Byla 1A-354-332/2018

1Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio, teisėjų Boleslovo Kalainio, Vidmanto Mylės, sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei, dalyvaujant prokurorei Daivai Kaučikienei, gynėjai advokatei Nainai Lanzbergienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018-09-25 nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

3Teisėjų kolegija,

Nustatė

4L. P. nuteistas už tai, kad 2018-02-16, apie 23 val. 40 min., adresu ( - ), kartu su R. B., R. V., T. K. važiuodamas išsikviestu taksi automobiliu „Ford Galaxy“, valst. Nr. ( - ), vairuojamu A. S., jis, sėdėdamas automobilio galinėje sėdynėje dėl asmeninių paskatų, t. y. norėdamas iš taksi vairuotojo A. S. pasityčioti ir jį pažeminti, važiuojant automobiliui, tyčia koja vieną kartą spyrė taksi vairuotojui A. S. į galvos dešinės pusės smilkininę dalį, taip sukeldamas A. S. fizinį skausmą.

5Apeliaciniu skundu nuteistasis L. P. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018-09-25 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti.

6Apeliaciniame skunde L. P. nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, byloje surinkti įrodymai jo kaltės neįrodo, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir bylą išnagrinėjo šališkai. Teigia, kad jis dėl jam pareikšto kaltinimo kaltu neprisipažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu, nes jam inkriminuojamo nusikaltimo neįvykdė. 2018-02-16 vakare jie šventė pas T. K., dar buvo R. B.. Kažkas iš jų iškvietė taksi. Atvažiavus taksi, visi susėdo į automobilį. Pavažiavus R. pastebėjo, kad paliko telefoną, todėl grįžo atgal. Pasiėmus telefoną važiavo į ( - ). Važiuodami garsiai klausės muzikos, juokavo. Su draugais juokavo grubiai, vartojo ir necenzūrinius žodžius, nes buvo sava kompanija, o

7A. S. yra pažįstamas, jų bendraamžis. Jis (L. P.) sėdėjo automobilio gale per vidurį, ištiestą dešinę koją buvo pasidėjęs į priekį tarp vairuotojo ir keleivio sėdynių. Padėdamas koją gal ir galėjo netyčia priliesti, bet tikrai ne įspirti. Tarp jų kompanijos ir vairuotojo jokio konflikto nebuvo. Jie ginčijos tarpusavyje ir vienas kitam laidė juokelius. Vairuotojui sustojus, jie išlipo iš automobilio ir nesuprato, kodėl atvažiavo policija. Nors ir buvo išgėręs, tačiau gerai atsimena, kad tikrai A. S. smūgio nesudavė ir nespyrė. Jis A. S. pažįsta, tačiau konfliktinių situacijų anksčiau neturėjo, susipykę nebuvo.

8Apelianto nuomone, teismas nevertino galimybės tyčia įspirti nukentėjusiam į galvos smilkinio sritį. Nurodo, kad tarpas tarp keleivio ir vairuotojo sėdynių sudaro apie 20 cm, todėl suduoti smūgį į galvos smilkinio sritį neįmanoma netgi techniškai. Teismas nukentėjusiojo

9A. S. susijaudinimą, tariamą išsigandimą nuosprendyje įvertino kaip įrodymą, kad prieš jį buvo pavartotas smurtas, sukėlęs jam fizinį skausmą. Tačiau neaišku, kaip teismas ir pats nukentėjęs galėjo nustatyti, kad buvo įspirta tyčia, kai jis sėdėjo užpakalinėje automobilio sėdynėje ir vairuotojas negalėjo matyti jo veiksmų ir tik pagal prisilietimą prie galvos galėjo spręsti, ar tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo. Ši aplinkybė yra esminė, nes BK nenumato baudžiamosios atsakomybės už fizinio skausmo sukėlimą dėl neatsargumo.

10Pažymi, kad teismas paties nukentėjusiojo abejonei, jog jo (apelianto) kojos ir nukentėjusiojo galvos kontaktas galėjo būti netyčinis, suranda pateisinimą - tariamą jo (apelianto) ir nukentėjusiojo galimybę kontaktuoti darbo reikalais ir nenorą aštrinti santykių. Be to, minimas jo (apelianto) netinkamas elgesys, įžūlumas, pabrėžiama, kad jis buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Šios aplinkybės patvirtina, kad byla buvo išnagrinėta su išankstiniu nusistatymu ir neobjektyviai. Taip pat buvo pažeistas pamatinis baudžiamosios teisės principas, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai.

11Apelianto tvirtinimu, nagrinėjant bylą buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 241 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio nuostatos. Faktiniai duomenys įvertinti ne kaip įrodymų visuma, o kiekvienas atskirai. Šie pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė pirmos instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Be to, buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, bylą išnagrinėjo šališkas pirmos instancijos teismas. Pirmos instancijos teismas, nuteisdamas jį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui ir netinkamai aiškino bei taikė baudžiamuosius įstatymus. Jo veikoje nėra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, nes jis jokių tyčinių smurtinių veiksmų neatliko.

12Atsiliepimų į nuteistojo L. P. apeliacinius skundus negauta.

13Teismo posėdžio metu prokurorė D. Kaučikienė prašė nuteistojo L. P. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo L. P. gynėja advokatė prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti ir priimti L. P. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

14Apeliacinis skundas atmestinas.

15Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

16BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Nagrinėjamu atveju L. P. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

17Nuteistasis L. P. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, neigia subjektyvųjį nusikalstamos veikos požymį - tyčios buvimą savo veiksmuose, teigia, kad jis tyčia koja nespyrė taksi vairuotojui A. S. į galvos dešinės pusės smilkininę dalį.

18Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.

19Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė nukentėjusįjį A. S. ir nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) L. P., liudytojus N. G., R. J., G. L., D. Š., J. V., T. K., R. V., R. B., išvardijo dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Apylinkės teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo ir L. P. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – L. P. teisinančius – įrodymus (paties

20L. P. parodymus). Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas L. P. baudžiamąją bylą, BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatų, nepažeidė.

21Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu L. P. nurodė, kad važiuodamas taksi automobiliu nukentėjusiajam A. S. į veido sritį nespyrė, jis tik demonstratyviai buvo padėjęs dešinę koją tarp priekinių sėdynių (1 t. 110, 111, 113, 116 b. l.). Apklausiamas pirmosios instancijos teismo posėdyje L. P. jau nurodė, kad jis buvo daug išgėręs, važiuojant taksi automobiliu jis sėdėjo automobilio gale per vidurį ir buvo padėjęs dešinę koją į priekį, padėdamas koją gal galėjo netyčia priliesti, bet tikrai neįspirti A. S., ir patvirtino, kad girtumas turėjo įtakos tam, kad jis ne viską prisimena (nevisai prisimena, kaip jie automobilyje juokavo su draugais, neprisimena, kad važiuojant būtų A. S. uždėję kapišoną ant galvos, neprisimena, dėl ko ginčijosi su T. K., neprisimena, ar nurodė vairuotojui, kur juos reikia nuvežti, taip pat ar važiuojant vartojo alkoholį) (1 t. 174, 175 b. l.). Tačiau šie nuteistojo L. P. parodymai nepaneigia nukentėjusiojo A. S. parodymų.

22Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo A. S. parodymais ir jų pagrindu nustatė, kad nuteistasis L. P. vartojo fizinį smurtą – spyrė nukentėjusiajam A. S. į galvos sritį ir dėl tokių L. P. veiksmų A. S. jautė fizinį skausmą. Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais ir jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme buvo nuoseklūs ir vienodi, nukentėjusysis įvykio metu buvo blaivus (1 t. 31 b. l.), jis buvo apklaustas iškart po įvykio (1 t. 18, 19 b. l.) ir praėjus šiek tiek laiko (1 t. 20-23 b. l.), praėjus 10 dienų savo parodymus patvirtino akistatos tarp jo ir L. P. metu (1 t. 52, 53 b. l.), nukentėjusysis parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis galėjo apkalbėti nuteistąjį (nustatyta, kad nukentėjusysis A. S. ir nuteistasis L. P. iki įvykio buvo pažįstami, tačiau jokių konfliktų tarp jų nėra buvę). Be to, nukentėjusiojo A. S. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais (BPK 20 straipsnio 2 dalis) – tai liudytojų N. G., R. J., G. L. parodymai (1 t. 156-158 b. l.), iš dalies liudytojų R. V. ir R. B. parodymai (1 t. 176, 177 b. l.), daiktų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas A. S. pranešimas bendrajam pagalbos centrui, iš kurio matyti, kad skambinęs vyras (A. S.) pranešė apie tai, kad jį užpuolė (1 t. 65, 66 b. l.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo L. P. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

23Nukentėjusiojo A. S. parodymų, kad nuteistasis L. P. spyrė jam į galvos sritį, nepaneigia ir nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad tarpas tarp keleivio ir vairuotojo sėdynių sudaro apie 20 cm, todėl suduoti smūgį į galvos smilkinio sritį neįmanoma techniškai. Tai, kad tarpas tarp automobilio vairuotojo ir keleivio sėdynių yra nedidelis, savaime nepaneigia galimybės įspirti vairuotojui į galvos sritį. Be to, apklausiami pirmosios instancijos teismo posėdyje, liudytojai R. V. ir R. B. patvirtino, kad matė, kaip L. P. buvo pasidėjęs koją tarp priekinių sėdynių į tarpą ir vieną kartą buvo pakėlęs koją.

24Pažymėtina, kad šioje byloje nebuvo nustatyta jokių duomenų, jog liudytojai, duodami parodymus, siekė apkalbėti L. P., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ar turėjo kokį nors asmeninį suinteresuotumą šios bylos baigtimi ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Manyti, kad liudytojų parodymai neatitinka tikrovės ir jais yra iškraipomos tikrosios įvykio aplinkybės, o nuteistojo L. P. parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Liudytojų parodymai nuoseklūs, logiški ir aiškūs, juos iš esmės patvirtina ir rašytinė bylos medžiaga, todėl netikėti jų parodymais ir pripažinti juos netinkamais ar nepatikimais įrodymais nėra pagrindo.

25Nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, padaroma tyčia. Šis nesunkus nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65-489/2018). Pagal teismų praktiką kaltės turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko prisipažinimu, jo parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).

26Kaip jau buvo minėta, L. P. skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas dėl to, kad sėdėdamas automobilio galinėje sėdynėje dėl asmeninių paskatų, t. y. norėdamas iš taksi vairuotojo A. S. pasityčioti ir jį pažeminti, važiuojant automobiliui, tyčia koja vieną kartą spyrė taksi vairuotojui A. S. į galvos dešinės pusės smilkininę dalį, taip sukeldamas A. S. fizinį skausmą. Nuteistasis L. P. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jo veikoje yra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis, nes jis jokių tyčinių smurtinių veiksmų neatliko, jo kojos ir nukentėjusiojo galvos kontaktas galėjo būti netyčinis. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir patikrinusi skundžiamą Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018-09-25 nuosprendį, nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais ir pritaria nuosprendyje padarytai išvadai dėl nustatytos apelianto tyčios formos.

27Šioje byloje nustatyta, kad A. S. taksi automobiliu vežė keturis neblaivius asmenis, L. P. sėdėjo automobilio gale per vidurį ir buvo padėjęs dešinę koją į priekį tarp priekinių sėdynių, elgėsi įžūliai ir koja vieną kartą spyrė A. S. į galvos dešinės pusės smilkininę dalį. Įvertinus viso proceso metu duotus paties L. P. paaiškinimus, nukentėjusiojo A. S. duotus parodymus, liudytojų parodymus, L. P. atliktų veiksmų pobūdį, suduoto smūgio lokalizaciją (galva yra gyvybiškai svarbiausia žmogaus kūno vieta), sukeltas pasekmes, nekyla abejonių dėl to, kad nuteistasis L. P. suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl tokių jos veiksmų tokie padariniai gali kilti ir sąmoningai leido jiems atsirasti, t.y. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia. Anksčiau aptarti byloje esantys įrodymai paneigia apelianto versiją, kad jis jokių tyčinių smurtinių veiksmų A. S. atžvilgiu neatliko, kad koja paliesti nukentėjusiojo galvą jis galėjo netyčia. Subjektyvus nuteistojo L. P. savo veiksmų vertinimas kaip netyčinių ir nenusikalstamų jo atsakomybės padarius nusikalstamą veiką nešalina ir nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia. L. P. kaltė dėl fizinio skausmo sukėlimo A. S. yra įrodyta ir jo padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

28Patikrinus baudžiamosios bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutartį jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, neobjektyvus, suinteresuotas bylos baigtimi, byloje nėra. Nutartyje nėra nustatyta teisės aiškinimo ir taikymo klaidų ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Vien tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip to pageidauja L. P., ir priėmė jam nepalankų sprendimą, negali būti laikoma teismo šališkumu. Apeliantas taip pat nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu, o vien deklaratyvūs apelianto teiginiai ir jo subjektyvi nuomonė negali būti pagrindu spręsti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrintas nešališkas bylos išnagrinėjimas.

29Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo L. P. padarytą veiką, todėl tenkinti nuteistojo L. P. apeliacinį skundą ir naikinti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2018-09-25 nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

30Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Nutarė

31nuteistojo L. P. apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija,... 4. L. P. nuteistas už tai, kad 2018-02-16, apie 23 val. 40 min., adresu ( - ),... 5. Apeliaciniu skundu nuteistasis L. P. prašo panaikinti Telšių apylinkės... 6. Apeliaciniame skunde L. P. nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos... 7. A. S. yra pažįstamas, jų bendraamžis. Jis (L. P.) sėdėjo automobilio gale... 8. Apelianto nuomone, teismas nevertino galimybės tyčia įspirti nukentėjusiam... 9. A. S. susijaudinimą, tariamą išsigandimą nuosprendyje įvertino kaip... 10. Pažymi, kad teismas paties nukentėjusiojo abejonei, jog jo (apelianto) kojos... 11. Apelianto tvirtinimu, nagrinėjant bylą buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 4 ir... 12. Atsiliepimų į nuteistojo L. P. apeliacinius skundus negauta.... 13. Teismo posėdžio metu prokurorė D. Kaučikienė prašė nuteistojo L. P.... 14. Apeliacinis skundas atmestinas.... 15. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos... 16. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo... 17. Nuteistasis L. P. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo... 18. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka,... 19. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas... 20. L. P. parodymus). Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija... 21. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu L. P. nurodė, kad važiuodamas taksi... 22. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi nukentėjusiojo A. S.... 23. Nukentėjusiojo A. S. parodymų, kad nuteistasis L. P. spyrė jam į galvos... 24. Pažymėtina, kad šioje byloje nebuvo nustatyta jokių duomenų, jog... 25. Nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, padaroma tyčia. Šis... 26. Kaip jau buvo minėta, L. P. skundžiamu pirmosios instancijos teismo... 27. Šioje byloje nustatyta, kad A. S. taksi automobiliu vežė keturis neblaivius... 28. Patikrinus baudžiamosios bylos medžiagą ir pirmosios instancijos teismo... 29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių... 30. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos... 31. nuteistojo L. P. apeliacinį skundą atmesti....