Byla 2-1144-370/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų A. K., Ž. K. ir D. Ž. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. nutarties, kuria atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Auto A-Z“ bankrotas pripažintas tyčiniu, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) prašymą dėl BUAB „Auto A-Z“ bankroto pripažinimo tyčiniu, suinteresuoti asmenys A. K., Ž. K., D. Ž., BUAB „Auto A-Z“ bankroto byloje B2-302-153/2016,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3VMI (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su prašymu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nurodė, kad BUAB ,,Auto A-Z“ buvo nemoki nuo 2010 metų, tačiau nė vienas iš suinteresuotų asmenų nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tokie buvusių savininkų, vadovų veiksmai turi tyčinio bankroto požymius. Bendrovės nemokumą nurodytu laikotarpiu pavirtina VĮ Registrų centro pateiktų finansinių ataskaitų duomenys, iš kurių matyti, kad atsakovės BUAB ,,Auto A-Z“ turtas nuo 2010 metų nuolat mažėjo. Finansiniai sunkumai buvo ne laikino, o nuolatinio pobūdžio. Šį bendrovės nemokumą ir finansinį nestabilumą galėjo nulemti nuostolinga veikla (2010 m. bendrovės nuostoliai buvo – 569 Lt; 2011 m. – 64 734 Lt, 2012 m. – 269 402 Lt), nepakankamas nuosavų apyvartinių lėšų, turto kiekis, neracionalus (rizikingas) jų naudojimas, sąmoningai vykdoma įmonės politika bei priklausomumas nuo išorinių finansavimo šaltinių. Bendrovė neturėjo nuosavų lėšų, vykdė veiklą kreditorių pinigais.

4Ieškovė taip pat nurodė, kad suinteresuoti asmenys A. K. ir Ž. K. iki UAB ,,Auto A-Z“ bankroto bylos iškėlimo sistemingai vykdė įmonės veiklos perkėlimą su bendrovės akcininkais susijusioms įmonėms, pardavė prieš bankroto bylos iškėlimą bendrovės akcijas D. Ž. už 2 Lt, siekiant išvengti atsakomybės už sudarytus sandorius, prieš bankroto bylos iškėlimą susijusioms įmonėms perleido turtą (prekės ženklą, baldus, kompiuterius, internetinę svetainę ir kt. vertingą turtą), kuris buvo pagrindinė materialinė bazė sėkmingai verslo tąsai, sudarė trišales reikalavimų perleidimo sutartis su susijusiais asmenimis, likvidus bendrovės turtas buvo perduotas susijusiems asmenims, paliekant bendrovėje nelikvidžias prekes.

5Bankroto administratorė iš esmės palaikė ieškovės prašymą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad bendrovės vadovai ir akcininkai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nors bendrovė buvo nemoki nuo 2010 metų. Po bankroto bylos iškėlimo bendrovėje faktiškai turto neliko, o perduotas bankroto administratorei turtas buvo nelikvidus. Bankroto administratorė patvirtino, kad jai buvo perduota konsignacijos sutartis, pagal kurią prekės pardavimui buvo perduotos bankrutavusiai įmonei, tačiau buhalterinėje apskaitoje apie tai duomenų nėra. Bendrovėje 2013-07-01–2013-09-09 buvo sudaryta 10 trišalių reikalavimų teisių įvykdymo sutarčių su UAB ,,Olmita ir Ko“, šiomis sutartimis perleistos reikalavimo teisės į mokius bankrutavusios bendrovės debitorius, bendra suma – 11 717,62 Lt, dalis - 1 180,23 Eur Ž. K. sumokėta bendrovei, kita dalis lėšų negrąžinta. Didžioji dalis bendrovės ilgalaikio turto buvo 2013-07-22–2013-07-23 perleista UAB ,,Olmita“ ir UAB ,,Olmita ir Ko“, o faktiškai nemokios bendrovės akcijos 2013-07-24 perleistos D. Ž.. Tikėtina, kad D. Ž. žinojo apie bendrovės nemokumą.

6Suinteresuoti asmenys nesutiko su pareiškėjos prašymu įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad finansiniai nuostoliai prasidėjo tik nuo 2012 metų pabaigos, o veiklos vykdymas iš kreditorių lėšų, laikytinas įprasta verslo praktika. VMI nurodomi sandoriai iki bankroto bylos iškėlimo negali būti laikomi kaip nenaudingi įmonei. Bendrovė buvo perleista D. Ž. siekiant išsaugoti įmonės veiklą, ją tęsti. Bendrovė sudarė trišales sutartis, grąžino prekes, pardavė dalį turto siekdama sumažinti bankrutavusios bendrovės skolas, tačiau ne dėl to, kad bendrovė taptų nemoki. Dalis lėšų, gautų pagal trišalę sutartį, buvo sumokėta bankrutavusiai bendrovei, norint kompensuoti negautas lėšas.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 3 d. nutartimi BUAB „Auto A-Z“ bankrotą pripažino tyčiniu.

9Teismas pasisakydamas dėl atsakovės nemokumo ir pareigos kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo į teismą, nustatė, kad atsakovė neturėjo nuosavų lėšų nuo 2010 metų, veiklą vykdė iš kreditorių lėšų, taip pat, kad BUAB ,,Auto A-Z“ balanso duomenys patvirtina, jog bendrovės veikla nuostolinga. UAB ,,Auto A-Z“ įregistruota 2007-05-17, bendrovės steigėjai A. K. ir Ž. K. (t. 3, b. l. 59–67), nuo 2013-07-26 akcininkas ir bendrovės direktorius - suinteresuotas asmuo D. Ž., kuris 2013-04-24 įsigijo BUAB ,,Auto A-Z“ akcijas už 2 Lt. Teismas, įvertinęs įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2010-2013 metus, nustatė, kad UAB ,,Auto A-Z“ savininkai, suinteresuoti asmenys A. K. ir Ž. K. vykdė nuostolingą veiklą nuo 2010 m., prisiėmė neprotingą riziką, bendrovės ūkinę veiklą vykdė kreditorių pinigais, tyčia privedė savo veiksmais bendrovę UAB ,,Auto A-Z“ prie bankroto, nesiėmė kitų protingų priemonių bendrovės mokumui atkurti, apsaugoti kreditorių interesus nuo nuostolių, pardavė suinteresuotam asmeniui D. Ž. nemokią įmonę, nuo 2010 m. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pažeidė ĮBĮ 8 str. 1 d. reikalavimus. Teismo vertinimu, verslo praktika turi būti taikoma atsižvelgiant į kiekvienos bendrovės konkrečią situaciją, o ne kiekvienai bendrovei vien dėl to, kad tokia galimybė praktikoje egzistuoja. Nagrinėjamu atveju bendrovės savininkai blogai valdė bendrovę. Šią aplinkybę patvirtina faktas, kad bendrovė dirbo nuostolingai, prasiskolino kreditoriams ir dėl to bankrutavo, todėl atmetė kaip nepagrįstą suinteresuotų asmenų A. K., Ž. K. argumentą, jog egzistuojanti verslo praktika naudoti kreditorių lėšas bendrovės veiklai, nesudaro pagrindo pripažinti, kad suinteresuoti asmenys elgėsi ydingai ir visiškai pateisina jų veiksmus, naudojant kreditorių lėšas bendrovės verslui. Teismas nesutiko su suinteresuotų asmenų pozicija, kad teikiamos bendrovės savininkams (vadovams) konsultacijos dėl ĮBĮ nuostatų vykdymo atleidžia nuo atsakomybės. Jos yra patariamojo pobūdžio ir nėra privalomos suinteresuotiems asmenims, kadangi už galutinį priimtą sprendimą kiekvienoje konkrečioje situacijoje atsako bendrovės savininkas (vadovas), o ne asmuo, suteikęs konsultaciją (CK1.5 str. 1 d., 2.87 str. ĮBĮ 8 str.).

10Teismas, pasisakydamas dėl sandorių, sudarytų iki bankroto bylos iškėlimo, konstatavo esant labiau tikėtina, jog D. Ž. įsigijo bankrutavusios UAB ,,Auto A-Z“ akcijas siekdamas paruošti bendrovę bankrotui, o ne investuoti ir tęsti bendrovės veiklą. Įsigijus bendrovę, nebuvo daromos jokios investicijos. Priešingai, prieš bankroto bylos iškėlimą bankrutavusiai bendrovei priklausantis turtas buvo perleistas UAB ,,Olmita ir Ko“, o bendrovėje liko nepaklausus turtas. Teismas nustatė, kad 2014-09-04 bankroto administratorė kartu su antstoliu atliko esančio UAB ,,Auto A-Z“ turto (t. 5,b.l.7-11) skaičiavimą, šio turto balansinė vertė buvo nurodyta - 266 224 Lt. Šis turtas neparduotas iki šiol, nes yra nelikvidus, turtą sudaro detalės 1980-1986 metų gamybos automobiliams, kurių Lietuvoje nėra daug. Įvertinus aplinkybes, kad nebuvo galima parduoti bendrovės turto bankroto byloje net už simbolinę kainą, teismas konstatavo esant tikėtina, kad prieš bankroto bylos iškėlimą buvo atrinktos ir kreditoriui UAB „Olmita ir Ko“ perduotos geriausios likvidžios prekės, o senos, nepaklausios ir nelikvidžios detalės – sandėlio likučiai, formaliai paliktos bendrovei atsiskaityti su kitais kreditoriais. Tokiu būdu iš likusių sąžiningų kreditorių buvo atimta galimybė patenkinti bent dalį savo finansinių reikalavimų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas suteikiant prioritetą trečiosios eilės kreditoriams UAB ,,Olmita ir Ko“ ir UAB ,,Olmita“. Teismas, iš byloje esančių duomenų nustatė, kad iš viso kreditoriui UAB „Olmita ir Ko“ prieš bankroto bylos iškėlimą perduota prekių už 156 544,04 Lt, taip pažeidžiant kitų kreditorių interesus. Teismas nesutiko su suinteresuotų asmenų A. K., Ž. K., D. Ž. paaiškinimais, kad UAB ,,Auto A-Z“ perleidusi turtą UAB ,,Olmita ir Ko“ tariamai sumažino skolas. Perleisdama turtą UAB „Olmita ir Ko“ įmonė negavo jokios ekonominės naudos, be to dalis prekių pirkta neatlikus mokėjimų, tarpusavio skolų įskaitymo būdu, o turto, perleisto UAB ,,Olmita“ už 42 506,88 Lt ir UAB ,,Olmita ir Ko“ už 41 404,99 Lt, kaina nustatyta neatlikus turto vertinimo. Teismas konstatavo, kad minėtų sandorių sudarymas buvo nenaudingas ne tik UAB ,,Auto A-Z“, bet ir įmonės kreditoriams, kurie neteko galimybės gauti finansinių reikalavimų patenkinimą iš bendrovės turto, kuris atiteko UAB ,,Olmita“ ir UAB ,,Olmita ir Ko“, taip pat UAB ,,Olmita“ buvo parduotas UAB ,,Auto A-Z“ prekės ženklas REIZZ, internetinė svetainė. Teismo vertinimu, buvo atsiskaityta tik su pasirinktais kreditoriais UAB ,,Olmita“ ir UAB ,,Olmita ir Ko“, su kuriomis suinteresuoti asmenys yra susiję.

11Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 18 d. papildoma nutartimi BUAB „Auto A-Z“ iš suinteresuotų asmenų Ž. K., D. Ž., A. K. priteisė po 201,67 Eur bylinėjimosi išlaidų.

12III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

13Suinteresuoti asmenys A. K. ir Ž. K. patikslintame atskirajame skunde teismo prašo panaikinti Kauno apygardos teismo nutartį ir priimti naują nutartį – pareiškimą dėl bankroto bylos pripažinimo tyčiniu atmesti, priimti naujai teikiamus papildomus dokumentus, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Naujausioje teismų praktikoje konsultavimasis vertinamas kaip apdairaus ir protingo vadovo veiksmų, susijusių su sprendimu dėl bankroto bylos iškėlimo, kriterijus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-545-157/2016). Akcijos D. Ž. buvo parduotos siekiant išvengti įmonės bankroto, todėl toks veiksmas negali būti laikomas tyčinį bankrotą kvalifikuojančiu požymiu.
  2. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis. Suinteresuoti asmenys negali žinoti / nuspėti akcijų pirkėjo ketinimų, tačiau atsižvelgiant į D. Ž. turimą patirtį, suinteresuoti asmenys pagrįstai tikėjosi, jog įmonei pavyks išvengti bankroto.
  3. Teismo išvada, jog prieš bankroto bylos iškėlimą ilgalaikis bendrovei priklausantis turtas buvo perleistas UAB „Olmita ir Ko“, o bendrovėje liko nepaklausus turtas [...], turtas iki šiol neparduotas [...], nelikvidus, turtą sudaro detalės 1980-1986 metų automobiliams, kurių Lietuvoje nėra daug, nepagrįsta jokiais įrodymais. Pirma, minimas turtas buvo perduotas 2013 m. birželio – liepos mėn., o nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo priimta tik 2013 m. gruodžio 11 d. Antra, teismas visiškai nevertino suinteresuotų asmenų paaiškinimų, jog perduotas turtas buvo ne atsirenkant, o atskiromis prekių grupėmis, apimant įvairaus modelio ir metų tos pačios grupės prekes. 2014-02-10 buvo atlikta inventorizacija ir surašytas prekių likučių inventorizavimo aktas, kuriame nurodyti likusių prekių duomenys. Tačiau jame neatsispindi, kokiems automobiliams konkrečiai šios detalės skirtos. Teismas taip pat neįvertino svarbios ir bylos duomenimis nepaneigtos aplinkybės, jog įmonė veiklą vykdė nuo 2011 m., todėl joje nebuvo senesnių nei 3 metų detalių. Prekių likučiai buvo orientuoti į automobilių rinką ir jokiu būdu tai nebuvo nei senos, nei nelikvidžios prekės. Priežastys, dėl kurių jų nepavyko greitai parduoti, yra ne teisinio, o ekonominio pobūdžio.
  4. Nesutiktina su teismo pozicija, kad turtas iki šiol yra neparduotas, o jo nepavyko parduoti net už simbolinę kainą. Suinteresuotų asmenų duomenimis, turtas parduotas 2015 m. gruodžio mėn. už 1 800 Eur.
  5. Kreditorių teisių pažeidimo 2013 m. birželio – liepos mėnesiais negalėjo būti dėl šių priežasčių: pirma, dėl CK 6.9301 str. redakcijos negaliojimo (įsigaliojo tik nuo 2010-10-01), antra, dėl to, kad nebuvo įsiskolinimo nei pirmosios, nei antrosios eilės kreditoriams; trečia, buvo atsiskaityta su pačiu didžiausiu kreditoriumi – UAB „Olmita ir Ko“; ketvirta, daugumos prekių grąžinimas vyko pagal konsignacijos sutartis.
  6. Nesutiktina su teismo išvada, kad prekybos įrangos (stelažų, lentynų ir pan.) pardavimas buvo nenaudingas įmonei. Įmonė neturėjo kur šios prekybos įrangos sandėliuoti, tuo pačiu buvo sumažinta skola didžiausiam kreditoriui. UAB „Olmita ir Ko“ neprieštarauja taikyti restituciją, t. y. grąžinti minėtą įrangą ir pasididinti turimą reikalavimą. Be to, dalis įrangos buvo parduota ir kitoms įmonėms.
  7. Visose nutartyse, kuriose bankrotas pripažįstamas tyčiniu, nurodomas konkretus ĮBĮ 20 str. pagrindas, tačiau skundžiamoje nutartyje jis nėra minimas. Suinteresuotų asmenų pozicija, skundžiamoje nutartyje nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos pagal ĮBĮ 20 str. 2 d. įtvirtintus tyčinio bankroto požymius. Nei ieškovė, nei teismas nenurodė, kokiame teisės akte ir kokias teisės normas pažeidė įmonės vadovai. Savalaikis konsultavimasis dėl bankroto bylos iškėlimo ir vėliau nepasiteisinusio sprendimo ieškoti galimybių tęsti veiklą bei pasiūlymo iš D. Ž. parduoti jam akcijas priėmimas vertintinas kaip verslo nesėkmė, o ne tyčinio bankroto požymis. Be to, ieškovė nepateikė įrodymų, kad analizuojami sandoriai susiję su turto pardavimu UAB „Olmita ir Ko“, UAB „Olmita“ buvo nuostolingi ar nenaudingi. Nauda gali būti vertinama kaip įsiskolinimų sumažėjimas. ĮBĮ 20 str. 2 d. 3 p. taikomas tik nustačius mažesnių pardavimo kainų faktą. Nagrinėjamu atveju nesant įrodyto ir patvirtinto fakto, kad prekės buvo parduotos mažesnėmis kainomis, neturi reikšmės aplinkybė, kad prekių pirkėjas yra susijęs asmuo. Visiškai neįvertinti liko paaiškinimai, jog prekės buvo grąžintos pagal konsignacijos sutartis. Be to, nesėkmingą turto pardavimą lėmė ne jo nelikvidumas, o didelės turto masės pardavinėjimas vienu metu, taip pat konkurentų atėjimas į autodetalių rinką. Byloje duomenų apie netvarkingai vedamą buhalterinę apskaitą nėra.
  8. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja ir ĮBĮ 20 str. 3 d. įtvirtintos prezumpcijos. Įmonės turtas ir įsipareigojimai nebuvo atskirti. Dalis turto buvo ne perkelta, o perduota vertę atitinkančiomis kainomis. Po pardavimų buvo atsiskaitoma su dalimi kreditorių. Tai, kad didesnio likvidumo prekės buvo parduotos vienam pirkėjui, nedaro jokios įtakos.

14Atsiliepime į A. ir Ž. K. atskirąjį skundą atsakovės bankroto administratorė teismo prašo atskirąjį skundą atmesti, iš suinteresuotų asmenų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

  1. Apeliantai, teigdami, kad teismas nenurodė konkretaus ĮBĮ 20 str. įtvirtinto požymio dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, neatsižvelgia į kasacinio teismo praktiką, pagal kurią bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti vieno konkretaus veiksmo ar sandorio, kuris sukėlė įmonės bankrotą, o turi būti vertinama aplinkybių visuma.
  2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes (atsakovės nemokumo momentą, vadovų veiksmus (neveikimą), likvidaus trumpalaikio turto perleidimą susijusioms įmonėms už skolą, kreditorių interesų neatitinkančių trišalių sutarčių sudarymą ir kt.), kurių seka patvirtina, jog bendrovei esant faktiškai nelikvidžiai ir nemokiai, tolesnė jos veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį.
  3. Teismas pagal byloje esančius duomenis teisingai konstatavo, kad bendrovė faktiškai buvo nemoki nuo 2010 m. Nepaisant nuolat didėjančių nuostolių įmonės vadovas ir akcininkai veikė priešingai įstatymams – vadovavo nemokiai įmonei, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs ir tai, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai, jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2013). Suinteresuoti asmenys neginčija teismo nustatytos aplinkybės, kad bendrovė faktiškai nemoki tapo 2010 m.
  4. Suinteresuoti asmenys, nurodydami, kad jie konsultavosi dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Apeliantai negalėjo nurodyti su kokiais kitais asmenimis konsultavosi, o administratorė nepatvirtino, kad konsultavo suinteresuotus asmenis ir, juolab, kad patarė akcijas perleisti D. Ž. ar kitiems asmenims. Bet kokiu atveju konsultacijos yra patariamojo pobūdžio, todėl už galutinį priimtą sprendimą atsako bendrovės savininkas (vadovas).
  5. Akcijų perleidimo aplinkybės taip pat suponuoja nesąžiningus suinteresuotų asmenų veiksmus, kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantį požymį. Iš esmės visas įmonės ilgalaikis turtas buvo perleistas susijusioms įmonėms prieš pat akcijų perleidimą, taip pat kaip ir didžioji dalis trišalių sutarčių dėl reikalavimo teisių į debitorius perleidimo. Akcijų perleidimu buvo siekiama ne verslo plėtojimo ar gelbėjimo, o buvusių akcininkų ir vadovų (A. K. ir Ž. K.) atsakomybės prieš kreditorius išvengimo. Skubotas bendrovės turto perleidimas ir iškart po to sekęs bendrovės akcijų ir valdymo perdavimas D. Ž., kuris savo praktikoje įmones veda į bankrotą, leidžia daryti išvadą, kad tokiu būdu buvo siekiama iš anksto pasiruošti nesąžiningam bendrovės bankroto bylos iškėlimui.
  6. Nesutiktina su apeliantų argumentu, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad prieš bankroto bylos iškėlimą ilgalaikis ir trumpalaikis bendrovei priklausęs turtas buvo perleistas susijusioms įmonėms, bendrovėje paliekant tik nepaklausų ir nelikvidų turtą. 2014-02-10 ir 2014-02-11 Turto perdavimo aktais Nr. 001-2014 ir 002-2014 administratorei buvo perduotas bendrovės ilgalaikis turtas, kurio finansinė vertė yra 534 Lt, ir 266 758 Lt vertės trumpalaikis turtas. Bendra turto vertė – 266 758 Lt. Perduotas turtas bankroto eigoje buvo pardavinėjamas ilgą laiką kreditorių nustatyta tvarka ir buvo parduotas tik 2015 m. pabaigoje už 1 800 Eur, t. y. vos už 2 proc. dydžio kainą nuo balansinės šio turto vertės. Apeliantai atskirajame skunde selektyviai išrinko keletą detalių (20 iš 1 496) pavyzdžių ir nepagrįstai teigia, kad administratorei buvo perduotos likvidžios ir vertę turinčios detalės. Taip pat nesutiktina, kad šiomis išvadomis galima remtis kaip apibendrinančiomis. Iš apeliantų pateiktos lentelės dalis prekių yra skirtos 1985, 1988 metų automobiliams, todėl tai patvirtina teiginį, kad dalis prekių skirta seniems automobiliams.
  7. Nesutiktina su apeliantų pozicija, kad bendrovės ilgalaikio ir trumpalaikio turto (146 339,47 Eur) perleidimas susijusioms įmonėms UAB „Olmita“ ir UAB „Olmita ir Ko“ nereiškia bendrovės kreditorių interesų pažeidimo. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, kreditoriaus teisės pažeidžiamos ne tik tokiais skolininko sudarytais sandoriais, kuriais sukeltas skolininko bendras nemokumas, arba tokiais, kurie sudaryti jau esant nemokumo teisinę situaciją atitinkančiai skolininko padėčiai. Toks pažeidimas konstatuotinas ir dėl sandorių, kuriais sumažinta turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, ir to turto vertės neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2008, 2006-03-15 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2006 ir kt.). Jeigu nebūtų buvę vykdomi įskaitymo sandoriai ir susijusios įmonės būtų įprastine tvarka apmokėjusios visas ginčo PVM sąskaitas faktūras, bendrovė būtų gavusi 146 339,47 Eur pajamų, kurios galėtų būti skirtos visų kreditorių finansinių reikalavimų proporcingam patenkinimui.
  8. Apeliantai į bylą nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šias jų teigiamas aplinkybes: pirma, kad su bankroto administratore buvo aptarta bankroto bylos kėlimo alternatyva (perduoti akcijas D. Ž.); antra, kad įmonė veiklą tęsė ir po akcijų pardavimo; trečia, kad 2012 m. į rinką atėjo analogiškų prekių pardavėjai iš Lenkijos ir Italijos, dėl to šių prekių paklausa sumažėjo ir bendrovei buvo sukliudyta tęsti veiklą; ketvirta, daugumos prekių grąžinimas vyko pagal konsignacijos sutartis ir tik dėl to, kad VMI paaiškino, jog ilgiau nei metus išbuvusioms prekėms negalima forminti grąžinimo, buvo padaryti įskaitymai.

15VMI atsiliepime į suinteresuotų asmenų A. K. ir Ž. K. atskirąjį skundą teismo prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas išsamiai ir teisingai įvertino situaciją, pasisakė dėl pagrindinių šalių pateiktų argumentų.
  1. Siekiant konstatuoti tyčinį įmonės bankrotą, užtenka nustatyti, kad pirma, dėl finansiškai nepagrįstų sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, buvo siekiama išvengti ar žymiai apsunkinti atsiskaitymą su kreditoriais, arba, antra, nors tokių pasekmių ir nebuvo siekiama, įmonė sąmoningai leido joms atsirasti. Nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma.
  2. VMI reikalavimas susidarė dėl nuo 2013 m. kovo mėn. deklaruoto ir nemokėto PVM. Įmonės akcijų, likvidaus turto pardavimo, trišalių reikalavimų teisių padengimo sutarčių pasirašymo metu bendrovė buvo skolinga ne tik susijusiems asmenims, bet ir valstybės biudžetui.
  3. Nagrinėjamu atveju teismas kruopščiai įvertino suinteresuotų asmenų veiksmus, tikslus, įmonės bankroto priežastis. Skunde išdėstyti argumentai, kad bankroto paskelbimas po 2013-07-24 vykusio akcijų pardavimo D. Ž. yra verslo nesėkmė, o ne tyčinio bankroto požymis, vertintini kaip siekis išvengti atsakomybės, kuri kyla jau nuo 2010-12-31, kai įmonė tapo nemoki.
  4. 2010-2012 metais įmonės nemokumas vis didėjo, skolos augo. Nuo 2010-12-31 bendrovė ūkinę veiklą vykdė iš esmės tik kreditorių pinigais ir jų rizika.
  5. Pagal teismų praktiką, kreditorių interesai gali būti pažeisti ir tais atvejais, kai nemokumas toks pats arba nedidėja, o tik keičiasi turto struktūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012). BUAB „Auto A-Z“ atveju, likus keletui mėnesių iki bankroto proceso pradžios, buvo kardinaliai keičiama įmonės turto struktūra – likvidus turtas buvo konvertuotas į mažiau arba visai nelikvidų turtą. Šią aplinkybę patvirtina bankroto proceso metu vykęs turto pardavimas.

16Suinteresuotas asmuo D. Ž. patikslintame atskirajame skunde teismo prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – VMI prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

  1. Egzistuojanti verslo praktika naudoti kreditorių lėšas bendrovės veiklai, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad suinteresuoti asmenys elgėsi ydingai ir visiškai pateisina jų veiksmus naudojant kreditorių lėšas bendrovės verslui. Suinteresuotam asmeniui įsigyjant įmonę jam buvo žinoma, kad įmonė turi finansinių sunkumų, bet ne aplinkybė apie jos nemokumą.
  2. Nesutiktina, kad įmonės nemokumas atsirado dar 2010 m. Pagal ĮBĮ įtvirtintą nemokumo sampratą, įsipareigojimai turi būti pradelsti, o ne mokėtini per vienerius metus. Be to, bankroto byla įmonei keliama ne tik tada, kai ji atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, bet kartu nustačius, kad ji nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, jog įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją.
  3. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad vien tai, jog įmonės vadovas nepateikė ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo, savaime negali būti pakankamas pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu.
  4. Įstatymai nedraudžia sudaryti sandorių su susijusiais asmenimis, be to, jais buvo siekta materialios naudos.
  5. Pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodinėjimo taisyklių reikalavimų visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti visas reikšmingas bylos aplinkybes ir tik tuomet spręsti dėl bylos esmės, nes byloje esantys įrodymai nepatvirtina išvados, kad suinteresuoto asmens vadovavimo laikotarpiu atsakovės sudarytais sandoriais buvo siekiama kryptingai įmonę privesti prie bankroto. Konsignacijos sutarties egzistavimas patvirtina, kad suinteresuotas asmuo neatliko jokių neteisėtų veiksmų.
  6. Vadovas atsako ne už bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimą, o tik už tyčinius veiksmus (neveikimą), siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelį neatsargumą, pasireiškusį aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu. Byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų atlikęs neapgalvotus ir su įprastine ūkine veikla nesuderinamus veiksmus.
  7. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei vienas iš ĮBĮ 20 str. 2 d. įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokiame teisės akte ir kokias teisės normas pažeidė įmonės vadovas D. Ž., neanalizavo konkrečių neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu įmonė privesta prie bankroto. Byloje taip pat nėra svarių argumentų, kad sandoriai, susiję su turto pardavimu UAB „Olmita ir Ko“, UAB „Olmita“ ar konsignacijos sutarties pagrindu grąžintomis prekėmis buvo nuostolingi ar nenaudingi. Be to, byloje nesant įrodyto ir patvirtinto fakto, kad prekės buvo parduotos mažesnėmis kainomis, neturi reikšmės aplinkybė, kad prekių pirkėjas yra susijęs asmuo. CK 6.9301 str. norma nagrinėjamu atveju netaikytina. Nagrinėjamu Taip pat neegzistuoja ĮBĮ 20 str. 3 d. įtvirtintos prezumpcijos įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu.

17Bankroto administratorė atsiliepime į suinteresuoto asmens D. Ž. atskirąjį skundą teismo prašo jį atmesti; iš suinteresuoto asmens atsakovei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad bendrovė faktiškai buvo nemoki 2010 m. Apeliantas patvirtino, kad jam buvo žinoma apie įmonės mokumo problemas, apyvartinių lėšų trūkumą. D. Ž. privalėjo išsamiai susipažinti su įmonės turtine padėtimi, finansinės atskaitomybės dokumentais, reikalauti iš buvusių akcininkų visų su finansine padėtimi susijusių dokumentų, įvertinti aplinkybes dėl kiekvienais metais (nuo 2009 m.) įmonės patiriamo vis didesnio nuostolio ir šių duomenų pagrindu daryti išvadą dėl įmonės nemokumo.
  2. Aplinkybė, kad įmonė nemoki buvo 2013 m. patvirtino ir įmonės akcininkai, todėl apelianto argumentas, kad įmonės įsigijimo metu ji buvo susidūrusi tik su finansiniais sunkumais, bet nebuvo nemoki, atmestinas kaip nepagrįstas.
  3. Apeliantas nebandė įmonės gelbėti, atkurti jos mokumo, investuoti į ūkinę veiklą, toliau sistemingai turtą už skolas perleidinėjo susijusioms įmonėms.
  4. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad bendrovei esant faktiškai nelikvidžiai ir nemokiai, tolesnė jos veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Bendrovės vadovų ir dalyvių elgesys – tyčinis blogas įmonės valdymas, neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla, blogas vadovavimas įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, nenaudingų įmonei sandorių sudarymas, suponuoja įmonės tyčinį bankrotą.

18Suinteresuoti asmenys Ž. K. ir A. K. atsiliepime į D. Ž. atskirąjį skundą, prašo jį tenkinti. Nurodo, kad iš esmės sutinka su D. Ž. pateiktais argumentais, todėl pasisako tik dėl kai kurių iš jų. Papildant D. Ž. argumentus, suinteresuoti asmenys nurodo, kad daugumai pradedančių įmonių būtinas kreditavimas ir tai yra normali verslo praktika, juolab, kad įmonė aktyviai veiklą pradėjo vykdyti tik 2011 m. antrąjį pusmetį. 2013-06-26 – 2013-07-22 parduotas ilgalaikis turtas nebuvo įvertintas, nes nėra tokio imperatyvaus teisės aktų reikalavimo. Turto kaina buvo nustatyta vadovaujantis balansine šio turto verte, atsižvelgiant į nusidėvėjimą. Sandoris, kuriuo buvo sumažintas įsiskolinimas, perduodant įmonei perteklinę, iš uždarytų filialų gautą ir jau nebereikalingą įrangą, turi būti vertinamas kaip naudingas įmonei UAB „Auto A-Z ir nenaudingas UAB „Olmita ir Ko“. Ta pati išvada darytina ir dėl sandorių, sudarytų po 2013-07-24 akcijų pardavimo. Pardavus prekes buvo sumažinti įmonės įsipareigojimai. Suinteresuoti asmenys neatliko jokių veiksmų, kurie būtų jiems naudingi asmeniškai, t. y. neišsimokėjo sau skolų, atlyginimų, nepažeidė kitų kreditorių interesų. Prekių grąžinimas ar pardavimas suinteresuotų asmenų valdomoms bendrovėms, nereikalingo turto pardavimas taip mažinant finansinius reikalavimus, nebuvo naudingas turtą gavusioms UAB „Olmita“ ir UAB „Olmita ir Ko“.

19Lietuvos apeliaciniame teisme 2016-05-23 gauti atsakovės BUAB „Auto A-Z“ rašytiniai paaiškinimai, juos prašoma pridėti prie bylos ir vertinti kartu su kitais įrodymais. Nurodo, kad rašytinių paaiškinimų būtinybę suponavo A. K. ir Ž. K. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodytos naujos aplinkybės ir pridėti nauji įrodymai (paaiškinimai raštu, konsignacijos sutartis, 2012 pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2012/01/02). Nurodo, kad suinteresuotų asmenų pateikta 2012-01-02 pirkimo-pardavimo sutartis, tikėtina yra surašyta atgaline data, siekiant nesąžiningai išvengti atsakomybės. Pateikta 2011-07-25 Konsignacijos sutartis Nr. 01 nebuvo vykdoma, o visi faktiniai šalių veiksmai liudijo apie susiklosčiusius kitokio pobūdžio (pirkimo-pardavimo) santykius. Dėl to konsignacijos sutartis ir jos nuostatos nagrinėjamam ginčui reikšmės neturi.

20IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju nenustatyta absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d., 338 str.).

22Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių įmonės bankroto pripažinimą tyčiniu, aiškinimo ir taikymo. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „A-Z“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas, pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatyta (CPK 320, 338 str.).

23Dėl faktinių bylos aplinkybių

24Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Auto A-Z“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2007-05-17, įmonės steigėjai – A. K., Ž. K. (t. 3, b. l. 67), įmonės vadovas laikotarpyje nuo 2007-05-17 iki 2013-07-26 buvo A. K., o nuo 2013-07-25 – D. Ž.. Valdybos nariai nuo 2007-05-17 buvo Ž. K., S. K., A. K., nuo 2013-07-26 akcininkų tapo D. Ž. (t. 3, b. l. 36-38). Nuo 2013-07-24, vienintelio akcininko sprendimu, atleista UAB „Auto A-Z“ valdyba (t. 4, b. l. 75). Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi UAB „Auto A-Z“ pagal UAB „Olmita ir Ko“ ir UAB „Conlex“ pareiškimus iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta N. M. (t. 3, b. l. 183-185) (nutartis įsiteisėjo 2013-12-23). Pažymėtina, kad UAB „Olmita ir Ko“, atstovaujama Ž. K., kreipdamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo tiek pareiškime, tiek 2013-08-26 raginime Nr. 1 dėl skolinių įsipareigojimų įvykdymo, nurodė, kad atsakovė yra įsiskolinusi UAB „Olmita ir Ko“ už pateiktas prekes, laikotarpyje nuo 2012-05-31 – 2013-06-30, iš viso 490 032,98 Lt. (t. 1, b. l. 11). Kauno apygardos teismo 2014-02-26 nutartimi patvirtinti 640 399,25 Lt dydžio kreditorių finansiniai reikalavimai įmonės bankroto byloje, kurie vėlesnėmis nutartimis buvo tikslinami ir 2015-11-02 dieną sudarė 187 178,33 Eur. Kauno apygardos teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (t. 4, b. l. 96-97).

25Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu

26CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalį bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylų nagrinėjimo procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.

27ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalis numato, kad, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas. Taigi, esant nors vienam iš nurodytų požymių, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis c. b. Nr. 2-1128/2014). Pagal formuojamą teismų praktiką, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto, reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Eccua“ v. UAB „Sanvalda“, bylos Nr. 3K-3-252/2014).

28Pirmosios instancijos teismas pripažino įmonės bankrotą tyčiniu išnagrinėjęs faktines bylos aplinkybes ir nustatęs, jog byloje esantys duomenys patvirtina tyčinį įmonės privedimą prie bankroto tiek veikimu (nuostolingų, nenaudingų sandorių sudarymu, pažeidžiančiu kitų kreditorių teises ir interesus, jų eiliškumą), tiek neveikimu (nesikreipimu laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nesiimant protingų priemonių įmonės mokumui atkurti). Suinteresuoti asmenys A. K. ir Ž. K. patikslintame atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu nenurodydamas konkretaus ĮBĮ 20 str., nors teismų praktikoje sprendžiant tyčinio bankroto klausimą, priimtina tokio pobūdžio sprendimą grįsti ĮBĮ 20 str. 2 d. įtvirtintais požymiais ir / arba ĮBĮ 20 str. 3 d. reglamentuojamomis prezumpcijomis, kurių nagrinėjamu atveju neegzistuoja. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, vien aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas suinteresuotų asmenų (akcininkų ir vadovų) veiksmų, sudarytų sandorių teisėtumą, protingumą, atitikimą įstatymų nuostatoms, nenurodė konkretaus ĮBĮ 20 str. įtvirtinto tyčinio bankroto požymio ir / ar prezumpcijos, atsižvelgiant į aukščiau nurodytą formuojamą teismų praktiką, jog tyčinį bankrotą kvalifikuojančius požymius lemia ne viena konkreti aplinkybė, o jų visuma, faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas, nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį, juolab, kad iš vertintų aplinkybių ir nutartyje nurodytų motyvų turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas analizavo reikšmingus tyčiniam bankrotui kvalifikuoti duomenis ir jų pagrindu darė atitinkamas išvadas.

29Dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo

30Vienas iš pagrindų, kuriuo pareiškėja prašė įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu – netinkamas buvusių įmonės vadovų ir akcininkų pareigų vykdymas, nurodant, kad įmonė nemoki buvo jau 2010 metais, ūkinę veiklą vykdė iš esmės tik kreditorių pinigais ir kreditorių rizika. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui arba kitiems asmenims pagal kompetenciją tenka tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Laiku nesikreipdami į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas arba kitas pagal kompetenciją asmuo prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, įmonės vadovas arba kitas pagal kompetenciją asmuo, esant šios teisės normos dispozicijoje nurodytoms sąlygoms, privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, jog kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai, jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau vien savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto, juolab, jei įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai dar kelerius metus vykdė veiklą, jos kreditoriai neinicijavo bankroto procedūrų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).

31Minėta, kad įmonei bankroto byla iškelta 2013-12-11 nemokumo pagrindu, po to, kai su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo į teismą kreipėsi atsakovės kreditoriai (bet ne atsakovės valdymo organai). Atskirajame skunde nurodoma, kad tiek vadovas A. K., tiek akcininkas Ž. K. 2013 m. vasarą, po 2012 m. finansinės atskaitomybės sudarymo, ėmė ieškoti ekonominių teisinių sprendimų, susijusių su jų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su VMI pozicija, iš įmonės finansinių duomenų nustatė, kad pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado jau 2010, todėl aukščiau nurodyti suinteresuotų asmenų argumentai niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo atlikto įmonės 2010, 2011, 2012 balanso duomenų įvertinimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors bankroto bylos turi viešąjį interesą, suponuojantį aktyvesnį teismo vaidmenį šios kategorijos bylose, tačiau kartu atkreiptinas dėmesys, kad tai nepanaikina civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo (CPK 12 str.), taip pat įrodinėjimo pareigos naštos paskirstymo, pagal kurią kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 str.). A. ir Ž. K. atskirajame skunde teigdami, kad po 2012 m. finansinės atskaitomybės dokumentų pateikimo Juridinių asmenų registrui ėmė konsultuotis dėl bankroto bylos iškėlimo, nesant byloje duomenų, pagrindžiančių šias aplinkybes, laikytini neįrodytais. Pats apeliantas nurodo, kad bankroto administratorė, pas kurią jis kreipėsi 2013 m. vasarą teismo posėdžio metu nepatvirtino aplinkybių, susijusių su konsultavimu dėl akcijų pardavimo, o tik patvirtino aplinkybę, kad A. ir Ž. K. buvo atvykdę pas ją, bet be dokumentų.

32Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad suinteresuotas asmuo A. K. iki akcijas perleidžiant D. Ž. buvo atsakovės vadovas, taip pat ir akcininkas kartu su Ž. K.. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai, o jo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-19/2012). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad net tuo atveju, jei ir buvo konsultuojamasi su teisininkais, taip pat bankroto administratore, būtent suinteresuoti asmenys, būdami įmonės vadovais ir / arba akcininkais, geriausiai žinodami įmonės padėtį, turėjo priimti galutinį sprendimą. Šios išvados teisėtumo, taip pat konsultacijų tik patariamojo pobūdžio nepaneigia apelianto nurodoma Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-545-157/2016 (CPK 185 str.).

33Suinteresuotas asmuo D. Ž. atskirajame skunde, nesutikdamas su teismo išvada, kad įmonė nemoki buvo jau 2010 metais, nurodo, kad pagal ĮBĮ 2 str. 8 d. sprendžiant dėl įmonės nemokumo, reikalinga įvertinti įmonės turimą turtą per pradelstų įsipareigojimų prizmę, kurie iš esmės neatsispindi vien tik įmonės balanse. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokiu apelianto pateikiamu įmonės nemokumo nustatymo išaiškinimu, tačiau pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įmonės balanso duomenis atsižvelgė ne tik į įmonės turimo turto ir turimų įsipareigojimų santykį, tačiau ir kitus rodiklius, įvertino ir įmonės patirtų nuostolių kaitą, trumpalaikio turto, trumpalaikių įsipareigojimų ir nuosavo kapitalo santykį, nustatant, kad mokėtini įsipareigojimai 2010, 2011, 2012 viršijo bendrovės nuosavo kapitalo dydį. Pažymėtina, kad pagal 8-ojo Verslo apskaitos standarto „Nuosavas kapitalas“ metodines rekomendacijas, nuosavas kapitalas apibrėžiamas kaip įmonės turto dalis, likusi iš viso turto atėmus įsipareigojimus, todėl balansų duomenys tik patvirtina įmonės nuostolingą veiklą. Taigi, įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, kad įmonės įsipareigojimai ir nuostoliai nuolat augo, o paskutinį pusmetį iki bankroto bylos iškėlimo sudarytais sandoriais buvo mažinamas įmonės turimas turtas, negaunant jokios materialios naudos. Atsižvelgiant į tai bei į pirmosios instancijos teismo atliktą atsakovės mokumo įvertinimą pagal turimus duomenis, atmestini ne tik apelianto argumentai dėl netinkamai atlikto įmonės mokumo įvertinimo pagal ĮBĮ, tačiau taip pat ir argumentai, jog teismas neatsižvelgė į kitas reikšmingas aplinkybes, susijusias su galimybe įmonei tęsti veiklą.

34Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad bendrovės ūkinė veikla buvo vykdoma kreditorių pinigais, šios aplinkybės neneigia ir apeliantai, tačiau priešingai nei pirmosios instancijos teismas, minėto argumento nevertina kaip neigiamo, nurodydami, kad veiklos vykdymas iš kreditorių lėšų yra normali verslo praktika. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su tokiais atskirųjų skundų argumentais, pažymi, kad nagrinėjamu atveju ši situacija tęsėsi ne vienerius metus, tai patvirtina pirmosios instancijos teismo atlikta įmonės finansinės atskaitomybės analizė, kuri nėra paneigta apeliantų argumentais, o viso to pasekmė – įmonės bankrotas, nesugebėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Be to, veiklos vykdymas iš kreditorių lėšų yra tik vienas iš veiksnių, kurių visumoje pirmosios instancijos teismas konstatavo netinkamą įmonės valdymą bei įstatyme nustatytų pareigų įgyvendinimą. Pagrindo nesutikti su tokiais teismo motyvais apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

35Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas D. Ž. atskirajame skunde individualizuoja savo, kaip vadovo veiksmus, nurodydamas, kad jis tinkamai atliko savo pareigas, o vien ieškinio dėl bankroto bylos nepateikimas savaime negali būti pakankamas pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šių apelianto argumentų pažymi, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, t. y. įmonės valdymo aplinkybių visuma, nustatant įmonės vadovų, akcininkų veiksmų (ne)tinkamumą, tačiau nesprendžiama atskirai dėl vadovų atsakomybės. Kitaip tariant valdymo organų atitinkami veiksmai (neveikimas) išskiriami siekiant nustatyti aplinkybes, reikšmingas tyčinio bankroto požymiams kvalifikuoti. Tai suponuoja išvadą, kad nagrinėjamu atveju teisiškai reikšminga yra ne tik aplinkybė, susijusi su apelianto įmonės valdymu, tačiau ir kitų byloje suinteresuotais asmenimis įtrauktų asmenų veiksmai, kurie aptarti aukščiau. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. Ž. žinojo arba turėjo žinoti, jog už 2 Lt įsigyja nemokią įmonę, šios aplinkybės nepaneigia atskirųjų skundų argumentai. Tai, kad įmonės padėtis buvo bloga pateikus finansinės atskaitomybės dokumentus už 2012 metus, t. y. iki akcijų perleidimo D. Ž., teigia ir patys suinteresuoti asmenys. Kartu pažymėtina, kad sandoriai, kurie pirmosios instancijos teismo buvo vertintini kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantys požymiai, buvo sudaryti ir D. Ž. įmonės valdymo laikotarpiu, o apeliantas niekaip nepaneigė teismo nustatytos aplinkybės, jog po akcijų įsigijimo į įmonės veiklą nebuvo investuojama.

36Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog įmonės vadovai ir akcininkai tinkamai nevykdė savo pareigų, netinkamai valdė įmonę, žinodami ir / ar turėdami žinoti apie įmonės nemokumą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šie nustatyti veiksmai atitinka ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p. ir 4 p. įtvirtintus tyčinio įmonės bankroto požymius.

37Dėl sudarytų sandorių

38Kuo įmonės finansinė būklė prastesnė ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei, atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-02-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012, 2014-05-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014 ir kt.). Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Taigi tokie atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sprendimų yra nuostolingai perleidžiamas, sunaikinamas, sugadinamas ar iššvaistomas įmonės turtas, sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę, atsiskaitoma tik su tam tikrais kreditoriais ir pan., gali būti vertinami kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1555/2014). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonės bankrotą lėmė būtent suinteresuotų asmenų neteisėti veiksmai, dėl kurių apsunkintos įmonės kreditorių galimybės gauti finansinių reikalavimų patenkinimą. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiama, ar iki bankroto bylos iškėlimo sudarytais sandoriais buvo pažeisti kreditorių teisėti interesai.

39Byloje nėra ginčo, kad UAB „Auto A-Z“, UAB „Olmita ir Ko“ ir UAB „Olmita“ yra tarpusavyje susijusios įmonės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, o byloje esantys duomenys patvirtina, jog buvęs UAB „Auto A-Z“ vadovas A. K. dirbo UAB „Olmita ir Ko“ ir UAB „Olmita“; UAB „Auto A-Z“ akcininkas Ž. K., dirbo UAB „Olmita“ ir UAB „Olmita ir Ko“, suinteresuoti asmenys Ž. ir A. K. valdo po 50 proc. akcijų UAB „Olmita ir Ko“ ir UAB „Olmita“. Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, kad šios šalys likus apytiksliai pusmečiui iki bankroto bylos iškėlimo sudarinėjo sandorius (perleista įmonės turto dalis). Nors apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliantų argumentais, jog sandorių sudarymas su susijusiais asmenimis nėra draudžiamas, tačiau, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl tyčinio bankroto, reikalinga įvertinti sudarytų sandorių ekonominį tikslingumą ir nustatyti, ar jais nebuvo bloginama įmonės finansinė padėtis, didinami įsipareigojimai ir atitinkamai mažinama kitų kreditorių teisė į jų finansinių reikalavimų patenkinimą. Pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką tam, kad įmonės bankrotą būtų galima pripažinti tyčiniu, teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedimą prie bankroto (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-230-302/2016). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyta sandorių sudarymo iki bankroto bylos iškėlimo seka, taip pat suinteresuotų asmenų veiksmai yra pakankami tyčiniam bankrotui kvalifikuoti.

40Byloje nustatyta, jog 2014-02-10 Turto perdavimo aktu Nr. 001-2014 bankroto administratorės buvo perimtas įmonės ilgalaikis turtas, kurio balansinė vertė – 534 Lt. Turtą sudarė 2 kasos aparatai, kompiuteris INTEL ir spausdintuvas; turto perdavimo aktu Nr. 002-2014 administratorei perduotas įmonės trumpalaikis turtas, kurio balansinė vertė sudarė 266 224 Lt. Bankroto administratorės argumentus ir teismo motyvus, jog bankroto administratorei buvo perduotas nelikvidus mažos vertės turtas patvirtina aplinkybės, jog įmonei iškėlus bankroto bylą įmonės trumpalaikis turtas buvo pardavinėjamas nuo 2014-04-10 iki 2015 m. pabaigos. Kreditorių susirinkime, priimtame 2014-04-10, 9-uoju darbotvarkės klausimu nutarta visą trumpalaikį turtą – sandėlio prekių likučius (balansinė likutinė vertė 266 224 Lt) pardavinėti komplekse, laisvu pardavimu už pusę balansinės vertės (133 000 Lt); kreditorių susirinkime, vykusiame 2015-02-25, 3-iuoju darbotvarkės klausimu nutarta neparduotą trumpalaikį turtą, kurio balansinė vertė 266 224 Lt (77 103,79 Eur) ir kuris buvo parduodamas už 133 000 Lt (38 519,46 Eur), pardavinėti nustatant 50 proc. sumažintą pradinę pardavimo kainą. Nepardavus per 3 savaites nuo paskelbimo apie turto pardavimą laikraštyje datos, turtą pardavinėti laisvu pardavimu už didžiausią pasiūlytą kainą, bet ne mažesnę kaip 11 850 Eur. Iš šalių paaiškinimų matyti, kad turtas parduotas tik 2015 m. pabaigoje už 1 800 Eur. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad dėl minėto turto pardavimo komplekse 1-ąjį kreditorių susirinkimą balsavo 72,543 proc. teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos (tarp jų ir pats A. K., taip pat UAB „Olmita“ atstovavęs direktorius Ž. K. bei UAB „Olmita ir Ko“ direktoriaus Ž. K. įgaliota R. P. (t. 4, b. l. 71-74), 3-iajame kreditorių susirinkime – 93,42 proc. Kauno apygardos teismo patvirtintų reikalavimų sumos (A. K. balsavo „už“, D. Ž. – „už“, UAB „Olmita“ atstovaujama direktoriaus Ž. K. – „už“ (t. 5, b. l. 46-50). Atsižvelgiant į tai, kad dėl turto pardavimo komplekse už atitinkamas kainas balsų dauguma savo nuomonę išreiškė kreditoriai, tarp jų ir patys apeliantai, o duomenų, kad suinteresuoti asmenys būtų siūlę kitokią turto pardavimo tvarką, byloje nenustatyta, nesutiktina su A. K. ir Ž. K. atskirajame skunde nurodytu teiginiu, jog ilgam turto pardavinėjimui ir atitinkamai jų kainai įtakos turėjo aplinkybė, kad turtas bankroto administratorės buvo pardavinėjamas kaip vienetas. Savo ruožtu kiti skundo argumentai, susiję su naujų konkurentų atėjimu į rinką bei kitomis ekonominio pobūdžio prielaidomis, byloje nesant tai pagrindžiančių įrodymų, taip pat pateikta 20 detalių (iš 1 496) analizė, vertintini kaip prielaidos, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako ir nevertina. Teismo nuomone, turto realizavimo aplinkybės ir gauta suma yra pakankamas pagrindas konstatuoti apie nelikvidaus (nevertingo) turto įmonėje palikimą.

41Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 2013 m. rugsėjo – spalio mėn. bendrovė kreditoriui UAB „Olmita ir Ko“ pardavė (perdavė už skolą) prekių už 156 544,04 Lt, o 2011-07-28 ir 2011-08-02 iš UAB „Olmita ir Ko“ už 146 016,75 Lt pirktą turtą, dalį jo 2013-06-26 – 2013-07-23 perleido UAB „Olmita“ už 42 506,88 Lt ir UAB „Olmita ir Ko“ už 41 404,99 Lt neatlikus mokėjimų, tarpusavio skolų įskaitymo būdu, be to neatlikus turto vertinimo, konstatavo, jog tokiais veiksmais buvo pažeistas atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumas suteikiant prioritetą trečiosios eilės kreditoriams UAB „Olmita“ ir UAB „Olmita ir Ko“. Pažymėtina, kad A. K. ir Ž. K. nekvestionuoja sandorių sudarymo fakto, atsiskaitymo būdo, perduoto (perleisto) turto verčių. Apeliantai su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka nurodydami, kad pirma, A. K. akcijas pardavė, taip pat minimi sandoriai sudaryti dar iki CK 6.9301 str. redakcijos įsigaliojimo; antra, 2013 m. birželio – liepos mėn. įsiskolinimo (didesnio nei už vieną mėnesį) nei pirmosios, nei antrosios eilės kreditoriams nebuvo; trečia, buvo atsiskaityta su pačiu didžiausiu kreditoriumi UAB „Olmita ir Ko“; ketvirta, daugumos prekių grąžinimas vyko pagal konsignacijos sutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuos atskirojo skundo argumentus paneigia byloje esanti medžiaga, ypatingai - nustatyta įmonės finansinė padėtis. Byloje esantys įmonės balansai patvirtina, kad įmonės sunki finansinė padėtis tęsėsi nuo 2010 metų, šie sunkumai laikytini ilgalaikiais, nuostoliai didėjo. Pagal įmonės balansą už 2012 metus matyti, kad įmonė turėjo turto už 740 124 Lt, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų už 1 070 797 Lt, visos jos – per vienerius metus mokėtinos sumos, įmonė patyrė 269 402 Lt nuostolių. Šie finansinės atskaitomybės dokumentai parengti 2013-02-14, tačiau įmonės vadovai ir / ar akcininkai, matydami tokius įmonės finansinius duomenis, ėmė vykdyti aukščiau nurodytus sandorius, po kurių, 2013-09-30 duomenimis įmonės 278 239 Lt vertės turtą (vietoj 740 124 Lt) sudarė ilgalaikis turtas už 690 Lt ir trumpalaikis 277 549 Lt vertės turtas, o jau 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi įmonei iškelta bankroto byla. Šioje nutartyje teismas taip pat nurodė, kad atsakovė turi įsiskolinimų, susijusių su darbo teisiniais santykiais – 11 167,24 Lt. Įvertinus nurodytas bylos aplinkybes, darytinos kelios išvados: pirma, priešingai nei teigia suinteresuoti asmenys, terminas nuo minėtų sandorių sudarymo, akcijų perleidimo iki bankroto bylos iškėlimo, atsižvelgiant į įvykių seką, negali būti vertinamas jiems palankia linkme, antra, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie veiksmai, kai įmonės vadovai ir / ar akcininkai, žinodami ir / ar turėdami žinoti sunkią įmonės padėtį, kuri tęsėsi nuo 2010 metų ir vis blogėjo, taip pat suvokdami, kad kitiems kreditoriams turimo įmonės turto nepakaks, pažeidė likusių kreditorių, kurių teismo patvirtina finansinių reikalavimų suma 2015-11-02 dieną sudarė 187 178,33 Eur, teises ir teisėtus interesus patenkinti jų finansinius reikalavimus, o sandoriai, kuriais buvo mažinamas įmonės likvidus turtas, negaunant ekvivalento pinigais, laikytini kaip nenaudingi įmonei, nes buvo mažinamos tik skolos pasirinktiems kreditoriams, tačiau negaunamos apyvartinės lėšos veiklai vykdyti, todėl jie laikytini nuostolingais ir ekonomiškai nenaudingais įmonei (ĮBĮ 20 str. 2 d. 2 p.). Analogiška išvada darytina ir dėl trišalių sutarčių. Iš bankroto administratorės veiklos ataskaitos už laikotarpį nuo 2013-12-23 iki 2014-04-10 matyti, kad laikotarpyje nuo 2013-07-01 iki 2013-09-09 buvo sudaryta 10 trišalių reikalavimų vykdymo sutarčių, kurių pagrindu užskaitytos UAB „Auto A-Z“ skolos UAB „Olmita ir Ko“ (t. 4, b. l. 78). Kaip nurodė bankroto administratorė – visos sudarytų trišalių sutarčių paskirtis – perleisti reikalavimo teises į realius (mokius) bendrovės debitorius. Šių sutarčių ekonominis naudingumas nepagrįstas. Suinteresuoti asmenys nurodo, kad CK 6.9301 str. netaikytinas, nes jis įsigaliojo 2013 m. sausio 1 d. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio argumento, nurodo, kad ĮBĮ 20 str. 2 d. įtvirtinti tokie tyčinio bankroto kėlimo požymiai (tarp jų ir ĮBĮ 20 str. 2 d. 4 p., kuriame kalbama apie kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą), kurį bent vieną nustačius yra pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu, kokiais iš esmės buvo remiamasi teismų praktikoje, t. y. įstatymų leidėjas tyčinio bankroto sąvoką ir jo požymius detalizavo teismų praktikoje susiformavusiais kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dar iki ĮBĮ 20 str. naujos redakcijos (įsigaliojusios 2013 m. spalio 1 d.) įsigaliojimo įmonės vadovai, esant faktinei nemokumo būsenai, negalėjo elgtis taip, kad atsiskaitymas su vienu ar keliais kreditoriais lemtų negalėjimą kitiems kreditoriams patenkinti savo finansinių reikalavimų. Teismo vertinimu, teisiškai nereikšmingu laikytinas argumentas, jog UAB „Olmita ir Ko“ buvo didžiausias kreditorius, juolab, kad antrosios eilės kreditorė VMI procesiniuose dokumentuose yra nurodžiusi, kad įmonės skola jai yra susidariusi nuo 2013 m. gegužės mėn.

42Suinteresuoti asmenys A. K. ir Ž. K. kartu su atsiliepimu pridėjo atsakovės ir UAB „Olmita ir Ko“ 2011 m. liepos 25 d. sudarytą Konsignacijos sutartį Nr. 01, pagal ją konsignatorius įsipareigoja konsignanto pavedimu už atlyginimą sudaryti vieną ar kelis sandorius dėl prekių realizavimo dėl prekių realizavimo savo vardu konsignanto sąskaita (1.1 p.); prekės, kurias konsignatorius gauna iš konsignanto, yra konsignanto nuosavybė. Konsignatoriaus apskaitoje šios atsargos nėra laikomos jo turtu ir užfiksuojamos nebalansinėje sąskaitoje. Prekių perdavimas įforminamas važtaraščiu (1.2 p.). Administratorės veiklos ataskaitoje nuo 2014-04-10 iki 2014-09-17 nurodyta, kad minimoje 2011-07-25 sutartyje numatytas mokestis konsignantui, tačiau realiai įmonėje jis nebuvo skaičiuotas ir mokėtas. Tai, kad konsignacijos sutartis realiai nebuvo vykdoma bankroto administratorė teigė procesiniuose dokumentuose, tarp jų ir apeliacinės instancijos teismui teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose. Šios aplinkybės apeliantų nepaneigtos (CPK 178 str.). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į bankroto administratorės rašytiniuose paaiškinimuose nurodomus argumentus, susijusius su pridėta 2012 m. sausio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2012/01/02, taip pat bylos medžiagą sprendžia, kad minėta sutartis negali būti vertinama kaip patikimas įrodymas sprendžiant tyčinio bankroto klausimą.

43Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs iki bankroto bylos sudarytus sandorius, jų aplinkybes, bylos medžiagą daro išvadą, kad nustatyti įmonės vadovų (savininkų) veiksmai laikytini nenaudingais įmonei, pažeidžiančiais kitų kreditorių interesus, todėl vertintini kaip įmonės tyčinį bankrotą kvalifikuojantys požymiai (ĮBĮ 20 str. 2 d. 2 p., 4 p.).

44Byloje nustatytos aplinkybės (įmonei esant faktiškai nemokiai nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo, akcijų perleidimas už 2 Lt, ilgalaikio ir trumpalaikio turto perleidimas susijusioms įmonėms negaunant už tai materialinės naudos ir pusmečio bėgyje – bankroto bylos iškėlimas) negali būti laikomi kaip verslo nesėkmė, o vertintini kaip tyčiniai valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo ir privesti įmonę prie bankroto.

45Dėl bylinėjimosi išlaidų

46Bankroto administratorė atsiliepime į suinteresuotų asmenų A. K. ir Ž. K. atskirąjį skundą prašė iš jų BUAB „Auto A-Z“ priteisti bylinėjimosi išlaidas (363 Eur), pridėjo bylinėjimosi išlaidų faktą ir dydį pagrindžiančius įrodymus (t. 6, b. l. 183, 184).

47Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 str. 3 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Teismas, atsižvelgęs į Rekomendacijose nustatytus dydžius (8.16 p.), daro išvadą, jog BUAB „Auto A-Z” iš suinteresuotų asmenų A. K. ir Ž. K. lygiomis dalimis priteistina 286 Eur išlaidų (po 143 Eur), susijusių su advokato teisine pagalba.

48Bankroto administratorė atsiliepime į D. Ž. patikslintą atskirąjį skundą teismo prašė iš jo įmonei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepridėjo jų dydį ir faktą pagrindžiančių įrodymų, todėl bylinėjimosi išlaidos už šį procesinį dokumentą (jo parengimą) BUAB „Auto A-Z“ iš D. Ž. nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d.).

49Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertino bylos aplinkybes reikšmingas tyčiniam įmonės bankrotui konstatuoti, o atskirųjų skundų argumentai nesudaro pagrindo naikinti pagrįstos ir teisėtos pirmosios instancijos teismo nutarties (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

50Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334–339 straipsniais,

Nutarė

51Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

52BUAB „Auto A-Z“ (j. a. k. 300821555) iš suinteresuotų asmenų A. K. (a. k. ( - ) ir Ž. K. (a. k. ( - ) lygiomis dalimis priteisti 286 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė... 2. I. Ginčo esmė... 3. VMI (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su prašymu dėl bankroto... 4. Ieškovė taip pat nurodė, kad suinteresuoti asmenys A. K. ir Ž. K. iki UAB... 5. Bankroto administratorė iš esmės palaikė ieškovės prašymą įmonės... 6. Suinteresuoti asmenys nesutiko su pareiškėjos prašymu įmonės bankrotą... 7. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 8. Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 3 d. nutartimi BUAB „Auto A-Z“... 9. Teismas pasisakydamas dėl atsakovės nemokumo ir pareigos kreiptis dėl... 10. Teismas, pasisakydamas dėl sandorių, sudarytų iki bankroto bylos iškėlimo,... 11. Kauno apygardos teismas 2016 m. kovo 18 d. papildoma nutartimi BUAB „Auto... 12. III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 13. Suinteresuoti asmenys A. K. ir Ž. K. patikslintame atskirajame skunde teismo... 14. Atsiliepime į A. ir Ž. K. atskirąjį skundą atsakovės bankroto... 15. VMI atsiliepime į suinteresuotų asmenų A. K. ir Ž. K. atskirąjį skundą... 16. Suinteresuotas asmuo D. Ž. patikslintame atskirajame skunde teismo prašo... 17. Bankroto administratorė atsiliepime į suinteresuoto asmens D. Ž. atskirąjį... 18. Suinteresuoti asmenys Ž. K. ir A. K. atsiliepime į D. Ž. atskirąjį... 19. Lietuvos apeliaciniame teisme 2016-05-23 gauti atsakovės BUAB „Auto A-Z“... 20. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktinis... 22. Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių įmonės bankroto... 23. Dėl faktinių bylos aplinkybių... 24. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB „Auto A-Z“ Juridinių asmenų registre... 25. Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu... 26. CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų... 27. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės... 28. Pirmosios instancijos teismas pripažino įmonės bankrotą tyčiniu... 29. Dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo... 30. Vienas iš pagrindų, kuriuo pareiškėja prašė įmonės bankrotą... 31. Minėta, kad įmonei bankroto byla iškelta 2013-12-11 nemokumo pagrindu, po... 32. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad suinteresuotas asmuo A. K. iki... 33. Suinteresuotas asmuo D. Ž. atskirajame skunde, nesutikdamas su teismo išvada,... 34. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, kad bendrovės ūkinė... 35. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas D. Ž. atskirajame skunde... 36. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja,... 37. Dėl sudarytų sandorių... 38. Kuo įmonės finansinė būklė prastesnė ir ji turi daugiau skolų, tuo... 39. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Auto A-Z“, UAB „Olmita ir Ko“ ir UAB... 40. Byloje nustatyta, jog 2014-02-10 Turto perdavimo aktu Nr. 001-2014 bankroto... 41. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 2013 m. rugsėjo – spalio mėn.... 42. Suinteresuoti asmenys A. K. ir Ž. K. kartu su atsiliepimu pridėjo atsakovės... 43. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs iki bankroto bylos sudarytus... 44. Byloje nustatytos aplinkybės (įmonei esant faktiškai nemokiai nesikreipimas... 45. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 46. Bankroto administratorė atsiliepime į suinteresuotų asmenų A. K. ir Ž. K.... 47. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas,... 48. Bankroto administratorė atsiliepime į D. Ž. patikslintą atskirąjį skundą... 49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas... 50. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso... 51. Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.... 52. BUAB „Auto A-Z“ (j. a. k. 300821555) iš suinteresuotų asmenų A. K. (a....