Byla 2A-205-330/2015
Dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilgersta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2848-565/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Vilgersta“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „FUCUS statyba“ dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas BUAB „Vilgersta“ pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje prašė 2012 m. rugsėjo 4 d. statybos rangos sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu, 2013 m. sausio 25 d. atliktą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą pripažinti negaliojančiu, priteisti iš atsakovo UAB „FUCUS statyba“ 39 305,51 Lt (11 383,66 Eur) skolą, 1 430,72 Lt (414,36 Eur) delspinigius, 6 procentų metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškovas nurodė 2012 m. rusėjo 4 d. su atsakovu sudaręs statybos rangos sutartį, kurios pagrindu atsakovas užsakė, o ieškovas įsipareigojo atlikti statybos rangos darbus. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 20 d. nutartimi iškėlė ieškovui bankroto bylą. 2013 m. liepos 12 d. atsakovas ieškovo UAB „Vilgersta“ bankroto administratoriui pareiškė 360 726,78 Lt (104 473,69 Eur) dydžio finansinį reikalavimą. Bankroto administratoriui buvo paaiškinta, kad atsakovas 2012 m. gruodžio 20 d. pranešimu nuo 2013 m. sausio 4 d. vienašališkai nutraukė rangos sutartį prieš terminą dėl esminio jos pažeidimo. Atsakovas 2013 m. sausio 11 d. pranešimu taip pat pareikalavo, kad ieškovas sumokėtų 400 000 Lt (115 848 Eur) baudą už rangos sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymą, o 2013 m. sausio 25 d. pranešimu informavo ieškovą apie 400 000 Lt (115 848 Eur) baudos įskaitymą į ieškovui mokėtiną atlyginimą už rangos darbus. Ieškovas mano, kad atsakovas, nesilaikydamas išankstinės rangos sutarties nutraukimo tvarkos, neteisėtai nutraukė sutartį prieš terminą. Ieškovo nuomone, šalių elgesys patvirtina, kad rangos sutartyje nustatytas darbų atlikimo terminas buvo pratęstas šalių susitarimu. Kadangi rangos sutartyje nustatytas darbų atlikimo terminas buvo pratęstas šalių susitarimu, atsakovas neturėjo teisės nutraukti rangos sutartį tuo pagrindu, kad ieškovas neatliko darbų iki 2012 m. lapkričio 23 d.

6Ieškovo nuomone, 400 000 Lt (115 848 Eur) baudos įskaitymas yra negaliojantis, kadangi ieškovas negavo atsakovo 2013 m. sausio 25 d. pranešimo apie baudos įskaitymą, kaip to reikalauja teisės aktai. Pripažinus rangos sutarties nutraukimą neteisėtu ir / arba 400 000 Lt (115 848 Eur) baudos įskaitymą negaliojančiu, ieškovo naudai iš atsakovo turėtų būti priteista 39 305,51 Lt (11 383,66 Eur) skola už rangos darbus, taip pat 1 430,72 Lt (414,36 Eur) delspinigių. Ieškovo vertinimu, net ir tuo atveju, jeigu teismas pripažintų atsakovo teisę reikalauti baudos, jos dydis turėtų būti sumažintas.

7Atsakovas UAB „FUCUS statyba“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė pagrįstai nutraukęs rangos sutartį, kadangi ieškovas vėlavo atlikti darbus pagal rangos sutartyje nustatytą grafiką ir neištaisė šių pažeidimų per papildomai nustatytus terminus. Teigė, jog pranešimas apie vienašališką rangos sutarties nutraukimą ieškovui buvo išsiųstas 2012 m. gruodžio 20 d. Rangos sutarties nuostatų pagrindu atsakovas išrašė ieškovui sąskaitą dėl 400 000 Lt (115 848 Eur) baudos sumokėjimo, o 2013 m. sausio 11 d. raštu nurodė ieškovui sumokėti šią baudą iki 2013 m. sausio 21 d. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytu terminu ieškovas reikalavimo neįvykdė, 2013 m. sausio 25 d. atsakovas pranešė ieškovui apie baudos įskaitymą į ieškovui mokėtiną skolą už rangos darbus.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.

10Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovas įsipareigojo darbus atlikti ir perduoti atsakovui ne vėliau kaip iki 2012 m. lapkričio 23 d., o ši sutarties sąlyga šalių pripažinta esmine. Teismas nustatė, jog atsakovas tinkamai įteiktais ieškovui 2012 m. rugsėjo 28 d. ir 2012 m. lapkričio 2 d. pranešimais dėl netinkamo statybos rangos sutarties vykdymo informavo, kad darbus ieškovas atlieka pažeisdamas rangos sutartimi nustatytą grafiką, nurodė ieškovui imtis priemonių, kad darbai būtų atliekami pagal grafiką, taip pat įspėjo ieškovą apie rangos sutarties nutraukimą prieš terminą, jei nurodyti pažeidimai nebus ištaisyti. 2012 m. gruodžio 20 d. pranešime dėl vienašalio statybos rangos sutarties nutraukimo atsakovas nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 4 d. vienašališkai nutraukia rangos sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus įrodymus, sprendė, jog ieškovui sutartyje nurodytu adresu buvo išsiųstas 2012 m. gruodžio 20 d. pranešimas. Teismas sprendė, jog šios išvados nepaneigia ieškovo pateiktas korespondencijos registravimo žurnalas, kadangi jame galėjo būti užregistruota ne visa gaunama korespondencija. Teismo vertinimu, net ir tuo atveju, jeigu ieškovas nebūtų gavęs 2012 m. gruodžio 20 d. pranešimo, apie vienašališką rangos sutarties nutraukimą prieš terminą ieškovas buvo informuotas 2013 m. sausio 11 d. raštu, kurio gavimo ieškovas neneigia. Teismo vertinimu, tai, kad nebuvo laikytasi rangos sutartyje nustatytos įspėjimo apie sutarties nutraukimą tvarkos, negali būti pagrindas rangos sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu. Pasak teismo, darbų, atliktų po rangos sutartyje nustatyto termino, priėmimas, ar mokėjimas už darbus po sutartyje nustatyto darbų atlikimo termino, taip pat dalinis mokėjimas už darbus, atliktus po sutartyje nustatyto termino, neįrodo, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas pratęsti rangos sutartyje nustatytą galutinį darbų atlikimo terminą, kadangi tokiais veiksmais atsakovas tiesiog vykdė rangos sutartyje nustatytas pareigas priimti ieškovo atliktus darbus ir už juos sumokėti.

11Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, kad ieškovas buvo informuotas apie priešpriešinių reikalavimų įskaitymą. Teismo vertinimu, šios išvados nepaneigia ieškovo pateiktas korespondencijos registravimo žurnalas. Ta aplinkybė, jog iki bankroto bylos iškėlimo ieškovas nereikalavo sumokėti skolą už atliktus rangos darbus, patvirtina, kad ieškovas šią sumą laikė įskaityta į atsakovo reikalavimą sumokėti baudą.

12Pirmosios instancijos teismas atsisakė vertinti, ar 400 000 Lt (115 848 Eur) bauda nėra akivaizdžiai per didelė. Teismas akcentavo, jog prašymo priteisti skolą už atliktus rangos darbus ieškovas negrindė ta aplinkybe, jog protingas baudos dydis turėtų būti mažesnis nei ši skola. Todėl aplinkybės, susijusios su tuo, ar bauda nėra akivaizdžiai per didelė, bus vertinamos sprendžiant atsakovo prašymą patvirtinti 360 726,78 Lt (104 473,69 Eur) finansinį reikalavimą ieškovo bankroto byloje, kurį sudaro bauda.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Vilgersta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo iš atsakovo UAB „FUCUS statyba“ patenkinti. Pripažinus atsakovo UAB „FUCUS statyba“ įvykdytą sutarties nutraukimą ir / ar priešpriešinių reikalavimų įskaitymą pagrįstu ir teisėtu, apeliantas prašo sumažinti ieškovui paskirtą baudą iki protingo dydžio – 12 487,66 Lt. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl atlikto įskaitymo teisėtumo. Atsakovas neįrodė, kad ieškovui buvo pranešta apie atliktą įskaitymą. Teismas nevertino aplinkybės, jog tą pačią dieną atsakovas ieškovui siuntė ir kitokio turinio pranešimą. Tikėtina, kad atsakovas jau vėliau, sužinojęs apie ieškovui iškeltą bankroto bylą, siekdamas išvengti finansinių problemų, surado 2013 m. sausio 25 d. pašto kvitą ir taip siekia tariamam įskaitymui suteikti teisėtumo iliuziją. Teismas nesiaiškino aplinkybės, iš kur ieškovas turi tos pačios dienos kitokio turinio atsakovo raštą.
  2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl sutarties nutraukimo teisėtumo. Atsakovas prarado teisę remtis išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti, t. y. nukelti galutinį darbų atlikimo terminą galima tik raštu, nes ieškovas atitinkamai veikė remdamasis atsakovo elgesiu. Faktinės aplinkybės patvirtina, jog atsakovas buvo suinteresuotas tęsti šalių bendradarbiavimą, t. y. sutiko su darbų atlikimo termino pratęsimu.
  3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė įvertinti taikytos baudos dydį. Ta aplinkybė, kad šalys susitarė dėl tokio dydžio baudos, nesudaro pagrindo atsisakyti įvertinti netesybų dydžio. Atsižvelgiant į visą sutarties kainą, paskirtos baudos dydis akivaizdžiai nepagrįstas. Toks teismo sprendimas turės res judicata galią, todėl jam įsiteisėjus, ieškovas neturės galimybės ginčyti jau nustatytų faktų.

15Atsakovas UAB „FUCUS statyba“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Atsakovas akcentavo aplinkybę, jog įstatyme nenustatyta pranešimo apie atliktą įskaitymą forma, todėl atsakovas neturėjo pareigos tokį pranešimą siųsti atskirai nuo kitos ieškovui siųstos korespondencijos. Teismas išvadą dėl pranešimo įteikimo padarė nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių. Ginčijamas įskaitymas atliktas iki ieškovo bankroto bylos iškėlimo, todėl teisėtas. Atsakovas, nesutikdamas su skundo argumentais dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, nurodė, kad ieškovas aiškiai suvokė vykstančio sutarties nutraukimo proceso eigą ir pasekmes, tačiau nesiėmė jokių veiksmų. Atsakovo nuomone, ieškovas nepagrįstai remiasi įstatymo nuostata dėl sutarties pakeitimo. Pasak atsakovo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė vertinti baudos dydį, kadangi šis klausimas sprendžiamas byloje dėl atsakovo finansinio reikalavimo patvirtinimo. Nurodė, jog, jo nuomone, šioje byloje priimtas sprendimas neturės res judicata galios kitoje byloje sprendžiamam klausimui. Atsakovas nurodė, jog baudos dydis yra pagrįstas, kadangi toks dydis buvo sutartas šalių.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

18Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas UAB „Vilgersta“ ir atsakovas UAB „FUCUS statyba“ 2012 m. rugsėjo 4 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. P-B36-SD-2012-09-004, kurios pagrindu rangovas (ieškovas) įsipareigojo per šioje sutartyje nurodytą terminą savo jėgomis, priemonėmis ir rizika pagal sutarties nuostatas, projekte ir kituose statybos dokumentuose nustatytomis sąlygomis atlikti daugiabučių namų mūro, sąramų, perdangos plokščių su užtaisymais ir vidaus įrengimo darbus bei perduoti užsakovui (atsakovui) statybos darbų rezultatą (t. 1, b. l. 11-32). 2012 m. spalio 18 d. papildomu susitarimu Nr. 1 ir 2012 m. lapkričio 6 d. papildomu susitarimu Nr. 2 buvo pakeistos statybos rangos sutarties sąlygos (t. 1, b. l. 33-36, 46-49). Atsakovas 2012 m. gruodžio 20 d. pranešė ieškovui apie vienašalį statybos rangos sutarties nutraukimą nuo 2013 m. sausio 4 d. dėl esminio sutarties pažeidimo (t. 1, b. l. 74). Atsakovas 2013 m. sausio 11 d. išrašė ieškovui PVM sąskaitą faktūrą bei pareikalavo sumokėti baudą, apskaičiuotą pagal sutarties nuostatas (t. 1, b. l. 75-76). 2013 m. sausio 25 d. pranešime dėl įskaitymo ir įsipareigojimų vykdymo atsakovas informavo ieškovą apie atliktą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą – ieškovui mokėtiną skolą už atliktus darbus įskaitė į dalį ieškovo mokėtinos baudos (t. 1, b. l. 77). Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 20 d. nutartimi ieškovui UAB „Vilgersta“ iškelta bankroto byla. 2013 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi patvirtintas ieškovo kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, o atsakovo pateikto 360 726,78 Lt (104 473,69 Eur) dydžio finansinio reikalavimo tvirtinimas išskirtas į atskirą bylą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje bankroto administratoriaus atstovaujamas ieškovas prašo pripažinti atsakovo įvykdytą vienašalį statybos rangos sutarties nutraukimą neteisėtu, pripažinti negaliojančiu atliktą priešpriešinių reikalavimų įskaitymą bei priteisti iš atsakovo įsiskolinimą už rangos darbus.

19Dėl sutarties nutraukimo (ne) teisėtumo

20Jei sutartis vykdoma netinkamai, kita sutarties šalis turi teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais. Vienas jų – vienašalis sutarties nutraukimas. Vienašalio sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka įtvirtinti CK 6.217 straipsnyje. Sutartis gali būti nutraukta, esant esminiam jos pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes; jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir toks pažeidimas nėra esminis sutarties pažeidimas pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis). Sutartis gali būti vienašališkai nutraukta konkrečiais joje nustatytais pagrindais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, net kai sutarties pažeidimas nėra esminis, todėl sutartyje nustatyti jos nutraukimo pagrindai pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Šalių susitarimas dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2007 ir kt.).

21Kita vertus, sutarties nutraukimas yra kraštutinė priemonė, kurios taikymui nepakanka vien formalaus pagrindo. Favor contractus principas įpareigoja šalis siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma. Viešasis interesas užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą riboja sutarties šalies vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį, todėl nutraukiant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į sutartį pažeidusios šalies interesus, taip užtikrinant šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Šių veiksnių svarba visgi nesuteikia teismui teisės suabsoliutinti favor contractus principo reikšmės sutartiniuose santykiuose, taip paneigiant vienos iš sutarties šalių teisėtų interesų apsaugą. Sutartį pažeidusios šalies iniciatyva teismas gali patikrinti sutartyje nustatytų jos nutraukimo sąlygų ar sutarties nutraukimo teisėtumą. Jei šalių sutartos sąlygos prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), teismas gali nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio ir vadovautis teisės normomis.

22Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytos rangos sutarties nuostatą, jog darbų atlikimo terminai yra esminė sutarties sąlyga, sprendė, kad atsakovas teisėtai ir esant šalių aptartam pagrindui sutartį vienašališkai nutraukė. Be to, atsakovas laikėsi šalių sutartos vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog darbų atlikimo terminai buvo esminė sutarties sąlyga, kurios pažeidimui esant, atsakovas turi teisę sutartį nutraukti vienašališkai, t. y. byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pasitvirtinus šalių aptarto vienašališko sutarties nutraukimo pagrindo buvimo faktui, sutartis negalėjo būti išsaugota taikant kitas kreditoriaus teisių gynimo priemones. Ieškovas (apeliantas), nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, skunde nurodė, jog ginčo sutartis nutraukta neteisėtai. Taigi jis iš esmės neigė vienašalio sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimą. Apelianto nuomone, sutarties vykdymo eiga patvirtina, jog atsakovas buvo suinteresuotas tęsti šalių bendradarbiavimą, taigi jis esą sutiko ir su termino pratęsimu. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais. Kolegija pastebi, jog pirmosios instancijos teismas tokiais argumentais paremtą apelianto poziciją įvertino, o apeliantas skunde šią poziciją tik atkartoja, atskirai nenurodydamas, kodėl teismo išvados dėl šios pozicijos atmetimo yra neteisingos. Kolegija, įvertinusi apelianto akcentuojamas ginčo sutarties vykdymo (iki nutraukimo) aplinkybes, neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu ir atlikto teisinio vertinimo išsamumu.

23Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Šioje teisės normoje įtvirtintas sutarties privalomumo ir vykdytinumo principas, kuriuo vadovaudamasis kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis), priešingu atveju atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė už netinkamą prievolės įvykdymą – asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius, sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 256 straipsnio 2 dalis). Prievolė laikoma įvykdyta netinkamai ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ar bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Šalys, sudariusios sutartį, gali keisti jos turinį. Pagal CK 6.192 straipsnio 4 dalį pakeitimai turi būti tokios pat formos, kokios yra ir sutartis, išskyrus įstatymų ar sutarties nustatytus atvejus. Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas lemia sutarties negaliojimą, kai tokie padariniai įsakmiai nurodyti įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), o kitais atvejais – kilus ginčui dėl sutarties, gali būti taikomas įrodinėjimo priemonių ribojimas (pavyzdžiui, CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) šalys gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Siekdamos, kad toks elgesys nebūtų įvertintas kaip rašytinės sutarties pakeitimas, šalys gali įtraukti į sutartį jos pakeitimą ribojančią išlygą, t. y. susitarti, kad rašytinė sutartis gali būti pakeista, papildyta ar nutraukta tik raštu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Tačiau net ir tada viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis tokia sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu (CK 6.183 straipsnio 2 dalis).

24Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ginčo sutartimi ieškovas įsipareigojo darbus pradėti nė vėliau kaip 2012 m. rugsėjo 10 d. (5.1 punktas), o galutinai užbaigti darbus ir perduoti objektą statybos darbų baigiamuoju aktu ne vėliau kaip iki 2012 m. lapkričio 23 d. (5.2 punktas). Sutarties 15.4 punkte numatyta, kad užsakovas turi teisę prieš terminą ne teismo tvarka vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu rangovas, nepaisydamas raginimo, nepradeda darbų sutartu laiku arba dirba taip lėtai, kad baigti darbus sutartyje nustatytu laiku būtų neįmanoma. Sutartis nutraukiama, jei pažeidimas neištaisomas per 15 kalendorinių dienų. Apie sutarties nutraukimą šalis turi būti įspėta prieš keturiolika kalendorinių dienų. Aptariamu atveju nustatyta, kad atsakovas apeliantą dėl netinkamo sutarties vykdymo, pasireiškusio darbų grafiko pažeidimu, informavo 2012 m. rugsėjo 28 d. ir 2012 m. lapkričio 2 d. pranešimais (t. 1, b. l. 145-146). Šių pranešimų turinys atspindi darbų vykdymo eigos situaciją, kuomet atsakovas turėjo pagrįstų abejonių, ar statybos darbai bus atlikti iki sutarto termino pabaigos. Atsakovas 2012 m. gruodžio 20 d. apeliantą įspėjo apie sutarties nutraukimą nuo 2013 m. sausio 4 d. dienos (t. 1, b. l. 147). Atsakovas 2013 m. sausio 11 d. informavo ieškovą apie įvykusį sutarties nutraukimo faktą bei pareikalavo sumokėti netesybas (t. 1, b. l. 151-152). Įvertinusi šiuos pranešimus, jų turinį ir tarpusavio ryšį, teisėjų kolegija sprendžia, jog jie patvirtina ginčui aktualiu laikotarpiu buvus aiškius ir kryptingus atsakovo siekius bei lūkesčius, kad statybos darbai būtų užbaigti sutartyje nurodytu terminu, kad sutarties vykdymo eigoje pastebėjęs atsilikimą nuo darbų grafiko, atsakovas apie tai pranešė apeliantui, ragino paspartinti darbų procesą, įspėjo dėl gręsiančių sankcijų (netesybų, sutarties nutraukimo ir kt.), o galiausiai pradėjo vienašališko sutarties nutraukimo procedūrą. Apelianto akcentuojamos aplinkybės apie tai, kad po darbų atlikimo termino pasibaigimo įvyko darbų rezultato perdavimas, taip pat dalinis atsiskaitymas, pagrindžia tik atsakovo prievolių pagal ginčo sutartį vykdymą (kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas), bet ne šalių susitarimą pratęsti prievolių vykdymo terminą. Nėra pagrindo pritarti skundo argumentui, jog sutarties termino pratęsimo šalių veiksmais faktą patvirtina po įspėjimo apie sutarties nutraukimą vykę specialistų gamybiniai pasitarimai. Kadangi analizuojami duomenys patvirtina padėtį, buvusią iki sutarties nutraukimo, įvykusio 2013 m. sausio 4 d., todėl pats šalių bendravimo (bendradarbiavimo) faktas negali būti susitarimu dėl termino pratęsimo ar nukėlimo neribotam laikui, atsižvelgiant į kitų aplinkybių kontekstą (pvz., kad šis terminas buvo esminė sutarties sąlyga). Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenys nepatvirtina apelianto prielaidų, jog sutarties terminas šalių konkliudentiniais veiksmais buvo pratęstas, o dėl šios aplinkybės atsakovas esą prarado teisę remtis sutarties išlyga, pagal kurią sutartį pakeisti arba papildyti galima tik rašytine forma.

25Analizuojamu atveju nustatyta, o nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme – ir nenuginčyta, jog rangos sutartis buvo nutraukta dėl esminės jos sąlygos (termino) pažeidimo. Toks vienašalio sutarties nutraukimo pagrindas įtrauktas į sutarties tekstą. Dėl to, konstatavus, kad sutarties nutraukimo metu egzistavo sutartyje įtvirtinti jos nutraukimo pagrindai, kuriais remiantis sutartis buvo nutraukta, jos nutraukimo teisėtumui konstatuoti nėra reikšmingi CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti esminio sutarties pažeidimo požymiai. Nurodytu pagrindu teisėjų kolegija atskirai neanalizuoja apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, jog aptariamu atveju sutarties terminas neturėjo atsakovui ypatingos reikšmės, ar kad termino sąlyga nėra ypatingai svarbi ar lemiama, ar kad dėl termino praleidimo apelianto vykdyti darbai neprarado prasmės. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, esant sutartyje įtvirtintam pagrindui, atsakovas turėjo teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą – vienašalį sutarties nutraukimą, todėl ginčo sutarties nutraukimas buvo teisėtas.

26Dėl įskaitymo (ne) teisėtumo vertinimo

27Vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Tai vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisinės pasekmės atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, jei kitai prievolės šaliai kontrahentas praneša apie šį teisinį veiksmą ir egzistuoja CK 6.130 straipsnyje įtvirtintos įskaitymo sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai; ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2006; kt.).

28Ieškovas, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, kuria iš esmės neneigė cituotoje kasacinio teismo praktikoje išgrynintų sąlygų įskaitymui atlikti buvimo. Tačiau apeliantas neigia patį priešpriešinių reikalavimų įskaitymo (procedūrine prasme) atlikimo faktą. Minėta, jog įskaitymui atlikti pakanka vienos šalies pareiškimo apie tokių reikalavimų įskaitymą. Apelianto teigimu, atsakovas jo nurodytu laiku (2013 m. sausio 25 d.) tokio turinio pareiškimo ieškovui nepateikė, tačiau, tiek siekdamas užsitikrinti finansinio reikalavimo ieškovo atžvilgiu patvirtinimo, tiek siekdamas išvengti prievolės ieškovui vykdymo, imitavo pranešimo apie įskaitymą išsiuntimą. Vadinasi, apeliantas siekia įrodyti, kad ginčijamas įskaitymas nebuvo atliktas, o atsakovo poreikį imituoti šią procedūrą lėmė ta aplinkybė, jog ieškovui buvo iškelta bankroto byla, kas savaime apribojo galimybę atlikti įskaitymą. Apeliantas neigė gavęs atsakovo 2013 m. sausio 25 d. pranešimą apie įskaitymą, todėl, jo vertinimu, priešingą išvadą padaręs pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems apeliacinio skundo argumentams.

29Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010;2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi faktinius bylos duomenis bei pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus bylos įrodymus. Tai, kad teismo padarytos išvados nesutampa su apelianto teikiamu aplinkybių vertinimu, nėra pakankamas pagrindas pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pažymėtina, kad teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014). Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pranešimo apie įskaitymą tinkamo įteikimo nepaneigia objektyviais duomenimis nepagrįstos apelianto prielaidos, esą įskaitymo procedūros imitavimas atgaline data, žinant apie įskaitymo ribojimą iškėlus bankroto bylą, galėjo būti atsakovui naudingas, o pašto siuntos kvitas galėjęs būti parinktas pagal kitos siuntos duomenis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo atsisakymą remtis ieškovo pateiktu įrodymu, teismo išdėstyti motyvai yra pagrįsti, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti įrodymų vertinimo proceso pažeidimo fakto. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs ginčijamo priešpriešinių reikalavimų įskaitymo atlikimo aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad atsakovo prievolė ieškovui pasibaigė pastarojo prašomą priteisti skolą įskaičius į atsakovo paskaičiuotą baudą, ir pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

30Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

31Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo argumentų dėl rangos sutarties 15.6 punkto pagrindu apskaičiuotos ir taikytos baudos (minimalių atsakovo nuostolių dėl sutarties pažeidimo) dydžio. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog taikyta bauda yra akivaizdžiai per didelė, neatitinka suformuotos teismų praktikos protingo netesybų dydžio klausimu. Apelianto nuomone, teismas negalėjo atsisakyti vertinti baudos dydžio tuo pagrindu, jog šalys sutartimi susitarė dėl tokio baudos dydžio, ją laikydamos minimaliais nuostoliais. Pasak apelianto, toks teismo sprendimas lėmė teisines pasekmes, jog klausimas dėl baudos dydžio negalės būti keliamas kitose bylose. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

32Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo atsisakymą vertinti baudos dydį, nurodydamas, kad šios aplinkybės bus vertinamos sprendžiant atsakovo prašymą ieškovo bankroto byloje patvirtinti finansinį reikalavimą, kurį ir sudaro baudos dalis, likusi po ginčijamo įskaitymo. Todėl teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad yra nepagrįstas apelianto argumentas, esą pirmosios instancijos teismas atsisakė baudos dydžio klausimą vertinti (ar prašymą įvertinti atmetė) tuo pagrindu, jog dėl tokių netesybų (minimalių nuostolių) šalys susitarė ginčo sutartimi. Priešingai, yra akivaizdu, jog teismas šio klausimo apskritai nenagrinėjo, nurodęs, jog jis bus sprendžiamas kitoje byloje. Teisėjų kolegija, išsamiau neanalizuodama pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovas reikalavimo priteisti skolą negrindė tuo, kad protingas baudos dydis turėtų būti mažesnis už prašomą priteisti skolą. Nors ieškinyje ieškovas nurodė, kad, jo nuomone, baudos dydis yra neprotingas, tačiau šis argumentas neturi jokio tiesioginio ryšio su ieškinio dalyku. Ieškiniu nėra prašoma sutartyje numatytos baudos sumažinimo (savarankiško materialiojo reikalavimo pavidalu). Pažymėtina, jog būtent ieškovui tenka pareiga tinkamai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą (CPK 135 straipsnis).

33Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija, jog pirmosios instancijos teismo išvados pagal rangos sutarties sąlygas taikytos baudos klausimu užkirto kelią šį klausimą spręsti kitoje byloje. Kolegija pažymi, jog iš tiesų įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Res judicata yra taikoma tik šalims ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.). Visgi teisėjų kolegija sprendžia, jog, ieškinyje nesuformulavus reikalavimo sumažinti baudą (ieškinio dalykas), baudos dydžio pagrįstumo vertinimas buvo už šios bylos nagrinėjimo ribų, pirmosios instancijos teismo šio klausimo iš esmės nesprendė, teismo spendime dėl baudos dydžio nėra nuspręsta, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kuria remiantis atsisakyta vertinti sutartinės baudos dydį, neįgavo minėtų res judicata savybių. Šią aplinkybę patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nurodymas sprendime, jog baudos dydžio klausimas spręstinas kitoje (jau iškeltoje) byloje dėl atsakovo finansinio reikalavimo patvirtinimo.

34Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

35Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

36Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

37Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas BUAB „Vilgersta“ pirmosios instancijos teismui pateiktame... 5. Ieškovas nurodė 2012 m. rusėjo 4 d. su atsakovu sudaręs statybos rangos... 6. Ieškovo nuomone, 400 000 Lt (115 848 Eur) baudos įskaitymas yra... 7. Atsakovas UAB „FUCUS statyba“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovas įsipareigojo darbus... 11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė,... 12. Pirmosios instancijos teismas atsisakė vertinti, ar 400 000 Lt (115 848 Eur)... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 14. Apeliaciniu skundu ieškovas BUAB „Vilgersta“ prašo panaikinti Vilniaus... 15. Atsakovas UAB „FUCUS statyba“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo... 16. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK)... 18. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas UAB „Vilgersta“ ir... 19. Dėl sutarties nutraukimo (ne) teisėtumo... 20. Jei sutartis vykdoma netinkamai, kita sutarties šalis turi teisę naudotis... 21. Kita vertus, sutarties nutraukimas yra kraštutinė priemonė, kurios taikymui... 22. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytos... 23. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią,... 24. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ginčo sutartimi ieškovas... 25. Analizuojamu atveju nustatyta, o nagrinėjant bylą pirmosios instancijos... 26. Dėl įskaitymo (ne) teisėtumo vertinimo... 27. Vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų –... 28. Ieškovas, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek... 29. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog civiliniame procese galiojantis... 30. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų... 31. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo argumentų dėl... 32. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai... 33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija, jog pirmosios... 34. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo... 35. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog... 36. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 37. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti...