jos proceso teisės normos tampa sudėtine tarptautinį civilinį procesą Lietuvos Respublikoje reglamentuojančių normų dalimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio mėn. 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-55/2012). Taigi, tiek Tarptautinė sutartis, tiek 1965 m. Hagos konvencija yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, todėl procesiniai dokumentai užsienyje gyvenantiems (įsteigtiems) asmenims gali būti teikiami abiejų teisės aktų pagrindu. Kaip jau minėta, iš 1969 m. Vienos konvencijos 31 straipsnyje suformuluotų tarptautinių sutarčių aiškinimo taisyklių matyti, kad tarptautinės sutartys turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų objektą ir tikslą (1969 m. Vienos konvencijos 31 straipsnio 1 dalis), taip pat atsižvelgiant į visas šalių tarpusavio santykiams taikomas tarptautinės teisės normas (31 straipsnio 3 dalies c punktas). Todėl, esant tokiai teisinei situacijai, kai 1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnio pagrindu tam tikro procesinio klausimo sureguliavimui gali būti taikoma keletas teisės aktų, turi būti nustatomas ir taikomas teisės aktas, kuris geriau atitinka 1958 m. Niujorko konvencijos tikslus.

55Esminiai 1958 m. Niujorko konvencijos sukūrimo tikslai buvo asmenų skatinimas spręsti kilusius ginčus arbitraže (žr. United Nations Economic and Social Council. Consideration of other measures for increasing the effectiveness of arbitration in the settlement of private law disputes. E/CONF. 26/6, 1 May 1957), palengvinant užsienio valstybių arbitražuose priimtų sprendimų pripažinimą ir leidimą juos vykdyti valstybėse - konvencijos dalyvėse (žr. Recommendation regarding the interpretation of article II, paragraph 2, and article VII, paragraph 1, of the Convention on the Recognition and Enforcement of Foreign Arbitral Awards, done in New York, 10 June 1958 (2006), skatinti tarptautinių komercinių santykių plėtrą (Enforcing Arbitration Awards under the New York Convention. Experiences and Prospects. United Nations. New York, 1999. P. 9). Šiems tikslams pasiekti 1958 m. Niujorko konvencijoje buvo nustatyta pareiga prie šios tarptautinės sutarties prisijungiančioms valstybėms gerbti asmenų sudarytus arbitražinius susitarimus (1958 m. Niujorko konvencijos II straipsnis). Šis įsipareigojimas taip pat suponuoja valstybių įsipareigojimą gerbti tikslus, kurių asmenys siekia išreikšdami valią perduoti tarpusavio ginčus spręsti arbitražo teismams. Atsižvelgiant į liberalią ir minimaliai formalizuotą arbitražo, kaip alternatyvaus ginčų sprendimo būdo, prigimtį, užsienio valstybėse priimtų arbitražo sprendimų pripažinimą reglamentuojančioje tarptautinėje sutartyje – 1958 m. Niujorko konvencijoje – buvo numatyta modernių teisinių instrumentų, spartinančių ir lengvinančių arbitražų sprendimų pripažinimą prie 1958 m. Niujorko konvencijos prisijungusiose valstybėse, kaip antai, 1958 m. Niujorko konvencijos aiškinimui taikomi arbitražo sprendimo priverstinio vykdytinumo prezumpcijos principas (pro enforcement bias), pragmatiško, lankstaus ir neformalaus požiūrio principas (pragmatic, flexible and non-formalistic approach), 1958 m. Niujorko konvencijos VII straipsnyje numatytas Konvencijos maksimalaus efektyvumo (maximum effectiveness) principas, reiškiantis, jog tuo atveju, jeigu pripažįstant ir leidžiant vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimą egzistuoja galimybė taikyti tarptautinę sutartį ar nacionalinį teisės aktą, kurie nustatytų arbitražo sprendimo pripažinimui palankesnį teisinį režimą, nei 1958 m. Niujorko konvencija, šalys gali siekti tokio teisės akto taikymo, o teismas gali tokį teisės aktą taikyti. Iš to, kas pasakyta, matyti, kad 1958 m. Niujorko konvencijos veikimo mechanizmas yra paremtas liberalumu, lankstumu, į spartą ir efektyvumą orientuotomis procedūromis.

56Vertinant Tarptautinės sutarties ir 1965 m. Hagos konvencijos suderinamumą su 1958 m. Niujorko konvencija, kurios atžvilgiu minėtos tarptautinės sutartys šiuo atveju yra subordinuotos (1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnis, 1969 m. Vienos konvencijos 31 straipsnis), atkreiptinas dėmesys, kad Tarptautinėje sutartyje nurodytiems procesinių dokumentų įteikimo būdams būdingas formalizmas ir ilgai trunkančios dokumentų įteikimo procedūros ne visais atvejais gali būti suderinami su 1958 m. Niujorko konvencijos lanksčiu ir liberaliu pobūdžiu ir šalių, sudarančių arbitražinį susitarimą, siekiamais tikslais, į kuriuos turi būti atsižvelgiama taip pat ir arbitražų sprendimų pripažinimo procese (operatyvus ginčo nagrinėjimas, procedūrų lankstumas, konfidencialumas ir kt.). Tuo tarpu 1965 m. Hagos konvencija leidžia siųsti procesinius dokumentus tiesiogiai paštu užsienyje gyvenantiems asmenims, jeigu paskirties valstybė tam neprieštarauja (10 straipsnio a punktas). Baltarusijos Respublika 1965 m. Hagos konvencijos 10 straipsnio a punkte įtvirtintam dokumentų įteikimo būdui prieštaravimo nėra išreiškusi. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, taip pat į faktinę aplinkybę, kad asmens, kuriam turėjo būti įteikti procesiniai dokumentai adresas, Lietuvos apeliaciniam teismui yra žinomas, laikytina, kad 1958 m. Niujorko konvencijos tikslus geriau atitinka 1965 m. Hagos konvencijoje numatyti procesinių dokumentų įteikimo užsienyje gyvenantiems (įsteigtiems) asmenims būdai, kadangi jie leidžia pasiekti spartesnį bylų dėl užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti išnagrinėjimą.

57Todėl laikytina, kad Lietuvos apeliacinis teismas turėjo pagrindą suinteresuotam asmeniui įteikti procesinius dokumentus ne pagal Tarptautinės sutarties, o pagal 1965 m. Hagos konvencijos nuostatas ir tai atitinka 1958 m. Niujorko konvencijos tikslus. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje bylose dėl užsienio valstybių teismų ir arbitražų sprendimų pripažinimo yra išaiškinta, kad, atliekant asmens informavimo apie teismo procesą, bylos iškėlimo ar jiems lygiaverčių procesinių dokumentų įteikimo šiam asmeniui tinkamumo vertinimą, turi būti nustatoma, ar konkrečiu atveju buvo pasiekta minėto proceso teisės instituto paskirtis – užtikrintas realus asmens žinojimas apie prieš jį inicijuotą teismo procesą, ar informavimo ir procesinių dokumentų įteikimo būdas ir laikas neužkirto šiam asmeniui kelio veiksmingai naudotis procesiniuose teisės aktuose įtvirtintomis teisėmis (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-20/2012 ir kt.). Jeigu minėtas tikslas pasiekiamas - asmuo laiku ir tokiu būdu, kuris jam leidžia suprasti teismo procesą inicijavusio asmens reikalavimo esmę, informuojamas apie procesą - laikoma, jog jis turi realią galimybę šiame procese dalyvauti ir jame gintis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2009 ir kt.). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dokumentai asmeniui gali būti įteikiami nebūtinai laikantis visų egzistuojančių formalių taisyklių, tačiau jie turi būti įteikiami prieš tiek laiko ir tokiu būdu, kad atsakovas galėtų veiksmingai pasirūpinti savo teisių gynimu teisme. Tokio aiškinimo tikslas yra atimti iš atsakovo galimybę piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis tokiu būdu, kad jis neįsitraukia į ginčo nagrinėjimą teisme, motyvuodamas tuo, jog jo informavimas apie proceso pradžią turėjo formalių procesinių trūkumų. (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. birželio mėn. 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2T-13/2009).

58Šioje byloje nustatyta, kad asmens informavimo apie teismo procesą instituto paskirtis realiai buvo pasiekta 2013 m. liepos 11 d. įteikus OAO „Minksvodstroj“ pranešimą apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką bei procesinius dokumentus, kurių pagrindu buvo inicijuotas šis teismo procesas (2 t., b.l. 5). Minėtą išvadą patvirtina byloje esantys dokumentai, iš kurių matyti, kad Lietuvos apeliacinio teismo ir suinteresuoto asmens OAO „Minksvodstroj“ komunikacija ir procesinė kooperacija viso teismo proceso metu vyko efektyviai – Lietuvos apeliacinis teismas suinteresuotam asmeniui procesinius dokumentus teikė registruotomis pašto siuntomis ir elektroniniu paštu, atsižvelgęs į suinteresuoto asmens argumentus dėl kai kurių procesinių dokumentų neatitikimų teisės aktų reikalavimams, šalino šiuos trūkumus ir pakartotinai teikė suinteresuotam asmeniui teisės aktų reikalavimus atitinkančius dokumentus, savo iniciatyva skaitmenino pareiškėjo Lietuvos apeliaciniam teismui 2013 m. rugpjūčio 22 d. ir 2013 m. rugsėjo 9 d. pateiktus procesinius dokumentus, tikslu operatyviau įteikti juos suinteresuotam asmeniui. Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“, gavęs Lietuvos apeliacinio teismo siųstus dokumentus, dėstė tiek procedūrinio pobūdžio, tiek materialiojo teisinio pobūdžio argumentus, formulavo atsikirtimus į pareiškėjo procesinius dokumentus, reiškė prašymus ir kitokiais būdais įgyvendino teisę į gynybą.

59Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką ir šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, darytina išvada, jog suinteresuoto asmens informavimo ir procesinių dokumentų įteikimo laikas ir tvarka užtikrino suinteresuotam asmeniui galimybę realiai ir efektyviai naudotis visomis Lietuvos Respublikos teisės aktuose įtvirtintomis teisių gynybos priemonėmis. Todėl konstatuotina, jog suinteresuoto asmens OAO „Minksvodstroj“ teisės ir teisėti interesai šiame Lietuvos apeliaciniame teisme vykusiame procese suvaržyti nebuvo.

60Dėl Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvos Respublikoje

611958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai pagal jų svarbą, sprendžiant užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimą, išskirti į dvi grupes, kurios tarpusavyje skiriasi subjektu, galinčiu/turinčiu pareigą inicijuoti jų taikymą ir turinčiu įrodinėjimo pareigą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinti pagrindai, kurie yra taikomi tik tada, kai to reikalauja arbitražo šalis, prieš kurią yra priimtas prašomas pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimas. Todėl būtent šiai šaliai tenka pareiga įrodyti aplinkybes, sudarančias užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai pasižymi tuo, jog dėl jų buvimo teismas turi spręsti ex officio, t. y. kiekvienu atveju, nepriklausomai, ar šalis, prieš kurią nukreiptas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, jais remiasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2002; 2002 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2002 ir kt.). Toks patikrinimas turi būti atliekamas tiek proceso, tiek materialiosios teisės aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2008).

62Teisėjų kolegija nenustatė, jog Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo išspręsto ginčo objektas (prievolių pagal paskolos sutartį nevykdymas ar netinkamas vykdymas) pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negalėtų būti arbitražo nagrinėjimo dalykas (Komercinio arbitražo įstatymo 12 str.) arba kad tokio užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, t.y. nenustatė 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalyje įtvirtintų užsienio valstybės arbitražo nepripažinimo pagrindų egzistavimo, o suinteresuotas asmuo jais nesirėmė ir jų neįrodinėjo.

63Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ savo nesutikimą dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvos Respublikoje grindžia arbitražinio susitarimo nebuvimu, negaliojimu, jo teisės į teisingą arbitražo procesą pažeidimu, neteisėta bylą išnagrinėjusio arbitražo tribunolo sudėtimi ir teisės kreiptis į valstybės, kurioje buvo priimtas arbitražo sprendimas, teismą dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo panaikinimo įgyvendinimu. Atsižvelgiant į suinteresuoto asmens pareikštą nesutikimą ir jį pagrindžiančius motyvus, darytina išvada, jog jo teisinį pagrindą sudaro 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (a), (b), (d) ir (e) dalyse įtvirtinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako atskirai.

64Dėl arbitražinio susitarimo galiojimo šalims

65(1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (a) dalis)

66Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ savo nesutikimą dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo grindžia arbitražinio susitarimo tarp jo ir pareiškėjo UAB „Icor“ nebuvimu.

67Byloje nustatyta, jog 2008 m. liepos 25 d. tarp pradinio kreditoriaus Alta Capital Partners S.C.A. SICAR ir skolininko OAO „Minskvodstroj“ buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 250708/ACPSCA-MVS, kurios 9b punkte buvo įtvirtinta arbitražinė išlyga. Pagal šią arbitražinę išlygą šalys susitarė dėl šios sutarties pagrindu kylančių ginčų sprendimo arbitraže sąlygų, institucinio arbitražo, arbitražinio nagrinėjimo vietos ir arbitražo sudėties. Remiantis arbitražinės išlygos sąlygomis, „ <...> Bet kokie nesutarimai ar ginčai, kylantys sutarties pagrindu, bus sprendžiami derybomis. Jei derybos per 10 dienų nėra sėkmingos, šalys turi teisę dėl ginčo išsprendimo kreiptis į Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institutą, kurio jurisdikcija šios sutarties ir bet kokių iš jos kylančių ginčų atžvilgiu yra išimtinė (t.y. šalys neturės teisės spręsti ginčo bet kokiuose kituose arbitražuose ar teismuose). Ginčą nagrinės trys arbitrai (po vieną skirs kiekviena šalis, o vieną - rūmai). Procesas vyks Taline arba Stokholme šalių pasirinkimu“. Vėliau paskolos sutarties šalių pasirašytais priedais prie pagrindinės sutarties buvo susitarta dėl kai kurių paskolos sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau šalių arbitražinį susitarimą įforminusi arbitražinė išlyga išliko nepakitusi.

682008 m. rugsėjo 29 d. sutarties pagrindu pradinis kreditorius bendrovė Alta Capital Partners S.C.A. SICAR perleido savo reikalavimo teisę, kylančią iš 2008 m. liepos 25 d. Paskolos sutarties ir jos priedų, kreditoriui bendrovei 2A Holding OÜ, apie tokį perleidimą pranešant paskolos gavėjui (skolininkui). 2009 m. balandžio 30 d. kreditorius įmonė 2A Holding OÜ ir skolininkas OAO „Minskvodstroj“ pasirašė papildomą susitarimą prie Paskolos sutarties Nr. 250708/ACPSCA-MVS, kurio dalykas – kai kurių Paskolos sutarties nuostatų pakeitimas ir papildymas. Šiuo susitarimu buvo pakeista arbitražinės išlygos sąlyga dėl arbitražinio nagrinėjimo vietos, nustatant, kad „Bylos nagrinėjimas vyksta Stokholme“.

692010 m. kovo 26 d. įmonė 2A Holding OÜ ir UAB „Icor“ sudarė akcijų pirkimo ir reikalavimo teisių perleidimo sutartį, kuria bendrovė 2A Holding OÜ, be kita ko, perleido UAB „Icor“ visas reikalavimo teises pagal pradinę Paskolos sutartį, sudarytą su skolininku OAO „Minskvodstroj“. Šios cesijos sutarties pagrindu įgijęs reikalavimo teisę kreditorius UAB „Icor“ kreipėsi į Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institutą, pareikšdamas reikalavimus skolininkui OAO „Minskvodstroj“ dėl Paskolos sutartyje nustatytų paskolos gavėjo prievolių pažeidimo pripažinimo ir skolos bei palūkanų priteisimo. Arbitražo tribunolas kilusį ginčą išsprendė 2012 m. birželio 4 d. priimdamas sprendimą arbitražo byloje Nr. V 145/2011, dėl kurio pripažinimo ir leidimo jį vykdyti Lietuvos Respublikoje į Lietuvos apeliacinį teismą kreipėsi pareiškėjas UAB „Icor“.

70Nustačius, jog pareiškėjas UAB „Icor“ savo, kaip kreditoriaus, reikalavimo teisę suinteresuotam asmeniui OAO „Minskvodstroj“, kaip skolininkui, įgijo reikalavimo teisės perleidimo (cesijos) sutarties pagrindu, suinteresuoto asmens keliami argumentai, jog jo ir pareiškėjo UAB „Icor“ nesieja arbitražinis susitarimas, yra susiję su klausimu, ar pradinį kreditorių ir skolininką siejantis arbitražinis susitarimas galioja naujajam kreditoriui reikalavimo teisės perleidimo atveju.

71Tarptautinėje arbitražo praktikoje visuotinai pripažįstama arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina (doctrine of separability). Ši doktrina reiškia, kad arbitražinio susitarimo galiojimas nepriklauso nuo pagrindinės sutarties galiojimo ir atvirkščiai. Arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina inter alia lemia galimybę šalims atskirai susitarti dėl pagrindinei sutarčiai ir arbitražiniam susitarimui taikytinos teisės. Lietuvos apeliacinis teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad tarp pradinio kreditoriaus bendrovės Alta Capital Partners S.C.A. SICAR ir skolininko OAO „Minskvodstroj“ 2008 m. liepos 25 d. sudarytoje Paskolos sutartyje, jos 2008 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. rugsėjo 29 d., 2008 m. lapkričio 15 d. ir 2009 m. sausio 29 d. pakeitimuose, 2008 m. rugsėjo 29 d. tarp bendrovių Alta Capital Partners S.C.A. SICAR ir 2A Holding OÜ sudarytoje reikalavimo perleidimo sutartyje, 2009 m. balandžio 30 d. bendrovių 2A Holding OÜ ir OAO „Minskvodstroj“ pasirašytame papildomame susitarime, 2010 m. kovo 26 d. įmonių 2A Holding OÜ ir UAB „Icor“ sudarytoje akcijų pirkimo ir reikalavimo perleidimo sutartyje nėra užfiksuota jokių susitarimų dėl arbitražiniam susitarimui taikytinos teisės. Todėl arbitražiniam susitarimui taikoma pagrindinei sutarčiai taikytina Estijos Respublikos teisė. Iš to seka, kad visų klausimų, susijusių su arbitražinio susitarimo privalomumu skolininkui OAO „Minskvodstroj“ ir naujajam kreditoriui UAB „Icor“, įskaitant arbitražinio susitarimo galimybę būti cesijos dalyku, nagrinėjimui turi būti taikoma Estijos Respublikos teisė.

72Kontinentinės teisės sistemos valstybėse įprasta klausimus, susijusius su sandoriais, jų galiojimu, šalių pasikeitimais prievolėje sureguliuoti civilinio kodekso normomis. Kuriant Estijos Respublikos civilinį kodeksą, buvo nutarta remtis nekodifikuoto civilinio kodekso modeliu, todėl jį sudaro 5 sąlyginai savarankiški teisės aktai – 1993 m. birželio 6 d. Nuosavybės teisės įstatymas (est. Asjaoigusseadus), 1994 m. spalio 12 d. Šeimos teisės įstatymas (est. Perekonnaseadus), 1996 m. gegužės 15 d. Paveldėjimo teisės įstatymas (est. Parirnisseadus), 2001 m. rugsėjo 28 d. Prievolių teisės įstatymas (est. Volaoigusseadus) ir 2002 m. kovo 27 d. Bendrosios civilinio kodekso dalies įstatymas (est. Tsiviilseadustiku iildosa seadus). Estijos Respublikoje galioja monistinis privatinės teisės modelis, todėl minėti teisės aktai yra vienodai taikomi visiems asmenims, įskaitant verslo subjektus. Teisės normos, reglamentuojančios reikalavimo teisės perleidimą, yra įtvirtintos Estijos Respublikos Prievolių teisės įstatyme (toliau tekste - ER PTĮ).

73Estijos Respublikoje, skirtingai nei Lietuvos Respublikoje, valstybės teritorijoje vykstantį arbitražinį nagrinėjimą, arbitražinio susitarimo turinio ir formos reikalavimus bei kitus su arbitražu susijusius klausimus reglamentuojančios teisės normos nėra išskirtos į atskirą teisės aktą, o yra išdėstytos Estijos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – ER CPK) 712 – 757 straipsniuose. Pagal Estijos Respublikos teisę, arbitražinis susitarimas gali būti sudaromas dėl jau egzistuojančio arba ateityje galinčio kilti ginčo (ER CPK 717 straipsnio 1 dalis). Susitarimas perduoti ginčus nagrinėti arbitražui gali būti sudaromas kaip atskira sutartis arba kaip atskira sutarties sąlyga (ER CPK 717 straipsnio 2 dalis). Arbitražinis susitarimas turi būti sudaromas tokia forma, kuri leistų jį atkurti rašytiniame formate. Arbitražinis susitarimas taip pat gali būti užfiksuotas rašytiniame patvirtinime (ER CPK 719 straipsnio 1 dalis). Pagal ER CPK 719 straipsnio 3 dalį, formalių reikalavimų dėl arbitražinio susitarimo formos nesilaikymas nelemia jo negaliojimo, jeigu tarp šalių nėra ginčo dėl ginčų sprendimo arbitraže. Byloje nėra duomenų, kad arbitražinio susitarimo galiojimas jį sudariusių ar į prievolę įstojusių asmenų būtų buvęs ginčijamas Estijos Respublikos teismuose.

74ER PTĮ 164 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius sutartimi gali perleisti reikalavimą kitam asmeniui, iš dalies arba visą, nepriklausomai nuo skolininko sutikimo. Reikalavimas negali būti perleistas, jeigu toks perleidimas yra draudžiamas įstatymo arba prievolė negali būti įvykdoma jokio kito asmens naudai, išskyrus senąjį kreditorių, nekeičiant prievolės esmės. Perleidus reikalavimą, naujasis kreditorius užima senojo kreditoriaus vietą (ER PTĮ 164 straipsnio 2 dalis).

75ER PTĮ 171 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas, be atsikirtimų, kuriuos jis turi teisę reikšti naujojo kreditoriaus reikalavimų atžvilgiu, taip pat turi teisę reikšti visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti senajam kreditoriui reikalavimo perleidimo metu.

76Minėto teisinio reglamentavimo sisteminė, loginė ir lyginamoji analizė leidžia daryti išvadą, kad pagal Estijos Respublikos teisę reikalavimo perleidimo sukeliamų teisinių padarinių esmę sudaro cedento reikalavimo perleidimo momentu turimų su konkrečia prievole susijusių teisių ir pareigų perkėlimas cesionarijui visa apimtimi (ER PTĮ 164 straipsnio 2 dalis). Teisės normos negali būti aiškinamos atsietai viena nuo kitos, jos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų reglamentuojamų teisinių santykių prigimtį, tikslus, sisteminius ryšius tarp konkretų teisinį santykių reglamentuojančių teisės normų. Dėl šios priežasties ER PTĮ 164 straipsnyje įtvirtintos teisės normos turinys turi būti atskleidžiamas aiškinant ją sistemiškai su skolininko teisių garantijas nustatančia ER PTĮ 171 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia taisyklę, kad skolininko galimi naudoti gynybos būdai naujojo kreditoriaus atžvilgiu, įvykus cesijai, išlieka nepakitę, lyginant su tais gynybos būdais, kurie galėjo būti naudojami senojo kreditoriaus atžvilgiu. Tai reiškia, jog egzistavęs originalių prievolės šalių teisių ir pareigų balansas cesijos metu yra užkonservuojamas ir, jeigu cesionarijaus ir cedento sutartimi, kuria reikalavimas perleidžiamas, nėra sutarta kitaip, visos originaliojo kreditoriaus su konkrečiu reikalavimu susijusios teisės ir pareigos perkeliamas į prievolę naujai įstojusiam kreditoriui. Skolininko teisės dėl to nekinta. Tuo atveju, jeigu dėl cesijos skolininko padėtis pablogėtų ar būtų apsunkinta, tai reikštų prievolės esmės pasikeitimą ir, vadovaujantis ER PTĮ 164 straipsnio 1 dalimi, sąlygotų cesijos negalimumą.

77Lietuvos apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad Estijos Respublikoje galiojantis cesijos instituto teisinis reglamentavimas neišsiskiria daugumos kitų kontinentinės teisės valstybių teisinėse sistemose galiojančio šio instituto teisinio reglamentavimo kontekste (pvz., Nyderlandų Karalystės 1992 m. reformuoto civilinio kodekso (oland. Burgerlijk Wetboek) 6:143, 6:144 ir 6:145 straipsniuose). Panašus šio teisinio instrumento veikimo mechanizmas taip pat yra įtvirtintas daugelyje moderniojo teisinio reglamentavimo tendencijas atspindinčių dokumentų, neturinčių teisės akto galios (soft law). Tarptautinio privatinės teisės unifikavimo instituto 2010 m. tarptautinių komercinių sutarčių principų (toliau tekste – UNIDROIT 2010) 9.1.14 straipsnyje nustatyta, jog teisių perkėlimu (angl. assignment of rights) cesionarijui perkeliamos visos cedento teisės gauti mokėjimą ar kitokį prievolės įvykdymą pagal sutartį, susijusius su perduota teise (UNIDROIT 2010 9.1.14 straipsnio 1 dalis) ir visos teisės, užtikrinančios perduotos teisės įgyvendinimą (UNIDROIT 2010 9.1.14 straipsnio 2 dalis). UNIDROIT 2010 9.1.13 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad skolininkas gali prieš cesionarijų naudoti visus atsikirtimus, kuriuos jis galėjo naudoti prieš cedentą. Panašus cesijos instituto teisinis reglamentavimas įtvirtintas DCFR Bendrosios principų sistemos (The Draft Common Frame of Reference) III knygos 5 skyriaus 1 skirsnyje, PECL Europos sutarčių teisės principų 11 skyriuje ir neįsigaliojusioje 2001 m. gruodžio 12 d. Jungtinių Tautų konvencijoje dėl reikalavimo į debitorinius įsiskolinimus perleidimo tarptautinėje prekyboje (United Nations Convention on the Assignment of Receivables in International Trade).

78Atkreiptinas dėmesys, jog Baltarusijos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – BR CK) cesijos instituto reglamentavimas taip pat yra panašus į galiojantį Estijos Respublikoje – BR CK 353 straipsnis nustato kreditoriaus teisių perėjimo kitam asmeniui pagrindus ir tvarką, 354 straipsnyje išvardintos teisės, kurių negalima perduoti kitiems asmenims, 355 straipsnyje nustatyta, jog jei įstatymai ar sutartis nenustato kitaip, pradinio kreditoriaus teisė pereina naujajam kreditoriui tokia apimtimi ir tokiomis sąlygomis, kokios egzistavo teisės perėjimo momentu. Naujajam kreditoriui pereina teisės, užtikrinančios prievolės įvykdymą, taip pat kitos su reikalavimu susijusios teisės, įskaitant teisę reikalauti nesumokėtų palūkanų. BR CK 357 straipsnis nustato skolininko teisių garantijas, leisdamas jam naujojo kreditoriaus atžvilgiu naudoti tokius pat atsikirtimus, kokius jis turėjo teisę naudoti originalaus kreditoriaus atžvilgiu tuo momentu, kai buvo informuotas apie teisių ir pareigų perėjimą naujajam kreditoriui.

79Arbitražinis susitarimas yra sutartis, kurios dalyką sudaro abipusė kreditoriaus ir skolininko pozityviojo pobūdžio pareiga kilusius ginčus perduoti nagrinėti arbitražui, abipusė negatyviojo pobūdžio pareiga susilaikyti nuo bylinėjimosi valstybiniuose teismuose ir su šioms pareigomis koresponduojančios atitinkamos teisės. Arbitražinio susitarimo atskirumo doktrinos esmė yra arbitražinio susitarimo apsauga pagrindinės sutarties negaliojimo atveju. Ši doktrina yra skirta apsaugoti šalių valią nagrinėti ginčus arbitraže – sukuriant galimybę praktikoje įgyvendinti arbitražo kompetencijos-kompetencijos doktriną, t.y. sudaryti sąlygas arbitrams spręsti dėl savo kompetencijos nagrinėti ginčą, o jei tokia kompetencija nustatoma – nagrinėti ginčą net ir tais atvejais, kai pagrindinė sutartis būna išnykusi. Kaip minėta, arbitražinio susitarimo sudarymo tikslas – nustatyti ginčų sprendimo būdą. Aiškinant arbitražinio susitarimo autonomijos doktriną arbitražinio susitarimo paskirties kontekste, darytina išvada, kad arbitražinio susitarimo atskirumo doktrina per se nereiškia, kad arbitražinis susitarimas yra absoliučiai autonomiškas susitarimas, taip pat nereiškia, kad jis turi būti nagrinėjamas atsietai nuo pagrindinės sutarties. Šis teisės aiškinimas remiasi faktu, kad arbitražinis susitarimas, nepaisant jo autonomijos, yra konkretaus šalių teisinio santykio dalis. Arbitražinis susitarimas yra nuo reikalavimo teisės neatsiejamo jos gynybos principo išraiškos forma. Ši aplinkybė lemia, jog reikalavimo teisės vertė yra tiesiogiai įtakojama galimybės įgyvendinti originalių sutarties šalių sudaryto arbitražinio susitarimo nuostatas. Pagrįsta manyti, kad susitarimas dėl arbitražinio bylos nagrinėjimo didina reikalavimo vertę - arbitražinio bylų nagrinėjimo operatyvumas lemia, jog ginčo objekto ekonominę vertę sudaranti pinigų suma de facto yra „įšaldoma“ trumpesniam laikui, lyginant su bylinėjimusi valstybiniuose teismuose; arbitražinio bylinėjimosi konfidencialumas saugo ginčo šalių privatumą, leidžia neviešinti ginčo kilimo fakto, todėl mažiau įtakoja ginčo šalių įvaizdį, potencialių kontrahentų valią sudaryti sandorius, leidžia viešai neatskleisti informacijos, kurios atskleidimas galėtų turėti įtakos subjekto sėkmingam dalyvavimui civilinėje apyvartoje.

80Kadangi cesijos instituto esmė pagal Estijos Respublikos teisę yra ne naujos prievolės tarp cesionarijaus ir skolininko sukūrimas, o tarp originaliųjų prievolės šalių egzistavusio status quo perkėlimas cesionarijui, tarp pirminių prievolės šalių sudarytas arbitražinis susitarimas gali būti perkeliamas į prievolę naujai įstojusiam kreditoriui, nes jis yra neatsiejama reikalavimo teisės dalis. Toks cesijos instituto ir arbitražinio susitarimo santykio aiškinimas leidžia užtikrinti teisingumo, protingumo, sąžiningumo, šalių teisėtų lūkesčių, civilinės apyvartos stabilumo principus. Kadangi skolininkas jau yra išreiškęs valią dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže, jo teisės nėra įtakojamos, kadangi jo teisinė padėtis nekinta nepriklausomai nuo kreditoriaus asmens. Skolininko teises tokioje situacijoje apsaugo kontinentinės teisės sistemos valstybėse galiojantis nemo plus iuris ad alium transferre potest quam ipse habet (niekas negali perleisti daugiau teisių, nei turi pats) principas. Cesionarijaus teisėti lūkesčiai taip pat turi būti saugomi, kadangi išreikšdamas valią sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį su pradiniu kreditoriumi, jeigu jie aiškiai nesutarė kitaip, jis pagrįstai tikisi perimti jo reikalavimo teisę į skolininką visa apimtimi. Papildomai pažymėtina, kad laikant, jog arbitražinis susitarimas negali būti perduodamas cesija, būtų sukuriama situacija, kai reikalavimo perleidimas savaime leistų vienai iš šalių išvengti arbitražinio bylos nagrinėjimo. Tokios galimybės egzistavimas mažintų susitarimų, kuriose yra arbitražinių išlygų, vertę, be to, paneigtų paties arbitražinio susitarimo esmę.

81Suinteresuotas asmuo remiasi Baltarusijos Respublikos Aukščiausiojo Ūkinio Teismo 2005 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 34 „Dėl ginčų teismingumo po reikalavimo perleidimo ar skolos perkėlimo“, kuriame teismas išaiškino, kad arbitražinis susitarimas negali būti perduodamas kartu su reikalavimo teise, nes proceso teisėje neegzistuoja institutas, atitinkantis civilinės teisės reikalavimo perleidimo ar skolos perkėlimo institutui.

82Lietuvos apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad šioje byloje negali būti remiamasi minėtu Baltarusijos Respublikos teismo išaiškinimu, kadangi Baltarusijos Respublikos teismų sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje neturi prejudicinės galios (ir atvirkščiai). Lietuvos Respublikos teismai Baltarusijos Respublikos teismų sprendimais galėtų remtis kaip įrodymais tuo atveju, jei tai būtų susiję su Baltarusijos Respublikos teisės aiškinimo ir taikymo klausimais. Šioje byloje šalys Paskolos sutarčiai nutarė pasirinkti Estijos Respublikos teisę, todėl remtis Baltarusijos Respublikos teise nėra pagrindo.

83Nepaisant to, kas pasakyta, Lietuvos apeliacinis teismas susipažino su Baltarusijos Respublikos Aukščiausiojo Ūkinio Teismo 2005 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 34 argumentais. Lietuvos apeliacinis teismas pastebi, jog Baltarusijos Respublikos teismo išaiškinime pateikiami argumentai yra paremti jurisdikcine arbitražo kilmės teorija, pagal kurią arbitražinis bylos nagrinėjimas konkrečioje valstybėje galimas tik tiek ir tik tokiais klausimais, kiek tai leidžia šios valstybės teisės aktai. Pagal šią teoriją, arbitražas, nagrinėdamas ginčus, įgyvendina valstybės išimtinei kompetencijai priskirtą teisingumo vykdymo funkciją. Šiai funkcijai atlikti arbitras įgaliojimus gauna tiesiogiai iš valstybės, o jo faktinio paskyrimo ginčui nagrinėti galimybė egzistuoja, nes yra numatyta procesiniuose teisės aktuose. Šalys, sudarydamos arbitražinį susitarimą, pasinaudoja procesiniuose teisės aktuose sudaryta galimybe susitarti dėl ginčų sprendimo būdo. Todėl arbitražinis susitarimas, pagal šią teoriją, negali būti perduodamas cesijos būdu, kadangi tai yra procesinės (viešosios) teisės institutas.

84Lietuvos apeliacinio teismo manymu, jurisdikcinė teorija nėra pakankama jo kilmės visiškam atskleidimui. Nepaisant to, kad atitinkamos valstybės viešoji teisė įtakoja jos teritorijoje vykstantį arbitražinį bylų nagrinėjimą, inter alia nustato nearbitruotinus ginčus, todėl plačiąja prasme šalys turi galimybę susitarti dėl ginčo perdavimo nagrinėti arbitražui tik tuo atveju, kai tokia galimybė yra numatyta atitinkamos valstybės procesiniuose teisės aktuose, arbitražo proceso inicijavimas galimas tik esant šalių susitarimui. Taigi, pagal bendrąją taisyklę, bet kuris arbitražo procesas de facto prasideda nuo privatinės teisės instituto – sutarties, kuria ginčą nagrinėsiantiems arbitrams suteikiami įgaliojimai, pasirenkama taikytina materialioji ir procesinė teisė, sutariama dėl proceso eigos ir kt. Sutarties pagrindu pradėtame procese priimamas sprendimas, kurio privalomumas kyla ne iš viešosios teisės (valstybė nėra delegavusi arbitrams teisingumo vykdymo funkcijos), o iš šalių sutarties laikyti arbitražo sprendimą privalomu. Jeigu šalys laikosi susitarimo ir geranoriškai vykdo arbitražo sprendimą, jų tarpusavio santykių viešoji teisė neįtakoja. Viešosios teisės institutai (užsienio valstybių arbitražų sprendimų pripažinimo institutas, priverstinio vykdymo institutas ir kt.) gali būti panaudoti tik šalims geranoriškai nevykdant iš sutarties kylančio įsipareigojimo laikyti arbitražo sprendimą privalomu, todėl laikytini ultima ratio (lot. kraštutinė priemonė). Todėl darytina išvada, kad tarptautinis komercinis arbitražas yra privatus ginčų sprendimo būdas, kurį viešoji teisė įtakoja tik nustatydama jo veikimo ribas ir padėdama vykdyti arbitražo sprendimus jų savanoriško neįvykdymo atveju. Taigi, viešoji teisė neįtakoja tarptautinio komercinio arbitražo esmės, o tik tam tikru laipsniu sureguliuoja jo veikimą tam tikros valstybės teritorijoje. Iš to, kas pasakyta, Lietuvos apeliacinis teismas daro išvadą, kad tarptautinis komercinis arbitražas yra mišraus pobūdžio sui generis institutas, turintis tiek viešosios, tiek privatinės teisės bruožų.

85Kadangi Estijos Respublikos teisės normų, reglamentuojančių tarptautinį komercinį arbitražą, pagrindu negalima daryti išvados, kad šioje valstybėje galiojantis arbitražo instituto teisinis reglamentavimas galėtų būti sukonstruotas jurisdikcinės komercinio arbitražo teorijos pagrindu, Lietuvos apeliacinis teismas ir dėl šios priežasties nemato poreikio atsižvelgti į minėtą teoriją atspindintį Baltarusijos Respublikos teismo išaiškinimą.

86Remiantis 2008 m. liepos 25 d. Paskolos sutarties Nr. 250708/ACPSCA-MVS 8 (c) dalimi, paskolos davėjas turi teisę be paskolos gavėjo sutikimo perduoti bet kurias iš šios sutarties kylančias teises ir įsipareigojimus tretiesiems asmenims. Byloje nėra ginčo dėl to, jog bendrovė 2A Holding OÜ, įgydama Paskolos sutarties pagrindu atsiradusią reikalavimo teisę iš pradinio kreditoriaus Alta Capital Partners S.C.A. SICAR, tapo ir arbitražinio susitarimo, kuris siejo pradinį kreditorių su skolininku, šalimi. Kreditorius įmonė 2A Holding OÜ, turėdamas visas pradinio kreditoriaus teises, kurios buvo modifikuotos jo ir skolininko 2009 m. balandžio 30 d. pasirašytu papildomu susitarimu, įgijo teisę be skolininko sutikimo, remiantis Paskolos sutarties 8 (c) punktu (nepakeista sutarties sąlyga), perleisti visas iš paskolos kylančias kreditoriaus teises ir įsipareigojimus. Tai, jog kreditoriaus reikalavimo perleidimas apėmė ir iš arbitražinės išlygos kylančių teisių ir pareigų perėjimą naujajam kreditoriui UAB „Icor“, patvirtina 2010 m. kovo 26 d. akcijų pirkimo ir reikalavimo teisių perleidimo sutarties nuostatos, apibrėžiančios sutarties dalyką (1.1 p., 1.3 p.) bei naujojo kreditoriaus veiksmai, kreipiantis į arbitražą dėl ginčo išsprendimo, kas liudija jo sutikimą laikytis pradinį kreditorių ir skolininką siejančio ginčų sprendimo būdo. Pabrėžtina, jog, vadovaujantis Paskolos sutarties 8 (c) punkto nuostata, skolininko sutikimas kreditoriaus reikalavimo perleidimo atveju nėra reikalingas. Laikantis aukščiau aprašytų principų, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog skolininko sutikimas galėtų būti reikalingas perleidžiant kreditoriaus teises ir pareigas pagal šalių arbitražinį susitarimą, kadangi realiai skolininko teisių ir pareigų turinys, pasikeitus kreditoriui, išlieka nepakitęs, o arbitražinio susitarimo šalies (kreditoriaus) pasikeitimas nereiškia skolininko teisių suvaržymo ar pažeidimo pradinių prievolės šalių pasirinkto ginčų sprendimo būdo, kurio sąlygos nėra keičiamos, aspektu. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas UAB „Icor“ 2010 m. balandžio 20 d. raštu informavo skolininką OAO „Minskvodstroj“ apie reikalavimo teisės perleidimo faktą ir reikalavimų įvykdymo tvarką naujajam kreditoriui (1 t., b.l. 150, 155).

87Pažymėtina, jog pareiškėją UAB „Icor“ ir suinteresuotą asmenį OAO „Minskvodstroj“ siejančio arbitražinio susitarimo buvimo ir galiojimo faktą patvirtina ir prašomą pripažinti arbitražo sprendimą priėmusio arbitražo tribunolo savo kompetencijos spręsti tarp šalių kilusį ginčą pripažinimas. Kontinentinės teisės valstybėse visuotinai pripažįstama arbitražo teisė spręsti dėl savo kompetencijos, taip pat ir arbitražinio susitarimo galiojimo klausimus (kompetencijos – kompetencijos doktrina) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. kovo mėn. 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-179/2006; 2010 m. kovo mėn. 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010 ir kt.). Arbitražo teisė spręsti dėl savo jurisdikcijos įtvirtinta UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinio įstatymo 16 (1) straipsnyje, pagal kurį „arbitražas gali spręsti dėl savo jurisdikcijos, įskaitant bet kokius pareiškimus dėl arbitražinio susitarimo neegzistavimo ar negaliojimo“. Iš prašomo pripažinti Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo matyti, jog arbitražo tribunolas nenustatė aplinkybių, susijusių su ginčo šalis siejančio arbitražinio susitarimo nebuvimu ar trūkumais, kurie sąlygotų arbitražo tribunolo jurisdikcijos nebuvimą.

88Iš arbitražo bylos medžiagos ir prašomo pripažinti arbitražo sprendimo matyti, jog arbitražo bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo neteikė jokių prieštaravimų dėl Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto, kaip arbitražo teismo, jurisdikcijos spręsti kilusį ginčą, nors tokią teisę turėjo, remiantis taisyklėmis, reglamentuojančiomis arbitražo veiklą, o būtent – remiantis Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo taisyklėmis (toliau tekste – Arbitražo taisyklės). Šių Arbitražo taisyklių 5 (1) (i) punkte numatyta, jog atsakovas, teikdamas savo atsakymą (angl. Answer) dėl pareiškimo apie arbitražą, turi nurodyti savo prieštaravimus dėl arbitražinio susitarimo egzistavimo, galiojimo ar taikymo. Ta pati Arbitražo taisyklių nuostata įtvirtina, jog šių prieštaravimų nepateikimas kartu su atsakovo paaiškinimais neužkerta kelio jam šiuos prieštaravimus pateikti vėliau ir jis šią teisę gali įgyvendinti pateikdamas atsiliepimą (angl. Statement of Defence) (Arbitražo taisyklių 24 (2) (i) p.). Prieštaravimų dėl arbitražo teismo jurisdikcijos nepareiškimas per nustatytą terminą sąlygoja šios teisės praradimą (UNCITRAL tarptautinio komercinio arbitražo pavyzdinio įstatymo 4 straipsnis).

89Išvada dėl Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto jurisdikcijos spręsti kilusį ginčą darytina ne tik dėl suinteresuoto asmens prieštaravimų dėl šio arbitražo teismo jurisdikcijos nepateikimo, bet ir dėl suinteresuoto asmens konkliudentinių veiksmų arbitražo bylos nagrinėjimo metu, kurie įrodo jo sutikimą su arbitražo tribunolo jurisdikcija. Suinteresuotas asmuo 2011 m. spalio 17 d. Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institutui pateikė savo atsakymą Nr. 212-1998, kaip tai numatyta Arbitražo taisyklių 5 straipsnyje, kuriuo išreiškė savo sutikimą su pareiškėjo reikalavimais, kylančiais iš Paskolos sutarties ir nurodė negalintis jų įvykdyti dėl savo sunkios finansinės padėties. Suinteresuotas asmuo dalyvavo arbitrų paskyrimo procese, išreikšdamas savo valią, kad arbitražo bylą, atsižvelgiant į tai, jog ji nėra sudėtinga, nagrinėtų vienas arbitras. 2012 m. kovo 12 d. suinteresuotas asmuo pateikė savo atsiliepimą į ieškinį („prieštaravimai ir pretenzijos“). 2012 m. balandžio 17 d. raštu suinteresuotas asmuo informavo arbitražo tribunolą, kad jis arbitražo bylos nagrinėjimo metu sumokėjo pareiškėjui dalį pagrindinės paskolos sumos ir palūkanų. Pažymėtina, jog, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsiliepimo į ieškinį atsiuntimas arbitražo teismui reiškia sutikimą su arbitražo teismo jurisdikcija konkliudentiniais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-612/2004).

901958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (a) dalyje yra įtvirtintas arbitražo susitarimo negaliojimas, kaip atsisakymo pripažinti užsienio valstybės arbitražo sprendimą ir leisti jį vykdyti pagrindas. Remiantis šiuo pagrindu, arbitražo sprendimą gali būti atsisakyta pripažinti ir leisti vykdyti, kai: 1) arbitražinio susitarimo šalys pagal joms taikytiną teisę buvo tam tikru mastu neveiksnios; 2) arbitražinis susitarimas negalioja pagal šalių susitarimu jam taikytiną teisę, o nesant tokio susitarimo – pagal valstybės, kur priimtas arbitražo teismo sprendimas, teisę.

91Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pripažįsta, jog nė vienas iš nurodytų užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindų nagrinėjamu atveju negali būti taikomas Lietuvos apeliaciniame teisme ginčijant arbitražinio susitarimo galiojimą, kadangi pagal Estijos Respublikos teisę arbitražinis susitarimas gali būti perduodamas cesija, suinteresuoto asmens procesinis elgesys Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institute vykusio proceso metu reiškia arbitražo jurisdikcijos nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą pripažinimą, todėl patvirtina atskirą arbitražinį susitarimą.

92Suinteresuotas asmuo, visų pirma, ginčija arbitražinio susitarimo kaip tokio buvimą ir nesiremia arbitražinio susitarimo šalių neveiksnumu arba kokiu nors kitu arbitražinio susitarimo negaliojimo pagrindu pagal arbitražiniam susitarimui taikytiną teisę (nagrinėjamu atveju – Estijos Respublikos teisę), o teisėjų kolegija nenustatė jokių arbitražinio susitarimo negaliojimo pagrindų pagal Estijos Respublikos civilinio proceso kodeksą.

93Dėl pagrindinių teisingo proceso principų pažeidimo

94(1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (b) dalis)

95Vadovaujantis 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (b) dalimi, arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta, kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymus, kad pusei, prieš kurią priimtas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų.

96Tam, kad galima būtų taikyti 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (b) dalyje įtvirtintą pagrindą, būtina nustatyti, kad arbitražo šaliai, prieš kurią priimtas užsienio arbitražo sprendimas, nebuvo tinkamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą. Be to, šis arbitražo proceso pažeidimų sąrašas nėra baigtinis ir apima visus kitus teisingo proceso pažeidimus, kurie būtų lėmę arbitražo šalies, prieš kurią priimtas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, teisės pateikti savo paaiškinimus suvaržymą. Taigi šio atsisakymo pripažinti arbitražo sprendimą ir leisti jį vykdyti pagrindas – arbitražo šalies, prieš kurią priimtas užsienio valstybės arbitražo sprendimas, teisės pateikti savo paaiškinimus pažeidimas, taip pažeidžiant vieną iš pagrindinių sąžiningo proceso aspektų – teisės būti išklausytu principo (lot. audiatur et altera pars) įgyvendinimą.

97Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institutui 2011 m. spalio 5 d. raštu informavus OAO „Minskvodstroj“ apie arbitražo bylos iškėlimą, nustačius terminą iki 2011 m. spalio 18 d. atsiliepimui pateikti (1 t., b.l. 164), suinteresuotas asmuo 2011 m. spalio17 d. arbitražo tribunolui pateikė savo atsakymą (1 t., b.l. 169-170, 195), kuriame pripažino savo prievolę pagal paskolos sutartį. Arbitražo tribunolas 2011 m. spalio 19 d. elektroniniu laišku nustatė suinteresuotam asmeniui terminą iki 2011 m. spalio 26 d. arbitražo tribunolo informavimui apie jo paskirtą arbitrą (1 t., b.l. 168, 175, 194). Suinteresuotas asmuo, vykdydamas šį arbitražo tribunolo nurodymą, 2011 m. spalio 25 d. raštu informavo arbitražo tribunolą, jog ginčo suma suinteresuotam asmeniui, atsižvelgiant į susiklosčiusią finansinę situaciją, yra didelė. Todėl, siekdamas sumažinti bylinėjimosi arbitraže išlaidas, suinteresuotas asmuo pasiūlė skirti vienintelį arbitrą (2 t., b.l. 158-160). Valią dėl vienintelio arbitro paskyrimo suinteresuotas asmuo pakartotinai išreiškė ir 2012 m. sausio 18 d. raštu (1 t., b.l. 185, 190). Iš bylos medžiagos matyti, jog arbitražo tribunolas informavo šalis, kad vienintelio arbitro paskyrimas, atsižvelgiant į arbitražiniame susitarime sulygtą arbitražo sudėtį, negalimas (1 t., b.l. 184, 201). Iš Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo sprendimo matyt, jog šalys 2011 m. lapkričio 8 ir 17 d. raštais buvo sutarusios sustabdyti bylos nagrinėjimą, tačiau ieškovas 2011 m. gruodžio 12 d. pateikė pakoreguotą ieškinį ir prašymą pradėti bylos nagrinėjimą. Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institutas 2012 sausio 24 d. elektroniniu paštu informavo ginčo šalis apie arbitro atsakovo pusėje ir arbitražo teismo pirmininko paskyrimą (1 t., b.l.l 183, 200). Pareiškėjas UAB „Icor“ 2012 m. vasario 27 d. pateikė arbitražo tribunolui ieškinį, o suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ 2012 m. kovo 12 d. laišku „prieštaravimai ir pretenzijos“, kurį arbitražo teismas laikė atsiliepimu į ieškinį, atsiliepė į šį procesinį dokumentą. Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolas 2012 m. kovo 20 d. procedūriniu įsakymu Nr. 2 padarė išvadą, jog ginčas gali būti išspręstas bylos nenagrinėjant žodžiu ir paskelbė, kad visi procesiniai veiksmai, išskyrus klausimus, susijusius su išlaidomis ir palūkanomis, skaičiuojamomis po sprendimo paskelbimo, yra baigti (1t., b.l. 30, 49, 67).

98Išnagrinėjus minėtas aplinkybes, nenustatyta sąžiningo proceso standartų pažeidimų, kadangi suinteresuotas asmuo dalyvavo arbitražo procese teikdamas savo paaiškinimus tiek dėl arbitrų skaičiaus ir jų paskyrimo, tiek ir dėl ginčo esmės. Šią savo teisę suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ įgyvendino ankščiau minėtais procesiniais dokumentais. Pažymėtina, jog viso arbitražo bylos nagrinėjimo metu suinteresuotas asmuo pripažino pareiškėjo pareikštus materialiuosius reikalavimus ir tokią savo poziciją aiškiai išreiškė ne tik arbitražo tribunolui teikiamuose procesiniuose dokumentuose, bet tai patvirtino ir savo konkliudentiniais veiksmais, arbitražo bylos nagrinėjimo metu sumokėdamas pareiškėjui 94 053 JAV dolerių dydžio savo įsiskolinimo dalį. Nustačius, jog suinteresuotas asmuo pasinaudojo jam tinkamai sudaryta gynybos galimybe, negalima teigti, jog buvo pažeista jo teisė būti išklausytam. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija atmeta suinteresuoto asmens argumentą dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (b) dalyje įtvirtintu pagrindu.

99Suinteresuotas asmuo 2013 m. rugpjūčio 23 d. atsiliepime kaip vieną iš teisės į tinkamą procesą pažeidimų arbitražo proceso metu nurodo nepranešimą suinteresuotam asmeniui apie bylos nagrinėjimo datą, vietą ir laiką (Arbitražo taisyklių 27 str.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens neinformavimas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką sudaro atskirą užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą (1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (b) dalis). Teismas pažymi, kad suinteresuoto asmens procesinis elgesys Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institute vykusiame arbitražo procese savaime paneigia suinteresuoto asmens argumentus dėl 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (b) dalyje įtvirtinto šio nepripažinimo pagrindo egzistavimo. Kaip minėta, suinteresuotas asmuo dalyvavo bylos nagrinėjime, arbitražo bylos nagrinėjimo metu teikė procesinius dokumentus dėl ginčo esmės, kuriuose išreiškė savo sutikimą su pareiškėjo reikalavimais (atsakymą į pareiškėjo pareiškimą dėl arbitražo, atsiliepimą į ieškinį), formulavo argumentus procedūriniais klausimais ir dėl ginčo esmės bei kitaip naudojosi jam suteiktomis procesinėmis teisėmis. Suinteresuoto asmens sutikimas, išreikštas dėl ginčo esmės (1 t., b.l. 169-170, 195), valios sudaryti taikos sutartį išreiškimas (2 t., b.l. 158-160) ir kiti procese atlikti veiksmai gali būti vertinami kaip vienas iš veiksnių, lėmusių arbitražo tribunolo sprendimą 2012 m. kovo 20 d. procedūriniu įsakymu Nr. 2 pasirinkti rašytinę ginčo sprendimo formą, neorganizuojant žodinio bylos nagrinėjimo ir nekviečiant šalių į arbitražo teismo posėdį. Todėl nepagrįsti suinteresuoto asmens argumentai, kad jam nebuvo pranešta apie bylos nagrinėjimo arbitraže laiką ir vietą.

100Dėl arbitražo institucijos sudėties ir arbitražo proceso teisėtumo

101(1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (d) dalis)

102Vadovaujantis 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (d) dalimi, arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta, kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymus, kad arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų.

103Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ atsiliepime į pareiškimą dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir leidimo jį vykdyti savo nesutikimą grindžia 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (d) dalyje įtvirtintu pagrindu dėl arbitražo sudėties neteisėtumo, nurodydamas, jog iš jo buvo atimta teisė paskirti savo arbitrą.

104Iš Paskolos sutarties 9b punkte įtvirtintos arbitražinės išlygos matyti, jog šalys, susitardamos dėl arbitro skaičiaus ir arbitrų skyrimo tvarkos, numatė, jog ginčą nagrinės trys arbitrai (po vieną skirs kiekviena šalis, o vieną - rūmai).

105Byloje nustatyta, jog Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institutas 2011 m. spalio 5 d. raštu informavo OAO „Minskvodstroj“ apie arbitražo bylos iškėlimą ir jam buvo nustatytas terminas atsakymo pagal Arbitražo taisyklių 5 straipsnį pateikimui (1 t., b.l. 164). Minėtų arbitravimo taisyklių 5 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje atsakovo atsakymo turinį, numatyta, jog atsakovo atsakymuose turi būti nurodyti preliminarūs komentarai dėl arbitrų skaičiaus ir arbitražo vietos (5 str. 1 d. iv p.). Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ 2011 m. spalio 17 d. arbitražo tribunolui pateikė savo atsakymą, kuriuo pripažino skolą UAB „Icor“, nurodė, jog imsis visų priemonių, kad padengtų minėtą įsiskolinimą iki 2012 m. sausio 1 d. (1 t., b.l. 169-170, 195). Arbitražo tribunolas 2011 m. spalio 19 d. elektroniniu laišku nustatė suinteresuotam asmeniui terminą iki 2011 m. spalio 26 d. arbitražo tribunolo informavimui apie jo paskirtą arbitrą (1 t., b.l. 168, 175, 194). Iš suinteresuoto asmens OAO „Minskvodstroj“ 2011 m. spalio 25 d. rašto matyti, jog suinteresuotas asmuo, atsižvelgdamas į didelę ginčo sumą ir susiklosčiusią finansinę situaciją, pasiūlė skirti vienintelį arbitrą (2 t., b.l. 158-160). Iš Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto 2012 m. birželio 4 d. sprendimo 10 punkte nustatytų aplinkybių matyti, jog tokį pasiūlymą pareiškėjas atmetė. 2012 m. sausio 18 d. raštu dėl arbitražo paskyrimo suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“, vadovaudamasis Arbitražo taisyklių 12 straipsniu, nurodė, jog pagal arbitravimo taisykles egzistuoja galimybė, kad arbitražo bylą nagrinėtų vienas arbitras ir, atsižvelgdamas į tai, jog byla nėra sudėtinga ir suinteresuotas asmuo pripažįsta pareiškėjo reikalavimus, nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinybės skirti tris arbitrus (1 t., b.l. 185, 190). Iš 2012 m. birželio 4 d. sprendimo 13 punkto ir bylos medžiagos matyti, jog arbitražo tribunolas pranešė šalims, kad, remiantis Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo taisyklių 12 straipsniu, Stokholmo prekybos rūmai neturi teisės skirti vienintelio arbitro, jei susitarime dėl arbitražo numatoma, kad arbitražo teismą turi sudaryti trys arbitrai (1 t., b.l. 184, 201). Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institutas 2012 m. sausio 24 d. elektroniniu paštu informavo ginčo šalis apie arbitro atsakovo pusėje ir arbitražo teismo pirmininko paskyrimą (1 t., b.l. 183, 200).

106Kadangi Paskolos sutarties šalys, arbitražinėje išlygoje nurodydamos arbitražo rūšį, pasirinko institucinį arbitražą, tai nuoroda į šį arbitražą reiškia šios institucijos arbitravimo taisyklių taikymą, išskyrus tuos atvejus, kai šalys susitaria kitaip. Remiantis Arbitražo taisyklių 13 straipsnio 3 dalimi, jei arbitražo teismą sudaro keli arbitrai, kiekviena šalis turi paskirti vienodą arbitrų skaičių. Arbitražo teismo pirmininką skiria valdyba. Jeigu šalis nepaskiria arbitro (-ų) per nustatytą terminą, arbitrą (-us) paskiria valdyba. Suinteresuotam asmeniui OAO „Minskvodstroj“ vengiant skirti savo arbitrą, antrąjį arbitrą, laikantis minėtų Arbitražo taisyklių, suinteresuoto asmens vardu paskyrė Stokholmo Prekybos Rūmų valdyba, kurios nešališkumas nekelia abejonių. Kita vertus, būtina įvertinti ir paties suinteresuoto asmens elgesį po to, kai jis gavo pranešimą apie arbitražą. Suinteresuotas asmuo per nustatytą terminą savo arbitro nepaskyrė ir siūlė, kad arbitražo byla nagrinėtų ne trys, kaip numatyta šalių susitarime, bet vienas arbitras. Tokiu būdu pats suinteresuotas asmuo pažeidė arbitražinį susitarimą, kuriame buvo nurodyta, kad kiekviena šalis skiria savo arbitrą. Be to, prieš paskiriant antrąjį arbitrą, Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institutas išaiškino suinteresuotam asmeniui, jog laikantis arbitražinio susitarimo ir Arbitražo taisyklių nėra galimybės, kad arbitražo bylą nagrinėtų vienas arbitras. Suinteresuotas asmuo nereagavo ir į šį paaiškinimą. Dėl to, siekiant išvengti bylos vilkinimo, antrąjį arbitrą paskyrė Stokholmo Prekybos Rūmų valdyba. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog suinteresuoto asmens argumentai dėl arbitražo sudėties neteisėtumo nesudaro arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindo.

107Remiantis 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (d) dalimi, arbitražo sprendimo nepripažinimas yra galimas, kai arbitražo procesas neatitinka arbitražo šalių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų. Šios nuostatos tikslas – numatyti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo galimybę dėl esminių arbitražo proceso pažeidimų, kurie apima tuos atvejus, kai šalys susitaria vadovautis vienos arbitražo institucijos taisyklėmis, tačiau arbitražas vyksta remiantis kitos arbitražo institucijos taisyklėmis, arba atvejus, kai šalys susitaria dėl institucinio arbitražo taisyklių netaikymo. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, jog arbitražo byla Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institute buvo pagrįstai nagrinėjama remiantis šio institucinio arbitražo taisyklėmis. Suinteresuoto asmens nurodyti tariami šio arbitražo reglamento pažeidimai (skiriamų arbitrų nešališkumo ir nepriklausomumo pareiškimų nepateikimas suinteresuotam asmeniui (Arbitražo taisyklių 14 str. 2 d.), preliminaraus arbitražo nagrinėjimo grafiko nepateikimas suinteresuotam asmeniui (Arbitražo taisyklių 23 str.), arbitražo teismo sprendimo suinteresuotam asmeniui nepateikimas (Arbitražo taisyklių 36 str. 4 d.) nesudaro Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto 2012 m. birželio 4 d. sprendimo nepripažinimo pagrindo, nes nėra esminiai.

108Suinteresuotas asmuo nepateikė duomenų dėl aplinkybių, susijusių su arbitražo bylą išnagrinėjusių arbitrų šališkumu ir priklausomumu, egzistavimo ar kitų įrodymų, patvirtinančių, kad tokiu arbitrų nešališkumo ir nepriklausomumo pareiškimų nepateikimu buvo pažeista jo teisė, kad bylą išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas arbitražo teismas.

109Suinteresuotas asmuo taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog jam, kaip arbitražo proceso dalyviui, buvo užkirstas kelias kreiptis į Arbitražo institutą ir gauti arbitražo tribunolo sprendimą, kuriuo arbitražo byla buvo išspręsta iš esmės. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog suinteresuoto asmens argumentai nesudaro pagrindo pripažinti arbitražinio bylos nagrinėjimo metu buvus esminių arbitražo proceso pažeidimų, kurie galėtų sudaryti užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindą.

110Dėl arbitražo tribunolo sprendimo galiojimo ir jo panaikinimo

111(1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (e) dalis)

112Remiantis 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (e) dalimi, arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta, kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad sprendimas pusėms dar nebuvo galutinis arba jo vykdymą panaikino ar sustabdė tos šalies, kurioje jis buvo priimtas, arba tos šalies, kurios įstatymai taikomi, kompetentinga valdžios institucija. Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ šiuo arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindu remiasi, nurodydamas, jog jis ketina kreiptis į kompetentingą Švedijos teismą dėl termino apskųsti arbitražo tribunolo sprendimą atnaujinimo ir tokiu būdu įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl arbitražo tribunolo sprendimo panaikinimo.

113Pažymėtina, jog prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo sprendimas buvo priimtas 2012 m. birželio 4 d. Remiantis Arbitražo taisyklių 40 straipsniu, arbitražo teismo sprendimas yra galutinis ir privalomas šalims vykdyti nuo jo priėmimo momento. Iš Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto 2012 m. liepos 31 d. rašto matyti, jog pagal Švedijos Karalystės įstatymus arbitražo sprendimo negalima apskųsti apeliacine tvarka, tačiau jis gali būti panaikintas procedūriniais pagrindais, per įstatymo nustatytą teminą kreipiantis į teismą (1 t., b.l. 205, 210). Kadangi suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ yra praleidęs arbitražo sprendimo apskundimo kompetentingam Švedijos teismui terminą ir nėra jokių duomenų, kad jis kreipėsi dėl šio termino atnaujinimo ir realizavo arbitražo sprendimo apskundimo galimybę, o taip pat duomenų, kad būtų priimtas kompetentingo Švedijos teismo procesinis sprendimas dėl arbitražo sprendimo vykdymo sustabdymo, kol bus išspręstas jo panaikinimo klausimas, minėti suinteresuoto asmens argumentai nesudaro pakankamo užsienio valstybės arbitražo sprendimo nepripažinimo pagrindo pagal 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (e) dalį. Dėl šios priežasties taip pat nėra pagrindo šios bylos sustabdymui (1958 m. Niujorko konvencijos VI str.).

114Dėl kitų argumentų

115Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ 2013 m. rugsėjo 20 d. prašymu prašė išreikalauti Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo bylą Nr. V 145/2011 ir Baltarusijos Respublikos Minsko miesto ūkinio teismo bylą Nr. 29-6??/2012

116CPK 178 straipsnyje, nustatančiame įrodinėjimo pareigą, nurodyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. CPK 179 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodymus pateikia šalys. CPK 199 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: 1) rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; 2) pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; 3) aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog kai dalyvaujantis byloje asmuo pateikia prašymą teismui išreikalauti įrodymus, kurių jis pats negali gauti (CPK 199 str.), teismas juos išreikalauja (tenkina prašymą) tokiu atveju, jeigu konstatuoja, kad tokie įrodymai yra susiję su civilinės bylos įrodinėjimo dalyku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-627/2005).

117Lietuvos apeliacinis teismas mano, kad civilinėje byloje Nr. 2T-57/2013 surinktų duomenų pakanka teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl nėra pagrindo papildomų įrodymų išreikalavimui. Papildomai pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo, prašydamas išreikalauti minėtas bylas, konkrečiai nenurodė, kokias šioje byloje įrodinėjamas aplinkybes galėtų pagrįsti prašomose išreikalauti bylose esantys duomenys, nenurodė aplinkybių, įrodančių, kad suinteresuotas asmuo pats jų negali gauti, todėl prašymas dėl papildomų įrodymų išreikalavimo netenkinamas.

118Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ nurodo, kad Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo 15 puslapyje yra atliktas ištaisymas – ištrinta ir ištaisyta sprendimo priėmimo data. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. įpareigojo pareiškėją pateikti teismui Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo 2012 m. birželio 4 d. sprendimo originalą ir dokumentų, kuriuose yra užfiksuotas arbitražinis susitarimas, originalus. Pareiškėjas UAB „Icor“ šį teismo įpareigojimą įvykdė 2013 m. spalio 1 d.

119Lietuvos apeliacinis teismas, susipažinęs su prašomo pripažinti užsienio valstybės arbitražo sprendimo originalu, nustatė, kad minėto sprendimo 15 puslapyje iš tiesų yra atliktas ištaisymas – ištaisyta sprendimo priėmimo data, ištrinant žodį „April“ (liet. balandžio mėnuo) ir vietoje jo ranka įrašant „4 June“ (liet. birželio 4 d.) (2 t., b.l. 150). Atsižvelgiant į tai, kad šis pataisymas yra grynai techninio pobūdžio ir niekaip neįtakoja arbitražo sprendimo esmės, į tai, jog kiekvieno prašomo pripažinti ir leisti vykdyti užsienio valstybės arbitražo sprendimo puslapio autentiškumas yra patvirtintas Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto, kurio nešališkumas teismui nekelia abejonių, antspaudu, be to, sprendimas patvirtintas notaro ir apostilizuotas, suinteresuotam asmeniui neįrodžius, kokiu būdu minėtas pataisymas gali sąlygoti jo teisių pažeidimą, Lietuvos apeliacinis teismas sprendžia, kad minėtas pataisymas neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui.

120Kiti šalių procesiniuose dokumentuose suformuluoti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

121Pareiškėjui 2013 m. birželio 7 d. prašyme dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo prašant priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikus turėtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių dokumentų, teisėjų kolegija nesprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo.

122Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 810 straipsnio 6 dalimi, 8111, 813, straipsniais, LR Komercinio arbitražo įstatymo 51 straipsniu,

Nutarė

123Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo 2012 m. birželio 4 d. sprendimą, priimtą arbitražo byloje Nr. V 145/2011, kuriuo arbitražo tribunolas pripažino, kad atsakovas Baltarusijos Respublikoje registruota atviroji akcinė bendrovė „Minskvodstroj“ (registracijos numeris: 01041828, mokesčių mokėtojo kodas: 600013209, adresas: Širokaja g. 4, Minskas, 220090 Baltarusijos Respublika) pažeidė savo pinigines prievoles pagal 2008 m. liepos 25 d. paskolos sutartį Nr. 250708/ACPSCA-MVS bei nusprendė priteisti ieškovo Lietuvos Respublikoje registruotos uždarosios akcinės bendrovės „Icor“ (įmonės kodas: 300021944, adresas: Konstitucijos pr. 7-28a, LT-09308 Vilnius, Lietuvos Respublika) naudai iš atsakovo atvirosios akcinės bendrovės „Minskvodstroj“: 615 930, 61 JAV dolerių pagrindinės skolos sumą pagal paskolos sutartį; baudą pagal Estijos Respublikos prievolių įstatymo 113(1) straipsnį, skaičiuotiną nuo pagrindinės skolos sumos laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. birželio 3 d.; 1 metų LIBOR plius 2 procentų dydžio metines palūkanas nuo pagrindinės skolos sumos laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 4 d. iki visiško atsiskaitymo; 21 337, 06 EUR išlaidų teisinei pagalbai apmokėti atlyginimą bei Švedijos Karalystės palūkanų įstatymo 4 ir 6 straipsniuose numatytas palūkanas nuo šios sumos laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 4 d. iki atsiskaitymo; 50 570 EUR arbitražo išlaidų atlyginimą bei Švedijos Karalystės palūkanų įstatymo 4 ir 6 straipsniuose numatytas palūkanas nuo šios sumos laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 4 d. iki atsiskaitymo.

124Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi prašymą,... 3. I. Bylos esmė... 4. Byloje nagrinėjamas klausimas dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo... 5. Pareiškėjas UAB „Icor“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su... 6. Pareiškėjas Lietuvos apeliaciniam teismui nurodė, kad 2008 m. liepos 25 d.... 7. 2008 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. rugsėjo 29 d., 2008 m. lapkričio 15 d. ir... 8. 2008 m. rugsėjo 29 d. bendrovė Alta Capital Partners S.C.A. SICAR perleido... 9. OAO „Minskvodstroj“ 2009 m. balandžio 30 d. Paskolos sutarties papildymu,... 10. Bendrovės 2A Holding OÜ ir OAO „Minskvodstroj“ pasirašė sutikrinimo... 11. 2010 m. kovo 26 d. įmonė 2A Holding OÜ ir UAB „Icor“ sudarė akcijų... 12. 2010 m. balandžio 20 d. UAB ICOR informavo OAO „Minskvodstroj“ apie... 13. Kadangi OAO „Minskvodstroj“ netinkamai vykdė savo sutartines prievoles... 14. II. Užsienio valstybės arbitražo sprendimo esmė... 15. Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo... 16. III. Prašymo dėl užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir... 17. atsiliepimų į jį argumentai... 18. Pareiškėjas UAB „Icor“ 2013 m. birželio 7 d. prašymu prašo pripažinti... 19. Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ 2013 m. rugpjūčio 6 d.... 20. Pareiškėjas UAB „Icor“ 2013 m. rugpjūčio 20 d. prašymu prašė atmesti... 21. Pareiškėjas kartu su prašymu Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė UAB... 22. Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ 2013 m. rugpjūčio 23 d.... 23. Pareiškėjas UAB „Icor“ 2013 m. rugsėjo 9 d. papildomais rašytiniais... 24. Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ 2013 m. rugsėjo 20 d. prašymu... 25. Pareiškėjas UAB „Icor“ 2013 m. spalio 1 d. papildomais paaiškinimais... 26. Pareiškėjas UAB „Icor“ 2013 m. spalio 2 d. prašymu dėl dokumentų... 27. IV. Lietuvos apeliacinio teismo argumentai... 28. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas dėl užsienio valstybės arbitražo... 29. Pareiškėjas UAB „Icor“ kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą,... 30. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste - CPK)... 31. 1958 m. Niujorko konvencijos I straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje šio... 32. 1958 m. Niujorko konvencijos II straipsnio 1 dalyje reglamentuota, jog... 33. Pagal 1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnį, kiekviena Susitariančioji... 34. Dėl procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų užsienio valstybių... 35. Suinteresuotas asmuo atsiliepime teigia, kad teismo siųsti dokumentai,... 36. 1958 m. Niujorko konvencijos IV straipsnyje nurodyta, kad Konvencijos III... 37. 1992 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties... 38. 1958 m. Niujorko konvencija nereglamentuoja reikalavimų dokumentų tikrumo... 39. CPK 113 straipsnyje nustatyta, jog dalyvaujantys byloje asmenys teismui... 40. Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 44 straipsnio 5 punkte nurodyta,... 41. 1958 m. Niujorko konvencijos IV straipsnyje nurodytų dokumentų sąrašas yra... 42. Pareiškėjas Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė prašymą dėl užsienio... 43. Dėl šių priežasčių Lietuvos apeliacinis teismas konstatuoja, kad... 44. Dėl kitų procedūrinio pobūdžio suinteresuoto asmens argumentų, kuriais... 45. Dėl šių priežasčių Lietuvos apeliacinis teismas, atsižvelgdamas į... 46. Dėl procesinių dokumentų įteikimo tvarkos byloje dalyvaujantiems asmenims,... 47. Kaip jau minėta, 1958 m. Niujorko konvencijos III straipsnyje nustatyta, kad... 48. Tarptautinės sutarties 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad abiejų... 49. 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijos dėl teisminių ir neteisminių... 50. 1965 m. Hagos konvencijos I skyriaus, reglamentuojančio teisminių dokumentų... 51. 1965 m. Hagos konvencijos I skyriaus 10 straipsnio a) punkte reglamentuota, kad... 52. 1969 m. gegužes 23 d. Vienos Konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės... 53. 1969 m. Vienos Konvencijos 4 straipsnyje numatyta, kad, nepažeidžiant šioje... 54. Lietuvos teisinėje sistemoje taikomas monistinis tarptautinių sutarčių ir... 55. Esminiai 1958 m. Niujorko konvencijos sukūrimo tikslai buvo asmenų skatinimas... 56. Vertinant Tarptautinės sutarties ir 1965 m. Hagos konvencijos suderinamumą su... 57. Todėl laikytina, kad Lietuvos apeliacinis teismas turėjo pagrindą... 58. Šioje byloje nustatyta, kad asmens informavimo apie teismo procesą instituto... 59. Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką ir šioje byloje nustatytų... 60. Dėl Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto arbitražo tribunolo... 61. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnyje įtvirtinti užsienio valstybės... 62. Teisėjų kolegija nenustatė, jog Švedijos Karalystės Stokholmo prekybos... 63. Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ savo nesutikimą dėl užsienio... 64. Dėl arbitražinio susitarimo galiojimo šalims... 65. (1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (a) dalis)... 66. Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ savo nesutikimą dėl užsienio... 67. Byloje nustatyta, jog 2008 m. liepos 25 d. tarp pradinio kreditoriaus Alta... 68. 2008 m. rugsėjo 29 d. sutarties pagrindu pradinis kreditorius bendrovė Alta... 69. 2010 m. kovo 26 d. įmonė 2A Holding OÜ ir UAB „Icor“ sudarė akcijų... 70. Nustačius, jog pareiškėjas UAB „Icor“ savo, kaip kreditoriaus,... 71. Tarptautinėje arbitražo praktikoje visuotinai pripažįstama arbitražinio... 72. Kontinentinės teisės sistemos valstybėse įprasta klausimus, susijusius su... 73. Estijos Respublikoje, skirtingai nei Lietuvos Respublikoje, valstybės... 74. ER PTĮ 164 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius sutartimi gali... 75. ER PTĮ 171 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas, be atsikirtimų,... 76. Minėto teisinio reglamentavimo sisteminė, loginė ir lyginamoji analizė... 77. Lietuvos apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad Estijos Respublikoje... 78. Atkreiptinas dėmesys, jog Baltarusijos Respublikos civilinio kodekso (toliau... 79. Arbitražinis susitarimas yra sutartis, kurios dalyką sudaro abipusė... 80. Kadangi cesijos instituto esmė pagal Estijos Respublikos teisę yra ne naujos... 81. Suinteresuotas asmuo remiasi Baltarusijos Respublikos Aukščiausiojo Ūkinio... 82. Lietuvos apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad šioje byloje negali būti... 83. Nepaisant to, kas pasakyta, Lietuvos apeliacinis teismas susipažino su... 84. Lietuvos apeliacinio teismo manymu, jurisdikcinė teorija nėra pakankama jo... 85. Kadangi Estijos Respublikos teisės normų, reglamentuojančių tarptautinį... 86. Remiantis 2008 m. liepos 25 d. Paskolos sutarties Nr. 250708/ACPSCA-MVS 8 (c)... 87. Pažymėtina, jog pareiškėją UAB „Icor“ ir suinteresuotą asmenį OAO... 88. Iš arbitražo bylos medžiagos ir prašomo pripažinti arbitražo sprendimo... 89. Išvada dėl Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo instituto jurisdikcijos... 90. 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (a) dalyje yra įtvirtintas... 91. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pripažįsta, jog... 92. Suinteresuotas asmuo, visų pirma, ginčija arbitražinio susitarimo kaip tokio... 93. Dėl pagrindinių teisingo proceso principų pažeidimo ... 94. (1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (b) dalis)... 95. Vadovaujantis 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (b) dalimi,... 96. Tam, kad galima būtų taikyti 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (b)... 97. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo... 98. Išnagrinėjus minėtas aplinkybes, nenustatyta sąžiningo proceso standartų... 99. Suinteresuotas asmuo 2013 m. rugpjūčio 23 d. atsiliepime kaip vieną iš... 100. Dėl arbitražo institucijos sudėties ir arbitražo proceso teisėtumo... 101. (1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (d) dalis)... 102. Vadovaujantis 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (d) dalimi,... 103. Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ atsiliepime į pareiškimą dėl... 104. Iš Paskolos sutarties 9b punkte įtvirtintos arbitražinės išlygos matyti,... 105. Byloje nustatyta, jog Stokholmo prekybos rūmų Arbitražo institutas 2011 m.... 106. Kadangi Paskolos sutarties šalys, arbitražinėje išlygoje nurodydamos... 107. Remiantis 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (d) dalimi, arbitražo... 108. Suinteresuotas asmuo nepateikė duomenų dėl aplinkybių, susijusių su... 109. Suinteresuotas asmuo taip pat nepateikė jokių įrodymų, jog jam, kaip... 110. Dėl arbitražo tribunolo sprendimo galiojimo ir jo panaikinimo... 111. (1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (e) dalis)... 112. Remiantis 1958 m. Niujorko konvencijos V straipsnio 1 (e) dalimi, arbitražo... 113. Pažymėtina, jog prašomas pripažinti ir leisti vykdyti Stokholmo prekybos... 114. Dėl kitų argumentų ... 115. Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ 2013 m. rugsėjo 20 d. prašymu... 116. CPK 178 straipsnyje, nustatančiame įrodinėjimo pareigą, nurodyta, kad... 117. Lietuvos apeliacinis teismas mano, kad civilinėje byloje Nr. 2T-57/2013... 118. Suinteresuotas asmuo OAO „Minskvodstroj“ nurodo, kad Švedijos Karalystės... 119. Lietuvos apeliacinis teismas, susipažinęs su prašomo pripažinti užsienio... 120. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose suformuluoti argumentai neturi... 121. Pareiškėjui 2013 m. birželio 7 d. prašyme dėl užsienio valstybės... 122. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 123. Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Švedijos Karalystės... 124. Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos ir per 30 dienų nuo jos...