Byla 2-182-464/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5411-565/2017 atsisakyti priimti ieškovo A. B. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas A. B. pateikė teismui ieškinį (b. l. 2–3), prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 5 556 971,14 Eur turtinės žalos ir 500 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Ieškovas taip pat prašė priimti atskirąją nutartį dėl institucijų neteisėtos veikos, o apie nusikaltimo požymius institucijų veikoje pranešti generaliniam prokurorui.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017-10-17 nutartimi (b. l. 14–15) ieškinį atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme ( CPK 137 str. 2 d. 1 p.).
  2. Tokį teismo procesinį sprendimą lėmė aplinkybė, kad teismai ne kartą buvo išaiškinę ieškovui, jog tiek paduodant teismui ieškinį, tiek surašant teismui kitus procesinius dokumentus turi būti laikomasi elementarių dokumento įforminimo taisyklių, o kartu ir valstybinės lietuvių kalbos reikalavimų, vengiama įžeidžiančių formuluočių, įskaitytinai ir pavadinimuose. Nekintantis ieškovo procesinis elgesys, niekinančiai bei įžeidžiančiai apibūdinant Lietuvos teismus ir teisėjus, teismų jau buvo įvertintas kaip aiškus ir sąmoningas piktnaudžiavimas teise, eliminuojantis ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymą.
  3. Teismas, susipažinęs su ieškinio turiniu, nustatė, kad ieškovas Lietuvos valstybę ir jos teismus (Lietuvos apeliacinį teismą ir Vilniaus apygardos teismą) vėl nurodo kabutėse, Lietuvos apeliacinį teismą ir Vilniaus apygardos teismą bei jų teisėjus vėl vadina plėšikų gauja, plėšikų su diagnoze lietuviai gauja, nusikalstamu susivienijimu. Teismo vertinimu, ieškovas, teikdamas tokio turinio ieškinį, siekia ne veiksmingo savo teisių gynimo, o turi tikslą toliau užgaulioti Lietuvos Respublikos teismus ir teisėjus.
  1. Atskirojo skundo argumentai
  1. Ieškovas A. B. atskirajame skunde (b. l. 19) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-10-17 nutartį ir perduoti civilinę bylą nagrinėti iš esmės kitam apygardos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra nusikalstama, nes ja yra slepiamos nusikalstamos veikos. Be to, ši teismo nutartis yra neteisėta, nes ją priimant buvo netinkamai taikomos proceso ir materialiosios teisės normos.
    2. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi yra pažeidžiama ne tik teisė kreiptis į teismą, tačiau ir teisė laisvai reikšti pagrįstą nuomonę apie kriminalinį susivienijimą „Lietuvos Respublika“ bei jo kriminalines institucijas, suvaržoma teisė tai įrodyti. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi yra tyčia vilkinamas ieškinio iš esmės išnagrinėjimas.
    3. Nagrinėjamu atveju nepagrįstai nurodyta, kad ieškinio trūkumų šalinimo institutas netaikytinas. Taip yra pažeidžiamas asmenų lygybės principas, nes tas pats teismas tam pačiam ieškovui civilinėje byloje dėl to paties ieškinio pagrindo ir dalyko yra taikęs ieškinio trūkumų šalinimo institutą (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-4505-852/2017).

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinės instancijos teismas atmeta nepagrįstus ir deklaratyvius atskirojo skundo argumentus, kad skundžiama nutartimi yra slepiamos nusikalstamos veikos, o pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, pažeidė proceso ir materialiosios teisės normas. Viena vertus, kreipimosi į teismą tvarką reglamentuoja ne materialiosios, o proceso teisės normos, kurias šiuo konkrečiu atveju, spręsdamas apelianto paduoto ieškinio priėmimo klausimą, pirmosios instancijos teismas aiškino ir pritaikė teisingai.
  2. Kita vertus, teismai jau daugelį kartų buvo išaiškinę apeliantui, kad sąžiningas kreipimasis į teismą su ieškiniu dėl pažeistų teisių gynimo visų pirma suponuoja procesiškai tinkamą paties asmens, kuris siekia inicijuoti civilinės bylos iškėlimą, elgesį. Asmuo realizuoti savo teisę į teisminę gynybą gali tik tokiu atveju, jeigu jis laikysis įstatymais nustatytų taisyklių, reikalavimų ir tvarkos, kurie yra privalomi visiems be išimties besikreipiantiems į teismą asmenims, įskaitytinai ir apeliantui A. B. (CPK 2 str., 5 str. 1 d., 111 str., 114 str., 135 str.). Taigi, priešingai nei yra įsitikinęs apeliantas, kreipimosi į teismą teisė nėra absoliuti ir bet kaip įgyvendinama teisė.
  3. Apeliantui visų instancijų priimtuose teismų procesiniuose dokumentuose jau keliasdešimt kartų buvo išvardinti reikalavimai, kuriuos turėtų atitikti jo procesiniai dokumentai, t. y. kad juos surašant privalu laikytis valstybinės kalbos reikalavimų, vengti įžeidžiančių formuluočių, apibūdinimų, nepagarbių kreipinių ar kitokių iškraipymų tiek valstybės ir institucijų pavadinimuose, tiek ir nurodant valstybės pareigūnus ar kitus asmenis. Buvo išaiškinta ir tai, kad apeliantas, nekeisdamas savo elgesio ir kas kartą teikdamas teismui neatitinkančius dokumentų surašymo taisyklių ir su įžeidžiančiais kreipiniais procesinius dokumentus, tą daro tyčia, o tai reiškia akivaizdų jo piktnaudžiavimą kreipimosi į teismą procesine teise (CPK 7 str. 2 d., 42 str. 5 d., 95 str.).
  4. Kiekvienu atveju teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą, įgyvendindamas proceso tikslus ir principus, kontroliuoti šalių naudojimąsi procesinėmis teisėmis, šalinti ir netoleruoti bet kokių procesinio įstatymo nesilaikymo atvejų. Tik taip ir yra užtikrinamas visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas (CPK 17 str.) Todėl jeigu asmuo aiškiai piktnaudžiauja subjektine teise, tai jis negali tikėtis savo teisių gynybos, tai reglamentuota CK 1.137 straipsnio 3 dalyje. Pažymėtina, kad šioje teisės normoje įtvirtintas tiesioginis draudimas piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama siekti savo teisių įgyvendinimo tokiu būdu bei priemonėmis, kurios prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai, nes teismas atsisako ginti piktnaudžiaujančio teise asmens teises. Apelianto elgesys aiškiai neatitinka minėto įstatymo imperatyvo.
  5. Kadangi apeliantui ne kartą nurodyta, kad jo teikiamų dokumentų procesinė retorika, apibūdinant valstybės institucijas ir asmenis, negali būti vertinama kaip rašymo apsirikimas (klaida) ar netikslumas, kad tai yra sąmoningas veikimas, turint siekį šiuos subjektus pažeminti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-378-407/2016; 2016-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1324-178/2016; 2016-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1483-186/2016), pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai netaikė trūkumų šalinimo instituto. Dar daugiau, toks institutas, skirtas procesiniame dokumente padarytoms klaidoms ar netikslumams ištaisyti, apelianto atveju nebūtų net paveikus. Kaip matyti iš visos jo kreipimosi į teismus istorijos (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 str. 3 d.), apeliantas ir ankstesniais atvejais niekuomet netaisė savo procesinių dokumentų turinio – nei tuomet, kai jam tokią galimybę teismai suteikdavo bei nustatydavo terminą trūkumams ištaisyti, nei tada, kai apskųsdavo jam nepalankų procesinį rezultatą (atsisakymą priimti jo procesinį dokumentą).
  6. Taigi darytina išvada, kad apeliantas, teikdamas tapataus turinio dokumentus, iš esmės pats yra atsisakęs veiksmingo civilinio proceso, o kreipdamasis į teismą turi vienintelį tikslą – užgaulioti teismus ir kitas institucijas. Toks jo elgesys nedera su CPK 2 ir 5 straipsniuose įtvirtintais civilinio proceso tikslais ir šio proceso paskirtimi. Todėl vėl pateikdamas analogiško turinio ieškinį, kurio pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir nepriėmė, apeliantas negalėjo tikėtis, kad teismas toleruos tiek ilgai besitęsiantį netinkamą jo elgesį, akivaizdžiai liudijantį piktnaudžiavimą subjektine kreipimosi į teismą teise.
  7. Tokiu atveju ir aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismas kitose bylose buvo nustatęs apeliantui terminą ydingo turinio ieškinio trūkumams pašalinti, pati savaime nesudarė prielaidų apeliantui pagrįstai tikėtis, kad ir šiuo atveju galėtų būti taikomas ieškinio trūkumų šalinimo institutas.
  8. Pirmosios instancijos teismo pozicija dėl tokio ieškinio nepriimtinumo nagrinėti teisme atitinka nuoseklią ir jau suformuotą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką analogiškose bylose, kuriose toks apelianto A. B. nekintantis procesinis elgesys, niekinančiai bei įžeidžiančiai apibūdinant tiek teismus, į kuriuos kreipiamasi su ieškiniu, tiek byloje dalyvaujančius asmenis, buvo įvertintas kaip aiškus ir sąmoningas piktnaudžiavimas teise, eliminuojantis ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymo galimybę (2015-07-16 nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1040-464/2015 ir Nr. 2-1090-464/2015; 2015-08-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1101-407/2015; 2015-09-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1192-407/2015; 2015-08-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1191-186/2015; 2015-09-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1228-464/2015; 2016-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-426-196/2016; 2016-03-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-658-464/2016; 2016-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1483-186/216; 2017-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-262-370/2017; 2017-06-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-992-464/2017; 2017-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1323-178/2017).
  9. Taigi teismas, gavęs dar vieną nepagarbaus turinio ieškinį, galėjo atsisakyti šį ieškinį priimti net netaikydamas ieškinio trūkumų šalinimo instituto. Pažymėtina, kad apeliantas savo elgesio nepakeitė net ir skųsdamas jam nepalankią teismo nutartį, jis toliau vartoja neprocesinę retoriką, t. y. Lietuvos teismus ir valstybės atstovę Teisingumo ministeriją įvardija kaip kriminalines institucijas, teisėjus – kaip plėšikų su diagnoze lietuviai gaują, skundžiamos nutarties motyvus vadina nusikalstamais išvedžiojimais, o pačią nutartį – provokacijos įrodymu, vartoja kitus panašius nepagarbius epitetus bei kreipinius.
  10. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta bei pagrįsta, todėl ji paliekama nepakeista.

5Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

6Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.