Byla e2A-525-613/2018
Dėl iškeldinimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio ir G. S. (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. T. ieškinį atsakovui antstoliui Z. Z., trečiajam asmeniui A. A. dėl turto pardavimo iš varžytinių akto panaikinimo ir trečiojo asmens A. A. priešieškinį ieškovui A. T. dėl iškeldinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas A. T. kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašo panaikinti antstolio Z. Z. 2016 m. spalio 11 d. išduotą turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. 0017/15/00195. Nurodo, kad antstolių A. Z. ir Z. Z. kontoroje buvo vykdoma vykdomoji byla Nr. 0017/15/00195 pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-3924-563/2014 dėl 6 661,26 Eur (23 000,00 Lt) skolos, 1 199,03 Eur (4140,00 Lt) delspinigių, 5 proc. dydžio metimų palūkanų priteisimo nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo išieškojimo iš A. T. T. K. naudai. 2016 m. spalio 11 d. antstolis Z. Z. vykdomojoje byloje Nr. 0017/15/00195 priėmė turto pardavimo iš varžytinių aktą, kuriuo butą, esantį adresu I. S. g. 2-24, Klaipėdoje, pardavė A. A.. Ieškovas dirba KTKB „Gintarinis vairas“, jo gaunamas mėnesinis darbo užmokestis yra apie 500 Eur. Iš byloje pateiktų pažymų matyti, jog nuo 2015 m. rugsėjo mėn. iki 2016 m. liepos mėn. darbovietė iš ieškovo gaunamo darbo užmokesčio išskaičiavo 2 645,67 Eur. Ieškovas taip pat gauna senatvės pensiją (apie 210,50 Eur). Ieškovas teigia, jog nuo 2015 m. liepos mėn. iki 2016 m. liepos mėn. antstolis išieškojo 539,25 Eur; antstolio bendra išieškota suma sudaro 3 184,92 Eur. Turto pardavimo iš varžytinių akto surašymo dieną skolos likutis turėjo būti apie 5 342,94 Eur. Klaipėdos miesto apylinkės teisme yra išnagrinėta civilinė byla Nr. 2YT-14465-639/2016 pagal pareiškėjo A. T. skundą dėl antstolio veiksmų, kuriuo buvo skundžiamas antstolio veiksmas – varžytinių paskelbimas tinkamai nenustačius išvaržomo turto vertės. Pareiškėjas skundė antstolio veiksmus, nes iš informacinės sistemos www.evarzytines.lt sužinojo apie tai, jog įvyko pirmosios pakartotinės varžytinės, kuriose buvo pardavinėjamas skolininkui priklausantis butas, esantis adresu ( - ). Skunde nurodė, jog nebuvo atliktas išvaržomo nekilnojamojo turto – buto, esančio adresu ( - ), vertinimas, t. y. nenustatyta reali rinkos vertė ir tokiu būdu butas pardavinėjamas vadovaujantis VĮ ,,Registrų centras“ pateikta kaina. Pažymi, jog yra pažeistos pareiškėjo teisės gauti adekvatų atlygį už išvaržomą nekilnojamąjį turtą. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. priėmė nutartį, kuria netenkino pareiškėjo skundo ir jį atmetė. Ieškovas pažymi, kad butas, kuris buvo parduotas iš varžytinių yra paskutinė ieškovo gyvenamoji vieta, kurį pardavus, jis ir jo šeimos nariai liko benamiais. Paskutinis gyvenamasis skolininko būstas socialiniu atžvilgiu laikytinas viešojo intereso objektu, kadangi jo netekus, toks asmuo patenka į socialiai pažeidžiamų asmenų ratą ir rūpestis tokiais asmenimis tenka visuomenei, t. y. toks asmuo gali pretenduoti į socialines paslaugas (pvz. gauti socialinį būstą), kurios apmokamos visuomenės (mokesčių mokėtojų) mokamomis viešomis lėšomis. Vadinasi, valstybės pareiga apginti tokio asmens turtinius interesus, įtvirtintus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje, yra viešasis interesas. Paaiškina, jog kreditorė T. K. į teismą dėl civilinių teisių gynimo kreipėsi praėjus 6 metams po skolos sutarties sudarymo, iš ko galima daryti išvadą, jog T. K. nesiekė greito skolos išieškojimo. Atkreipia dėmesį į tai, jog antstolis ėmėsi neproporcingų veiksmų, t. y. skolos išieškojimą nukreipė į ieškovo darbo užmokestį, pensiją, o vėliau išvaržė jo paskutinį gyvenamąjį būstą – butą, esantį adresu ( - ), nežiūrint to, jog išvaržant nekilnojamąjį turtą skola buvo ženkliai sumažinta. Skolininkas patyrė turtinių suvaržymų iš visų pusių, t. y. negavo viso darbo užmokesčio, pensijos ir prarado paskutinę gyvenamąją vietą. Iš šių aplinkybių matyti, jog antstolis vadovavosi išskirtinai tik išieškotojo ir savo turtiniais interesais.
  2. Atsiliepimu į ieškinį atsakovas antstolis Z. Z. su ieškiniu nesutinka, prašo atmesti. Nurodė, kad 2015 m. balandžio 28 d. antstolis A. Z. patvarkymu priėmė vykdyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 28 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-3924-563/2014 dėl 8 527,86 Eur skolos ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų išieškojimo iš ieškovo, vykdomojoje byloje Nr. 0017/15/00195. 2015 m. birželio 4 d. antstolis A. Z. turto arešto aktu areštavo butą, esantį ( - ). 2015 m. rugpjūčio 18 d. antstolį A. Z. pavaduojanti antstolė V. V. nustatė turto rinkos vertę – 30 400 Eur. Patvarkymas ieškovui įteiktas 2015 m. rugpjūčio 28 d. 2015 m. lapkričio 23 d. priimtas patvarkymas dėl turto pardavimo iš varžytinių, numatant pradinę turto pardavimo kainą – 24 320 Eur. Varžytinės atšauktos, ieškovui dėl nurodyto patvarkymo pateikus skundą (pažymi, jog skundas nebuvo grindžiamas netinkamu turto įkainojimu). 2015 m. gegužės 16 d. antstolį A. Z. pavaduojanti antstolė V. V. priėmė patvarkymą dėl pirmųjų pakartotinių turto pardavimo iš varžytinių paskelbimo. Patvarkymas ieškovui įteiktas 2016 m. gegužės 19 d. 2016 m. birželio 20 d. varžytinės baigėsi, laimėtoju paskelbtas A. A.. 2016 m. spalio 11 d. antstolis Z. Z. priėmė aktą, kuriuo minėtas butas parduotas A. A.. Atsakovas pažymi, jog ieškovas neįrodė, jog butas vykdomoje byloje buvo įkainotas pažeidžiant civilinio proceso kodekso normas, bei, kad egzistuoja teisinis pagrindas pripažinti negaliojančiu aktą. Atkreipia dėmesį, jog tiek pateikdamas skundą dėl antstolio veiksmų, tiek reikšdamas šį ieškinį, ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų teiginius dėl to, jog nurodytas butas vykdomojoje byloje buvo įkainotas netinkamai. Antstolei V. V., kuri 2015 m. rugpjūčio 18 d. įkainojo butą, abejonių dėl areštuoto turto vertės nekilo, skolininkas (ieškovas) ir išieškotojas taip pat nepateikė jokių prieštaravimų dėl nustatytos turto vertės, todėl ekspertizė nebuvo paskirta. Pagrindo abejoti VĮ ,,Registrų centras“ skelbiama turto rinkos verte antstolei nebuvo, priešingų duomenų ieškovas kartu su ieškiniu taip pat nepateikia, todėl laikytina, jog turto įkainojimas 30 400 Eur verte, t. y. tokia, kokią turto vertę skelbė VĮ ,,Registrų centras“, nepažeidžia civilinio proceso kodekso nuostatų. Ieškovas kartu su ieškiniu nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų, jog 2015 m. įkainojant turtą, o vėliau vykdant tokio turto pardavimą iš varžytinių, antstoliui buvo ar galėjo būti žinomos aplinkybės, jog buto vertė nustatyta netinkamai. Vykdomojoje byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovas apie 2015 m. rugpjūčio 18 d. patvarkymą ir patvarkymu nustatytą turto rinkos vertę – 30 400 Eur buvo informuotas dar 2015 m. rugpjūčio 28 d., kai jam buvo įteiktas minėtas patvarkymas, tačiau jokių veiksmų dėl galimai netinkamos buto vertės nustatymo vykdymo procese nesiėmė, neginčijo nustatytos kainos, t. y. iš esmės nesiekė dar iki turto pardavimo iš varžytinių pradžios ar jų metu, išspręsti tariamai netinkamo buto vertės nustatymo klausimo, nevykdė bendradarbiavimo pareigos, todėl antstolė V. V., neturėdama abejonių dėl buto rinkos vertės, neskirdama ekspertizės savo iniciatyva, tinkamai naudojosi jai suteikta diskrecijos teise. Ieškinyje ieškovas nenurodė nei vieno pagrindo, kuriam esant turto pardavimo iš varžytinių aktas galėtų būti pripažintas negaliojančiu. Ieškovas neįrodė, kad nustatyta buto kaina ir kaina, už kurią butas buvo parduotas, buvo esmingai mažesnė už galimą buto rinkos kainą. Pažymėjo, jog pateikdamas ieškinį teismui ir ginčydamas turto pardavimo iš varžytinių aktą, ieškovas net neįrodinėja nei tikrosios buto kainos, nei to, jog butas iš varžytinių buvo parduotas už esmingai mažesnę kainą. Priešingai byloje esantys įrodymai patvirtina, jog butas buvo parduotas už 33 000 Eur, t. y. už sumą, kuri ne tik viršijo pradinę parduodamo buto kainą nustatytą pirmose varžytinėse, bet ir antstolio nustatytą buto rinkos kainą bei kainą, kuri viešai skelbiama VĮ ,,Registrų centras“. Taigi ieškovas neįrodė pagrindo pripažinti pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu.
  3. Trečiasis asmuo A. A. pateikė priešieškinį, kuriuo prašo iškeldinti A. T. iš buto adresu I. S. g. 5-24, Klaipėda, su visa manta bei priteisti iš A. T. visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad 2016 m. spalio 11 d. turto pardavimo iš varžytinių aktu Nr. 00172/15/00195 nuosavybės teise įsigijo nekilnojamą daiktą: butą su rūsiu, adresu ( - ). Įsigyjant nekilnojamąjį daiktą, jam buvo žinoma, kad bute gyvena ir buvęs savininkas A. T.. Priešieškinio padavimo dieną ieškovas A. T. tebegyvena trečiajam asmeniui A. A. priklausančiame bute, nors buvo įspėtas išsikeldinti ir atlaisvinti patalpas. Paaiškina, kad po nurodymo išsikeldinti, gavo IĮ Uostamiesčio teisinės paslaugos raštą, kuriame nurodyta, kad raginti išsikelti iš patalpų gali tik antstolis, bei tai, jog Klaipėdos miesto apylinkės teisme yra užvesta byla dėl turto pardavimo iš varžytinių akto panaikinimo vykdomojoje byloje Nr. 0017/15/00195. Ieškovas atsisako išsikeldinti iš trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklausančio buto.
  4. Atsiliepimu į priešieškinį ieškovas A. T. su priešieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti. Nurodė, kad butas, I. S. g. 5-24, Klaipėda, iš varžytinių parduotas neteisėtai, todėl nesutinka išsikelti iš nurodyto buto.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu nusprendė:
    1. A. T., a. k. ( - ), ieškinį atmesti.
    2. Trečiojo asmens A. A., a. k. ( - ), priešieškinį patenkinti.
    3. Iškeldinti ieškovą A. T., a. k. ( - ), su visais jam priklausančiais daiktais iš trečiajam asmeniui A. A., a. k. ( - ), priklausančio buto, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ).
    4. Priteisti iš ieškovo A. T., a. k. ( - ), 1824,68 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovui antstoliui Z. Z., a. k. ( - ).
    5. Priteisti iš ieškovo A. T., a. k. ( - ), 118 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei, antrinei teisinei pagalbai apmokėti (nurodant įmokos kodą 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už antrinę teisinę pagalbą).
    6. Priteisti iš ieškovo A. T., a. k. ( - ), 531 Eur bylinėjimosi išlaidų trečiajam asmeniui A. A., a. k. ( - ).
    7. Teismo sprendimui įsiteisėjus, panaikinti 2016 m. lapkričio 22 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Teismas sprendė, kad ieškovo teiginiai, jog butas parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, tokiu būdu pažeidžiant ieškovo teises gauti adekvatų atlygį už išvaržomą nekilnojamąjį turtą, yra deklaratyvūs ir visiškai nepagrįsti, todėl nėra pagrindo taikyti CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas ir panaikinti iš varžytynių aktą.
  3. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovas, ginčydamas turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumą CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu dėl to, kad išieškojimas vykdomoje byloje buvo nukreiptas į jo paskutinį būstą, kuriame jis gyvena, neįrodė, jog tokiu būdu buvo pažeista jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
  4. Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje nekyla būtinybė kreiptis į Konstitucinį Teismą, nes byloje nebuvo pateikta argumentų, kodėl CPK 663 straipsnio 4 dalies norma prieštarauja Konstitucijai, o buvo keliamas tik šios teisės normos aiškinimo ir taikymo klausimas konkrečioje byloje. Ieškovo argumentai, kad pagal CPK 663 straipsnio 4 dalį yra galimas ir jo skolos, priteistos už paskolos sutarties nevykdymą, išieškojimo nutraukimas iš paskutinio būsto, yra niekuo nepagrįsti, nes, kaip jau minėta, prievolės pagal paskolos sutartį vykdymas nėra ir negali būti niekaip susietas su paslaugomis už būsto išlaikymą ir jų apmokėjimu. Lietuvos Aukščiausiasis teismas aukščiau minėtose nutartyse ne kartą aiškino ir taikė CPK 663 straipsnio 4 dalies nuostatas, todėl nagrinėjamu atveju teismui nekilo abejonių dėl jos atitikties Lietuvos Respublikos konstituciniams teisinės valstybės bei visų asmenų lygybės prieš įstatymą principams.
  5. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovo ieškinys atmestinas pilna apimtimi, padarė išvadą, jog ieškovas butu, adresu ( - ), naudojasi be jokio teisinio pagrindo, tokiu būdu savo netinkamu elgesiu varžydamas trečiojo asmens A. A. teises naudotis savo turtu, todėl yra pagrindas patenkinti priešieškinį ir iškeldinti ieškovą A. T. su visais jam priklausančiais daiktais iš trečiajam asmeniui A. A. priklausančio buto, esančio ( - ).
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
  1. Apeliaciniu skundu dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimo ieškovas A. T. prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo A. T. ieškinį, priešieškinį atmesti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismo sprendimas yra neteisėtas tiek neteisingai nustačius bylos faktines aplinkybes, tiek ir bylos faktines aplinkybes įvertinant, kadangi teismo vertinimas neatitinka tiek įstatymo, tiek suformuotos teismų praktikos.
      1. Atsakovas antstolis Z. Z. vykdė varžytynes, kuriose neteisingai nustatyta pradinė išvaržomo turto kaina remiantis vien VĮ „Registrų centras“ pateikta kaina nekilnojamojo turto išraše, nenustatant individualios išvaržomo turto kainos atliekant individualų turto vertinimą.
      2. Teismas netinkamai aiškino bylos faktinę aplinkybę aiškindamas dėl kainų skirtumų, t. y. nurodė, jog 39 300 Eur vertė nežymiai skiriasi nuo 33 000 Eur, nes 33 000 Eur pardavimo kaina yra apskaičiuota ne nuo pirminės kainos, kuri yra pirmųjų varžytinių atskaitos taškas, o nuo kainos, nustatytos paskelbiant antrąsias varžytines, t. y. nuo 60 proc. pirminės kainos.
    2. Teismas formaliai taikė procesinės teisės normas spręsdamas šią civilinę bylą bei neatsižvelgė į apelianto interesus dėl parduodamo paskutinio gyvenamojo būsto socialinės reikšmės. Tokiu būdu teismas nesilaikė įstatymo taikymo proporcingumo siekiamiems tikslams pasiekti reikalavimo ir šiuo klausimu suformuotos Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos bei kasacinio teismo praktikos. Priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas formaliai vertino, kad varžytynių institutas galėjo būti taikomas, nes skolos suma viršijo CPK 663 straipsnio 3 dalyje nurodytą sumą, nors, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turėjo atsižvelgti ne tik į formalų procesinės teisės normos pritaikymą, bet ir į aplinkybes, kurios nurodė alternatyvią skolos išieškojimo galimybę, t. y. iki varžytinių paskelbimo vykdytą išieškojimą iš apelianto gauto darbo užmokesčio bei senatvės pensijos. Teismas nepaisė skolininko ir išieškotojo interesų derinimo principo, todėl toks teismo sprendimas yra neteisingas, dėl to naikintinas.
    3. Pažymėjo, jog priešieškinio tenkinimo ar netenkinimo bei su tuo susijusi skundžiamo teismo sprendimo dalis tiesiogiai yra susijusi su apeliacinio skundo tenkinimu ar netenkinimu, todėl atskirai priešieškinio klausimo neaptaria.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas antstolis Z. Z. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir iš apelianto priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apelianto teiginiai, esą teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą, pripažintini deklaratyviais ir nesudarančiais pagrindo naikinti teisėto teismo sprendimo. Apeliantas klaidina teismą teigdamas, jog antstolė V. V. netinkamai nustatė buto, unikalus Nr. ( - ), rinkos kainą, pradinę varžytinėse pardavinėjamo nekilnojamojo turto kainą prilygino tik 60 % turto vertės. Antstolė V. V. rėmėsi VĮ Registrų centras pateiktais oficialiais duomenimis, kuriuose nurodyta, jog buto, unikalus Nr. ( - ) rinkos vertė – 30 400 Eur. Antstolei nekilo abejonių dėl buto, unikalus Nr. ( - ), rinkos vertės (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis), todėl poreikio skirti papildomą turto vertinimą nebuvo. Apie nustatytą buto, unikalus Nr. ( - ), rinkos verte, buvo informuotas ir pats ieškovas, kuris neišreiškė nesutikimo dėl nustatytos buto vertės.
    2. Deklaratyviu ir todėl nesudarančiu pagrindo naikinti teisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo, laikytinas ir apelianto teiginys, esą dėl antstolės V. V. nustatytos buto, unikalus Nr. ( - ), rinkos vertės buvo esmingai pažeistos apelianto teisės. Butas, unikalus Nr. ( - ), varžytinėse buvo parduotas už sumą, kuri ne tik viršijo pradinę kainą, bet ir VĮ Registrų centras skelbiamą vertę, kuri nuo 2017 m. kovo 28 d. ekspertizės akte įvertinos vertės skyrėsi mažiau nei 16 %, todėl darytina išvada, jog bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas gavo adekvatų atlygį už išvaržomą nekilnojamąjį turtą, dėl to ieškovo teisės nebuvo pažeistos.
    3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias išieškojimą iš paskutinio skolininko gyvenamojo būsto, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtino, jog apelianto skolos dydis 2016 m. birželio 20 d. pasibaigusių varžytynių metu buvo 5 342,94 Eur, kuris viršijo sumą, nurodytą CPK 663 straipsnio 3 dalyje. Be to, egzistavo ir kiti proceso įstatyme įtvirtinti pagrindai, suteikiantys teisę išieškojimą nukreipti į paskutinį gyvenamąjį būstą, taip apsaugant teisėtus kreditoriaus interesus.
    4. Teismas pagrįstai konstatavo, jog teismui nekilo būtinybė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl CPK 663 straipsnio 3 dalies neprieštaravimo Konstitucijos 24 straipsniui. Teismas detaliai pasisakė dėl vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų, akcentavo, kad įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs minimalią skolos sumą, kuomet išieškojimas iš paskutinio būsto nėra galimas, taip pats sąrašą skolos atsiradimo pagrindų, kai išieškojimas iš paskutinio būsto nėra galimas. Be kita ko, yra įtvirtintas ir 6 mėnesių laikotarpis, per kurį galima padengti neriboto dydžio įsiskolinimą, išvengiant išieškojimo iš paskutinio gyvenamojo būsto. Atitinkamai teismas atkreipė dėmesį, jog ieškovas nepateikė svarių argumentų, pagrindžiančių poreikį kreiptis į Konstitucinį Teismą.
  3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, A. A. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pažymėjo, kad nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės nustatytos jau išnagrinėtose bylose, t. y. 2016 m. rugsėjo 9 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 2YT-14465-639/2016 pareiškėjo A. T. skundą dėl reikalavimo panaikinti varžytines, įvykdytas vykdomojoje byloje Nr. 0017/15/00195, atmetė. 2017 m. sausio 25 d. Klaipėdos apygardos teismas nutartimi c. b. Nr. 2S-150-826/2017 Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį paliko nepakeistą, konstatuodamas, jog apie priimtą patvarkymą dėl turto vertės nustatymo pareiškėjas buvo informuotas tinkamai, prieštaravimų ar prašymo dėl ekspertizės skyrimo apeliantas antstoliui nepateikė. Taip pat teismui nepateikė kitų duomenų, kurie pagrįstų, kad antstolis nustatė vertę nepagrįstai. Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pažeidimų vykdymo procese.
    2. Teigia, kad atmestinas apelianto argumentas dėl ženklaus kainų skirtumo. Teismų praktikoje orientacinis kainų skirtumas pripažintas esmingai mažesniu, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra daugiau kaip 30-50 proc. mažesnė negu byloje nustatyta turto rinkos kaina (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 251/2011), o turto įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas esminiu skolininko nuosavybės teisių apribojimu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007). Nagrinėjamu atveju kainų skirtumas, atsižvelgiant į teismų praktiką analogiškose bylose, nelaikytinas esminiu, kaina, už kurią turtas parduotas iš varžytynių, nelaikytina esmingai mažesne, negu ji turėjo būti nustatyta CPK nustatyta tvarka.
    3. Apelianto prašymas kreiptis į Konstitucinį teismą neturėtų būti tenkinamas, atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išsakytus motyvus.

5Teisėjų kolegija konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinis skundas netenkintinas.
  2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė. Tačiau iš byloje pareikšto ieškinio matyti, kad ginčijamas 2015 m. lapkričio 23 d. turto pardavimo iš varžytinių aktas ir šis aktas prašomas pripažinti negaliojančiu. Kadangi iš varžytynių parduotas turtas įregistruotas ginčijamo akto pagrindu, atsakovu byloje turėjo būti traukiamas ir turto pirkėjas, tačiau pirkėjas į bylą patrauktas tik trečiuoju asmeniu. Kadangi šalių procesinės padėties keitimo klausimas nėra priskirtas apeliacinei instancijai, teismo sprendimas dėl netinkamo procesinių normų pritaikymo turėtų būti naikinamas ir byla turėtų būti grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šis formalus procesinės teisės pažeidimas neturėtų esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui (CPK 329 straipsnio 1 dalis), o bylos grąžinimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo vien dėl formalaus procesinės teisės pažeidimo prieštarautų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis).
  3. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

6Dėl naujų prašymų

  1. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad teisėjų kolegijai teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka baigus nagrinėti bylą, nustatė procesinio sprendimo priėmimo ir paskelbimo datą ir laiką (CPK 325 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Apeliantas, teisėjų kolegijai išnagrinėjus bylą ir išėjus į sprendimų priėmimo kambarį, pateikė prašymą dėl civilinės bylos sustabdymo. Sprendimų priėmimo kambaryje nauji įrodymai ir prašymai nenagrinėjami (CPK 258 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau nurodytas aplinkybes, atsisako priimti apelianto 2018 m. gegužės 22 d. pateiktą prašymą.
  2. Apeliacinio skundo esmė – apelianto turto (buto) pardavimas iš varžytynių pažeidė jo teises (CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas), nes turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta šio CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias išieškojimą iš paskutinio skolininko gyvenamojo būsto, nukrypo nuo suformuotos teismų ir EŽŽT praktikos.
  3. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir tinkamai bei išsamiai motyvavo teismo sprendimą, nepažeidė šiose bylose nusistovėjusios teisminės praktikos, todėl pritaria šiems motyvams ir jų nekartoja, o tik, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.
  4. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių naujų aplinkybių ir motyvų (turinčių reikšmės teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui), kurie nebuvo nurodyti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė.

7Dėl parduodamo iš varžytynių turto kainos ir jos įtakos varžytynių akto galiojimui

  1. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, vertindamas ar yra pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis CPK nuostatomis, t. y. ne tik su CPK 713 straipsnio 4 dalimi, 718 straipsniu ir 722 straipsnio 1 dalimi, bet ir su CPK 681 straipsniu, reglamentuojančiu areštuojamo turto įkainojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-315-701/2016). Taip pat turi būti atsižvelgiama į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), turi būti siekiama užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014).
  2. Aiškindamas CPK 602 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagrindu panaikinti varžytynių aktą, be šiame įstatymo straipsnyje konkrečiai įvardintų įstatymo pažeidimų, gali būti kitokie esminiai vykdymo proceso normų pažeidimai, dėl kurių varžytynių ar turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktai laikomi neteisėtais, taip pat imperatyviųjų kitų įstatymų nuostatų pažeidimas (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-592-469/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu instituto aiškinimo ir taikymo, formuoja praktiką, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais; turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009).
  3. Pažymėtina, kad toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais. Kaip jau nurodyta, pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus, todėl ir turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014).
  4. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad apelianto procesiniuose dokumentuose dėstomi teiginiai dėl netinkamai nustatytos kainos yra deklaratyvūs ir nei vienas iš aptartų įstatymo imperatyvų pažeidimas nėra įrodytas.
  5. Apeliaciniu skundu ginčijamas antstolio veiksmų nustatant iš varžytynių parduodamo ieškovui priklausiusio nekilnojamojo turto vertę teisėtumas. Ginčydamas antstolio veiksmus nustatant turto vertę ieškovas neįrodinėjo, kad antstolis nesilaikė CPK 718 straipsnyje nurodytos proporcijos nustatydamas pradinę turto kainą. Ieškovas įrodinėjo, kad jo teisės buvo pažeistos jam priklausiusio turto vertę nustačius neteisingai, nesilaikant CPK 681 straipsnio reikalavimų. Vadovaujantis CPK 681 straipsnio 1 dalimi, areštuodamas skolininko turtą antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones; jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. CPK 681 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad skolininkas ir išieškotojas, nedalyvavę areštuojant turtą, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo tos dienos, kurią gavo turto arešto aktą.
  6. Kaip matyti iš vykdomosios bylos medžiagos, ieškovui priklausantis turtas buvo areštuotas antstolio A. Z. 2015 m. birželio 4 d. turto arešto aktu (vykdomoji byla Nr. 0017/15/00195, v. b. l. 26-28). 2015 m. rugpjūčio 18 d. antstolį A. Z. pavaduojanti antstolė V. V. priėmė patvarkymą dėl areštuoto turto rinkos vertės nustatymo (vykdomoji byla Nr. 0017/15/00195, v. b. l. 55), kuriuo nustatė buto, esančio adresu ( - ), rinkos vertę – 30 400,00 Eur. Nurodytas patvarkymas, kuriame aiškiai išdėstyta CPK 681 straipsnio 3 dalyje aptarta prieštaravimų pateikimo tvarka, ieškovui A. T. įteiktas 2015 m. rugpjūčio 28 d. (vykdomoji byla Nr. 0017/15/00195, v. b. l. 56). Jokių argumentų ar prieštaravimų, susijusių su antstolio nustatyta turto verte, ieškovas neteikė. Toks ieškovo elgesys leido antstoliui spręsti, kad ieškovas sutinka su antstolio nustatyta turto rinkos verte, ir skelbti varžytynes, vadovaujantis CPK 718 straipsniu nustatant pradinę turto kainą – 80 proc. turto rinkos vertės arba 24 320,00 Eur.
  7. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teisės aiškinimo praktika, teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas yra antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisydamas to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Kilus ginčui dėl to, ar turto vertė nustatyta objektyviai, ar ji maksimaliai artima turto rinkos vertei, pareiga įrodyti jo teisių pažeidimą tenka skolininkui (CPK 178 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-611/2015, 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2012, 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Toks išaiškinimas lemia, kad net ir laiku prieštaravimų dėl turto vertės nepateikęs skolininkas nepraranda teisės reikšti reikalavimą dėl akto, kuriuo turtas realizuotas varžytynėse, pripažinimo negaliojančiu, tačiau reikšdamas tokį ieškinį būtent skolininkas privalo įrodyti, kad antstolio nustatyta turto vertė neatitiko rinkos vertės.
  8. Kaip matyti iš bylos medžiagos, skolininkas jam, kaip vykdymo proceso dalyviui, suteiktomis procesinėmis teisėmis pasinaudojo tik po to, kai antstolį A. Z. pavaduojanti antstolė V. V. 2015 m. lapkričio 23 d. priėmė patvarkymą dėl turto pardavimo iš varžytynių (vykdomoji byla Nr. 0017/15/00195, v. b. l. 64). Tik 2015 m. gruodžio 15 d. apeliantas pateikė skundą, kuriuo prašė panaikinti minėtą antstolės patvarkymą dėl turto pardavimo iš varžytynių ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti paskelbta varžytynes. Antstolį A. Z. pavaduojanti antstolė V. V. 2015 m. gruodžio 23 d. patvarkymu skolininko skundo netenkino ir skundą kartu su vykdomąja byla perdavė Klaipėdos miesto apylinkės teismui (vykdomoji byla Nr. 0017/15/00195, v. b. l. 66-67). Pažymėtina, kad skundą skolininkas grindė aplinkybėmis, kad turtas yra įgytas santuokoje, todėl būtina nustatyti skolininko turto dalį, iš kurios būtų išieškoma, jog paskutinės gyvenamosios vietos realizavimas šiuo atveju laikytinas neproporcingu vykdymo veiksmu, tačiau skunde nenurodė jokių prieštaravimų dėl netinkamai nustatytos turto vertės. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 9 d. nutartimi pareiškėjo A. T. skundą atmetė, motyvuodamas tuo, kad antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0017/15/00195, nepažeidė Civilinio proceso kodekso VI dalyje esančių nuostatų, laikydamasis vykdymo procesą reglamentuojančių nuostatų priėmė vykdyti vykdomąjį dokumentą, pradėjo priverstinius išieškojimo veiksmus, areštavo skolininkui asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, iš kurio galimas išieškojimas, patvarkė areštuotą turtą parduoti iš varžytynių, priimdamas skundžiamą 2015 m. lapkričio 23 d. patvarkymą laikėsi vykdymo procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo naikinti skundžiamo patvarkymo. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. balandžio 28 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartį paliko nepakeistą.
  9. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad 2016 m. gegužės 16 d. antstolį A. Z. pavaduojanti antstolė V. V. priėmė patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0017/15/00195 dėl pirmųjų pakartotinių buto pardavimo iš varžytinių paskelbimo. 2016 m. birželio 20 d. varžytinės baigėsi, laimėtoju paskelbtas A. A.. 2016 m. spalio 11 d. antstolis Z. Z. priėmė turto pardavimo iš varžytinių aktą, kuriuo butas, I. S. g. 5-24, Klaipėda, parduotas A. A. už 33 000 Eur. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog 2016 m. rugsėjo 9 d. teismas nutartimi pareiškėjo A. T. skundą dėl reikalavimo panaikinti varžytines, įvykdytas vykdomojoje byloje Nr. 0017/15/00195, paliko nenagrinėtu. 2017 m. sausio 25 d. Klaipėdos apygardos teismas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartį paliko nepakeistą. Teismai konstatavo, kad antstolis parduodamo iš varžytinių turto vertę nurodė remdamasis VĮ Registrų centro duomenimis. Apie priimtą patvarkymą dėl turto vertės nustatymo pareiškėjas buvo informuotas tinkamai. Prieštaravimų ar prašymo dėl ekspertizės skyrimo apeliantas antstoliui nepateikė. Taip pat teismui nepateikė kitų duomenų, kurie pagrįstų, kad antstolis nustatė vertę nepagrįstai. Taigi, skundus dėl antstolio veiksmų nagrinėję teismai jau yra nustatę faktą, kad skolininkas nepateikė kitų duomenų, kurie pagrįstų, kad antstolis nustatė vertę nepagrįstai. Todėl sutiktina su atsakovo Z. Z. argumentu, jog šios aplinkybės, vadovaujantis CPK 182 straipsniu, yra nebeįrodinėtinos, todėl pripažintina, kad turto vertės nustatymas nevertinant individualios išvaržomo turto kainos, o remiantis VĮ Registrų centro pateikiama informacija, nesąlygojo neteisingos kainos nustatymo.
  10. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek šalių skundai dėl antstolės veiksmų, tiek ir nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, viena vertus, suponuoja išvadą, kad, priešingai nei teigiama skunde, antstolė, organizuodama turto išieškojimo veiksmus, laikėsi įstatymų reikalavimų bei ėmėsi visų reikalingų veiksmų turto rinkos kainai nustatyti. Kita vertus, šių faktinių aplinkybių analizė leidžia daryti ir kitą išvadą, t. y. kad pats apeliantas buvo pasyvus vykdymo proceso dalyvis, nesiekęs laiku pasinaudoti nei CPK 681 straipsnio 3 dalyje numatyta teise pareikšti prieštaravimus dėl turto įkainojimo, nei savo teise iki varžytynių paskelbimo specialiame interneto tinklalapyje surasti turto pirkėją, kuris sutiktų mokėti, apelianto nuomone, adekvačią kainą už ginčo turtą (CPK 644 straipsnio 4 punktas, 704 straipsnio 1 dalis).

    8

  11. Nagrinėjamoje situacijoje aktuli yra ir tokia aplinkybė, kad, pirmosios instancijos teismui paskyrus ekspertizę turto vertei nustatyti, į bylą buvo pateiktas ekspertizės aktas, kuriame nurodyta iš varžytynių parduoto turto vertė 2016 d. gegužės 16 d. yra 39 300,00 Eur, nuo vykdymo procese nustatytosios vertės 30 400,00 Eur skiriasi 22,65 procentų, o nuo varžytynėse parduoto turto vertės 33 000,00 Eur skiriasi 16 procentų. Atsižvelgtina į tai, kad teismų praktikoje orientacinis kainų skirtumas buvo pripažintas esmingai mažesniu, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra daugiau kaip 30–50 proc. mažesnė negu bylose nustatyta turto rinkos kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2011 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2011), o turto įkainojimas beveik dvigubai mažesne kaina kasacinio teismo praktikoje pripažįstamas esminiu skolininko nuosavybės teisių apribojimu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007). Nagrinėjamu atveju kainų skirtumas, atsižvelgiant į teismų praktiką analogiškose bylose, nelaikytinas esminiu, kaina, už kurią turtas parduotas iš varžytynių, nelaikytina esmingai mažesne, negu ji turėjo būti nustatyta CPK nustatyta tvarka. Dar ir šiuo aspektu nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja esmingai mažesnės pardavimo kainos aplinkybė kaip pagrindas turto pardavimo iš varžytinių aktui pripažinti negaliojančiu (CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas klaidingai suvokia ir vertina aukščiau nurodytą teismų praktiką dėl esmingai mažesnės varžytynėse parduodamo turto kainos negu ji turėjo būti nustatyta, teigdamas, kad 39 300,00 Eur vertė žymiai skiriasi nuo kainos, nustatytos paskelbiant varžytynes, t. y. 60 procentų pirminės kainos.
  12. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kad buvo padaryta pažeidimų dėl areštuoto turto įkainojimo (CPK 681 straipsnis), ar, kad turtas parduotas už aiškiai mažesnę negu rinkos kainą. Kaip matyti, varžytinėse parduotas turtas buvo įkainotas eksperto (39 300,00 Eur), turtas parduotas už 33 000,00 Eur, turto pardavimo iš varžytynių kaina pagal formuojamą teismų praktiką nėra daugiau kaip 30–50 proc. mažesnė negu bylose nustatyta turto rinkos kaina, todėl nėra pagrindo spręsti, jog varžytinėse parduotas turtas buvo parduotas per maža kaina ir tuo pagrindu turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu. Apibendrindama nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad antstolė laikėsi procesinių teisės normų, reglamentuojančių iš varžytynių parduodamo turto vertės nustatymą, nustatydama turto vertę tinkamai įvertino į vykdomąją bylą surinktus duomenis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas vykdymo procese elgėsi pasyviai, teisės aktuose nustatytais terminais ir tvarka neginčijo antstolės veiksmų, nepateikė antstolei duomenų, kurie keltų pagrįstų abejonių dėl antstolės nustatytos turto vertės (CPK 681 straipsnis).

9Dėl išieškojimo nukreipimo į asmens vienintelį gyvenamąjį būstą sąlygų ir asmens teisių apsaugos

  1. Apribojimus, taikomus išieškant iš fizinio asmens turto, nustato CPK 663 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį iš turto išieškoma gali būti tik tada, jei išieškomos sumos nėra galimybės išieškoti per šešis mėnesius, darant šio kodekso 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitymus iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų. Papildomas apribojimas nustatytas išieškant iš skolininko gyvenamojo būsto, kuriame jis gyvena, – toks išieškojimas galimas tik tokiu atveju, jeigu išieškoma suma viršija du tūkstančius trisdešimt eurų (CPK 663 straipsnio 3 dalis). CPK 663 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta dar viena lengvata skolininkui: teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai butas ar gyvenamasis namas išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas, gali nustatyti, kad nebūtų išieškoma iš paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jų dalies, būtinų šiems asmenims gyventi. Tai teismas gali nustatyti atsižvelgdamas į vaikų, neįgaliųjų ir socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį ir interesus.
  2. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 663 straipsnio 4 dalį, yra konstatavęs, kad šioje normoje, atsižvelgiant į atsiradusios skolos prigimtį, nustatyta išimtis, kada galima riboti išieškojimą iš paskutinio fizinio asmens būsto ir kad ji taikytina esant tokioms sąlygoms: 1) skolininko skola atsirado dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas; 2) dėl to skolininkui pritaikyta priverstinio išieškojimo priemonė – paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jo dalies, būtino skolininkui ir jo šeimos nariams gyventi, areštas; 3) skolininkas ar jo šeimos nariai yra neįgalieji, socialiai remtini asmenys arba turi nepilnamečių vaikų; 4) skolininkas ar jo šeimos nariai yra padavę apylinkės teismui prašymą nenukreipti išieškojimo į butą, gyvenamąjį namą ar jo dalį, būtinus šiems asmenims gyventi; 5) skola nepadengta dėl skolininko sunkios materialinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2014).
  3. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas ginčydamas turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumą CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu dėl to, kad išieškojimas vykdomoje byloje buvo nukreiptas į jo paskutinį būstą, kuriame jis gyvena, neįrodė, jog tokiu būdu buvo pažeista jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
  4. Apeliaciniu skundu šių pirmosios instancijos teismo išvadų apeliantas nekvestionuoja, tačiau nurodo, kad teismas nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo bei EŽTT praktikos ir, spręsdamas dėl apelianto teisės į gyvenamąjį būstą, neužtikrino jo ir kitų bylos šalių interesų pusiausvyros.
  5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime Nr. 12/99-27/99-29/99-1/2000-2/2000 konstatavo, kad EŽTT jurisprudencija, kaip teisės aiškinimo šaltinis, svarbi Lietuvos teisės aiškinimui ir taikymui. Todėl Lietuvos teismai, aiškindami ir taikydami teisę, turi atsižvelgti ir į EŽTT suformuotą praktiką atitinkamu klausimu. Dėl to ir nagrinėjamoje byloje turėjo būti patikrinta ne tik išieškojimo iš būsto, kuriame apeliantas gyvena, atitiktis CPK 663 straipsnio normoms, bet tai turėjo būti įvertinta ir Konvencijos normų aspektu.
  6. Pagal Konvencijos 8 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiama jo būsto neliečiamybė. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad į apeliaciniame skunde nurodomą EŽTT praktiką, kuria remiasi apeliantas, turi būti atsižvelgiama tikslu, kad aiškinant ir taikant nacionalinę teisę būtų užtikrinta valstybės pozityvioji pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Nagrinėjamu atveju nurodyta praktika yra neaktuali, kadangi šios aplinkybės nebuvo nagrinėjamos pirmosios instancijos teismo ir dėl jų nebuvo pasisakyta skundžiamame sprendime, dėl to teisėjų kolegija plačiau apie tai nepasisako.
  8. Apeliantas teigia, teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, formaliai vertino, kad varžytynių institutas galėjo būti taikomas, nes skolos suma viršijo CPK 663 straipsnio 3 dalyje nurodytą sumą, nors, vadovaudamasis CK 1.5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turėjo atsižvelgti ne tik į formalų procesinės teisės normos pritaikymą, bet ir į aplinkybes, kurios nurodė alternatyvią skolos išieškojimo galimybę, t. y. iki varžytinių paskelbimo vykdytą išieškojimą iš apelianto gauto darbo užmokesčio bei senatvės pensijos.
  9. EŽTT bylose dėl priverstinio būsto pardavimo yra nurodęs, kad teisės į būsto neliečiamybę kontekste tai sukelia panašias pasekmes kaip priverstinis iškeldinimas iš būsto (be to, buto pardavimas iš varžytynių yra prielaida vėlesniam asmens iškeldinimui), todėl šioms byloms taikomi tie patys principai (žr., pvz., 2016 m. gruodžio 20 d. sprendimą byloje Sagvolden prieš Norvegiją, peticijos Nr. 21682/11, par. 140), dėl to teisėjų kolegija remiasi EŽTT išaiškinimais, pateiktais bylose dėl iškeldinimo.
  10. Konvencijos garantuojamas ir EŽTT praktikoje nuosekliai plėtojamas reikalavimas, sprendžiant iškeldinimo iš būsto klausimą, užtikrinti taikomos priemonės proporcingumo ir pagrįstumo svarstymą nepriklausomame teisme atitinkamų Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste (žr., pvz., EŽTT 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą byloje McCann prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 19009/04, par. 50; 2009 m. sausio 15 d. sprendimą byloje Ćosić prieš Kroatiją, peticijos Nr. 28261/06; kt.). Tinkamam Konvencijos suteikiamos teisės į būstą užtikrinimui svarbu nustatyti, ar šios teisės ribojimai proporcingi siekiamam teisėtam tikslui. Vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje Bjedov prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42150/09; 2007 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Stankova prieš Slovakiją, peticijos Nr. 7205/02; 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimą byloje Pinnock ir Walker prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31673/11) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-701-2017, 34 punktas).
  11. EŽTT praktikoje nurodyta ir tai, kad skundžiamo iškeldinimo proporcingumo klausimas priklauso nuo subjekto, kuris reikalauja iškeldinimo, pobūdžio. Kai privatus subjektas reikalauja iškeldinimo iš jam priklausančio būsto, dažnai jo interesai gali nusverti. Kai iškeldinimo reikalauja valstybė (pvz., iš socialinio būsto) ir nėra konkretaus gintino kito privataus intereso, jos interesai gali turėti mažiau reikšmės; šiame kontekste gali būti reikšmingas iškeldinamojo pažeidžiamumo laipsnis (žr. 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje Bjedov prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42150/09).
  12. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nors tiesiogiai nesiremdamas Konvencijos nuostata dėl teisės į būsto neliečiamybę ir EŽTT praktika, vis dėlto pasisakė dėl pareiškėjui taikomos priemonės proporcingumo: vertino jo pasyvų elgesį, pastangų nedėjimą sumažinti skolas, sveikatos būklę, varžytynėse už jo būstą pasiūlytą kainą, kuri yra gerokai didesnė nei skola. Teisėjų kolegija dėl to pasisako išsamiau.
  13. Kaip nurodyta šios nutarties 40 punkte, vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai, pvz., pareiškėjo pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, tai, ar kartu gyvena nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas ir pan. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas neturi kito kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, iš kurio galėtų būti išieškoma; nepilnamečių vaikų, kurių teisės ir teisėti interesai galėtų būti pažeisti, neturi; duomenų, kad ieškovas turi sveikatos problemų ar jam yra nustatytas neįgalumas, byloje nepateikta; taip pat byloje nėra pateikta duomenų, kad ieškovas yra socialiai remtinas. Nors būstas, iš kurio išieškoma, šiuo metu yra vienintelė pareiškėjo gyvenamoji vieta, tačiau byloje nustatyta aplinkybė, kad parduodant jį varžytynėse pasiūlyta kaina (33 000,00 Eur) gerokai viršija išieškomą skolą, dėl to ieškovas už likusią dalį galėtų įsigyti mažesnį būstą ar panaudoti ją nuomai.
  14. Atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nurodytą nutarties 41 punkte, svarbus kriterijus sprendžiant dėl taikomos priemonės proporcingumo yra tai, kokio subjekto interesais taikomas atitinkamas apribojimas. Nagrinėjamu atveju ginami privačių asmenų turtiniai interesai, kurie yra lygiaverčiai ieškovo interesui gyventi jam nuosavybės teise priklausančiame būste. Pažymėtina, kad skola yra atsiradusi iš laisva valia prisiimtų sutartinių (paskolinių) įsipareigojimų. Be to, pažymėtina, kad skola T. K. nėra vienintelis finansinis įsipareigojimas, kurio pagrindu buvo vykdomas priverstinis išieškojimas iš ieškovo. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad ieškovo interesas išlaikyti šiuo metu turimą gyvenamąjį būstą yra svarbesnis ir turi būti labiau ginamas nei prieš tai aptarti kitų asmenų interesai.
  15. Įvertinus nutarties 33, 36, 43-44 punktuose nurodytas aplinkybes ir argumentus konstatuotina, kad šiuo atveju teisės į būstą ribojimu siekiama vieno iš Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nustatytų teisėtų tikslų – apginti kitų asmenų teises, jis vykdomas pagal teisės aktų reikalavimus, ieškovo teisės į būsto neliečiamybę apribojimas yra proporcinga priemonė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti apelianto teisių pažeidimą, atsiradusį dėl išieškojimo iš jo būsto. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas, ginčydamas turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumą CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu dėl to, kad išieškojimas vykdomoje byloje buvo nukreiptas į jo paskutinį būstą, kuriame jis gyvena, neįrodė, jog tokiu būdu buvo pažeista jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
  16. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  17. Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

10Dėl procesinės bylos baigties

  1. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normų, reglamentuojančių išvaržytynių parduodamo turto vertės nustatymą ir išieškojimo nukreipimą į asmens vienintelį gyvenamąjį būstą, nuostatas, nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos nurodytais klausimais, todėl teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo panaikinti šį teismo procesinį sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

11Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kadangi apeliacinis skundas netenkintinas, ieškovui (apeliantui) jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Atsakovas Z. Z. pateikė įrodymus apie patirtas 736,89 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas (t. 2, e. b. l. 119). Trečiasis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, A. A. pateikė įrodymus apie patirtas 200,00 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas (t. 2, e. b. l. 128). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio, todėl priteistinos iš ieškovo (apelianto).

12Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

13Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismo) 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

14Priteisti iš A. T. 736,89 Eur (septynis šimtus trisdešimt šešis eurus 89 centus) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atsakovo antstolio Z. Z. naudai.

15Priteisti iš A. T. 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, A. A. naudai.

16Atsisakyti priimti A. T. 2018 m. gegužės 22 d. pateiktą prašymą ir grąžinti jį pateiksusiam asmeniui.

17Nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai