Byla e2A-162-196/2018
Dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Artūro Driuko ir Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-207-275/2017 pagal ieškovės I. R. ieškinį atsakovams antstoliui V. M. ir Danske Bank A/S, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“, dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama pripažinti 2015 m. rugpjūčio 26 d. turto perdavimo išieškotojui aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją – grąžinti ieškovės nuosavybėn patalpas, kurių unikalūs Nr. ( - ) ir Nr. ( - ) (toliau – ir ginčo turtas).
  2. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovas Danske Bank A/S ir trečiasis asmuo UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ 2006 m. birželio 12 d. sudarė kredito sutartį. Šios sutarties įvykdymui užtikrinti buvo įkeistas ieškovei priklausantis nekilnojamasis turtas. Antstolis V. M. vykdo hipotekos teisėjos 2012 m. kovo 15 d. nutartį dėl 894 800,64 Eur skolos ir kitų sumų išieškojimo atsakovės naudai. Šia nutartimi, be kita ko, numatytas priverstinis ieškovei, kaip įkaito davėjai, priklausančio nekilnojamojo turto pardavimas. Antstolis 2014 m. balandžio 28 d. patvarkymu nustatė, jog gyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. ( - ), vertė – 251 969,42 Eur, gyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. ( - ), vertė – 165 083,41 Eur. Antstolis 2014 m. gegužės 26 d. paskelbė pirmąsias ieškovei priklausančio turto varžytynes. Ieškovė 2014 m. birželio 26 d. pateikė antstoliui prašymą dėl varžytynių atšaukimo, turto pervertinimo ir vykdomosios bylos sustabdymo. Antstolis netenkino ieškovės prašymo ir pateikė 2014 m. liepos 4 d. patvarkymus dėl varžytynių paskelbimo neįvykusiomis ir turto perdavimo hipotekos kreditoriui. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – sustabdė vykdymo veiksmus iki bus išnagrinėtas ieškovės skundas dėl antstolio 2014 m. liepos 4 d. patvarkymo. Ieškovė 2015 m. rugpjūčio 31 d. gavo antstolio 2015 m. rugpjūčio 19 d. patvarkymą dėl iš pirmųjų varžytynių neparduoto turto perdavimo hipotekos kreditoriui. Antstolis šiuo patvarkymu, pasibaigus 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo terminui, atnaujino vykdymo veiksmus. Antstolis 2015 m. rugpjūčio 26 d. aktu perdavė atsakovei ginčo turtą už pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą.
  3. Ieškovė nurodė, kad ginčo turtas buvo perduotas už mažesnę kainą, negu antstolis turėjo nustatyti, vadovaudamasis proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis turto įkainojimo procedūrą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Antstolis įkainojo turtą, netgi neapžiūrėjęs paties turto, tai yra neišsiaiškinęs faktinės turto būklės. Be to, antstolis, vertindamas turtą, vadovavosi tik valstybės įmonės Registrų centro nurodoma turto verte, kuri nustatyta, panaudojus masinio nekilnojamojo turto vertinimo metodą. Tiek skolininkei, tiek ir ieškovei nebuvo pasiūlyta pateikti nuomones ar įrodymus dėl turto vertės. Patalpų, kurių unikalus Nr. ( - ), vertė 2009 m. birželio 18 d. sudarė 318 582,02 Eur, patalpų, kurių unikalus Nr. ( - ), vertė – 205 630,21 Eur. Tai yra turto vertė 2009 metais buvo gerokai didesnė, negu nustatė antstolis. Nors visuotinai žinoma, jog nekilnojamojo turto vertė, palyginus su 2009 metais, yra gerokai padidėjusi.
  4. Ieškovė ginčija antstolio 2015 m. rugpjūčio 19 d. patvarkymą, kuriuo atnaujinta vykdomoji byla ir tęsiamas turto perdavimas hipotekos kreditoriui. Ieškovė įrodinėjo, kad jos, kaip subsidiarios skolininkės, atžvilgiu atliekami vykdymo veiksmai yra neteisėti ir turi būti nutraukti, iki bus baigti priverstinio skolos išieškojimo iš skolininkės hipoteka įkeisto turto veiksmai. Klausimas yra iškeltas kasacine tvarka (bylos numeris 3K-3-392-313/2016). Jeigu bus patenkintas ieškovės reikalavimas, egzistuos pagrindas teigti, jog išieškojimas iš ieškovės turto vykdomas, pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas (CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės I. R. 2 679,60 Eur į valstybės biudžetą.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovas antstolis 2014 m. gegužės 26 d. paskelbė pirmąsias ieškovei priklausančio turto varžytynes. Ieškovė 2014 m. birželio 26 d. pateikė antstoliui prašymą dėl varžytynių atšaukimo, turto pervertinimo ir vykdomosios bylos sustabdymo. Antstolis netenkino ieškovės prašymo ir pateikė 2014 m. liepos 4 d. patvarkymus dėl varžytynių paskelbimo neįvykusiomis ir turto perdavimo hipotekos kreditoriui. Skolininkei apskundus antstolio veiksmus, jų teisėtumas buvo nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teismo, kuris 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-29068-934/2014, atsisakė tenkinti ieškovės I. R. ir skolininkės UAB „Palangos nekilnojamas turtas“ skundus, konstatuodamas, kad įkaito davėjai priklausantis turtas buvo įkainotas tinkamai.
  3. Ieškovė teismui buvo apskundusi 2014 m. liepos 4 d. antstolio patvarkymą atsisakyti tenkinti įkaito davėjos (ieškovės šioje byloje) 2014 m. birželio 27 d. prašymą atšaukti varžytynes, sustabdyti vykdomąją bylą ir pervertinti turtą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-34837-871/2014 buvo taikyta laikinoji apsaugos priemonė – sustabdyti vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje Nr. 0240/12/04879 iki bus išnagrinėtas pareiškėjos 2014 m. rugpjūčio 1 d. skundas dėl antstolio 2014 m. liepos 4 d. patvarkymo atsisakyti tenkinti įkaito davėjos 2014 m. birželio 27 d. prašymą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 12 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį, kuria buvo nuspręsta pareiškėjos skundą laikyti nepaduotu. Antstolis 2015 m. rugpjūčio 19 d. raštu „Dėl iš pirmųjų varžytynių neparduoto turto perdavimo hipotekos kreditoriui“ informavo skolininkę, įkaito davėją ir kreditorių, kad pasibaigus laikinajai apsaugos priemonei vykdymo veiksmai yra tęsiami, pasiūlė kreditoriui sumokėti vykdomojoje byloje susidariusias vykdymo išlaidas ir informavo apie turto perdavimo išieškotojui akto pasirašymo terminus, šio akto pasirašymo pasekmes ir reikšmę (CPK 702 straipsnio 3 dalis). Ieškovė kasaciniu skundu skundė nutartį, kuria buvo atmesti jos prašymai antstolio veiksmus pripažinti neteisėtais, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-313/2016 kasacinio skundo argumentai pripažinti nepagrįstais, apeliacinės instancijos teismo nutartis palikta nepakeista. Kasacinis teismas nustatė, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas vertino ieškovės skundo argumentus dėl tinkamo turto įkainojimo ir konstatavo, jog antstolis, įkainodamas turtą, nepažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pažymėjo, kad teismų procesiniais sprendimais nustatytos aplinkybės, kurios susijusios su antstolio atliktu turto įkainojimu, turi prejudicinę galią, todėl sprendė, kad antstoliui ir atsakovui išieškotojui „Danske Bank A/S“ (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nebereikia įrodinėti aplinkybių, kurios yra nustatytos įsiteisėjusiomis teismų nutartimi, t.y. aplinkybių, kad antstolis ieškovės įkeisto turto varžytynes vykdė pagal įstatymų reikalavimus ir pagrįstai priėmė patvarkymą perduoti turtą hipotekos kreditoriui.
  4. Teismas konstatavo, kad antstolis įkainojo turtą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normomis, kurios reglamentuoja turto įkainojimo procedūrą. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog antstolis netinkamai nustatė turto vertę. Ieškovės pateikti 2009 m. birželio 22 d. preliminarūs turto rinkos vertės nustatymo aktai negali būti pagrindu daryti išvadą, kad turtas buvo įkainotas netinkamai. Antstolis, tiek skelbdamas pirmąsias varžytynes, tiek siūlydamas atsakovei perimti neparduotą turtą, tiek perduodamas turtą, neturėjo duomenų apie galimą kitokią, negu buvo nustatyta, turto rinkos kainą. Ieškovė nurodė, jog ginčo turtas buvo perduotas už mažesnę kainą, negu antstolis turėjo nustatyti, vadovaudamasis proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis turto įkainojimo procedūrą (CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas), tačiau šioje teisės normoje yra nurodyta, jog kaina turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, o ieškovė nenurodė, kokias šių straipsnių nuostatas pažeidė antstolis ir dėl to turtas buvo įkainotas netinkamai. Teismas akcentavo, kad turto įkainojimą reglamentuojančiame CPK 681 straipsnyje nustatyta, kad antstolis skiria ekspertizę tuo atveju, jei skolininkas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui, arba antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės. Tai, kad antstolis įkainojo turtą, kaip teigia ieškovė, galimai netgi neapžiūrėjęs paties turto, neišsiaiškinęs faktinės turto būklės, teismo vertinimu, nereiškia, kad dėl to antstoliui turėjo kilti abejonių dėl turto vertės. Tai, kad antstolis, vertindamas turtą, vadovavosi VĮ Registrų centro nurodoma turto verte, kuri nustatyta panaudojus masinio nekilnojamojo turto vertinimo metodą, teismo vertinimu, reiškia, kad jis turėjo pakankamai pagrįstą kriterijų dėl turto rinkos vertės. Nors ieškovė nurodė, kad jai nebuvo pasiūlyta pateikti nuomonės ar įrodymų dėl turto vertės, tačiau teismas pažymėjo, kad antstoliui tokia pareiga CPK normose nenustatyta. Teismas akcentavo, kad skolininkė, žinodama apie jos atžvilgiu priimtą ir vykdomą išieškojimą, turi pareigą pati imtis priemonių, kad turto vertė būtų nustatyta kuo labiau atitinkančia turto rinkos vertei. Nors ieškovė nurodė, kad turto vertė 2009 metais buvo gerokai didesnė negu nustatė antstolis, kad visuotinai žinoma, jog nekilnojamojo turto vertė, palyginus su 2009 metais, yra gerokai padidėjusi, tačiau teismas pažymėjo, kad priimto sprendimo vykdymo operatyvumas reikalauja, kad vykdymo proceso normos būtų nustatytos ir aiškinamos taip, kad pirmiausia būtų užtikrinti išieškotojo interesai. Teismas konstatavo, kad skolininko siekis, jog būtų vilkinamas vykdymo procesas, kai laiku nesinaudojama proceso jam suteiktomis teisėmis, negali būti toleruojamas. Tai, kad iki šiol ieškovės žinioje yra turtas, kurį nuspręsta perduoti išieškotojui, teismui leido daryti išvadą, kad ieškovė savo veiksmais trukdo įsiteisėjusių sprendimų vykdymą.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu ieškovė I. R. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo nevisapusiškai, neatskleidė esminių ginčo aplinkybių arba jas vertino netinkamai, todėl sprendimas negali būtai laikomas teisėtu ir pagrįstu. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad pagal apeliantės skundus anksčiau išnagrinėtose bylose dėl antstolio veiksmų teisėtumo padarytos išvados yra privalomos ir turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai. Apeliantė byloje įrodinėja, kad egzistuoja viena iš CPK 602 straipsnyje numatytų sąlygų – turto pardavimas už mažesnę nei rinkos kainą, todėl teismas turėjo iš naujo tirti turto įkainojimo teisingumą. Pažymėtina, jog faktine situacija analogiškoje civilinėje byloje (Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-16-459/2015) apeliacinės instancijos teismas laikėsi analogiškos pozicijos, jog net ir esant išnagrinėtoms byloms dėl antstolių veiksmų teisėtumo, kuriose buvo keliamas klausimas dėl turto įkainojimo, nagrinėjant bylą dėl turto perdavimo akto nuginčijimo, turto įkainojimas realia rinkos verte turi būti tiriamas ir vertinamas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas aptariamas išvadas, nukrypo nuo teismų praktikos analogiškoje byloje.
    2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus, jog antstolis priimdamas 2014 m. balandžio 28 d. patvarkymą dėl turto įkainojimo neturėjo jokių objektyvių duomenų apie turto būklę. Danske bank A/S nuomonę dėl turto vertės pateikė 2014 m. balandžio 14 d. pranešimu, banko nurodyta nuomonė dėl turto vertės nesutapo su VĮ Registrų centro nustatyta vidutine turto rinkos verte, tačiau šių prieštaravimų antstolis nepašalino. Be to, antstolis, jau nustatęs turto vertę, tik 2014 m. birželio 6 d. pateikė prašymą VĮ Registrų centrui dėl butų kadastrinių bylų kopijų pateikimo (vykdomosios bylos I t. 175 psl.), o prašomus dokumentus gavo tik 2014 m. birželio 17 d. (vykdomosios bylos I t. 319 psl.). Šios aplinkybės rodo, jog antstolis, priimdamas 2014 m. balandžio 28 d. patvarkymą dėl turto įkainojimo vadovavosi prieštaringais duomenimis dėl vidutinės turto vertės, o vertę nustatė ne tik turto neapžiūrėjęs, neįvertinęs faktinės jo būklės, tačiau neturėdamas net ir buto duomenų, registruojamų VĮ Registrų centre.
    3. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tuo atveju, kai turimi skolininko turto vertės įrodymai kelia abejonių, antstolis privalo imtis papildomų priemonių tinkamam skolininko turto įkainojimui, nepriklausomai nuo to, ar skolininkas ir išieškotojas reiškia prieštaravimus dėl nustatytos turto kainos. Tiek pirminė, tiek papildoma ar pakartotinė turto vertės nustatymo ekspertizė pagal įstatymą gali būti paskirta antstolio arba vykdymo proceso šalių iniciatyva. Vienas iš ekspertizės skyrimo pagrindų – paties antstolio abejonės dėl turto vertės (CPK 681 straipsnio 1 dalis, 682 straipsnio 3 dalis). Antstolis, vykdydamas savo pareigas ir siekdamas vykdymo proceso tikslų, kilus abejonių dėl turto rinkos vertės, privalo pasinaudoti teise skirti ekspertizę. Šios bylos atveju, nors apeliantė per nustatytą 3 dienų terminą ir nepareiškė prieštaravimų dėl nustatytos turto vertės, tačiau, ginčydama antstolio veiksmų teisėtumą, ji teikė antstoliui skundus dėl turto vertės nustatymo, be kitų argumentų, nurodydama, jog nustatyta turto vertė visiškai neatitinka turto rinkos vertės. Ši aplinkybė turėjo sukelti antstoliui pagrįstų abejonių dėl turto vertės, ypač vertinant tai, jog turto vertė buvo nustatyta neturint jokių objektyvių vertės įrodymų, ir antstolis turėjo imtis visų įmanomų priemonių šioms abejonėms pašalinti, tačiau to nepadarė, o tai sąlygojo tokią faktinę situaciją, jog turtas įkainotas ir realizuotas už žymiai mažesnę kainą, nei yra reali rinkos turto vertė.
    4. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog antstolis netinkamai nustatė turto vertę. Apeliantė su ieškiniu teismui yra pateikusi nekilnojamojo turto vertintojų UAB „OBERHAUS“ nekilnojamojo turto 2009 m. birželio 22 d. turto rinkos vertės nustatymo aktą, kuriame nustatyta, jog gyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. ( - ) vertė vertinimo dieną yra 1 100 000 Lt (318 582,02 Eur) arba 2 908,1 Eur už kv. m; gyvenamųjų patalpų, unikalus Nr. ( - ) – 710 000 Lt (205630,21 Eur) arba 2 899,06 Eur už kvadratinį metrą. Bylos nagrinėjimo metu apeliantė teismui pateikė UAB „OBERHAUS“ ir UAB „Resolution valuations“ parengtas turto vertinimo pažymą ir ataskaitą, kuriomis buvo vertinama I. R. priklausančio turto rinkos vertė 2015 m. spalio 19 dienoms ir prašė šiuos įrodymus prijungi prie bylos. Šiomis ataskaitomis buvo vertinamas analogiškas turtas, dėl kurio yra kilęs ginčas nagrinėjamoje byloje – butai yra tame pačiame pastate. Tačiau pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pateiktus rašytinius įrodymus, motyvuojant, jog teikiami įrodymai yra nesusiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku.
    5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė prie nagrinėjamos bylos prijungti UAB „OBERHAUS“ ir UAB „Resolution valuations“ parengtas turto vertinimo pažymą ir ataskaitą, kadangi aptariami įrodymai patvirtina, jog antstolio nustatyta turto vertė yra žymiai mažesnė nei reali rinkos turto vertė. Taip byloje liko nepašalintos abejonės dėl tikrosios turto rinkos vertės ir byla išnagrinėta neišsamiai ir paviršutiniškai. Be to, siekiant, jog byloje neginčijamai būtų nustatyta turto rinkos vertė tuo metu, kai antstolis nustatė turto vertę, apeliantė pirmosios instancijos teismui teikė prašymą skirti nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę, siekiant nustatyti, kokia buvo turto rinkos vertė 2014 m. balandžio 28 dienai, tačiau ir šio prašymo pirmosios instancijos teismas taip pat netenkino.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Danske Bank A/S prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Klaipėdos apygardos teismas negali būti laikomas teismu, formuojančiu Lietuvoje teismų praktiką. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymą tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Dėl to Vilniaus apygardos teismas neprivalėjo atsižvelgti į Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendime, civilinės bylos Nr. 2A-16-459/2015, pateiktus išaiškinimus. Be to, Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-16-459/2015 ratio decidendi nesutampa su šios nagrinėjamos bylos ratio decidendi. Esminis skirtumas tarp šių bylų yra tas, kad Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-16-459/2015 pats ieškovas savo iniciatyva buvo užsakęs ginčijamo turto vertinimą, kuris buvo atliktas ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių dienai ir kurio metu buvo nustatyta aplinkybė, kad antstolė ginčijamą turtą įvertino net 40 proc. mažesne suma ir faktiškai iš varžytynių pardavė šį turtą už 45,73 proc. mažesnę kainą, nei nustatė turto vertintojai. Tai leido teismui suabejoti antstolės atliktu turto įkainojimu ir sudarė pagrindą pačiam apeliacinės instancijos teismui paskirti ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti.
    2. Šioje byloje ieškovė nebuvo pakankamai aktyvi nei vykdymo procese, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos metu ir neteikė teismui būtent ginčijamo turto, o ne kitų nekilnojamojo turto objektų rinkos vertę pagrindžiančių dokumentų, pav. turto vertinimo ataskaitų, bei neteikė turto vertinimo ataskaitų, atliktų bent panašiu metu, kada antstolis V. M. 2014 m. balandžio 28 d. priėmė patvarkymą dėl turto įkainojimo, kurie leistų teismui suabejoti antstolio nustatytu turto įkainojimu. Nesant duomenų, kurie objektyviai leistų suabejoti antstolio V. M. atliktu turto įkainojimo pagrįstumu ir teisėtumu, darytina išvada, kad apeliantės argumentai dėl turto vertės yra jos subjektyvi nuomonė, kuria teismas neprivalo vadovautis priimdamas sprendimą.
    3. Ieškovės pateikti nekilnojamojo turto vertintojos UAB „OBERHAUS“ atlikti preliminarios rinkos vertės turto nustatymai 2009 m. birželio 18 dienai, nepagrindžia realios turto rinkos vertės nei 2014 m. balandžio 28 dienai, kai antstolis priėmė patvarkymą dėl turto įkainojimo, nei šio turto pardavimo iš varžytynių vykdymo laikotarpiu, t.y. nuo 2014 m. birželio 27 d. iki 2014 m. liepos 4 d. Aplinkybė, kad per paskelbtas turto pirmąsias varžytynes neatsirado nei vienas pirkėjas, įrodo, kad kaina, už kurią turtas buvo bandomas parduoti, yra ta kaina, už kurią turtas realiai galėjo būti parduotas tuo metu buvusiomis rinkos sąlygomis..
    4. Ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ skundė antstolio V. M. 2014 m. gegužės 26 d. patvarkymą dėl turto realizavimo iš pirmųjų varžytynių. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-29068-934/2014, kuri Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-787-258/2016 palikta nepakeista, šį ieškovės ir trečiojo asmens skundą atmetė kaip nepagrįstą. Tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas, be kita ko, vertino ieškovės ir trečiojo asmens skundo argumentą dėl turto tinkamo įkainojimo ir nusprendė, kad antstolis V. M. atlikdamas turto įkainojimą nepažeidė CPK reikalavimų, ir kad turtas nebuvo įvertintas per maža kaina. Kadangi aukščiau minėtoje civilinėje byloje dalyvavo tiek Ieškovė, tiek trečiasis asmuo UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“, todėl ankstesnių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su antstolio V. M. atliktu turto įkainojimu ir nustatyta turto verte, turi prejudicinę galią šioje nagrinėjamoje civilinėje byloje ir nėra teisinio pagrindo iš naujo ginčyti šias faktines aplinkybes.
  3. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas antstolis V. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Apeliantė nepateikia jokių pagrįstų įrodymų, kad turtas buvo parduotas už ženkliai mažesnę kainą nei rinkos vertė, nurodant tik deklaratyvius teiginius, kurių pagrįstai nepagrindžia jokiais rašytiniais ar kitais objektyviais duomenimis. Apeliantė nuolatos mini, jog dėl kainos yra kilusios abejonės, tačiau nenurodo jokių abejonių ir jų neįrodo. Laikytina, kad tokie apeliantės argumentai yra laikomi tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurie galimai yra naudojami siekiant vilkinti varžytinių procesą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tai įrodo ta aplinkybė, kad apeliantė iki šiol gyvena ginčo objekte ir nėra jo perdavusi išieškotojui ir savo veiksmais iš esmės trukdo įsiteisėjusių teismo sprendimų įvykdymui. Tai iš esmės prieštarauja teisėtumo bei sąžiningumo principams ir sukelia išieškotojui neproporcingai didelę žalą, kadangi jis yra priverstas pakartotinai ginti savo teisėtas teises ir interesus dėl apeliantės nesąžiningo elgesio ir siekio galimai išvengti savo prievolės įvykdymo.
    2. Nekilnojamojo turto vertintojų UAB „OBERHAUS“ ir UAB „Resoliutions valutions“ parengta turto vertinimo pažyma ir ataskaita negali būti laikoma tinkamu įrodymu byloje, nes jos iš esmės nėra susijusios su ginčo objektu bei esama situacija. Šios bendrovės vertino ne ginčo objektą, o visiškai kitą turtą, be to, atskaita bei pažyma yra tik nuomonė pateikiama turtą parduodant geriausiu jo panaudojimo būdu. Tokiu būdu iš esmės yra paneigiama šios ataskaitos reikšmė nagrinėjamai bylai, nes turtas buvo parduotas ne efektyviausiu, o priverstiniu būdu, o pati nuomonė buvo pateikiama netgi ne apie ginčo objektą, todėl ne tik kad neturi įrodomosios galios šioje byloje, tačiau laikytina, kad nėra susijusi su ginčo objektu. Įvertinus šiuos argumentus laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pasielgė pagrįstai ir teisėtai nepriimdamas pateiktų įvertinimų, kadangi jie nėra susiję su ginčo objektu, neturi jokios įrodomosios galios. Dėl to pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta prijungti minėtus įrodymus prie bylos.
    3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad antstolis įkainojo turtą vadovaudamasis CPK normomis, kurios reglamentuoja turto įkainojimo procedūrą. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog antstolis netinkamai nustatė turto vertę. Ieškovės pateikti 2009 m. birželio 22 d. preliminarūs turto rinkos vertės nustatymo aktai negali būti pagrindu daryti išvadai, kad turtas įkainotas netinkamai. Antstolis, tiek skelbdamas pirmąsias varžytines, tiek siūlydamas atsakovei perimti neparduotą turtą, tiek perduodamas turtą, neturėjo duomenų apie galimą kitokią, negu nustatyta, turto rinkos kaina. Šią teismo priimtą pagrįstą išvadą įrodo ir bylos medžiaga, iš kurios matyti, kad apeliantė teikia duomenis, kurie nėra susiję su nagrinėjamu ginčo objektu arba duomenis, kurie nėra susiję su turto pardavimo dienai buvusia situacija ir realia rinkos verte, todėl teismas iš esmės tinkamai įvertino susidariusią situaciją, kartu išnagrinėdamas visus byloje pateiktus duomenis ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to atmestini apeliantės argumentai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino pateiktų įrodymų dėl turto kainos.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  2. Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

13Dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo

  1. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima į byla nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
  2. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus, t. y. UAB „OBERHAUS“ turto vertės nustatymo pažymą ir UAB „Resolution valuations“ turto vertinimo ataskaitą, ir prašo priimti teikiamus rašytinius įrodymus, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuos įrodymus atsisakė prijungti. Apeliantės teigimu, įvertinus naujai teikiamų rašytinių įrodymų turinį, matyti, jog teikiami įrodymai yra tiesiogiai susiję su byloje nagrinėjimu ginčo klausimu – ginčo turto rinkos vertės nustatymu. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
  3. Iš Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. informacinės pažymos matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti prie bylos apeliantės nurodytus rašytinius įrodymus, nes šie įrodymai nėra reikšmingi bylos nagrinėjimui, nes UAB „OBERHAUS“ turto vertės nustatymo pažyma ir UAB „Resolution valuations“ turto vertinimo ataskaita parengta ne ginčo turto vertinimui aktualiu laikotarpiu.
  4. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti šiuos įrodymus, nes ieškovės rašytiniai įrodymai negali pagrįsti, kokia buvo ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto, t. y. gyvenamosios patalpos, kurios unikalus Nr. ( - ), adresas Šv. Ignoto g. 5, Vilnius, ir gyvenamosios patalpos, kurios unikalus Nr. ( - ), adresas Šv. Ignoto g. 5, Vilnius, turto vertė 2014 m. balandžio 28 dienai, kai antstolis V. M. priėmė patvarkymą dėl turto įkainojimo. Be to, ieškovės nurodyti rašytiniai įrodymai nepatvirtina paties ginčo turto rinkos vertės dydžio, nes šie ieškovės rašytiniai įrodymai yra susiję su kitu nekilnojamu turtu, t. y. butais, esančiais tame pačiame pastate, tačiau šių butų specifikacijos, t. y. plotas, skiriasi. Teisėjų kolegija taip pat pažymi kad, ieškovė rašytinius įrodymus, 2015 m. spalio 19 d. parengtas UAB „OBERHAUS“ ir UAB „Resolution valuations“ turto vertės nustatymo pažymą ir turto vertinimo ataskaitą, pateikė tik vieną dieną prieš pirmosios instancijos teismo posėdį, t. y. 2017 m. kovo 20 d., nors ieškinys teismui pateiktas 2016 m. rugpjūčio 29 d. Toks ieškovės procesinis elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų, pagal kuriuos dalyvaujantys byloje asmenys privalo rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų įrodymai ir atsikirtimai (CPK 7 straipsnis, žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017).
  5. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. UAB „OBERHAUS“ ir UAB „Resolution valuations“ parengtos turto vertinimo pažyma ir ataskaita, nevertintini kaip galintys patvirtinti ginčo turto vertę byloje aktualiu laikotarpiu, t. y. neatitinka įrodymų sąsajumo reikalavimo, įtvirtinto CPK 180 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, apeliantės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus atsisakytina priimti (CPK 314 straipsnis).

14Dėl ekspertizės skyrimo apeliacinės instancijos teisme

  1. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ekspertizę tikslinga skirti tada, kai abejojama tam tikrų faktų buvimu ir šioms aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Ekspertizę skiria teismas, jei tam yra pagrindas – būtinybė išsiaiškinti tam tikrą byloje kilusį klausimą, kai reikalingos specialios mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinios (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad ekspertizės atlikimas yra tikslingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2005; 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143-695/2017).
  2. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškinys pateiktas 2016 m. rugpjūčio 29 d., civilinė byla, pašalinus ieškinio trūkumus, iškelta 2016 m. spalio 19 d. Atsakovas Danske Bank A/S 2016 m. lapkričio 10 d. pateikė atsiliepimą į ieškinį, o atsakovas antstolis V. M. – 2016 m. lapkričio 16 d., tą pačią dieną iš antstolio V. M. gauta vykdomoji byla Nr. 0240/12/04879. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi nustatė, kad pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyks paruošiamųjų dokumentų būdu; įpareigojo ieškovę I. R. pateikti dubliką (atsiliepimą į atsakovų atsiliepimus) per keturiolika dienų nuo atsiliepimų į nuo atsiliepimų į pareikštą ieškinį įteikimo dienos, o atsakovus – antstolį V. M. ir Danske Bank A/S triplikus (atsiliepimus į ieškovės dubliką). Ieškovė dubliko nustatytu terminu nepateikė, Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 23 d. paskyrė civilinę bylą pagal ieškovės I. R. ieškinį atsakovams antstoliui V. M. ir Danske Bank A/S dėl turto perdavimo išieškotojui akto panaikinimo ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“, nagrinėti teismo posėdyje 2017 m. kovo 21 d. 13 val. žodinio proceso tvarka. Ieškovės prašymas skirti retrospektyvinę nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizę pirmosios instancijos teismui pateiktas 2017 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismui 2017 m. kovo 21 d. posėdžio metu atsisakius skirti ekspertizę, ieškovė, teikdama apeliacinį skundą, prašo ją skirti apeliacinės instancijos teisme.
  3. Iš nagrinėjamos ir vykdomosios bylos duomenų matyti, kad ieškovė po to, kai sužinojo apie antstolio V. M. priimtą 2014 m. balandžio 28 d. patvarkymą dėl turto įkainojimo, savo iniciatyva neatliko ginčo turto rinkos vertės nustatymo, taip pat jo neatliko ir vėlesnėje ginčo stadijoje nors, kaip pati pripažino pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, visą šį laiką faktiškai valdė ginčo turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė nesinaudojo savo procesinėmis teisėmis tinkamai, apsiribojo ieškinio pateikimu bei antstolių veiksmų ir pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimu skundimu, tačiau nesikreipė į specialistus dėl ginčo turto vertės nustatymo, neteikė rašytinių įrodymų, galinčių pagrįsti ginčo, o ne kito nekilnojamojo turto, vertę 2014 m. balandžio 28 d., taip pat neteikė dubliko, prašymą skirti ekspertizę pateikė tik vieną dieną prieš teismo posėdį. Teisėjų kolegija, ištyrusi civilinėje bei vykdomojoje bylose esančius įrodymus apie ginčo turto vertę, jo įkainojimo procedūras, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės prašymą skirti retrospektyvinę ginčo turto vertės nustatymo ekspertizę, nes bylose yra pakankamai rašytinių įrodymų spręsti, ar antstolis V. M. nustatė pagrįstą ginčo turto kainą.
  4. Įvertinus praėjusį laiko tarpą nuo ginčui aktualaus laikotarpio iki apeliacinio skundo padavimo (2014 m. balandžio 28 d. – 2017 m. gegužės 10 d.), bylose pateiktus rašytinius įrodymus, taip pat atsižvelgus į tai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės prašymą skirti retrospektyvinę ginčo turto vertinimo ekspertizę, apeliantės prašymas skirti ekspertizę apeliacinės instancijos teisme atmestinas (CPK 314 straipsnis).

15Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

  1. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis).
  2. Apeliantė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atsakovas antstolis V. M. su šiuo prašymu nesutinka.
  3. Nors dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį argumentų išsamumą, atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, į tai, kad šalių atstovai šiame posėdyje dalyvavo, kuriame jiems (taip pat ir ieškovės atstovui advokatui K. Ž.) buvo suteikta galimybė pateikti argumentus dėl pareikštų reikalavimų, nurodyti esminę reikšmę bylai pagrįsti turinčias aplinkybes, į tai, kad jie išsamiai išdėstyti apeliaciniame skunde, taip pat į tai, kad apeliacinės instancijos teisme naujus rašytinius įrodymus priimti ir skirti nekilnojamojo turto ekspertizę atsisakyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeidžia šalių teisių ir užtikrina civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų įgyvendinimą, todėl netenkina apeliantės prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

16Dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu

  1. CPK 602 straipsnyje nurodyti atvejai, kada turto pardavimo iš varžytynių, perdavimo išieškotojui, nekilnojamojo turto pardavimo be varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu ir vienas iš tokių pagrindų – jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta šio Kodekso 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.
  2. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija. Jos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą. Nepaisant to, kad šio proceso paskirtis yra patenkinti kreditoriaus (išieškotojo) reikalavimus, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus. Šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai. Pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad antstolis vykdymo procese veikia tam, kad naudodamasis įstatymo suteiktomis teisėmis užtikrintų teisėtą teismo sprendimo vykdymą. Antstolio, kaip valstybės suteiktas funkcijas vykdančio subjekto, diskrecija nėra absoliuti – ji ribojama įstatymo; naudotis ar ne įstatymo suteiktomis teisėmis antstolis privalo pagal tai, kiek tai atitinka jo veiklos tikslus ir įstatymo nustatytas pareigas. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454-611/2015).
  3. Tikrindamas, ar nebuvo pažeisti teisės normų, reglamentuojančių turto įkainojimą, reikalavimai, teismas įvertina, ar tinkamai įvykdyta areštuojamo turto vertės nustatymo procedūra, ar tinkamai nustatyta varžytynėse parduodamo daikto kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2011). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad antstolio veiksmų teisėtumas perduodant išieškotojui įkaito davėjos (ieškovės) turtą jau buvo teismų įvertintas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. rugsėjo 23 d. galutinėje ir neskundžiamoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-313/2016 ieškovės kasacinio skundo argumentus laikė nepagrįstais. Pažymėtina, kad tiek apeliacinės, tiek pirmosios instancijos teismai atmetė ieškovės argumentus dėl antstolio veiksmų neteisėtumo. Kitoje civilinėje byloje, t. y., kurios kasacinės instancijos teismas nenagrinėjo, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-29068-934/2014, kuria I. R. ir UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ skundai dėl antstolio veiksmų įkainojant ginčo turtą buvo atmesti.
  4. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-29068-934/2014 konstatuotomis aplinkybėmis, bet ir vadovavosi kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-313/2016 nutartyje nurodytais išaiškinimais. Ieškovė apeliaciniame skunde nors ir nenurodo, kad ginčija įsiteisėjusius procesinius sprendimus, tačiau vis tiek nesutinka su antstolio nustatyta ginčo turto kaina, teigia, kad ji nepagrįstai maža, todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti jos ieškinį ir pripažinti 2015 m. rugpjūčio 26 d. turto perdavimo išieškotojui aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją – grąžinti ieškovės nuosavybėn patalpas, kurių unikalūs Nr. ( - ) ir Nr. ( - ).
  5. Iš vykdomosios bylos duomenų matyti, kad antstolis, atsižvelgdamas į tai, kad 2012 m. rugsėjo 12 d. turto arešto akte ginčo turto vertė nebuvo nustatyta, 2014 m. balandžio 28 d. priėmė patvarkymą dėl turto įkainojimo. Ieškovė ieškinyje teigė, kad iš jos paimtas turtas buvo įkainotas žymiai mažesne kaina nei jo rinkos vertė, todėl be pagrindo visas ginčo turtas buvo perduotas išieškotojui. Dėl to teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, vertina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį bei analizuoja, ar antstolis pagrįstai ieškovės paimtą turtą–gyvenamąsias patalpas, esančias adresu Vilniuje, Šv. Ignoto g. 5, kurių unikalus Nr. ( - ) įvertino 870 000 Lt (251 969,42 Eur), o gyvenamąsias patalpas, esančias tuo pačiu adresu, tačiau kurių unikalus Nr. ( - ) – 570 000 Lt (165 083,41 Eur).
  6. Areštuodamas turtą antstolis pirmiausia, t. y. prieš išklausydamas skolininko ir išieškotojo nuomones dėl turto vertės, turi nustatyti turto rinkos vertę, jam įstatymo suteiktomis priemonėmis išsiaiškinti, ar viešajame registre užfiksuota rinkos vertė atitinka šio turto rinkos vertę turto arešto akto surašymo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2011). Taigi kiekvienoje konkrečioje byloje teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, be kita ko, viešojo registro duomenis, sprendžia, ar antstolio nustatyta turto vertė ir jos pagrindu paskelbta turto pardavimo iš varžytynių pradinė kaina yra nustatyta tinkamai ir nepažeidžia suinteresuotų asmenų, tarp jų ir skolininko, teisėtų interesų.
  7. Apibendrinant pirmiau nurodytas teisės normas ir kasacinio teismo praktiką, konstatuotina, kad teisinis reglamentavimas yra nustatytas taip, jog, taikant prievartinį skolininko nuosavybės teisių ribojimą turtą priverstinai parduodant, būtų išvengta sumų, neatitinkančių paimamo turto vertės sumokėjimo, kas reikštų neproporcingą nuosavybės teisių apribojimą.
  8. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir šių aplinkybių ieškovė neginčijo, kad vykdant išieškojimą iš hipoteka įkeisto ginčo turto 2014 m. birželio 27 d. – 2014 m. liepos 4 d. vykusiose varžytynėse patalpų, kurių unikalus Nr. ( - ) už 696 000 Lt (80 proc. vertės), o patalpų, kurių unikalus Nr. ( - ) už 456 000 Lt (80 proc. vertės), kainą nepavyko parduoti. Antstolis, 2014 m. liepos 4 d. paskelbęs pirmąsias varžytynes neįvykusiomis, tos pačios dienos patvarkymu pasiūlė išieškotojui hipotekos kreditoriui Danske Bank A/S Lietuvos filialui perimti iš pirmųjų varžytynių neparduotą turtą už pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą (vykdomosios bylos Nr. 0240/12/04879 t. 1, b. l. 172, 231-234). 2014 m. liepos 28 d. antstolio kontoroje buvo gautas hipotekos kreditoriaus sutikimas perimti iš varžytynių neparduotą pareiškėjos turtą (vykdomosios bylos Nr. 0240/12/04879 t. 1, b. l. 320). Antstolis V. M. 2015 m. rugpjūčio 26 d. turto perdavimo išieškotojui aktu perdavė skolininkei (įkaito davėjai) priklausantį ginčo turtą: gyvenamąsias patalpas, kurių unikalus Nr. ( - ) už 696 000 Lt, o patalpas, kurių unikalus Nr. ( - ), – už 456 000 Lt.
  9. CPK 681 straipsnyje nustatyta, kad areštuodamas skolininko turtą antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą ir į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo bei skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę (1 dalis); vykdymo proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, antstolio patvarkymu turtas gali būti perkainojamas laikantis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos (2 dalis). Pagal CPK 718 straipsnį pirmosiose varžytynėse parduodamo turto nustatoma pradinė kaina sudaro aštuoniasdešimt procentų CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka nustatytos turto kainos. CPK 719 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis dėl to, kad jose nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis (CPK 717 straipsnio 1 punktas), turtas perduodamas išieškotojui už pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą.
  10. Turto perdavimo išieškotojui akto neteisėtumą apeliantė grindžia tuo, kad antstolis ginčo turto kainą nustatė mažesnę nei jo rinkos kaina, todėl varžytynėse jis buvo parduodamas už nepagrįstai mažą kainą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad antstolis, nustatydamas gyvenamųjų patalpų, kurių unikalus Nr. ( - ), 870 000 Lt (251 969,42 Eur) kainą, o patalpų, kurių unikalus Nr. ( - ), – 570 000 Lt (165 083,41 Eur), pažeidė pareigą įkainoti ginčo turtą objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai ir dėl to turtas varžytynėse buvo pardavinėjamas už mažesnę kainą, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir CPK 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (CPK 178 straipsnis). Šią aplinkybę apeliantė įrodinėjo kitų gyvenamųjų patalpų verte, buvusia 2015 m. spalio 19 dieną (žr. šios nutarties 17 punktą) ir ginčo turto preliminaria verte, buvusia 2009 m. birželio 22 dieną. Jokių įrodymų, susijusių su ginčo turto verte 2014 m. balandžio 28 dieną, ieškovė neteikė (CPK 178, 180 straipsniai).
  11. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011).
  12. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neįrodė, jog antstolis netinkamai nustatė turto vertę 2014 m. balandžio 28 d. patvarkyme. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pažymi, kad ieškovės nurodyti argumentai, kad antstolis įkainojo turtą neapžiūrėjęs paties turto, kad vertindamas turtą, vadovavosi VĮ Registrų centro nurodoma turto verte, kuri nustatyta panaudojus masinio nekilnojamojo turto vertinimo metodą, vienareikšmiškai nepatvirtina, kad antstolio nustatyta ginčo turto vertė buvo žymiai mažesnė nei reali jo rinkos vertė. Be to, antstolis V. M., atlikdamas ginčo turto įkainojimą rėmėsi tiek Danske Bank A/S, kaip išieškotojo, 2014 m. balandžio 14 d. pasiūlyta ginčo turto įkainojimo verte, tiek ir VĮ Registrų centro 2014-04-27 išrašu (vykdomosios bylos t. 1, b. l. 158-164). Kadangi nei ieškovė, nei trečiasis asmuo UAB „Palangos nekilnojamojo turto investicijos“ antstoliui V. M. nebuvo pateikę savo nuomonės dėl ginčo turto įkainojimo vertės, o ir vėliau neteikė prieštaravimų dėl ginčo turto įkainojimo CPK nustatyta tvarka, todėl darytina išvada, kad antstolis V. M., įkainodamas ginčo turtą, pagrįstai atsižvelgė į turimus duomenis bei vykdymo proceso šalių bei suinteresuoto asmens nuomonę dėl ginčo turto vertės. Pažymėtina, kad varžytynės neįvyko, nedalyvavo nei vienas pirkėjas, t. y. niekas nepageidavo įsigyti patalpas, kurių unikalus Nr. ( - ) už 696 000 Lt, o patalpas, kurių unikalus Nr. ( - ), už 456 000 Lt kainą. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad antstolis pagrįstai perdavė išieškotojui ginčo turtą (CPK 719 straipsnio 1 dalis).
  13. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 226 straipsnyje nustatyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi pateikti teismui visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, taip pat nurodyti įrodymus, kurių jie negali pateikti teismui, kartu nurodydami aplinkybes, trukdančias tai padaryti, bei galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Įrodinėjimo civilinėje byloje tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013; kt.)
  14. Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad antstolis pažeidė pareigą įkainoti ginčo turtą objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto kainai ir dėl to turtas varžytynėse buvo pardavinėjimas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir CPK 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad ieškovė šios savo pareigos neįvykdė.

17Dėl teisminio precedento taikymo

  1. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime byloje Nr. 26/07 yra pabrėžęs, kad atsižvelgtina į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis. Bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017).
  2. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovės apeliaciniame skunde nurodyta Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. 2A-16-459/2015 nebuvo peržiūrėta kasacine tvarka. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas šią bylą, turėjo priimti analogišką sprendimą, koks buvo priimtas minėtoje Klaipėdos apygardos teismo byloje, juolab, kai šios bylos aplinkybės (ratio decidendi) nėra tapačios arba labai panašios į Klaipėdos apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2A-16-459/2015.
  3. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas byloje Nr. 26/07, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009).
  4. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, šioms byloms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes: precedento sukūrimo laiką; precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką ar yra pavienis atvejis; precedento argumentacijos įtikinamumą; įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008; 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2011;).
  5. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė nei vykdymo procese, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos metu neteikė įrodymų, susijusių su ginčo turto rinkos verte antstolio patvarkymo, kurio nustatyta šio turto vertė, priėmimo metu, kurie galėtų leisti teismui suabejoti antstolio nustatytu turto įkainojimu. Apeliaciniame skunde minėtoje Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-16-459/2015 pats ieškovas buvo užsakęs ginčijamo turto vertinimą, kuris buvo atliktas ginčijamo turto pardavimo iš varžytynių dienai ir kurio metu buvo nustatyta aplinkybė, kad antstolė ginčijamą turtą įvertino net 40 proc. mažesne suma ir faktiškai iš varžytynių pardavė šį turtą už 45,73 proc. mažesnę kainą, nei nustatė turto vertintojai. Tai leido teismui suabejoti antstolės atliktu turto įkainojimu ir sudarė pagrindą pačiam apeliacinės instancijos teismui paskirti ekspertizę turto rinkos vertei nustatyti. Dėl to nėra pagrindo išvadai, kad Klaipėdos apygardos teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2A-16-459/2015 ratio decidendi sutampa ar yra labai panašios su šios nagrinėjamos bylos ratio decidendi.
  6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, nepažeidė CPK 4 straipsnio reikalavimų, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo praktikos, todėl teisės normas taikė tinkamai ir pagrįstai ieškovės ieškinį dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu atmetė.

18Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, patirtų apeliacinės instancijos teisme

  1. Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos, paskirstytos pirmosios instancijos teismo sprendimu, neperskirstytinos.
  2. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).
  3. Atsakovas Danske Bank A/S bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme priteisti neprašė, šių išlaidų pagrindžiančių duomenų nepateikė, todėl jos nepriteistinos.
  4. Atsakovas antstolis V. M. patyrė 800 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo išlaidų. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punktą, konstatuoja, kad išlaidos už parengtą atsiliepimą į apeliacinį skundą neviršija maksimalaus dydžio, todėl iš ieškovės atsakovo antstolio V. M. naudai priteistini 800 Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo ir surašymo išlaidų.
  5. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 24 d. nutartimi atidėjo ieškovei I. R. 2670,92 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimą už apeliacinį skundą iki apeliacinio teismo nutarties (sprendimo) dienos priėmimo dienos. Atsižvelgiant į nurodytą aplinkybę, valstybei iš ieškovės I. R. priteistina minėta žyminio mokesčio dalis (CPK 84 straipsnis).

19Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

20Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21Priteisti iš apeliantės I. R. (a. k. ( - ) atsakovo antstolio V. M. (a. k. ( - ) naudai 800 (aštuonis šimtus) Eur atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo ir surašymo išlaidų.

22Priteisti iš apeliantės I. R. (a. k. ( - ) 2679,60 Eur į valstybės biudžetą 2670,92 Eur (du tūkstančius šešis šimtus septyniasdešimt eurų 92 ct) žyminio mokesčio dalį už apeliacinį skundą (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Proceso dalyviai
Ryšiai