Byla 2K-122/2013
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. K., T. P. ir R. V. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą kiekvienas laisvės atėmimu dvejiems metams

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Albino Sirvydžio ir pranešėjo Armano Abramavičiaus, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei, nukentėjusiajam R. Š., nuteistiesiems A. K., T. P. ir R. V., nuteistųjų gynėjui advokatui Raimundui Lideikai, civilinio atsakovo VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės atstovui Eugenijui Mikaliūnui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K., T. P. ir nuteistojo R. V. gynėjos advokatės Jolantos Grigaliūnienės kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. K., T. P. ir R. V. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 2 punktą kiekvienas laisvės atėmimu dvejiems metams.

2Priteista iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės 15 000 Lt nukentėjusiajam R. Š. neturtinei žalai atlyginti, iš A. K., T. P. ir R. V. solidariai 2593,15 Lt Valstybinei ligonių kasai gydymo išlaidų ir 1434 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui R. Š. išmokėtai ligos pašalpai atlyginti.

3Priteista iš A. K., T. P. ir R. V. solidariai 1000 Lt nukentėjusiajam R. Š. advokato atstovavimo išlaidų.

4Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, kuria nuteistųjų A. K., T. P. ir R. V. apeliaciniai skundai atmesti, priteista iš jų solidariai 500 Lt nukentėjusiajam R. Š. advokato atstovavimo išlaidų.

5Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, nuteistųjų ir jų gynėjo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiojo, taip pat prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

6A. K., T. P. ir R. V. nuteisti už tai, 2008 m. liepos 2 d., nuo 12.00 iki 20.00 val., tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės 4-oje palatoje, veikdami grupe, sudavė rankomis ne mažiau kaip 4, bet ne daugiau kaip 15 smūgių į pilvo sritį bejėgiškos būklės prie lovos specialiais diržais pririštam R. Š.; taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam daugybinius dešinės kepenų skilties plyšimus, kepenų raiščių plyšimą, blužnies sezoninio dangalo lokalų nuplėšimą, tulžies pūslės nuplėšimą, tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu į pilvaplėvės ertmę, t. y. sunkiai sužalojo bejėgiškos būklės nukentėjusįjį R. Š.

7Kasaciniais skundais nuteistieji A. K. ir T. P. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Šie nuteistieji kasaciniuose skunduose pateikia iš esmės vienodus argumentus, todėl jie dėstomi kartu.

8Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti dėl padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės ir kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų, todėl pats padarė tokius pačius bei apeliacinį bylos nagrinėjimą reglamentuojančių normų pažeidimus, t. y. nesilaikė BPK 20 straipsnio 1, 4, 5 dalyse, 208 straipsnyje, 241 straipsnio 1 dalyje, 242 straipsnio 1 dalyje, 276, 286 straipsniuose, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose, 320 straipsnio 3 dalyje, 324 straipsnio 2, 6 dalyse nustatytų reikalavimų.

9Kasatoriai pažymi, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti nukentėjusiojo R. Š. ir nuteistųjų parodymai pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje nebuvo paskelbti ir ištirti, to nepadarė ir apeliacinės instancijos teismas, nors apeliaciniuose skunduose buvo analizuojami nukentėjusiojo parodymų prieštaringumas, nenuoseklumas. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis esminę įrodinėtiną aplinkybę – įvykio laiką, teismo posėdyje turėjo tiesiogiai ištirti nukentėjusiojo ir nuteistųjų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir įvertinti nukentėjusiojo parodymų prieštaringumą bei nuteistųjų parodymų nuoseklumą. Pasak kasatorių, apeliaciniuose skunduose pateikta išsami analizė nukentėjusiojo parodymų, kuriuose jis nurodė tiksliai nepamenantis, dėl ko žaliais chalatais vilkintys sanitarai pririšo jo rankas, nežinantis, kiek smūgių jam buvo suduota, ir negalintis atpažinti nė vieno iš nuteistųjų, taip pat teigė, jog vieno iš jų pavardė Č., tačiau atskleisti prieštaravimai nebuvo įvertinti ir pašalinti. Maža to, ikiteisminio tyrimo metu 2008 m. lapkričio 21 d. ir 2009 m. sausio 16 d. nukentėjusiojo parodymais bei nuteistųjų A. K. ir G. V. parodymais, nepaskelbtais ir neištirtais teismo posėdyje, buvo remtasi atmetant nuteistųjų apeliacinius skundus. Taip apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo nuteistųjų apeliacinių skundų, nes, visa apimtimi neatlikęs įrodymų tyrimo, negalėjo tinkamai įvertinti nuoseklumo požiūriu nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymų ir ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų.

10Kasatoriai nurodo, kad teisiamajame posėdyje nebuvo ištirti ir kiti svarbūs įrodymai jų kaltės klausimui teisingai išspręsti, t. y. nukentėjusiojo medicininiai dokumentai. Pasak kasatorių, žmogui, patyrusiam traumą su vidiniu kraujavimu, krenta kraujospūdis. Tačiau iš medicininių dokumentų matyti, kad nukentėjusiajam nuo pat patekimo į ligoninę 2008 m. liepos 2 d. 6.40 val. iki jų darbo pabaigos tos pačios dienos 20.00 val. buvo padidėjęs kraujospūdis nuo 180/100 iki 170/95 mm Hg st. ir tik 22.00 val. buvo užfiksuotas kraujospūdžio kritimas 110/74 mm Hg st., 24.00 val. – 96/60 mm Hg st., kuris ir vėliau vis mažėjo. Teismai nesiaiškino, ar kraujospūdis galėjo išlikti padidėjęs iki 22.00 val. ir pradėti kristi tik po to, jeigu, nukentėjusiojo žodžiais tariant, jis buvo sužalotas tos pačios dienos 12.00 val. Kasatorių teigimu, sužalojimo laikas, atsižvelgiant į kraujospūdžio duomenis, nebuvo nustatinėjamas, tokie klausimai medicinos ekspertams nebuvo pateikti. Taip pat, kasatorių manymu, teismas turėjo pats tiesiogiai ištirti nukentėjusiojo medicininius duomenis ir įsitikinti, ar teisingai juos aprašė teismo medicinos specialistai savo išvadose, tačiau to nepadarė. Specialisto H. Daujoto išvadoje ir paaiškinimuose kasatoriai įžvelgia netikslumų, pavyzdžiui, joje nurodoma, kad nukentėjusiajam kraujospūdis buvo matuotas 2008 m. liepos 2 d. 21.30 val., kai iš somatinės būklės stebėjimo lapo matyti, kad tai buvo daroma 22.00 val. Be to, nuteistojo A. K. teigimu, teismai privalėjo tiesiogiai ištirti medicininius dokumentus dar ir dėl to, kad dalį somatinės būklės stebėjimo lapo surašė jis pats (A. K.), todėl pagal šiuos duomenis teismas galėjo spręsti apie jo parodymų teisingumą ir nuoseklumą. Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad teismai tyrė tik versiją, ar nukentėjusysis negalėjo būti sužalotas iki patekimo į Šiaulių psichiatrijos ligoninę, tačiau nesiaiškino, ar nukentėjusysis negalėjo būti sužalotas pasibaigus jų darbo pamainai, t. y. po 20.00 val.

11Kasatoriai nurodo, kad teismai, pažeisdami BPK 305 straipsnio 1 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, apskritai nieko neatliko, kad būtų tiksliai nustatytas veikos padarymo laikas. Iš veikos aprašymo aplinkybių matyti, kad nuteistieji visą inkriminuojamos veikos laikotarpį buvo kartu ir bendrai sudavė smūgius nukentėjusiajam. Tačiau, pagal bylos duomenis, R. V. dirbo iki 2008 m. liepos 2 d. 15.42 val., taigi tik iki šio laiko kasatoriai dirbo visi kartu. Vadinasi, tariamos bendros veikos laikas galėjo būti tik nuo 2008 m. liepos 2 d. 12.00 iki 15.42 val. Tačiau, pagal specialisto H. Daujoto išvadą ir jo paaiškinimus teismuose, tikėtina, kad sužalojimai nukentėjusiajam padaryti kelių (2-3) ar keliolikos (7-8 arba iki 10) valandų laikotarpiu iki 2008 m. liepos 3 d. 3.00 val. Tai reiškia, kad nukentėjusysis buvo sužalotas ne anksčiau kaip 2008 m. liepos 2 d. 17.00 val., kai iš trijų nuteistųjų dirbo tik du. Taigi teismų išvados yra prieštaringos, palyginus jas su specialisto nustatytu sužalojimo laiku. Būtent dėl šios priežasties, siekiant kuo tiksliau nustatyti šioje byloje labai svarbią laiko aplinkybę, buvo prašoma skirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, tačiau motyvuota nutartimi šis klausimas nebuvo išspręstas.

12Kasatoriai pažymi, kad teismai, nesiėmę visų BPK numatytų galimybių nustatyti kuo tikslesnį nukentėjusiojo sužalojimo laiką, nenustatė ir tikrųjų nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių. Pasiuntus juos atlikti bausmę paaiškėjo, kad R. Š. galėjo susižaloti bėgdamas iš nefrologijos-toksikologijos skyriaus, nes jis iššoko pro langą iš trečiojo aukšto (gydytojos J. K. paaiškinimas ir laikraščio „Lietuvos rytas“ 2012 m. gegužės 17 d. publikacija „Nuteistus slaugytojus lydėjo medikų rauda“).

13Kasaciniuose skunduose pažymima, kad apeliacinės instancijos teisme jų gynėja prašė paskirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę ir pakartotinę teismo psichiatrijos komisijos ekspertizę, o civilinio atsakovo atstovas – apklausti ligoninės palatos ligonius ir įpareigoti prokurorą apžiūrėti įvykio vietą. Teismas nusprendė iš dalies tenkinti pareikštus prašymus, atlikti įrodymų tyrimą, iškviesti teismo medicinos psichiatrus ir teismo medicinos specialistus, atlikusius ekspertinius tyrimus šioje byloje, taip pat įpareigojo civilinio ieškovo atstovą pateikti iš Šiaulių psichiatrinės ligoninės palatos, kurioje liepos 2 d. gulėjo nukentėjusysis, planą bei lovų išdėstymo planą. Pakartotinių teismo medicinos ir psichiatrijos ekspertizių skyrimo klausimą teismas nusprendė svarstyti po to, kai bus apklausti specialistai ir ekspertai, o prašymą apklausti įvykio dieną palatoje gulėjusius pacientus atmetė, motyvuodamas tuo, kad šie asmenys, apklausti ikiteisminio tyrimo metu, apie įvykį nieko negalėjo pasakyti dėl savo sąmonės būklės. Tačiau kasatoriai nurodo, kad spendžiant prašymo dalį, susijusią su palatos pacientų apklausa, buvo remtasi teisminio nagrinėjimo metu nepaskelbtais ir neištirtais duomenimis, o prie ekspertizių skyrimo klausimo apskritai negrįžta, nors, paskelbus profesoriaus A. A. Garmaus, gydytojo psichiatro D. Stasiūno konsultacinę išvadą Nr. A-KI-167-85 ir apklausus specialistus, būtinybė skirti pakartotines ekspertizes bei surinkti kitus įrodymus ne išnyko, o tik dar padidėjo. Būtent dėl nukentėjusiojo sužalojimo laiko ir jo padarymo mechanizmo išsiskyrė specialistų A. A. Garmaus ir H. Daujoto nuomonės. H. Daujotas tvirtino savo pirmiau pateiktas išvadas, o A. A. Garmus aiškino, kad R. Š. medicininiuose dokumentuose objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kada jam buvo padaryti kūno sužalojimai, nėra užfiksuota, išskyrus tai, kad sužalojimai (poodinės kraujosruvos) galėjo būti padaryti orientaciniai prieš 7-8 dienas iki apžiūrėjimo 2008 m. liepos 11 d. ir tai negali reikšti, kad minėti sužalojimai galėjo būti padaryti būtent 2008 m. liepos 2 d. konkrečiu laikotarpiu tarp 12.00 ir 20.00 val., be to, teigė, kad kepenų plyšimas turėjo būti sukeltas didele jėga labai intensyvaus smūgio vertikalios krypties pailgu daiktu. Tačiau teismas nepagrįstai neskyrė prašomų ekspertizių ir nenustatė, kuris iš specialistų teisus sužalojimų mechanizmo ir jų padarymo laiko klausimu.

14Be to, kasatorių teigimu, teismas nekreipė dėmesio į specialisto A. A. Garmaus pastabas, kad nukentėjusiajam atlikta operacija aprašyta neišsamiai (neaprašyti kepenų dešinės skilties žvaigždinių plyšimų skaičius, dydis, konkrečios plyšimų vietos) ir tai sumenkino teismo medicinos specialisto galimybes interpretuoti. Tai, beje, patvirtino ir specialistas H. Daujotas, kuris nurodė, kad nebuvo aprašyta kraujo, rasto pilvo ertmėje, konsistencija, be to, nenurodytas ir kepenų plyšimo gylis, iš kurio būtų galima spręsti apie vidinio kraujavimo intensyvumą. Kasatoriai nurodo, kad atsakymus apie kepenų žvaigždinių plyšimų skaičių, jų dydį, konkrečias plyšimų vietas, kraujo, rasto pilvo ertmėje, konsistenciją, kepenų plyšimo gylį ir kt. galėtų pateikti chirurgai A. P., V. J., V. P. ir S. B., operavę nukentėjusįjį, tačiau apeliacinės instancijos teismas nesiėmė priemonių apklausti šiuos liudytojus. Kasatorių manymu, teismas turėjo išreikalauti ir ištirti nukentėjusiojo ligos istorijas iš chirurgijos ir nefrologijos skyrių, patikrinti specialistų išvadas, kuriose remtasi būtent tų ligos istorijų duomenimis, bei nukentėjusiojo parodymų patikimumą pagal ligos istorijų įrašus Nes, pavyzdžiui, ligos istorijos epikrizėje iš chirurgijos skyriaus yra nurodyta, kad chirurginiame skyriuje pacientas R. Š. traumos aplinkybių neprisimena, o nefrologijos skyriaus ligos istorijoje – kad R. Š. pririštas prie lovos delyro būsenos, blogai orientuojasi laike ir vietoje. Tai parodo, kad nukentėjusysis gali painioti traumos patyrimo aplinkybes, jo atmintyje gali persipinti realybės detalės su kliedesiais. Kasatoriai pažymi, kad aiškindamasis, ar nukentėjusysis galėjo prisiminti sužalojimo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas apklausė specialistą gydytoją psichiatrą D. Stasiūną ir išvadą teikusią ekspertę Z. Kazėnienę, kurie patvirtino savo išvadas, tačiau kategoriškai nesutiko su vienas kito išvadų teiginiais. Specialistas V. Diktanas sutiko su Centrinės komisijos ekspertizės išvadomis ir kategoriškai nesutiko su specialisto D. Stasiūno konsultacine išvada, kuri, beje, atitiko ir ekspertizės akto Nr. 87-PK34 išvadas. Taigi ir šiems prieštaravimams pašalinti buvo būtina skirti pakartotinę psichiatrijos ekspertizę, juolab kad specialistas D. Stasiūnas savo paaiškinimuose rėmėsi ir vieno žymiausių teismo psichiatrų Lietuvoje profesoriaus A. Dembinsko nuomone ir nurodė, jog šioje byloje tiriamas atvejis buvo svarstomas Psichiatrijos asociacijos valdyboje, kurios nuomonė atitiko D. Stasiūno išvadą ir buvo priešinga V. Diktano pozicijai. Kasatorių manymu, prieš skiriant pakartotinę teismo psichiatrijos ekspertizę, turėjo būti išreikalauti Psichiatrijos asociacijos valdybos svarstymo rezultatai.

15Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis neatpažino jų pagal nuotraukas. Kasatoriaus A. K. teigimu, nukentėjusysis jo neatpažino ir asmens parodymo atpažinti metu, todėl jam nesuprantama, kaip šiuo protokolu, kuris yra jį teisinantis įrodymas, teismai grindė jo kaltę ir kuo vadovaudamiesi nustatė, kad tas trečias asmuo tai yra jis (A. K.); nagrinėjamu atveju, jo manymu, turėjo būti įvertinti prieštaringi nukentėjusiojo parodymai apie jo atpažinimo aplinkybes, taip pat ir tai, kad prieš parodant jį atpažinti nukentėjusysis negalėjo apibūdinti jį mušusių asmenų požymių. Abu kasatoriai teigia, kad teismai savo sprendimuose turėjo motyvuoti, kodėl pirmiau nurodytus juos teisinančius įrodymus atmeta, tačiau to nepadarė. Be to, nuteistajam A. K. kyla abejonių, kodėl atpažinimui pagal nuotraukas buvo pasirinktos tik jo, V. K., T. P. ir R. V. nuotraukos, nors be jų ligoninės skyriuje tą dieną dirbo ir kitų slaugytojų bei jų padėjėjų (M. B., V. V.).

16Kasatoriai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė dar vieną prieštaringą išvadą, kurios apeliacinės instancijos teismas neištaisė. Nuosprendyje teigiama, kad nukentėjusiojo pririšti prie lovos nebuvo jokių priežasčių, bet kartu nurodoma, jog nenustatyta, kad jis prie lovos buvo pririštas neteisėtai. Kasatorių manymu, tokios prieštaringos išvados padarytos todėl, kad nebuvo paskelbti ir ištirti liudytojo V. V., davusio leidimą pririšti nukentėjusįjį prie lovos, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Be to, kasatorių įsitikinimu, šį liudytoją buvo būtina apklausti ir todėl, kad būtų nustatytas, liudytojo A. Š. (nukentėjusiojo brolio) parodymų dalies, kurioje teigiama, kad brolis kažką minėjo, jog tuo metu, kai jis buvo mušamas, matė gydytoją, einantį pro šalį, ir prašė jo pagalbos, patikimumas. Pasak kasatorių, liudytojas V. V. nukentėjusiojo parodymus kategoriškai paneigė, todėl jo parodymai yra svarbūs jų gynybai. Šis liudytojas turėjo būti apklaustas teismo posėdyje arba BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu jo parodymai turėjo būti paskelbti ir ištirti.

17Kasatoriai teigia, kad teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodoma, jog nukentėjusiajam padarytas blužnies sezoninio dangalo lokalus nuplėšimas, nors žmogaus blužnis teismo nustatyto sezoninio dangalo neturi. Apeliacinės instancijos teismas šio tikrovės neatitinkančio teiginio neištaisė.

18Kasatoriai pažymi, kad BPK 192 straipsnio 5 dalyje imperatyviai nustatyta, jog jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką; pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Tačiau 2008 m. rugsėjo 25 d. nė vienas iš keturių asmenų (trys nuteistieji ir V. K.) nebuvo niekur išvykę, pasislėpę ar kitaip dingę, taip pat nebuvo grėsmės ir nukentėjusiojo saugumui, todėl tyrėjo sprendimas rodyti atpažinti ne pačius asmenis, o jų kelių ar keliasdešimties metų senumo nuotraukas, buvo neteisėtas ir nepagrįstas veiksmas. Dėl to šių procesinių veiksmų duomenimis negalėjo būti grindžiama jų kaltė. Kasatoriai teigia, kad tai buvo nurodyta ir apeliaciniuose skunduose, tačiau dėl šio skundo argumento nebuvo pasisakyta. Be to, teismuose nebuvo vertinama ir tai, kad prieš parodymą atpažinti nukentėjusysis neapklaustas išsamiai apie kiekvieno neva jį mušusio asmens žymes ir ypatybes, kaip to reikalaujama BPK 191 straipsnio 2 dalyje.

19Be to, kasatoriai pažymi, kad asmens parodymo atpažinti pagal jų nuotrauką protokolas, kuriuo rėmėsi teismai, surašytas pažeidžiant BPK reikalavimus, nes jo turinys yra prieštaringas. Šiame protokole nurodyta, kad atpažįstančiajam pateikiamos prie protokolo pridėtoje lentelėje Nr. 1 sunumeruotos 18 nuotraukų, tačiau lentelėje jų tėra tik 16. Todėl kasatoriams neaišku, kokių asmenų buvo tos dvi nuotraukos ir kur jos dingo. Taip pat kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad R. Š. parodymuose, duotuose atpažinimo metu, kurio tekstas spausdintas, nurodyta, jog jis atpažįsta vyriškį iš nuotraukos, pažymėtos Nr. 1, tačiau prie šio spausdinto numerio ranka prirašytas skaičius 3. Dėl to lieka neaišku, į kuriuo numeriu pažymėtą nuotrauką nurodė atpažįstantysis, nes pataisymai protokole ranka padaryti pažeidžiant BPK 179 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad protokole daromi pakeitimai, pataisymai ir papildymai turi būti aptariami. Be to, pažeidžiant BPK 195 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas, atpažįstančiajam nebuvo pasiūlyta paaiškinti, pagal kokias žymes ar ypatybes jis tą asmenį pažino, nes protokoluose užfiksuotas tik nukentėjusiojo teiginys, kad nuotraukoje vyriškis yra jaunesnis, bet iš veido bruožų jis yra panašiausias į jį mušusį sanitarą.

20Kasatoriai pabrėžia, kad 2008 m. rugsėjo 25 d. parodymas atpažinti pagal nuotraukas atliktas pažeidžiant BPK ir dėl to, kad buvo rodoma ne viena atpažintino asmens nuotrauka su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis, bet iš karto keturios atpažintinų asmenų nuotraukos su 12 ar 14 kitų asmenų nuotraukomis. Pagal BPK 195 straipsnio 2 dalį toks grupinis atpažinimas pagal nuotraukas nėra numatytas, todėl turėjo būti daromi keturi atskiri atpažinimai. Nukentėjusiojo pareiškimas, kad tarp atpažintinų asmenų yra panašių į jo apklausoje minėtus sanitarus, bet jis nėra įsitikinęs, kad tai jie, kasatorių manymu, yra nekonkretus ir neaiškus. Kasatoriams nesuprantama, ką nukentėjusysis turėjo mintyje – jų, V. K. ar statistų nuotraukas, ir mano, kad po R. V. atpažinimo nukentėjusiajam buvo suteikta galimybė susipažinti su likusių trijų galimų įtariamųjų nuotraukomis ir jų vardais bei pavardėmis ir tokia įvykių seka lėmė tai, kad visi vėlesni likusių trijų galimų įtariamųjų atpažinimai neteko prasmės. Kasatorių manymu, tai sąmoningai ar nesąmoningai buvo padaryta su asmeniu, kuris įvykio dieną buvo psichozės būsenos ir dėl delyro galėjo painioti ir asmenis, nes tai galėjo persipinti su liguistais jo išgyvenimais. Tai, beje, patvirtino ir ekspertė Z. Kazėnienė, tačiau teismai, vertindami atpažinimų rezultatus, jų nevertino kartu su šia ekspertės paaiškinimų dalimi. Dėl pirmiau išdėstytų aplinkybių šie atpažinimai yra neleistini ir nelaikytini įrodymais BPK 20 straipsnio 4 dalies prasme, todėl teismai jais negalėjo remtis, tačiau apeliacinės instancijos teismas to neįvertinęs nepagrįstai jais rėmėsi.

21Kasaciniame skunde T. P. papildomai nurodo, kad teismai visiškai nevertino jo parodymų, jog asmens parodymo atpažinti metu nukentėjusysis jo neatpažino ir pakeitė savo nuomonę tik paveiktas savo atstovės.

22Kasatorius nurodo, kad nuosprendyje kaip vienas iš jo kaltės įrodymų minimas teismo psichiatrijos komisijos ekspertizės aktas Nr. 82TPK-22, kurį apeliacinės instancijos teismas vertino plačiau, be kita ko, nurodydamas, kad ekspertams buvo pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga ir medicininiai dokumentai (septynios gydymo Šiaulių psichiatrijos ligoninės stacionare istorijos ir dvi asmens sveikatos istorijos ir Šiaulių apskrities priklausomybės ligų centro). Tačiau kasatorius pažymi, kad ekspertizės akte minimi medicininiai dokumentai nebuvo pridėti prie bylos ir ištirti teismo posėdyje, su jais nebuvo supažindinti ir proceso dalyviai, dėl to šie neturėjo galimybės dėl jų pareikšti savo nuomonės. Kasatoriaus manymu, teismas negalėjo grįsti savo išvadų tiesiogiai neištirtais dokumentais (BPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl teismo argumentai dėl pirmiau nurodyto ekspertizės akto tėra tik prielaidos, kaip ir pasisakymai apie šio tyrimo metu neva taikytus moksliškai pagrįstus ir tinkamus metodus, nes jie ekspertizės akte nenurodyti. Iš tikrųjų tiriant retrospektyviai delyro būsenos ligonio gebėjimą suprasti su juo atliekamus veiksmus ir suvokti bei įsiminti atskirus faktus bei po to juos atgaminti netaikoma jokia kultūriškai adaptuota psichologinio vertinimo metodika, nes ji apskritai neegzistuoja. Tai patvirtina Vilniaus universiteto specialiosios psichologijos laboratorijos 2012 m. gegužės 1 d. raštas ir Lietuvos psichologų sąjungos informacija. Be to, kasatorius pažymi, kad ekspertai atliko teisinį bylos duomenų vertinimą, nors to negalėjo daryti. Ekspertams buvo pateikta užduotis atsakyti, ar nukentėjusysis galėjo atpažinti asmenis, atlikusius prieš jį nusikalstamus veiksmus, kitaip tariant – ar atpažinimo protokoluose užfiksuoti nukentėjusiojo parodymai ir atpažinimų rezultatai yra teisingi. Kasatoriaus manymu, ekspertai, konstatuodami, kad nukentėjusysis gali atpažinti jį mušusius asmenis, „sankcionavo“ atpažinimų pagrįstumą, o teismai, užuot patys patikrinę šių procesinių veiksmų teisėtumą ir pagrįstumą, rėmėsi ekspertų nuomone. Kasatorius pažymi, kad ekspertai negali nustatinėti, ar šie procesiniai veiksmai atlikti nepažeidžiant BPK, todėl ir šiuo požiūriu jų išvada apie nukentėjusiojo gebėjimą atpažinti asmenis yra grindžiama neteisėtu būdu surinktais duomenimis, o ne specialiomis mokslo žiniomis, ir yra niekinė. Dėl šių priežasčių apeliacinė instancija privalėjo svarstyti prašymą dėl pakartotinės teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės skyrimo. To nepadarius, byloje esantis ekspertizės aktas Nr. 82TPFC-22 liko neišsamus ir nelogiškas. Visų pirma, nebuvo įvertintas ligonio delyro sunkumo laipsnis, atsižvelgiant į galimas keturias delyro sunkumo stadijas pagal simptomų raišką. Tuo tarpu būtent delyro sunkumo kvalifikavimas, kritiškai išanalizavus ir įvertinus skirtingus ligonio aprašus bei besikartojančius sąmonės sutrikimo lygius, būtų pagrindas teigti, kaip giliai ir stabiliai buvo pažeistos nukentėjusiojo R. Š. kognityvinės funkcijos (aplinkos suvokimas, mąstymas, dėmesys, atmintis). Antra, išvadoje prieštaringai vertinama nukentėjusiojo R. Š. laikino psichikos sutrikimo nuo 2008 m. liepos 2 d. 6.40 val. iki liepos 3 d. 3.00 val. įtaka aplinkos suvokimui ir elgesiui. Viena vertus, ekspertizės akte pažymima, kad tai neabejotinai turėjo esminės įtakos nukentėjusiojo elgesiui, t. y. sutrikdė tiriamojo galimybes visapusiškai teisingai, kritiškai suvokti situaciją, savo veiksmus bei racionaliai ir valingai kontroliuoti savo veiklą. Kita vertus, nurodoma, kad nesutrikdė jo gebėjimo suprasti su juo atliekamų veiksmų pobūdžio, suvokti bei įsiminti atskirus aplinkos įvykius ir faktus. Kasatoriui neaišku, kokia konkrečia bylos medžiaga ir medicininės dokumentacijos faktine analize remiantis padarytos skirtingos išvados, dėl to jam kyla pagrįstų abejonių išvados teisingumu. Trečia, išvadoje nėra tarpinių kiekybinių ir kokybinių atminties sutrikimų kvalifikavimo, atsižvelgiant į delyro sunkumą, todėl kyla klausimas dėl atminties sutrikimų pobūdžio bei loginio nukentėjusiojo parodymų patikimumo vertinimo. Ketvirta, išvadoje nurodyta, kad R. Š. gebėjimą atpažinti jį supusius asmenis įvykio metu lėmė psichologinių išgyvenimų turinys. Tačiau ši išvada, kasatoriaus manymu, akivaizdžiai prieštarauja kitai jos daliai, kurioje konstatuojama, kad nukentėjusysis gali atpažinti asmenis, tikėtina, atlikusius nusikalstamus veiksmus prieš jį. Kasatoriui neaišku, kaip asmuo, kurio suvokimą lėmė psichologiniai išgyvenimai, vėliau gali atpažinti įvykio dalyvius.

23Kasaciniu skundu nuteistojo R. V. gynėja prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

24Kasatorė teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti dėl esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo R. V. teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Pasak kasatorės, teismuose buvo pažeisti nešališkumo, nekaltumo prezumpcijos ir rungimosi principai, įrodymų vertinimo taisyklės (BPK 7 straipsnis, 20 straipsnio 5 dalis, 44 straipsnio 5, 6 dalys, 59 straipsnio 1 dalis, 58 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis), be to, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

25Kasatorė nurodo, kad teismai nepašalino byloje esančių prieštaravimų dėl sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam padarymo laiko ir mechanizmo bei jo sugebėjimo visapusiškai teisingai, objektyviai ir kritiškai įvertinti situaciją, atgaminti įvykius. Nepaisydami nuteistųjų parodymų ir prieštaravimų tarp specialistų ir ekspertų išvadų bei jų paaiškinimų teisme, juos nepagrįstai laikydami neesminiais, teismai padarė išvadą, kad byloje pakanka duomenų nustatyti, jog nukentėjusiajam sveikatos sutrikdymas padarytas būtent 2008 m. liepos 2 d. nuo 12.00 iki 20.00 val. Be to, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad R. Š. psichikos būklė nagrinėjamų įvykių metu leido jam suprasti su juo atliekamų veiksmų esmę ir pobūdį, neklystamai atpažinti jį sužalojusius asmenis, suvokti ir teismui nurodyti kitas reikšmingas aplinkybes.

26Kasatorė teigia, kad bylos nagrinėjimo metu nesiaiškinta, kaip ir kokiomis priemonėmis nukentėjusysis savavališkai pasišalino iš ligoninės, kaip atsidūrė prie geležinkelio pervažos (t. y. kokiu keliu ir kokiu būdu ją pasiekė), todėl liko nenustatyta, ką nukentėjusysis veikė nuo 2008 m. liepos 2 d. 5.20 val. iki 6.40 val. (iš viso 1.20 val.), kur jis buvo, kas su juo buvo daroma.

27Kasatorė nurodo, kad specialisto išvadoje konstatuota, jog sužalojimai nukentėjusiajam galėjo būti padaryti kelios ar keliolika valandų iki 2008 m. liepos 3 d. 3.00 val. Šią išvadą pateikęs specialistas H. Daujotas. teisme patikslino, kad tai gali būti 2-7 val. arba 2-9 val. iki 2008 m. liepos 3 d. 3.00 val. Tai reiškia, kad sužalojimai buvo padaryti nuo 2008 m. liepos 2 d. 18.00 val. iki liepos 3 d. 1.00 val., kai R. V. jau nebedirbo ir įvykio vietoje nebuvo, nes jo darbo laikas baigėsi 2008 m. liepos 2 d. 15.42 val. Esant šiai neginčytinai nustatytai aplinkybei, teismo išvada, kad R. V. atliko neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį po 2008 m. liepos 2 d. 15.42 val., yra nelogiška.

28Kasatorė pažymi, kad nors specialisto H. Daujoto išvadoje Nr. G 1051/08(04) yra konstatuota, jog poodinės kraujosruvos nukentėjusiajam galėjo būti padarytos 7-9 dienos iki apžiūros, atliktos 2008 m. liepos 11 d., t. y. nuo 2008 m. liepos 2 d. 00.00 val. iki liepos 4 d. 4.00 val., tačiau, kaip teigiama konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. A-KI-I67-85, medicininiuose dokumentuose objektyvių požymių, iš kurių būtų galima spręsti, kada nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, nėra užfiksuota, išskyrus poodines kraujosruvas, iš kurių galima tik orientaciniai nustatyti,, kad jos galėjo būti padarytos prieš 7-9 dienas iki apžiūrėjimo 2008 m. liepos 11 d., ir tai nesuteikia pagrindo išvadai, jog šie sužalojimai R. Š. padaryti būtent 2008 m. liepos 2 d. tarp 12.00 ir 20.00 val. Be to, kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad šiose specialistų išvadose skirtingai nurodomas ir tikėtinas sužalojimų padarymo mechanizmas. Specialistas A. A. Garmus apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino savo išvadą ir jos neatsisakė, jis kategoriškai paneigė galimybę padaryti nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus nuosprendyje nurodytu būdu, nurodė, kad smūgiuojant kojomis ar rankomis tokių sužalojimų, kokie buvo nustatyti nukentėjusiajam, padaryti fiziškai neįmanoma. Su tokia išvada sutiko ir specialistas H. Daujotas. Kasatorė nurodo, kad tai apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole neužrašyta, neužfiksuota specialisto A. A. Garmaus teismo posėdyje duotų paaiškinimų esmė, o kai kuriais atvejais jame nurodytos visiškai priešingos išvados, negu tos, kurios buvo pateiktos kolegijai. Kasatorė teigia, kad specialistų išsakyta pozicija teismo posėdyje turėjo būti ištirta ir įvertinta.

29Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal medicininius duomenis, 2008 m. birželio 30 d. į psichiatrijos ligoninę paguldytam nukentėjusiajam diagnozuota abstinencija su delyru. Ši psichikos būsena nukentėjusiajam pasireiškė sutrikusia orientacija, sąmonės susiaurėjimu, haliucinacijomis, psichomotoriniu sujaudrinimu, kliedesiais, todėl labai svarbu išsiaiškinti, ar nukentėjusysis galėjo prisiminti ir atgaminti buvusius įvykius, tačiau byloje esančios specialistų ir ekspertų išvados ir jų paaiškinimai teisme yra prieštaringi. Specialisto konsultacinėje išvadoje Nr. A-KI-167-85 nurodoma, kad galima neabejotinai teigti, jog nukentėjusysis R. Š. visą gydymosi psichiatrijos ligoninėje laikotarpį nuo 2008 m. liepos 2 d. 6.40 val. iki liepos 3 d. 3.00 val. buvo alkoholinio delyro būsenos, nesiorientavo aplinkoje, išsakė regos ir klausos haliucinacijas, neadekvačiai elgėsi, t. y. buvo sutrikusios sąmonės; būdami tokios būsenos pacientai paprastai negali prisiminti ir atgaminti realybėje buvusių įvykių. Tai patvirtina ir teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr. 877 TPK-34, kuriame konstatuota, kad R. Š. negalėjo suprasti savo ir su juo atliekamų veiksmų pobūdžio ir esmės. Tačiau teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 82 TPK-22 pateikta priešinga išvada, kad R. Š. galėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų pobūdį, suvokti ir įsiminti atskirus aplinkos faktus ir vėliau juos atgaminti, nes po delyrinio sąmonės sutrikimo galimas fragmentinis realios aplinkos įvykių prisiminimas.

30Kasatorė pažymi, kad šias išvadas pateikę specialistai bei ekspertai laikėsi priešingų pozicijų ir apeliacinės instancijos teisme. Gydytojas psichiatras D. Stasiūnas ir išvadą teikusi ekspertė Z. Kazėnienė patvirtino savo išvadas ir kategoriškai nesutiko su priešingos išvados teiginiais bei interpretavimu, specialistas V. Diktanas sutiko su Centrinės komisijos ekspertizės išvadomis ir kategoriškai nesutiko su specialisto konsultacine išvada. Kasatorės manymu, nors specialisto konsultacinę išvadą teikęs ekspertas pripažino neturėjęs visų duomenų, esančių byloje, tačiau šių duomenų nebuvimas nepakeitė specialisto nuomonės dėl nukentėjusiojo būklės ir galimybių prisiminti bei atgaminti realius įvykius. Taigi, kasatorės įsitikinimu, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, esminiai prieštaravimai nebuvo pašalinti, todėl šios instancijos teismas turėjo išspręsti klausimą dėl naujų teismo medicinos ir teismo psichiatrijos ekspertizių paskyrimo, ir, vadovaudamasis BPK 286 straipsniu, jas paskirti, tačiau to nebuvo padaryta. Pasak kasatorės, teismas, neišsprendęs prašymo dėl pakartotinių ekspertizių skyrimo ir jų nepaskyręs, formaliais argumentais atmetė nuteistąjį R. V. ir kitus nuteistuosius teisinančius įrodymus.

31Kasatorė pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į visas aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, todėl, be įrodymų, patvirtinančių R. V. kaltumą, turėjo aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstyti ir jį teisinančius duomenis, pašalinti visus prieštaravimus tarp pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų ir tik tada daryti išvadas dėl jo kaltumo ar nekaltumo. Be to, apeliacinės instancijos teismas privalėjo ne tik išsamiai patikrinti visus apeliacinių skundų argumentus, bet ir savo iniciatyva imtis priemonių, kad būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai, galintys turėti įtakos nuteistiesiems.

32Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog byloje yra labai prieštaringi duomenys apie vieną ir tą pačią aplinkybę (nukentėjusysis teigia, jog nuteistieji jį sumušė, o šie neigia), todėl teismas privalėjo atidžiai vertini visus byloje ištirtus įrodymus. Kasatorei nesuprantama, kodėl labai prieštaringi nukentėjusiojo parodymai buvo vertinami kaip nuoseklūs, o nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nesikeičiantys nuteistųjų parodymai laikomi nenuosekliais ir prieštaringais; tokios teismo išvados prieštarauja bylos duomenims. Iš tikrųjų nukentėjusiojo parodymai niekada nebuvo vienodi ir nuoseklūs. Dėl nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo pirmosios instancijos teismas perskaitė jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir aiškinosi, kurie iš jų teisingi. Dėl nukentėjusiojo parodymų skirtumų nukentėjusiajam buvo pateikiami klausimai ir apeliacinės instancijos teisme. Paklausus, ar kuris nors iš nuteistųjų jam buvo uždėjęs pagalvę ant veido, kuris iš jų buvo užšokęs ant krūtinės, nukentėjusysis jau nebegalėjo to nurodyti, teigdamas, kad dėl suleistų vaistų mažiau beprisimenantis, kas vyko su juo po to, kai jį ties Kuršėnų geležinkelio pervaža, pabėgusį iš ligoninės, sulaikė policija ir nuvežė į ligoninę, nors šias aplinkybes labai kategoriškai ir neabejodamas nurodė pirmosios instancijos teismo posėdyje.

33Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo nurodyti neformalius argumentus bei motyvus, kodėl nuteistųjų parodymus laiko nenuosekliais; formalus ir nemotyvuotas argumentas dėl tariamo parodymų nenuoseklumo nėra pakankamas atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti skundžiamą nuosprendį.

34Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad netirta ir neanalizuota, kodėl nukentėjusysis teisme negali prisiminti aplinkybių, kurias neva prisiminė tiriant jį ekspertizės įstaigoje, nors būtent šia faktine aplinkybe grindžiama psichiatrijos ekspertizės išvada dėl jo galimybių prisiminti įvykius, duoti apie juos parodymus. Nukentėjusiajam nurodžius, kad mažiau prisimenantis nagrinėjamą įvykį po to, kai 2008 m. liepos 2 d. po 6.40 val. jam buvo suleisti vaistai, turėjo būti tiriama tikėtina vaistų įtaka nukentėjusiojo psichinei būklei ir apskritai jo gebėjimui suvokti bei prisiminti. Be to, kasatorė pažymi, kad teismai nesiaiškino: kodėl nukentėjusysis iš pradžių kategoriškai tvirtino, kad nuteistieji vilkėjo žaliais drabužiais, tačiau, kai paaiškėjo, jog to negalėjo būti, nurodė, kad R. V. vilkėjo baltai; kodėl teismo posėdžiuose nukentėjusysis nuosekliai tvirtino neatpažinęs R. V., kol tyrėjas jam nepasakęs, kurį reikia atpažinti; kaip ir kokiomis aplinkybėmis nukentėjusysis, neatpažinęs paties parodyto atpažinti R. V., praėjus porai savaičių po įvykio, atpažino jį iš daugiau kaip prieš dvylika metų darytos nuotraukos, kurioje R. V. išvaizda iš esmės skiriasi nuo dabartinės ir buvusios įvykio metu; kokiu būdu nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, nesiaiškinta, kaip iš užrakintos nakčiai ligoninės pasišalino nukentėjusysis, nenustatinėta, ar jis galėjo iššokti iš trečio aukšto ir taip susižaloti (neapklausti palatos ligoniai, prie bylos nepridėta skyriaus, kuriame gulėjo, planas, neatliktas nukentėjusiojo parodymų patikrinimas vietoje); kaip jis atsirado prie Kuršėnų geležinkelio stoties; netirta, ar jo negalėjo nublokšti pravažiuojančio traukinio oro srovė. Kasatorės manymu, visi šie prieštaravimai patvirtina, kad apeliacinis procesas buvo netinkamas.

35Kasatorė nurodo, kad R. V. neteistas, yra nepriekaištingos reputacijos, darbo stažas gydymo įstaigoje yra 19 metų, iš jų 12 metų – Šiaulių psichiatrijos ligoninėje, darbovietėje apibūdinamas teigiamai, todėl nusikalstamos veikos motyvas – esą visi trys nuteistieji norėjo sumušti nukentėjusįjį, t. y. išlieti ant jo savo pyktį už pasipriešinimą kolegai, norėdami nukentėjusįjį nuraminti, vienodai siekdami bet kurio iš galimų sumušimo padarinių – nesuprantamas ir kartu parodantis teismo šališkumą. Kaip teismui paaiškino nuteistieji, liudytojais apklausti jų bendradarbiai, pacientų agresyvus elgesys, priešinimasis sanitarams, triukšmavimas ir užgauliojimas yra kasdienis ir įprastas reiškinys jų darbe.

36Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Laima Milevičienė prašo nuteistųjų A. K., T. P. ir nuteistojo R. V. gynėjos kasacinius skundus atmesti.

37Prokurorė nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai pagrįsti ir teisėti, baudžiamasis įstatymas nuteistųjų veikoms pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

38Prokurorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kurie nuosprendyje išdėstyti ir tinkamai įvertinti. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, tirdami ir vertindami bylos įrodymus, vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, taip pat nebuvo pažeistos ir BPK apeliacinį procesą reglamentuojančios normos bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą, nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms ir nenustatė, kad skundžiamas nuosprendis būtų grįstas įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamų leistinumo (patikimumo), liečiamumo reikalavimų. Prokurorės įsitikinimu, visi byloje surinkti įrodymai patvirtina vieni kitus ir sudaro A. K., T. P. ir R. V. kaltės įrodymų visetą.

39Prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nors ir neatliko įrodymų tyrimo tokia apimtimi, kokia norėjo apeliantai, ir nepaskyrė prašomų ekspertizių, tačiau tai nelaikytina nuteistųjų teisių suvaržymu. Teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip kaltinamųjų teisių suvaržymas ar teismo šališkumas. Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis vienintelio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, atlikę įrodymų tyrimą, apklausę nuteistuosius, nukentėjusįjį, specialistus, paskelbę ir ištyrę reikiamą bylos medžiagą, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nepatenkino nuteistųjų ir jų gynėjų prašymo skirti ekspertizes, o apsiribojo ekspertų apklausa teisme, negali būti traktuojama kaip teismo šališkumas. Byloje nėra duomenų, kad, nagrinėdamas bylą, teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl A. K., T. P. ir R. V. kaltės. Tai, jog teismas įrodymus įvertino kitaip negu pageidavo kasatoriai, nereiškia, kad teismas buvo šališkas.

40Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino nukentėjusiojo parodymų patikimumą, išsamiai atsakė į apeliacinių skundų argumentus, kuriais buvo teigiama, kad ikiteisminio tyrimo metu, atliekant atpažinimus, buvo pažeisti BPK reikalavimai, išanalizavo ir įvertino nuteistųjų atpažinimo aplinkybes. Taip pat, prokurorės manymu, nepagrįsti ir kasacinių skundų argumentai, kad teismas nenustatė nusikalstamos veikos įvykdymo laiko. Teismai nurodė, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkte, nuteistieji įvykdė 2008 m. liepos 2 d. tarp 12.00 ir 20.00 val. Nėra pagrindo teigti, kad teismas, neištyręs nukentėjusiojo ligos istorijų ir apskaitos kortelių, pažeidė BPK reikalavimus, nes šiuos medicininius dokumentus tyrė ir vertino ekspertai, o teismas rėmėsi specialistų išvadomis, kurios pateiktos remiantis ir minėtais medicininiais dokumentais. Ekspertai, atsakydami į klausimą, ar nukentėjusysis galėjo atpažinti jį supusius asmenis nagrinėjamo įvykio metu, pateikė ne teisinį, kaip teigiama kasaciniuose skunduose, bet, remdamiesi specialiomis žiniomis, medicininį, psichiatrinį ir psichologinį R. Š. gebėjimo prisiminti realius aplinkos įvykius vertinimą, išanalizavo jo individualias psichologines ypatybes ir teismo psichiatrijos teismo psichologijos 2009 m. rugsėjo 7 d.–2009 m. spalio 26 d. ekspertizės akte nurodė, kad po delyrinio sąmonės sutrikimo galimas fragmentinis realių aplinkos įvykių prisiminimas, todėl ekspertų komisija – teismo psichiatrai ekspertai Z. Kazėnienė, J. Marcinkevičienė, K. Daškevičius ir teismo psichologė ekspertė V. Joneliūkštienė konstatavo, kad R. Š. gali atpažinti asmenis, tikėtina, atlikusius nusikalstamus veiksmus prieš jį. Ekspertė Z. Kazėnienė apeliacinės instancijos teismo posėdyje patvirtino šią išvadą, o gydytojas psichiatras D. Stasiūnas jos nepaneigė, nurodydamas, kad R. Š. galėjo būti sąmonės pašviesėjimai ir jis galėjo prisiminti su juo daromus veiksmus. Ekspertas V. Diktanas taip pat nurodė, kad R. Š. sąmonė nebuvo sutrikusi visą laiką ir papildomo streso – sužalojimo – metu galėjo būti atminties sugrįžimas.

41Prokurorė nurodo, kad, priešingai negu teigiama nuteistojo R. V. gynėjos kasaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo aiškintasi, kokiu būdu 2008 m. liepos 2 d. apie 5.10 val. R. Š. savavališkai pasišalino iš ligoninės nefrologijos toksikologijos skyriaus, kuris yra trečiame aukšte. Nukentėjusysis nuosekliai teigė, kad jis išėjo pro duris (patraukė plastikines duris, tačiau jos buvo užrakintos, tada išėjo pro medines duris). Apklaustas gydytojas A. U. patvirtino, kad tokia galimybė išeiti į lauką yra, einant pro tunelį.

42Prokurorė pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, todėl kasatorių T. P. ir A. K. pateikti argumentai, kurie nebuvo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalykas, nevertintini.

43Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, nutarties aprašomojoje dalyje motyvuotai pasisakė dėl apeliacinių skundų esmės ir apeliacinių skundų argumentų, tarp jų dėl baudžiamojoje byloje esančių įrodymų ir jų vertinimo, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismo nutartis surašyta laikantis BPK 332 straipsnio reikalavimų.

44Nuteistųjų A. K., T. P. ir nuteistojo R. V. gynėjos advokatės Jolantos Grigaliūnienės kasaciniai skundai tenkintini.

45Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies nuostatų laikymosi

46Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

47Taigi ir nagrinėjamoje byloje teismų sprendimai vertintini tuo aspektu, ar teismai, priimdami baigiamuosius teismo aktus, nepadarė BPK inter alia 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

48BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. BPK 332 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą ne tik motyvuotai atsakyti į skunde išdėstytus argumentus, bet ir įvertinti reikšmingų bylai teisingai išspręsti duomenų visumą.

49Išanalizavus bylos medžiagą matyti, kad ne visi bylos įrodymai yra ištirti ir įvertinti, įrodymų visumos kontekste. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų motyvai išdėstyti taip, kad pati įvykio situacija lieka iki galo neatskleista, neaiški ir neatspindi visų reikšmingų bylos aplinkybių.

50Nagrinėjamoje byloje A. K., T. P. ir R. V. nuteisti už tai, kad Šiaulių apskrities psichiatrijos ligoninės palatoje, veikdami grupe, sudavė rankomis ne mažiau kaip 4, bet ne daugiau kaip 15 smūgių į pilvo sritį bejėgiškos būklės prie lovos specialiais diržais pririštam R. Š. ir taip bendrais veiksmais jį sunkiai sužalojo.

51Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad visi trys nuteistieji, bendrai veikdami, neapibrėžta tyčia padarė sunkų sveikatos sutrikdymą R. Š.

52Kaip teisingai nurodo apeliacinės instancijos teismas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai nukentėjusiajam sunkų sveikatos sutrikdymą sukelia ne padarytų sužalojimų visuma, o vienas ar keli sužalojimai, bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią padaryti sunkų kūno sužalojimą arba neapibrėžtą tyčią, kuri apima ir sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bet ir kiti asmenys tiesiogiai dalyvavę nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo procese (kasacinė nutartis Nr. 2K-558/2010). Taigi minėtu atveju, sprendžiant klausimą, kurie iš smurtą prieš nukentėjusįjį panaudoję asmenys atsako už sunkų sveikatos sutrikdymą, turi būti įvertintas kiekvieno iš jų panaudoto smurto pobūdis ir intensyvumas ir tai, ar šio smurto intensyvumas ir pobūdis yra tokie, kurie patvirtina asmens tyčią nukentėjusiajam sunkiai sutrikdyti sveikatą. Vertinant smurto pobūdį ir intensyvumą turi būti atsižvelgiama į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) buvo smūgiuojama (pavyzdžiui, ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), smūgių stiprumą, jų skaičių, kokios priemonės buvo naudojamos smurtaujant ir pan.

53Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad nuteistieji A. K., T. P. ir R. V., bendrai veikdami, neapibrėžta tyčia padarė sunkų sveikatos sutrikdymą R. Š., tiek apeliacinės instancijos teismas, pritardamas tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai, šiame kontekste faktiškai neaptarė 2008 m. rugsėjo 25 d. asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokole ir 2008 m. lapkričio 27 d. asmens parodymo atpažinti protokole esančius duomenis dėl nuteistųjų prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto pobūdžio, jo savijautos panaudojus šį smurtą.

54Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi vienu iš jo kaltę pagrindžiančiu įrodymų – 2008 m. lapkričio 27 d. asmens parodymo atpažinti protokolu, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis R. Š. neatpažino A. K.. Apeliacinės instancijos teismas į šį vieną esminių apeliacinio skundo argumentų neatsakė. Teismas tik nurodė, kad apeliantas yra teisus, teigdamas, jog R. Š. jo iš nuotraukos neatpažino. Po to teismas pakartojo byloje nustatytas aplinkybes, kad R. Š. A. K. neatpažino ir iš parodytų atpažinti asmenų. Tačiau šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neatsakė, kaip, kokiu aspektu 2008 m. lapkričio 27 d. asmens parodymo atpažinti protokolas, iš kurio matyti, kad nukentėjusysis R. Š. neatpažino A. K., patvirtina A. K. kaltę kartu su kitais nuteistaisiais padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą nusikaltimą. Pažymėtina ir tai, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai šio įrodymo nevertino kartu su kitais įrodymais, kuriais buvo grindžiama A. K. kaltė bendrai veikiant su kitais nuteistaisiais sunkiai sutrikdžius sveikatą nukentėjusiajam R. Š.. Faktiškai tik buvo apsiribota konstatavimu, kad 2008 m. lapkričio 27 d. asmens parodymo atpažinti protokolas irgi pagrindžia A. K. kaltę, nepateikiant dėl to jokių argumentų.

55Apeliacinės instancijos teismas neatsakė ir į kitą esminį A. K. apeliaciniame skunde pateiktą argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. K. kaltu kartu su kitais nuteistaisiais padarius BK 135 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą nusikaltimą, neįvertino, kad per visą ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme laiką nukentėjusysis nenurodė, kada A. K. jam sudavė smūgius, ar tikrai jis sudavė smūgius ir kiek smūgių sudavė.

56Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo esminių argumentų laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

57Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi minėtais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo visų reikšmingų bylai teisingai išspręsti aplinkybių, neatsakė į visus esminius apeliacinių skundų argumentus, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Nagrinėjamoje byloje minėtų BPK nuostatų pažeidimas suponuoja ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti laikoma tinkamai motyvuota, t. y. atitinkanti iš BPK 332 straipsnio 3 dalies kylančius reikalavimus. Tai esminiai BPK nuostatų pažeidimai, dėl kurių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

58Kiti nuteistųjų kasacinių skundų argumentai paliekami nenagrinėti, nes:

591) vieni iš jų yra išvestiniai, o kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą;

602) kiti – nesusiję su teisės taikymu.

61Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

Nutarė

62Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 27 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Priteista iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės 15 000 Lt... 3. Priteista iš A. K., T. P. ir R. V. solidariai 1000 Lt nukentėjusiajam R. Š.... 4. Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 5. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą,... 6. A. K., T. P. ir R. V. nuteisti už tai, 2008 m. liepos 2 d., nuo 12.00 iki... 7. Kasaciniais skundais nuteistieji A. K. ir T. P. prašo panaikinti apeliacinės... 8. Kasatoriai nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra neteisėti ir... 9. Kasatoriai pažymi, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti nukentėjusiojo... 10. Kasatoriai nurodo, kad teisiamajame posėdyje nebuvo ištirti ir kiti svarbūs... 11. Kasatoriai nurodo, kad teismai, pažeisdami BPK 305 straipsnio 1 straipsnio 1... 12. Kasatoriai pažymi, kad teismai, nesiėmę visų BPK numatytų galimybių... 13. Kasaciniuose skunduose pažymima, kad apeliacinės instancijos teisme jų... 14. Be to, kasatorių teigimu, teismas nekreipė dėmesio į specialisto A. A.... 15. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusysis neatpažino jų pagal... 16. Kasatoriai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė dar vieną... 17. Kasatoriai teigia, kad teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodoma, jog... 18. Kasatoriai pažymi, kad BPK 192 straipsnio 5 dalyje imperatyviai nustatyta, jog... 19. Be to, kasatoriai pažymi, kad asmens parodymo atpažinti pagal jų nuotrauką... 20. Kasatoriai pabrėžia, kad 2008 m. rugsėjo 25 d. parodymas atpažinti pagal... 21. Kasaciniame skunde T. P. papildomai nurodo, kad teismai visiškai nevertino jo... 22. Kasatorius nurodo, kad nuosprendyje kaip vienas iš jo kaltės įrodymų... 23. Kasaciniu skundu nuteistojo R. V. gynėja prašo panaikinti apeliacinės... 24. Kasatorė teigia, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra nepagrįsti ir... 25. Kasatorė nurodo, kad teismai nepašalino byloje esančių prieštaravimų dėl... 26. Kasatorė teigia, kad bylos nagrinėjimo metu nesiaiškinta, kaip ir kokiomis... 27. Kasatorė nurodo, kad specialisto išvadoje konstatuota, jog sužalojimai... 28. Kasatorė pažymi, kad nors specialisto H. Daujoto išvadoje Nr. G 1051/08(04)... 29. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal medicininius duomenis, 2008 m.... 30. Kasatorė pažymi, kad šias išvadas pateikę specialistai bei ekspertai... 31. Kasatorė pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo... 32. Kasatorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog byloje... 33. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo nurodyti... 34. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad netirta ir neanalizuota, kodėl... 35. Kasatorė nurodo, kad R. V. neteistas, yra nepriekaištingos reputacijos, darbo... 36. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo... 37. Prokurorė nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai pagrįsti ir... 38. Prokurorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos... 39. Prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nors ir neatliko... 40. Prokurorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino... 41. Prokurorė nurodo, kad, priešingai negu teigiama nuteistojo R. V. gynėjos... 42. Prokurorė pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine... 43. Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma... 44. Nuteistųjų A. K., T. P. ir nuteistojo R. V. gynėjos advokatės Jolantos... 45. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3... 46. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių... 47. Taigi ir nagrinėjamoje byloje teismų sprendimai vertintini tuo aspektu, ar... 48. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal... 49. Išanalizavus bylos medžiagą matyti, kad ne visi bylos įrodymai yra ištirti... 50. Nagrinėjamoje byloje A. K., T. P. ir R. V. nuteisti už tai, kad Šiaulių... 51. Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo... 52. Kaip teisingai nurodo apeliacinės instancijos teismas, Lietuvos... 53. Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad... 54. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. K. nurodo, kad pirmosios instancijos... 55. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė ir į kitą esminį A. K.... 56. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo esminių... 57. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, remdamasi minėtais... 58. Kiti nuteistųjų kasacinių skundų argumentai paliekami nenagrinėti, nes:... 59. 1) vieni iš jų yra išvestiniai, o kasacinės instancijos teismas neturi... 60. 2) kiti – nesusiję su teisės taikymu.... 61. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 62. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų...