Žalos gamtai atlyginimas pinigais: priemonė, grįsta ES teise, ar vis tik sovietmečio relikvija?

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) 2023 m. liepos 5 d. priėmė sprendimą norminėje byloje Nr. I-9-415/2023, kurioje jis, vertindamas aplinkos ministro įsakymu patvirtintoje Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikoje (Metodika) nustatytą žalos aplinkai atlyginimo pinigais priemonės atitiktį Konstitucijai ir įstatymams, patvirtino Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje Nr. 2004/35/EB „Dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti)“ (Direktyva) nustatytus imperatyvius teisinius reikalavimus ir teisinę tvarką, kurių Aplinkos apsaugos departamentas (AAD), nacionalinė kompetentinga institucija, atsakinga už Direktyvos ir (ar) ją perkėlusio Aplinkos apsaugos įstatymo (AAĮ) įgyvendinimą, turi laikytis (taikyti) nustatydama žalos aplinkai faktą ir dydį bei jos atlyginimo priemones.

Žalos aplinkai dydžio nustatymo kriterijai

Valdant aplinkosauginius incidentus, visų pirma, turi būti nustatytas žalos aplinkai faktas. Žalos aplinkai faktui nustatyti turi būti taikomas ne Metodikoje nustatytas metodas (jis taikytinas tik žalos dydžiui nustatyti), o ekspertiniai moksliniai tyrimai, kuriais galima išmatuoti pažeisto aplinkos ištekliaus (elemento) ir (ar) jo savybės (elemento) pablogėjimą (materialų neigiamą pokytį)1 . Pasikeitimo ir pablogėjimo sąvokos reiškia skirtumą tarp situacijos prieš žalingą įvykį ir situacijos po jo2. Šį skirtumą reikia išmatuoti3 .

Tik tuo atveju, jei yra nustatytas žalos aplinkai faktas, atsiranda AAD pareiga nustatyti žalos aplinkai dydį, taikant žalos aplinkai dydžio nustatymo kriterijus, kurie yra tiesiogiai taikomi ir turi pirmumą Metodikos atžvilgiu:

(i) įvertinama pirminė aplinkos būklė (sąlygos); pirminė būklė nustatoma pagal turimą informaciją apie geriausią aplinkos būklę, kuri buvo žalos aplinkai padarymo metu ir kuri būtų buvusi, jeigu žala aplinkai nebūtų padaryta;
(ii) įvertinamas neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumas;
(iii) įvertinamos natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybės ir laikas;
(iv) įvertinami atlikti veiksmai, užtikrinantys teršalų ir (arba) kitokių darančių žalą aplinkai veiksnių skubią kontrolę, sulaikymą, pašalinimą ar kitokius veiksmus siekiant sumažinti ar išvengti didesnės žalos aplinkai, neigiamo poveikio žmonių sveikatai ar tolesnio aplinkos elementų funkcijų blogėjimo;
(v) įvertinamos pritaikytos aplinkos atkūrimo priemonės.

Žalos aplinkai dydžio nustatymo algoritmas:

(i) Pirminių aplinkos atkūrimo priemonių taikymas. Pirminio žalos ištaisymo paskirtis – atkurti pažeistų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų pirminę būklę 4 .
(ii) Papildomo aplinkos atkūrimo priemonių taikymas. Jei neatkuriama pažeistų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų pirminė būklė, atliekamas papildomas žalos ištaisymas. Papildomo žalos ištaisymo paskirtis – suteikti tokį patį gamtos išteklių ir (arba) funkcijų lygį, taip pat ir alternatyvioje vietovėje, jei reikia, panašų į tą, kuris būtų suteiktas tada, jei būtų buvusi sugrąžinta pažeistos vietovės pirminė būklė. Jei įmanoma ir reikia, alternatyvi vietovė turėtų būti geografiškai susijusi su pažeista vietove, atsižvelgiant į gyventojų, kuriems padaryta žala, interesus 5 .

(iii) Kompensuojamųjų aplinkos atkūrimo priemonių taikymas. Kompensuojamasis žalos ištaisymas – kompensuojami laikini gamtos išteklių ir (arba) funkcijų nuostoliai, kol tokie ištekliai ir funkcijos atkuriami. Tokį kompensavimą sudaro papildomi saugomų natūralių buveinių ir rūšių arba vandens pagerinimai pažeistoje arba jai alternatyvioje vietovėje. Į tokį kompensavimą neįeina finansinė kompensacija visuomenės nariams 6 .

Žalos aplinkai ištaisymo priemonių hierarchija:

(i) Pirminių žalos ištaisymo priemonių nustatymas. Nagrinėjamos galimybės, kurias sudaro veiksmai, skirti gamtos išteklių ir (arba) funkcijų pagrindinei būsenai tiesiogiai atkurti pagreitintu arba natūralaus atsikūrimo būdu.
(ii) Papildomų ir kompensuojamųjų žalos ištaisymo priemonių nustatymas. Nustatant papildomų ir kompensuojamųjų žalos ištaisymo priemonių apimtį, visų pirma nagrinėjami išteklių lygiavertiškumo palyginimo ir funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodai. Pagal minėtus metodus pirmiausia nagrinėjami veiksmai, suteikiantys tokios pat rūšies, kokybės ir kiekio gamtos išteklius ir (arba) funkcijas, kaip ir pažeistieji. Jei tai neįmanoma, numatomi alternatyvūs gamtos ištekliai ir (arba) funkcijos.
Pavyzdžiui, prastesnę kokybę būtų galima kompensuoti padidinant žalos ištaisymo priemonių skaičių. Jei neįmanoma panaudoti pirmiausia taikomo išteklių lygiavertiškumo palyginimo arba funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodų, taikomi alternatyvūs vertinimo būdai.
Tarp papildomų ir kompensuojamųjų žalos ištaisymo priemonių vertinimo metodų egzistuoja hierarchija, kuria remiantis taikomos toliau nurodytos priemonės griežtai laikantis nurodytos privalomos sekos eiliškumo) ir bet koks šio eiliškumo pažeidimas kvalifikuotinas kaip Direktyvoje ir AAĮ nustatytų reikalavimų pažeidimas: (1) taikomas išteklių lygiavertiškumo palyginimo arba funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodas, (2) piniginio vertinimo metodas, kad būtų nustatyta būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtis 7 , ir (3) tik tada, kai įmanoma įvertinti prarastus išteklius ir (arba) funkcijas, tačiau per protingą laikotarpį arba už protingą kainą negalima įvertinti išteklių ir (arba) funkcijų pakeitimo, taikomas praradimų piniginės vertės metodas, ar kitaip vadinamas vertės ir sąnaudų metodu. Šis metodas, kaip nurodyta LVAT sprendime, yra įtvirtintas Metodikos 28–31 punktuose.

Žalos aplinkai dydžio nustatymas taikomas tik kraštutiniais atvejais

Remiantis LVAT sprendimu, teršalų išėmimas pagal Metodiką yra prilygintas pirminėms žalos ištaisymo priemonėms. Remdamasis Metodikos 20 punkto nuostatomis, LVAT nurodė, kad, jei pažeidėjas savo objektui patvirtintuose galimų avarijų likvidavimo planuose numatytais teršalų arba atliekų surinkimo būdais, priemonėmis ir terminais arba kitaip suderinęs su aplinkos apsaugos institucija surenka išmestus teršalus arba atliekas, visiškai ar iš dalies atkuria pažeistą aplinkos kokybę, žalos atlyginimo suma mažinama surinktų teršalų arba atliekų kiekį atitinkančiu žalos dydžiu. Tai reiškia pirminių žalos ištaisymo priemonių, kurių paskirtis – atkurti pažeistų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų pirminę būklę, kaip pagrindinio žalos ištaisymo mechanizmo, įtvirtinimą. Žalos aplinkai apskaičiavimas, remiantis Metodika, yra tik vienas iš žalos dydžio nustatymo ir jos ištaisymo vertinimo metodų, kuris pagal LVAT
sprendimą pripažintas paskutiniu taikomu metodu (ultima ratio) žalos dydžio nustatymo ir ištaisymo metodų hierarchijoje. Metodikos pagrindu žalos aplinkai dydžio nustatymas (apskaičiavimas) pinigais, remiantis ne jų atkuriamąja (atstatomąja) verte, o į gamtinę aplinką išleistais teršalais dauginant juos pagal matematines formules iš koeficientų (tarifų), yra taikomas tik kraštutiniais atvejais – tik tais atvejais, kai neįmanoma taikyti kitų metodų, taikomų prioriteto tvarka, – išteklių lygiavertiškumo palyginimo arba funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodų, taip pat kai nėra sąlygų atlikti piniginio vertinimo, kad būtų nustatyta būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtis, ir yra pagrindas pripažinti, jog įmanoma įvertinti prarastus išteklius ir (arba) funkcijas, tačiau per protingą laikotarpį arba už protingą kainą negalima įvertinti išteklių ir (arba) funkcijų pakeitimo.

LVAT sprendimu deprioretizuotas (pažemintas ar iš eilės priekio nukeltas į galą) Metodikoje nustatyto reguliavimo taikymas – nustatyta, kad jo pagrindu apskaičiuotas žalos dydis laikytinas paskutiniu sąraše, įsakmiai viešojo teisinio reguliavimo sistemoje suteiktas prioritetas metodų hierarchijos viršuje esantiems metodams. Todėl Metodikoje nustatyto metodo taikymas yra ne tik kvalifikuotinas kaip paskutinė priemonė, tačiau jo taikymas AAD pareiškiant civilinius ieškinius dėl žalos aplinkai atlyginimo yra galimas tik tais atvejais ir tik tada, jei negali būti taikomos kitos žalos aplinkai atkūrimo priemonės ir jei Metodikoje nustatyto metodo taikymas atitinka jam keliamas sąlygas. Tai sudaro pagrindą teigti, kad LVAT 2023 m. liepos 5 d. sprendime nustatytas Metodikoje apibrėžto reguliavimo teisinis vertinimas ir privalomos jo taikymo sąlygos turi iš esmės pakeisti (180 laipsnių apversti) iki šiol beveik du dešimtmečius ydingai formuotą ir taikytą žalos aplinkai fakto ir dydžio nustatymo bei jos atlyginimo administracinę praktiką.

Klausimai Europos Sąjungos Teisingumo Teismui: ar LVAT sprendimu „reabilituotoje“ Metodikoje nustatyta žalos atlyginimo pinigais priemonė atitinka Direktyvą?

2013 m. Europos Komisijos parengtame Mokymo vadove, kuriame pateikiamos konkrečios žalos įvertinimo gairės, nurodyta, kad Direktyvos (Direktyvos taikymo vadovas) 1.2.3 punkte minimas piniginis vertinimas reiškia lygiavertiškumo palyginimo metodus, o ištaisymo priemonės, kurių kaina lygiavertė apskaičiuotai prarastų išteklių ir (arba) funkcijų piniginei vertei, vadinamos vertės ir kainos palyginimo metodais. Direktyva nustato šią lygiavertiškumo metodų, skirtų papildomam ir kompensuojamajam ištaisymui vertinti, hierarchiją:
1. išteklių lygiavertiškumo palyginimo metodas,
2. funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodas,
3. verčių lygiavertiškumo palyginimo metodas,
4. vertės ir kainos palyginimo metodas 8 .

Direktyvos 8 straipsnio 1 dalis numato, kad subjektas padengia pagal šią direktyvą taikytų žalos prevencijos ir ištaisymo (atlyginimo) veiksmų išlaidas. Pagal Direktyvos 2 straipsnio 11 dalį, ištaisymo priemonės – tai veiksmas arba veiksmų derinys, taip pat ir švelninančios arba laikinosios priemonės, skirtos pažeistiems gamtos ištekliams ir (arba) pablogėjusioms savybėms (funkcijoms) atkurti arba pakeisti arba tokių išteklių arba savybių (funkcijų) lygiavertei alternatyvai suteikti, kaip numatyta II priede.

Direktyvos II priedo 1.2.3 punktas nustato, jog jei neįmanoma panaudoti pirmiausia taikomo išteklių lygiavertiškumo palyginimo arba funkcijų lygiavertiškumo palyginimo metodų, taikomi alternatyvūs vertinimo būdai. Kompetentinga institucija gali nurodyti metodą, pavyzdžiui, piniginio vertinimo, kad nustatytų būtinų žalos ištaisymo papildomų ir kompensuojamųjų priemonių apimtį. Jei įmanoma įvertinti prarastus išteklius ir (arba) funkcijas, tačiau per protingą laikotarpį arba už protingą kainą negalima įvertinti išteklių ir (arba) funkcijų pakeitimo, kompetentinga institucija gali parinkti žalos ištaisymo priemones, kurių kaina atitinka apskaičiuotą prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginę vertę. Direktyvos taikymo vadove yra detaliai nurodyti žingsniai (privalomi procedūriniai veiksmai (etapai)), kuriuos turi atlikti AAD įvykus aplinkosauginiam incidentui. Įvykus tokiam incidentui, kuriam taikoma Direktyva ir dėl kurių padaromas reikšmingas poveikis aplinkai, žala turi būti ištaisyta, grąžinant gamtos elementus ir funkcijas 9 , kurioms buvo padarytas poveikis, į pirminę būklę (atliekamas pirminis ir papildomas ištaisymas) ir kompensuojant išteklių ir (arba) funkcijų nuostolius, patirtus tarpiniu laikotarpiu iki pirminės būklės grąžinimo (kompensuojamasis ištaisymas). Kaip nurodyta Direktyvoje, kompensuojamojo ištaisymo reikalavimai nustatomi remiantis išteklių ar buveinės lygiavertiškumo principu, o ne piniginiu pagrindu. Pažeisti ištekliai ir savybės turi būti grąžinti į pirminę būklę. Teršėjas privalo ištaisyti žalą arba sumokėti už ištaisymą natūra. Piniginė kompensacija negalima 10 . Tuo tarpu Metodikos 17, 28 ir 29 punktai žalos aplinkai dydį apskaičiuoja ne pagal prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginę vertę, o pagal standartinius, su konkrečiu aplinkos elementu bei jo būkle niekaip nesusijusius, kriterijus – teršalų pobūdį, kiekį, tarifą, aplinkos elemento kategoriją bei jo koeficientą.

Pagal Direktyvos 11 straipsnio 2 dalį, kompetentingos institucijos pareiga – nustatyti žalą arba žalos neišvengiamą (realią) grėsmę sukėlusį subjektą, įvertinti žalos reikšmingumą ir nustatyti, kokių žalos ištaisymo priemonių reikėtų imtis pagal II priedą. Aplinkosauginėse bylose pareikštuose civiliniuose ieškiniuose AAD žalos aplinkai dydžio apskaičiavimą įprastai grindžia Metodikos 17, 28 ir 29 punktų taikymu. Todėl nagrinėjant tokias bylas būtina įvertinti, ar žalos aplinkai dydžio piniginis apskaičiavimas, nevertinant prarastų išteklių ir (arba) funkcijų piniginės vertės bei žalos reikšmingumo, atitinka jose taikytiną Direktyvą.

Direktyvos nustatytas reguliavimas: dar daugiau klausimų

Nors LVAT sprendime nurodyta, kad Metodikoje nustatytas žalos aplinkai dydžio nustatymo metodas vertintinas kaip galimas galimos piniginės kompensacijos pinigais metodas, tokia išvada kelia pagrįstų teisinių abejonių. Pagal Metodiką pinigais apskaičiuotas žalos dydis, remiantis joje nustatytomis matematinėmis formulėmis, nėra susijęs su prarasto aplinkos elemento (ištekliaus) ir (ar) funkcijos atkuriamąja verte. Jis yra siejamas su teršalų išleidimo į gamtinę aplinką faktu, dauginant teršalų kiekius pagal matematines formules iš Metodikoje nustatytų koeficientų. Tai sudaro pagrindą teigti, kad konkrečių teršalų (pagal jų pobūdį) bei kiekį išleidimas niekaip ir jokia apimtimi savaime nereiškia aplinkos elemento (ištekliaus) ir (ar) funkcijos praradimo ar jo vertės sumažėjimo. Todėl keltinas klausimas, ar Metodikoje nustatytas žalos aplinkai dydžio nustatymo metodas taip, kaip jis apibrėžtas LVAT sprendime, ir pagal jį apskaičiuojama žala aplinkai, kurią siekiama atlyginti pareikštu civiliniu ieškiniu, iš tiesų atitinka Direktyvos turinį ir tikslus.

ES teisės normos, įskaitant Direktyvos nuostatas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis 11 . Nacionaliniai teismai turi pareigą nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų konkrečią direktyvą, bet ir nesivadovauti tokiu jos aiškinimu, kuris pažeistų ES teisės sistemos saugomas pagrindines teises
arba kitus bendruosius ES teisės principus 12 . Nacionaliniai teismai turi labai plačią diskreciją ar net pareigą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (ESTT), jeigu mano, kad jų nagrinėjamoje byloje kyla klausimų dėl ES teisės nuostatų aiškinimo ar jų galiojimo vertinimo, dėl kurių jie turi priimti sprendimą 13 .

Siekdami išsklaidyti abejones, ar Direktyvoje nustatytą reguliavimą galima aiškinti kaip nacionalinėje teisėje leidžiančias įteisinti Metodikoje nustatytas žalos aplinkai atlyginimo priemones, nacionaliniai teismai, nagrinėjantys aplinkosauginių incidentų sukeltos žalos aplinkai atlyginimo bylas, turėtų kreiptis į ESTT užduodami toliau nurodytus klausimus:
- Ar Direktyvos 2004/35/EB II priedo 1.2.3 punkte nustatytas piniginio vertinimo kriterijus, pagal kurį kompetentinga institucija gali parinkti aplinkos ištaisymo priemones, kurių kaina atitinka apskaičiuotą prarastų aplinkos išteklių ir (arba) funkcijų atkūrimo piniginę vertę, bei Direktyvos 2004/35/EB 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta kompetentingos institucijos pareiga nustatyti žalos reikšmingumą turi būti aiškinamos taip, kad pagal tokį reguliavimą yra draudžiamos nacionalinės teisinės nuostatos, pagal kurias žalos aplinkai dydis apskaičiuotas (nustatytas) ne pažeisto aplinkos elemento ir (ar) funkcijos atkūrimo pinigine verte, o pagal nacionaliniame teisės akte nustatytas matematines formules dauginant į aplinką išleistus teršalus iš tarifų (koeficientų), neatsižvelgiant į prarasto aplinkos elemento ir (arba) funkcijų atkūrimo išlaidas ar praradimų dydį?
- Ar Direktyvos II priede nustatytas reguliavimas, pagal kurį žala aplinkai, susijusi su vandeniu arba saugomomis rūšimis ar natūraliomis buveinėmis, ištaisoma atkuriant pirminę aplinkos būklę per pirminį, papildomą ir kompensuojamąjį ištaisymą, turi būti aiškinamas taip, kad žalos atlyginimo pinigais būdas pareiškiant civilinį ieškinį dėl žalos aplinkai atlyginimo, kuriame žalos faktas ir (ar) dydis yra apskaičiuojami pagal nacionaliniame teisės akte nustatytas matematines formules, dauginant į aplinką išleistus teršalus iš tarifų (koeficientų) ir nesiejant žalos aplinkai atlyginimo su jos prevencijos ir ištaisymo (atlyginimo) išlaidų atlyginimu, taikymas yra suderinamas su Direktyvos reikalavimais? Jeigu atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, ar Direktyvos II priedo nuostatas galima aiškinti taip, kad jomis kompetentinga institucija turi pareigą pagrįsti, kad jos pareikštu civiliniu ieškiniu žalos aplinkai atlyginimas, kuriame žalos faktas ir (ar) dydis yra apskaičiuojami nacionaliniame teisės akte nustatytomis matematinėmis formulėmis dauginant į aplinką išleistus teršalus iš tarifų (koeficientų), atitinka prarastų gamtos išteklių ir (arba) funkcijų piniginę vertę?
- Ar Direktyvos 2 straipsnio 11 dalyje, 6, 7 ir 8 straipsniuose bei jos II priede nustatytas teisinis reguliavimas ir įtvirtintas principas „teršėjas moka“ aiškintini taip, kad reikalavimas atlyginti aplinkai padarytą žalą pinigais, reiškiant civilinį ieškinį dėl žalos aplinkai atlyginimo, kuriame žalos faktas ir (ar) dydis yra apskaičiuojami nacionaliniame teisės akte nustatytomis matematinėmis formulėmis dauginant į aplinką išleistus teršalus iš tarifų (koeficientų), yra žalos aplinkai atlyginimo būdas, kuris gali būti pareikštas tik tuo atveju ir tik tada, jei yra išsemtos visos galimybės tiek taršos įvykį sukėlusiam asmeniui, tiek kompetentingai nacionalinei institucijai įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones (pirmines, papildomas, kompensuojamas)?
- Jeigu atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, ar tai reiškia, kad: (i) kompetentinga institucija neturi teisės pareikšti civilinio ieškinio dėl žalos aplinkai atlyginimo, kuriame žalos faktas ir (ar) dydis yra apskaičiuojami nacionaliniame teisės akte nustatytomis matematinėmis formulėmis dauginant į aplinką išleistus teršalus iš tarifų (koeficientų), tol, kol nėra būtinų sąlygų visumos (kumuliatyvių sąlygų): (a) kompetentinga institucija nėra priėmusi sprendimo dėl aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo ir (ar) patvirtinimo, (b) kompetentinga institucija nėra pareikalavusi atsakingo asmens įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones, (c) atsiranda pagrindas manyti, kad objektyviai neįmanoma įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemonių plano, nepriklausomai nuo to, ar šį planą savo iniciatyva ir savo sąskaita savarankiškai ar pasitelkdama trečiuosius asmenis įgyvendina kompetentinga institucija ar taršos incidentą sukėlęs asmuo ir (ar) objektyviai neįmanoma atlyginti pažeistų aplinkos elementų ir (ar) funkcijų pinigais atkuriamąja verte; (ii) Direktyva nesuteikia kompetentingai institucijai diskrecijos vienu metu įgyvendinti dvi lygiagrečias administracines procedūras – inicijuoti aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo, patvirtinimo ir įgyvendinimo procedūrą ir pareikšti civilinį ieškinį dėl žalos aplinkai atlyginimo, kuriame žalos faktas ir (ar) dydis yra apskaičiuojami nacionaliniame teisės akte nustatytomis matematinėmis formulėmims dauginant į aplinką išleistus teršalus iš tarifų (koeficientų)?
- Jei atsakymas į šį klausimą yra teigiamas, ar tai reiškia, kad: (i) kompetentinga institucija neturi teisės pareikšti civilinio ieškinio dėl žalos aplinkai atlyginimo, kuriame žalos faktas ir (ar) dydis yra apskaičiuojami nacionaliniame teisės akte nustatytomis matematinėmis formulėmis dauginant į aplinką išleistus teršalus iš tarifų (koeficientų), tol, kol nebus išsemtos galimybės taršos incidentą sukėlusiam asmeniui ar kompetentingai institucijai (pačiai ar pasitelkus trečiuosius asmenis) įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones? (ii) kompetentingai institucijai inicijavus dvi lygiagrečias administracines procedūras (aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo, patvirtinimo ir įgyvendinimo procedūrą bei civilinio ieškinio pareiškimo procedūrą), civilinio ieškinio nagrinėjimą nacionalinis teismas turėtų sustabdyti tol, kol nebus išsemtos galimybės prioritetine tvarka įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemonių parinkimo, patvirtinimo ir įgyvendinimo procedūrą?