Byla 2-1301-798/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Ogris“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „ATENERGO“, atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-118-527/2017 pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ogris“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „ATENERGO“ prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Ogris“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo I. Ž., pareikštą civilinėje byloje pagal pareikėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Ogris”.

3Teismas

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Atsakovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Ogris“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „ATENERGO“, kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu.
  2. Nurodė, kad suinteresuotas asmuo I. Ž., būdamas UAB „Ogris“ vadovu ir vieninteliu akcininku, netinkamai organizavo bendrovės veiklą ir vykdė savo pareigas, neveikė sąžiningai, protingai, atidžiai, todėl įmonė buvo tyčia privesta prie bankroto. Jau 2012 m. įmonės pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl suinteresuotas asmuo privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bet nesikreipė, o sudarydamas nepalankius ir nenaudingus įmonei sandorius, atliko neteisėtus veiksmus – priėmė atsakovei akivaizdžiai nuostolingus sprendimus, akivaizdžiai viršijančius normalią gamybinę ūkinę riziką. Tokias savo veiksmais buvęs atsakovės vadovas mažino įmonės mokumą ir turtą (b. l. 15–19).
  3. Suinteresuotas asmuo I. Ž. atsiliepime prašė atmesti prašymą dėl BUAB „Ogris“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
  4. Nurodė, kad teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo įmonei klausimą, nenustatė jokių požymių ir suinteresuoto asmens veiksmų, kurie leistų pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu. Įmonės administratorius nepateikė jokių aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, kad suinteresuotas asmuo atliko neteisėtus veiksmus. 2012 m. pradelsti įmonės įsipareigojimai neviršijo pusės į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl nebuvo pagrindo vadovui kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Ogris“. Suinteresuoto asmens priimti sprendimai atsiskaityti su tiekėjais sąlygojo įmonės nenutrūkstamą veiklą (b. l. 50–51).
  5. Teismo posėdžio metu atsakovės administratorius papildomai nurodė, kad suinteresuotas asmuo buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnį. Kratos metu pas jį buvo rasti 21 965,40 Eur, priklausantys įmonei ir vėliau įmonei sugrąžinti. Administratoriaus nuomone, įmonės bankrotas buvo suplanuotas iš anksto, nes nuo 2012-10-01 darbuotojams buvo nemokami darbo užmokesčiai, nemokami mokesčiai valstybei.
  6. Teismo posėdžio metu suinteresuotas asmuo paaiškino, kad darbuotojai buvo atleisti 2012 m. rugsėjo mėn. ir iki atleidimo jiems buvo mokamas darbo užmokestis. Pripažino, kad yra teistas už administratoriaus nurodytus veiksmus, tačiau negali būti antrą kartą baudžiamas už tą patį. Pažymėjo, kad įmonės nemokumą sąlygojo konfiskuotų piniginių lėšų aplinkybė.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi netenkino BUAB „Ogris“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „ATENERGO“, prašymo dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu.
  2. Teismas nustatė, jog Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje, kuria įmonei buvo iškelta atsakovei bankroto byla, konstatuota, kad 2013 m. UAB „Ogris“ pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Teismo vertinimu, vien nurodytos aplinkybės dėl atsakovės nustatyto nemokumo 2013 m. nepakanka tam, kad būtų galima spręsti dėl įmonės privedimo prie bankroto tyčia.
  3. Teismas atkreipė dėmesį, kad suinteresuotas asmuo I. Ž. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės BUAB „Ogris“ turtą; ikiteisminio tyrimo metu pas I. Ž. rasti pinigai nebuvo perduoti bankrutuojančiai įmonei, įnešti į jos kasą ir atspindėti įmonės buhalterinėje apskaitoje, taip pat šie pinigai nebuvo panaudoti įmonės reikmėms. Esant tokioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad administratoriaus nurodyta aplinkybė dėl I. Ž. veiksmų, jam pasisavinant įmonės pinigus, negali būti pagrindu įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, nes už savo neteisėtą veiką minėtas asmuo atsakė baudžiamąja tvarka, o dalis pasisavintų pinigų – 21 965,40 Eur grąžinta įmonei. Pažymėjo, kad nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų suma sudaro 13 605 Eur; šią sumą sudaro nesumokėtas darbo užmokestis ir mokesčiai į valstybės biudžetą.
  4. Teismas nesutiko su administratoriaus teigimu, kad aplinkybė, jog suinteresuotas asmuo sudarė kitus sandorius įmonės vardu, o ne padengė prieš tai nurodytus reikalavimus, sąlygoja, kad buvo planuojama įmonę tyčia privesti prie bankroto. Pirma, kaip nurodė administratorius, suinteresuotas asmuo įmonės vardu sumokėjo už įmonei suteiktas ryšio, nuomos ir kitas paslaugas, o tokios paslaugos pagal savo pobūdį laikytinos būtinomis įmonės veiklai vykdyti. Antra, faktas, kad įmonė galiausiai ir taip nesugebėjo tinkamai vykdyti veiklos ir bankrutavo, nesudaro pagrindo teigti, kad nepadengiant pirmiau nurodytų kreditorių reikalavimų, kurie pagal savo prigimtį turi pirmenybę prieš kitus kreditorius, o apmokant paskesnės kreditorių eilės reikalavimus buvo tyčia siekiama sužlugdyti įmonę. Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės galbūt sudaro pagrindą spręsti klausimą dėl kaltų už įmonei padarytą žalą asmenų atsakomybės, pvz., reiškiant reikalavimus pripažinti neteisėtus sandorius negaliojančiais, reiškiant actio Pauliana ieškinį ir t. t., tačiau aplinkybė, kad pirmiau buvo sumokėta paskesnės eilės kreditoriams nei pirmesnės eilės, nesudaro pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu, nes byloje nenustatyta, kad būtent tokie veiksmai lėmė, kad pirmesnės eilės kreditoriai prarado savo galimybes patenkinti pareikštus reikalavimus. Pažymėjo ir tai, kad administratorius neginčijo nei buvusio įmonės vadovo, nei kitų darbuotojų finansinių reikalavimų, nors buvęs įmonės vadovas I. Ž. aiškiai nurodė, kad darbuotojai buvo atleisti 2012 m. rugsėjo mėn., o savo prašymą administratorius grindžia aplinkybėmis dėl darbo užmokesčio skolų už vėlesnį laikotarpį.
  5. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia. Atskiri buvusio įmonės vadovo veiksmai, kurie galbūt lėmė įmonei nepalankią finansinę padėtį, negali būti laikomi sąmoningais, siekiant tyčinio įmonės bankroto. Tokie veiksmai, minėta, galbūt yra kitokios formos atsakomybės dalykas. Nei bankroto bylos įmonei iškėlimo metu, nei šiuo metu nėra nustatyta buvusio įmonės vadovo sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų. Nesant minėtų veiksmų, negalimas ryšio tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo nustatymas, o, vadinasi, nėra pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu. Dėl to administratoriaus prašymą teismas atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 59–61).

7III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

8

  1. Atskirajame skunde atsakovė BUAB „Ogris“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „ATENERGO“, prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pripažinti atsakovės BUAB „Ogris“ bankrotą tyčiniu.
  2. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino administratoriaus pateiktų įrodymų, kad suinteresuotas asmuo, buvęs įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas, turėjo pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą 2012 m., nes jau 2012 m. įmonė buvo nemoki. Iki bankroto bylos iškėlimo suinteresuotas asmuo nesiėmė jokių veiksmų įmonės veiklos finansinei padėčiai gerinti ar esamus įsiskolinimus sumažinti, priešingai, jis priėmė įmonei nuostolingus sprendimus, sudarinėjo nuostolingus sandorius, tokiu būdu pažeidė Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalies nuostatas. Taip pat suinteresuotas asmuo nesilaikė atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo tvarkos: sumokėjo 10 497,97 Lt savo paties įsteigtai individualiai Ž. įmonei už sirupą, 2012-09-01 sumokėjo UAB „Varsta“ 5 000 Lt už sandėlio nuomą, 2012-09-28 už mobiliojo ryšio paslaugas sumokėjo 723,63 Lt, 2012-10-30 Eurocom sumokėjo 990,03 Lt, 2012 m. lapkričio mėn. sumokėjo Eurocom 1 103,77 Lt, 2012 m. gruodžio mėn. dar kartą sumokėjo Eurocom 833,58 Lt; darbo užmokesčio 2013 m. sausio – birželio mėnesiais buvo priskaičiuota 7 344,36 Lt. Administratoriui nėra žinomos aplinkybės kodėl mokėjimai atlikti ne sezono metu, kadangi atsakovė veiklą vykdė tik vasarą. Pažymi, kad suinteresuotas asmuo nemokėjo darbuotojams darbo užmokesčio bei mokesčių valstybei, dėl to BUAB „Ogris“ bankroto byloje yra patvirtinti jų finansiniai reikalavimai. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, atmetęs prašymą, nukrypo nuo teismų praktikos dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu (b. l. 63–66).
  3. Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo I. Ž. prašė skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  4. Nurodo, kad atskirajame skunde nėra nurodyti suinteresuoto asmens veiksmai (neveikimas), kurie leistų bent įtarti tyčinio bankroto aplinkybes. Apeliantės nurodyti teiginiai prieštarauja faktinėms aplinkybėms, kadangi 2012 m. įmonė turėjo laikinų finansinių sunkumų dėl besitęsiančios šalyje ekonominės krizės, tačiau veiklą vykdė. Kadangi atsakovės veikla buvo ledų, gaivinančių gėrimų prekyba, todėl sirupo pirkimas buvo tiesiogiai susijęs su įmonės veikla. Už sandėlio nuomą buvo apmokėta, kadangi jame buvo saugomi ledai, šerbeto aparatai, kita įranga (žaidimų aparatai). Neapmokėjus už sandėlio nuomą, įmonės veikla nebūtų galima, nes įmonė neturėjo nei savo sandėlio, nei kito nekilnojamojo turto, kur būtų galėjusi saugoti daiktus. Taigi, apmokėjimai už prekes (sirupą), už sandėlio nuomą, telefono operatoriaus paslaugas yra susiję su vadovo veikimu įmonės interesais. Sutinka, kad buvo įsiskolinimas darbuotojams, tačiau pažymi, jog įmonės veikla buvo sezoninė (vasarą), o 2012 m. rugsėjo–gruodžio mėn. darbuotojai jokių pareigų neatliko. Kadangi aplinkybės dėl neatsikaitymo su darbuotojais yra konstatuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartyje, todėl suinteresuotas asmuo negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą.

9Teismas

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl faktinių aplinkybių

  1. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ Juridinių asmenų registro duomenimis (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 str. 3 d.), UAB „Ogris“ buvo įregistruota 2012 m. balandžio 3 d.; šios įmonės vadovas ir vienintelis akcininkas buvo I. Ž.; įmonė užsiėmė ledų, šerbeto pardavimo bei pramogų (atrakcionų) veikla.
  2. Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Ogris“, bankroto administratore paskyrė UAB„ATENERGO“ (b. l. 7–8); 2014 m. vasario 21 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Ogris“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas, kurį sudaro: I eilės: I. Ž. – 7 480,23 Lt, L. R. – 4 063,12 Lt, A. B. – 1 760,51 Lt ir II eilės: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 1 524,66 Lt, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau –VSDFV Klaipėdos skyrius) – 8 216,36 Lt ir Palangos miesto rinkliavų centras – 2 480 Lt (b. l. 9–10). Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 str. 3 d.), BUAB „Ogris“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas buvo patikslintas: 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi: iš BUAB „Ogris“ kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo išbraukta VMI su 1 524,66 Lt finansiniu reikalavimu ir į kreditorių sąrašą įtraukta kreditorė VĮ Turto bankas su 6 764,15 Lt finansiniu reikalavimu; 2016 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi II eilės kreditoriaus VSDFV Klaipėdos skyriaus finansinis reikalavimas padidintas iki 3 335,32 Eur. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartimi BUAB „Ogris“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

12Dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu

  1. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Teismai, formuodami praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinę, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004).
  2. Bankroto byla atsakovei iškelta Klaipėdos apygardos teismas 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi, todėl nagrinėjamojoje byloje taikoma ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2013 m. spalio 1 d. (Žin., 2001, Nr. 31-1010; 200). Sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).
  3. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies pagrindu teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad yra bent vienas iš šių požymių, dėl kurio kilo bankrotas: 1) įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; 2) buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai; 3) turtas buvo parduotas mažesnėmis negu rinkos kainomis asmenims, kuriuos su įmone pardavimo metu siejo glaudūs ryšiai, kaip jie apibrėžti Finansinių priemonių rinkų įstatyme, ar kurie susiję giminystės (tiesiosios aukštutinės ir tiesiosios žemutinės linijos giminaičiai, tikrieji bei netikrieji broliai ir seserys, įtėviai ir įvaikiai), svainystės ar partnerystės ryšiais su įmonės vadovu ar kitu asmeniu, įmonėje turėjusiu teisę priimti atitinkamą sprendimą, (toliau – susiję asmenys) arba turtas perleistas neatlygintinai, arba atsiskaitymas už turtą atidėtas ekonomiškai nenaudingam laikotarpiui ar su įmone atsiskaityta veiklos nevykdančių įmonių ir (arba) įmonių, nepateikusių juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės ataskaitų, akcijomis; 4) įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal Civilinio kodekso 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto; 5) teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
  4. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies pagrindu preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu: 1) veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys; 2) atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant Civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
  5. Nagrinėjamojoje byloje atsakovės administratorius prašymą pripažinti BUAB „Ogris“ bankroto tyčiniu grindžia šiais argumentais: 1) suinteresuotas asmuo, neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei inicijavimo (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p., ĮBĮ 8 str. 1 d.), 2) suinteresuotas asmuo, nemokėdamas mokesčių valstybei, didino skolas, tokiu būdu pažeidė įmones ir jos kreditorių interesus, o atlikęs mokėjimus už prekes bei paslaugas pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės (2013 m. sausio–birželio mėnesiais) įmonės darbuotojams nemokėjo darbo užmokesčio (ĮBĮ 20 str. 3 d. 2 p.), 3) suinteresuotas asmuo vengė mokėti mokesčius bei aplaidžiai vedė įmonės buhalterinę apskaitą (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.).

13Dėl įmonės vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, esant įmonei nemokiai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas)

  1. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
  2. Nagrinėjamu atveju UAB „Ogris“ nemokumas konstatuotas res judicata galią turinčioje (įsiteisėjusioje) Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje, kurioje teismas atsakovės nemokumą įvertinto pagal 2013-01-01–2013-12-31 ataskaitinio laikotarpio balanso duomenis. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartyje nustatyta, jog 8 179,06 Lt skola kreditorei VSDFV Klaipėdos skyriui susidarė atsakovei nemokant VSD įmokų, priskaičiuotų laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn.
  3. Iš viešai skelbiamų duomenų matyti (CPK 179 str. 3 d.), kad UAB „Ogris“ įsiskolinimas VSDFV pradėjo didėti nuo 2012 m. rugsėjo mėn.: nuo 2012-09-19 turėjo 1 180,24 Eur socialinio draudimo skolą, kuri nuo 2013-12-21 padidėjo iki 2 379,62 Eur (bankroto byla iškelta atsakovei 2013-12-19). Taigi, per 1 metus ir 3 mėnesius įmonės skola VSDFV pradėjo apie 1 199,38 Eur (2 379,62 Eur – 1 180,24 Eur). Taigi, suinteresuotam asmeniui neinicijavus bankroto bylos buvo didinamos įmonės skolos VSDFV.
  4. Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą civilinėje byloje nereikia įrodinėti nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškinant ir taikant šią teisės normą teismų praktikoje suformuluota aktuali nagrinėjamai bylai taisyklė, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar ją padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos; kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai neturi prejudicinės galios civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; kt.).
  5. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-696/2016 teismas konstatavo prejudicinę galią nagrinėjamai bylai turinčius faktus: laikotarpiu 2012-06-01–2012-08-23 suinteresuotas asmuo nepagrindė apskaitos dokumentais 3304 500 Lt įplaukų ir šia suma sumažino kasos likutį, 2012-07-09 – 2012-08-15 nepagrindė prekių. Panaudotų įmonės veikloje, 6 190 Lt įplaukų, 2012-06-01 – 2012-08-22 neišrašė kasos orderių 1 547,99 Lt sumai, 2012-06-04 – 2012-08-20 neįtraukė į apskaitą kasos orderių, patvirtinančių išlaidas 156 122 Lt sumai, 2012 m. birželio mėn. nedeklaravo 3 986,57 Lt išmokėtų išmokų, neatėmus NPD, VDS įmok, PSD sumų ir kt., 2012 m. rugpjūčio mėn. nedeklaravo 728,42 Lt išmokėtų išmokų, 2012 m. birželio–liepos mėnesiais 12 kartų pateikė neteisingus duomenis, tokiu būdu neužregistravo 9 215,31 Lt pajamų, nuo kurių skaičiuojamos įmokos ir kt., 2012 m. liepos mėn. pranešime apie apdraustus asmenis neįrašė 5 228,74 Lt pajamų (b. l. 21–22 ).
  6. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Panaši nuostata įtvirtinta ir nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Taigi tiek pagal buvusį, tiek pagal esamą reguliavimą įmonės vadovui nustatyta ne tik teisė, bet ir pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei įmonė nepajėgi atsiskaityti su kreditoriais ir faktiškai yra nemoki, o tokios pareigos pažeidimas gali būti vertinamas kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojantis požymis pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
  7. Suinteresuotas asmuo atsiliepime į atskirąjį skundą sutinka su aplinkybėmis, kad 2012 m. įmonė turėjo įsiskolinimų darbuotojams, kurie dėl įmonės veiklos sezoninio pobūdžio buvo atleisti 2012 m. rugsėjo mėn. Pažymėtina, kad esant aplinkybėms, kai įmonė nėra finansiškai pajėgi mokėti darbuotojams atlyginimą bei mokesčius valstybei, tokios įmonės nemokumas gali būti pripažintas ir esant pradelstiems įsipareigojimams, kurie neviršija1/2 balansinės turto vertės. Pirma, egzistuoja savarankiškas pagrindas bankroto bylos iškėlimui, nes įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas (ĮBĮ 9 str. 7 d.). Antra, UAB „Ogris“ iki bankroto bylos iškėlimo turėjo įsiskolinimų darbuotojam, t. y. nemokėjo / vėlavo mokėti darbo užmokesčius bei laikotarpiu 2012 m. birželio mėn.–2012 m. gruodžio mėn. nemokėjo įstatymų nustatytų įmokų valstybei, dėl ko šios skolos didėjo. Taigi, nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuotas asmuo, kaip vadovas, darbuotojų teisių įmonėje nesaugojo ir negynė. Darbo užmokesčiai užtikrina darbuotojų saugumo jausmą, o į valstybės biudžetą mokamos įmokos (mokesčiai) skirti darbuotojų socialinėms garantijoms užtikrinti. Be to mokesčiai yra pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas, todėl sistemingai nemokėdama privalomų mokesčių bei skolas didindama iki bankroto bylos iškėlimo, įmonė prisidėjo prie visuomenės ir valstybės socialinių problemų. Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, jog UAB „Ogris“ vadovas ir akcininkas I. Ž., turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir šios pareigos neįvykdė (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p., ĮBĮ 8 str. 1 d.)
  8. Pažymėtina ir tai, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmonės vadovo (ar kitų asmenų pagal kompetenciją) pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Vien šios prievolės pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, bet ir atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymą pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą bei tai, kad daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017).
  9. Atsižvelgus į kasacinio teismo išaiškinimą, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto nustatytos bankroto pripažinimo tyčiniu prezumpcija įpareigoja teismą konstatuoti ne tik įstatymo nustatyto reikalavimo dėl privalomo bankroto bylos inicijavimo pažeidimą, toliau apeliacinės instancijos teismas pasisakys dėl atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo vykdymo pažeidžiant CK 6.9301 str. nustatytą atsiskaitymų eiliškumą bei aplinkybių, ar daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės įmonės darbuotojui (darbuotojams) nebuvo mokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios įmokos.

14Dėl suinteresuoto asmens veiksmų, susijusių su atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimu (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas)

  1. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktą preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. CK 6.9301 straipsnis reglamentuoja atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 str. 1 d).
  2. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-696/2016 teismas konstatavo, jog laikotarpiu 2012-06-01–2012-08-23 suinteresuotas asmuo į apskaitą neįtraukė 9 943,72 Lt darbo užmokesčio priskaitymo aštuoniems darbuotojams ir iš viso 7 728 Lt darbo užmokesčio išmokėjimo (b. l. 21). Administratoriaus pateiktais duomenimis, atsakovės darbuotojams 2013 m. sausio–birželio mėnesiais buvo priskaičiuota 7 344,36 Lt nesumokėto darbo užmokesčio. Aplinkybę, kad UAB „Ogris“ iki bankroto bylos iškėlimo (2013-12-19) nebuvo atsikaičiusi su darbuotojais patvirtina ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartimi patvirtintas pirmos eilės BUAB „Ogris“ kreditorių (darbuotojų) ir jų reikalavimų sąrašas, kurių reikalavimai iš viso sudaro 3 853,06 Eur (7 480,23 Lt + 4 063,12 Lt + 1 760,51 Lt = 13 303,86 Lt). Apeliacinės instancijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės pakankamos konstatuoti, jog įmonėje ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nebuvo mokamas oficialus darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.
  3. Byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių aplinkybes, jog atsakovė turėjo neįvykdytų įsipareigojimų atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo (pirmąja eile) ir / ar atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių (antrąja eile). Bylos duomenimis, suinteresuotas asmuo tinkamai neįgyvendino pareigos pirmiausia atsiskaityti su valstybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetais.
  4. Bankroto administratorius teigia, kad atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kadangi UAB „Ogris“, turėdama darbo užmokesčio įsiskolinimų bei nemokėdama mokesčių valstybei: sumokėjo 10 497,97 Lt I. Ž. IĮ už sirupą, 2012-09-01 sumokėjo UAB „Varsta“ 5 000 Lt už sandėlio nuomą, 2012-09-28 už mobiliojo ryšio paslaugas sumokėjo 723,63 Lt, 2012-10-30 Eurocom sumokėjo 990,03 Lt, 2012 m. lapkričio mėn. sumokėjo Eurocom 1 103,77 Lt, 2012 m. gruodžio mėn. dar kartą sumokėjo Eurocom 833,58 Lt. Suinteresuotas asmuo paaiškino, jog atsakovės veikla buvo ledų, gaivinančių gėrimų prekyba, todėl sirupo įsigijimas buvo susijęs su veiklos vykdymu ir pajamų gavimu. Už sandėlio nuomą sumokėjo, kadangi jame buvo saugomi ledai, šerbeto aparatai, kita įranga (žaidimų aparatai); neapmokėjus už sandėlio nuomą, įmonės veikla nebūtų galima, nes įmonė neturėjo nei savo sandėlio, nei kito nekilnojamojo turto, kur būtų galėjusi saugoti daiktus. Taip pat atliko mokėjimus už telefono operatoriaus sukeiktas paslaugas įmonės interesais.
  5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat išaiškino, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, rodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, bet reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013; 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2014; 2016 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2016, 30 punktas; kt.).
  6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog suinteresuotas asmuo už įmonei suteiktas ryšio, nuomos ir kitas paslaugas, už nupirktą sirupą sumokėjo įmonės vardu ir įmonės interesais, nes prekė (sirupas) buvo naudojamas įmonės ledų, šerbeto pardavimo veikloje , o paslaugos (patalpų nuoma) buvo reikalinga įmonei priklausančiam turtui (žaidimo aparatams) saugoti bei sandėliuoti. Bankroto administratorė neginčija nuomos sutarties ir / ar sandorio, sutaryto su I. Ž. IĮ dėl sirupo įsigijimo teisėtumo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pagal savo pobūdį prekės ir paslaugos, už kurias buvo sumokėta laikytinos būtinomis įmonės veikloje.

15Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtino tyčinio bankroto požymio

  1. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. lapkričio 24 d. nusprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-79-557/2014, I. Ž. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 183 str. 2 d., 220 str. 1 d., 222 str. 1 d., dėl kaltinimų pagal BK 202 str. 1 d., 300 str. 1 d. išteisino jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tenkino Klaipėdos apskrities VMI civilinį ieškinį ir priteis iš nuteistojo I. Ž. 27 231, 65 Lt (7 886 Eur) valstybės naudai; tenkino VSDFV Klaipėdos skyrius civilinį ieškinį ir priteisė iš nuteistojo I. Ž. 3 684, 28 Lt (1 067eurus) VSDFV Klaipėdos skyriaus naudai. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 30 d. sprendimu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-49-202/2016: Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio dalį dėl L. R. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 222 straipsnio 1 dalį, BK 220 straipsnio 1 dalį bei dėl A. B. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį; Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nuosprendį pakeitė: I. Ž., nuteistam pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, BK 220 straipsnio 1 dalį, BK 220 straipsnio 1 dalį galutine subendrinta bausme laisvės atėmimu dvejiems metams, taikė BK 75 straipsnio 1 dalį ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo; panaikino nuosprendžio dalį, kuria iš I. Ž. priteista Klaipėdos apskrities VMI 27 231,65 Lt (7 886 Eur) ir VSDFV Klaipėdos skyriui 3 684,28 Lt (1 067 Eur) turtinei žalai atlyginti ir paliko civilinius ieškinius nenagrinėtus; konfiskavo iš nuteistųjų I. Ž., L. R. ir A. B. po 8 920,86 Eur; kitą nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-696/2016, pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 30 d. nuosprendžio dalį dėl L. R. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį; L. R. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 183 straipsnio 2 dalį, paliekant tą pačią Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirtą už šį nusikaltimą ir subendrintą bausmę bei BK 75 straipsnio taikymą; pašalino iš nuosprendžio nustatomosios dalies teiginius, kad „<…>“; kitas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 30 d. nuosprendžio dalis paliko nepakeistas. Taip pat iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog Palangos miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 24 d. įsiteisėjusia nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-612-588/2016, priėmė ieškovės VSDFV Klaipėdos skyriaus atsisakymą nuo ieškinio ir civilinę bylą nutraukė, kadangi atsakovas I. Ž. 1 067,04 Eur žalą padengė.
  2. Bankroto administratorius teigia, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-696/2016, yra konstatuotas suinteresuoto asmens mokesčių mokėjimo vengimo bei aplaidaus buhalterinės apskaitos vedimo faktai, t. y. įmonė nemokėjo mokesčių, kurie didėjo, dėl kurio kilo bankrotas.
  3. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybę, kad I. Ž. buvo nuteistas BK 183 straipsnio 2 dalies pagrindu, pas jį ikiteisminio tyrimo metu rasti pinigai, kurie nebuvo panaudoti įmonės veikloje, neįnešti į kasą bei neįtraukti į buhalterinę apskaitą, padarė išvadą, jog administratoriaus nurodyta aplinkybė dėl I. Ž. veiksmų, jam pasisavinant įmonės pinigus, negali būti pagrindu BUAB „Ogris“ bankrotą pripažinti tyčiniu, nes už savo nusikalstamą veiką suinteresuotas asmuo atsakė baudžiamąja tvarka, o 21 965,40 Eur dalį pasisavintų lėšų įmonei sugrąžino. Su šia pirmosios instancijos teismo padaryta išvada apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
  4. Įmonės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu tuo atveju, jeigu teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
  5. Baudžiamojoje byloje Nr. 2K-373-696/2016 teismas konstatavo prejudicinę galią nagrinėjamai bylai turinčius faktus: suinteresuotas asmuo apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą (apskaitos registruose neužregistravo aštuoniems darbuotojams darbo užmokesčio priskaitymo, neįtraukė į apskaitą ir nepagrindė apskaitos dokumentais įplaukų, gautų iš fizinių asmenų už atrakcionų paslaugas ir šerbetą, kasos knygoje neįrašė kasos pajamų orderių, nepagrįstai sumažino kasos likutį, neįtraukė į apskaitą operacijų, atliktų grynais pinigais ir t. t.), valstybės įgaliotoms institucijoms pateikė neteisingais duomenimis apie juridinio asmens pajamas, apdraustųjų asmenų pajamas (b. l. 21).
  6. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais. Tai ne kartą konstatuota ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Todėl viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str. 1 d.).Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.). Taigi, suinteresuoto asmens apgaulingas BUAB „Ogris“ buhalterinės apskaitos valdymo faktas pakankamas pripažinti bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu.
  7. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visetą, daro išvadą, kad suinteresuotas asmuo, siekdamas išvengti skaidraus darbo užmokesčių darbuotojams mokėjimo, mokesčių VSDFV, VMI mokėjimo, sąmoningai apgaulingai (tyčia) vedė įmonės buhalterinę apskaitą (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.), taip pat žinodamas apie esamus (ir didėjančius) įsiskolinimus valstybės biudžetui bei darbuotojams (įmonės tikrąją finansinę padėtį) neinicijavo įmonei bankroto bylos iškėlimo teisme (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p., ĮBĮ 8 str. 1 d.). Šiais veiksmais jis pažeidė ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių interesus bei tyčia privedė įmonę prie bankroto.
  8. Dėl suinteresuoto asmens atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyto argumento, kad jis negali būti baudžiamas antrą kartą už tą pačią neteisėtą veiką, išaiškintina, jog baudžiamosios atsakomybės taikymas nepanaikina neteisėtos veikos civilinių teisinių pasekmių. ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta galimybė taikyti bankrutavusios įmonės vadovo atsakomybę įmonės kreditoriams tuo atveju, kai bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Nurodytoje teisės normoje nustatyta, kad, likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmuo (asmenys), dėl kurio (kurių) veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šio (šių) asmens (asmenų) veikimo ar neveikimo ir šis kreditorius (kreditoriai) CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamojoje byloje pripažįstant BUAB „Ogris“ bankrotą tyčiniu, suinteresuoto asmens civilinės atsakomybės klausimas dar nėra sprendžiamas.

16Dėl procesinės bylos baigties

  1. Remiantis šioje nutartyje išdėstytais teisiniais argumentais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu (20 str. 2 d. 5 p.). Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria administratoriaus prašymas atmestas, dėl netinkamo materialinės teisės taikymo, lėmusio neteisingą bylos išnagrinėjimą, panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – BUAB „Ogris“ bankrotas pripažįstamas tyčiniu (ĮBĮ 20 str., CPK 185 str., 329 str. 1 d., 337 str. 1 d. 2 p.).

17Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str.1 d.). Kadangi atskirasis skundas tenkintas, suinteresuoto asmens turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

19Atsakovės BUAB „Ogris“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „ATENERGO“, atskirąjį skundą tenkinti.

20Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspęsti iš esmės – pripažinti BUAB „Ogris“ , j. a. k. 30275678, bankrotą tyčiniu.

21Įpareigoti bankroto administratorę UAB „ATENERGO“ vykdyti ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

22Ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties paskelbimo šios nutarties kopiją išsiųsti prokurorui, Juridinių asmenų registrui ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Proceso dalyviai
Ryšiai