Byla 2-1917/2014
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nutarties, kuria ieškovas A. B. įpareigotas pašalinti ieškinio trūkumus, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-5179-560/2014 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Vilniaus apygardos teismui ir teisėjoms D. K. ir J. V. dėl žalos atlyginimo,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė

3Ieškovas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Teisingumo ministerijos, Vilniaus apygardos teismui, teisėjoms D. K. ir J. V., kuriuo prašė:

4- pripažinti, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėjos D. K. bei J. V. bei Teisingumo ministerija yra kriminalinės, antikonstituciškai veikiančios institucijos, nes pažeidė jo teises civilinėje byloje Nr. 2-3495-464/2013 ir baudžiamojoje byloje Nr. 1-5-840/2013;

5- priteisti jam iš atsakovo Lietuvos Respublikos 5 500 000,00 Lt žalos atlyginimą, sprendimo vykdymą pavedant atstovui Lietuvos teisingumo ministerijai.

6I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 25 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo ieškinio reikalavimą pripažinti, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėjos D. K. ir J. V. pažeidė jo teises civilinėje byloje Nr. 2-3495-464/2013; pasiūlė ieškovui dalyje dėl pareikšto reikalavimo - priteisti iš Lietuvos Respublikos 5 500 000 Lt žalos atlyginimą - pašalinti nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytus ieškinio trūkumus.

8Teismas nutartyje nurodė, jog ieškovas ieškinyje teigė, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėja D. K., nagrinėdama civilinę bylą Nr. 2-3495-464/2013, bei teisėja J. V., nagrinėdama civilinę bylą Nr.2-2824-781/2014, pažeidė jo teises, dėl to jam atsirado teisė į atlyginimą, kurį privalo sumokėti atsakovas Lietuvos Respublika - priteistina žala sudaro 5 500 000,00 Lt (5 000 000,00 Lt turtinė ir 500 000,00 Lt neturtinė žala).

9Teismas nutartyje konstatavo, jog ieškinys dėl žalos, kuri atsirado dėl neteisėtų teismo ir teisėjo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą gali būti pareikštas tik valstybei, o ne teismui ir teisėjoms, todėl minėtas ieškovo reikalavimas teisme nenagrinėtinas, dėl ko šį reikalavimą CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakė priimti.

10Teismas nutartyje taip pat nurodė, jog ieškovas prašė, nustačius aptartus faktus priteisti jam iš Lietuvos Respublikos 5 500 000,00 Lt teisingo atlyginimo.

11Teismas sprendė, kad šis pareikštas savarankiškas ieškovo ieškinio reikalavimas yra su trūkumais. Pažymėjo, jog asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama CPK 135 straipsnyje nustatyta tvarka - ieškovas pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktus privalėjo ieškinio pareiškime nurodyti ieškinio dalyką ir pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, t. y. nurodyti, kas ir kokiu būdu turi atlyginti žalą, nurodyti priežastinį ryšį, t.y. nurodyti aplinkybes, kurios leistų daryti išvadą, jog jo patirta žala yra nulemta kokių tai neteisėtų veiksmų bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus, t.y. įrodymus, iš ko susideda turtinė žala ir kokie įrodymai ją patvirtina (CPK 115 str. 2 d.).

12Teismas pažymėjo, jog ieškovui nustatytinas 17 dienų terminas pašalinti nutartyje nurodytus trūkumus, išaiškino, kad nustatytu terminu nepašalinus ieškinio trūkumų, ieškinys bus laikomas nepaduotu ir grąžintas ieškovui.

13II. Atskirojo skundo argumentai

14Atskirąjame skundą ieškovas A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2824-781/2014 ir perduoti klausimą kitos apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

15Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

161. Pirmos instancijos teismas nukrypo nuo Konstitucinio Teismo suformuoto privalomo precedento taikymo civiliniame procese, kadangi nesivadovavo įsiteisėjusiais kitų teismų procesiniais sprendimais dėl tų pačių aplinkybių ir faktų. Pagal CPK 45 straipsnį, atsakovų nurodymas ieškinyje yra ieškovo teisė ir prerogatyva, kurios teismai negali pakeisti. Teismas tik nurodo, kad ieškinio dalis nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, tačiau nenurodo, į kokią instituciją reikia kreiptis dėl teisėjų neteisėtų ir nusikalstamų veikų.

172. Anot apelianto, nutartyje netinkamai taikomi CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto, CPK 45 straipsnio, CPK 790 straipsnio reikalavimai, nes pažeidžiama teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos nuo kriminalinių, antikonstitucinių institucijų veiklos.

183. Apelianto teigimu, teismas netinkamai taikė CPK 115 straipsnio 2 dalį, taip pažeisdamas CPK 115 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

19Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

20III. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo ieškinio reikalavimą pripažinti, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėja D. K., nagrinėdama civilinę bylą Nr. 2-3495-464/2013, bei teisėja J. V., nagrinėdama civilinę bylą Nr.2-2824-781/2014 pažeidė jo teises bei pasiūlyta ieškovui dalyje dėl pareikšto reikalavimo - priteisti iš Lietuvos Respublikos 5 500 000,00 Lt žalos atlyginimą - pašalinti nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytus ieškinio trūkumus, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

22Atskirasis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nutartis paliktina nepakeista.

23Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Konstitucijos 30 str.). Taigi negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, kaip ir kiekviena subjektinė teisė, asmeniui sukelia teigiamus teisinius padarinius tik tuomet, kai jis ja naudojasi tinkamai. Teisminės gynybos prieinamumas savaime nereiškia, kad kiekvieno kreipimosi į teismą atveju turi būti pradėtas teismo procesas. Ieškinys bus priimtas ir civilinė byla iškelta tik tuo atveju, jei asmuo laikysis įstatymo nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos. CPK 5 straipsnyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas - kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šia teise suinteresuotas asmuo turi naudotis sąžiningai ir ja nepiktnaudžiauti (CPK 95 straipsnis). Tuo atveju, jei asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).

24Vertinant, ar teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį (ieškinio reikalavimą) kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.) reikia atskleisti santykį tarp šių atsisakymo priimti ieškinį pagrindų bei svarbu teisingai nustatyti, ar ginčas yra kilęs dėl teisės, ar jis priskirtinas nagrinėti civilinio proceso tvarka, ar nėra kitų procesinių kliūčių, dėl kurių teismas turėtų atsisakyti priimti ieškinį.

25Ieškovas atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą teigdamas, jog teismas nepagrįstai atsisakė priimti dalį ieškinio. Iš pareikšto ieškinio turinio galima spręsti, jog siekiama turtinės ir neturinės žalos atlyginimo dėl galimai neteisėtų teisėjų ar teismo veiksmų nagrinėjant civilines bylas.

26Pastebėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, ne kartą yra išaiškinęs, jog teisėjo imunitetą nuo civilinės atsakomybės, jam einant teisėjo pareigas, įtvirtina CK 6.272 straipsnio nuostatos. CK 6.272 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad žalą (turtinę ir neturtinę), atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Tuo atveju, kai vykdydamas teisėjo pareigas, žalą teisėjas padaro tyčiniais veiksmais, valstybė, atlyginusi padarytą žalą, įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę iš teisėjo įstatymų nustatyta tvarka išieškoti įstatymų nustatyto dydžio sumas (CK 6.272 str. 4 d.). Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad visais atvejais dėl teisėjo ar teismo veiksmais civilinio proceso srityje padarytos žalos atlyginimo yra atsakinga valstybė, o ne teisėjas ar teismas, kurie tik veikia valstybės vardu. Todėl valstybė, o ne teisėjas ar teismas turi būti traukiama atsakovu pagal ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Teismas, gavęs minėtu pagrindu grindžiamą ieškinį, turi imtis procesinių veiksmų, kad užtikrintų, jog imunitetą nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie šiuo atveju negali būti atsakovais, procese neužimtų atsakovų procesinės padėties. Kiekvienu atveju teismas turi įsitikinti, ar ieškovo pasirinktas atsakovas neturi imuniteto nuo jam pareikštų reikalavimų. Tai reiškia, kad civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas kiekvienu atveju turi patikrinti, ar atsakovas pagal teisės reikalavimus neturi imuniteto nuo civilinės atsakomybės. Jeigu teismas nustato, kad ieškovo pasirinktas atsakovas negali būti traukiamas civilinėn atsakomybėn dėl jam taikomų imunitetų, procesas prieš tokį asmenį negali prasidėti, o teismas jau civilinės bylos iškėlimo stadijoje turi priimti nutartį dėl tokio atsakovu nurodyto asmens pašalinimo iš proceso (2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012, 2013 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-866/2013, 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1683/2013, 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-459/2014, 2014 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-798/2014, 2014 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1615/2014).

27Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Bendrąja prasme precedentas – tai konkrečioje byloje teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kurios viena taikymo sąlygų yra aplinkybė, kad ši taisyklė buvo sukurta sprendžiant tapatų ginčą. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas kaip teisės aiškinimo taisyklė taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis, priima civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012).

28Šiuo atveju precedentai dėl teisėjams taikomo imuniteto bylose dėl žalos, kilusios dėl teisėjų veiksmų, atliktų jiems vykdant priskirtas pareigas bei funkcijas, atlyginimo ir teisėjo bei teismo galimybės tokioje byloje užimti procesinę atsakovo padėtį, yra suformuluoti analogiškose bylose pagal to paties ieškovo A. B. iš esmės analogiškus ieškinius, todėl minėtuose teismo sprendimuose išdėstytomis teisės aiškinimo taisyklėmis privalu vadovautis ir šioje byloje. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnio 2 dalimi, CK 6.273 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 932 ,,Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ 2 punktu, apeliantui pakartotinai išaiškina, kad tinkamu atsakovu byloje dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlyginimo yra valstybė, ir tik tuo atveju, jei toks ieškinys yra grindžiamas tyčiniais teisėjo ar teismo pareigūno veiksmais, teisėjas ar kitas teismo pareigūnas turėtų būti įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, kadangi bylos baigtis galėtų turėti netiesioginės, bet svarbios įtakos jų teisinei padėčiai, pavyzdžiui, tuo atveju, jei valstybė, atlyginusi ieškovui žalą, nukreiptų į teisėją ar kitą teismo pareigūną savo regresinį reikalavimą, esant jų tyčiniams veiksmams (CK 6.272 straipsnio 4 dalis). Ieškovas atsakovais įvardijo Vilniaus apygardos teismą bei teisėjas D. K. ir J. V., tačiau, kaip minėta, šie asmenys negali būti atsakovais byloje.

29Pasisakant dėl apskųstos teismo nutarties dalies, kurioje išaiškinta, kad bylose dėl žalos, padarytos neteisėtais teisėjų ar teismo veiksmais, atlyginimo atsakovu gali būti tik valstybė, būtina pažymėti, kad apeliantui ne kartą buvo išaiškinta, jog pagal CK 6.272straipsnio nuostatomis grindžiamą ieškinį, atsakovu byloje gali būti tik valstybė, bet ne teisėjai ir teismai, todėl, kaip minėta, teismas, gavęs ieškinį dėl žalos iš valstybės atlyginimo CK 6.272 straipsnyje numatytu pagrindu, turi imtis procesinių veiksmų užtikrinti, kad imunitetą nuo civilinės atsakomybės turintys teisėjai ar teismai, kurie šiuo atveju negali būti atsakovais, procese neužimtų atsakovų procesinės padėties (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-612/2012, 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-796/2012, 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2KT-119/2012, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2KT-125/2013; 2014 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-298/2014; kt.).

30Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškinys dėl žalos, kuri atsirado dėl neteisėtų teismo ir teisėjo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlyginimo, gali būti pareikštas tik valstybei ir pagrįstai atsisakė priimti ieškinį dalyje dėl pareikštų reikalavimų teismui ir teisėjoms, nes atsižvelgiant į aukščiau nurodytą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, ieškinyje atsakovais nurodyti Vilniaus apygardos teismas ir teisėjos D. K. ir J. V. neturi užimti atsakovų procesinės padėties šioje civilinėje byloje ne tik CK 6.272 straipsnio pagrindu, bet ir dėl jiems taikomo imuniteto. Atsižvelgiant į išdėstyta, ieškovo A. B. atskirojo skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo neteisėto atsisakymo priimti ieškinį atsakovų Vilniaus apygardos teismo, šio teismo teisėjų D. K. ir J. V. atžvilgiu atmetami kaip nepagrįsti ir prieštaraujantys CK 6.272 straipsnyje įtvirtintam teisėjų ir teismų imunitetui nuo civilinės atsakomybės už veiksmus, atliktus einant savo pareigas.

31Atskirojo skundo argumentas dėl CPK 137 straipsnio 3 dalies pažeidimo teismui atsisakius priimti ieškinio dalį ir nenurodžius, į kurią instituciją reikia kreiptis, taip pat nepagrįstas, kadangi tokio pobūdžio reikalavimai nenagrinėtini nei teisme, nei kitose institucijose.

32Ieškovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria jis įpareigotas patikslinti ieškinio dalyką ir pagrindą, pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai įpareigojo jį pašalinti minėtus ieškinio trūkumus, nes pateiktame ieškinyje yra aiškiai nurodytos faktinės aplinkybės, kad nustačius faktus, jog Vilniaus apygardos teismas ir teisėja D. K., nagrinėdama civilinę bylą Nr. 2-3495-464/2013, ir teisėja J. V., nagrinėdama civilinė bylą Nr. 2-2824-781/2014, pažeidė jo teises, jam privalo būti priteistas iš Lietuvos Respublikos 5 500 000,00 Lt teisingas atlyginimas.

33Pažymėtina, jog asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama CPK 135 straipsnyje nustatyta tvarka, taigi ieškovas pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintus reikalavimus ieškinio pareiškime privalėjo nurodyti ieškinio dalyką ir pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus, tai yra nurodyti, kas ir kokiu būdu turi atlyginti žalą, nurodyti konkrečius veiksmus, dėl kurių atsirado žala, pagrįsti šių veiksmų neteisėtumą, nurodyti aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus, bei įrodymus, iš ko susideda 5 000 000,00 Lt turtinė žala ir kokie įrodymai ją patvirtina (CPK 115 str. 2 d.).

34Dispozityvumo principas, be kita ko reiškia, jog civilinė byla gali būti iškelta tik ieškovo iniciatyva, tik jis turi teisę pasirinkti, kokiam asmeniui ar kokiems asmenims reikšti reikalavimus, kokius reikalavimus jam (jiems) reikšti, kokiomis aplinkybėmis grįsti pareikštus reikalavimus, kokiais įrodymais įrodinėti išdėstytas aplinkybes (CPK 13 str.). Teismas neturi įgaliojimų nurodinėti ieškovui, kokius reikalavimus jis turi reikšti, kad ieškinys, teismo nuomone, įgytų prasmę ir galėtų būti patenkintas. Taigi, ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo suformulavimas yra ieškovo išimtinė teisė. Tačiau šią teisę jis turi įgyvendinti griežtai laikydamasis proceso įstatymo reikalavimų. Teismas jau pirmojoje civilinio proceso stadijoje turi įsitikinti, ar civilinė byla pagal pareikštą reikalavimą gali būti iškelta. Teismui nustačius, kad nėra bent vienos teisės kreiptis į teismą teigiamos prielaidos ar egzistuoja neigiama prielaida, civilinė byla negali būti iškelta, o iškelta byla turi būti nutraukta (CPK 137 str. 2 d. 1, 3, 4 p., 293 str., 1, 2, 3, 6 p.). Tuo atveju, kai nustatoma, jog ieškovas nesilaikė teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlygų, galimi dvejopi teisiniai padariniai. Jeigu nustatomas bent vienas CPK 137 straipsnio antrosios dalies 2, 5, 6, 7 ar 8 punkte įtvirtintas pagrindas, teismas ieškinį turi atsisakyti priimti. Kitais atvejais, kai ieškinys neatitinka jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų ir (arba) kai jis neapmokėtas žyminiu mokesčiu, teismas skiria terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 115, 138 str.).

35Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, šiuo atveju – apeliantui (ieškovui) (CPK 178 str.). Apeliantas, tvirtindamas, kad ieškinyje nurodyti teismo ir teisėjų priimti procesiniai sprendimai nagrinėtose civilinėse bylose yra neteisėti veiksmai, lėmę žalos jam atsiradimą, turėjo įrodyti ne tik šių veiksmų neteisėtumą, bet ir jų priežastinį ryšį su patirta žala. Civilinė atsakomybė negalima neįrodžius bent vienos iš šių sąlygų. Be to, kaip minėta, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį, atsakovo (t.y. valstybės) kaltė nėra preziumuojama, todėl įrodyti atsakovo kaltę tenka šias aplinkybes teigiančiai šaliai, t.y. apeliantui (ieškovui). Taigi įrodinėjimo našta žalos atlyginimo dėl neteisėtų teisėjų ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilines bylas, bylose tenka ieškovui (t.y. šiuo atveju apeliantui), kuris turi pateikti įrodymus, patvirtinančius pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 str.).

36Kaip jau buvo minėta tam, kad būtų apgintos pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai, būtina sąlyga yra įstatymo reikalavimus atitinkančio ieškinio pareiškimas (CPK 5 straipsnis, 135 straipsnis). Besikreipiantis į teismą asmuo privalo nurodyti ieškinio dalyką ir pagrindą bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktai), todėl ieškovas, siekdamas žalos dėl galimai neteisėtų teismų ir teisėjų veiksmų atlyginimo, privalo nurodyti, kas ir kokiu būdu turi atlyginti žalą, nurodyti konkrečius veiksmus, dėl kurių atsirado žala, pagrįsti šių veiksmų neteisėtumą, nurodyti aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą bei pateikti teismui tai patvirtinančius įrodymus, bei įrodymus, iš ko susideda 5 000 000,00 Lt turtinė ir 500 000,00 Lt neturtinė žala ir kokie įrodymai ją patvirtina (CPK 115 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jog procesinio teisinio pobūdžio ieškinio formos nesilaikymas gali pažeisti dalyvaujančių byloje asmenų teises, nes nepateikus teismui tinkamai surašyto ieškinio kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims yra ribojama galimybė gintis nuo tokio ieškinio. Be to, tai kliudo teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kadangi būtent ieškinio dalyko ir pagrindo tinkamas suformulavimas leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, be ko teismo procesas taptų neįmanomas.

37Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovas apsiribojo apibendrintais teiginiais apie aplinkybes, remdamasis kuriomis siekia prisiteisti žalos atlyginimą iš valstybės, dėl ko negalima suprasti kokiais teismo (teisėjų) veiksmais buvo pažeistos ieškovo teisės. Nustatyti ieškinio trūkumai yra esminiai, todėl pirmos instancijos teismo skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, jog jie turi būti šalinami (taisomi) ieškinio priėmimo stadijoje.

38Atskiruoju skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismas, spręsdamas pateikto ieškinio priėmimo klausimą, tinkamai nustatė ieškinio trūkumus bei netikslumus, kurie reikšmingi nustatant bylos nagrinėjimo ribas, atsakovui atsikertant į pareikštus reikalavimus, todėl teisėtai ir pagrįstai įpareigojo ieškovą per teismo nustatytą terminą juos pašalinti. Teismas, nustatęs tam tikrus procesinio dokumento netikslumus, turėjo teisę įpareigoti ieškovą patikslinti ieškinį bei aiškiai nurodyti ieškinio pagrindą, dalyką bei nurodyti įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, kad prašydamas priteisti turtinę bei neturtinę žalą, ieškovas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius prašomą priteisti turtinę bei neturtinę žalą, kas nagrinėjamu atveju pateikiant ieškinį nebuvo padaryta. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad šių įrodymų jis negali gauti, todėl teismas pagrįstai įpareigojo ieškovą juos pateikti.

39Pagal CPK 34 straipsnio 3 dalies nuostatą, klausimą dėl bylos perdavimo nagrinėti iš vieno apygardos teismo kitam apygardos teismui išsprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Apeliacinės instancijos teismui, sprendžiant apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, ieškovo prašymas perduoti ieškinio priėmimo klausimą spręsti kitos apygardos teismui nenagrinėjamas.

40Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui.

41Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas pagrindžiančiais nutarties motyvais.

42Iš to, kas nurodyta, aišku, kad atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo išvadai esą pirmosios instancijos teismas, nustatydamas terminą ieškinio trūkumams pašalinti būtų iš esmės netinkamai taikęs ieškinio priėmimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Dėl to apskųsta pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o ieškovui, siekiant užtikrinti proceso koncentraciją, nustatomas naujas terminas minėtoje nutartyje nurodytiems – ir šia nutartimi pripažintiems pagrįstais, ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 7 straipsnis, 115 straipsnio 2 dalis).

43Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 329 str., 338 str.).

44Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

45Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

46Nustatyti ieškovui A. B. terminą iki 2014 m. gruodžio 15 d. (įskaitytinai) ieškinio trūkumams, nurodytiems Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nutartyje, pašalinti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas... 2.
  1. Ginčo esmė
...
3. Ieškovas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovams... 4. - pripažinti, kad atsakovai Vilniaus apygardos teismas ir teisėjos D. K. bei... 5. - priteisti jam iš atsakovo Lietuvos Respublikos 5 500 000,00 Lt žalos... 6. I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 25 d. nutartimi atsisakė priimti... 8. Teismas nutartyje nurodė, jog ieškovas ieškinyje teigė, kad atsakovai... 9. Teismas nutartyje konstatavo, jog ieškinys dėl žalos, kuri atsirado dėl... 10. Teismas nutartyje taip pat nurodė, jog ieškovas prašė, nustačius aptartus... 11. Teismas sprendė, kad šis pareikštas savarankiškas ieškovo ieškinio... 12. Teismas pažymėjo, jog ieškovui nustatytinas 17 dienų terminas pašalinti... 13. II. Atskirojo skundo argumentai... 14. Atskirąjame skundą ieškovas A. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 15. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:... 16. 1. Pirmos instancijos teismas nukrypo nuo Konstitucinio Teismo suformuoto... 17. 2. Anot apelianto, nutartyje netinkamai taikomi CPK 137 straipsnio 2 dalies 1... 18. 3. Apelianto teigimu, teismas netinkamai taikė CPK 115 straipsnio 2 dalį,... 19. Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.... 20. III. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 21. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo... 22. Atskirasis skundas netenkintinas. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 25... 23. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį... 24. Vertinant, ar teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį (ieškinio... 25. Ieškovas atskiruoju skundu ginčija pirmosios instancijos teismo nutarties... 26. Pastebėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas, ne kartą yra išaiškinęs,... 27. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bendrosios kompetencijos teismai,... 28. Šiuo atveju precedentai dėl teisėjams taikomo imuniteto bylose dėl žalos,... 29. Pasisakant dėl apskųstos teismo nutarties dalies, kurioje išaiškinta, kad... 30. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškinys dėl... 31. Atskirojo skundo argumentas dėl CPK 137 straipsnio 3 dalies pažeidimo teismui... 32. Ieškovas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi,... 33. Pažymėtina, jog asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi... 34. Dispozityvumo principas, be kita ko reiškia, jog civilinė byla gali būti... 35. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai,... 36. Kaip jau buvo minėta tam, kad būtų apgintos pažeistos asmens teisės ir... 37. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas... 38. Atskiruoju skundu skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinys... 39. Pagal CPK 34 straipsnio 3 dalies nuostatą, klausimą dėl bylos perdavimo... 40. Kiti atskirojo skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi pirmosios... 41. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti... 42. Iš to, kas nurodyta, aišku, kad atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo... 43. Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu apeliacinės... 44. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio... 45. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.... 46. Nustatyti ieškovui A. B. terminą iki 2014 m. gruodžio 15 d. (įskaitytinai)...