Byla 2-262-370/2017
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-6413-794/2016, pagal ieškovų V. B. ir A. B. ieškinį atsakovei valstybei, ieškovų įvardytai „teritorija Lietuvos respublika“, atstovaujamai institucijos, ieškovų įvardytos „Lietuvos teisingumo ministerija“, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ieškovai V. B. ir A. B. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti, kad atsakovo „Lietuvos respublikos teismų“ institucijos šališkai ir priklausomai pažeidė ieškovų teises ir neužtikrino įsiteisėjusių nutarčių įvykdymo nuo 2003 metų bei prašydami priteisti 791 808,38 Eur turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 9 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų V. B. ir A. B. ieškinį dėl žalos atlyginimo ir grąžino jį padavusiems asmenims.
  2. Teismas sprendė, kad iš ieškovų ieškinyje dėstomų aplinkybių ir reiškiamo reikalavimo matyti, jog jie atsakovus sąmoningai įvardija kaip „vadinama teritorija Lietuvos Respublika“, „institucija Lietuvos teisingumo ministerija“ bei „teisėjus“. Ieškovų pasirinktą atsakovų įvardijimą, aiškiai iškreipiant oficialius valstybės bei jos institucijų pavadinimus, teismas vertintino kaip siekį šiuos subjektus pažeminti.
  3. Teismas atsisakė priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, konstatavęs, kad šis ieškinys teisme nenagrinėtinas. Tokią išvadą teismas padarė vadovaudamasis aktualia Lietuvos apeliacinio teismo praktika civilinėse bylose Nr. 2-219-516/2015,

    6Nr. 2-219-516/2015, kuri patvirtina, kad ieškovams ne kartą buvo nurodyta, jog jų procesiniuose dokumentuose toks šalių įvardinimas vertintinas ne kaip klaida, o kaip sąmoningas veiksmas piktnaudžiaujant procesinėmis teisėmis.

7III. Atskirojo skundo argumentai

8

  1. A. A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos

    92016 m. lapkričio 9 d. nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

    1. Vilniaus apygardos teismas ir bylą nagrinėjantis teisėjas vilkina ieškinio priėmimą bei nagrinėjimą iš esmės, siekdami paslėpti nuo baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atsakovo „Lietuvos respublikos teismų ir prokuratūros“ institucijų nusikalstamo susivienijimo veiksmus.
    2. Skundžiama teismo nutartimi padaryti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5, 6, 7, 17, 21 straipsnių pažeidimai. Vilniaus apygardos teismo teisėjas, nagrinėjęs bylą, yra šališkas, kadangi negali būti teisėju savo paties byloje, todėl nutartis naikintina dėl absoliučių jos negaliojimo pagrindų.
    3. Teismas pažeidė ir CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 3 dalį, kadangi nutartyje nenurodė, į kurią instituciją ieškovas turi kreiptis tuo atveju, kai ieškinys nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 338 str.).
  2. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria dėl apelianto ieškinyje reiškiamo niekinamo požiūrio į Lietuvos valstybę ir jos institucijas atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

12Dėl papildomų įrodymų pridėjimo prie bylos

  1. Apeliantas prideda prie apeliacinio skundo 2016 m. spalio 15 d. laikraštyje pateikto straipsnio ištrauką. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su nauju įrodymu, sprendžia jo nepriimti, kadangi šis įrodymas galėjo būti pateiktas ir pirmosios instancijos teisme, be to, apeliantas nesuformulavo prašymo priimti šį įrodymą bei nenurodė, kokias konkrečiai aplinkybes jis gali patvirtinti (CPK 314 str.).

13Dėl ieškinio priėmimo / atsakymo priimti pagrindų

  1. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apelianto argumentai dėl proceso teisės normų pažeidimų, kurie, pasak apelianto, sudarytų teismo sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą (CPK 329 str. 2 d. 1 p.), yra nepagrįsti.
  2. Apeliantas vienu iš atskirojo skundo argumentų nurodo aplinkybę, jog, jo manymu, nagrinėjamu atveju buvo pažeistas principas, nurodantis, kad niekas negali būti teisėju savo paties byloje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nušalinimo ar bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui klausimas kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai konkrečioje byloje, atsižvelgiant į tos bylos situaciją. Nutartis, kurią atskirajame skunde nurodo apeliantas, precedento galios nagrinėjamam teisminiam ginčui neturi. Kita vertus, apeliantui iš jo paties inicijuotų bylų buvo / yra žinoma teisminė praktika, kad tokios kategorijos bylose atsakovas yra ne konkretus teismas ar teisėjas, o valstybė, tuo tarpu sprendžiant byloje teisėjo (ne)šališkumo klausimą vertintina tai, ar yra / gali būti pagrindas manyti, kad tas teisėjas suinteresuotas bylos baigtimi (Lietuvos apeliacinio teismo 2012-09-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012). Apelianto pateiktame ieškinyje klausimas dėl ieškinio priėmimo sprendusio teisėjo neteisėtų veiksmų nebuvo keliamas. Aplinkybė, jog teismas nusprendė nepriimti ieškinio ir grąžinti jį pateikusiam asmeniui, savaime neįrodo teismo šališkumo.
  3. Byloje dalyvaujantis asmuo manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą, nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, liudijančius, jog egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, kad byla bus išnagrinėta neobjektyviai ir / ar šališkai. Atskirajame skunde apeliantas nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjas, priėmęs skundžiamą nutartį, turėjo asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi ar egzistuotų kitos aplinkybės, leidžiančios pagrįstai abejoti teismo nešališkumu.
  4. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad apeliantas ieškinyje atsakovais nurodydamas „teritorija Lietuvos respublika“, „Lietuvos teisingumo ministerija“, juos įvardijo aiškiai iškreipdamas oficialius valstybės bei jos institucijų pavadinimus. Iš esmės apeliantas ir neginčija to fakto, jog jo procesiniuose dokumentuose toliau tęsiamas minėtų sąvokų naudojimas, vartojama retorika užgauli ir niekinamo pobūdžio. Iš apelianto teiginių matyti, jog jis šias sąvokas vartoja sąmoningai ir tikslingai. Teismai ne kartą buvo išaiškinę apeliantui A. B., kad, tiek paduodant teismui ieškinį, tiek surašant teismui kitus procesinius dokumentus, turi būti laikomasi elementarių dokumento įforminimo taisyklių, o kartu ir lietuvių (valstybinės) kalbos reikalavimų, vengiama įžeidžiančių formuluočių, įskaitytinai ir pavadinimuose. Taip pat buvo išaiškinta, kad pagal CPK 42 straipsnį šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Apelianto pasirinktas atsakovų įvardijimas vertintinas ne kaip klaida, o kaip sąmoningas veiksmas, kuriuo siekiama šiuos subjektus pažeminti. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti apelianto ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu bei netaikydamas ieškinio trūkumų šalinimo instituto, pagrįstai pripažino, kad apeliantas, surašydamas procesinį dokumentą – ieškinį, sąmoningai siekė piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, rodyti nepagarbą teismui ir proceso dalyviams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai užkirto kelią ieškovui piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis.
  5. CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir 3 dalies formuluotė, kad nutartyje, kurioje nurodyta, kad teismas privalo nurodyti, į kurią instituciją ar teismą reikia pareiškėjui kreiptis, taikoma tik tais atvejais, kai egzistuoja kita institucija, kuri turi kompetenciją nagrinėti keliamą klausimą. Nagrinėjamu atveju apeliantui teisę į teisminę gynybą naudojant ne pagal įstatyme nustatytą paskirtį konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė CPK 137 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nuostatų pažeidimo.
  6. Aptarti ir kiti atskirojo skundo argumentai suponuoja apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju išsprendė teisingai, todėl skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p.).

14Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai