Byla 3K-3-103-378/2017

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. P. ir A. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Karolinos turas“ ieškinį atsakovams V. Ž., R. P., A. P., G. B., R. Ž., O. P. (O. P.), A. Š., E. K., S. P. (S. P.), E. P., P. P. (P. P.), I. N. (I. N.), V. L., A. B., uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“, uždarajai akcinei bendrovei „Pack Klaipėda“, K. M., A. B., J. B., uždarajai akcinei bendrovei „Transeurinos grupė“, V. R., N. R., S. P., G. V., L. S., dalyvaujant trečiajam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Palangos skyriui, dėl nuostolių atlyginimo asmenims nepagrįstai praturtėjus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir trečiojo asmens teisės įvykdyti prievolę.
  2. Ieškovė prašė teismo priteisti 12 192,08 Eur nepagrįsto praturtėjimo sumas iš atsakovų: V. Ž. – 693,42 Eur, G. B. – 1110,75 Eur, R. P. – 346,60 Eur, A. P. – 346,60 Eur, R. Ž. – 292,81 Eur, O. P. – 179,54 Eur, A. Š. – 179,54 Eur, E. K. – 229,78 Eur, S. P. – 156,93 Eur, E. P. – 156,93 Eur, P. P. – 156,93 Eur, I. N. – 881,62 Eur, V. L. – 570,61 Eur, A. B. – 468,25 Eur, G. V. – 881,62 Lt, UAB „Swedbank lizingas“ – 693,42 Eur, UAB „Pack Klaipėda“ – 1386,84 Eur, L. S. – 693,42 Eur, K. M. – 482,72 Eur, A. B. – 145,47 Eur, J. B. – 145,47 Eur, UAB „Transeurinos grupė“ – 693,42 Eur, V. R. – 353,90 Eur, N. R. – 353,90 Eur, S. P. – 591,58 Eur, taip pat iš visų atsakovų – po 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  3. Ieškovė nurodė, kad 1995 m. vasario 6 d. su Palangos miesto savivaldybe sudarė valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartį (toliau – ir Sutartis). Pirminis Sutarties objektas buvo 3,9998 ha žemės sklypas, tačiau po Klaipėdos apskrities viršininko 2007 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 1512 atkurti nuosavybės teisę J. P. K. Sutarties objekto – žemės sklypo ( - ) plotas buvo mažinamas. Šiuo metu ieškovė nuomoja 0,715 ha žemės sklypą.
  4. Ieškovė, vykdydama Sutartį, 3,9998 ha žemės sklype pastatė kotedžus ( - ) juose butus įsigijo atsakovai. Ieškovė nuo pat Sutarties sudarymo mokėjo valstybinės žemės nuomos mokestį, tačiau pareigą jį mokėti nuo 2006 m. turėjo atsakovai, kurie įsigijo butus, pastatytus valstybės nuomojamame žemės sklype. Ieškovė, kaip valstybinės žemės nuomininkė, parduodama atsakovams butus, kartu faktiškai perdavė jiems ir nuomos teisę į tą nuomojamo valstybinės žemės sklypo dalį, kurią užima atsakovų butai. Atsakovai, nusipirkę butus, faktiškai tapo ir valstybinės žemės nuomininkais ir įgijo prievolę mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo pagrindu.
  5. Atsakovai iki šiol nėra sudarę valstybinės žemės nuomos sutarčių. Kadangi ieškovė nuo Sutarties sudarymo mokėjo valstybinės žemės nuomą už visą, įskaitant ir priskirtiną atsakovams, žemę, tai patyrė 12 192,08 Eur nuostolių, šiuos turi atlyginti atsakovai.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Palangos miesto apylinkės teismas 2016 m. sausio 4 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – priteisė ieškovei iš atsakovų V. Ž. 693,42 Eur, R. P. 346,60 Eur, A. P. 346,60 Eur, R. Ž. 292,81 Eur, O. P. 179,54 Eur, A. Š. 179,54 Eur, E. K. 229,78 Eur, S. P. 156,93 Eur, E. P. 156,93 Eur, P. P. 156,93 Eur, I. N. 881,62 Eur, V. L. 570,61 Eur, A. B. 468,25 Eur, G. V. 881,62 Lt, UAB „Swedbank lizingas“ 693,42 Eur, UAB „Pack Klaipėda“ 1386,84 Eur, L. S. 693,42 Eur, K. M. 482,72 Eur, A. B. 145,47 Eur, J. B. 145,47 Eur, UAB „Transeurinos grupė“ 451,89 Eur, V. R. 353,90 Eur, N. R. 353,90 Eur, S. P. 591,58 Eur, taip pat iš visų atsakovų – po 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė, patvirtino ieškovės ir atsakovo G. B. taikos sutartį ir nutraukė civilinės bylos dalį pagal ieškovės ieškinį atsakovui G. B..
  2. Teismas nurodė, kad ieškovė, vykdydama Sutartį, 3,9998 ha žemės sklype pastatė kotedžus, juose butus įsigijo atsakovai, tarp jų – R. P. ir A. P., kurie nuo 2006 m. rugsėjo 28 d. įsigijo butą ( - ). Ieškovė nuo Sutarties sudarymo mokėjo valstybinės žemės nuomos mokestį. UAB „Karolinos turas“ vyriausiosios buhalterės pateiktose skaičiavimų lentelėse nurodyta, kad atsakovai R. P. ir A. P. už laikotarpį nuo 2006 m. gruodžio 22 d. iki 2013 m. turėjo sumokėti po 1196,75 Lt (346,60 Eur). Visi atsakovai iki šiol nesudarė valstybinės žemės nuomos sutarčių.
  3. Teismas sprendė, kad yra pagrindas atsakovams taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą, ieškovei įvykdžius prievolę už atsakovus sumokėti mokestį. Aplinkybę, kad ieškovė įvykdė prievolę už atsakovus, patvirtina ieškovės vyriausiosios buhalterės skaičiavimai dėl kiekvieno atsakovo; ieškovė patyrė 12 192,08 Eur nuostolių.
  4. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.552 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 12 dalimi, Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad ieškovė, sudariusi valstybinės žemės nuomos sutartį, turėjo pareigą mokėti žemės nuomos mokestį. Be to, vyko teisminiai ginčai dėl valstybinės žemės nuomos sutarties su ieškove nutraukimo; byla užbaigta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-491-684/2015. Iki teisminių ginčų ir jiems pasibaigus, ieškovė planavo tęsti pradėtus projektus ginčo žemės sklype, atidalyti nuomojamo žemės sklypo dalį atsakovams pagal jų turimas nuosavybės dalis. Ieškovė nuo 2004 m. iki 2013 m. tinkamai ir laiku vykdydama žemės nuomos mokesčio mokėjimo prievolę ir už atsakovų naudojamą žemės sklypo dalį, patyrė nuostolių, o atsakovai ieškovės sąskaita sutaupė.
  5. Teismas nenustatė, kad yra sudaryta sutartis ar kitas teisinis pagrindas, turėjęs įtakos atsakovams praturtėti; šalių sudarytose pirkimo–pardavimo sutartyse nebuvo aptarta valstybinės žemės sklypo nuomos perėjimo teisė. Teismui nepateikta duomenų apie tai, kad atsakovai, tapę nekilnojamojo turto savininkais, buvo aktyvūs, siekdami įgyti naudojamos žemės nuomininkų teises. Tarp ieškovės ir valstybinę žemę administruojančios institucijos buvo kilę teisminių ginčų dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo, todėl žemės sklypo dalių nuomos atsakovams klausimas negalėjo būti išspręstas. Be to, keitėsi ieškovės vadovai, administracijos darbuotojai, tai galėjo sukliudyti ieškovei pakeisti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį.
  6. CK 6.238 straipsnyje nustatyta, kad jeigu asmuo klydo manydamas esąs skolininkas ir sumokėjo skolą, kurios neprivalėjo mokėti, tai jis turi teisę išreikalauti sumokėtą sumą iš ją gavusio asmens. Bylos nagrinėjimo metu buvo teigiama, kad ieškovė gali vadovautis nurodyta įstatymo norma. Ieškovė buvo sudariusi valstybinės žemės nuomos sutartį, todėl turėjo prievolę mokėti žemės nuomos mokestį ir ši prievolė pasibaigė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-491-684/2015 konstatavus, kad žemės nuomos sutartis su ieškove nutraukta pagrįstai.
  7. Atsakovai, būdami statinių savininkai, neatlygintinai naudodamiesi kito asmens žeme, kurioje yra pastatas, sutaupė lėšų. Toks sutaupymas laikytinas nepagrįstu, nebent būtų išreikšta žemės valdytojo valia sklypą suteikti naudotis neatlygintinai. Be atlygio naudodamiesi statiniams reikalinga žemės sklypo dalimi, atsakovai sutaupė ieškovės sąskaita ir toks sutaupymas laikytinas proporcingu ieškovės negautoms lėšoms; sutaupymą ir lėšų negavimą sieja priežastinis ryšys.
  8. Teismas nenustatė aplinkybių, kad ieškovė sudarė kliūtis atsakovams įgyti nuomininko teises į žemės sklypo dalį. Ieškovė žinojo, kad jos nuomojamame žemės sklype stovi atsakovų pastatai ir už atsakovus mokėdama žemės nuomos mokestį veikė savo rizika. Pagal CK 6.242 straipsnio 3 dalį asmens sutikimas įsigyti žemės sklypą, kuriame yra ne žemės savininkui, bet trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančių statinių, savaime nereiškia teisės gauti atlygį už sklypo dalies, reikalingos statiniams naudoti, suvaržymą praradimo ar atsisakymo ir dėl to rizikos prisiėmimo.
  9. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų V. L. ir A. B. apeliacinį skundą bei R. P. ir A. P. apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 16 d. nutartimi paliko nepakeistą Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimą.
  10. Kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje esminę ir lemiamą reikšmę turi faktinė aplinkybė, kad tam tikrą laikotarpį nuolat keitėsi kotedžo butų savininkai, todėl susidarė situacija, kai ieškovė nuosavybės teise nebedisponavo nė vienu butu. Naujieji savininkai butus ( - ) įsigijo pastatuose, kurie stovi ant žemės sklypo, priklausančio valstybei. Kai ieškovė, kaip valstybinės žemės nuomininkė, pardavė atsakovams butus, prievolė mokėti valstybinės žemės nuomą už tenkančią dalį, kurią užima atsakovų butai ir kuri būtina jiems naudoti, atsakovams perėjo įstatymų pagrindu (CK 6.551 straipsnio 2 dalis, CK 6.552 straipsnio 2 dalis, Žemės reformos įstatymo 9, 12 straipsniai). Taigi, atsakovai, nusipirkę butus, faktiškai tapo ir valstybinės žemės nuomininkais ir įgijo prievolę mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.
  11. Aplinkybė, kad butų pirkimo–pardavimo sutartyse nebuvo aptartos valstybinės žemės dalies nuomos perėjimo sąlygos, mokėjimo tvarka, nepaneigia fakto, jog ieškovė ir toliau mokėjo nuomos mokestį už kitus asmenis, kuriems pareiga mokėti nuomos mokestį atiteko pagal įstatymus.
  12. Naujieji savininkai – atsakovai, įsigydami nekilnojamąjį turtą, turėjo būti aktyvūs, domėtis dėl naudojamos žemės nuomininko teisių įgijimo, jų siekti, tačiau tai nebuvo įgyvendinta, todėl pripažintina, kad atsakovai nepagrįstai sutaupė ieškovės sąskaita.
  13. Sprendžiant klausimą dėl žemės nuomos sutarties keitimo (ieškovės neveikimo) šioje byloje kaltės ir (ar) atsakomybės klausimas dėl sutarčių sudarymo ar keitimo nesvarstytinas. Tai nėra bylos nagrinėjimo dalykas. Prievolę mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį iš esmės pripažįsta ir atsakovai, kurie 2010 m. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės sklypų nuomos sutarties sudarymo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).
  14. Atsakovai, pagal įstatymus turėję prievolę mokėti nuomos mokestį, praturtėjo dėl ieškovės sumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio. Ieškovė, sumokėjusi atsakovams tenkančią nuomos dalį, patyrė nuostolius, o atsakovai ieškovės sąskaita sutaupė, taigi atsakovų sutaupymas laikytinas proporcingu ieškovės patirtiems nuostoliams (priežastinis ryšys). Atsakovų sutaupymui nėra teisinio pagrindo, nes prievolė mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį jiems kyla iš įstatymo (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovai R. P. ir A. P. prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės lygiomis dalimis 400 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, ir 300 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes byloje nebuvo įrodytos visos nepagrįsto praturtėjimo instituto sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2006; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011).
    2. Parduodama butus ieškovė neperleido teisių į žemės sklypo dalis ir liko žemės naudotoja – nuomotoja. Valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimas buvo ne tik ieškovės pareiga pagal nuomos sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, bet ir viena iš sąlygų ieškovei sudarant jungtinės veiklos sutartį, kurios pagrindu ji įgijo nekilnojamąjį turtą ir vėliau jį perleido atsakovams, už tai gaudama komercinės naudos. Be to, byloje nėra duomenų, kad ieškovė turėjo teisę subnuomoti valstybinę žemę ar kitaip ją perleisti ir gauti iš to pajamų ar išvengti mokesčių mokėjimo. Ieškovė nepatyrė nuostolių – išlaidų, nes vykdė prisiimtą prievolę, t. y. nėra vienos iš būtinų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų – ieškovės turto sumažėjimo (nuostolių) (CK 6.249 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).
    3. Jeigu ir būtų pripažinta atsakovų prievolė mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, tai jis turėtų būti mokamas žemės sklypų savininkei – valstybei, kuri šiuo atveju nuostolių nepatyrė, tokio reikalavimo atsakovams nereiškė. Valstybės interesams atstovaujanti Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė turėjo mokėti nuomos mokestį.
    4. Kita nepagrįsto praturtėjimo instituto sąlyga – atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015). Ieškovė jai priklausančius pastatus pagal pirkimo–pardavimo sutartis perleido atsakovams. Perleisti pastatai stovi ant valstybinės žemės, kurią valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartimi buvo išsinuomojusi ieškovė, tačiau perleidus pastatus atsakovams nuomos sutartis turėjo būti sudaryta ir su atsakovais. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 1999 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 265 patvirtintos Žemės mokesčio ir valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo tvarkos 23 punkte nustatyta, kad kai nekilnojamasis turtas įsigyjamas iš įmonės, kuri yra sudariusi valstybinės žemės nuomos sutartį, nekilnojamąjį turtą įsigijusi įmonė turi sudaryti naują valstybinės žemės nuomos sutartį ir nuomos mokestį turi pradėti mokėti nuo kito mėnesio po šios sutarties įregistravimo Nekilnojamojo turto registre; iki naujos valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo nuomos mokestį turi mokėti nekilnojamąjį turtą pardavusi įmonė. Pagal kasacinio teismo praktiką, pasikeitus pastatų, kurie yra ant nuomojamos valstybinės žemės, savininkams žemės nuomos sutartis turėjo būti nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-550/2013). Šiuo atveju nuomos sutartis nebuvo nutraukta ar pakeista. Ieškovei neatlikus teisės aktuose nustatytos pareigos nutraukti ar pakeisti valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, perleidus statinius kitiems asmenims, valstybė neturėjo galimybės sudaryti sutarčių su pastatų savininkais. Atsakovai dėl ieškovės kaltės neįgijo teisės tapti valstybinės žemės, ant kurios pastatyti jų butai, nuomininkais.
    5. Ieškovė žinodama, kad nuomininko teisės turėjo būti perleistos atsakovams, mokėjo žemės nuomos mokestį pagal valstybinės žemės nuomos sutartį, taigi vykdė prievolę už atsakovus ir prisiėmė riziką, t. y. valstybinės žemės nuomos mokestį mokėjo (arba, kaip pati teigia, neteko turto) teisės aktų ir valstybinės žemės nuomos sutarties pagrindu. Ieškovei buvo žinoma apie atsakovų nekilnojamąjį turtą, tačiau ji ilgą laiką tokią situaciją toleravo, nelaikydama, kad atsakovai veikia neteisėtai. Neteisėtumu laikomas ne tik konkrečios įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniuose santykiuose kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2013).
    6. Byloje nenustatyta, kad atsakovai vengė mokėti nuomos mokestį. Ieškovė neįrodinėjo CK 6.242 straipsnyje įtvirtintos atsakovų nesąžiningumo sąlygos. Atsakovai stengėsi, kad nuomos teisiniai santykiai būtų tinkamai įforminti, tačiau dėl ieškovės neveikimo jie negalėjo sudaryti savarankiškų nuomos sutarčių. Priešinga išvada prieštarautų kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2010; 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Ieškovė veikė savo rizika, todėl nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas, o reikalavimas atlyginti dėl to neva patirtus nuostolius neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų civilinės teisės principų.
  2. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovų visų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Atsakovai visuose procesiniuose dokumentuose neigia savo pareigą mokėti žemės sklypo nuomos mokestį, teigia, kad jie nėra sklypo naudotojai, sklypo dalį naudoja ieškovė, nors neneigia fakto, kad jų butas yra kotedže, pastatytame valstybinėje žemėje. Žinodami, kad patenkinus jų skundą, jie išvengs nuomos mokesčio mokėjimo tiek valstybei, tiek ieškovei, nes jis jau sumokėtas, atsakovai elgiasi nesąžiningai (CK 1.5 straipsnis).
    2. Ieškovė savo reikalavimą grindė ir tuo, kad atsakovai, būdami pastatų, esančių ant valstybinės žemės sklypo, naudotojai, įstatymo pagrindu turėjo mokėti žemės nuomos mokestį. Šią prievolę už atsakovus vykdė ieškovė, todėl jai pagal CK 6.50 straipsnį perėjo kreditoriaus teisės. Teismai nurodė, kad, vadovaujantis CK 6.238 straipsniu, jeigu asmuo klydo manydamas esąs skolininkas ir sumokėjo skolą, kurios mokėti neprivalėjo, tai jis turi teisę išreikalauti sumokėtą sumą iš ją gavusio asmens. Atsakovai tiek apeliaciniame, tiek kasaciniame skunduose šio pagrindo neginčija, t. y. neginčija fakto, kad ieškovei, kuri sumokėjo už juos žemės nuomos mokestį, perėjo kreditorės (valstybės) teisės.
  3. Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į kasacinį skundą nurodo, kad neprieštarauja kasacinio skundo prašymui, jeigu kasacinis teismas nuspręstų, kad jis pagrįstas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 43 punktą, žemės nuomininkas subnuomoti valstybinės žemės sklypą kitiems asmenims gali tik gavęs rašytinį valstybinės žemės nuomotojo sutikimą. Valstybinės žemės sklypo nuomininkė – ieškovė nebuvo pateikusi valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektui prašymo subnuomoti valstybinę žemę, todėl tik ieškovė privalėjo vykdyti valstybinės žemės nuomos sutartį, taigi – ir mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.
    2. Ieškovė, perleisdama pastatus, pastatytus valstybinėje žemėje, kurią pagal valstybinės žemės nuomos sutartį nuomojo kaip valstybinio žemės sklypo nuomininkė, privalėjo parengti ir pateikti nuomotojai, t. y. valstybei, žemės sklypo planą, kuriame būtų išskirtos perleidžiamiems statiniams eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalys, taip būtų išspręstas klausimas dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimo.
    3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-491-684/2015 paliko galioti Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą atmesti ieškovės ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl vienašališko žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Valstybinės žemės nuomos sutartis išregistruota iš Nekilnojamojo turto registro. Statinių valstybiniame žemės sklype ( - ) savininkai turi teisę kreiptis į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos skyrių su prašymais sudaryti naudojamos valstybinės žemės nuomos sutartis.
    4. Trečiasis asmuo sutinka, kad reikalavimas atsakovams atlyginti ieškovės patirtus nuostolius, mokant valstybinės žemės nuomos mokestį, yra nepagrįstas, taip pat sutinka, kad ieškovė, mokėdama valstybinės žemės nuomos mokestį, nors to daryti neprivalėjo, veikė savo rizika. Dėl šios priežasties nepagrįsto praturtėjimo institutas negali būti taikomas, o reikalavimas atlyginti dėl to patirtus nuostolius neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų civilinės teisės principų.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį

  1. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą yra nurodyta, kad žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus. Valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo ja teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šio teisinio reglamentavimo pobūdis yra imperatyvus; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010; kt.).
  2. CK 6.394 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2, 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį, kai nekilnojamasis daiktas, esantis ne jo savininko žemės sklype, parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.
  3. Kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, kad pastatų savininkai (nuomotojai) turi įstatymo garantuotą ir ginamą teisę lengvatine (ne aukciono) tvarka nuomoti pastatais užstatytą ir jų eksploatavimo tikslais naudojamą valstybinės žemės sklypą. Nuomotino žemės sklypo dydis nustatomas pagal tikslinę paskirtį atitinkantį faktinį jo naudojimą, o sklypo ribos – pagal viešosios teisės (teritorijų planavimo) normas kompetentingų valdžios institucijų aktais patvirtintu sklypo planu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Valstybės įgaliota institucija imperatyviosiomis teisės normų nuostatomis įpareigojama savininkui išnuomoti valstybinę žemę ne aukciono būdu, jei ji užstatyta šiam asmeniui nuosavybės teise priklausančiais pastatais. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad jeigu šio imperatyvo neleidžia įgyvendinti kita žemės nuomos sutartis, sudaryta institucijos ir kito tame žemės sklype esančių pastatų savininko, tai pastaroji nuomos sutartis, nepavykus abiejų šalių valia jos pakeisti, turi būti nutraukta CK 6.564 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes tik taip galima įgyvendinti teisės aktų (CK 6.551 straipsnio 2 dalies, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto) reikalavimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  4. Taigi, iš pirmiau nurodyto teisinio reglamentavimo bei kasacinio teismo praktikos išplaukia, kad teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatymo suteikta teisė, kuri naujajam statinių savininkui pereina kartu (tuo pačiu momentu) su nuosavybės teise. Pažymėtina, kad CK 6.394 straipsnio 3 dalies nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl, perleisdamas nuosavybės teisę į statinius, jų savininkas negali pasirinkti kitokio elgesio varianto ir privalo pirkėjui perleisti teisę naudotis žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kokias pats turėjo. Vadinasi, naujajam statinių savininkui pereina tiek teisės, tiek pareigos, susijusios su žemės sklypu.
  5. Nesant sudarytos nuomos sutarties, naujasis statinių savininkas laikomas valstybinės žemės naudotoju. Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punkte nustatyta, kad žemės naudotojas yra žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu.
  6. Kasacinis teismas, analizuodamas nuomos sutarties ir faktinio žemės naudojimo santykių tarpusavio ryšį prievolės mokėti mokestį už naudojimąsi valstybine žeme aspektu, yra nurodęs, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo, todėl, nustačius, kad valstybinės žemės naudotojas naudojasi žeme ir po valstybinės žemės nuomos sutarties pasibaigimo, yra pagrindas konstatuoti jo prievolę mokėti už naudojimąsi valstybine žeme mokestį, t. y. žemės nuomos mokestį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012).
  7. Kitoje byloje kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, nutrūkus subnuomos sutarčiai, asmuo valstybei žemės sklypo negrąžino, šis buvo užimtas asmeniui priklausančių statinių, t. y. asmuo faktiškai naudojosi žemės sklypu, nepaisydamas to, jog nebaigti statyti pastatai neeksploatuojami pagal jų tikslinę paskirtį, sprendė, kad tai nepaneigė naudotojo pareigos mokėti nuomos mokestį už jam priklausančiais statiniais užimtą žemę. Teismas pabrėžė, kad faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų negu asmuo, su kuriuo yra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009).
  8. Nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai, nors ir priimti bylose, kurių faktinės aplinkybės šiek tiek skiriasi nuo nagrinėjamos bylos (nurodytose bylose nuomos sutartis buvo pasibaigusi, o nagrinėjamu atveju galiojo laikotarpiu, už kurį ieškovė prašo priteisti nuostolių atlyginimą), yra aktualūs ir ginčo atveju. Nurodyta kasacinio teismo praktika suponuoja išvadą, kad pareiga mokėti mokestį už naudojimąsi valstybine žeme šios žemės naudotojui kyla nepriklausomai nuo to, ar nuomos sutartis yra sudaryta, nes tokia naudotojo prievolė įtvirtinta teisės aktuose.
  9. Nagrinėjamoje byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kad ieškovė, vykdydama Sutartį, valstybei priklausančiame žemės sklype pastatė kotedžus ( - ) juose butus nuosavybėn įsigijo atsakovai, tarp jų – ir kasatoriai. Kasatoriai nėra sudarę žemės nuomos sutarčių, ieškovė nuo Sutarties sudarymo mokėjo valstybinės žemės nuomos mokestį už visą, įskaitant ir priskirtiną kasatoriams, žemę. Teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kasatoriai yra valstybinės žemės naudotojai, todėl jiems kyla žemės naudotojų pareigos, nustatytos įstatymuose (Žemės reformos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, 22 straipsnio 2 dalis, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas). Aplinkybę, kad ieškovė įvykdė prievolę už atsakovus, bylą nagrinėję teismai nustatė remdamiesi ieškovės skaičiavimais kiekvienam atsakovui – kokio dydžio žemės nuomos mokestį turėjo sumokėti atsakovai pagal turimos nuosavybės dalį ir kiek šio mokesčio sumokėjo ieškovė. Dėl šių byloje nustatytų aplinkybių (kad kasatoriai yra valstybinės žemės naudotojai ir kad nuomos mokestį už jiems tenkančią žemės sklypo dalį mokėjo ieškovė) ginčo tarp šalių nėra. Byloje keliamas šalių santykių teisinio kvalifikavimo klausimas.

13Dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir trečiojo asmens teisės įvykdyti prievolę

  1. Nagrinėjamoje byloje kasatoriai kelia nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo klausimą teigdami, kad nebuvo įrodytos visos šio instituto taikymo sąlygos. Kasatorių teigimu, ieškovė nepatyrė nuostolių, nes vykdė nuomos sutartimi prisiimtą prievolę, be to, žinodama, kad nuomininko teisės turėjo būti perleistos atsakovams, mokėjo žemės nuomos mokestį, t. y. savo rizika vykdė prievolę už atsakovus. Kasatorių teigimu, ieškovė neįrodinėjo atsakovų nesąžiningumo sąlygos, įtvirtintos CK 6.242 straipsnyje.
  2. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (lot. actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011).
  3. Teisėjų kolegija sutinka, kad dalis kasatorių argumentų dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto nuostatų netinkamo taikymo pagrįsti. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, naudojo argumentus, kurie atitinka ir kito CK instituto – trečiojo asmens teisės įvykdyti prievolę – taikymo sąlygas (CK 6.50 straipsnis). Į šią aplinkybę apeliavo ir kai kurie atsakovai pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo, teigdami, kad pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuojami du vienas kitam prieštaraujantys dalykai, jog tuo atveju, kai trečiasis asmuo (ieškovė) įvykdo prievolę už skolininkus (atsakovus), tai skolininkas (atsakovai) nepagrįstai praturtėja šio trečiojo asmens (ieškovo) sąskaita.
  4. CK 6.50 straipsnyje nustatyta, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai. Kreditorius taip pat negali priimti prievolės įvykdymo iš trečiojo asmens, jeigu skolininkas pranešė kreditoriui prieštaraująs tokiam įvykdymui, išskyrus CK 6.51 straipsnio 1 dalyje nustatytą atvejį, o CK 6.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku. Taigi, įstatyme įtvirtinta, kad kito asmens prievolės įvykdymas už skolininką, nepažeidžiant įstatyme įtvirtintų apribojimų, yra pradinio kreditoriaus reikalavimo pasibaigimo pagrindas, skolininkui prievolė (ir visos iš šios prievolės atsiradusios papildomos teisės ir pareigos) nepasibaigia – jis ją turi įvykdyti trečiajam asmeniui.
  5. Asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Ieškinio reikalavimo tenkinimo faktinis pagrindas yra ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, o teisinis pagrindas – teisė, kurią teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus. Teisinio ieškinio pagrindo nurodymas nėra privalomas, nes tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Teismas, kvalifikuodamas teisinius santykius ir spręsdamas iš jų kilusį ginčą, turi nustatyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis šie santykiai susiformavo, kaip jie plėtojosi ir pan.
  6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad proceso įstatymai nereikalauja, jog į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Netgi tais atvejais, kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ar taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2008).
  7. Teismų praktikoje taip pat nuosekliai pažymima, kad tam, jog asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar teisėto intereso gynybos, reikalavimas būtų patenkintas, turi būti identifikuotas materialusis teisinis santykis, kuris sieja ginčo šalis, ir iš jo kylanti ieškovo reikalavimo teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2012; 2015 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-492-313/2015; 2016 m. vasario 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-117-687/2016 18 punktą).
  8. Kaip nurodyta šios nutarties 31 punkte, byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad kasatoriai yra valstybinės žemės naudotojai, todėl turi teisės aktuose įtvirtintą pareigą mokėti mokestį už naudojimąsi valstybine žeme. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad šį mokestį yra sumokėjusi ieškovė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios teismų nustatytos aplinkybės duoda pagrindą daryti išvadą, jog kasatorių prievolę mokėti mokestį už naudojimąsi valstybine žeme vykdė trečiasis asmuo (ieškovė), todėl trečiajam asmeniui, įvykdžiusiam prievolę, pereina kreditoriaus teisės, susijusios su skolininku (CK 6.50 straipsnio 3 dalis). Kadangi būtent šios aplinkybės buvo bylos nagrinėjimo dalykas, bylos šalys dėl jų teikė įrodymus ir pasisakė, toks ginčo santykių teisinis kvalifikavimas, kolegijos nuomone, nereiškia ieškinio pagrindo keitimo ir neprieštarauja kasacinio teismo praktikai, nurodytai nutarties 36–37 punktuose. Dėl nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės reikalavimai patenkinti pagrįstai, tik ne vadovaujantis nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančiomis teisės normomis, o CK 6.50 straipsnio pagrindu.
  9. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl pagrindo panaikinti ar pakeisti ją nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasaciniame teisme patirta 69,88 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. pažyma). Kadangi kasacinis skundas netenkinamas, tai šios išlaidos priteisiamos iš kasatorių po 34,94 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93, 96 straipsniai).
  2. Ieškovė UAB „Karolinos turas“ prašo priteisti iš kasatorių bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė jų dydį patvirtinančio dokumento, todėl šis prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

16Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

17Priteisti valstybei iš atsakovų R. P. (a. k. ( - ) ir A. P. (a. k. ( - ) po 34,94 Eur (trisdešimt keturis Eur 94 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo.

18Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai