Byla 2-933-381/2018
Dėl likvidavimo procedūrų termino pratęsimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens valstybės įmonės Turto banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutarties, kuria atsakovės R. G. individualios įmonės bankroto byloje atmestas bankroto administratoriaus E. R. prašymas dėl likvidavimo procedūrų termino pratęsimo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi atsakovei atsakovui R. G. individualiai įmonei (toliau – R. G. IĮ) iškelta bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirtas E. R.. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pripažino R. G. IĮ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. 2018 m. kovo 15 d. Vilniaus apygardos teisme gautas atsakovės bankroto administratoriaus prašymas pratęsti atsakovės likvidavimo terminą iki 2018 m. gruodžio 31 d. Atsakovės kreditorių susirinkimo 2018 m. kovo 12 d. protokole nurodyta, kad L. G. ir R. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomam turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o byla dėl santuokos nutraukimo sustabdyta ir nėra duomenų, kada ji bus toliau nagrinėjama.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 21 d. nutartimi atmetė atsakovės R. G. IĮ bankroto administratoriaus E. R. prašymą dėl likvidavimo procedūrų termino pratęsimo.
  2. Atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2010-381/2016 suformuotą praktiką, teismas konstatavo, kad prasidėjus įmonės likvidavimo procedūroms, tiek bankroto administratorius, tiek ir bankroto procedūrų teisėtumo priežiūrą užtikrinantis teismas, turi operatyviai veikti bei priimti tokius sprendimus / atlikti tokius veiksmus, kurie sudarytų pagrindą kuo greičiau ir didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus bei teisingai išspręsti bylą. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 33 straipsnio 7 dalies nuostatos 24 mėnesių termino, skirto likviduojamos įmonės turto realizavimui, pratęsimo galimybę sieja tik su vieninteliu galimu tikslu – užbaigti turto realizavimo procedūras. Todėl ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytas terminas pratęsiamas tik išimtiniais atvejais labai neilgam ir konkrečiam laiko tarpui, kai egzistuoja objektyvios (tiek nuo įmonės kreditorių, tiek nuo įmonės bankroto administratoriaus valios nepriklausančios) priežastys, kliudančios baigti bankroto procedūrą, ir tik tiek, kiek protingomis ir normaliomis laiko bei darbo sąnaudomis reikia procedūroms baigti. Kuo ilgiau trunka įmonės likvidavimo procedūra, tuo didesnės administravimo išlaidos ir atitinkamai mažesnės kreditorių, kurių interesams užtikrinti pirmiausia ir yra skirta bankroto procedūra, galimybės gauti reikalavimų patenkinimą, tuo ilgiau neapibrėžtoje padėtyje išlaikomi su bankroto proceso metu likviduojamu verslu susiję asmenys. Be to, kuo ilgesnis bankroto procesas, tuo didesnės valstybės sąnaudos, kurios patiriamos teisminio bankroto procese, pačiu brangiausiu būdu likviduojant įmonę.
  3. Teismas pažymėjo, kad atsakovės likvidavimo terminas suėjo 2015 m. rugsėjo 16 d., nes ji bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto buvo pripažinta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi, tačiau iki šiol nė karto nebuvo prašyta terminą pratęsti. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų teismas nustatė, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 8 d. nutartimi L. G. ir R. G. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu paliko nenagrinėtą, o tai reiškia, kad atsakovės bankroto administratorius į teismą dėl likvidavimo termino pratęsimo 2018 m. kovo 15 d. kreipėsi jau išnykus priežastims, kuriomis motyvuojama termino pratęsimo būtinybė. Be to, teismo vertinimu, atsakovės bankroto administratorius turėjo pakankamai laiko, t. y. daugiau nei 3 metus, likvidavimo procedūrai vykdyti, todėl likvidavimo procedūros termino pratęsimas nagrinėjamu atveju prieštarautų vienam iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109-611/2015).
  4. Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog yra išlikę L. G. ir R. G. bendrąja jungtine nuosavybe priklausančio turto, šiuo atveju nesudaro pagrindo pratęsti likvidavimo terminą, nes pagal teismų praktiką net įmonės pasibaigimas neužkerta kelio kreditoriams, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti (buvo patenkinti tik iš dalies), pretenduoti tiek į turtą, kylantį iš reikalavimo teisių, buvusių iki įmonės išregistravimo, tiek į naujai atsiradusį bankrutavusios įmonės turtą, nes bankrutavusios ir iš Juridinių asmenų registro išregistruotos įmonės turtą ir turtines reikalavimo teises pagal įstatymą perima jos kreditoriai, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti likvidavimo procedūros metu pagal ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-67/2008, 2012 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-2098/2012, 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-980-186/2015, 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-380-196/2016).

6III. Atskirojo skundo argumentai

7

  1. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui bei pridėti naujai pateiktus įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. VĮ Turto bankas, kaip vienintelis atsakovės kreditorius, nebuvo informuotas apie klausimo dėl termino pratęsimo nagrinėjimą 2018 m. kovo 21 d. teismo posėdyje, taip pat VĮ Turto bankui nebuvo sudaryta galimybė pateikti atsiliepimą dėl pateikto prašymo, t. y. VĮ Turto bankas nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą, o tai sudaro absoliutų teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Dėl VĮ Turto banko neįtraukimo teismui nebuvo atskleistos svarbios aplinkybės, turinčios esminės reikšmės sprendžiant įmonės likvidavimo termino pratęsimo klausimą (nerealizuotas įmonės savininko nekilnojamasis turtas). Nors teismas tokio pobūdžio bylose turėtų būti aktyvus ir ginti viešąjį interesą, tačiau šiuo atveju teismas nesiaiškino nurodytų aplinkybių, todėl nebuvo atskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas taip pat pažeidė CPK 291 straipsnyje nustatytus reikalavimus dėl nutarties turinio, nes teismo išvados nenuoseklios ir prieštaringos, nutartis nepagrįsta įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. teismas nenurodė argumentų, dėl kurių vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė.
    2. Įmonės likvidavimo procese pagrindinės bankroto administratoriaus teisės ir pareigos yra: 1) disponuoti įmonės turtu bei lėšomis ir užtikrinti jų apsaugą; 2) organizuoti turto pardavimą ir jį parduoti ar perduoti kreditoriams; 3) tenkinti kreditorių reikalavimus. Kadangi nagrinėjamoje byloje dar yra nerealizuotas įmonės savininko R. G. nekilnojamas turtas, pažeistos ĮBĮ 33 straipsnio, taip pat Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. sausio 16 d. nutarimo Nr. 60 redakcija), nuostatos. Atsisakius tenkinti bankroto administratoriaus prašymą dėl likvidavimo termino pratęsimo, iš bankroto administratoriaus buvo atimta galimybė įvykdyti savo pareigas ir pasinaudoti ĮBĮ įtvirtintomis teisėmis, nes nėra galimybės realizuoti R. G. turtą ir bent iš dalies patenkinti VĮ Turto banko reikalavimus. Nagrinėjamoje byloje neparduotas turtas yra įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausantis 0,1 ha žemės sklypas, esantis ( - ), Vilniuje, kurio mokestinė vertė – 41 300 Eur. Be to, šiame žemės sklype yra gyvenamasis namas, kuris nors ir nėra įregistruotas Nekilnojamo turto registre, tačiau tikėtina, kad jis taip pat priklauso R. G.. Esant tokiai situacijai, būtina tęsti bankroto procedūras, nes priėmus sprendimą dėl įmonės pabaigos ir išregistravus įmonę, nėra jokių galimybių VĮ Turto bankui savarankiškai vykdyti nurodyto turto realizavimą (pardavimą) dėl to, kad teisės aktuose imperatyviai nurodyta, jog šiuos veiksmus kompetentingas atlikti administratorius bankroto procese.
    3. Šiuo atveju nėra suformuotos teismų praktikos. Teismo nurodytose nutartyse ir šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi, nes teismo nurodytose bylose likvidavimo terminą buvo prašoma pratęsti dėl vykstančių ikiteisminių tyrimų baudžiamosiose bylose ribotos civilinės atsakomybės valdymo organų narių (vadovų) atžvilgiu, o nagrinėjamoje byloje yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo ir turtas ne galimai atsiras ateityje, o jau yra. Dėl to nėra galimybės pasinaudoti teismų praktikoje nustatyta išlyga, jog jeigu po įmonės pabaigos atsiranda turto, iš kurio galėtų būti tenkinami likę nepatenkinti likviduotos ir išregistruotos įmonės kreditorių reikalavimai, šie kreditoriai turi teisę kreiptis į įmonės bankroto bylą nagrinėjusį teismą su prašymu dėl šio turto paskirstymo, laikantis įmonės bankroto byloje nustatyto kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir jų proporcingumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 8 d nutartis civilinėje byloje Nr. 2-113/2007). Nėra jokio protingo pagrindo priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos, išregistruoti įmonę ir po to kreiptis į teismą dėl sklypo ir / ar namo realizavimo, kuris kaip įmonės savininko turtas jau buvo žinomas priimant sprendimą dėl įmonės pabaigos.

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
  2. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas R. G. IĮ bankroto administratoriaus E. R. prašymas dėl termino likvidavimo procedūrai vykdyti pratęsimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas.

10Dėl naujų įrodymų priėmimo

  1. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus –Nekilnojamojo turto registro išrašą apie žemės sklypą, esantį ( - ), Vilniuje, duomenis apie šio žemės sklypo vertę ir šiame žemės sklype esančio namo nuotraukas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą ir į tai, kad apeliantas neturėjo galimybės šių įrodymų pateikti pirmosios instancijos teismui dėl to, jog apie bankroto administratoriaus prašymo nagrinėjimą jam nebuvo pranešta, priima apelianto pateiktus dokumentus ir vertina juos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

11Dėl proceso teisės normų pažeidimų

  1. Atskirajame skunde teigiama, kad egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintas absoliutus teismo nutarties pagrindas, nes VĮ Turto bankas nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Pažymėtina, kad VĮ Turto bankas, kaip atsakovės kreditorius, yra įtrauktas į atsakovės bankroto bylą suinteresuotu asmeniu, todėl atmestini apelianto argumentai dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto absoliutaus teismo nutarties negaliojimo pagrindo egzistavimo. Kitų absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.
  2. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje tik nustatyta teismo teisė kreditorių susirinkimo prašymu pratęsti terminą likvidavimo procedūrai vykdyti, tačiau nereglamentuojama tokio prašymo nagrinėjimo tvarka. CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai byla nagrinėjama iš esmės rašytinio proceso tvarka, apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį skelbiama specialiame interneto tinklalapyje ne vėliau kaip prieš 7 dienas iki teismo posėdžio dienos, išskyrus CPK numatytus atvejus, kai dalyvaujantiems byloje asmenims pranešama kita tvarka. Tačiau kai rašytinio proceso tvarka nagrinėjami kiti procesiniai klausimai, dalyvaujantiems byloje asmenims apie teismo posėdį pranešama tik CPK numatytais atvejais. Teismo paskirti ir nepasibaigę procesiniai terminai teismo gali būti pratęsiami rašytinio proceso tvarka (CPK 77 straipsnio 1 dalis). Pratęsdamas procesinį terminą, teismas priima rezoliuciją, o atsisakydamas patenkinti prašymą dėl procesinio termino pratęsimo, teismas dėl jo priima motyvuotą nutartį (CPK 77 straipsnio 3 dalis). ĮBĮ ir CPK įtvirtintas teisinis reglamentavimas nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą VĮ Turto banką informuoti apie klausimo dėl termino pratęsimo nagrinėjimą ar sudaryti VĮ Turto bankui galimybę pateikti atsiliepimą dėl pateikto prašymo, todėl atskirojo skundo argumentai dėl nurodytų pažeidimų atmestini.
  3. Apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta pagrįstais atskirojo skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 291 straipsnyje nustatytus reikalavimus dėl nutarties turinio ar kad neatskleidė nagrinėto klausimo esmės. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis atitinka CPK 291 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes joje yra nurodyti visi šioje teisės normoje įtvirtinti elementai. Skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje yra išanalizuotos svarbiausios faktinės ir teisinės klausimo dėl termino likvidavimo procedūrai vykdyti pratęsimo aplinkybės, o tai reiškia, kad nagrinėto klausimo esmė buvo atskleista.

12Dėl termino likvidavimo procedūrai vykdyti

  1. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylose yra viešojo intereso. Bankroto bylos iškėlimas ir nagrinėjimas neišvengiamai turi įtakos visų įmonės kreditorių, taip pat visos visuomenės bei valstybės interesams, nes užbaigus bankroto bylą įmonė skolininkė paprastai yra likviduojama. Viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tuo atveju, jeigu racionaliai panaudojami bankrutuojančios įmonės turtas ir lėšos ir pasiekiamas kuo maksimalesnis kreditorių reikalavimų patenkinimo rezultatas. Įmonės likvidavimo procedūrų nukėlimas neapibrėžtam laikui ir nekonstatavus tam akivaizdaus pagrindo laikytinas neatitinkančiu viešojo intereso ir prieštaraujančiu bankroto proceso principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2014).
  2. Likviduojant bankrutavusią įmonę, administratorius atlieka ĮBĮ 31 straipsnyje nurodytus veiksmus: disponuoja įmonės turtu bei lėšomis ir užtikrina jų apsaugą (1 punktas); ĮBĮ nustatyta tvarka organizuoja turto pardavimą ir jį parduoda ar perduoda kreditoriams (2 punktas); tenkina ĮBĮ nustatyta tvarka patvirtintus kreditorių reikalavimus (3 punktas) ir kt. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prasidėjus įmonės likvidavimo procedūroms, tiek bankroto administratorius, tiek ir bankroto procedūrų teisėtumo priežiūrą užtikrinantis teismas, turi operatyviai veikti bei priimti tokius sprendimus / atlikti tokius veiksmus, kurie sudarytų pagrindą kuo greičiau ir didesne apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimus bei teisingai išspręsti bylą.
  3. ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad jeigu per 24 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti įmonę bankrutavusia įsiteisėjimo dienos lieka neparduoto ir kreditoriams neperduoto bankrutavusios įmonės turto ir kreditorių nepatenkintų reikalavimų, šis turtas, kaip neturintis rinkos vertės, kreditorių, kurių reikalavimams tenkinti neužteko lėšų, sprendimu turi būti nurašytas. Nurašytas bankrutavusios įmonės turtas (išskyrus nekilnojamąjį turtą) ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jo nurašymo dienos turi būti panaudojamas arba sunaikinamas kreditorių nustatyta tvarka. Nurašytą nekilnojamąjį turtą administratorius ne vėliau kaip per 30 dienų po jo nurašymo dienos pagal perdavimo aktą turi neatlygintinai perduoti savivaldybei, kurios teritorijoje yra šis nekilnojamasis turtas. Per nurodytą terminą savivaldybė privalo perimti šį turtą. Kreditorių susirinkimo prašymu šioje dalyje nurodytą 24 mėnesių terminą teismas gali pratęsti.
  4. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ĮBĮ 33 straipsnio 7 dalyje nustatytas terminas pratęsiamas tik išimtiniais atvejais labai neilgam ir konkrečiam laiko tarpui, kai egzistuoja objektyvios (tiek nuo įmonės kreditorių, tiek nuo įmonės bankroto administratoriaus valios nepriklausančios) priežastys, kliudančios baigti bankroto procedūrą, ir tik tiek, kiek protingomis ir normaliomis laiko bei darbo sąnaudomis reikia procedūroms baigti. Kuo ilgiau trunka įmonės likvidavimo procedūra, tuo didesnės administravimo išlaidos ir atitinkamai mažesnės kreditorių, kurių interesams užtikrinti pirmiausia ir yra skirta bankroto procedūra, galimybės gauti reikalavimų patenkinimą, tuo ilgiau neapibrėžtoje padėtyje išlaikomi su bankroto proceso metu likviduojamu verslu susiję asmenys. Be to, kuo ilgesnis bankroto procesas, tuo didesnės valstybės sąnaudos, kurios patiriamos teisminio bankroto procese, pačiu brangiausiu būdu likviduojant įmonę (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-222-330/2017).
  5. Pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties argumentas, kad iki šiol nė karto nebuvo prašyta pratęsti terminą likvidavimo procedūrai vykdyti, neatitinka tikrovės, nes 2017 m. balandžio 18 d. atsakovės kreditorių susirinkime buvo nutarta įpareigoti bankroto administratorių kreiptis į teismą dėl atsakovės likvidavimo procedūros termino pratęsimo iki 2017 m. gruodžio 31 d. dėl to, jog perimto turto pardavimas gali užsitęsti, ir tą pačią dieną bankroto administratorius pateikė teismui tokį prašymą, kurį teismas 2017 m. balandžio 21 d. rezoliucija tenkino.
  6. 2018 m. kovo 12 d. atsakovės kreditorių susirinkime buvo nutarta įpareigoti bankroto administratorių kreiptis į teismą dėl atsakovės likvidavimo procedūros pratęsimo iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir tą pačią dieną bankroto administratorius pateikė teismui tokį prašymą, kurį pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atmetė. Atsakovės kreditorių susirinkimo 2018 m. kovo 12 d. protokole nurodyta, kad L. G. ir R. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomam turtui pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, o byla dėl santuokos nutraukimo sustabdyta ir nėra duomenų, kada ji bus toliau nagrinėjama.
  7. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tikrinant, ar egzistavo svarbios priežastys, dėl kurių pirmosios instancijos teismas turėjo ir 2018 metais pratęsti terminą atsakovės likvidavimo procedūrai vykdyti, svarbu aptarti ir įvertinti atsakovės (individualios įmonės) likvidavimo proceso ypatumus, pagrindinius likviduojant bankrutavusią įmonę atliktus veiksmus ir nustatyti dar neatliktus veiksmus, kurie galėtų ir turėtų būti atlikti, jeigu terminas būtų pratęstas.
  8. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pripažino R. G. IĮ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Taigi jau ilgiau nei 3 metus yra vykdomos bankrutavusios individualios įmonės, t. y. neribotos civilinės atsakomybės privataus juridinio asmens, likvidavimo procedūros (Lietuvos Respublikos individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) per tuos pačius terminus privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. Ši įstatymo nuostata susijusi su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, jeigu įstatymai nenustato kitaip.
  9. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad individualiai įmonei neturint pakankamai turto atsiskaityti už savo skolas, už jas turi atsiskaityti savininkas asmeniniu turtu ir jam tenkančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise turto dalimi. Individualios įmonės savininko prievolė atsiskaityti už įmonės skolas yra subsidiari. Subsidiariai atsakingas už individualios įmonės prievoles yra tas sutuoktinis, kuris yra įmonės savininkas. Individualios įmonės steigėju yra vienas fizinis asmuo ir nuo įmonės įregistravimo jis laikomas individualios įmonės savininku (Individualių įmonių įstatymo 3 ir 6 straipsniai). Individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą. Individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo individualios įmonės kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012).
  10. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-4307-567/2015, kuris yra įsiteisėjęs, priteisė iš R. G. 430 145,63 Eur žalos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. kovo 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo R. G. IĮ naudai. Bankroto administratoriaus veiklos ataskaitoje nurodyta, kad reikalavimo teisė į šią skolą 2016 m. kovo 1 d. buvo perleista už 800 Eur. Kadangi pardavus reikalavimo teisę gautos sumos nepakako patenkinti patvirtintą vienintelio atsakovės kreditoriaus – apelianto – 430 145,64 Eur reikalavimą, o kito realizuotino turto atsakovė neturėjo, aktualus tapo teisinis reglamentavimas, leidžiantis tokiais atvejais išieškojimą vykdyti iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto.
  11. Pagal ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalį administratorius privalo pasiūlyti sudaryti taikos sutartį neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės kreditoriams prieš kreipdamasis į teismą dėl išieškojimo iš įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai neribotos civilinės atsakomybės įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ir kreditorių reikalavimams tenkinti. Teismas priima nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu šalys iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo nesusitarė dėl taikos sutarties sudarymo. Įsiteisėjus ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalyje nurodytai teismo nutarčiai, parduodamas įmonės turtas ir (arba) neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turtas, į kurį teisės aktų nustatyta tvarka gali būti nukreiptas išieškojimas, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė (ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalis).
  12. Tam, kad būtų galima pasiūlyti neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkui (savininkams) sudaryti taikos sutartį, o teismui priimti nutartį išieškoti iš neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) turimo turto, pirmiausia pagal minėtoje kasacinio teismo nutartyje nurodytus kriterijus turėjo būti išsiaiškinta, kas yra neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininkas (savininkai). Tačiau byloje nėra duomenų, ar buvo aiškinamasi, kas yra atsakovės savininkas (savininkai) – tik R. G. ar ir jo sutuoktinė L. G. (t. y. ar ginčijama prezumpcija, kad atsakovės savininkas yra tik R. G.). Nepaisant to, kad nėra duomenų apie nurodytos prezumpcijos paneigimą, atsakovės bankroto bylą nagrinėjančio teisėjo 2017 m. rugsėjo 22 d. rezoliucija bankroto administratoriaus prašymu R. G. sutuoktinė L. G. buvo įtraukta į atsakovės bankroto bylą būtent bendraatsakove. Byloje taip pat nėra duomenų, ar atsakovės savininkui (savininkams) buvo pasiūlyta sudaryti taikos sutartį su įmonės kreditoriumi – apeliantu, nors administratorius privalo tai padaryti (ĮBĮ 28 straipsnio 2 dalis).
  13. Nepaisant to, kad L. G. ir R. G. santuoka buvo įregistruota 1989 metais, o turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu turtui taikomas įstatymų, o ne pagal sutartis nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas (CK 3.81 straipsnio 1 dalis, 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas), byloje taip pat nėra duomenų, ar buvo aiškinamasi, kuris sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, o kuris – asmeninė nuosavybė.
  14. Aptartos prieštaringos aplinkybės, susijusios su įmonės savininko (savininkų) nustatymu, L. G. bei R. G. turto teisinio režimo nustatymu, ir neaiškios aplinkybės, susijusios su tuo, ar buvo pasiūlyta sudaryti taikos sutartį, leidžia pagrįstai abejoti bankroto administratoriaus veiklos tinkamumu.
  15. Nors paprastai teismų praktikoje tokiose situacijose duodamas vienas bendras (abstraktus) leidimas nukreipti išieškojimą į visą neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko (savininkų) turimą turtą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-282-330/2018, 2018 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-810-330/2018), tačiau Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 18 d. ir 2017 m. gegužės 31 d. nutartimis atsakovės bankroto administratoriaus prašymu buvo leista bankrutavusios R. G. IĮ bankroto administratoriui E. R. parduoti po santuokos sudarymo įsigytą, tačiau R. G. vardu registruotą konkretų turtą – žemės sklypą, esantį ( - ), Vilniuje, ginklus (6 vnt.) ir transporto priemones, nurodant, kad šis turtas nuosavybės teise priklauso R. G..
  16. Kaip nurodyta bankroto administratoriaus veiklos ataskaitoje, nuo 2017 m. gegužės 9 d. iki 2017 m. gegužės 30 d. už 2 410 Eur buvo parduotos transporto priemonės. Kitas turtas, kurį teismas leido parduoti, t. y. žemės sklypas, esantis ( - ), Vilniuje, ir ginklai (6 vnt.), nėra parduoti, nes dvejos žemės sklypo varžytynės neįvyko dėl to, kad nedalyvavo nei vienas pirkėjas, atsakovės kreditorių susirinkimas 2017 m. rugpjūčio 7 d. nutarė neparduoti L. G. žemės sklypo, esančio ( - ), Vilniuje, už 2017 m. gegužės 12 d. gautame pasiūlyme nurodytą kainą (5 000 Eur), o vėliau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-561-931/2018 šį turtą areštavo iki bus išnagrinėta byla dėl santuokos nutraukimo.
  17. Nors 2017 m. rugsėjo 8 d. L. G. ir R. G. prašyme dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, kurį Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2YT-561-931/2018 paliko nenagrinėtą (nutartis įsiteisėjusi), žemės sklypas ir ginklai buvo nurodyti kaip bendroji jungtinė nuosavybė, atskirajame skunde apeliantas laikosi pozicijos, kad žemės sklypas, esantis ( - ), Vilniuje, priklauso įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise. Apelianto teigimu, šiame žemės sklype yra gyvenamasis namas, kuris nors ir nėra įregistruotas Nekilnojamo turto registre, tačiau, tikėtina, jog jis taip pat priklauso R. G.. Bankroto administratoriaus veiklos ataskaitoje taip pat nurodyta, kad žemės sklype yra pastatyti, tačiau neįregistruoti statiniai – namas ir ūkinis pastatas. Pagal CK 6.395 straipsnio 1 dalį, parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, statinių, įrenginių, sodinių ar kitokių objektų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas, tačiau jeigu šis klausimas sutartyje neaptartas, laikoma, kad nuosavybės teisė į parduotame žemės sklype esančius pastatus, statinius, įrenginius, sodinius ir kitokius objektus perėjo žemės sklypo pirkėjui.
  18. Taigi per daugiau nei 3 metus vykdytas atsakovės likvidavimo procedūras buvo parduotas įmonės turtas (reikalavimo teisės) ir dalis R. G. vardu registruoto turto (transporto priemonės), už kurio pardavimą gautos pajamos padengia tik administravimo išlaidas, tačiau kitas R. G. vardu registruotas turtas (žemės sklypas ir ginklai), kurį teismas yra leidęs parduoti, nebuvo realizuotas dėl anksčiau aptartų priežasčių (dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, dėl nesėkmingų varžytynių, dėl apelianto nepritarimo L. G. pasiūlymui pirkti žemės sklypą). Po to, kai įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartis palikti nenagrinėtą L. G. ir R. G. prašymą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos, todėl ši parduoti turtą kliudžiusi priežastis šiuo metu jau yra išnykusi.
  19. Nors pirmosios instancijos teismas, atmesdamas atsakovės bankroto administratoriaus prašymą, akcentavo vieną iš teisminio bankroto proceso tikslų – kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras, tačiau pagrindinis bankroto procesui keliamas tikslas – patenkinti kreditorių reikalavimus. Šis tikslas yra galutinis rezultatas, kurio siekiama bankroto procedūromis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-915/2017). Taigi tikslas kiek įmanoma operatyviau užbaigti bankroto procedūras negali paneigti tikslo būtent bankroto procese patenkinti kreditorių reikalavimus, juolab, kai egzistuoja turtas, iš kurio dar galima išieškoti.
  20. Nepratęsus termino likvidavimo procedūrai vykdyti, ji turėtų būti baigiama, priimamas sprendimas dėl įmonės pabaigos ir juridinis asmuo išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro. Šiuo atveju bankroto administratorius po to, kai pirmosios instancijos teismas atmetė jo prašymą pratęsti terminą, pateikė pirmosios instancijos teismui 2018 m. kovo 29 d. prašymą priimti sprendimą dėl atsakovės pabaigos, tačiau šis prašymas dar nėra išnagrinėtas. Pagal teismų praktiką teismas, gavęs iš bankrutavusios įmonės bankroto administratoriaus dokumentus, būtinus sprendžiant klausimą dėl įmonės pabaigos, gali priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos tik tuo atveju, kai nelieka abejonių, jog atlikti visi įstatyme numatyti būtinieji bankroto proceso darbai, tinkamai pabaigtos bankroto procedūros ir išnaudotos visos galimybės patenkinti kuo daugiau bankrutavusios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-380-196/2016, 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1041-823/2017).
  21. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra išnaudotos visos galimybės patenkinti kuo didesniu mastu apelianto, kaip vienintelio bankrutavusios įmonės kreditoriaus, finansinį reikalavimą. Teismo vertinimu, termino likvidavimo procedūrai vykdyti nepratęsimas tokioje situacijoje, kokia susiklostė šioje byloje, kai nėra duomenų, ar buvo išsiaiškinta, ar R. G. yra vienintelis atsakovės savininkas, subsidiariai atsakingas už atsakovės prievoles (atitinkamai ir nėra aišku, iš kokio turto gali būti išieškoma), ar bankroto administratorius įvykdė pareigą pasiūlyti atsakovės savininkui (savininkams) sudaryti taikos sutartį su įmonės kreditoriumi – apeliantu, galutinai nenustatytas turto, iš kurio galima išieškoti, teisinis režimas, ir nerealizuotas turtas, kurį teismas yra leidęs parduoti, neatitiktų pagrindinio bankroto procesui keliamo tikslo – maksimaliai patenkinti kreditorių reikalavimus. Jau minėta, kad apeliantas yra vienintelis atsakovės kreditorius su 430 145,64 Eur reikalavimu, kuris nesutinka su įmonės pabaiga nerealizavus įmonės savininkui priklausančio turto.
  22. Sutiktina su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje nurodyta teismų praktika nepagrindžia termino likvidavimo procedūrai vykdyti nepratęsimo. Visų pirma, nurodytose bylose buvo sprendžiami kiti klausimai, o ne dėl termino likvidavimo procedūrai vykdyti pratęsimo. Antra, nurodytose bylose buvo sprendžiami klausimai, susiję su ribotos civilinės atsakomybės juridiniais asmenimis, o šiuo atveju bankrutavo neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Trečia, nurodytose bylose pasisakyta dėl įmonės kreditorių galimybės pretenduoti į naujai atsiradusį bankrutavusios įmonės turtą, o šiuo atveju turtas ne galimai atsiras ateityje, tačiau jau yra, ir tai yra ne įmonės turtas, o neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens savininko (savininkų) turtas.
  23. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad susidariusioje situacijoje pirmosios instancijos teismas, žinodamas neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens likvidavimo proceso ypatumus ir įvertinęs visas šioje nutartyje aptartas faktines atsakovės likvidavimo aplinkybes, turėjo leisti bankroto administratoriui užbaigti pradėtas atsakovės likvidavimo procedūras, o ne atmesti jo prašymą dėl termino įmonės likvidavimo procedūrai vykdyti pratęsimo.

13Dėl procesinės bylos baigties

  1. Apibendrindamas išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė bankroto proceso tikslų ir paskirties bei teisingumo ir protingumo principų neatitinkančią, todėl nepagrįstą nutartį atmesti atsakovės bankroto administratoriaus prašymą dėl likvidavimo procedūrų termino pratęsimo, kuri naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – 2017 m. gruodžio 31 d. pasibaigęs terminas likvidavimo procedūrai vykdyti atnaujinamas (CPK 78 straipsnio 1 dalis) ir bankrutavusios R. G. IĮ bankroto administratoriui nustatomas terminas iki jo prašyme nurodytos datos – 2018 m. gruodžio 31 d. – atsakovės likvidavimo procedūroms vykdyti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti terminą atsakovės bankrutavusios R. G. individualios įmonės likvidavimo procedūroms vykdyti ir bankroto administratoriui E. R. nustatyti terminą atsakovės bankrutavusios R. G. individualios įmonės likvidavimo procedūroms vykdyti iki 2018 m. gruodžio 31 d.

Proceso dalyviai
Ryšiai