Byla 2A-285-180/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3727-450/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lingetrans“ ieškinį atsakovui A. L., dalyvaujant tretiesiems asmenims: uždarosioms akcinėms bendrovėms „Šalauta“, „VVI Transport“, „Autokaravanas“, „Armyga“, SIA „Baltik Sistem“ ir A. Vitkausko individualiai įmonei, dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BUAB „Lingetrans“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 49 652,50 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartimi UAB „Lingetrans“ iškelta bankroto byla. Įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka patikrinus įmonės veiklą, jos sandorius, nustatyta, kad atsakovas – buvęs bendrovės „Lingetrans“ vadovas, eidamas šias pareigas padarė bendrovei ir jos kreditoriams žalą dėl to, kad pavėlavo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Lingetrans“ iškėlimo.
  3. Iš UAB „Lingetrans“ finansinės atskaitomybės duomenų matyti, kad bendrovė buvo nemoki jau 2012 metaus, tačiau atsakovas iki pat 2015 metų delsė inicijuoti įmonei bankroto bylą. Nuo 2012 metų įmonės turto didžiąją dalį sudarė trumpalaikis turtas – debitorių įsiskolinimai. Teismų praktikoje aiškinama, kad debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dėl dydžio, bet ir dėl galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei, kad nesant įrodymų, jog yra realių galimybių atgauti debitorių skolas, tokių skolų suma neįskaitoma į bendrovės turto realią vertę (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1512-464/2015; 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1534-943/2015). Nors UAB „Lingetrans“ bankroto bylos iškėlimo dieną pateiktame debitorių sąraše buvo nurodyta 26 838,65 Eur debitorių įsiskolinimo suma, realiai bankroto administratorius atgavo tik 2 460 Eur, todėl yra pagrindas teigti, kad įmonės balanse apskaitomas turtas – debitorių įsiskolinimai, nesudarė realaus turto. Nurodytos aplinkybės įrodo, kad atsakovas, kaip UAB „Lingetrans“ vadovas, laiku nesiėmė būtinų veiksmų susidariusiems debitorių įsiskolinimams išieškoti, o žinodamas, kad įmonė neturi jokio realaus turto, kuris galėtų būti panaudotas kreditorių reikalavimams patenkinti, sudarinėjo naujus sandorius, prisiėmė naujus įsipareigojimus, dėl ko kreditoriams buvo padaryta žala.
  4. Iš atsakovo reikalaujamą priteisti žalos sumą sudaro teismo patvirtintų bendrovės „Lingetrans“ kreditorių finansinių reikalavimų suma – 47 312,50 Eur, ir 2 340 Eur administravimo išlaidos.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu ieškinį patenkino – priteisė ieškovei iš atsakovo 49 652,50 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisė iš atsakovo valstybei 2 569,42 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas, spręsdamas ginčą, taikė CK 6.246–6.249 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, CK 2.87 straipsnį, nustatantį juridinio asmens organų narių pareigas, ĮBĮ 2 ir 8 straipsnius, nustatančias įmonės nemokumo apibrėžimą bei įmonės vadovo, savininko (savininkų) pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimą, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo klausimais (bylos Nr. 3K-3-496/2013, Nr. 3K-3-470-969/2015).
  3. Teismas nustatė, kad atsakovas nuo 2011 m. gegužės 19 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo vienintelis bendrovės „Lingetrans“ akcininkas ir vadovas. Kadangi įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas bei jas įgyvendina per savo organus, teismas sprendė, kad atsakovo civilinės atsakomybės pagrindai ir sąlygos analizuotinos kaip bendrovės vadovo, o ne kaip akcininko.
  4. Siekdamas nustatyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, teismas aiškinosi nuo kada konkrečiai vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir sprendė, kad administracijos vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė.
  5. Įvertinęs UAB „Lingetrans“ finansinės atskaitomybės duomenis, teismas nustatė, kad 2012 metais bendrovė turėjo 121 488,36 Eur vertės turto, 8 431,71 Eur nuosavo kapitalo ir 130 209,98 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, o patyrė 11 109,24 Eur nuostolių; 2013 metasi turėjo 187 417,75 Eur vertės turto, 8 463,28 Eur nuosavo kapitalo, 195 881,02 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, o patyrė 31,57 Eur nuostolių; 2014 metasi turėjo 99 924,12 Eur vertės turto, 110 913,17 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, o patyrė 3 785,04 Eur nuostolių; nuo 2015 m. sausio 1 d. iki balandžio 8 d. turėjo 27 904 Eur vertės turto, 65 907 Eur per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų, o patyrė 25 675 Eur nuostolių. Nustatytų duomenų pagrindu teismas sprendė, kad bendrovės finansinė padėtis jau nuo 2012 metų nebuvo gera. Be to, atsakovės turto didžiąją dalį sudarė trumpalaikis turtas – debitorių įsiskolinimai, kurių atgauti nebuvo jokių galimybių. Pastarąją išvadą teismas grindė aplinkybe, kad administratoriui iš bendrovės debitorių pavyko išieškoti tik 2 460 Eur. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad 2012 metais, ar vėliau, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas išieškoti debitorių įsiskolinimus. Nurodytų argumentų pagrindu teismas priėjo prie išvados, kad atsakovui jau 2012 metais buvo žinoma apie UAB „Lingetrans“ faktinį nemokumą ir jis jau 2013 m. sausio 1 d. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo. Kadangi nurodyta pareiga buvo įvykdyta tik 2015 metais, bendrovės skola kreditoriams išaugo tiek, kad jos turimo turto nepakako kreditorių finansiniams reikalavimams padengti. Teismas sprendė, kad atsakovas, neįvykdęs nurodytos pareigos, neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai ir tokiu savo sąmoningu neveikimu pažeidė bendrovės ir jos kreditorių interesus, dėl ko jam kyla pareiga atlyginti pastariesiems atsiradusią žalą. Teismas laikė nereikšmingais atsakovo argumentus, kad 2012-2015 metų laikotarpiu bendrovė vykdė ūkinę – komercinę veiklą, mokėjo mokesčius valstybei bei darbo užmokestį darbuotojams, motyvuodamas tuo, kad šios aplinkybės nepaneigia fakto, kad nuo 2012 metų įmonės finansinė padėtis nuolat blogėjo, ji veikė nuostolingai, o didžiąją jos turto dalį sudarė trumpalaikis turtas – debitorių įsiskolinimai.
  6. Nustačius įmonės vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti kaltės prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė jokių argumentų, išskyrus teisiškai nereikšmingus, kuriais teigiama, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios pažeisti įmonės ir kreditorių interesus, nes kreditorių finansiniai reikalavimai atsirado dėl bendrovės debitorių savalaikio neatsiskaitymo, ir įrodymų, kurie paneigtų paminėtą prezumpciją.
  7. Vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi, kad juridinio asmens vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, kad atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013, 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014), teismas sprendė, kad atsakovo atlygintinas žalos dydis yra prilygintas BUAB „Lingetrans“ nepatenkintų kreditorių finansinių reikalavimų dydžiui, kurie susidarė 2014 – 2015 metų laikotarpiu, ir bankroto administravimo išlaidoms.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Atsakovas – A. L., apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nukrypo nuo pareigos motyvuotai atsakyti į visus esminius atsakovo argumentus, dėl ko padarė visiškai nepagrįstą išvadą, neva atsakovui pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kilo dar 2012 metų laikotarpiu. Tokia teismo išvada nepagrįsta faktiniais duomenimis, į bylą pateiktų įrodymų analize ir visapusišku jų įvertinimu. Teismas nevertino, kad bendrovė buvo įsteigta tik 2011 m. gegužės 19 d., kad pagrindinė įmonės veikla – logistikos paslaugų teikimas, išimtinai siejamas su trumpalaikiais kreditorių įsipareigojimais už transporto nuomą krovinių pervežimui. Bendrovės veikla buvo vykdoma padidintos rizikos sąlygomis – tam tikrą laikotarpį įmonė gali neturėti pakankamai lėšų, tačiau tai anaiptol nereiškia, kad verslo vykdymas šioje srityje yra neteisėtas, ar kad įmonės vadovas tokiomis sąlygomis organizuodamas įmonės veiklą atlieka neteisėtus veiksmus.
  2. Kreiptis į teismą 2012 metais, ar dar ankstesniu laikotarpiu, iki 2015 m. nebuvo jokio pagrindo – ilgalaikių įsipareigojimų kreditoriams įmonė neturėjo, debitorių įsiskolinimai įmonei su tam tikru pradelsimu buvo dengiami, niekas nereiškė reikalavimų dėl pradelstų mokėjimų ir į teismą dėl jų išieškojimo nesikreipė, priešingai, įmonė pati kreipėsi į teismą dėl debitorių vėlavimo atsiskaityti. Tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m iki 2014 metų įmonės vykdoma ūkinė – komercinė veikla buvo vykdoma nedidinant įsiskolinimų, priešingai nei sprendė teismas, pagrindžia atsakingą atsakovo veikimą ir tinkamą darbo įmonėje organizavimą.
  3. Visą ginčo laikotarpį įmonė vykdė įsipareigojimus, kreipėsi į teismą dėl debitorių skolų išieškojimo, pradelsti įmonės įsipareigojimai buvo trumpalaikiai ir niekada neviršijo pusės į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismas kritiškai nevertino ieškovės argumento, kad įmonės balanso duomenys pagrindžia įmonės nemokumą. Iš balansų nebuvo galima nustatyti, ar įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų, jei turėjo – kokiai sumai ir ar ši suma viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Neturėdamas tokių duomenų, teismas negalėjo padaryti pagrįstos išvados, kad atsakovo kreipimasis į teismą buvo nesavalaikis.
  4. Vien aplinkybė, kad pagal bendrovės balanso duomenis jau nuo 2012 metais jos (bendrovės) įsipareigojimai nežymiai viršijo turimą turtą, jokiu būdu nereiškia ir negali reikšti, kad visi šie įsipareigojimai arba bent jų dalis, viršijanti pusę į bendrovės balansą įrašyto turto vertės, buvo pradelsti. Jokių įrodymų, išskyrus 2012-2014 metų finansinės atskaitomybės duomenis, ieškovė į bylą nepateikė, nors būtent ji turėjo pareigą įrodyti, kad bendrovė buvo nemoki jau 2012 metais.
  5. Teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo panašaus pobūdžio byloje suformuotos praktikos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-692/2013).
  6. Teismas visiškai nepagrįstai, atkartodamas ieškovės teiginius, kaip neva teisiškai reikšmingą aplinkybę, akcentavo tai, kad 2012-2014 metais bendrovės didžiąją turto dalį sudarė trumpalaikis turtas – debitorių įsipareigojimai, kurių esą atgauti nėra jokių galimybių, motyvuojant tuo, kad to niekaip nepavyksta padaryti bendrovės bankroto administratoriui. Sprendžiant dėl bendrovės nemokumo momento nustatymo, esminę reikšmę turi pradelstų kreditorių finansinių reikalavimų įvertinimas bendrovės turimo turto atžvilgiu, o nesant įrodymų apie bendrovės pradelstas skolas, iš esmės neturi jokios teisinės reikšmės bendrovės turimo turto struktūros analizavimas.
  7. Bendrovės vykdytos veiklos specifika lėmė, kad didžiąją dalį jos turto sudarė trumpalaikis turtas, tačiau tai nereiškia, kad tokio turto vertė, sprendžiant bendrovės mokumo klausimą, nėra vertinama kartu su kitu bendrovės turtu. Ieškovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad buvo išnaudotos visos galimybės skoloms atgauti, tuo labiau, kad nebuvo bandoma skolų atgauti atsakovo vadovavimo bendrovei laikotarpiu. Be to, teismas visiškai nevertino, kad net jei ieškovė ir įrodytų, jog 2014 metų pabaigai kokia nors dalis debitorių skolų buvo sunkiai išieškomos ar beviltiškos, tai jokiu būdu nereikštų, kad šios ar kitos iš debitorių gautinos sumos buvo sunkiai išieškomos ar beviltiškos dar 2012 ar vėlesniais metais.
  8. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus, kad aplinkybė, jog bendrovė vykdo veiklą, didina pardavimo pajamas, netgi ir esant jos sunkiai finansiniai padėčiai, leidžia bendrovę vertinti kaip tokią, kuriai bankroto byla nėra keltina (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-108/2013).
  9. Teismų praktikoje dėl nesavalaikio kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo žala yra pripažįstama tik kreditorių finansinių reikalavimų padidėjimas per laikotarpį nuo tada, kai vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo iki bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Teismas visiškai nepasisakė ir nevertino argumentų, kad beveik visų ieškovės kreditorių reikalavimai atsirado tik 2014 metų pabaigoje – 2015 metų pradžioje, t. y. prieš pat atsakovui savo iniciatyva kreipiantis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o tai parodo, kad šių kreditorių finansinių reikalavimų nebuvo nei 2012 metais, nei vėlesniais metais, kai, teismo nuomone, atsirado atsakovui pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, teismas nenustatinėjo dėl tariamai savalaikio atsakovo nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo išaugusios bendrovės skolų sumos.
  10. Neaišku ir tai, kaip bendrovės faktiškai turėtos administravimo išlaidos yra susijusios su tariamu atsakovo savalaikiu nesikreipimu į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo, kai administravimo sąmata turėtų būti dengiama net ir tuo atveju, jeigu atsakovas anksčiau būtų pasikreipęs į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.
  11. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl to, kad bendrovė turi debitorių, kurie yra skolingi jai daugiau nei 42 000 Eur. Taigi tuo atveju, jeigu bankroto administratorius atgautų įsiskolinimus ar jų dalį administruojamai bendrovei, šių lėšų iš esmės pakaktų padengti didžiajai daliai, ar net visiems kreditorių finansiniams reikalavimams.
  12. Vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas.
  1. Ieškovė – BUAB „Lingetrans“, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Priešingai nei teigia atsakovas, teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir sprendime pasisakė dėl visų reikšmingų bylos aplinkybių, byloje yra įrodytos visos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti būtinos sąlygos.
  2. Į bylą pateikti bendrovės „Lingetrans“ finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina bendrovę ne tik faktiškai, bet ir ĮBĮ prasme buvus nemokia jau nuo 2012 metais, vertinant bendrovės turto ir turimų įsipareigojimų santykį laikotarpiu nuo 2012 iki 2015 metų; kasmet šis rodiklis vis blogėjo. Teismas tinkamai įvertino ir aplinkybę, kad didžiąją dalį bendrovės turto sudarė trumpalaikis turtas – per vienerius metus gautinos sumos.
  3. Bendrovės bankroto bylos iškėlimo dieną debitorių įsiskolinimai sudarė 26 838,65 Eur sumą. Iš visų gautinų sumų pavyko išieškoti 2 575,65 Eur. Be to, 2014 metų pabaigoje ir teikiant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovas buvo nurodęs 42 636,08 Eur dydžio abejotinas skolas, kurios bankroto bylos iškėlimo dieną jau buvo nurašytos.
  4. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad administratorius nesiekė išieškoti skolų teismine tvarka. Kreiptasi į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos debitorei UAB „Oprida“ iškėlimo, po ko pastaroji su bendrove atsiskaitė. Į teismą buvo kreiptasi ir dėl skolų iš debitorių UAB „Eurowest“, UAB „Transpex“ išieškojimo, tačiau pastarosioms buvo iškeltos bankroto bylos ir patvirtinti bendrovės finansiniai reikalavimai. Šiuo metu skolos nėra išieškotos tik iš užsienio debitorių – pretenzijos registruotais laiškai atitinkamiems skolininkams anglų ir rusų kalbomis buvo išsiųstos, tačiau atsiliepę skolininkai su skolomis nesutinka, o bankroto administratorius neturi galimybės pasinaudoti Europos mokėjimo įsakymo išdavimo procedūra ar bylinėtis užsienio teismuose.
  5. Iš nurodytos informacijos apie bendrovės debitorius galima prieiti prie išvados, kad bendrovės balanse buvo apskaitomos debitorių skolos, kurių realiai atgauti nėra jokių galimybių, prieš keliant bankroto bylą nemaža dalis jų buvo nurašyta. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovas, kaip buvęs bendrovės vadovas, laiku nesiėmė būtinų veiksmų susidariusiems debitorių įsiskolinimams išieškoti, žinodamas apie tai, kad įmonė neturi realaus turto, kuris galėtų būti panaudotas kreditorių finansiniams reikalavimams padengti, sudarinėjo naujus sandorius, prisiėmė naujus įsipareigojimus.
  6. Visi likę nepatenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai bankroto byloje yra susidarę po 2013 m. sausio 1 d. ir pagrįstai traktuojami kaip padaryta atsakovo žala įmonei.
  1. Tretieji asmenys: UAB „Šalauta“, SIA „Baltic Sistem“, UAB „VIVI Transport“, UAB „Autokaravanas“, A. Vitkausko personalinė įmonė, UAB „Armyga“ atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko ieškovės atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5Dėl naujų įrodymų priėmimo ir žodinio bylos nagrinėjimo

  1. Atsakovas 2017 m. gegužės 2 d. pateikė prašymą dėl naujai gautų įrodymų priėmimo ir žodinio bylos nagrinėjimo skyrimo. Motyvuodamas tuo, kad ieškovė pirmosios instancijos teismui nepateikė byloje įrodymų apie UAB „Lingetrans“ pradelstus įsipareigojimus ginčui aktualiu laikotarpiu, atsakovas teigia po bylos išnagrinėjimo susipažinęs su bankroto administratoriaus turimais bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentais, iš kurių paaiškėjo, kad 2013 metais UAB „Lingetrans“ pradelsti įsipareigojimai kreditoriams neviršijo pusės bendrovės 2013 metų balanse apskaityto turto, kad 2013 m. gruodžio 31 d. bendrovė kasoje ir bankuose turėjo apie 37 650,60 Eur laisvai disponuojamų lėšų. Nurodytais dokumentais atsakovas nedisponavo, todėl jų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, o objektyvi būtinybė su jais susipažinti kilo tik teismui priėmus atsakovui nepalankų teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo priimti naujus įrodymus.
  2. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  3. Pagal įstatymo leidėjo suformuluotas įrodinėjimo pareigas bei jų paskirstymo civiliniame procese taisykles (CPK 12, 178, 179 str.), įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, t. y. ieškovui – ieškinio faktinį pagrindą, atsakovui – priešieškinio, atsikritimo į ieškinį faktinį pagrindą. Taigi siekdamas paneigti ieškovės poziciją dėl bendrovės „Lingetrans“ nemokumo jau nuo 2012 metų bei atsiliepime į ieškinį ir kituose procesiniuose dokumentuose teigdamas, kad dėl įmonės nemokumo spręsti galima tik turint duomenis apie įmonės turto ir pradelstų įsipareigojimų kreditoriams santykį, atsakovas turėjo pareigą teikti pirmosios instancijos teismui įrodymus, patvirtinančius tokius jo atsikirtimus ieškovės argumentams.
  4. Be to, proceso teisės normos įpareigoja šalis visus turimus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, pateikti pasirengimo nagrinėti bylą teisme stadijos metu (CPK 226 str.), todėl atsakovas nepagrįstai savo įrodinėjimo teisę (pareigą) sieja su jam nepalankaus teismo sprendimo priėmimo momentu ir bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Nors apeliacinės instancijos teismas yra ne tik teisės, bet ir fakto instancija, apeliacinio proceso paskirtis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal byloje jau esančius ir teismo ištirtus bei įvertintus duomenis (CPK 306 str. 1 d. 2 d., 312 str.), o naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas (CPK 314 str.).
  5. Nors atsakovas akcentuoja, kad bendrovės buhalteriniai dokumentai buvo bankroto administratoriaus, t. y. priešingos šalies atstovo, dispozicijoje, kaip matyti iš prašyme dėl naujų įrodymų priėmimo pateiktos informacijos, administratorius ar kiti ieškovės atstovai nesudarė atsakovui jokių kliūčių susipažinti su nurodytais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad galimybę pateikti aptariamus dokumentus atsakovas turėjo ir pirmosios instancijos teisme, tačiau tokia teise nepasinaudojo, dėl ko turi prisiimti tokius savo procesinio neveikimo padarinius (CPK 177, 178 str.).
  6. Iš to, kas pasakyta, nėra CPK 314 straipsnio taikymo sąlygų, dėl ko prašymas priimti naujus įrodymus netenkinamas. Esančių byloje įrodymų pakanka nustatyti faktinę įmonės finansinę situaciją.
  7. Apeliacinis skundas žodinio proceso tvarka gali būti nagrinėjamas tik išimtine tvarka (CPK 322 str.). Būtinybė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenustatyta.
  8. Pirma, kartu su skundu pateiktus naujus įrodymus, kurių ištyrimo poreikį žodinio proceso tvarka akcentuoja atsakovas, atsisakyta priimti. Antra, skunde iš esmės keliami netinkamai, nepakankamai teismo ištirtų ginčo faktinių aplinkybių, byloje surinktų įrodymų vertinimo klausimai. Tokių skundo argumentų pagrįstumą teisėjų kolegija gali įvertinti remdamasi bylos medžiaga; tam nėra būtina pakartotinai išklausyti šalis dėl jų pozicijos kaip turėtų būti vertinamos atitinkamos faktinės aplinkybės, įrodymai. Trečia, prašymą apklausti liudytoja buvusią UAB „Lingetrans“ buhalterę – M. R., atsakovas galėjo pareikšti pirmosios instancijos teisme, tačiau tokia procesine teise nepasinaudojo.

6Dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo

7Apeliacinis skundas tenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
  2. Šioje byloje keliamas klausimas dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo civilinės atsakomybės tuo pagrindu, kad jis laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, dėl ko susidarė ir liko nepadengtos skolos kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas pareikštą ieškinį patenkino – priteisė ieškovei BUAB „Lingetrans“ iš atsakovo A. L. 49 652,50 Eur žalos, į kurią buvo įtraukta ne tik teismo patvirtinta bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų suma (47 312,50 Eur), bet ir administravimo išlaidos (2 340 Eur), atlyginimo. Apeliaciniame skunde atsakovas, nesutikdamas su teismo išvada dėl jo civilinės atsakomybės taikymo sąlygų egzistavimo, kelia įrodymų vertinimo taisyklių, teismo pareigos motyvuoti sprendimą pažeidimo, ginčui aktualios teismų praktikos netinkamo taikymo klausimus.
  3. Įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turi pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.). Laiku nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovas prisiima riziką dėl pareigos padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.). Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vadovui nustatyta dėl to, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos šiems kreditoriams), tiek naujų potencialių kreditorių (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės mokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas) interesus. Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai ar neveikimas neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visų įmonės prievolių pavėluotą vykdymą skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 str. 7 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-496/2013, 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3k-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
  4. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011). Kitaip nei žalingo verslo sprendimo ar fiduciarinių pareigų pažeidimo atveju, kai vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl didelės kaltės (tyčios) siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 str. 1 d. nuostatų nevykdymą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).
  5. Civilinės atsakomybės prasme pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Bankroto byla keliama nustačius vieną iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 ir 2 punktuose įtvirtintų pagrindų, todėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta įmonės vadovo, savininko pareiga sisteminio ĮBĮ nuostatų aiškinimo kontekste reiškia pareigą kreiptis į teismą įmonei tapus nemokia ĮBĮ prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014; 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014).
  6. Įmonės nemokumas yra tokia įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Tai yra vienas iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų pagrindų iškelti bankroto bylą. Įmonės nemokumas gali būti nustatytas išanalizavus jos ūkinės finansinės veiklos rezultatus, kurie atsispindi finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose (įmonės balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, kapitalo pokyčių ataskaitoje, pinigų srautų ataskaitoje bei aiškinamajame rašte ir kituose įmonės finansinės veiklos rezultatus atspindinčiuose dokumentuose), turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę.
  7. Nagrinėjamu atveju ieškovė įrodinėjo, kad UAB „Lingetrans“ nemoki buvo jau 2012 metais ir atsakovas po nurodytų metų finansinės atskaitomybės dokumentų sudarymo, t. y. 2013 metų pradžioje, privalėjo inicijuoti jo vadovaujamos bendrovės bankroto bylos iškėlimą. Kadangi ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą atsakovas įvykdė tik 2015 metais, tokiu savo neveikimu bendrovei ir jos kreditoriams padarė 49 652,50 Eur žalą. Tokio ieškinio reikalavimo pagrįstumą BUAB „Lingetrans“ iš esmės įrodinėjo tik bendrovės 2012-2014 metų bei 2015 m. balandžio 8 d. finansinės atskaitomybės duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad nurodyti duomenys nebuvo pakankami visapusiškai spręsti dėl bendrovės nemokumo ir apelianto pareigos pastarajai inicijuoti bankroto bylos iškėlimą atsiradimo momento.
  8. Nors formaliai vertinant nurodytų laikotarpių UAB „Lingetrans“ finansinės atskaitomybės duomenis, iš kurių matyti, kad tiek 2012-2014 metais, tiek 2015 metų pirmąjį ketvirtį bendrovės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai viršijo į balansus įrašytas turto vertes, kad bendrovė nurodytais laikotarpiais veikė nuostolingai, būtų galima spręsti, kad UAB „Lingetrans“ buvo nemoki jau 2012 metais, tačiau teisinę reikšmę sprendžiant įmonės (ne)mokumo klausimą turi šių rodiklių realumas. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014).
  9. Teisingai atsiliepime į ieškinį ir kituose procesiniuose dokumentuose akcentavo apeliantas, kad sprendžiant dėl įmonės nemokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme, reikšmingas ne balanse apskaitytų trumpalaikių ar ilgalaikių įmonės įsipareigojimų ir mokėtinų sumų dydis, o tai kiek iš paminėtų įsipareigojimų kreditoriams yra pradelsti, t. y. įsipareigojimai, kurių mokėjimų terminai jau yra suėję. Būtent šio rodiklio ir įmonės turto santykis yra aktualus ir teisiškai reikšmingas sprendžiant jos (ne)mokumo klausimą. Nors ši aplinkybė ieškovei, atstovaujamai advokatės ir bankroto administratoriaus, neabejotinai buvo žinoma, jokių įrodymų apie pradelstus UAB „Lingetrans“ įsipareigojimus ginčui aktualiu laikotarpiu į bylą nebuvo pateikta, išskyrus paminėtus finansinės atskaitomybės duomenis ir 2012 metų PVM sąskaitų – faktūrų registro išrašus, nepaisant to, kad po bankroto bylos iškėlimo visi bendrovės buhalterinės atskaitomybės ir kiti dokumentai turėjo būti bankroto administratoriaus dispozicijoje (CPK 12, 178 str.). Nors praktikoje neretai pasitaiko atvejų, kai juridiniam asmeniui iškėlus bankroto bylą jo valdymo organai nevykdo ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytos pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus, nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė byloje nenustatyta. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų apie UAB „Lingetrans“ bankroto bylą matyti, kad administratorius nesikreipė į teismą, prašydamas taikyti apeliantui sankcijas dėl ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytos pareigos nevykdymo (CPK 179 str. 3 d.). Taigi spręsti, kad ieškovė negalėjo teismui pateikti duomenų apie pradelstus UAB „Lingetrans“ įsipareigojimus kreditoriams nuo 2012 metų iki bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo ar kitų bendrovės finansinę padėtį apibūdinančių dokumentų, teisėjų kolegija neturi pagrindo (CPK 177, 185 str.).
  10. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikti į bylą duomenys neįrodo teismo konstatuotų aplinkybių, kad UAB „Lingetrans“ buvo nemoki jau 2012 metais, o apeliantui pareiga inicijuoti bendrovės bankroto bylą kilo 2013 m. sausio 1 d.
  11. Sutiktina su apeliantu, kad teismas nepagrįstai formaliai vertino 2012-2014 metų ir 2015 m. balandžio 4 d. balansų bei pelno (nuotolių) ataskaitų duomenis, neatsižvelgdamas nei į bendrovės vykdytos veiklos specifiką nei į kitas pastarojo nurodytas bendrovės (ne)mokumo vertinimui reikšmingas aplinkybes. Viešai prieinami duomenys įrodo faktinę aplinkybę, kad UAB „Lingetrans“ bendrovė veikė transporto srityje, teikė krovinių gabenimo ir ekspedijavimo paslaugas. Atsižvelgiant į nurodytos srities ūkinių – komercinių santykių specifiką (CK 6.807-829 str.), taip pat ir į tai, kad atsiskaitymai už suteiktas vežimo, ekspedijavimo ar kitas susijusias paslaugas gali priklausyti nuo daugelio veiksnių, logiška, kad pagrindinį tokia veikla užsiimančios įmonės turtą sudaro trumpalaikis turtas – per vienerius metus gautinos sumos (debitorių įsiskolinimai). Tuo labiau, jeigu tokia įmonė nurodytos srities rinkoje nėra didelė ir neseniai įsisteigusi, tikėtina, kad ji neturės sukaupusi ilgalaikio materialaus turto, kuris, atsižvelgiant į UAB „Lingetrans“ vykdytos veiklos specifiką, jai nėra būtinas.
  12. Aktualu ir tai, UAB „Lingetrans“ buvo įsteigta tik 2011 m. gegužės 19 d., todėl mažai tikėtina, kad nedidelės ir vos pradėjusios veiklą vykdyti, nepatyrusios įmonės 2012 metų finansiniai rodikliai bus teigiami ir leis spręsti apie gerą įmonės finansinę padėtį. Priešingai, atitinkamą veiklą pradėjusi įmonė neturi tiek patirties, reputacijos ar klientų, kiek patyrusios ir ilgą laiką veiklą vykdančios įmonės, todėl neretai susiduria su finansiniais sunkumais. Apie tai, ar UAB „Lingetrans“, įsiteigta 2011 m. gegužės 19 d., sugebėjo susidoroti su finansiniais sunkumais, kurie neretai būdingi kiekvienai veiklą pradėjusiai vykdyti įmonei, taip pat ir dėl jos (ne)mokumo momento nustatymo, neturėjo būti sprendžiama vien remiantis finansinės atskaitomybės duomenimis, tik tokiais kaip balansais ir pelno (nuostolių) ataskaitos. Nepaisant to, kad visų bendrovės balansų duomenys patvirtina, jog jos trumpalaikiai įsipareigojimai ir per vienerius metus mokėtinos sumos viršijo jos turto vertę, minėta, kad sprendžiant dėl įmonės (ne)mokumo aktualus pradelstų įmonės skolų dydis ir turto santykis. Be to, nagrinėjamu atveju aktuali ir paminėtuose finansiniuose dokumentuose užfiksuota aplinkybė, kad nuo 2013 metų UAB „Lingetrans“ trumpalaikiai įsipareigojimai mažėjo. Nors kartu su šiuo finansiniu rodikliu tolygiai mažėjo ir bendrovės turto apimtis, paminėta aplinkybė patvirtina apelianto teiginį, kad nepaisant finansinių sunkumų, bendrovė iki pat 2015 metų pirmojo ketvirčio vykdė veiklą, generavo pajamas. Tokią išvadą patvirtina ir kiti bylos bei viešai prieinami duomenys – 2015 m. kovo mėnesį bendrovė turėjo 4 darbuotojus, jos darbuotojų skaičius nuo 2012 metų iki bankroto bylos iškėlimo svyravo nuo 4 iki 6; bendrovė nurodytu laikotarpiu vykdė atsiskaitymus su darbuotojais, mokėjo mokesčius valstybei, inicijavo debitoriams teisminius procesus dėl skolų priteisimo (CPK 179 str. 3 d.). Ieškovė to nepaneigė. Iš esmės visi teismo patvirtinti BUAB „Lingetrans“ kreditorių finansiniai reikalavimai pagal ieškovės į bylą pateikus duomenis susidarė 2014 metų pabaigoje – 2015 metų pradžioje, todėl sprendžiama, kad bendrovė iki 2014 metų pabaigos vykdė įsipareigojimus kreditoriams. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, mažai tikėtina, kad jeigu UAB „Lingetrans“ jau 2012 metais būtų buvusi nemoki, nevykdžiusi jokių atsiskaitymų su kreditoriais ir tik prisiėmusi arba didinusi savo finansinius įsipareigojimus, kreditoriai nebūtų inicijavę jai bankroto bylos iškėlimo. Tokių kreditorių iniciatyvų teismų informacinės sistemoje LITEKO neužfiksuota (CPK 179 str. 3 d.).
  13. Pirmosios instancijos teismo akcentuoti UAB „Lingetrans“ turto sudėties duomenys, t. y. tai, kad iš esmės visą bendrovės turtą sudarė trumpalaikis turtas – debitorių įsiskolinimai, nepaisant to, kad bendrovė tokiu turtu realiai nedisponuoja, savaime neįrodo UAB „Lingetrans“ nemokumo nuo 2012 metų aplinkybės. Tuo labiau, kad iš anksčiau paminėtų bylos duomenų nėra pagrindo spręsti, jog turto sudėtis būtų trukdžiusi bendrovei vykdyti veiklą. Be to, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys įrodo apelianto argumentą, kad bendrovė nebuvo pasyvi kreditorė ir ėmėsi skolų išieškojimo veiksmų iš tų debitorių, kurie nesutiko savo skolinių prievolių įvykdyti geruoju (CPK 179 str. 3 d.).
  14. Aptarti bylos duomenys, vertinant juos kartu su teismų praktikoje vyraujančia pozicija, kad poreikis išsaugoti rinkoje veikiančią ir pajėgią iš esmės savarankiškai funkcionuoti įmonę, kai jos finansiniai sunkumai nėra akivaizdžiai pastovaus pobūdžio, yra socialiai reikšmingesnis už siekį likviduoti tokią įmonę, apeliacinės instancijos teismui nesudaro pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantas jau 2013 m. sausio 1 d. turėjo pareigą inicijuoti UAB „Lingetrans“ bankroto bylą. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžiama, kad tokia pareiga apeliantui kilo ne anksčiau kaip 2015 metų pradžioje, kurią jis nurodytu laikotarpiu ir įvykdė – 2015 m. vasario 23 d. pateikė Vilniaus apygardos teismui pareiškimą dėl bankroto bylos jo vadovaujamai bendrovei iškėlimo. Iš to, kas pasakyta sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl apelianto civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – neteisėtų veiksmų, egzistavimo, pripažintina nepagrįsta.
  15. Konstatavus, kad apeliantas neatliko neteisėtų veiksmų – nepažeidė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos UAB „Lingetrans“ iškėlimo, teisinės prasmės netenka teismo išvadų dėl kitų apelianto civilinės atsakomybės sąlygų (žalos, priežastinio ryšio) egzistavimo vertinimas, tačiau trumpai pasisakoma dėl teismo pozicijos apie iš apelianto ieškovei priteistos žalos dydžio, nes, spręsdamas dėl šios civilinės atsakomybės sąlygos, teismas netinkamai pritaikė nurodytam klausimui aktualią teismų praktiką.
  16. Nors skundžiamame sprendime teismas pacitavo kasacinio teismo išaiškinimus, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei ir jos kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013, 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014), teismas sutiko su ieškove, kad apelianto UAB „Lingetrans“ ir jos kreditoriams padaryta žala yra lygi ne tik bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumai, bet ir bankroto proceso metu patirtų nepadengtų administravimo išlaidų sumai. Tokios teismo pozicijos nepagrįstumą ir neteisėtumą įrodo keletas aplinkybių.
  17. Pirma, pagal teismo paminėtose kasacinio teismo bylose pateiktų išaiškinimus sprendžiama, kad, svarstant atsakovo neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos dydį, turi būti nustatinėjama įmonės bendra nuo pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo išaugusių skolų suma, kuri liks nepadengta, nes įmonės vadovas atsako tik už žalos padidėjimą, kuris atsirado dėl jo neteisėto delsimo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kaip pasikeitė (padidėjo) kreditorių finansinių reikalavimų dydis nuo jos deklaruoto UAB „Lingetrans“ nemokumo 2012 m. iki bankroto bylos šiai bendrovei iškėlimo. Nesant nurodytų duomenų byloje, teismas, konstatavęs neteisėtus apelianto veiksmus, neturėjo pagrindo dėl to kilusios žalos prilyginti bendrovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumai. Tuo labiau, kad iš į bylą pateiktų duomenų matyti, kad iš esmės visi teismo patvirtinti bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai susidarė 2014 metų pabaigoje – 2015 metų pradžioje, nors teismas konstatavo, kad pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo apeliantui kilo dar 2013 m. sausio 1 d.
  18. Antra, administravimo išlaidų suma, priešingai nei sprendė teismas, nelaikytina dėl pavėluoto kreipimosi iškelti įmonei bankroto bylą įmonės valdymo organo (dalyvio) padaryta žala įmonei. Įmonės valdymo organo (dalyvio) civilinei atsakomybei taikyti būtina tiesioginio priežastinio ryšio tarp neteisėtų jo veiksmų (neveikimo) ir įmonei bei jos kreditoriams kilusios žalos sąlyga (CK 6.247 str.). Administravimo išlaidos nepriskirtinos įmonės valdymo organo (dalyvio) neteisėtų veiksmų rezultatams, nes jos būtų susidariusios nepriklausomai nuo bankroto bylos inicijavimo momento ar kitų galimų neteisėtų tokio asmens veiksmų. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-412-381/2016).
  19. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad byloje neįrodyti atsakovo A. L. – buvusio UAB „Lingetrans“ vadovo, neteisėti veiksmai dėl laiku neinicijuoto bankroto bylos nurodytai bendrovei iškėlimo. Taikyti atsakovui civilinę atsakomybę nėra pagrindo.
  20. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas, reglamentuojančias įmonės vadovo civilinę atsakomybę pavėluoto kreipimosi į teismą dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo ir proceso teises normas, reglamentuojančias įrodinėjimo procesą byloje bei nagrinėjamam ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką. Skundžiamas teismo sprendimas naikintinas ir paminėtų motyvų pagrindu priimtinas naujas sprendimas – ieškovės BUAB „Lingetrans“ ieškinys atsakovui A. L. atmetamas.

8Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.). Apeliacinį skundą patenkinus ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 5 d.). Ieškovės ir trečiųjų asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
  2. Iš teismui pateiktų dokumentų (PVM sąskaitų faktūrų ir banko sąskaitų išrašų) matyti, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme patyrė 2 651,11 Eur (už susipažinimą su bylos medžiaga, atsiliepimo į ieškinį, tripliko parengimą, dalyvavimą teismo posėdžiuose, informacijos surinkimą) advokato pagalbos išlaidų. Kai kurios iš atsakovo patirtų išlaidų (susipažinimas su bylos medžiaga, dalyvavimas teismo posėdžiuose) viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ (toliau – rekomendacijos) nustatytus maksimalius dydžius, todėl nurodyta išlaidų suma, nenustačius aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą viršyti rekomendacijose nustatytus maksimalius paminėtų išlaidų dydžius, atitinkamai mažintina iki 1 800 Eur. Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovės BUAB „Lingetrans“ administravimui skirtų lėšų.
  3. Atsakovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovės ir apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 177, 178 str.) ir dėl nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiama.

9Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

  1. Priėmus naują teismo sprendimą, kuriuo ieškovės BUAB „Lingetrans“ ieškinys atsakovui A. L. atmetamas, panaikintinos pirmosios instancijos teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartimi pastarajam pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo pakeistos Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi (CPK 150 str. 2 d.).

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

11Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lingetrans“ ieškinį atsakovui A. L. dėl žalos atlyginimo atmesti.

12Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lingetrans“ (j. a. k. 302628163) administravimui skirtų lėšų atsakovui A. L. (a. k. ( - ) 1 800 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

13Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartimi atsakovui A. L. (a. k. ( - ) pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, kurios pakeistos Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi.

Proceso dalyviai
Ryšiai