Byla 2-1355-157/2017
Dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skirnuva“ bankrotas pripažintas tyčiniu bankroto byloje Nr. B2-351-390/2017 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skirnuva“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Pajūrio administratorių agentūra“ prašymą, suinteresuoti asmenys L. K., A. S

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens L. K. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skirnuva“ bankrotas pripažintas tyčiniu bankroto byloje Nr. B2-351-390/2017 pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Skirnuva“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Pajūrio administratorių agentūra“ prašymą, suinteresuoti asmenys L. K., A. S..

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „Skirnuva“ (toliau – BUAB ,,Skirnuva“, pareiškėja) iškelta bankroto byla, ši teismo nutartis įsiteisėjo 2015 m. rugpjūčio 27 d.; teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartimi patvirtinas įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris ne kartą tikslintas; teismo 2016 m. spalio 3 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. Pareiškėjos BUAB ,,Skirnuva“ bankroto administratorė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1–4 punktais, kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti šio įmonės bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. įmonės generaliniu direktoriumi buvo A. S., o nuo 2014 m. rugsėjo 19 d. iki 2015 m. rugpjūčio 26 d. – L. K.. Mano, kad minėti asmenys, atlikę nuostolingus ir ekonomiškai įmonei nenaudingus sandorius, neturėdami galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, privilegijuotai patenkino tik vieno kreditoriaus reikalavimus, atsiskaitymus su įmone atidėjo ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui, priėmė sprendimus, kuriais įmonės turtas buvo išvaistytas ar sunaikintas, padarė didelę turtinę žalą tiek kreditoriams, tiek ir valstybės biudžetui. Pažymėjo, kad minėti asmenys sudarė šiuos įmonei nenaudingus sandorius: 2008 m. balandžio 14 d. paskolos sutartį, kuria UAB „Transta“ buvo suteikta 5 074 247 Lt (1 469 603,51 Eur) beprocentinė paskola, kuri iki šiol nėra grąžinta; 2013 m. lapkričio 7 d. sutartį su L. K., kuria šis asmuo įsipareigojo pakelti įmonės darbuotojų kvalifikaciją už tai jam išmokant 30 proc. nuo realiai gautos naudos, nors šis asmuo neturėjo reikiamos kvalifikacijos šioms paslaugoms teikti; įmonė suteikė stalių paslaugas su A. S. susijusiai įmonei ,,Solid Property AS“ (valdo 60 proc. jos akcijų) už 84 192,54 Eur (290 700 Lt), tačiau už šiuos darbus nebuvo atsiskaityta; 2015 m. vasario 13, 18 d. buvęs įmonės vadovas ir akcininkas L. K. ir UAB „Žvelk plačiau“ direktorius S. P. po to, kai teismas nutraukė restruktūrizavimo bylą ir iš esmės konstatavo UAB „Skirnuva“ nemokumą, likus dienai iki priėmimo Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, kuria buvo palikta nepakeista minėta teismo nutartis nutraukti restruktūrizavimo bylą, sudarė keturias reikalavimo teisių perleidimo sutartis, tokiu būdu suteikdama prioritetą vienam iš kreditorių – UAB ,,Žvelk plačiau“ patenkinti savo finansinį reikalavimą bei sumažino įmonės turtą, kuris galėjo būti skirtas kreditorių reikalavimams patenkinti. Taip pat pažymėjo, kad prieš pat bankroto bylos iškėlimą generalinio direktoriaus L. K. nurodymu nurašytas tiek ilgalaikis, tiek ir trumpalaikis turtas, dėl ko taip pat žymiai sumažėjo bankrutuojančios bendrovės turtas.
  3. Suinteresuotas asmuo L. K. su prašymu nesutiko, nurodė, kad jis pateiktas praleidus ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytą terminą, todėl paliktinas nenagrinėtu. Pažymėjo, kad priešingai nei nurodė administratorė, 2008 m. balandžio 14 d. sandoris su UAB „Transta“ sudarytas žymiai anksčiau nei įmonei iškelta restruktūrizavimo byla, todėl negalėjo būti pažeisti nei vieno iš dabartinių kreditorių interesai; 2013 m. lapkričio 7 d. sandoris su L. K. buvo naudingas bendrovei, nes 70 proc. (85 463,82/0,3=284 879,40 Eur) sumažino jos skolas, o einamuosius mokėjimus padidino 30 proc. (85 463,82 Eur), o pagal sutartį šiam asmeniui buvo išmokėta tik 16 432,72 Eur arba tik 4,44 proc. nuo sumažintų bendrovės skolų. Mano, kad materialus turtas nurašytas pagrįstai, nes daugelį metų nebuvo vykdomas šio turto nurašymas, o administratorė nepagrįstai nurodo, kad gauti pinigai už priduotus sunaikinti automobilius į bendrovės kasą ar banko atsiskaitomąją sąskaitą nėra įneštos, nes būtent iš jų buvo mokami atlyginimai darbuotojams ir atsiskaitoma už elektros energiją. Pažymėjo, kad ši įmonė reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu buvo moki – jai bankroto byla iškelta tik 2015 m. birželio 23 d, o sutartys sudarytos vykstant bendrovės restruktūrizavimo procedūroms ir siekiant greičiau ir įvairiais būdais patenkinti bendrovės kreditorių reikalavimus.
  4. Suinteresuotas asmuo A. S. su prašymu nesutiko, nurodė, kad 2013 m. lapkričio 7 d. sutarties, sudarytos su L. K. tikslas buvo bendrovės darbuotojų kvalifikacijos kėlimas, ji nesukėlė jokių neigiamų padarinių nei bendrovei, nei jos kreditoriams. Pažymėjo, kad iš į bylą pateiktų įrodymų neįmanoma nustatyti visų reikšmingų UAB „Skirnuva“ ir Solid Property AS bendradarbiavimo aplinkybių, t. y. nepateikta jokių kitų įrodymų (išrašytų sąskaitų, jų ar avanso apmokėjimą patvirtinančių dokumentų), patvirtinančių bendrovių tarpusavio bendradarbiavimo aplinkybes, o remiantis byloje pateiktais įrodymais, iš minėtos veiklos UAB „Skirnuva“ yra gavusi realios finansinės naudos, t. y. Solid Property AS yra sumokėjusi 50 000,00 Lt. Todėl, priešingai nei teigiama prašyme, darytina išvada, kad šalis sieję santykiai nepažeidė jokių bendrovės ar jos kreditorių interesų bei atitiko įprastą verslo praktiką. Pažymėjo, kad ginčijamo 2008 m. balandžio 14 d. sandorio sudarymo metu A. S. nebuvo įmonės UAB „Transta“ akcininku.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. kovo 27 d. nutartimi patenkino BUAB ,,Skirnuva“ bankroto administratorės prašymą – pripažino šios įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nustatytais pagrindais, o taip pat nutarė, įsiteisėjus šiai nutarčiai, jos kopiją nedelsiant pateikti prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo bei ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalyje nurodytai Vyriausybės įgaliotai institucijai, kuri įstatyme nurodytą informaciją apie priimtą nutartį paskelbtų savo interneto svetainėje.
  2. Teismas visų pirma atmetė kaip neapgrįstus suinteresuoto asmens L. K. atsiliepime nurodytus teiginius, jog šis pareiškimas paduotas praleidus ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytą 6 mėnesių terminą, todėl taikytina senatis ir pareiškimas paliktinas nenagrinėtu. Teismas sprendė, kad ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytas 6 mėnesių terminas taikytinas tik bankroto administratoriaus pareigai patikrinti įmonės sandorius per paskutinius trejus metus iki bankroto bylos iškėlimo ir pastarajam padarius prielaidą – kreiptis su pareiškimu dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tačiau tai nėra ieškinio senaties terminas. Šis laikotarpis ne apibrėžia ieškinio senaties termino eigos pradžią, bet juo siekiama užtikrinti operatyvią ir sklandžią įmonės bankroto proceso eigą, sudaryti galimybę tinkamai vykdyti įstatymu administratoriui nustatytas funkcijas. Pažymėjo, kad tokią teisminę praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014m. lapkričio 26d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-2014).
  3. Toliau teismas nustatė, kad 2015 m. vasario 28 d. balanso duomenimis atsakovė turėjo turto už 11 990 212 Eur, kurio didžiąją dalį sudarė ilgalaikis turtas – 10 147 242 Eur ir trumpalaikis turtas –1 842 970 Eur; kad vien skola darbuotojams sudarė 1 768 869,46 Eur; kad kitiems kreditoriams – 4 244 973,12 Eur; kad iš viso pradelsti įsipareigojimai kreditoriams siekė 13 574 869,09 Eur. Įvertinęs paminėtas aplinkybes sprendė, kad 2015 m. įmonė faktiškai buvo nemoki.
  4. Teismas sutiko su prašyme nurodyta aplinkybe, kad UAB „Skirnuva“ vadovas L. K. pagal 2008 m. balandžio 14d. sudarytą paskolos sutartį su UAB „Transta“, suteikdamas paskolos gavėjui pakankamai didelę beprocentinę paskolą ir suėjus paskolos grąžinimo terminams jos nereikalaudamas grąžinti, atliko veiksmus nenaudingus bendrovei. Taip pat pažymėjo, kad UAB „Skirnuva“ direktoriaus L. K. žmona J. K. yra UAB „Transta“ akcininke, šios įmonės akcininkais yra ir A. S. bei G. S., o L. K. šioje įmonėje dirbo valdybos pirmininku ir direktoriumi.
  5. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad UAB „Skirnuva“ ir UAB „Žvelk plačiau“ 2015 m. vasario 18 d. pasirašė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, pagal kurią ji perleido reikalavimo teisę į Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos ieškiniu numatytą 103 119,35 Eur (356 050,15 Lt) dydžio ieškininį reikalavimą už 26 117,7 Eur (90 179,20 Lt); kad 2015m. vasario 18 d. reikalavimo perleidimo sutartimi perleido 42 774,78 Eur (147 692,76 Lt) dydžio ieškininį reikalavimą už 26 117,70 Eur; kad 2015m. vasario 18 d. perleido reikalavimo teisę į Druskininkų savivaldybės administraciją numatytą 217 212,24 Eur (749 990,42 Lt) dydžio ieškininį reikalavimą už 60 003,24 Eur (207 179,20 Lt). Teismo vertinimu, aptartų sandorių ekonominis naudingumas tiek įmonei, tiek jos kreditoriams, kurių pagrindu buvo sumažintos debitorinės skolos tik kai kuriems kreditoriams, kelia itin pagrįstų abejonių. Pažymėjo, kad pagal bylos duomenis šių sandorių sudarymo metu įmonė turėjo nemažų skolų kreditoriams, o taip pat kreditoriams, susijusiems su darbo teisiniais santykiais bei skolų socialiniam draudimui, todėl sprendė, kad atlikus reikalavimų teisių perkėlimą buvo pažeisti kreditorių interesai ir apribotos galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą.
  6. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Skirnuva“ vadovas A. S. su L. K. 2013 m. lapkričio 7d. sudarė sutartį, kuria L. K. įsipareigojo pakelti įmonės darbuotojų kvalifikaciją ir nurodyti darbuotojams Lietuvos Respublikos normatyvinių aktų ir įstatymų taikymo ypatumus; kad už šias paslaugas įsipareigojo sumokėti 30 proc. nuo realai gautos naudos; kad darbų priėmimo–perdavimo aktais buvo konstatuota, jog paslaugų teikėjas atliko darbų už 85 463,82 Eur; kad dalis sumos – 16 432,72 Eur jam buvo sumokėta. Teismas, įvertinęs tai, kad sutartis nėra pripažinta negaliojančia bei į sandorio šalių ryšius, o taip pat faktą, jog L. K. neturėjo teisės teikti tokio pobūdžio konsultacines paslaugas – sprendė, kad toks sandoris negalėjo būti naudingas įmonei.
  7. Teismas, įvertinęs byloje pateiktus duomenis, suinteresuotų asmenų atsiliepimuose nurodytus argumentus bei teismo posėdžio metu duotus tiek suinteresuotų asmenų, tiek jų atstovų paaiškinimus, sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentais, jog ilgalaikio bei trumpalaikio turto nurašymas bei sandoris su ,,Solid Property AS“ pažeidė įmonės ir jos kreditorių interesus (CPK 178 straipsnis).
  8. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad UAB „Skirnuva“ vadovai, faktiškai įmonei jau tapus nemokiai, nesilaikė fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams ir sudarė ekonomiškai nenaudingus aukščiau aptartus įmonei sandorius ir toks netinkamas įmonės valdymas nulėmė jos nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, o tai yra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai).

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Suinteresuotas asmuo L. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą atmesti.
  2. Skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas, nustatydamas momentą, nuo kada įmonė tapo nemokia, pažeidė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį. Teismas nepagrįstai į pradelstus 13 574 869,09 Eur įsipareigojimus įtraukė ne tik per vienerius metus gautinas sumas (755 580 Eur), bet ir po vienerių metų mokėtinas (12 034 163 Eur) ir tokiu būdu padarė nepagrįstą išvadą, jog 2015 m. įmonė buvo nemoki. Tokia išvada prieštarauja ir Lietuvos apeliacinio teismo formuojamai praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.2-293/2011).
    2. Priešingai nei sprendė teismas, įsipareigojimai kreditoriams niekaip negalėjo būti 13 574 869,09 Eur, nes pradelsti įsipareigojimai pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį negali būti didesni už per vienerius metus mokėtinas sumas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo nutartį 2011 m. kovo 24 d. civilinėje byloje Nr.2-293/2011). Todėl teismas nepagrįstai nustatė tyčinį bankrotą, nes nuo 2012 m. kovo 31 d. iki 2015 m. vasario 28 d. bendrovė dėl metinių amortizacinių atskaitymų ilgalaikį turtą privalėjo mažinti po 6,67 proc. kasmet, todėl ilgalaikis balansinis turtas mažėjo ne dėl bendrovės vadovų veiklos (subjektyvus faktorius), o dėl privalomų amortizacinių atskaitymų (objektyvus faktorius).
    3. Teismas visiškai ignoravo faktinę aplinkybę, kad nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2015 m. vasario 2 d. įmonė buvo restruktūrizuojama ir veiklą turėjo vykdyti vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) nuostatomis, todėl ir teismas, spręsdamas nemokumo klausimą, turėjo vadovautis būtent ĮRĮ nuostatomis.
    4. Teismas, konstatuodamas, kad reikalavimų perleidimo sutartimis buvo pažeisti įmonės ir jos kreditorių interesai, pripažino niekiniu ir negaliojančiu ĮRĮ 24 straipsnio 3 punktą, pagal kurį kreditoriai gali pakeisti piniginę prievolę kita prievole – duoti sutikimą įmonei atsiskaityti įmonės turtu bei akcijomis. Teismas taip pat netyrė ir nevertino šiam ginčui itin aktualaus įrodymo – 2015 m. vasario 13 d. pasiūlymo kreditoriams įsigyti reikalavimo teisę, kuris patvirtina, jog nebuvo pažeistas kreditorių lygybės principas. Be to, šiomis sutartimis nebuvo perleistas joks realus įmonės turtas, todėl jos negali būti laikomos prieštaraujančiomis įmonės interesams. Tokiu būdu buvo sumažinti įmonės įsipareigojimai kreditoriams. Teismas nenurodė, kokiais įrodymais remiantis sprendė, jog L. K. neturėjo teisės teikti konsultavimo paslaugas
    5. Teismas neteisingai nustatė, kad L. K. buvo įmonės vadovu 2008 m. balandžio 14 d., kuomet buvo suteikta paskola UAB ,,Transta“. Taip pat ignoravo aplinkybę, kad įmonė negalėjo reikalauti šios skolos, nes UAB ,,Transta“ buvo skolinga valstybės biudžetui, todėl pagal CK 6.9301 straipsnį pirmiausia turėjo būti atsiskaityta su biudžetu.
  1. Suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundžiamą Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartį panaikinti.
  2. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas UAB ,,Skirnuva" nemokumo faktą konstatavo netinkamai įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus (CPK 185 straipsnis). Teismas nepagrįstai sutapatino į balansą įrašytas per vienerius metus mokėtinas sumas ir įsipareigojimus su pradelstais mokėjimais.
    2. Teismas tinkamai neįvertino visų Sutarties sudarymo ir jos vykdymo aplinkybių, todėl nepagrįstai konstatavo, jog buvo tyčia ir sąmoningai veikiama prieš įmonės interesus. Priešingai, pagal susiklosčiusią situaciją buvo imtasi visų veiksmų užtikrinti UAB „Skirnuva" interesus, o beprocentės paskolos sutarties sudarymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms, įstatymo leidėjas suteikė paskolos šalims teisę nenustatyti palūkanų (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnio 1 dalis). Byloje esantys duomenys patvirtina, jog UAB „Transta“ negrąžinus Sutartyje nustatytu terminu paskolos, šalys susitarė, jog ji įkeis savo turimą turtą UAB „Skirnuva“ naudai, įmonė minėtą susitarimą įvykdė ir 2012 m. balandžio 2 d. įregistravo sutartinę hipoteką UAB „Skirnuva" naudai, įkeičiant 2 896 489,81 Eur vertės turtą
    3. Nors teismas ir nurodė, kad tam tikri įmonės sandoriai galėjo būti nenaudingi, tačiau netyrė ir nevertino, ar buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, netikrino ar veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį, nesiaiškino dėl kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymo arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymo, taip pat sąmoningo išieškojimo pirmenybės atidavimo vėlesniems kreditoriams. Nekonstatavus anksčiau nurodytų veiksmų, teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl tyčinio bankroto požymių egzistavimo.
  1. Pareiškėja BUAB ,,Skirnuva“ bankroto administratorė UAB ,,Pajūrio administratorių agentūra“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundžiamą Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą, atskirąjį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Kaip nepagrįsti vertintini apelianto argumentai dėl ĮRĮ nuostatų taikymo byloje, neva lėmusio neteisingą nemokumo nustatymo faktą, laikotarpį ir dydžius. Šioje byloje nėra sprendžiamas nemokumo faktinio atsiradimo klausimas. Teismas teisingai ištyrė įmonės finansinius duomenis, pagrįstai rėmėsi ĮBĮ normomis ir teisingai nustatė teisinio nemokumo atsiradimo momentą. Turto nusidėvėjimo rodikliai šiuo atveju teisiškai nereikšmingi, nes, minėta, šis klausimas išspręstas bankroto bylos iškėlimo metu ir nepaneigia sąmoningai blogo įmonės valdymo fakto, kuris be kita ko pasireiškia ir vadovo neveikimu, t. y. nereikalavimu grąžinti jo valdomai įmonei dar 2008 m. balandžio 14 d. beprocentės paskolos sandorio pagrindu pervestų itin didelės sumos pinigų.
    2. Suinteresuoti asmenys, vadovavę įmonei ir itin artimai susiję su jos valdymu, puikiai žinojo ar turėjo žinoti jos realią finansinę padėtį, 2015 m. vasario 18 d. reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymas jau po restruktūrizavimo bylos nutraukimo apeliacine tvarka išnagrinėjimo ne tik nebuvo būtinas, bet ir akivaizdžiai žalingas faktiškai nemokios įmonės kreditoriams. Šiais sandoriais, priešingai nei nurodo skunde apeliantas, keliasdešimt kartų sumažintas įmonės balansinis turtas, nepagrįstai buvo atlikti įskaitymai su UAB „Žvelk plačiau", kurios vienintelis dalininkas ir vadovas sandorių sudarymo metu buvo ir įmonės dalininkas.
    3. Įmonė masiškai sudarinėjo reikalavimo perleidimo sutartis – su per jos dalininką susijusiu asmeniu sudarė keliolika tokių tapataus turinio (skiriasi tik šalys, perleistų reikalavimų pagrindai ir sumos) sandorių. O itin dideli kreditorių nepatenkinti reikalavimai bankroto byloje tik patvirtina, jog vadovas veikė priešingai kreditorių interesams, o išimtinai vieno su juo susijusio kreditoriaus naudai.
    4. Teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad iš 2008 m. balandžio 14 d. paskolos sandorio L. K. gavo itin didelę turtinę naudą, įvairiomis formomis ir būdais dalyvavo įmonės valdyme, o tapęs jos vadovu ir žinodamas sandorio nuostolingumo mastą, nesiėmė jokių teisinių veiksmų dėl skolos išieškojimo.

10Teismas

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėtos ribos ir kurių neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai, viešasis interesas, – apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Todėl suinteresuoto asmens L. K. atskirasis skundas nagrinėjamas neperžengiant jo ribų.
  2. Kaip minėta, apeliacijos dalyką sudaro Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutarties, kuria atsakovės UAB ,,Skirnuva“ bankrotas pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktų pagrindais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13Dėl byloje taikytinų teisės normų ir su jų išaiškinimu bei pritaikymu susijusių teismų praktikos išaiškinimų

  1. Prieš pradėdamas nagrinėti suinteresuoto asmens atskirąjį skundą teismas pažymi, kad pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį aiškindamas ir taikydamas įstatymus, kitus teisės aktus teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o pagal teismų praktikoje vienareikšmiai suformuluotus nurodymus – tai atlikdamas, privalo remtis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių bei faktinių aplinkybių visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.). Toliau teismas nurodo nagrinėjamoje byloje aktualias taikytinas įstatymo normas ir teismų praktikos nuostatas.
  2. Nagrinėjamu atveju pirmiausia svarbu pažymėti tai, kad pagal civilinio proceso įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK XIII skyriaus normos) teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; atskiro įrodymo įrodomąją reikšmę teismas turi įvertinti įrodymų viseto kontekste ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 etc.). Šiame kontekste paminėtina taip pat ir tai, kad vertinant konkrečių įrodymų sąsajumą su byla tyčinio bankroto atveju, teismas nėra saistomas dispozityvumo principo, todėl nustatydamas teisinį pagrindą turi teisę nesilaikyti šalių pareikštų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
  3. Kaip žinoma, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus; pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, o šio straipsnio 3 dalyje yra nurodytos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tai paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys. Taigi esant nors vienam iš šiame ĮBĮ straipsnio nurodytų požymių, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1128/2014 etc.).
  4. Taip pat buvo minėta, kad teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu konstatavęs ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytus pagrindus. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą tyčinis bankrotas konstatuojamas tada, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, o pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą – tada, kai buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.
  5. Tiek kasacinis, tiek apeliacinis teismas savo praktikoje yra ne kratą nurodę, kad tokiose bylose nėra būtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004 etc.). Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014); turi būti nustatyta požymių (aplinkybių) visuma, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, jog įmonės vadovų / akcininkų veiksmai privedė šią prie bankroto. Taigi neturi būti įrodyta šių asmenų tyčia, kaip kaltės forma, nes tam konstatuoti pakanka nustatyti, kad pastarieji sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus ir dėl to įmonė galėjo tapti nemokia, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekta. Būtent konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma (įmonės vadovo / akcininkų veiksmų / neveikimo, priimtų sprendimų, sudarytų sandorių ir kt.) – tam tikrų veiksmų nuosekli eiga, jų sistema objektyviai patvirtinanti blogą įmonės valdymą ir suteikia pagrindą spręsti dėl kryptingo, sąmoningo įmonės vedimo prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-597/2013).
  6. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs ir tai, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto. Juolab jeigu įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai, dar kelerius metus vykdė ūkinę komercinę veiklą, jos kreditoriai neinicijavo įmonei bankroto procedūrų. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti, nes pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012). Toliau apeliacinis teismas nagrinėja atskirojo skundo argumentus ir sprendžia dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo.

14Dėl suinteresuoto asmens L. K. atskirojo skundo argumentų

  1. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja įrodė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytus požymius ir pripažino UBA ,,Skirnuva“ bankrotą tyčiniu.
  2. Apeliantas L. K., nesutikdamas su teismo išvada, kad įrodytas ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas požymis pripažinti bankrotą tyčiniu teigia, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį ir nustatydamas įmonės nemokumo faktą nepagrįstai per vienerius metus mokėtinas sumas sutapatino su pradelstais mokėjimais kreditoriams; kad ignoravo aplinkybę, jog nuo 2012 m. birželio 21 d. iki 2015 m. vasario 20 d. įmonė buvo restruktūrizuojama, todėl tiek nustatant faktinę įmonės turtinę padėtį, tiek jos turto ir skolų santykį, teismas privalėjo vadovautis ĮRĮ nuostatomis; kad ignoravo aplinkybę, jog ilgalaikio turto vertė iš esmės sumažėjo dėl jo nusidėvėjimo. Nesutikdamas su teismo išvada, kad ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyti požymiai yra įrodyti, teigia, kad nebuvo ištirtos visos ginčui svarbios faktinės aplinkybės, todėl nepagrįsta išvada, jog sudarant 2008 m. balandžio 14 d. paskolos sutartį jis buvo UAB ,,Skirnuva“ vadovu; kad ignoruojama aplinkybė, jog būdamas UAB ,,Transta“ vadovu negalėjo reikalauti šios paskolos grąžinimo, nes įmonė buvo skolinga kitiems kreditoriams, kurie turėjo pirmumo teisę; kad teismas neatsižvelgė į tai, jog Reikalavimo perleidimo sutartys buvo sudarytos įmonės restruktūrizavimo metu, todėl jos turėjo būti vertinamos vadovaujantis ĮRĮ nuostatomis, o taip pat į tai, kad visiems kreditoriams buvo išsiųsti pranešimai su siūlymais pirkti reikalavimo teises; kad jomis nebuvo perleistas įmonės turtas, tokiu būdu buvo sumažinti įmonės įsipareigojimai. Mano, kad teismas pažeidė CPK 183,185 straipsnius ir padarė niekuo nepagrįstą išvadą, jog jis negalėjo teikti konsultavimo paslaugų.
  3. Apeliacinis teismas visų pirma atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas momentą, kuomet UAB ,,Skirnuva“ tapo nemokia ir jos vadovui kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, neįvertino ir neištyrė visų šiam klausimui aktualių faktinių aplinkybių. Teismas sutinka su apeliantu, kad tiek per vienerius metus, tiek po vienerių metų mokėtinos sumos negali būti prilyginamos pradelstiems įsipareigojimas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, tačiau, kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, nustatydamas įmonės nemokumo momentą teismas vadovavosi Kauno apygardos teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartyje, kuria įmonei iškelta bankroto byla ir kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi palikta nepakeista (žr. Kauno apygardos teismo civilinę bylą Nr. B2-1716-390/2015. Lietuvos apeliacinio teismo civilinę bylą Nr. 2-1600-943/2015), nustatytomis aplinkybėmis, kurios nagrinėjamai bylai turi prejudicinę reikšmę (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Iš paminėtos teismo nutarties matyti, kad, priešingai nei savo skunde nurodė apeliantas, buvo nustatyta, jog pagal 2015 m. vasario 28 d. balanso duomenis 13 574 869,09 Eur dydžio pradelstus įsipareigojimus kreditoriams sudarė: VMI, VSDFV, BAB Snoras, AB Šiaulių bankui ir darbuotojams mokėtini 9 686 182,10 Eur (250 155,71 + 532 883,33 + 299 739,92 + 4 373 262,28 + 2 461 271,68 + 1 768 869,46) bei kitiems kreditoriams mokėtini 3 888 686,99 Eur. Taip pat pažymėtina tai, kad paminėtų įsipareigojimų kreditoriams dydis nustatytas būtent iš paties L. K. teismui pateiktų ir jo parašais patvirtintų buhalterinės apskaitos dokumentų (t. 1, b. l. 69-76, 93-105). Todėl šie duomenys bei jų pagrindimas jam neabejotinai turėjo ir galėjo būti žinomas (CPK 12, 178 straipsniai).
  4. Antra, taip pat atmestini kaip nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas, tiek spręsdamas dėl įmonės nemokumo momento, tiek dėl kitų sąlygų bankrotą pripažinti tyčiniu, privalėjo vadovautis įstatymu, reguliuojančiu įmonių restruktūrizavimo procedūras. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), tuometinis įmonės vadovas A. S. 2012 m. gegužės 11 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą, šis pastarojo pareiškimas patenkintas 2012 m. birželio 21 d. nutartimi, teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartimi patvirtintas restruktūrizavimo planas, o teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi ši byla nutraukta, konstatavus, jog nėra vykdomas minėtas planas (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-460-173/2014). Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. vasario 19 d. nutartyje išnagrinėjęs vadovo skundą, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo naikinti teisėtą bei pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, papildomai pažymėjo, kad minėtas planas nebuvo tinkamai vykdomas nuo pat jo patvirtinimo dienos (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2-480-180/2015). Taigi įmonės restruktūrizavimo procedūros pasibaigė Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus minėtą 2015 m. vasario 19 d. nutartį, o tuo pačiu išnyko pagrindas taikyti minėto įstatymo nuostatas, todėl tiek sprendžiant bankroto bylos iškėlimo, tiek įmonės nemokumo klausimą nebuvo teisinio pagrindo taikyti ne ĮBĮ, o ĮRĮ nuostatas. Pažymėtina ir tai, kad anksčiau paminėta aplinkybė, jog įmonė nuo pat plano patvirtinimo dienos tinkamai jo nevykdė, patvirtina faktą, jog jame numatytos priemonės bei duomenys, priešingai nei teigiama skunde, nesuteikia pagrindo įmonės turinę padėti vertinti priešingai, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
  5. Trečia, teismas taip pat atmeta kaip neapgrįstus skundo argumentus, susijusius su paskolos sutarties sudarymu. Kaip matyti iš bylos medžiagos UAB ,,Skirnuva“ su UAB ,,Transta“ 2008 m. balandžio 14 d. pasirašė paskolos sutartį, pagal kurią pastarajai įmonei pareiškėja paskolino 1 469 603,51 Eur (5 074 247 Lt), jos grąžinimo terminas – 2010 m. balandžio 14 d. (t. 5, b. l. 92); kad sudarant ginčo sutartį UAB ,,Skirnuva“ vadovu buvo A. S., UAB ,,Transta“ – L. K., kad A. S. žmonai priklauso 20 proc., sūnui 10 proc. UAB ,,Transta“ akcijų; kad L. K. buvo UAB ,,Skirnuva“ valdybos nariu; kad suėjus Sutartyje numatytam terminui skola nebuvo grąžinta. Teismas, įvertinęs paminėtas faktines aplinkybes, sprendžia, kad laikytini pagrįstais skundo argumentai, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad sudarant ginčo sutartį UAB ,,Skirnuva“ vadovu buvo L. K., nes tuo metu jis vadovavo paskolos gavėjai – UAB ,,Transta“. Tačiau, priešingai nei teigiama skunde, šis faktas nepaneigia teismo išvados, kad, suteikiant didelę, beprocentinę paskolą įmonei, kurios akcininkai su paskolos davėjos vadovu / akcininkais yra susiję artimais giminystės ryšiais, įmonė buvo valdoma netinkamai, o sudarytas sandoris jai nebuvo naudingas, nes, kaip žinoma, byloje dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu vertinama aplinkybių visuma (įmonės vadovo / akcininkų veiksmų / neveikimo, priimtų sprendimų, sudarytų sandorių ir kt.), veiksmų nuosekli eiga, iš kurių spręstina apie blogą įmonės valdymą ir negali ne tik sprendžiami, bet ir nagrinėjami materialinio pobūdžio aspektai – šiuo atveju civilinės atsakomybės sąlygos.
  6. Ketvirta, apelianto skundo argumentai, kad jis ėmęsis vadovauti įmonei negalėjo inicijuoti skolos išieškojimo pagal minėtą Sutartį, nes UAB ,,Transta“ turėjo kreditorių, kurių reikalavimai turėjo būti patenkinti pirmiau ir tokiu būdu būtų pažeistas CK 6.9301 įtvirtintas atsiskaitymų eiliškumas, ne tik nepaneigia minėtos teismo išvados, bet tik dar kartą patvirtina aplinkybę, kad įmonė buvo valdoma netinkamai bei nuostolingai – suteikiamos itin didelės paskolos juridiniams asmenimis, neįvertinus sandorių naudingumo – skolininkų pajėgumo tinkamai vykdyti įsipareigojimus, ir – svarbiausiai – iš viso nenumačius paskolos grąžinimą užtikrinančių priemonių.
  7. Penkta, taip pat atmestini kaip nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas netinkamai atskleidė faktines bylos aplinkybes ir padarė nepagrįstą išvadą, jog Reikalavimo perleidimo sutartys įmonei buvo nenaudingos ir nuostolingos. Kaip teisingai nustatė teismas, įmonė 2015 m. vasario 13 d.–18 d. sudarė penkias reikalavimo perleidimo sutartis, keturiomis iš jų perleido UAB ,,Žvelk plačiau“ reikalavimo teises į Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 103 119,35 Eur (356 050,15 Lt) ieškininį reikalavimą už 26 117,70 Eur (90 179,20 Lt); į UAB ,,Stateta“ ieškiniu numatytą 42 774,78 Eur (147 692,76 Lt) reikalavimą už 26 117,70 Eur (90 179,20 Eur); į Druskininkų miesto savivaldybės administraciją ieškiniu numatytą 217 212,24 Eur (749 990,42 Lt) reikalavimą už 60 003,24 Eur (207 179,20 Lt); į UAB ,,Stamita“ 123 281,01 Eur (425 664,79 Lt) reikalavimą už 24 669,60 Eur (85 179,20 Lt). Tuo tarpu 2015 m. vasario 13 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi įmonė perleido J. K. (L. K. sūnui) 619 546,89 Eur (2 139 171,51 Lt) finansinį reikalavimą, patvirtintą UAB ,,Talka“ bankroto byloje, kuris užtikrintas 75 863,07 Eur (261 940 Lt) įkeitimu. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad įmonės bankroto administratorė yra iniciavusi teisminius procesus dėl paminėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu (žr. Alytaus rajono apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-2147-292/2016; Kauno apygardos teismo civilines bylas Nr. e2-1879-230/2016; e2-1069-230/2016; Lietuvos apeliacinio teismo civilines bylas Nr. e2A-594-241/2017; e2A-185-943/2017). Teismų procesiniais sprendimais ginčo sandoriai pripažinti negaliojančiais, tačiau šios bylos nagrinėjimo metu įsiteisėjęs tik teismo sprendimas dėl Reikalavimo perleidimo sutarties, kuria UAB ,,Žvelk Plačiau“ perleistas reikalavimas į Druskininkų savivaldybės administraciją. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad egzistuoja visos sąlygos minėtą sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu. Šie teismai, be kita ko, nustatė, kad sudarant ginčo sandorį įmonės finansinė padėtis buvo itin sunki – ji buvo faktiškai nemoki; kad įmonė turėjo ir kitų kreditorių; kad pagrindinė kainos dalis už perleidžiamas reikalavimo teises (t. y. net 97,50 proc.) buvo sumokėta atliekant priešpriešinių tarpusavio reikalavimų įskaitymą; kad atlikus tokį įskaitymą kitų ieškovės kreditorių teisės ir interesai buvo pažeisti, nes užuot visą sandorio kainą gavusi pinigais ir tokiu būdu padidinusi turimo turto vertę, buvo atsiskaityta tik su atsakove UAB „Žvelk plačiau“ jai suteikdama prioritetą kitų kreditorių atžvilgiu; kad kreditoriai, reaguodami į pasiūlymą dėl reikalavimo perleidimo, pažymėjo, jog toks sandoris prieštarauja kreditorių lygybės principui; kad ginčo sandoriai šalims nebuvo privalomi ir jų sudarymas negali būti pateisinamas prisidengiant restruktūrizavimo plano vykdymu; kad ieškovė neabejotinai žinojo neturinti finansinių galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais; etc. Taigi įsiteisėjusiame teismo sprendime konstatuotos paminėtos aplinkybės paneigia apelianto skundo argumentus ir leidžia sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šie sandoriai, kuriais reikalavimai buvo perleidžiami ne tik už kelis kartus mažesnę kainą, bet ir susijusiems asmens, įmonei buvo ekonomiškai nenaudingi.
  8. Šešta, aukščiau paminėtos aplinkybės taip pat leidžia atmesti kaip visiškai neapgrįstus ir neįrodytus apelianto argumentus, kad ginčo sandoriais buvo pagerinta įmonės finansinė padėtis (CPK 12, 178 straipsniai).
  9. Taigi, priešingai nei tvirtina savo skunde suinteresuotas asmuo L. K., aukščiau išdėstyti argumentai suteikia pagrindą spręsti, kad pirmosios instancijos teismo surinkti įrodymai ir nustatyti faktai visiškai patvirtina išvadą skundžiamoje nutartyje, jog atsakovės BUAB „Skirnuva“ bankrotas yra teisėtai bei pagrįstai konstatuotas kaip tyčinis. Kaip žinoma, teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad šiuo įmonių bankroto proceso institutu iš esmės yra siekiama to, kad privalomai būtų patikrinti bendrovėje sudaryti sandoriai už 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškiniai dėl neteisėtų sandorių nuginčijimo (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis); suteikti galimybę reikšti ieškinį tiesiogiai asmenims, kaltiems dėl žalos bendrovei padarymo (CK 2.87 straipsnis); taip pat suteikti teisinę galimybę inicijuoti procesą dėl tokių asmenų baudžiamosios atsakomybės; galimybę taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje nustatytą sankciją, apribojančią tokių asmenų teisę vadovauti įmonėms. Tokiu būdu, šioje procedūrinio pobūdžio teismo nutartyje, kurioje, kaip minėta pirmiau, negali būti ne tik sprendžiami, bet ir nagrinėjami materialinio pobūdžio aspektai (sandorių pripažinimo negaliojančiais, civilinės atsakomybės sąlygos ir kt.), nustačius minėtas ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytas sąlygas ir jų pagrindu pripažinus atsakovės bankrotą tyčiniu šie tikslai yra pasiekti.
  10. Apeliacinis teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta pirmiau, sprendžia, kad suinteresuoto asmens L. K. atskirojo skundo argumentai nesuteikia pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ši paliekama nepakeista, o skundas atmetamas (CPK 265 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis), išsamiau nenagrinėjant ir čia nepasisakant dėl kitų skunde bei atsiliepimuose į jį nurodytų motyvų, kaip neturinčių reikšmės teisingai išspręsti bylą, nes, kaip žinoma, tokiu atveju pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

15Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

16Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai