Byla 2-2010-381/2016

Dėl termino likvidavimo procedūrai vykdyti pratęsimo

1Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ASF“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Ius Positivum“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutarties, kuria atmestas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ASF“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Ius Positivum“ prašymas dėl termino likvidavimo procedūrai vykdyti pratęsimo.

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

1. Byloje nagrinėjamas ginčas, ar yra pagrindas šešiems mėnesiams pratęsti jau du kartus pratęstą (6 mėnesiams) terminą bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ASF“ (toliau – ir BUAB „ASF“) likvidavimo procedūrai vykdyti.
2. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi nutraukė UAB „ASF“ restruktūrizavimo bylą, iškėlė UAB „ASF“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė uždarąją akcinę bendrovę „Ius Positivum“ (toliau – UAB „Ius Positivum“ arba bankroto administratorė). Nutartis įsiteisėjo 2013 m. liepos 18 d.
3. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartimi UAB „ASF“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
4. BUAB „ASF“ bankroto administratorė 2016 m. vasario 23 d. pateikė teismui prašymą pratęsti Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnio 7 dalyje nustatytą 24 mėnesių terminą likvidavimo procedūrai vykdyti iki bus parduotas įmonės turtas ir užbaigtos kitos bankroto procedūros. Prašyme jokių termino pratęsimo motyvų nenurodė bei iš esmės rėmėsi ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalies nuostatomis.
5. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 16 d. nutartimi prašymą tenkino iš dalies, pratęsė terminą BUAB „ASF“ likvidavimo procedūrai vykdyti iki 2016 m. birželio 16 d.
6. Teismas 2016 m. kovo 16 d. nutartyje nustatė, kad bankroto administratorės prašymas dėl termino likvidavimo procedūrai vykdyti pratęsimo yra neapibrėžtas ir iš esmės nemotyvuotas; termino pabaiga negali būti apibrėžta taip, kaip tą prašo daryti kreditorių susirinkimas, nes taip bankroto procesas galėtų trukti neribotą laiką, kas prieštarautų šio proceso esmei; prašymu neatskleista, kodėl yra būtinas termino likvidavimo procedūrai vykdyti pratęsimas. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, konstatavo, kad nors bankroto administratorės prašymas iš esmės nemotyvuotas, tačiau nagrinėjamu atveju reikalingas likvidavimo procedūros termino pratęsimas, nes, sprendžiant pagal bankroto administratorės pateiktą ketvirtojo kreditorių komiteto posėdžio protokolą, vis dar nėra realizuotas visas bendrovės turtas; tam tikro turto realizavimo procedūrai vykdyti kreditoriai nustatė trijų mėnesių terminą; kito turto realizavimo procedūra neapibrėžta konkrečiu terminu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nėra pateikti įrodymai, kurie patvirtintų, jog vis dar neparduotas turtas (transporto priemonės, aliuminio konstrukcijų gamybos įranga ir kita) yra specifinis ir todėl yra labai siauras potencialių turto pirkėjų ratas, sprendė, kad šiam turtui realizuoti protingomis sąlygomis yra pakankamas trijų mėnesių terminas (ĮBĮ 33 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, tenkino prašymą iš dalies ir pratęsė terminą įmonės likvidavimo procedūrai vykdyti iki 2016 m. birželio 16 d., nustatė bankroto administratorei vieno mėnesio terminą, skaičiuojamą nuo 2016 m. birželio 16 d., dokumentams, kurie yra būtini sprendimui dėl įmonės pabaigos priimti (ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalis), pateikti.
7. BUAB „ASF“ bankroto administratorė 2016 m. birželio 16 d. pateikė teismui dar vieną prašymą pratęsti ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytą 24 mėnesių terminą likvidavimo procedūrai vykdyti trijų mėnesių laikotarpiui, t. y. iki bus parduotos įmonei priklausančios debitorinės skolos, AB SEB banko įkeistas turtas ir užbaigtos kitos bankroto procedūros.
8. 2016 m. birželio 16 d. prašyme bankroto administratorė nurodė, kad BUAB „ASF“ penktajame kreditorių komiteto posėdyje, įvykusiame 2016 m. balandžio 21 d., pasiūlė nustatyti BUAB „ASF“ priklausančių UAB “Aluminium Group“ (47 567,78 Eur), RUAB „Pajūrio rezidencija“ (831 911,31 Eur) ir RUAB „Vėtrūna“ (112 923,82 Eur) dydžio debitorinių skolų pardavimo tvarką: apie debitorinių skolų pardavimą skelbti viešai internete bei vieną mėnesį rinkti pasiūlymus, pažymint, jog kiekviena skola bus parduota didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui; atsiradus pirkėjui, įgalioti bankroto administratorę sudaryti pirkimo – pardavimo sutartis; nepardavus per vieną mėnesį nuo paskelbimo, skolas nurašyti kaip beviltiškas. BUAB „ASF“ kreditorių komitetas nepatvirtino bankroto administratorės pasiūlytos BUAB „ASF“ priklausančių debitorinių skolų pardavimo tvarkos. Kreditorių komitetui nepritarus bankroto administratorės pasiūlytai debitorinių skolų pardavimo tvarkai, administratorė pasiūlė ir BUAB „ASF“ kreditorių komiteto nariai šeštajame kreditorių komiteto posėdyje, įvykusiame 2016 m. gegužės 5 d., patvirtino nustatyti tokią BUAB „ASF“ priklausančių debitorinių skolų pardavimo tvarką: apie debitorinių skolų pardavimą skelbti viešai internete ir vieną mėnesį rinkti pasiūlymus; gautus pasiūlymus pateikti svarstyti kreditorių komitetui. Iki prašymo pateikimo dienos minėtos BUAB „ASF“ priklausančios debitorinės skolos nebuvo parduotos, gauti komerciniai pasiūlymai buvo pateikti svarstyti 2016 m. birželio 15 d. vykusiam septintajam BUAB „ASF“ kreditorių komiteto posėdžiui. Minėtame kreditorių komiteto posėdyje buvo nuspręsta parduoti BUAB „ASF“ priklausančią UAB „Aluminium Group“ 47 567,78 Eur dydžio debitorinę skolą, tačiau neparduoti RUAB „Pajūrio rezidencija“ 831 911,31 Eur ir RUAB „Vėtrūna“ 112 923,82 Eur debitorinių skolų pagal gautus pasiūlymus, todėl klausimas dėl minėtų debitorinių skolų pardavimo dar bus svarstomas kituose kreditorių komiteto posėdžiuose. Taip pat iki šiol nėra parduotas AB SEB bankui įkeistas turtas (aliuminio profiliai, įdėtinių detalių aliuminio profiliai, guminės tarpinės aliuminio profiliams, langų ir durų furnitūros, stiklų ir kitų prekių atsargos), kurio pardavimas, remiantis BUAB „ASF“ ketvirtojo kreditorių komiteto posėdžio, įvykusio 2016 m. vasario 15 d., priimtu nutarimu, buvo vykdomas 3 mėnesius, apie turto pardavimą skelbiant viešai specializuotame internetiniame puslapyje - www.skelbiu.lt, tačiau jokie komerciniai pasiūlymai nebuvo gauti ir susidomėjusių asmenų neatsirado. 2016 m. birželio 15 d. vykusiame septintajame kreditorių komiteto posėdyje buvo patvirtinta AB SEB bankui įkeisto turto pardavimo kaina ir tvarka: pardavinėti AB SEB bankui įkeistą turtą 2 savaites, apie pardavimą skelbti viešai internete, rinkti komercinius pasiūlymus ir parduoti turtą už didžiausią pasiūlytą kainą; atsiradus pirkėjui, įgalioti bankroto administratorę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 31 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-176-407/2016, pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. sausio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu BUAB „ASF“ perleido S. N. 9 654,69 Eur dydžio skolos, 1 166,50 Eur dydžio palūkanų ir 5 proc. procesinių palūkanų reikalavimo teisę į skolininką D. Š.. Nurodyto teismo sprendimo pagrindu BUAB „ASF“ nuosavybės teise priklauso reikalavimo teisė į skolininką D. Š.. Atitinkamai, bankroto administratorė išsiuntė prašymą antstoliui G. P. dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese, tačiau tik 2016 m. gegužės 12 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas priėmė nutartį (civilinės bylos Nr. 2VP- 22977-845/2016), kuria pakeitė išieškotoją S. N. išieškotoja BUAB „ASF“. Minėta teismo nutartis įsiteisėjo 2016 m. birželio 6 d., todėl bankroto administratorė dėl objektyvių ir nuo jos nepriklausančių aplinkybių, neturėjo galimybės sušaukti kreditorių komiteto posėdžio, kurio metu būtų svarstomas klausimas dėl D. Š. debitorinės skolos ir atlikti kitų su UAB „ASF“ bankroto procedūrą susijusių veiksmų.
9. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 16 d. rezoliucija tenkino bankroto administratorės 2016 m. birželio 16 d. prašymą, pratęsė ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytą 24 mėnesių terminą likvidavimo procedūrai vykdyti trijų mėnesių laikotarpiui.
10. BUAB „ASF“ bankroto administratorė 2016 m. rugpjūčio 22 d. pateikė teismui dar vieną prašymą pratęsti ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytą 24 mėnesių terminą likvidavimo procedūrai vykdyti šešių mėnesių laikotarpiui, t. y. iki bus parduotos įmonei priklausančios debitorinės skolos, AB SEB banko įkeistas turtas ir užbaigtos kitos bankroto procedūros.
11. 2016 m. rugpjūčio 22 d. prašyme bankroto administratorė nurodė, kad BUAB „ASF“ aštuntajame kreditorių komiteto posėdyje, įvykusiame 2016 m. liepos 19 d., buvo nutarta parduoti BUAB „ASF“ priklausančias UAB „Pajūrio rezidencija“ (831 911,31 Eur) ir RUAB „Vėtrūna“ (112 923,82 Eur) dydžio debitorines skolas, tačiau iki devintojo kreditorių komiteto posėdžio sušaukimo dienos minėtos debitorinės skolos nebuvo parduotos. Atsižvelgdama į tai, bankroto administratorė pasiūlė ir BUAB „ASF“ kreditorių komiteto nariai devintajame kreditorių komiteto posėdyje, įvykusiame 2016 m. rugpjūčio 16 d., nusprendė parduoti BUAB „ASF“ priklausančią UAB „Pajūrio rezidencija“ debitorinę skolą už 100,00 Eur pagal pateiktą pasiūlymą. Taip pat minėtame kreditorių komiteto posėdyje buvo nutarta nustatyti visos BUAB „ASF“ priklausančios RUAB „Vėtrūna“ 112 923,83 Eur dydžio debitorinės skolos pardavimo iš varžytynių tvarką ir kainas: pirmosiose varžytynėse nustatyti pradinę 112 924,00 Eur dydžio kainą; antrosiose varžytynėse pardavimo kainą mažinti apie 20 proc. ir nustatyti pradinę 90 339,00 Eur dydžio kainą; neįvykus pirmosioms ar antrosioms varžytynėms, pakartotinėse varžytynėse pradinė pardavimo kaina negali būti keičiama; nustatyti 100,00 Eur kainos didinimo intervalą varžytynėse. Be to, septintajame kreditorių komiteto posėdyje, įvykusiame 2016 m. birželio 15 d., kreditorių komiteto nariai nepritarė parduoti BUAB „ASF“ priklausančią 9 654,69 Eur dydžio skolos, 1 166,50 Eur dydžio palūkanų ir 5 proc. procesinių palūkanų reikalavimo teisę į skolininką D. Š. už 5 000,00 Eur dydžio sumą pagal B. Š. pateiktą pasiūlymą, todėl minėta skola iki šiol nėra parduota. Taip pat iki šiol nėra išnagrinėtas klausimas dėl skolininkui D. Š. bei jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto atidalijimo ir numatytas teismo posėdis 2016 m. rugsėjo 15 d. Todėl įvertinus teismo sprendimą, bus sprendžiamas klausimas dėl D. Š. debitorinės skolos.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

12. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartimi atmetė bankroto administratorės 2016 m. rugpjūčio 22 d. prašymą dėl termino likvidavimo procedūrai vykdyti pratęsimo; nustatė bankroto administratorei 30 dienų terminą, skaičiuotiną nuo 2016 m. rugsėjo 16 d., dokumentams, kurie yra būtini sprendimui dėl įmonės pabaigos priimti, pateikti.
13. Teismas nurodė, kad 2016 m. kovo 16 d. nutartimi, nagrinėjant pirminį bankroto administratorės prašymą dėl termino likvidavimo procedūrai vykdyti pratęsimo, buvo išaiškinta, jog termino likvidavimo procedūrai vykdyti numatymas nėra savitikslis įstatymų leidėjo veiksmas. Nuo likvidavimo procedūros trukmės tiesiogiai priklauso išlaidų, skiriamų bankroto procedūrai vykdyti, dydis, kreditorių galimybių gauti reikalavimų patenkinimą realizavimas. Kuo ilgiau trunka įmonės likvidavimo procedūra, tuo didesnės administravimo išlaidos ir atitinkamai mažesnės kreditorių, kurių interesams užtikrinti pirmiausia ir yra skirta bankroto procedūra, galimybės gauti reikalavimų patenkinimą, tuo ilgiau neapibrėžtoje padėtyje išlaikomi su bankroto proceso metu likviduojamu verslu susiję asmenys. Be to, kuo ilgesnis bankroto procesas, tuo didesnės valstybės sąnaudos, kurios patiriamos teisminio bankroto procese, pačiu brangiausiu būdu likviduojant įmonę. Nutartimi, be šių argumentų, taip pat buvo išaiškinta, jog terminas likvidavimo procedūrai vykdyti, atsižvelgiant į jo pratęsimo pasekmes, kurios yra aukščiau atskleistos, gali būti pratęstas tik išimtiniais atvejais, kai egzistuoja objektyvios (tiek nuo įmonės kreditorių, tiek nuo įmonės bankroto administratoriaus valios nepriklausančios) priežastys, kliudančios baigti bankroto procedūrą, ir tik tiek, kiek protingomis ir normaliomis laiko bei darbo sąnaudomis reikia procedūroms baigti.
14. Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad BUAB „ASF“ turi tris debitorius, kurių įsiskolinimai vis dar nėra realizuoti: UAB „Pajūrio rezidencija“, kurios įsiskolinimas sudaro 831 911,31 Eur, UAB „Vėtrūna“, kurios įsiskolinimas sudaro 112 923,83 Eur, ir D. Š., kurio įsiskolinimas sudaro 10 821,19 Eur (be procesinių palūkanų). Šių debitorinių įsiskolinimų pardavimo klausimas yra sprendžiamas labai ilgą laiko tarpą. Terminas likvidavimo procedūrai vykdyti jau du kartus buvo pratęstas. Nėra duomenų, kad padėtis (kiek susiję su bendrovės debitorinių įsiskolinimų pardavimu) pakito nuo tos dienos, kurią paskutinįjį kartą teismo buvo pratęstas terminas likvidavo procedūrai vykdyti.
15. Teismas konstatavo, kad bankroto administratorė nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog situacija galėtų reikšmingai pasikeisti, jeigu teismas dar kartą pratęstų terminą likvidavimo procedūrai vykdyti. Todėl egzistuoja pagrindas daryti išvadą, kad debitorinių įsiskolinimų pardavimo procedūra ir kartu visa bankroto procedūra gali užtrukti neapibrėžtą laiko tarpą.
16. Teismas sprendė, kad bankroto administratorė neįrodė, jog objektyvios – nuo jos ir bendrovės kreditorių valios nepriklausančios – priežastys trukdo baigti bendrovės turto realizavimo procedūrą. Teismo vertinimu, yra išnaudotos protingos laiko sąnaudos bendrovės bankroto procedūrai, kuri neišsiskiria sudėtingumu ir specifiškumu, vykdyti.
17. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, atmetė bankroto administratorės prašymą dėl termino likvidavimo procedūrai vykdyti pratęsimo, bankroto administratorei nustatė 30 dienų terminą, skaičiuojamą nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. (termino likvidavimo procedūrai vykdyti pabaigos), per kurį ji turi pateikti teismui dokumentus, būtinus sprendimui dėl bendrovės pabaigos priimti (ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalis), išaiškino, jog debitoriniai įsiskolinimai gali būti realizuoti ne tik pardavimu (ĮBĮ 33 straipsnio 2 ir 7 dalys).

6III. Atskirojo skundo argumentai

7

18. Atskirajame skunde atsakovės BUAB „ASF“ bankroto administratorė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pratęsti BUAB „ASF“ likvidavimo procedūrą 6 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo įmonės likvidavimo pabaigos, t. y. iki 2017 m. kovo 16 d.
19. Bankroto administratorės atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo praktika, pagal kurią bankroto proceso operatyvumas per se nėra savitikslis, jis yra tik vienus iš siektinų tikslų, kartu nepaneigiantis nei administratoriaus, nei teismo pareigos užtikrinti, kad visos bankroto procedūros būtų atliekamos tinkamai pagal įstatymus ir atsižvelgiant tiek į pačios įmonės, tiek į kreditorių interesus, atitinkamai visais atvejais, sprendžiant klausimą, ar egzistuoja pagrindas pratęsti likvidavimo terminą, ar vis dėlto egzistuoja pagrindas priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos, būtina atsižvelgti, ar buvo užbaigti visi reikiami veiksmai, galintys ir turintys įtakos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-531-798/2016, 2014 m. sausio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-924/2014, 2007 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1428/2013 ir kt.).
2. Nors pagrįsti yra pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodyti argumentai, kad nuo likvidavimo procedūros trukmės priklauso išlaidų, skiriamų bankroto procedūrai vykdyti, dydis ir kreditorių galimybės gauti reikalavimų patenkinimą, tačiau tokią išvadą teismas padarė neatsižvelgęs į tai, kad BUAB „ASF“ kreditorių komitetas nepritarė bankroto administratorės teikiamiems siūlymams dėl likusio turto pardavimo tvarkos. Bankroto administratorė dėjo ir deda visas įmanomas pastangas, kad likęs bankrutavusiai įmonei priklausantis turtas būtų realizuotas kuo efektyviau ir operatyviau, t. y. dar 2016 m. birželio 15 d. kreditorių komiteto posėdyje pasiūlė visas bankrutavusiai įmonei priklausančias reikalavimo teises parduoti pagal gautus pasiūlymus, tačiau kreditorių komiteto nariai, siekdami, jog BUAB „ASF“ priklausančios reikalavimo teisės būtų realizuotos už kuo didesnę kainą, nesutiko su turto pardavimu pagal gautus pasiūlymus, įpareigojo administratorę kreiptis į teismą dėl likvidavimo termino pratęsimo. Taigi, priešingai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas, pačių kreditorių iniciatyva vis dar yra vykdomos reikalavimo teisių realizavimo procedūros, atitinkamai laikytina, kad turto pardavimo procedūrų tęsimas nepažeidžia kreditorių teisių ir interesų, o priešingai - užtikrina, kad maksimaliai būtų išnaudotos visos priemonės, galinčios turėti ir turinčios esminės įtakos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui.
3. Priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuo dienos, kai paskutinįjį kartą buvo pratęstas terminas likvidavimo procedūrai vykdyti, t. y. nuo 2016 m. birželio 16 d., padėtis, susijusi su bankrutavusiai įmonei priklausančių reikalavimo teisių realizavimu, pakito - buvo parduota įmonei priklausanti reikalavimo teisė į skolininką UAB „Pajūrio rezidencija“. Taip pat bankroto administratorė, vykdydama BUAB „ASF“ 2016 m. rugpjūčio 16 d. kreditorių komitete priimtą nutarimą, teisės aktų nustatyta tvarka yra paskelbusi kito debitoriaus, t. y. RUAB „Vėtrūna“ reikalavimo teisės varžytynes. Pirmosios varžytynės, kurios baigėsi 2016 m. rugsėjo 26 d., neįvyko, nes nedalyvavo nei vienas dalyvis. Antrosios varžytynės paskelbtos 2016 m. rugsėjo 28 d. ir jų pabaiga numatyta 2016 m. spalio 28 d. Taigi šiuo metu vis dar aktyviai vyksta RUAB “Vėtrūna“ debitorinės skolos realizavimo procedūra, kuriai sėkmingai pasibaigus, bankrutavusi įmonė mažiausiai gali gauti 90 339,00 Eur dydžio sumą (antrųjų varžytynių pradinė kaina), kuri galėtų būti skirta kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui.
4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad septintajame kreditorių komiteto posėdyje, įvykusiame 2016 m. birželio 15 d., buvo svarstytas klausimas dėl reikalavimo teisės į skolininką D. Š. realizavimo, tačiau kreditorių komitetas nesutiko šios teisės parduoti už 5 000 Eur dydžio sumą pagal pateiktą pasiūlymą. Nors, bankroto administratorės nuomone, pasiūlyta pardavimo kaina yra pagrįsta ir optimali už reikalavimo teisę į šį skolininką, tačiau, pasak kreditorių komiteto narių, pateikta pardavimo kaina yra per maža. Atsižvelgiant į tai, kad komercinį pasiūlymą pateikęs asmuo nebeišreiškė valios įsigyti reikalavimo teisę į skolininką D. Š. už didesnę nei 5 000,00 Eur dydžio sumą, naujų pasiūlymų taip pat nebuvo gauta, bankroto administratorė nedelsdama ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama, jog skola būtų išieškota. Antstolis G. P. informavo bankroto administratorę, kad vykdomoji byla yra sustabdyta iki tol, kol teisme bus išspręstas klausimas dėl skolininkui D. Š. bei jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto atidalijimo. Nustačius, į kurį konkrečiai skolininkui priklausantį turtą bus galima nukreipti išieškojimą, bus aiškesnės prognozės dėl visos skolos išieškojimo galimybių. Atitinkamai, šios aplinkybės bus pristatytos kreditorių komiteto posėdyje ir kreditorių komiteto nariai galės ir turės įvertinti, ar vykdyti tolimesnius išieškojimo veiksmus, ar šią skolą parduoti. Šios debitorinės skolos išieškojimo ar pardavimo procedūrų vykdymas yra naudingas bankrutavusiai įmonei ir jos kreditoriams, nes išieškojus visą skolą bankrutavusi įmonė gautų 10 821,19 Eur, o pardavus reikalavimo teisę pagal gautą pasiūlymą - tik 5 000,00 Eur dydžio sumą.
5. Nepratęsus likvidavimo termino ir pasinaudojus pirmosios instancijos teismo pasiūlytu turto realizavimo būdu. t. y. turto nurašymu, būtų pažeistos kreditorių teisės ir teisėti interesai, be to, toks turto realizavimo būdas prieštarautų kreditorių komiteto narių valiai, nes, nurašius turtą, bankrutavusi įmonė negautų absoliučiai jokių piniginių lėšų, iš kurių būtų galima bent iš dalies padengti kreditorių finansinius reikalavimus.
6. Pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad kreditorių komiteto nariai nutarė terminą likvidavimo procedūroms pratęsti tik 6 mėnesių laikotarpiui, bet ne ilgiau nei iki bankrutavusiai įmonei priklausančių debitorinių skolų realizavimo ir kitų bankroto procedūrų užbaigimo. Nagrinėjamu atveju BUAB „ASF“ likvidavimo procedūra tęsiasi 30 mėnesių. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorių komiteto nariai nutarė likvidavimo procedūras pratęsti sąlyginai ne ilgam laiko tarpui, konstatuotina, kad ilgiausiai likvidavimo procedūros truktų 36 mėnesius. Toks likvidavimo procedūrų terminas, kuris tęsiamas kreditorių komiteto narių iniciatyva, nėra ir negali būti laikomas vilkinančiu bankroto procedūras, juolab, kaip minėta, bankrutavusiai įmonei priklauso turto, kurį realizavus, įmonė gautų piniginių lėšų.
7. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi sukūrė teisinio neapibrėžtumo ir neaiškumo situaciją. Kaip minėta, kreditorių komiteto nariai priėmė nutarimus, kuriais nustatyta turto pardavimo tvarka - RUAB „Vėtrūna“ debitorinę skolą pardavinėti varžytynėse. Pagal teisės aktuose nustatytą tvarką vienos varžytynės trunka vieną mėnesį. Pirmosios varžytynės, kurios baigėsi 2016 m. rugsėjo 26 d., neįvyko, nes nedalyvavo nei vienas dalyvis. Antrosios varžytynės paskelbtos 2016 m. rugsėjo 28 d. ir jų pabaiga numatyta 2016 m. spalio 28 d. Bankroto administratorė pagal ĮBĮ nuostatas privalo vykdyti kreditorių priimtus nutarimus. Antrosios varžytynės nėra pasibaigusios, todėl pirmosios instancijos teismui nepratęsus likvidavimo termino ir įpareigojus per 30 dienų pabaigti visas likvidavimo procedūras, yra sukuriama neapibrėžta varžytynių tolesnės eigos ir kreditorių komiteto priimtų nutarimų vykdymo situacija - kreditorių komiteto priimtas nutarimas galioja ir yra teisėtas (nepanaikintas), tačiau administratorė dėl priimtos pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties neturi galimybės šį kreditorių komiteto nutarimą įvykdyti.

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

20. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
21. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas BUAB „ASF“ bankroto administratorės UAB „Ius Positivum“ prašymas dėl termino likvidavimo procedūrai vykdyti pratęsimo, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas.
22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylose yra viešojo intereso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014; 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010 ir kt.). Bankroto bylos iškėlimas ir nagrinėjimas neišvengiamai turi įtakos visų įmonės kreditorių, taip pat visos visuomenės bei valstybės interesams, nes užbaigus bankroto bylą įmonė skolininkė paprastai yra likviduojama. Viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tuo atveju, jeigu racionaliai panaudojami bankrutuojančios įmonės turtas ir lėšos ir pasiekiamas kuo maksimalesnis kreditorių reikalavimų patenkinimo rezultatas. Įmonės likvidavimo procedūrų nukėlimas neapibrėžtam laikui ir nekonstatavus tam akivaizdaus pagrindo laikytinas neatitinkančiu viešojo intereso ir prieštaraujančiu bankroto proceso principams. Taigi, prasidėjus įmonės likvidavimo procedūroms, tiek bankroto administratorius, tiek ir bankroto procedūrų teisėtumo priežiūrą užtikrinantis teismas turi operatyviai veikti bei priimti tokius sprendimus/atlikti tokius veiksmus, kurie sudarytų pagrindą kuo greičiau ir didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus bei teisingai išspręsti bylą.
23. ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad jeigu per 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos lieka neparduoto ir kreditoriams neperduoto bankrutavusios įmonės turto ir kreditorių nepatenkintų reikalavimų, šis turtas, kaip neturintis rinkos vertės, kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, sprendimu turi būti nurašytas. Nurašytas bankrutavusios įmonės turtas (išskyrus nekilnojamąjį turtą) ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo nurašymo dienos turi būti panaudojamas arba sunaikinamas kreditorių nustatyta tvarka. Nurašytą nekilnojamąjį turtą administratorius ne vėliau kaip per 30 dienų po jo nurašymo dienos pagal perdavimo aktą turi neatlygintinai perduoti savivaldybei, kurios teritorijoje yra šis nekilnojamasis turtas. Per nurodytą terminą savivaldybė privalo perimti šį turtą. Kreditorių susirinkimo prašymu šioje dalyje nurodytą 24 mėnesių terminą teismas gali pratęsti.
24. ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytas terminas pratęsiamas tik išimtiniais atvejais labai neilgam ir konkrečiam laiko tarpui, kai egzistuoja objektyvios (tiek nuo įmonės kreditorių, tiek nuo įmonės bankroto administratoriaus valios nepriklausančios) priežastys, kliudančios baigti bankroto procedūrą, ir tik tiek, kiek protingomis ir normaliomis laiko bei darbo sąnaudomis reikia procedūroms baigti. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, kuo ilgiau trunka įmonės likvidavimo procedūra, tuo didesnės administravimo išlaidos ir atitinkamai mažesnės kreditorių, kurių interesams užtikrinti pirmiausia ir yra skirta bankroto procedūra, galimybės gauti reikalavimų patenkinimą, tuo ilgiau neapibrėžtoje padėtyje išlaikomi su bankroto proceso metu likviduojamu verslu susiję asmenys. Be to, kuo ilgesnis bankroto procesas, tuo didesnės valstybės sąnaudos, kurios patiriamos teisminio bankroto procese, pačiu brangiausiu būdu likviduojant įmonę.
25. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 5 d. nutartimi UAB „ASF“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Likvidavimo procedūra jau buvo pratęsta du kartus – Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartimi trims mėnesiams iki 2016 m. birželio 16 d. bei Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. rezoliucija dar trims mėnesiams iki 2016 m. rugsėjo 16 d.
26. Bylos duomenys patvirtina, kad bankroto administratorė pirmą kartą 2016 m. vasario 23 d. prašydama teismo pratęsti likvidavimo procedūros užbaigimo terminą iš esmės savo prašymo visiškai nemotyvavo. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šį bankroto administratorės prašymą, remdamasis ketvirtojo 2016 m. vasario 15 d. kreditorių komiteto posėdžio protokolu, nustatė, kad tam tikras įmonei priklausantis turtas (transporto priemonės, aliuminio konstrukcijų gamybos įranga ir kita) iki šiol nėra realizuotas. Tam tikro turto realizavimo procedūrai vykdyti kreditoriai nustatė trijų mėnesių terminą; kito turto realizavimo procedūra neapibrėžta konkrečiu terminu. Teismas sprendė, kad likęs nerealizuotas turtas nėra specifinis, todėl šiam turtui realizuoti protingomis sąlygomis yra pakankamas trijų mėnesių terminas, t. y. iki 2016 m. birželio 16 d.
27. Bankroto administratorė antrąjį 2016 m. birželio 16 d. savo prašymą pratęsti terminą įmonės likvidavimo procedūros užbaigimui grindė aplinkybėmis, kad penktajame kreditorių komiteto posėdyje, įvykusiame 2016 m. balandžio 21 d., pasiūlė nustatyti BUAB „ASF“ priklausančių UAB “Aluminium Group“ (47 567,78 Eur), RUAB „Pajūrio rezidencija“ (831 911,31 Eur) ir RUAB „Vėtrūna“ (112 923,82 Eur) dydžio debitorinių skolų pardavimo tvarką (vieną mėnesį skelbti apie pardavimą viešai ir rinkti pasiūlymus, parduoti didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui), tačiau kreditorių komitetas pasiūlytai tvarkai nepritarė. Kreditorių komiteto nariai šeštajame kreditorių komiteto posėdyje, įvykusiame 2016 m. gegužės 5 d., patvirtino nurodytų debitorinių skolų pardavimo tvarką – vieną mėnesį skelbti apie pardavimą viešai ir rinkti pasiūlymus, gautus pasiūlymus pateikti svarstyti kreditorių komitetui. Bankroto administratorės teigimu, iki antrojo prašymo pateikimo dienos minėtos BUAB „ASF“ priklausančios debitorinės skolos nebuvo parduotos, gauti komerciniai pasiūlymai buvo pateikti svarstyti 2016 m. birželio 15 d. vykusiam septintajam BUAB „ASF“ kreditorių komiteto posėdžiui. Taip pat iki antrojo prašymo pateikimo nebuvo parduotas AB SEB bankui įkeistas turtas (aliuminio profiliai, įdėtinių detalių aliuminio profiliai, guminės tarpinės aliuminio profiliams, langų ir durų furnitūros, stiklų ir kitų prekių atsargos), kurio pardavimas, remiantis BUAB „ASF“ ketvirtojo kreditorių komiteto posėdžio, įvykusio 2016 m. vasario 15 d., priimtu nutarimu, buvo vykdomas 3 mėnesius. Be to, bankroto administratorė dėl objektyvių ir nuo jos nepriklausančių aplinkybių neturėjo galimybės sušaukti kreditorių komiteto posėdžio, kurio metu būtų svarstomas klausimas dėl D. Š. debitorinės skolos. Pirmosios instancijos teismas nurodytas bankroto administratorės aplinkybes vertino kaip svarbias ir sudarančias pagrindą pratęsti terminą įmonės likvidavimo procedūros užbaigimui dar trims mėnesiams.
28. Trečiąjį prašymą dėl termino įmonės likvidavimo procedūros užbaigimui pratęsimo bankroto administratorė iš esmės grindė aplinkybėmis, kad penktajame kreditorių komiteto posėdyje nustatyta tvarka parduoti RUAB „Pajūrio rezidencija“ (831 911,31 Eur) ir RUAB „Vėtrūna“ (112 923,82 Eur) dydžio debitorinių skolų nepavyko, todėl aštuntajame kreditorių komiteto posėdyje, įvykusiame 2016 m. liepos 19 d., buvo nustatyta nauja šių debitorinių skolų pardavimo tvarka. Atliekant naujai nustatytą debitorinių skolų pardavimo tvarką jokių komercinių pasiūlymų nebuvo gauta, todėl devintajam kreditorių komiteto posėdžiui, įvykusiam 2016 m. rugpjūčio 16 d., bankroto administratorė pasiūlė RUAB „Pajūrio rezidencija“ debitorinę skolą parduoti už 100,00 Eur pagal 2016 m. gegužės 30 d. gautą pasiūlymą. Kreditorių komitetas tokiam bankroto administratorės siūlymui pritarė. Taip pat minėtame kreditorių komiteto posėdyje buvo nutarta nustatyti visos BUAB „ASF“ priklausančios RUAB „Vėtrūna“ 112 923,83 Eur dydžio debitorinės skolos pardavimo iš varžytynių tvarką ir kainas. Iki trečiojo prašymo pateikimo taip ir nebuvo parduota BUAB „ASF“ priklausanti 9 654,69 Eur dydžio skolos, 1 166,50 Eur dydžio palūkanų ir 5 proc. procesinių palūkanų reikalavimo teisė į skolininką D. Š..
29. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto administratorės trečiojo prašymo pratęsti terminą įmonės likvidavimo procedūros užbaigimui, padarė išvadą, kad iš esmės nepakito situacija (kiek susiję su bendrovės debitorinių įsiskolinimų pardavimu) nuo tos dienos, kurią paskutinįjį kartą buvo pratęstas terminas likvidavo procedūrai vykdyti. Todėl nesant duomenų, kad susidariusi situacija galėtų reikšmingai pasikeisti, jeigu teismas dar kartą pratęstų terminą likvidavimo procedūrai vykdyti, sprendė, kad yra išnaudotos protingos laiko sąnaudos įmonės bankroto procedūrai, kuri neišsiskiria sudėtingumu ir specifiškumu, vykdyti.
30. Apeliantė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, iš esmės laikosi pozicijos, kad skundžiamoje teismo nutartyje nebuvo tinkamai įvertintos aplinkybės, kad bankroto administratorė dėjo ir deda visas įmanomas pastangas, kad likęs bankrutavusiai įmonei priklausantis turtas būtų realizuotas kuo efektyviau ir operatyviau, tačiau kreditorių komiteto nariai bankroto administratorės siūlymams parduoti likusias debitorines skolas pagal gautus pasiūlymus nepritaria, įpareigoja ją kreiptis į teismą dėl likvidavimo termino pratęsimo. Taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad iš esmės nepakito situacija nuo tos dienos, kurią paskutinįjį kartą buvo pratęstas terminas likvidavimo procedūrai vykdyti. Apeliantės teigimu, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nuo dienos, kai paskutinįjį kartą buvo pratęstas terminas likvidavimo procedūrai vykdyti, padėtis, susijusi su bankrutavusiai įmonei priklausančių reikalavimo teisių realizavimu, pakito - buvo parduota įmonei priklausanti reikalavimo teisė į skolininkę UAB „Pajūrio rezidencija“.
31. Bylos duomenys patvirtina, kad septintojo kreditorių komiteto posėdžio, kuris įvyko 2016 m. birželio 15 d., metu buvo nutarta neparduoti RUAB „Pajūrio rezidencija“ debitorinės 831 911,31 Eur dydžio skolos už pasiūlytą 100,00 Eur kainą; taip pat buvo nutarta neparduoti RUAB „Vėtrūna“ 112 923,82 Eur dydžio skolos už pasiūlytą 2 000,00 Eur kainą bei D. Š. 10 821,19 Eur dydžio skolos su palūkanomis už pasiūlytą bendrą 5 000,00 Eur sumą. Nauja RUAB „Pajūrio rezidencija“ ir RUAB „Vėtrūna“ debitorinių skolų pardavimo tvarka buvo nustatyta aštuntajame kreditorių komiteto posėdyje, kuris įvyko 2016 m. liepos 19 d., t. y. po mėnesio nuo paskutiniojo įvykusio posėdžio. Minėtame posėdyje buvo nutarta apie debitorinių skolų pardavimą skelbti viešai bei 14 kalendorinių dienų rinkti pasiūlymus, gautus pasiūlymus svarstyti kreditorių komiteto posėdyje. Klausimas dėl debitoriaus D. Š. skolos aštuntajame kreditorių komiteto posėdyje nebuvo svarstomas.
32. Devintasis kreditorių komiteto posėdis įvyko 2016 m. rugpjūčio 16 d., t. y. beveik po dviejų mėnesių nuo paskutiniojo posėdžio bei prieš pat bankroto administratorės trečiąjį kreipimąsi į teismą su prašymu dėl termino likvidavimo procedūros užbaigimui pratęsimo (2016 m. rugpjūčio 22 d.). Šio kreditorių komiteto posėdžio metu buvo nutarta parduoti RUAB „Pajūrio rezidencija“ debitorinę 831 911,31 Eur dydžio skolą už 100,00 Eur, t. y. kainą, kuri jau buvo siūloma septintojo kreditorių komiteto posėdžio metu, tačiau kreditorių komiteto buvo įvertinta kaip nepriimtina. Taip pat devintojo kreditorių komiteto posėdžio metu buvo nutarta nustatyti visos BUAB „ASF“ priklausančios RUAB „Vėtrūna“ 112 923,83 Eur dydžio debitorinės skolos pardavimo iš varžytynių tvarką ir kainas. Dešimtasis kreditorių komiteto posėdis įvyko 2016 m. lapkričio 9 d., t. y. taip pat beveik po dviejų mėnesių nuo paskutiniojo kreditorių komiteto posėdžio. Kaip matyti iš dešimtojo kreditorių komiteto posėdžio protokolo, 2016 m. rugpjūčio 25 d. buvo paskelbtos pirmosios RUAB „Vėtrūna“ debitorinės skolos varžytynės, 2016 m. rugsėjo 28 d. antrosios, tačiau nei pirmose, nei antrose varžytynėse minėta debitorinė skola nebuvo parduota. Nepardavus šios debitorinės skolos varžytynėse kreditorių komitetas nustatė naują pardavimo tvarką – apie debitorinės skolos pardavimą skelbti viešai bei 10 dienų rinkti komercinius pasiūlymus, parduoti didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui, nepardavus per nustatytą terminą – nurašyti skolą kaip beviltišką. Duomenų apie dešimtajame kreditorių komiteto posėdyje patvirtintos RUAB „Vėtrūna“ debitorinės skolos pardavimą byloje nėra, nors faktiškai patvirtintoje tvarkoje nustatytas 10 dienų terminas pasiūlymams pateikti yra suėjęs.
33. Klausimas dėl reikalavimo į debitoriaus D. Š. 10 821,19 Eur dydžio skolą su palūkanomis nuo 2016 m. birželio 15 d., kai įvyko septintasis kreditorių komiteto posėdis, iki 2016 m. gruodžio 6 d., kai įvyko vienuoliktasis kreditorių komiteto posėdis, nebuvo sprendžiamas. Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad 2016 m. kovo 31 d. buvo priimtas Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-176-407/2016, kuriuo buvo panaikintas pirmosios instancijos Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 21 d. sprendimas ir priimtas naujas sprendimas – pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. sausio 7 d. reikalavimo perleidimo sutartis, kurios pagrindu BUAB „ASF“ perleido S. N. 9 654,69 Eur dydžio skolos, 1 166,50 Eur dydžio palūkanų ir 5 proc. metinių palūkanų reikalavimo teisę į skolininką D. Š.. Apeliacinės instancijos teismas minėtu sprendimu taikė restituciją ir reikalavimo teisę į skolininką D. Š. grąžino BUAB „ASF“ nuosavybėn. Bankroto administratorė 2016 m. balandžio 27 d., t.y. daugiau nei po mėnesio nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo, kreipėsi į antstolį su prašymu dėl išieškotojo pakeitimo vykdymo procese. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-22977-845/2016 išieškotoją S. N. pakeitė naująją išieškotoja BUAB „ASF“. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi nustatė skolininkui D. Š. ir jo sutuoktinei priklausančių piniginių lėšų, esančių skolininko sutuoktinės 3 banko sąskaitose, atidalijimą. Minėta teismo nutartis įsiteisėjo 2016 m. spalio 18 d. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad bankroto administratorė, veikdama operatyviai bei bankrutavusios įmonės interesais, klausimą dėl reikalavimo į debitoriaus D. Š. 10 821,19 Eur dydžio skolą su palūkanomis turėjo realią galimybę pateikti svarstyti jau dešimtame kreditorių komiteto susirinkime, tačiau tokių priemonių nesiėmė.
34. Nutarties 32-34 punktuose nurodytos aplinkybės patvirtina, kad faktiškai nuo dienos, kai paskutinįjį kartą buvo pratęstas terminas likvidavimo procedūrai vykdyti (2016 m. birželio 16 d.), padėtis, susijusi su bankrutavusiai įmonei priklausančių reikalavimo teisių realizavimu, pasikeitė tik tiek, kad buvo parduota RUAB „Pajūrio rezidencija“ debitorinė 831 911,31 Eur dydžio skola už 100,00 Eur, t. y. kainą, kuri jau buvo siūloma septintojo kreditorių komiteto posėdžio metu. Pirmosios instancijos teismas, antrą kartą pratęsdamas bankroto administratorei terminą įmonės likvidavimo procedūros užbaigimui, iš esmės sprendė, kad aplinkybės, jog septintojo kreditorių komiteto posedžio, kuris įvyko 2016 m. birželio 15 d., metu priimti sprendimai neparduoti RUAB „Pajūrio rezidencija“ debitorinę 831 911,31 Eur dydžio skolą už pasiūlytą 100,00 Eur kainą, RUAB „Vėtrūna“ 112 923,82 Eur dydžio skolą už pasiūlytą 2 000,00 Eur kainą bei D. Š. 10 821,19 Eur dydžio skolą su palūkanomis už pasiūlytą bendrą 5 000,00 Eur kainą, sudarė pakankamą pagrindą nustatyto termino pratęsimui. Taigi, padarydamas tokią išvadą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad neišnaudotos visos ĮBĮ numatytos galimybės patenkinti kreditorių reikalavimus bei įgyvendinti pagrindinį bankroto procedūrų tikslą – apsaugoti kreditorių teises ir teisėtus interesus.
35. Teismui antrą kartą pratęsus bankroto administratorei terminą įmonės likvidavimo procedūros užbaigimui, įvyko du kreditorių komiteto posėdžiai (aštuntasis 2016 m. liepos 19 d., kurio metu buvo nutarta likusias debitorines skolas parduoti pagal pateiktus pasiūlymus, ir devintasis 2016 m. rugpjūčio 16 d., kurio metu buvo nutarta parduoti RUAB „Pajūrio rezidencija“ debitorinę 831 911,31 E už 100,00 Eur ir nustatyti visos BUAB „ASF“ priklausančios RUAB „Vėtrūna“ 112 923,83 Eur dydžio debitorinės skolos pardavimo iš varžytynių tvarką ir kainas). Trečiojo bankroto administratorės prašymo pateikimo metu iš esmės nebuvo pasibaigusi RUAB „Vėtrūna“ 112 923,83 Eur dydžio debitorinės skolos pardavimo iš varžytynių procedūra. Taip pat nebuvo įsiteisėjusi teismo nutartis dėl skolininko D. Š. turto atidalijimo. Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismui 2016 m. birželio 16 d. pratęsus bankroto administratorei terminą įmonės likvidavimo procedūros užbaigimui bei suteikus galimybę nustatyti naują likusių debitorinių skolų pardavimo tvarką, formaliai bankroto administratorei turėjo būti suteikta galimybė užbaigti pagal naujai patvirtintas tvarkas pradėtas debitorinių skolų pardavimo procedūras bei įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl skolininko D. Š. turto atidalijimo – nustatyti šio turto pardavimo tvarką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, susidariusioje situacijoje pirmosios instancijos teismas turėjo laikytis nuoseklios pozicijos bei spręsti klausimą dėl galimybės leisti bankroto administratorei užbaigti pradėtas debitorinių skolų pardavimo procedūras, o ne atmesti pastarosios prašymo dėl termino įmonės likvidavimo procedūros užbaigimui pratęsimo konstatuojant, kad situacija dėl debitorinių skolų išieškojimo, nuo paskutiniojo karto, kai buvo pratęstas nurodytas terminas, iš esmės nepasikeitė.
36. Remiantis naksčiau nurodytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantės argumentais, kad skundžiamos teismo nutarties priėmimo metu nebuvo tinkamai įvertintos aplinkybės, susijusios su likusių debitorinių skolų realizavimu bei tai galėjo turėti įtakos sprendžiant klausimą dėl termino įmonės likvidavimo procedūros užbaigimui pratęsimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad susidariusioje situacijoje, protingomis ir normaliomis laiko bei darbo sąnaudomis bankroto administratorei būtų pakakę pratęsti terminą trims mėnesiams likusioms procedūroms baigti. Tačiau kadangi aplinkybės dėl debitorinių RUAB „Vėtrūna“ ir D. Š. skolų realizavimo, kuriomis buvo grindžiamas bankroto administratorės trečiasis prašymas dėl termino pratęsimo, neišnyko ir iki šiol, tai sudaro pagrindą išvadai, jog pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimas tokioje situacijoje būtų formalus ir neatitiktų anksčiau minėtų esminių bankroto proceso principų, bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių interesų.
37. Nuo skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo (2016 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme praėjo beveik trys mėnesiai, t. y. faktiškai tiek laiko, kokiam būtų pagrindas pratęsti bankroto administratorei terminą įmonės likvidavimo procedūros užbaigimui. Per nurodytą trijų mėnesių laikotarpį iš esmės turėjo išnykti aplinkybės, kurios sudarė pagrindą trečiąjį kartą pratęsti bankroto administratorei terminą įmonės likvidavimo procedūros užbaigimui. Kaip jau buvo minėta, dešimtojo kreditorių komiteto posėdžio metu, kuris įvyko 2016 m. lapkričio 9 d., nustatyta RUAB „Vėtrūna“ debitorinės skolos pradavimo procedūra šios nutarties priėmimo metu faktiškai turėtų būti pasibaigusi, t. y. skola parduota didžiausią kainą pasiūliusiam asmeniui arba nepardavus nurašyta kaip beviltiška. Duomenų apie dešimtojo kreditorių komiteto posėdžio metu nustatytos RUAB „Vėtrūna“ debitorinės skolos pardavimo tvarkos rezultatus byloje nėra. Be to, įsiteisėjus (2016 m. spalio 18 d.) teismo nutarčiai, kuria buvo atidalintas skolininko D. Š. turtas, bankroto administratorė turėjo pakankamai laiko nustatyti šios debitorinės skolos pardavimo tvarką, o nepardavus nustatyta tvarka spręsti klausimą dėl šios skolos nurašymo. Byloje nėra duomenų apie vienuoliktame kreditorių komiteto susirinkime nustatytos skolininko D. Š. skolos pardavimo procedūros rezultatą, nors nustatytoje tvarkoje ir buvo numatytas tik vienos savaitės terminas komerciniams pasiūlymams rinkti (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Tai patvirtina, kad aplinkybės, kurios sudarė pagrindą trečiąjį kartą pratęsti bankroto administratorei terminą įmonės likvidavimo procedūros užbaigimui, iki šiol faktiškai nėra išnykusios.
38. Atsižvelgiant į nutarties 25-37 punktuose nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimas būtų formalus, nes tokiu atveju vis tiek neliktų pagrindo pratęsti bankroto administratorei terminą įmonės likvidavimo procedūros užbaigimui (CPK 328 straipsnis). Todėl pirmosios instancijos teismo priimta nutartis paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
39. Bankroto administratorei nustatomas 30 (trisdešimties) dienų terminas, skaičiuojamas nuo šios nutarties priėmimo dienos, per kurį ji turi pateikti teismui dokumentus, būtinus sprendimui dėl bendrovės pabaigos priimti (ĮBĮ 32 straipsnio 4 dalis).

10Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

12Nustatyti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ASF“ bankroto administratorei uždarajai akcinei bendrovei „Ius Positivum“ 30 (trisdešimties) dienų terminą, skaičiuojamą nuo šios nutarties priėmimo dienos, per kurį administratorė turi pateikti teismui dokumentus, būtinus sprendimui dėl bendrovės pabaigos priimti.