Byla 2-288-622/2012
Dėl žalos atlyginimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Audrius Saulėnas, sekretoriaujant Sigitai Moncevičienei, dalyvaujant ieškovės A. S. atstovėms A. A. S., advokatei Aurelijai Rulevičei, atsakovo VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės atstovams B. P., V. R., atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovui G. T., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. S. ieškinį atsakovams VŠĮ Klaipėdos universitetinei ligoninei, AB „Lietuvos draudimas“, trečiajam asmeniui A. J. dėl žalos atlyginimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovė patikslintu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovų VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės ir AB „Lietuvos draudimas“ 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; turtinės žalos atlyginimą vienos minimalios mėnesinės algos dydžio periodinėmis išmokomis, mokamomis kas mėnesį, išmokų dydį perskaičiuojant atsižvelgus į minimalios mėnesinės algos dydžio pasikeitimus nuo 2010-02-17 iki jos sūnui P. S. bus nustatytas neįgalumo lygis; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2005 metais buvo sveika, laukėsi. Gimdyti turėjo 2005-08-17. Gavusi siuntimą į VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės nėštumo patologijos skyrių, šioje medicinos įstaigoje buvo gydoma nuo 2005-07-05 iki 2005-07-22 ir 2005-07-12 gimdė. Ligoninėje ją apžiūrėjo, ligos diagnozę nustatė ir gydymą skyrė gydytoja A. J.. Nors jos būklė blogėjo, tačiau neefektyvus gydymas buvo tęsiamas, nesiimta jokių gydymo taktikos peržiūrėjimo ar pakeitimo priemonių. 2005-07-12 jai buvo atlikta cezario pjūvio operacija, kurios metu jos sūnus P. S. 2005-07-12 gimė sužalotas. Sūnui buvo teikiama reanimacijos pagalba, jis liko gyvas, tačiau visą gyvenimą bus neįgalus. Dėl netinkamo gydymo, dėl gydytojos A. J. klaidų nustatant neefektyvų gydymą, nepagrįsto delsimo operaciniam gimdymui atsirado didelės komplikacijos, jai ir sūnui padaryta turtinė ir neturtinė žala (t. 1, b. l. 77-81).

4Ieškovo atstovės ieškinyje pareikštus reikalavimus palaiko ir prašo juos patenkinti (t. 2, b. l. 120-124, 126).

5Atsakovo VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės atstovai su ieškiniu nesutiko ir prašo jį atmesti. Nurodė, kad atsakovu tokio pobūdžio bylose turėtų būti pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, ieškovė neprašė panaikinti pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo, todėl jis yra galiojantis. Jokia žala ieškovei ir jos kūdikiui nebuvo padaryta, gydytojai pagal nustatytas metodikas teikė paslaugas ir stebėjo pacientės ir jos kūdikio būklę. Gydytoja A. J. suteikė pagalbą tinkamai ir profesionaliai. Pagrindinė nelaimės priežastis – neišnešiotumas (t. 2, b. l. 126).

6Atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovas su ieškiniu nesutiko ir prašo jį atmesti. Nurodė, jog palaiko kito atsakovo argumentus dėl taikyto gydymo tinkamumo. Be to, draudikui neatsiranda pareigos mokėti draudimo išmoką, nes nėra visų reikalingų draudžiamo įvykio sąlygų (t. 2, b. l. 127).

7Trečiasis asmuo A. J. į teismo posėdį neatvyko. Yra nurodžiusi teismui, jog su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti (t. 2, b. l. 116).

8Ieškinys atmestinas.

9Byloje nustatyta, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl to, ar pagrįstai ieškovė prašo kvalifikuoti neteisėtais VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės gydytojos (trečiojo asmens A. J.) veiksmus, gydant ieškovę ir nustatyti priežastinį šių veiksmų ryšį dėl ieškovės gimusio sūnaus P. S. neįgalumo.

10Sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už joje dirbančių gydytojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytą žalą pacientams yra deliktinė civilinė atsakomybė (CK 6.283, 284 straipsniai). Civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). Asmuo (ieškovas), pareiškęs sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų kaltais veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai). Žalą padariusio asmens kaltė preziumuojama, taigi tik tais atvejais, kai kaltės prezumpcija yra paneigiama, ieškovas turi įrodyti ir žalą padariusio asmens kaltę (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal ieškovų I. J., M. Č. ir J. Č. ieškinį atsakovui viešajai įstaigai Vilniaus miesto universitetinei ligoninei, tretieji asmenys N. B. teisių perėmėja L. B., J. L. M., dėl žalos atlyginimo , bylos Nr. 3K-3-59/2010).

11Pasisakydamas dėl žalos, kylančios iš asmens sveikatos priežiūros santykių, atlyginimo, kasacinis teismas yra nurodęs, kad gydytojo profesijos, jo teikiamų paslaugų ir šios veiklos metu susiklostančių santykių specifiką lemia gydytojo profesijos ypatumai, dėl kurių gydytojo atsakomybė pripažįstama viena iš profesinės atsakomybės rūšių. Profesinei atsakomybei būdinga tai, kad profesionalo veiksmai vertinami taikant griežtesnius atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo standartus. Vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą, turi būti taikomas atidaus, dėmesingo, rūpestingo, kvalifikuoto gydytojo elgesio standartas. Pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Taigi sprendžiant dėl gydytojų kaltės, būtina atsakyti į klausimą, ar tikrai medicininės paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangas. Šiuo tikslu turi būti remiamasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, bet ir gydytojų profesinės etikos nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. S. v. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė, bylos Nr. 3K-3-1140/2001; 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-556/2005; 2010 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. P. ir kt. v. VšĮ Marijampolės ligoninė ir kt., bylos Nr. 3K-3-77/2010.). Profesionalo veiksmų neteisėtumas gali reikštis nepakankamai atidžiu, nepakankamai rūpestingu profesinių pareigų atlikimu. Dėl to teismai tokiose bylose privalo ne tik aiškintis, ar gydytojas parinko tinkamus gydymo metodus, medikamentus, bet ir ar jis tinkamus gydymo metodus taikė rūpestingai, atidžiai ir atsargiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-556/2005). Pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą; pacientą ir gydytoją siejančios prievolės turinį sudaro ne pareiga garantuoti tam tikrą konkretų rezultatą, bet pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį. Taigi teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-478/2008). Gydytojų civilinė atsakomybė už netinkamą gydymą yra specifinė neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, aspektais. Gydytojo profesinės atsakomybės pobūdis yra nulemtas sveikatos priežiūros, kaip visuomenės veiklos srities, reikšmingumo ir su tuo susijusios būtinybės garantuoti tinkamą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą visuomenei. Gydytojas, kaip profesionalas, turi specialių žinių, t. y. žmogui gyvybiškai svarbiais klausimais žino ir gali daugiau negu kiti, be to, jis turi pripažintą teisę specialias žinias taikyti ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus; specialisto turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją, žmogus, pasikliovęs specialistu, turi jaustis saugus, todėl atitinkamos profesijos asmeniui yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo reikalavimai. Tai yra esminis profesionalo atsakomybės bruožas. Gydytojo veiksmų neteisėtumas ir kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, gali būti konstatuojami esant lengvesnio laipsnio pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai pažeidimui negu įprastu civilinės atsakomybės atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos, bylos Nr. 3K-3-408/2009).

12Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009.). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008).

13CPK 212 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Ekspertizę skiria teismas, jei tam yra pagrindas – būtinybė išsiaiškinti tam tikrą byloje kilusį klausimą, kai reikalingos specialios mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinios (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, kai ekspertizė – faktų tyrimo procesas yra atliekamas asmenų, kurie teismo nepaskirti byloje ekspertais, surašyta eksperto išvada nelaikoma įrodinėjimo priemonė – eksperto išvada, o priskirtina kitai įrodinėjimo priemonei – rašytiniam įrodymui. Eksperto išvada teismui neprivaloma. Ji turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Congestum group“ v. UAB „Sermeta“, bylos Nr. 3K-3-54/2009). Teisminio nagrinėjimo metu gali būti naudojami kaip įrodymai rašytiniai aktai, kurie pagal savo prigimtį yra ekspertinio pobūdžio – gaunami atlikus tam reikalingus tyrimus ir pritaikius specialias žinias. Jeigu toks tyrimas buvo atliktas ne pagal teismo ar teisėjo nutartį civilinėje byloje, tai, nepaisant jo tiriamojo-mokslinio pobūdžio, gauta išvada laikoma rašytiniu įrodymu, nes jame gali būti žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Valviktė“ v. UAB „Laugina“, bylos Nr. 3K-3-575/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Fabrikant corparation“ v. UAB „Vilniaus ūkas“, bylos Nr. 3K-3-130/2009.).

14Nagrinėjamu atveju ieškovė 2007-07- 14 kreipėsi į valstybinę medicininio audito inspekciją dėl jai VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybės. Išnagrinėjusi skundą, valstybinė medicininio audito inspekcija 2008-03-13 padarė išvadą, jog 2005-07-05 – 2005-07-22 VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje A. S. akušerijos profilio sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos nepažeidžiant teisės aktuose ir įstaigos vidaus dokumentuose nustatytų reikalavimų, VšĮ Klaipėdos ligoninėje asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pažeidimų išorės ir vidaus dokumentuose bei kokybės vadybos sistemos trūkumų nenustatyta (prijungtos civ. bylos Nr. 2-8222-792/2008 b. l. 15-21). Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, išnagrinėjusi A. S. prašymą, nusprendė, kad skundžiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos pareiškėjai A. S. ir jos sūnui P. S. VšĮ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje buvo teiktos laiku ir tinkamai, žala A. S. ir jos sūnaus P. S. sveikatai nebuvo padaryta (t. 1, b. l. 9). Bylos nagrinėjimo metu teismas tenkino ieškovės ir jos atstovių prašymą dėl ekspertizės skyrimo ir 2010-11-16 nutartimi paskyrė deontologinę teismo medicinos ekspertizę (t. 2, b. l. 9-11). Ekspertizės įstaiga buvo parinkta atsižvelgiant į ieškovės prašymą, klausimai ekspertui buvo pateikti tokie, kokių prašė ieškovė. Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie LR Teisingumo ministerijos Vilniaus skyrius pateikė teismui ekspertizės aktą Nr. EDG 67(147)/11 (01), kuriame be kita ko yra nurodyta, kad per laikotarpį nuo nėščiosios hospitalizavimo 2005-07-05 iki 2005-07-12 cezario pjūvio operacijos atlikimo gydytoja A. J. stebėjo nėščiosios bei vaisiaus sveikatos būklės dinamiką tinkamai ir taikė tinkamą gydymo ir tyrimo taktiką (išvadų 5 punktas); tarp išsivysčiusios naujagimio hipoksijos ir gydytojos A. J. veiksmų priežastinio ryšio nėra (išvadų 12 punktas); tarp cezario operacijos metu gimusiam P. S. išsivysčiusios generalizuotos simptominės epilepsijos bei specifinio mišraus raidos sutrikimo ir gydytojos A. J. veiksmų priežastinio ryšio nėra (išvadų 13 punktas). Ekspertizės aktą pasirašė du teismo medicinos ekspertai ir du specialistai (t. 2, b. l. 53).

15Teismas negali sprendimo grįsti prielaidomis, sprendime teismas turi pateikti įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Teismas neturi jokio pagrindo paneigti paminėtų medicinos specialistų išvadų (išvados paneiginėjamos iš esmės tik ieškovės ir jos atstovių teikiamais žodiniais paaiškinimais), kuriuose vieningai yra nurodoma, kad ieškovės ir jos sūnaus atžvilgiu VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės personalas jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Ieškovė neįrodė VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio tarp ligoninės personalo veiksmų ir ieškovei bei jos sūnui po gimdymo atsiradusių neigiamų padarinių. Vien šios aplinkybės konstatavimo užtenka ieškiniui atmesti, todėl teismas nebepasisako nei dėl prašomos priteisti žalos dydžio, nei dėl kito atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ išsakytų argumentų, susijusių su draudiminiu įvykiu.

16Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270 straipsniu,

Nutarė

17Ieškovės ieškinį atmesti.

18Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.

Ryšiai