Byla 2-108/2013
Dėl žalos atlyginimo, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui A. A., civilinės bylos Nr. 2-400-280/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vyto Miliaus ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kupsta“ ir atsakovų A. Z., G. V., J. P. bei D. T. atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kupsta“ ieškinys atsakovams A. Z., G. V., J. P. bei D. T. dėl žalos atlyginimo, byloje dalyvaujant trečiajam asmeniui A. A., civilinės bylos Nr. 2-400-280/2012.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje sprendžiamas įmonės vadovo bei jos dalyvių (akcininkų) civilinės atsakomybės klausimas dėl ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo savalaikio neįvykdymo.

5Ieškovas BUAB „Kupsta“ prašė priteisti iš atsakovų solidariai 632 843 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei apriboti atsakovų teisę eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas 3 metų laikui nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

6Panevėžio apygardos teismo 2009-12-18 nutartimi pagal VSDFV Kupiškio skyriaus ieškinį UAB „Kupsta“ iškelta bankroto byla, 2010-06-28 teismo nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

7Ieškovas nurodė, kad atsakovai –bendrovės akcininkai ir vadovai dar 2008 m. privalėjo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Kupsta“, kuri tuo metu jau buvo nemoki, nes apskaitė turto už 686 312 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos siekė 535 935 Lt. Nevykdydami pareigos inicijuoti įmonės bankroto bylą, atsakovai padarė žalą, nes įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Prašomos priteisti žalos dydį (632 843 Lt) sudaro skirtumas tarp ieškovo skolų sumos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai (716 297 Lt) ir likusio ieškovo turto sumos (83 454 Lt).

8Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad bendrovė 2007 m. pabaigoje buvo moki, vykdė ūkinę-komercinę veiklą, pirko daiktus, naudojosi banko kreditais, dengė skolas. Bendrovės finansinė padėtis iš esmės pablogėjo tik 2009 metais, kai nebuvo sudaryta sutartis pagal konkursui pateiktą pasiūlymą Aukštupėnų gyvenvietės nuotekų tinklų statybai. Iki bankroto bylos iškėlimo bendrovė tikėjosi, vykdydama ūkinę-komercinę veiklą, atsiskaityti su kreditoriais.

9II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10Panevėžio apygardos teismas 2012 m. birželio 22 d. nutartimi ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nutarė priteisti solidariai iš atsakovų A. Z., G. V., J. P. ir D. T. 47 029,78 Lt žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios sumos už laiką nuo 2011-11-22 iki visiško priteistos sumos sumokėjimo bankrutavusiai UAB „Kupsta“, apriboti atsakovams A. Z. ir G. V. teisę eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas 3 metų laikui nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos.

11Teismas nustatė, jog atsakovas A. Z. nėra bankrutavusios UAB „Kupsta“ akcininkas, jis dirbo bendrovės vadovu nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d., kai įsiteisėjo nutartis iškelti bankroto bylą UAB „Kupsta“, atsakovas G. V. valdo 33,33 procentus visų bendrovė akcijų, bendrovės vadovu jis dirbo iki 2008 m. vasario 6 d., atsakovai D. T. ir J. P. valdo po 33,33 procentus bendrovės akcijų. Atsakovė D. T. pas ieškovą niekada nedirbo, ją, kaip akcininkę, santykiuose su UAB „Kupsta“ atstovavo pagal įgaliojimą tretysis asmuo nagrinėjamojoje byloje jos brolis A. A.. Atsakovas J. P. bendrovėje dirbo projektų vadovu. Nutartimi iškelti bankroto bylą UAB „Kupsta“ nustatyta, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėn. bendrovė yra nemoki, nes nesumokėjo VSDFV Kupiškio skyriui įmokų nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio, skolos, pagal vadovo pateiktus duomenis teismui, tiekėjams siekė 303 241 Lt, bendrovės darbuotojams -83 809 Lt, VSDF biudžetui- 26 530 Lt, nurodė turinti turto už 43 874,29 Lt.

12Teismas sprendė, kad bylos duomenimis, dar iki bankroto bylos iškėlimo bendrovė, jau būdama nemoki, perleisdavo dalį turto už skolas, (daugiausia turto tokiu būdu įgijo UAB „Rinota“, D. T. atstovas A. A.), darydavo skolų įskaitymus, 2009 m. pradžioje nusprendė paimti naują kreditą, įkeisti turtą, grąžinti skolą bendrovės akcininkams po 10 000 Lt. Po to, kai VSDFV Kupiškio skyrius įspėjo apie bankroto bylos iniciavimą, akcininkai 2009-10-13 akcininkų susirinkime, nedalyvaujant atsakovui G. V., nusprendė pardavinėti turimą turtą. Turtas buvo parduodamas ir patiems akcininkams arba su jais susijusiems asmenims, be to, jis dauguma atveju buvo perleidžiamas už skolas, taigi lėšų už parduodamą turtą negauta. Teismo vertinimu, šie veiksmai priežastiniu ryšiu susiję su nepatenkintais bankroto procedūrų metu darbuotojų reikalavimais, nes iš esmės bendrovė, būdama nemoki, užbaiginėjo objektus, gautas lėšas naudojo savo nuožiūra: grąžino sau skolas, o kitiems asmenims jas didino. Teismas nesutiko su atsakovų argumentu, jog bendrovė bankrutavo dėl to, kad nebuvo sudaryta sutartis, laimėjus konkursą dėl Aukštupėnų gyvenvietės vandentiekio ir nuotekų tinklo išplėtimo, ir negauta pagal ją planuotų pajamų, nurodęs, kad sutartis turėjo būti pasirašyta 2008 m. lapkričio mėn., bet nepasirašyta iki 2009 m. spalio mėn., o 2009 m. UAB „Kupsta“ nutraukė lizingo sutartį, nebeatsiskaitinėjo tiesiogiai su kreditoriais, priklausančias debitorines skolas pervesdavo į kreditorių sąskaitas, sudarinėjo trišalius užskaitymus, pradėjo pardavinėti turtą, tiesiogiai naudojamą veikloje. Teismas darė išvadą, kad bankroto byla turėjo būti inicijuojama 2009 m. pradžioje, kai bendrovė nebeturėjo apyvartinių lėšų, nebegalėjo mokėti darbo užmokesčio darbuotojams.Teismo vertinimu, akcininkai buvo pastoviai informuojami apie bendrovės finansinę padėtį, jie turėjo galimybę, būdami atidūs ir rūpestingi, žinoti, ar bendrovė moki.

13Teismas sprendė, kad ieškovas prašomos priteisti 632 843 Lt žalos padarymo vien tik atsakovų neteisėtais veiksmais pakankamai nepagrindė, o abejonių dėl žalos, patirtos laiku neinicijavus bankroto bylos iškėlimo, nekelia 47 029,78 Lt nuostoliai, kuriuos sudaro likę nepatenkinti darbuotojų reikalavimai.

14Kadangi pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui, atsakovai – įmonės akcininkai ir vadovai privalo atsakyti solidariai. Teismas sprendė, kad atsakyti už bendrovei padarytą žalą turi visi akcininkai, nes nė vienas jų neginčijo priimtų akcininkų nutarimų, vadinasi, su jais sutiko ir neprieštaravo atliekamiems veiksmams. G. V. vadovu dirbo iki 2008 m. pradžios, todėl jis kaip vadovas nagrinėjamu atveju neturi atsakyti, o atsakomybėn traukiamas kaip bendrovės akcininkas.

15Teismas tenkino ieškovo reikalavimą apriboti atsakovų G. V. ir A. Z. teisę eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas trims metams, konstatavęs, kad jie nesilaikė įstatymo įpareigojimo, o jų veikla tiek praeityje, tiek šiuo metu susijusi su vadovavimu įmonėms. D. T. ir J. P. tiesiogiai vadovaujamo darbo juridiniams asmenims nedirbo ir nedirba, todėl nėra pagrindo jiems taikyti ribojimų.

16III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai

17Atskiruoju skundu ieškovas bankrutavusi UAB „Kupsta“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti dalyje, kurioje ieškinys atmestas ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo ieškinį tenkinti pilnai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Nors teismas konstatavo, kad atsakovai nevykdė pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nustatydamas priteistinos žalos dydį, teismas nepagrįstai atsižvelgė tik į pirmos eilės (darbuotojų) bankroto procedūros eigoje nepadengtų kreditorinių reikalavimų dydį

    18, o ne į bendrą ieškovo nepadengtų kreditorinių reikalavimų dydį. Tuo buvo pažeista Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 4 dalies nuostata, nustatanti, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo, įmonėje turintis teisę priimti atitinkamus sprendimus, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad buvo pavėluota pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011 suformuotos pozicijos, kad įmonei ir kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis.

  2. Teismas nepagrįstai netaikė ribojimo eiti juridinių asmenų vadovavimo pareigas atsakovams D. T. ir J. P., nes įstatymas nesieja šios sankcijos taikymo su kaltų asmenų tiesioginiu vadovaujamo darbo juridiniams asmenims atlikimu praeityje ir dabartiniu metu, o ribojimas atlikti viešo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas taikomas į ateitį.

19Atskiruoju skundu atsakovas A. Z. prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti dalyje, kurioje patenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atsakovo A. Z. atžvilgiu atmesti visiškai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas netinkamai įvertino atsakovų veiksmus. Byloje apklaustos liudytojos – buvusios įmonės vyriausiosios finansininkės patvirtino, kad bendrovė iki pat bankroto bylos iškėlimo ruošėsi vykdyti Aukštupėnų gyvenvietės nuotekų tinklų statybos projektą, iš kurio gautų lėšų būtų buvę galima atsiskaityti su kreditoriais, taip pat baiginėjo kitus statybos darbų projektus, buvo parduodamas bendrovei nereikalingas turtas ir atsiskaitoma su kreditoriais. 2009-07-24 akcininkų susirinkime buvo sumažintas apelianto, tuo metu buvusio įmonės vadovu, atlyginimas, jis bendrovei paskolino 10 000 Lt asmeninių lėšų, kurių neatsiėmė. Teismo išvada, kad akcininkai atsiėmė suteiktas bendrovei paskolas, yra nepagrįsta, nes akcininkai suteiktų paskolų neatsiėmė ir yra įtraukti į kreditorių sąrašus. Apelianto elgesys patvirtina, jog jis elgėsi sąžiningai, o jo veiksmai buvo adekvatūs susiklosčiusiai situacijai.
  2. Teismo priteista žala – 47 029,78 Lt neišmokėtas darbuotojams atlyginimas nėra žala. Bendrovė veiklą vykdė iki pat bankroto bylos iškėlimo, gaunamos pajamos buvo naudojamos prekių pirkimui, atsiskaitymui su kreditoriais. Tik iškėlus bankroto bylą svarbus atsiskaitymo eiliškumas, o iki bankroto bylos iškėlimo dėl atsiskaitymo eiliškumo sprendžia pats skolininkas.

20Atskiruoju skundu atsakovas G. V. prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti dalyje dėl ieškinio patenkinimo jo atžvilgiu ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti arba perduoti klausimą ginčijamoje dalyje pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas pažeidė CPK 259 straipsnio 1 dalį, nes ieškinys buvo nagrinėjamas ne bankroto byloje, todėl turėjo būti priimtas sprendimas, o ne nutartis.
  2. Teismo išvada, kad apeliantas buvo informuotas apie blogą įmonės finansinę padėtį, yra nepagrįsta ir ją paneigia byloje esantys akcininkų susirinkimo protokolai. Apeliantas nuo 2008 m. vasario mėnesio buvo nušalintas nuo įmonės reikalų, 2009-07-24 ir 2009-10-13 akcininkų susirinkimuose nedalyvavo, juose priimti nutarimai iki ginčo nagrinėjimo teisme jam nebuvo žinomi, tai, kad įmonės vadovas žinojo, jog neatsiskaitoma su darbuotojais, nereiškia, kad šią aplinkybę žinojo ir akcininkas. 2009-02-12 akcininkų susirinkime priimti sprendimai nepatvirtina blogos įmonės finansinės padėties, nes susirinkimo dienai finansinė atskaitomybė nebuvo parengta ir/ar akcininkams pateikta, sprendimas imti kreditą neįrodo įmonės nemokumo, be to, esant nemokumui, bankas kredito nebūtų suteikęs, o sprendimas grąžinti akcininkams po 10 000 Lt paskolintų lėšų priimtas su sąlyga, kad bus vykdomas tik esant laisvų lėšų. Apeliantas skolos neatsiėmė.
  3. Teismas nepagrįstai apribojo teisę būti juridinio asmens vadovu, nes apeliantas įstatymo nepažeidė, informacijos apie įmonės nemokumą neturėjo, todėl negalėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

21Atskiruoju skundu atsakovai J. P. ir D. T. prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti dalyje dėl ieškinio patenkinimo jų atžvilgiu ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Ieškovas savo reikalavimą kildina iš 2007-12-31 ieškovo balanso duomenų, tačiau neįrodė, kad tuo metu (2007-12-31) ieškovas buvo nemokus. Teismas, konstatavęs, kad bankroto byla turėjo būti inicijuojama 2009 m. pradžioje, peržengė pareikštų reikalavimų ribas, nes ieškinį tenkino kitu negu nurodė ieškovas, pagrindu, o šioje byloje neegzistuoja aplinkybės, suteikiančios teismui galimybę išeiti už ieškinio ribų. Teismas turėjo ieškinį atmesti, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė apeliantų pareigos kreiptis dėl ieškovo nemokumo 2007-12-31 balanso pagrindu.
  2. Ieškovas neįrodė žalos fakto, todėl negali atsirasti civilinė atsakomybė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011 suformuotą poziciją, žala gali būti tik ta pinigų suma, kuri bankroto proceso metu nepadengs kreditorių patirtos žalos. Ieškovas neįrodinėjo, o teismas nenagrinėjo, ar ieškinyje nurodyta žala padengs ar nepadengs bankroto proceso metu įsiskolinimus kreditoriams.
  3. Tuo atveju, jeigu padidėję ieškovo įsiskolinimai kreditoriams laikytini ieškovo patirta žala, būtina įvertinti tai, kad šie įsiskolinimai galėjo padidėti nebent dėl netinkamai organizuotos ir vykdytos kasdienės įmonės veiklos, už kurią atsakovo įmonės vadovas. Priežastinis ryšys tarp įmonės vadovų ir kilusios žalos vertintinas kaip tiesioginis, nes jie betarpiškai dalyvavo įmonės valdyme, o apeliantų (akcininkų) – kaip netiesioginis, todėl tokiu atveju atsakomybė galėtų būti tik dalinė, o ne solidari. Apeliantų (akcininkų) kaltė tiesiogiai priklauso nuo to, ar jie buvo tinkamai informuoti apie padėtį įmonėje, o nagrinėjamu atveju teismo argumentai, jog akcininkai žinojo apie įmonės sunkią finansinę padėtį, nėra pagrįsti įrodymais.

22Atsiliepimu į atsakovų atskiruosius skundus ieškovas bankrutavusi UAB „Kupsta“ prašo atsakovų atskiruosius skundus atmesti, ieškovo atskirąjį skundą patenkinti ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas neišėjo už ieškinio ribų. Ieškovas aiškiai suformulavo ieškinio pagrindą ir dalyką, prašydamas priteisti žalą, atsiradusią dėl to, kad atsakovai laiku neinicijavo bankroto bylos įmonei iškėlimo, o teismas ieškinį tenkino iš dalies ieškovo nurodytu pagrindu. Kita vertus, bankroto bylose teismo vaidmuo yra aktyvus.
  2. Ieškovo 2007-12-31 balansas rodo įmonės nemokumą, nes per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į ieškovo balansą įrašyto turto vertės. Nepaisant to, ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis atsakovų atsakomybės nesieja su tiesioginiu įmonės nemokumu. Atsakomybė numatyta už pavėlavimą pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kol dar užteko turto kreditorių reikalavimams patenkinti. Atsakovai ne tik neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, tačiau per tą laiką didino įmonės įsiskolinimus. Dėl neteisėtų kaltų atsakovų veiksmų (neveikimo) ieškovo skolos pasidarė daugiau kaip 8 kartus didesnės už likusią į ieškovo balansą įrašyto turto vertę.

23Atsiliepimu į ieškovo ir atsakovų atskiruosius skundus atsakovas A. Z. prašo ieškovo atskirąjį skundą atmesti, o su atsakovų atskiraisiais skundais nurodo sutinkantis iš dalies. Taip pat prašo priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. ĮBĮ įmonės vadovo ir akcininkų pareigą atlyginti žalą dėl nesavalaikio bankroto bylos iškėlimo inicijavimo sieja su įmonės negalėjimu atsiskaityti su kreditoriais. Vien iš balanso duomenų spręsti, ar įmonė gali atsiskaityti su kreditoriais, negalima, reikia analizuoti sutartis, kurių pagrindu galima nustatyti pradelstus įsipareigojimus ir jų atsiradimo laiką. Ieškovas byloje nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog įmonė objektyviai negalėjo atsiskaityti su kreditoriais, o atsakovai įrodė, jog jeigu VSDFV nebūtų padavusi ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovė būtų vykdžiusi komercinę-ūkinę veiklą, būtų galėjusi įgyvendinti laimėtą projektą ir būtų atsiskaičiusi su kreditoriais.
  2. Atsakovas nurodo sutinkantis su kitų atsakovų atskiruosiuose skunduose pateiktais argumentais, kad žala bendrovei nebuvo padaryta, kad ieškovas neįrodė įmonę buvus nemokia nuo 2007 metų. Tačiau nesutinka, kad atsakovams, kaip akcininkams, nebuvo žinoma įmonės padėtis. Byloje nėra duomenų, jog atsakovas G. V. būtų buvęs nušalintas nuo įmonės valdymo kaip akcininkas, kad jis negalėtų pasinaudoti savo, kaip akcininko, teisėmis. Jis buvo informuojamas apie akcininkų susirinkimus, o tai, jog nepasinaudojo savo, kaip akcininko, teise juose dalyvauti, negali eliminuoti jo, kaip akcininko, atsakomybės.

24Atsiliepimu į ieškovo ir atsakovų atskiruosius skundus atsakovai J. P. ir D. T. nurodo sutinkantys su kitų atsakovų atskiruosiuose skunduose pateiktais prašymais ieškinį atmesti ir nesutinkantys su ieškovo atskirojo skundo prašymu ieškinį tenkinti. Atsakovai prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartį panaikinti ir ieškovo ieškinį atmesti.

25Atsiliepimu į ieškovo ir atsakovų atskiruosius skundus atsakovas G. V. prašo: 1) atmesti ieškovo atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutarties dalies, kuria ieškinys atmestas; 2) jo atskirojo skundo motyvais patenkinti jo ir kitų atsakovų atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutarties dalies, kuria ieškinys patenkintas. Atsiliepime nurodo nesutinkantis su ieškovo atskiruoju skundu, vadovaujantis motyvais, jau išdėstytais atsakovo atsiliepime į ieškinį ir atskirajame skunde bei sutinkantis su kitų atsakovų atskiraisiais skundais tiek, kiek jie neprieštarauja jo pozicijai dėl faktinių aplinkybių, išdėstytai atsiliepime į ieškinį, paaiškinimuose teismo posėdžių metu bei jo atskirajame skunde.

26IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 str.). Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.), todėl byla nagrinėjama atskirųjų skundų ribose, kurias šiuo atveju sudaro nutarties teisėtumo bei pagrįstumo patikrinimas pilna apimtimi, kadangi ieškovas ją skundžia atmestų, o atsakovai- patenkintų ieškinio reikalavimų dalyse; taip pat, atsakovų atskiruosiuose skunduose pateikiami ir argumentai dėl civilinio proceso normų pažeidimo.

28Dėl procesinio sprendimo, kuriuo užbaigta byla, formos

29Atsakovo G. V. atskirajame skunde pagrįstai nurodoma, jog byloje priimdamas ne sprendimą, bet nutartį, pirmosios instancijos teismas pažeidė civilinio proceso normas. Remiantis CPK 259 straipsnio 1 dalimi, teismas išsprendžia bylą iš esmės, priimdamas sprendimą. CPK 290 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas atskirais klausimais, kuriais byla neišsprendžiama iš esmės, priima nutartis. Taip pat, šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais teismas nutartimi gali išspręsti ir kitus klausimus. Skundžiamoje teismo nutartyje nurodoma, jog teismas priima byloje nutartį, o ne sprendimą dėl to, kad ieškovas yra pripažintas bankrutavusia įmone ir likviduojamas, likvidavimo procedūrų terminas baigiasi. Teisėjų kolegija pažymi, jog ĮBĮ (9 str. 4 d., 10 str. 1 d., 26 str. 1 d. ir kt.) iš tiesų numato, jog bankroto byloje teismas atskirus klausimus išsprendžia priimdamas nutartis. Tačiau šiuo atveju ieškovo BUAB ,,Kupsta“ ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo nagrinėjamas ne bankroto byloje, todėl jis turėjo būti nagrinėjamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, nustatytas CPK ir jo nagrinėjimui ĮBĮ nustatyta atskirų klausimų nagrinėjimo tvarka neturėjo būti taikoma, taigi, išspręsdamas bylą iš esmės, teismas turėjo priimti ne nutartį, bet teismo sprendimą.

30Tačiau vertindama, ar šis pažeidimas galėtų būti pagrindu panaikinti skundžiamą nutartį, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CPK 329 str. 1 d. pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl civilinio proceso normų pažeidimo gali būti panaikintas tik tokiu atveju, jeigu dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Šis principas taikomas ir sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių panaikinimo (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju bylą teismas išnagrinėjo pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, jų laikėsi tiek pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje, tiek nagrinėdamas bylą. Apeliantas nenurodo kuo buvo pažeistos jo teisės ar dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta byla dėl to, kad ji buvo užbaigta ne tokios formos procesiniu dokumentu. Todėl, konstatuodama apelianto nurodomo procesinio pažeidimo egzistavimą, kartu teisėjų kolegija pripažįsta, jog jis savarankiško pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį nesudaro (CPK 328, 338 str.).

31Dėl apeliantų argumentų, kad teismas viršijo byloje pareikštus reikalavimus, patenkindamas ieškinį ne ieškovo nurodytu faktiniu pagrindu

32Atsakovai J. P. ir D. T. atskirajame skunde remiasi argumentu, jog teismas, konstatavęs, kad bankroto byla turėjo būti inicijuojama 2009 m. pradžioje, peržengė pareikštų reikalavimų ribas, nes ieškovas ieškinyje nurodė, jog atsakovai privalėjo kreiptis dėl bankroto UAB ,,Kupsta“ iškėlimo pagal 2007-12-31 balanso duomenis. T.y. apeliantų manymu, teismas ieškinį tenkino kitu negu nurodė ieškovas, pagrindu. Konstatavęs, jog nėra įrodyta, kad įmonė 2007-12-31 buvo nemoki, teismas, apeliantų manymu, turėjo ieškinį atmesti, nes aplinkybės, suteikiančios teisę viršyti byloje pareikštus reikalavimus, šiuo atveju neegzistuoja. Ši apeliantų pozicija nepripažįstama pagrįsta.

33Ieškinio pagrindas yra aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinio reikalavimas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovų žalos atlyginimą (ieškinio dalykas) dėl to, kad atsakovai neįvykdė savo kaip įmonės valdymo organo (atsakovai A. Z., G. V.) bei dalyvių (atsakovai J. P., D. T., G. V.) pareigos inicijuoti įmonės bankrotą, šiai esant nemokiai. Taigi, faktinis pareikšto ieškinio pagrindas yra atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimas (neteisėti veiksmai- bankroto bylos neinicijavimas laiku, žalos kreditoriams padarymas bei šios žalos sąsajumas su atsakovų neteisėtais veiksmais, kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga). Iš tiesų, UAB ,,Kupsta“ nemokumas kaip pagrindas inicijuoti jai bankroto bylą, buvo viena iš įrodinėtinų byloje aplinkybių, nes tik esant nemokumui, atsiranda ĮBĮ numatytų subjektų pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau ši faktinė aplinkybė reikšminga tik tuo aspektu, ar įmonės nemokumas buvo, jei taip- kada jis atsirado, t.y. nuo kokio momento atsakovų veiksmai, nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, galėtų būti vertinami kaip neteisėti. Ta aplinkybė, jog teismo vertinimu, nemokumo būsena atsirado vėliau, negu nurodė ieškovas, bei šios aplinkybės konstatavimas skundžiamoje nutartyje, nereiškia pareikštų reikalavimų viršijimo, o reiškia ieškinio pagrįstumą iš dalies. Todėl nustatęs, kad įmonė tapo nemokia vėliau negu nurodė ieškovas, teismas neperžengė pareikštų ieškinio reikalavimo ribų, t.y. faktinio ieškinio pagrindo, nes vėlesnis pareigos inicijuoti įmonės bankrotą atsiradimo momento konstatavimas šiuo atveju sąlygojo ieškinio tenkinimą iš dalies. Įmonės tam tikrų laikotarpių balansai bei jų duomenys yra ne ieškinio pagrindas, o įrodymai, kuriais remdamasis ieškovas įrodinėjo atsakovų veiksmų neteisėtumą. Atsižvelgiant į tai, apeliantų argumentai dėl pareikštų ieškinio reikalavimų ribų viršijimą pripažįstami nepagrįstais.

34Dėl galimybės priteisti žalos atlyginimą už pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimą

35Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininkų (akcininkų) civilinės atsakomybės klausimas, kai jie laiku nesikreipė dėl bankroto bylos jų valdomai įmonei iškėlimo.

36Byloje nustatyta, kad atsakovas A. Z. dirbo UAB ,,Kupsta“ administracijos vadovu nuo 2008 m. vasario 6 d. iki 2009 m. gruodžio 28 d., (t.y. iki nutarties iškelti bankroto bylą UAB „Kupsta“ įsiteisėjimo).Atsakovas G. V. valdo 33,33 procentus visų bendrovės akcijų, be to, iki 2008 m. vasario 6 d. jis dirbo bendrovės vadovu. Atsakovai D. T. ir J. P. valdo po 33,33 procentus bendrovės akcijų. Atsakovė D. T. įmonėje ,,Kupsta“ niekada nedirbo, ją, kaip akcininkę, atstovavo pagal įgaliojimą tretysis asmuo nagrinėjamojoje byloje jos brolis A. A.. Atsakovas J. P. bendrovėje dirbo projektų vadovu.

37Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek įmonės administracijos vadovui, tiek savininkui (ĮBĮ 2 str. 9 p., 8 str. 1 d.).

38Byloje pareikštų reikalavimų, taip pat skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumas priklauso nuo tokių teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių: 1) kada UAB ,,Kupsta“ tapo nemokia; 2) ar kilo ir kokiu momentu bei kuriam (kuriems) iš atsakovų pareiga inicijuoti bankroto procesą; 3) kokia atsakomybės rūšis (solidari ar dalinė) taikytina atsakovų atžvilgiu; 4) ar įmonės kreditoriams yra padaryta žala, ar ji yra sąlygota atsakovų nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (t.y. ar egzistuoja atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos).

39Dėl bendrovės vadovo ir įmonės dalyvių (akcininkų) atsakomybės atsiradimo pagrindo bei rūšies

40Ieškinys byloje buvo pareikštas ir teismo iš dalies patenkintas, atsakovams taikant solidariąją atsakomybę. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nėra pagrįsta ir teisinga: pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu numatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Šiuo atveju prievolės dalykas (žala, kurios piniginė išraiška yra nuostoliai- CK 6. 249 str. 1 d.) yra dalus; vienas įstatyme numatytų atvejų, kai solidarioji skolininkų pareiga yra preziumuojama yra tuomet, kai prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu (CK 6.6 str. 3 d.). Ši prezumpcija taikoma tuomet, kai žala padaroma kelių asmenų bendrais veiksmais ir nėra galimybės atriboti kiekvieno iš jų atsakomybės laipsnį.

41Spręsdamas dėl įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko civilinės atsakomybės, Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra nurodęs, kad jų atsakomybės pagrindai nors ir susiję, tačiau nėra tapatūs. Skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais. Įmonės dalyvio (savininko) atsakomybę reglamentuoja CK 2.50 straipsnio 3 dalis, vadovo - 2.87 straipsnio 7 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio balsas“ v. UAB „Eksena“, bylos Nr. 3K-3-244/2009). Įmonė įgyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 str. 1 d.), o ne savininkus; pirminė pareiga veikti bendrovės vardu (taigi, ir atstovauti bendrovei ir teisme vesti bylas jos vardu) tenka įmonės administracijos vadovui (ABĮ 37 straipsnio 10 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat yra išaiškinta, kad esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Bendrovių teisės doktrinoje vadovais laikomi ir vykdantieji (valdymo organų nariai) ir nevykdantieji vadovai (priežiūros organų nariai). Atsižvelgiant į tai, vadovu laikoma valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų sprendžia svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje V. G. v. R. G, bylos Nr. 3K-3-168/2009). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atlieka dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R.Š., A.B. A.G., bylos Nr. 3K-3-19/2012). Šie kasacinio teismo išaiškinimai lemia, jog dėl skirtingų bendrovės vadovo bei dalyvių funkcijų jų atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo negali būti solidari. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1388/2012, 2012 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-744/2012). Pažymėtina ir tai, jog pastarojoje byloje apeliacinės instancijos teismas pasisakė, kad atsakomybė nėra solidari ne tik vadovo ir akcininkų, bet ir akcininkų atsakomybė kreditoriui nevertintina kaip solidari, kadangi nustatyti akcininkių veiksmai (neveikimas, nesikreipiant dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei) nevertintini kaip bendri. Tokios pozicijos teisėjų kolegija laikosi ir nagrinėjamoje byloje.

42Nors, minėta, jog ĮBĮ 8 str. 1 d. numato tiek įmonės vadovo, tiek savininko (savininkų) pareigą pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, ši pareiga pagal jau paminėtą įmonės vadovo bei savininkų funkcijų esminį skirtingumą, nėra vienoda: kiekvienam iš jų tokia pareiga atsiranda nuo tada, kai jie sužino apie aplinkybes, sąlygojančias šią jų pareigą, t.y. nuo tada, kai jiems tampa žinoma, kad įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte. Be to, šią pareigą įstatymas nustato atskirai įmonės vadovui bei savininkui (savininkams), taigi bet kuris iš jų gali inicijuoti bankroto bylą. Todėl žala, jeigu ji padaryta dėl savalaikio bankroto neinicijavimo, nėra padaroma bendrais šių asmenų veiksmais: turi būti atribota įmonės vadovo atsakomybė nuo savininko (savininkų) atsakomybės, o dėl pastarųjų atsakomybės vėlgi turi būti sprendžiama pagal faktines aplinkybes (jų veiksmų teisėtumą, t.y. momentą, kada įmonės dalyvis įgijo pareigą atitinkamam veikimui (bankroto bylos inicijavimui), sąžiningumą ir t.t.). Taigi, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo solidariosios atsakomybės taikymui ir teismas, pripažindamas atsakovus solidariai atsakingais, netinkamai pritaikė bei išaiškino materialinės teisės normas.

43Dėl momento, kada ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylą.

44Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, nurodė, jog tokia atsakovų pareiga atsirado dar 2008 m. pradžioje, kai pagal 2007-12-31 balanso duomenis, buvo įmonės nemokumo būsena, kurią ieškovas apibūdina kaip įmonės turto ir per vienerius metus mokėtinų sumų santykį, nurodydamas, jog įmonė turėjo 686 312 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos siekė 535 935 Lt. Nors pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad bankroto byla turėjo būti inicijuojama 2009 m. pradžioje, kai bendrovė nebeturėjo apyvartinių lėšų, nebegalėjo mokėti darbo užmokesčio darbuotojams, iš ieškovo atskirojo skundo argumentų bei prašymo skundžiamą nutartį panaikinti atmestų ieškinio reikalavimų dalyje, galima spręsti, jog su šia išvada ieškovas nesutinka.

45Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas bei savininkas (savininkai) turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (t.y. įmonė viešai paskelbė, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), t. y. įmonei tapus nemokiai. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę įjos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, įstatymas kalba apie aplinkybių visumą: 1) įsipareigojimų nevykdymas, pasireiškiantis skolų nemokėjimu arba iš anksto apmokėtų darbų neatlikimu; 2) pradelstų įmonės įsipareigojimų santykį su įmonės turtu, o ne per vienerius metus mokėtinų sumų santykį su turtu, kaip kad nurodė ieškovas. Analizuojant 2007-12-31 balanso duomenis, matyti, jog įmonė 2007-12-31 turėjo 686312 Lt vertės turto; visos (o ne per vienerius metus kaip nurodė ieškovas) jos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai buvo 535935 Lt; per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai- 375024 Lt (1 t., 12 b.l.). Skaičiuojant aritmetiškai, per vienerius metus mokėtinų įsipareigojimų suma viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės (341656 Lt), tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta, įmonės nemokumas apibrėžiamas kaip pradelstų įsipareigojimų santykis su įmonės turto verte, todėl ieškovas, siekdamas įrodyti, kad atsakovų pareiga inicijuoti bankroto bylą atsirado 2008 m. pradžioje, turėtų įrodyti aplinkybę, kad būtent pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai), tuo metu jau viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės. Tokių įrodymų (apie pradelstų įsipareigojimų sumą 2007-12-31) ieškovas nepateikė (CPK 178 str.). Tuo tarpu analizuojant balanso duomenis, matyti, jog per vienerius metus mokėtinų sumų sudėtyje yra 35329 Lt ilgalaikių skolų einamųjų metų dalis, 3320 Lt pelno mokesčio įsipareigojimai, 2663 Lt kiti biudžetui mokėtini mokesčiai, 77312 Lt su darbo santykiais susiję įsipareigojimai. Šios sumos, nesant įrodymų kad balanso metu sudarymo jų mokėjimo terminai buvo suėję, negali būti vertinamos kaip pradelstos. Balanse tik 125028 Lt suma nurodoma kaip skolos tiekėjams, kas galėtų būti vertinama kaip pradelsti įsipareigojimai, nors remiantis liudytojos R. J. (kuri iki 2009 m. gegužės mėnesio dirbo UAB ,,Kupsta“ buhaltere) parodymais teisme, ir šią sumą sudaro ne vien pradelsti mokėjimai (3 t., b.l. 20-21). Pagal 2007-12-31 pelno (nuostolių) ataskaitą, įmonė 2007 m. laikotarpyje turėjo 58 812 Lt grynojo pelno (1 t., 13 b.l.). Pagal atsakovų paaiškinimus, liudytojų parodymus tuo metu įmonė vykdė prisiimtus įsipareigojimus (atliko darbus, atsiskaitinėjo su kreditoriais). Taigi, pagal 2007-12-31 balanso duomenis, nesant kitų įrodymų apie pradelstų įsipareigojimų dydį, lemiantį įmonės nemokumą, nėra pagrindo konstatuoti atsakovų pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą 2008 m. pradžioje.

46Iš įmonės balanso 2008-12-31 duomenų (1 t., 14 b.l.) matyti, jog 2008 m. laikotarpiu išaugo įmonės turto vertė (nuo 686 312 Lt iki 1 387 953 Lt), tačiau ženkliai išaugo ir įmonės įsipareigojimų suma (bendra įsipareigojimų suma nuo 535 935 Lt iki 1 307 374 Lt, per vienerius metus mokėtinų sumų bei trumpalaikių įsipareigojimų dydis nuo 375 024 iki 1 123 869 Lt.). Taip pat, balanso duomenimis, 2008 m. bendrovė patyrė 69 798 Lt nuostolių (1 t., 15 b.l.).

47Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovams atsirado 2009 m. pradžioje, patvirtinus 2008 m. metinę finansinę atskaitomybę. Darydamas tokią išvadą, teismas remiasi prieštaringais argumentais: skundžiamoje nutartyje nurodoma, kad bendrovės akcininkai jau 2008 m. pabaigoje žinojo apie blogą bendrovės mokumo būklę, nes tuo metu buvo priimtas akcininkų nutarimas skolinti bendrovei pinigus; teismo nutartyje taip pat nurodomas ir kitas įmonės nemokumo momentas- 2009 m. gegužės mėnuo, kada buvo nebemokamas darbo užmokestis darbuotojams, įmokos į valstybės biudžetą, augo skola socialiniam draudimui. Taip pat nurodoma, jog keldamas įmonei bankroto bylą, teismas konstatavo, kad įmonė buvo nemoki 2009 m. rugsėjo mėnesį. Minėta, jog įmonės faktinio nemokumo nustatymo momentas yra ypač svarbus sprendžiant, kada atsakovams (ar vienam iš jų) atsirado pareiga inicijuoti įmonės bankroto procedūrą. Balanso duomenys yra vienas iš įrodymų, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl įmonės nemokumo būsenos, kaip ji apibrėžiama ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Tačiau kai kyla ginčas dėl momento, kada įmonė tapo nemokia, ir kai sprendžiama dėl pasekmių, kylančių iš tokio nemokumo, taikymo (šiuo atveju- reikalaujama iš atsakovų žalos atlyginimo būtent dėl to, kad jie laiku neinicijavo įmonės bankroto), turi būti nustatyta, kada įmonės pradelstų (bet ne mokėtinų per vienerius metus) įsipareigojimų suma viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės, taip pat- kada įmonė nebeatsiskaitinėjo su kreditoriais, nebeatliko iš anksto apmokėtų darbų ir t.t..Šią aplinkybę patikimai pagrindžiančių duomenų byloje nėra, o būtent ieškovui šioje situacijoje, siekiančiam įrodyti atsakovų veiksmų neteisėtumą, tenka pareiga įrodyti, kada įmonėje susiklostė situacija, kuomet atsakovams atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovas BUAB ,,Kupsta“, kaip minėta, yra likviduojama dėl bankroto bendrovė ir dėl šios priežasties nagrinėjamas ginčas susijęs tiek su pačios bendrovės, tiek su jos kreditorių interesais, todėl, kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, tokiose bylose yra viešasis interesas ir teismas privalo būti aktyvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-22/2010). Tačiau ši aplinkybė negali būti absoliutinama. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos bylose, kai viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, yra nurodęs, kad ir tokiose bylose privaloma taikyti rungimosi principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-335/2009). Taigi bankrutuojanti (bankrutavusi) bendrovė kaip savarankiška proceso šalis naudodamasi savo teisėmis jos pasirinktu būdu privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, o teismas, vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, iš įrodymų visumos privalo daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (CPK 13 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-218/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-155/2010; kt.) (CPK 3 str. 7 d., 42 str. 5 d., 12, 13, 178 str.). Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje taip pat yra aktualūs kasacinio teismo nurodymai dėl civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisyklių, tame tarpe – įrodymų pakankamumo taisyklės, aiškinimą bei taikymą. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, kuris reiškia, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-260/2001; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.).

48Pasisakydama dėl teismo argumento, kad jau 2008 m. pabaigoje įmonei ėmus trūkti apyvartinių lėšų, atsakovams tapo žinoma, jog įmonės finansinė situacija yra sudėtinga ir jau tuomet jie turėjo inicijuoti bankrotą, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal bylos duomenis nėra pagrindo konstatuoti jau tuomet buvus faktinį įmonės nemokumą. Minėta, jog nesant duomenų apie tuo metu pradelstų įmonės įsipareigojimų sumą bei jų santykį su įmonės turtu, o balansui neatspindint realaus įmonės nemokumo, aplinkybės, kad įmonės akcininkai bei vadovas skolino savo asmeninius pinigus apyvartinėms lėšoms (t.y. įmonės įsipareigojimų vykdymui užtikrinti), įmonė vykdė ūkinę komercinę veiklą, atliko darbus pagal sutartis bei gaudavo naujus užsakymus, tame tarpe- 2008 m. pabaigoje laimėjo viešojo pirkimo konkursą, kurio darbų vertė 2 484 518 Lt (1 t., b.l. 43) liudija, jog tuo metu tiek įmonės vadovas, tiek akcininkai turėjo pagrįstų lūkesčių išvengti įmonės bankroto.

49Analizuojant teismų praktiką bylose dėl žalos atlyginimo, kai ieškinys grindžiamas būtent pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neįvykdymu, pastebėtina, jog žala šiuo pagrindu priteisiama tokiais atvejais, kai įmonė pakankamai ilgą laiką nevykdo įprastos ūkinės- komercinės veiklos, tačiau prisiima naujus įsipareigojimus, dėl to didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su esamais kreditoriais arba atsiranda naujų kreditorių, su kuriais taip pat nėra galimybės atsiskaityti. Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011, be kita ko nurodoma, jog teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė prieš kreditorius bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu ir ši praktika yra pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno. Būtent tokie atvejai, kai įmonė nevykdo veiklos ir didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Taigi įmonės vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu, o ne vien aplinkybe, kad įmonė negali padengti skolos kreditoriams.

50Nagrinėjamos bylos atveju, kai yra įrodymai, jog įmonė iš esmės iki pat bankroto bylos iškėlimo vykdė įprastą komercinę veiklą, t.y. atliko darbus pagal sutartis, bei turėjo pakankamai pagrįstus lūkesčius, jog sudarius Aukštupėnų gyvenvietės vandentiekio ir nuotėkų tinklo išplėtimo darbų pirkimo sutartį, kurios darbų pirkimo konkursą buvo laimėjusi, turės galimybę atsiskaityti su kreditoriais ir tokiu būdu galės išvengti bankroto, nei atsakovo A. Z. kaip įmonės vadovo, nei kitų atsakovų kaip įmonės akcininkų veiksmai, nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o priešingai, investuojant savo asmenines lėšas, siekiant bankroto išvengti, negali būti vertinami kaip neatitinkantys protingos verslo rizikos ir prieštaraujantys geriems verslo standartams, tuo pačiu- tokie veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti.

51Dėl pirmosios instancijos teismo nutartyje konstatuotos aplinkybės, kuria teismas grindė išvadas dėl atsakovų žinojimo ar turėjimo žinoti apie įmonės sunkią turtinę padėtį, jog dar 2009 m. vasario 12d. vykusiame neeiliniame akcininkų susirinkime, kuriame buvo priimti nutarimai imti naują kreditą, grąžinti skolas akcininkams bei sumažinti administracijos darbuotojams atlyginimus (1 t., 99 b.l.), pažymėtina, jog šis nutarimas iš tiesų atspindi faktą, kad įmonės sunki finansinė būklė tiek įmonės vadovui, tiek akcininkams buvo žinoma.Tą liudija nutarimas sumažinti administracijos darbuotojams atlyginimus 15 procentų, grindžiant šį sprendimą sunkiu finansiniu ir ekonominiu laikotarpiu; kita vertus, nutarime nurodoma, jog toks sumažinimas taikomas laikinai, o tai liudija, kad vis dar buvo tikimasi įmonės finansinę padėtį pagerinti. Sprendimas imti paskolą apyvartinėms lėšoms vertintinas iš esmės analogiškai- kaip siekis iki Aukštupėnų gyvenvietės vandentiekio ir nuotėkų tinklo išplėtimo darbų pirkimo sutarties sudarymo ir avansinio mokėjimo gavimo pagal šią sutartį išsaugoti įmonės veiklą. Šio nutarimo turinys (kai nebuvo sprendžiama atleisti darbuotojus, kurie galėtų atlikti darbus, o derinti darbininkų darbo užmokestį su darbo rinkoje egzistuojančiais įkainiais ir mažinti administracijos darbuotojų atlyginimus), patvirtina minėtą išvadą dėl siekio išsaugoti įmonės veiklą. Aptariamame susirinkime buvo priimtas taip pat ir sprendimas akcininkams grąžinti po 10 000 Lt skolų, tačiau šis nutarimas formuluojamas su sąlyga- esant laisvų piniginių lėšų. Kita vertus, byloje yra duomenys, kad skolos akcininkams po 6333 Lt buvo grąžintos 2009 m. kovo 25 d. (išskyrus G. V., kuris neigia pinigų gavimo faktą ir kasos išlaidų orderyje nėra jo parašo) (1 t., 161 b.l.), tačiau byloje taip pat yra ir duomenys apie tai, jog akcininkės D. T. atstovas A. A. skolino bendrovei pinigines lėšas ir gerokai vėliau- 2009 m. rugsėjo 28 d. (1 t., b.l. 161, 180-183).Taigi, aplinkybė jog buvo priimtas sprendimas esant lėšų grąžinti akcininkams skolas, neliudija fakto, kad įmonė buvo nemoki, o akcininkai žinojo arba turėjo žinoti apie įmonės nemokumą. Tiek šis susirinkimas, tiek vėlesnis 2009 m. liepos 24 d. vykęs neeilinis akcininkų susirinkimas, kuriame svarstytas tik direktoriaus atlyginimo sumažinimo klausimas dėl blogos įmonės ekonominės padėties (1 t., 100 b.l.) liudija, jog įmonės padėtis akcininkams buvo žinoma, tačiau tai taip pat aiškiai liudija ir jų siekį išlaikyti įmonę veikiančią ir tas siekis, minėta, nebuvo grindžiamas nepagrįstais ar nerealiais lūkesčiais, o būtent iš esmės teisėtu bei pagrįstu lūkesčiu, esant laimėtam didelės vertės darbų pirkimo konkursui, sudaryti sutartį ir tokiu būdu įmonės ekonominę bei finansinę būklę iš esmės pagerinti bei bankroto išvengti.

52Analizuojant byloje esančią skolų suvestinę (1 t., 104-106 b.l.) matyti, kad iki 2009 m. pradžios susidariusių skolų suma buvo 193 713,50 Lt; didžioji dalis skolų atsiradę 2009 m. antroje pusėje (skolos darbuotojams, kai kuriems kitiems kreditoriams – nuo 2009 m. gegužės mėn.). Šis įrodymas iš esmės patvirtina ankstesniojo administratoriaus pirmajame kreditorių susirinkime nurodytą aplinkybę, kad įmonė nemokia tapo maždaug 2009 m. gegužės- birželio mėnesiais.

53Vertindama aplinkybę, ar įmonės vadovo A. Z. (taip pat kitų atsakovų- įmonės akcininkų) veiksmai neinicijuojant įmonės bankroto šiuo momentu, gali būti laikomi neteisėtais, ypač atsakovo A. Z. atveju- kaip pažeidžiantys jo fiduaciarinę pareigą bendrovei bei jos kreditoriams, teisėjų kolegija pažymi, jog byloje yra duomenys, kad ir 2009 m. antrajame pusmetyje įmonė ne tik atlikinėjo darbus pagal anksčiau sudarytas sutartis (1 t., 122 b.l.), tačiau sudarė ir naujų rangos darbų sutarčių (1 t., 121 b.l.), kurias vykdė, be to, minėta, jog turėjo pakankamai pagrįstus lūkesčius sudaryti didelės vertės rangos darbų sutartį, kurios vykdymas galimai būtų atkūręs realų įmonės mokumą, sudaręs galimybę atsiskaityti su kreditoriais, išsaugoti darbo vietas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje vyrauja nuostata, jog bankroto byla keliama bendrovei ne tik tuomet, kai ji atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, kartu ir nustačius, jog ji jau nebevykdo veiklos ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus pajėgi subalansuoti esamą situaciją, nes, visuomenės, o kartu ir viešąjį, interesą atitinka siekis išsaugoti veikiantį verslo subjektą, jei jis nėra faktiškai nemokus.

54Konstatavus, jog nuo realaus įmonės nemokumo susidarymo momento iki bankroto bylos iškėlimo pagal kreditoriaus ieškinį praėjęs laiko tarpas nėra didelis (minėta, jog bankroto byla UAB ,,Kupsta“ iškelta 2009-12-28 pagal kreditoriaus VSDFV Kupiškio skyriaus ieškinį), nėra pagrindo spręsti, kad žala kreditoriams buvo padaryta dėl pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo.

55Teisėjų kolegija pastebi, jog kai kurie įmonės veiksmai prieš pat bankroto bylos iškėlimą (kaip antai, turto perdavimas kai kuriems kreditoriams skoloms padengti- 1 t., b.l. 109-110, atsiskaitymai tik su kai kuriais iš esamų kreditorių pagal trišalius skolų užskaitymo aktus ir pan.) gali būti vertinami kaip kitų įmonės kreditorių teisių pažeidimas, tačiau šie kreditorių teisių pažeidimai turi būti šalinami kitais būdais (kaip antai, ginčijant įmonės sudarytus sandorius, kurie pažeidžia kreditorių interesus (actio Pauliana), reiškiant netiesioginius ieškinius ar ieškinius dėl konkrečiais neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Tačiau pažymėtina, jog remiantis informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, tokio ar panašaus pobūdžio ieškinius administratorius ėmė reikšti gerokai vėliau negu pareikštas ieškinys nagrinėjamoje byloje.

56Šiuo aspektu tai pat pažymima, jog pagrįsti atsakovų argumentai dėl žalos dydžio neįrodytumo, nes pagal paties ieškovo cituojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011), žala reiškiant reikalavimą dėl savalaikio bankroto bylos neinicijavimo laikoma ne bendra kreditorių patvirtintų reikalavimų suma, o nepatenkintų kreditorių reikalavimų suma, kuri susidarė dėl savalaikio nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

57Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškovas neįrodė atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio, kaltės), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš dalies patenkino pareikštą ieškovo reikalavimą. Dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo bei įrodymų vertinimo pirmosios instancijos teismo nutartis patenkintų ieškinio reikalavimų dalyje naikinama (CPK 185 str., 329 str. 1 d.), priimant naują nutartį- ieškinį atmesti visiškai.

58Dėl bylinėjimosi išlaidų

59Atmetus ieškinį, atsakovams iš ieškovo priteistinos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1, 5 d.).

60Nors atskiruosiuose skunduose prašymą priteisti jų patirtas bylinėjimosi išlaidas pareiškė visi atsakovai, įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas yra pateikę tik du atsakovai- G. V. (3 t., 85-87b.l.) ir A. Z. (3 t., 125 b.l.).

  1. Z. pateikė įrodymus apie 600 Lt dydžio išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

61Pagal atsakovo G. V. pateiktus įrodymus jis iš viso patyrė 4 840 Lt atstovavimo išlaidų. Abiejų instancijų teismuose atsakovą G. V. atstovavo advokatas A. B., kuris rengė atsiliepimą į ieškinį, atskirąjį skundą, kuris pagal esmę ir pagal procesinį sprendimą, kuriuo turėjo būti išspręsta byla, laikytinas apeliaciniu skundu, atsiliepimą į ieškovo ir kitų atsakovų atskirąjį skundą (iš esmės- atsiliepimą į tris apeliacinius skundus), dalyvavo teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė- 15 val.. Taigi, konstatuojama, jog atsakovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino darbo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių ir atitinka jose numatytus kriterijus, todėl pagal CPK 98 straipsnį priteistinos iš ieškovo- BUAB ,,Kupsta“, šias išlaidas apmokant iš administravimui skirtų lėšų (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2097/2012).

62.

63Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu

Nutarė

64Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutarties dalį, kuria iš dalies patenkintas BUAB ,,Kupsta“ ieškinys ir iš atsakovų A. Z., G. V., J. P. ir D. T. priteista solidariai 47 029,78 Lt žalos atlyginimo bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo šios sumos už laiką nuo 2011-11-22 iki visiško priteistos sumos sumokėjimo bankrutavusiai UAB „Kupsta“, taip pat nutarties dalį, kuria atsakovams A. Z. ir G. V. apribota teisė eiti viešojo ar privataus juridinio asmens vadovo pareigas 3 metų laikui ir šioje dalyje priimti naują nutartį- BUAB ,,Kupsta ieškinį atmesti visiškai.

65Nutartį atmestų ieškinio reikalavimų dalyje palikti nepakeistą.

66Priteisti iš ieškovo BUAB ,,Kupsta“ bylinėjimosi išlaidas atsakovui A. Z. - 600 Lt (šešis šimtus litų) ir G. V. - 4 840 Lt (keturis tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt litų).

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje sprendžiamas įmonės vadovo bei jos dalyvių (akcininkų) civilinės... 5. Ieškovas BUAB „Kupsta“ prašė priteisti iš atsakovų solidariai 632 843... 6. Panevėžio apygardos teismo 2009-12-18 nutartimi pagal VSDFV Kupiškio... 7. Ieškovas nurodė, kad atsakovai –bendrovės akcininkai ir vadovai dar 2008... 8. Atsakovai prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad bendrovė 2007 m. pabaigoje... 9. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 10. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. birželio 22 d. nutartimi ieškinį... 11. Teismas nustatė, jog atsakovas A. Z. nėra bankrutavusios UAB „Kupsta“... 12. Teismas sprendė, kad bylos duomenimis, dar iki bankroto bylos iškėlimo... 13. Teismas sprendė, kad ieškovas prašomos priteisti 632 843 Lt žalos padarymo... 14. Kadangi pagal LR Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 1 d. pareiga kreiptis dėl... 15. Teismas tenkino ieškovo reikalavimą apriboti atsakovų G. V. ir A. Z. teisę... 16. III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į atskiruosius skundus argumentai... 17. Atskiruoju skundu ieškovas bankrutavusi UAB „Kupsta“ prašo Panevėžio... 18. , o ne į bendrą ieškovo nepadengtų kreditorinių reikalavimų dydį. Tuo... 19. Atskiruoju skundu atsakovas A. Z. prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m.... 20. Atskiruoju skundu atsakovas G. V. prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m.... 21. Atskiruoju skundu atsakovai J. P. ir D. T. prašo Panevėžio apygardos teismo... 22. Atsiliepimu į atsakovų atskiruosius skundus ieškovas bankrutavusi UAB... 23. Atsiliepimu į ieškovo ir atsakovų atskiruosius skundus atsakovas A. Z.... 24. Atsiliepimu į ieškovo ir atsakovų atskiruosius skundus atsakovai J. P. ir D.... 25. Atsiliepimu į ieškovo ir atsakovų atskiruosius skundus atsakovas G. V.... 26. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai... 28. Dėl procesinio sprendimo, kuriuo užbaigta byla, formos ... 29. Atsakovo G. V. atskirajame skunde pagrįstai nurodoma, jog byloje priimdamas ne... 30. Tačiau vertindama, ar šis pažeidimas galėtų būti pagrindu panaikinti... 31. Dėl apeliantų argumentų, kad teismas viršijo byloje pareikštus... 32. Atsakovai J. P. ir D. T. atskirajame skunde remiasi argumentu, jog teismas,... 33. Ieškinio pagrindas yra aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinio... 34. Dėl galimybės priteisti žalos atlyginimą už pareigos kreiptis dėl... 35. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas įmonės administracijos vadovo ir įmonės... 36. Byloje nustatyta, kad atsakovas A. Z. dirbo UAB ,,Kupsta“ administracijos... 37. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatyta tiek... 38. Byloje pareikštų reikalavimų, taip pat skundžiamos pirmosios instancijos... 39. Dėl bendrovės vadovo ir įmonės dalyvių (akcininkų) atsakomybės... 40. Ieškinys byloje buvo pareikštas ir teismo iš dalies patenkintas, atsakovams... 41. Spręsdamas dėl įmonės administracijos vadovo ir įmonės savininko... 42. Nors, minėta, jog ĮBĮ 8 str. 1 d. numato tiek įmonės vadovo, tiek... 43. Dėl momento, kada ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams atsirado... 44. Ieškovas, pareikšdamas ieškinį, nurodė, jog tokia atsakovų pareiga... 45. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovas bei savininkas (savininkai)... 46. Iš įmonės balanso 2008-12-31 duomenų (1 t., 14 b.l.) matyti, jog 2008 m.... 47. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog pareiga... 48. Pasisakydama dėl teismo argumento, kad jau 2008 m. pabaigoje įmonei ėmus... 49. Analizuojant teismų praktiką bylose dėl žalos atlyginimo, kai ieškinys... 50. Nagrinėjamos bylos atveju, kai yra įrodymai, jog įmonė iš esmės iki pat... 51. Dėl pirmosios instancijos teismo nutartyje konstatuotos aplinkybės, kuria... 52. Analizuojant byloje esančią skolų suvestinę (1 t., 104-106 b.l.) matyti,... 53. Vertindama aplinkybę, ar įmonės vadovo A. Z. (taip pat kitų atsakovų-... 54. Konstatavus, jog nuo realaus įmonės nemokumo susidarymo momento iki bankroto... 55. Teisėjų kolegija pastebi, jog kai kurie įmonės veiksmai prieš pat bankroto... 56. Šiuo aspektu tai pat pažymima, jog pagrįsti atsakovų argumentai dėl žalos... 57. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog... 58. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 59. Atmetus ieškinį, atsakovams iš ieškovo priteistinos jų patirtos... 60. Nors atskiruosiuose skunduose prašymą priteisti jų patirtas bylinėjimosi... 61. Pagal atsakovo G. V. pateiktus įrodymus jis iš viso patyrė 4 840 Lt... 62. .... 63. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 64. Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nutarties... 65. Nutartį atmestų ieškinio reikalavimų dalyje palikti nepakeistą.... 66. Priteisti iš ieškovo BUAB ,,Kupsta“ bylinėjimosi išlaidas atsakovui A. Z....