Byla A-2066-575/2016
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir kitų reikalavimų

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir kitų reikalavimų.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas priteisti iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK) ( - ) darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dėl priedo už kvalifikacinę klasę sumažinimo, taip pat vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

5Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 25 straipsnio 3 dalis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. rugpjūčio 1 d., Žin., 2009, Nr. 91-3918) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę klasę dydžiai, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiame kontekste pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių AVPK 2015 m. balandžio 30 d. jį atleido iš valstybės tarnybos, pasibaigus tarnybos pratęsimo terminui po 65 metų sukakties. Nors 2015 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 40835 pareiškėjas prašė atleidimo dieną išmokėti jam nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. dėl priedo už kvalifikacinę klasę sumažinimo, Šiaulių AVPK šios dalies neišmokėjo. Į minėtą prašymą Šiaulių AVPK atsakė 2015 m. balandžio 29 d. raštu Nr. 40-S-38575, kuriame nurodyta, jog oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2013 m. spalio 1 d. nutarimą ir atitinkamam teisėkūros subjektui vykdant savo konstitucinę pareigą bei rengiant atitinkamiems valstybės tarnautojams susidariusių praradimų mechanizmą, Šiaulių AVPK neturi teisinių priemonių spręsti klausimų, susijusių su susidariusia darbo užmokesčio nepriemoka. Šiaulių AVPK taip pat pateikė pažymą apie laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. susidariusias priedų už kvalifikacinę klasę nepriemokų sumas, iš viso ( - ), tai sudaro ( - ). Pareiškėjas teigė, kad atleidžiant jį iš valstybės tarnybos ir sprendžiant nurodyto laikotarpio nepriemokos klausimą, reikėjo vadovautis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 141 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, jog darbdavys atsiskaitymo su darbuotoju dieną privalo išmokėti visas jam priklausančias sumas. Be to, akcentavo, kad Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime išaiškinta, jog asmenų patirti praradimai turi būti per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, tai reiškia, kad tokius praradimus patyrusių asmenų teisė šioje srityje galėtų būti įgyvendinama ir kitaip, nei prašomo išaiškinti Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatas įgyvendinančio teisinio reguliavimo nustatytais terminais ir tvarka, inter alia ir teismine tvarka. Tuo tarpu Konstitucinio Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. ir 2011 m. spalio 25 d. nutarimuose konstatuota, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris įsiterptų į jau pasibaigusius teisinius santykius; toks reguliavimas, kuris galėtų pakeisti teisės normas, kai reguliuojami santykiai jau yra užbaigti, sudarytų prielaidas paneigti asmenų teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą, konstitucinį teisingumo principą. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas manė, kad minėtas kompensavimo mechanizmas šiuo atveju neišvengiamai įsiterps į jau pasibaigusius teisinius santykius, todėl nepriemoka už kvalifikacinę klasę jam turėtų būti išmokėta nelaukiant minėto mechanizmo sukūrimo. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str.). Šiame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Be to, pareiškėjas pabrėžė, kad pagal DK 141 straipsnio 3 dalį, kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Atitinkamai šiuo atveju pareiškėjo kaltės nėra, todėl jo atleidimo dieną turėjo būti įvertinti likę nepriskaitymai, nes privaloma išmokėti visas priklausančias pinigų sumas, o Šiaulių AVPK pakako asignavimų šiai daliai išmokėti neatidėliojant. Pareiškėjas kartu pažymėjo, jog labai svarbu, kad visos jam priklausančios sumos būtų išmokėtos šiemet, nes nuo to priklausys ir pensijos skaičiavimas, o neišmokėjus minėtos dalies šiemet, jis pasilieka teisę reikalauti ir žalos atlyginimo. Taip pat paaiškino, jog 2008 m. jam buvo nustatyta onkologinė liga, 2009 m. pradžioje jį operavo, o pagal Lietuvos statistikos departamento informaciją vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 2013 m. šalies vyrų buvo 68,53 metų.

6Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 31–33) prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Šiaulių AVPK pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Atitinkamai Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) iki 2015 m. gegužės 1 d. parengia ir pateikia Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikia pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Šiame kontekste Šiaulių AVPK atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 1999 m. birželio 3 d. ir 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose yra konstatavęs, jog: „<...> jei Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valstybinės valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iš jos šių įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti.“ Taigi, Šiaulių AVPK neturi teisės perimti atitinkamam teisėkūros subjektui numatytų įgaliojimų spręsti dėl pareiškėjui susidariusios sumos išmokėjimo sąlygų, būdo, laikotarpio, nes tokį sprendimą pagal suteiktą kompetenciją priima įstatymų leidėjas, įgyvendindamas teisėkūros funkciją. Oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą 2013 m. spalio 1 d. ir atitinkamam teisėkūros subjektui vykdant savo konstitucinę pareigą bei rengiant atitinkamiems valstybės tarnautojams susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, Šiaulių AVPK neturi teisinių galimybių skirti ir mokėti tokį darbo užmokestį, kuris atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. Šiaulių AVPK kartu akcentavo, kad patirtų praradimų kompensavimo sąlygų, būdo, periodiškumo pasirinkimas yra socialinio, politinio ir ekonominio tikslingumo dalykas, kuris priklauso įstatymų leidėjo kompetencijai. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi diskreciją susidariusių sumų išmokėjimo sąlygas pasirinkti atsižvelgdamas į valstybės ir visuomenės išteklius, materialines ir finansines galimybes, paisydamas kitų svarbių veiksnių. Todėl, remiantis įtvirtintu teisiniu reguliavimu, laikytina, kad tol, kol nėra teisinio reglamentavimo, kokiomis sąlygomis, periodiškumu turi būti išmokėta darbo užmokesčio nepriemoka, Šiaulių AVPK neturi teisinių galimybių išmokėti tokio dydžio darbo užmokesčio nepriemoką, kokios prašo pareiškėjas, taigi Šiaulių AVPK pagrįstai skundžiamu raštu atsisakė spręsti pareiškėjo darbo užmokesčio dalies išmokėjimo klausimą. Šiaulių AVPK papildomai nurodė, kad pagal VTĮ 5 straipsnį, darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja VTĮ. Kadangi VTĮ nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti DK. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes ir į tai, kad DK 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį 3 metų ieškinio senaties terminą, jeigu šis kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų, Šiaulių AVPK teigė, jog valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas 3 metų senaties terminas, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui nesumokėta darbo užmokesčio dalis galėtų būti priteista ne daugiau kaip už 3 metus nuo jo kreipimosi į teismą dienos. Apibendrindamas, Šiaulių AVPK nurodė, kad įstaigos veiksmuose nėra nustatyti neteisėti veiksmai, o pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių šių veiksmų buvimą, todėl jo reikalavimai yra nepagrįsti ir atmestini. Teismo posėdžio metu Šiaulių AVPK atstovas papildomai paaiškino, kad yra atsiradusi nauja faktinė aplinkybė – 2015 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą mokama iš valstybės savivaldybių biudžeto lėšų dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio, atlyginimo dalies grąžinimo įstatymas (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), kuriame nustatytas kompensavimo mechanizmas ne tik dirbantiems darbuotojams, bet ir darbuotojams, jau išėjusiems iš darbo, t. y. nutraukusiems darbo santykius.

8II.

9Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu (b. l. 57–65) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10Teismas, detaliai išanalizavęs aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, be kita ko, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu ir pažymėjo, jog minėtame nutarime Konstitucinis Teismas išaiškino, kad pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Atskleisdamas įstatymų leidėjo pareigos teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą turinį, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjo pareiga teisingai, per protingą laikotarpį nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą sukuria šiuos praradimus patyrusiems asmenims teisėtą lūkestį, kad jų praradimai bus teisingai kompensuoti be nepagrįsto delsimo. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, įsigaliojusį nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., kuris, be kita ko, taikomas ir asmenis (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis VTĮ 25 straipsnio 3 dalies nuostatomis, galiojusiomis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Grąžinimo įstatymu buvo nustatytas neproporcingai sumažinto kompensuotino darbo užmokesčio apskaičiavimo dydis bei kompensacijos išmokėjimo tvarka, taip pat išmokėtinų sumų finansavimo šaltinis. Įgyvendindama nurodytą įstatymą, Vyriausybė 2015 m. rugpjūčio 26 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo įgyvendinimo“ Nr. 903, kuriuo patvirtino Grąžintinos asmeniui neišmokėto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies, socialinių ir kitų nuo darbo užmokesčio (atlyginimo) skaičiuojamų išmokų skirtumo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą ir Valstybinio socialinio draudimo išmokų ir valstybinių pensijų, kurių dydis priklausė nuo neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), neišmokėtos dalies apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarkos aprašą, šis nutarimas įsigaliojo nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Taigi, teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nustatytą įpareigojimą kompensuoti dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintą darbo užmokesčio (atlyginimo) dalį ir nustatė kompensavimo mechanizmą, todėl, pasikeitus aplinkybėms, neliko ginčo dalyko. Teismo vertinimu, Seimui per protingą laiką nustačius ekonomikos krizės neproporcingai sumažintos darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo tvarką, pareiškėjas neproporcingai sumažintą atlyginimo dalį turi teisę gauti remdamasis Grąžinimo įstatymu. Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad įstatymų leidėjas nepagrįstai delsė nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, ar kad nustatytas kompensavimo mechanizmas kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu yra neteisingas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjo turtinės teisės nėra pažeidžiamos, todėl nėra pagrindo tenkinti jo skundą ir priteisti jam ginčui aktualiu laikotarpiu susidariusią atlyginimo nepriemoką. Tai įvertinęs, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju taip pat nėra teisinio pagrindo tenkinti ir pareiškėjo išvestinį skundo reikalavimą dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.

11III.

12Pareiškėjas R. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 67–68), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš atsakovo ( - ) darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedo už kvalifikacinę klasę sumažinimo. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad Grąžinimo įstatymas yra žemesnės galios teisės aktas nei DK, be to, jis buvo priimtas vėliau, nei pareiškėjas buvo atleistas iš darbo, todėl nagrinėjamu atveju turėjo būti vadovaujamasi būtent tais teisės aktais, kurie galiojo jo atleidimo iš darbo dieną, kadangi priešingu atveju pažeidžiamas principas lex retro non agit ir taip pabloginama pareiškėjo padėtis.

13Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 71) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą nepakeistą. Šiaulių AVPK nurodo, jog nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimais ir mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas.

14Teisėjų kolegija konstatuoja:

15IV.

16Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą, reikalaudamas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl sumažintų priedų valstybės tarnautojams už kvalifikacinę klasę laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. taikant įstatymą, pripažintą prieštaraujančiu Konstitucijai.

17Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

18Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, kurio 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį arba tarnybinį rangą; 4) už diplomatinį rangą; 5) pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas. Iš Šiaulių AVPK pateiktos pažymos (b. l. 35–39) matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbo užmokestį sudarė ne tik apskaičiuota pareiginė alga, bet jam taip pat buvo mokami ir priedai už ištarnautus Lietuvos valstybei metus bei už kvalifikacinę klasę, o dėl sumažintų priedų už kvalifikacinę klasę, taikant VTĮ 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., ginčo laikotarpiu susidarė ( - ) nepriemoka.

19Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančių pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio, t. y. Šiaulių AVPK, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokėjo sumažintą darbo užmokestį, dėl to susidarė pareiškėjo darbo užmokesčio nepriemoka. Atitinkamai pareiškėjas, manydamas, kad jo teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti jam visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjo (valstybės tarnautojo) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu. Tačiau, be kita ko, atsižvelgęs į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuris taikomas inter alia asmenis (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, galiojusiomis ginčo laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą. Pareiškėjas, su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka. Taigi, nagrinėjamu atveju iš esmės kyla klausimas, kokia tvarka pareiškėjui turi būti kompensuojami dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirti praradimai.

20Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas nustatyti šių asmenų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; tai, be kita ko, reiškia, kad turi būti nustatyta tvarka, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

21Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

22Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

23Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika, taip pat teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016, 2016 m. vasario 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2475-520/2016, 2016 m. vasario 29 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-278-552/2016 ir Nr. eA-281-552/2016). Šios administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis yra grindžiami pareiškėjo reikalavimai, yra labai panašios aplinkybėms, kuriomis buvo grindžiami pareiškėjų reikalavimai paminėtose bylose, pareiškėjo teisinė padėtis ir jo teikiami argumentai šioje byloje nėra itin išskirtiniai, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo ankstesnėje administracinių teismų praktikoje suformuluotų teisės aiškinimo taisyklių ar kurti naujas taisykles.

24Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, apibendrinusi ligšiolinę Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už. darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d., neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu. Minėtuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Kaip jau minėta, teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

25Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą Nr. XII-1927, įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės ir 1 straipsnio 2 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams, kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas), taikant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 3 dalies nuostatas, galiojusias nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

26Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Šiaulių AVPK) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016). Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

27Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

28Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

29Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.

30Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31Nutartis neskundžiama.

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių... 5. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas... 6. Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 31–33)... 7. Šiaulių AVPK pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d.... 8. II.... 9. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu (b.... 10. Teismas, detaliai išanalizavęs aktualų teisinį reglamentavimą (jo... 11. III.... 12. Pareiškėjas R. P. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 67–68), kuriame... 13. Atsakovas Šiaulių AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l.... 14. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 15. IV.... 16. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi į teismą, reikalaudamas... 17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir... 18. Valstybės tarnautojų darbo užmokestį nustato Lietuvos Respublikos... 19. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog dėl Konstitucinio Teismo... 20. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2013 m.... 21. Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė,... 22. Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d.... 23. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje... 24. Taigi, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 25. Akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė... 26. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 28. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 29. Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą atmesti.... 30. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą... 31. Nutartis neskundžiama....