Byla 2K-350-222/2015
Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Eligijaus Gladučio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. (J. M.) ir jo gynėjos advokatės Jolantos Danišauskienės kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 22 d. nutarties.

2Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu J. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

3Iš J. M. priteista: Vilniaus teritorinei ligonių kasai 12 781,36 Lt turėtų gydymo išlaidų, M. S. 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

4Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 22 d. nutartimi nuteistojo J. M. apeliacinis skundas atmestas.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6J. M. nuteistas pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. birželio 24 d., apie 21.45 val., bute, esančiame ( - ), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (3,42 proc.), sunkiai sužalojo žmogų – tyčia vieną kartą peiliu dūrė nukentėjusiajam M. S. į pilvą ir taip padarė jam pilvo sienos kiauryminę durtinę-pjautinę žaizdą su pilvo organų pažeidimais, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą. Šią nusikalstamą veiką J. M. padarė peržengdamas būtinosios ginties ribas.

7Kasaciniu skundu nuteistasis J. M. ir jo gynėja advokatė J. Danišauskienė prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir bylą nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

8Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 28 straipsnio 3 dalį, 135 straipsnio 1 dalį – ir padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 276 straipsnio 4 dalies, 301, 305 straipsnių pažeidimų, sukliudžiusių išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus.

9Kasatoriai nurodo, kad teismų išvada, jog nuteistasis sužalojo M. S. peržengdamas būtinosios ginties ribas, nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimui, neįvertino įrodymų visumos, nepašalino tarp jų esančių prieštaravimų, vienus įrodymus vertino atskirai nuo kitų ir iš esmės rėmėsi nukentėjusiojo bei jo sugyventinės parodymais. Nebuvo atsižvelgta ir į visas bylos aplinkybes, liudijančias apie sužalojimo nukentėjusiajam padarymo mechanizmą, kaltę, neanalizuotos būtinosios ginties bei jos ribų peržengimo sąlygos.

10Kasaciniame skunde išdėstomos BK 28 straipsnio 2, 3 dalių nuostatos, teigiama, kad teismo nutartyje nepasisakyta nei apie kėsinimosi pobūdį, nei apie jo pavojingumą. Pasak kasatorių, kėsinimasis, nuo kurio gynėsi J. M., atitiko pavojingumo, realumo ir akivaizdumo sąlygas ir apie tai galima spręsti analizuojant nukentėjusiojo veiksmus bei specialisto išvadą, kurioje nurodyti J. M. padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkantys sužalojimai: paviršinės pjautinės žaizdos, padarytos aštriu pjaunančių savybių turinčiu daiktu bei kiti odos nubrozdinimai, kraujosruvos, padaryti kietais bukais daiktais. Taigi, kėsindamasis į J. M. sveikatą, nukentėjusysis pažeidė baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę, o šio kėsinimosi pavojingumą pabrėžia tai, kad padaryti daugybiniai sužalojimai – devyni trauminiai poveikiai į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą, veidą. Taip pat aišku, kad kėsinimasis buvo realus, o ne besiginusio J. M. vaizduotėje, nes jis jautė smurtinius veiksmus, suprato, kad jei nepasipriešins M. S. veiksmams, šie gali nesibaigti ir sukelti pavojų ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei. Reikšmingi ir kėsinimosi pradžios bei pabaigos momentai; pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. M. fizinį smurtą patyrė iki sužalojimų nukentėjusiajam padarymo. Kasatoriai pažymi, kad gynyba vyko momentaliai, tiesiogiai gresiant pavojui J. M. sveikatai ar net gyvybei, M. S. tebesmūgiuojant, t. y. kėsinimasis buvo pradėtas ir egzistavo gynybos metu. Nagrinėjamoje byloje būtinosios ginties ribų peržengimas konstatuotas remiantis vien tuo, kad užpuolikui (nukentėjusiajam) buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau visiškai neanalizuotos kitos būtinosios ginties ribų peržengimo sąlygos, nurodytos BK 28 straipsnio 3 dalyje (besiginančiojo tiesioginė tyčia, aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo J. M. veikoje tyčią, tačiau nenurodė, ar ji tiesioginė ar netiesioginė. Tai turi didelę reikšmę, nes būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik nustačius tiesioginę tyčią. Be to, apeliacinės instancijos teismas neanalizavo nei valinio, nei intelektinio tyčios elementų, rėmėsi tik nuosprendžiu nustatytais objektyviaisiais nusikaltimo požymiais. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė apie J. M. ligą (2008 m. birželio 19–20 d. gydėsi Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, jam diagnozuota situacinė afektinė reakcija, žalingas alkoholio vartojimas). Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad J. M. yra pakaltinamas, nors sprendžiant šį klausimą privalėjo paskirti ekspertizę, kad būtų išsiaiškintas jo pakaltinamumas, taip pat – gebėjimas teisingai suprasti ir įvertinti į jį nukreipto kėsinimosi pavojingumą. Šios aplinkybės yra svarbios, nes kaltė – tai psichinis kaltininko ryšys su padaryta nusikalstama veika. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo M. S. parodymų patikimumą, neatkreipė dėmesio į tai, kad byloje nėra jo charakteristikos, nevertino nukentėjusiojo ir nuteistojo asmenybės, ligos, psichikos sutrikimų, nuteistojo versiją patvirtinančių faktinių aplinkybių, pareigūnų parodymų apie bylos faktines aplinkybes. Dėl to teismas netinkamai nustatė sužalojimų padarymo mechanizmą, kaltės formą, išvadas grindė bendro pobūdžio formuluotėmis, kurios yra hipotetinės ir deklaratyvios. Kasatorių teigimu, liko visiškai netirtas ir J. M. veikos padarymo bei jos padarinių atsiradimo mechanizmas, dėl to padaryta tik prielaidomis grįsta išvada. Kasaciniame skunde pažymima, kad J. M. nuo pat pradžių tvirtino, jog nukentėjusysis M. S. jį užpuolė iš nugaros ir, kaip nustatė specialistas, sudavė mažiausiai devynis smūgius; siekdamas sustabdyti M. S. smurtą, J. M. išsitraukė iš dėtuvės peilį ir laikė atkišęs priešais save, po kelių sekundžių nukentėjusysis dar kartą stipriai užsimojo norėdamas smogti, tačiau būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio neišlaikė pusiausvyros ir pats užšoko (pasismeigė) ant peilio. Kasatorių manymu, teismai, pažeisdami nekaltumo prezumpcijos principą, šią J. M. versiją nepagrįstai atmetė, be to, neatsižvelgė į svarbią aplinkybę – sunkų nukentėjusiojo girtumą, dėl kurio jis galėjo neišlaikyti pusiausvyros ir griūti ant peilio. Šiuo atveju teismai rėmėsi prieštaringais nukentėjusiojo ir jo sugyventinės N. Š. parodymais, kad J. M. neva dūrė peiliu. Kasatorių teigimu, specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad negalima nei patvirtinti, nei paneigti to, jog nukentėjusysis užšoko ant peilio, kelia abejonių dėl sužalojimų padarymo mechanizmo, kuris yra vienas esminių momentų nustatant būtinosios ginties ribas. Be to, specialisto išvadoje nenurodyta nukentėjusiojo patirtų sužalojimų kanalo kryptis, jėga, kuria jie padaryti. Tai reiškia, kad abi iškeltos versijos apie sužalojimų padarymo mechanizmą turėjo būti teismo nuodugniau, pašalinus visas abejones ir prieštaravimus, ištirtos, be kita ko, įvertinant ir J. M. bei M. S. asmenybes, psichologinius sutrikimus, ligas, jų girtumo poveikį elgesiui (tai svarbu sprendžiant apie būtinosios ginties proporcingumą) ir kitas veikos padarymo aplinkybes.

11Kasaciniame skunde analizuojama, kada gali būti daroma išvada apie gynybos atitikimą kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Kasatoriai nurodo, kad nagrinėjamu atveju tiek besikėsinantis, tiek besiginantis asmuo pažeidė tą pačią baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę – žmogaus sveikatą, ir pabrėžia, kad įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, taip pat neriboja gynybai naudojamų priemonių, t. y. besiginančiojo atkirtis neturi būti smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi. Kasatorių nuomone, tai, kad J. M. ir M. S. padaryti skirtingi sužalojimai (nežymus ir sunkus sveikatos sutrikdymai), kad gynybai nuo smūgių ranka panaudota priemonė – peilis, dar nereiškia, jog buvo peržengtos būtinosios ginties ribos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125/2015). Būtina atsižvelgti ir į įvykio situaciją bei į J. M. padarytus reikšmingiausius sužalojimus, t. y. pjautines žaizdas ant nugaros ir dešiniojo peties srityje, dėl kurių kyla pagrįstų abejonių, ar nukentėjusysis nepanaudojo kokio nors įrankio, kurio J. M. galėjo neįsidėmėti dėl girtumo, didelio susijaudinimo ar psichinio sutrikimo galbūt sukeltos trumpalaikės amnezijos. Teismai į šias aplinkybes neatsižvelgė.

12Kasatoriai, akcentuodami jau anksčiau nurodytas aplinkybes apie J. M. patirtus sužalojimus, nukentėjusiojo M. S. veiksmus, mano, kad nuteistasis dėl jau minėtos savo ligos užpuolimo pavojingumą galėjo suvokti esant didesnį, t. y. kad buvo kėsinamasi ne tik į jo sveikatą, bet ir į gyvybę. Todėl, kasatorių manymu, būtinosios ginties ribos nebuvo viršytos, J. M. atlikti veiksmai – peilio išsitraukimas gintis – buvo proporcingi pavojingam užpuolimui.

13Kasatoriai, skunde išdėstę BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nurodo, kad teismai iš esmės pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepašalino prieštaravimų, ne visus bylos duomenis patikrino, dėl to padarė abejotinas, prielaidomis bei ginčytinais duomenimis grįstas išvadas, pakankamai neatskleidę įvykio aplinkybių. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kad kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo. Kasatoriai teigia, kad jų skunde išvardyti pažeidimai lėmė neteisėto ir nepagrįsto apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą.

14Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė atsiliepimu į kasacinį skundą siūlo jį atmesti.

15Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo išvados paremtos teisiamajame posėdyje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais, kad teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės dėl nuteistojo J. M. kaltės sunkiai sutrikdžius M. S. sveikatą peržengiant būtinosios ginties ribas, todėl jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį. Atsiliepime nurodoma, kad teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Įrodymais pripažinti duomenys buvo gauti teisėtais būdais ir juos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, todėl įrodymai atitinka BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas. Nustatyta, kad kasatorius, nukentėjusiajam M. S. prieš jį naudojant fizinį smurtą, tyčia vieną kartą dūrė jam peiliu, padarydamas sunkų sveikatos sutrikdymą. Tai, kad J. M. peržengė būtinosios ginties ribas, patvirtina ne tik nuoseklūs nukentėjusiojo M. S., bet ir liudytojų N. Š., J. L.-M., T. B., A. T. parodymai. Be to, paties nuteistojo duoti paaiškinimai iš esmės sutampa su kitais įrodymais. Pasak prokurorės, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, byloje neliko nepašalintų prieštaravimų ar abejonių.

16Be to, atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 punktu, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, kuriame nuteistasis teigė, kad nukentėjusįjį sužalojo neatsargiai, ir prašė jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 137 straipsnį. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir į skundo argumentus atsakė. Kasaciniame skunde, skirtingai nei apeliaciniame skunde, nurodoma, kad kasatorius sunkiai sužalojo nukentėjusįjį gindamasis nuo jo pavojingo, akivaizdaus ir realaus puolimo, neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Šie kasacinio skundo argumentai atmestini, nes pagal teismų nustatytas įvykio aplinkybes J. M. veiksmai aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio. Be to, atsiliepime pažymima, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartas kasatoriaus gydymasis Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir padarytos pagrįstos išvados dėl reikalingumo skirti teismo psichiatrijos ekspertizę ir jo pakaltinamumo. Ikiteisminio tyrimo metu Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos psichiatrijos komisijai buvo pateikta užduotis – atsakyti į klausimą, ar tikslinga J. M. skirti psichiatrinę ekspertizę. Pateikta specialisto išvada Nr. 89TPK-76, kurioje nurodyta, kad nėra duomenų, jog J. M. sirgtų lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu ar silpnaprotyste, taip pat nėra duomenų, kad jis byloje nagrinėjamo įvykio metu galėjo būti laikino psichinio sutrikimo būsenos (buvo paprasto girtumo būsenos), todėl skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nėra pagrindo. Teismai pagrįstai nukentėjusiojo asmenybės nevertino kaip aplinkybės, turinčios reikšmės jo veikos kvalifikavimui.

17Nuteistojo J. M. ir jo gynėjos advokatės J. Danišauskienės kasacinis skundas atmestinas.

18Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų ir kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK normų pažeidimu

19Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų vertinimo reikalavimus, tai lėmė netinkamą BK 28 straipsnio 3 dalies taikymą. Įrodymų vertinimo pažeidimai, kaip teigia kasatoriai, pasireiškė tuo, kad nebuvo remiamasi įrodymų visuma, atskirai nuo kitų įrodymų įvertinti prieštaringi nukentėjusiojo M. S. ir liudytojos N. Š. parodymai, neatsižvelgta į nukentėjusįjį apibūdinančias aplinkybes, rodančias, kad jis nepatikimas, nepašalintos abejonės dėl jo sužalojimo mechanizmo, kurias kelia specialisto išvada. Kasatorių manymu, pažeistos ir BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatos, nepaskirta ekspertizė dėl nuteistojo J. M. pakaltinamumo išsiaiškinimo. Be to, pasak kasatorių, atmesdami nuteistojo versiją, kad nukentėjusysis pats užšoko ant jo laikyto peilio ir taip pasismeigė, teismai pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

20Teisėjų kolegija pažymi, kad iš kasacinio skundo turinio matyti, jog didesnė dalis argumentų, kuriais grindžiamas BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimas, yra bendro pobūdžio, deklaratyvūs, todėl nenagrinėtini. Kasacinio skundo argumentai, kad esą teismai rėmėsi prieštaringais nukentėjusiojo M. S. ir liudytojos N. Š. parodymais – atmestini kaip nepagrįsti, nes iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad nustatant nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes buvo remiamasi ne vien šių asmenų parodymais, o visais bylos įrodymais, tarp jų ir paties nuteistojo J. M. parodymais, kad nukentėjusysis M. S. pirmas pradėjo prieš jį naudoti fizinį smurtą, o tik po to peiliu buvo sužalotas. Beje, liudytoja N. Š. nuteistojo ir nukentėjusiojo abipusio smurtavimo momento nematė, nes tuo metu buvo kitoje patalpoje ir J. M. pamatė, kai šis rankoje laikė jau kruviną peilį. Nukentėjusiojo M. S. parodymais teismai patikėjo iš dalies, įvertinę jų patikimumą, palyginę su kitais įrodymais ir pašalinę prieštaravimus. Taip pat nepagrįsti kasatorių teiginiai apie abejotinas teismo medicinos specialisto išvadas dėl M. S. padaryto sužalojimo mechanizmo. Pažymėtina, kad teismai, konstatuodami nukentėjusiajam padaryto sužalojimo kilmę, būdą, laipsnį bei pobūdį ir kt., rėmėsi tiek minėta specialisto išvada, kurioje nurodytos specialių žinių reikalaujančios aplinkybės, bei specialisto V. Kolomieco, apklausto bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, paaiškinimais, tiek kitais bylos duomenimis, liečiančiais šias byloje nustatytinas faktines aplinkybes. Teigdami, kad teismai nepasisakė dėl J. M. gydymosi 2008 m. birželio 19–20 d. Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, kasatoriai nurodo BPK 276 straipsnio 4 dalies pažeidimą. Šiuo atveju pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad BPK 276 straipsnio, reglamentuojančio kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų perskaitymą teisiamajame posėdyje, 4 dalyje nurodyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai; apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Šiuo atveju neaišku, kodėl įžiūrimas minėtas BPK pažeidimas, o antra vertus – jo nėra. Taip pat kasatoriai neteisūs teigdami, kad neišsiaiškintos aplinkybės, susijusios su nuteistojo pakaltinamumu. Iš tiesų šiuo klausimu byloje buvo pateikta teismo psichiatro eksperto specialisto išvada, kad skirti J. M. psichiatrijos ekspertizę netikslinga ir nėra pagrindo. Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, apeliacinį skundą pateikęs nuteistasis ir jo gynėjas, dalyvavę teismo posėdyje, ne tik neprašė skirti nuteistajam psichiatrijos ekspertizę, bet ir nepateikė naujų duomenų, leidžiančių abejoti J. M. psichinės sveikatos būkle. Taigi kasaciniame skunde keliama versija dėl nuteistojo (ne)pakaltinamumo nustatymo atmestina kaip nepagrįsta. Nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas argumentuojamas ne konkrečiu teisės pažeidimu, o tiesiogiai siejamas su tuo, kad teismai turėjo patikėti nuteistojo J. M. versija esą pats nukentėjusysis užšokęs pasismeigė ant peilio. Pasak kasatorių, to nepadarę, teismai ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Tokie argumentai visiškai nepagrįsti, nes vien tai, kad padaryta teismų išvada netenkina kasatorių, savaime nereiškia teisės pažeidimo. Svarbu, kad, vertindami įrodymus, teismai pasisakė dėl jų patikimumo bei pakankamumo ir išvadas dėl nuteistojo kaltumo grindė taip, kaip to reikalauja BPK nuostatos. Be to, apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą, kuriuo jis prašė perkvalifikuoti veiką pagal BK 137 straipsnio 1 dalį kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, ir priimtoje nutartyje, be kitų aplinkybių, išnagrinėjo tai, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog M. S. ne pats susižalojo, o buvo sužalotas tyčiniais J. M. veiksmais duriant jam peiliu į pilvą. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas motyvuotai atmetė nuteistojo versiją dėl jo neatsargumo ir tai padarė remdamasis byloje ištirtų įrodymų visuma.

21Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų nepadaryta, t. y. įrodymų vertinimas pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal baudžiamojo proceso reikalavimus (BPK 320 straipsnio 3 dalis) tiek, kiek to prašė apeliacinį skundą padavęs nuteistasis. Be to, nors kasaciniame skunde nurodyta, kad buvo pažeisti BPK 301, 305 straipsniai (juose nustatyti įrodymai, kuriais pagrindžiamas nuosprendis ir aprašomoji nuosprendžio dalis), tačiau šių pažeidimų nesukonkretina, o teigti, kad minėtos BPK nuostatos buvo pažeistos, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

22Dėl BK 28 straipsnio 3 dalies taikymo

23Kasaciniame skunde teigiama, kad J. M. netinkamai taikytos BK 28 straipsnio 2, 3 dalys, nes jis neperžengė būtinosios ginties ribų. Pastebėtina, kad kasatoriai, prašydami bylą nutraukti arba perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, nurodydami prašymą pagrindžiančius argumentus, iš esmės pateikia dvi skirtingas pozicijas. Viena vertus, kasatoriai nurodo, kad J. M. kaltė, jei ji yra, tai neatsargi, o tai reikštų nusikalstamos veikos, numatytos BK 137 straipsnio 1 dalyje, buvimą; būtent tai ir prašė pripažinti nuteistasis pirmiau paduotame apeliaciniame skunde. Antra vertus, kasatoriai prašo bylą nutraukti, teigdami, kad J. M. veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų (BK 28 straipsnio 2 dalis).

24Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas tai, ar baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai, sprendžia pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes; jų nustatymas nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas (BPK 369 straipsnio 2 dalis, 376 straipsnio 1 dalis).

25Kasatoriai, teigdami, kad J. M. neperžengė būtinosios ginties ribų, daug dėmesio skiria argumentams, susijusiems su aplinkybėmis, reikšmingomis nustatant būtinosios ginties situaciją, aptaria sąlygas, kurioms esant daromos išvados apie tokios situacijos buvimą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs įvykio aplinkybes, nustatė būtinosios ginties situaciją, todėl nagrinėti su tuo susijusius kasacinio skundo argumentus nėra būtina. Taigi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tarp nuteistojo J. M. ir nukentėjusiojo M. S., jiems vartojant alkoholį, kilo buitinis konfliktas, kurio metu pirmasis fizinį smurtą pradėjo naudoti M. S., suduodamas rankomis J. M., o dėl to pastarasis, reaguodamas į prieš jį naudotą smurtą, peiliu dūrė nukentėjusiajam M. S. į pilvą. Šiuo atveju aktualus klausimas – ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma dėl didelio sumišimo ar išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis, arba ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Taigi vertinant, ar buvo peržengtos būtinosios ginties ribos, būtina išsiaiškinti, ar konkretaus įvykio metu (pripažinus būtinosios ginties situaciją) užpulto asmens panaudota gynyba aiškiai neatitiko, buvo neadekvati kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Nors įstatymas neriboja gynybos priemonių, taip pat būtinosios ginties ribų peržengimo nesaisto su besikėsinančiajam padarytu žalos dydžiu, tačiau būtinoji gintis nėra teisėta, jei kėsinimuisi atremti kaltininkas atlieka veiksmus, kurie akivaizdžiai tiek objektyviu požiūriu (išoriškai), tiek subjektyviu požiūriu (kai pačiam kaltininkui yra aišku) neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Nagrinėjamu atveju apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas, spręsdamas iš konkrečių bylos aplinkybių, visas jas įvertinęs, padarė išvadą, kad J. M., durdamas peiliu M. S. į pilvą ir taip sąmoningai jį žalodamas padarant kiaurymines pilvo žaizdas su pavojingais vidaus organų pažeidimais, pasirinko neadekvačią gynybą – panaudojo būdą ir priemonę, kuri aiškiai neatitiko prieš jį nukentėjusiojo M. S. panaudoto kėsinimosi šiam suduodant smūgius rankomis (J. M. nustatyti nežymų sveikatos sutrikdymą atitinkantys sužalojimai). Kitos byloje nustatytos įvykio, vykusio nukentėjusiojo bute, aplinkybės taip pat neleidžia teigti, kad J. M. sveikatai grėsė toks pavojus, nuo kurio gindamasis jis veikė neperžengdamas būtinosios ginties ribų. Be to, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. M., durdamas peiliu M. S. į pilvą ir taip sunkiai sutrikdydamas (sužalodamas) jo sveikatą, veikė tiesiogine tyčia. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuriuo šis prašė kvalifikuoti veiką pagal BK 137 straipsnio 1 dalį kaip sunkų nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, pripažino teisingomis pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas. Nuosprendyje nurodyta, kad nuteistasis akivaizdžiai suprato savo veiksmų pavojingumą, siekė padarinių, kurie ir kilo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje motyvuotai paaiškinta, kodėl nėra pagrindo pripažinti esant J. M. veiksmuose neatsargios kaltės (BK 16 straipsnis). Darytina išvada, kad teisiškai vertindami bylos aplinkybes, atskleidžiančias nuteistojo kaltės turinį, teismai nepadarė klaidos, todėl kasacinio skundo teiginys dėl netinkamo BK 135 straipsnio taikymo – nepagrįstas.

26Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes padarytos išvados dėl nuteistojo J. M. veikos kvalifikavimo yra teisingos ir neprieštarauja BK 28 straipsnio 3 dalies nuostatoms.

27Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

28Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

29Atmesti nuteistojo J. M. (J. M.) ir jo gynėjos advokatės Jolantos Danišauskienės kasacinį skundą.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nuosprendžiu J. M.... 3. Iš J. M. priteista: Vilniaus teritorinei ligonių kasai 12 781,36 Lt turėtų... 4. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 5. Teisėjų kolegija... 6. J. M. nuteistas pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį už... 7. Kasaciniu skundu nuteistasis J. M. ir jo gynėja advokatė J. Danišauskienė... 8. Kasatoriai teigia, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą –... 9. Kasatoriai nurodo, kad teismų išvada, jog nuteistasis sužalojo M. S.... 10. Kasaciniame skunde išdėstomos BK 28 straipsnio 2, 3 dalių nuostatos,... 11. Kasaciniame skunde analizuojama, kada gali būti daroma išvada apie gynybos... 12. Kasatoriai, akcentuodami jau anksčiau nurodytas aplinkybes apie J. M. patirtus... 13. Kasatoriai, skunde išdėstę BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nurodo, kad... 14. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 15. Prokurorės manymu, apeliacinės instancijos teismo nutartyje pagrįstai... 16. Be to, atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos... 17. Nuteistojo J. M. ir jo gynėjos advokatės J. Danišauskienės kasacinis... 18. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų ir kitų kasacinio skundo... 19. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai... 20. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš kasacinio skundo turinio matyti, jog... 21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies... 22. Dėl BK 28 straipsnio 3 dalies taikymo... 23. Kasaciniame skunde teigiama, kad J. M. netinkamai taikytos BK 28 straipsnio 2,... 24. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas tai, ar baudžiamasis... 25. Kasatoriai, teigdami, kad J. M. neperžengė būtinosios ginties ribų, daug... 26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal teismų sprendimuose nurodytas... 27. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo... 28. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi... 29. Atmesti nuteistojo J. M. (J. M.) ir jo gynėjos advokatės Jolantos...