Byla 2A-1327/2014
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Donato Šerno ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-54-577/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Durisolio“ statybinės medžiagos, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“, ieškinį atsakovams R. B., A. P., R. A. dėl nuostolių atlyginimo,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4ieškovo BUAB „Durisolio“ statybinės medžiagos, bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“ įgaliotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovų R. B., A. P., R. A. solidariai ieškovo BUAB „Durisolio“ statybinės medžiagos naudai 895 372 Lt nuostolių atlyginimą bei visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

5Ieškovo atstovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 19 d. nutartimi UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos buvo iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Vantolina“. Teismo nutartimi, kuria ieškovui buvo iškelta bankroto byla, įmonės vadovams buvo nustatytas 15 dienų, nuo nutarties įsiteisėjimo, terminas, perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą ir visus finansinius dokumentus. Per teismo nustatytą terminą administratoriui joks įmonės turtas ir finansiniai dokumentai nebuvo perduoti, tik 2010 metų lapkričio mėnesį bankroto administratoriui buvo perduota dalis bendrovės dokumentų: 2008 ir 2010 metų balansai. Iš jų matyti, jog UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos turtas 2008 m. gegužę sudarė 1 065 364 Lt, 2008 m. rugpjūtį – 956 281 Lt, 2008 m. rugsėjį – 895 372 Lt, o 2010 m. sausį – 895 372 Lt, tačiau joks įmonės turtas administratoriui perduotas nebuvo, todėl laikytina jog jis yra prarastas, nepagrįstai iššvaistytas ar pasisavintas, todėl ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovo nuostolius, kuriuos sudaro bendrovės balanse apskaityto, bet faktiškai prarasto turto vertė. Reikalavimas priteisti nuostolius yra grindžiamas 2010 m. sausio 26 d. įmonės balanso duomenimis, nes šis balansas yra sudarytas jau po bankroto bylos iškėlimo, todėl jo duomenys yra artimiausi bankroto bylos iškėlimo datai.

6Ieškinyje nurodoma, jog įmonės akcininkai buvo R. B. (jam priklausė 67 paprastosios vardinės įmonės akcijos) ir A. P. (jam priklausė 33 paprastosios vardinės įmonės akcijos). A. P. ėjo įmonės direktoriaus pareigas nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2008 m. gegužės 13 d., R. B. įmonės direktoriumi buvo nuo 2001 m. kovo 20 d., atleidimo data nėra žinoma. Paskutine įmonės direktore buvo paskirta R. A., kuri pagal VĮ Registrų centro duomenis šias pareigas ėjo iki 2008 m. rugpjūčio 20 d., tačiau į jos vietą nebuvo paskirtas joks kitas direktorius iki pat 2009 m. kovo 30 d. Ieškovo atstovas tvirtina, kad nei įmonės akcininkai, nei paskutinioji iki bankroto bylos iškėlimo direktorė nesirūpino bendrovės turto išsaugojimu, todėl turi solidariai atsakyti už prarastą įmonės turtą. Atleidus R. A. iš direktoriaus pareigų, ji nesirūpino turto išsaugojimu ir niekam neperdavė balanse apskaityto turto, kurio vertė jos atleidimo iš darbo dieną sudarė 956 281 Lt. Turto perdavimu nesirūpino ir įmonės akcininkai, kurie net nepaskyrė naujo direktoriaus, kuris galėtų perimti įmonės turtą iš atleidžiamo direktoriaus ir būtų už jį atsakingas. Neišsaugojus įmonės turto, yra pažeidžiami pačios įmonės ir jos kreditorių interesai, nes esamo įmonės turto nepakanka atsiskaityti su jais.

7Administratoriaus nuomone, palikdami įmonę be valdymo organo ir neužtikrindami įmonės turto išsaugojimo, įmonės akcininkai pažeidė pareigą elgtis taip, kad dėl jų elgesio arba neveikimo nebūtų padaroma žala kitiems asmenims. Pažymėjo, jog nei vienas iš atsakovų neneigia, kad 2010 m. sausio 26 d. ieškovo balanse nurodytas turtas įmonės administratoriui nebuvo perduotas, tačiau skirtingai interpretuoja susidariusią situaciją ir kaltę dėl įmonės turto praradimo. Administratoriaus nuomone, atsakovų pateikti paaiškinimai neatleidžia nei vieno iš jų nuo pareigos atlyginti įmonei padarytą žalą. Nurodo, kad įmonės buhalterė pateikė jam įmonės turto sąrašus, iš kurių matyti, kad 2008 m. rugsėjo 30 d. ilgalaikis įmonės turtas sudarė – 53 019,39 Lt, 2010 m. sausio 26 d. sandėlio likučiai sudarė 24 965,37 Lt, o kitas turtas sudarė 337 168,94 Lt ir 243 368,63 Lt. Ieškovo atstovas pažymėjo, jog atsakovas A. P. tvirtina, kad 2010 m. sausio 26 d. balanse nurodoma turto suma yra neteisinga, bet nepateikia jokių šiuos savo teiginius pagrindžiančių įrodymų. Pats atsakovas A. P. savo atsiliepime nurodo, kad UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos balanse įrašytas turtas buvo panaudotas UAB „Altesta“ statomuose objektuose, operacijų turtu nefiksuojant jokiuose dokumentuose. Administratoriaus nuomone, tokiais teiginiais atsakovas pats patvirtina, kad įmonės turtas buvo iššvaistytas. Taip pat administratorius pastebi, jeigu UAB „Altesta“ būtų buvusi skolinga UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos, tai įmonės valdymo organų nariai ar akcininkai turėjo reikšti finansinius reikalavimus UAB „Altesta“ bankroto byloje, tačiau tai padaryta nebuvo, todėl dar ir dėl šios priežasties atsakovai privalo atlyginti įmonei padarytą žalą. Administratorius paaiškina, kad iš jo turimų duomenų neįmanoma nustatyti, kokiu laikotarpiu ir koks konkretus turtas buvo iššvaistytas, todėl atsakovai turi atsakyti solidariai.

8Atsakovas A. P. su ieškiniu nesutiko, reikalavimus jo atžvilgiu prašė atmesti. Atsakovo teigimu jis buvo mažasis bendrovės akcininkas, kuris jokių sprendimų bendrovėje nepriiminėjo, faktiškai įmonei vadovavo atsakovas R. B., kuris buvo pagrindinis bendrovės akcininkas. Atsakovas A. P. tvirtina, kad administratorius neteisingai interpretuoja 2010 m. sausio 26 d. UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos balansą. Ieškovas prašo priteisti 895 372 Lt, kai įmonės balanse nurodoma, kad pirkėjų įsiskolinimas sudaro 243 341 Lt, kuris niekada ir nebuvo padengtas, nes skolininkui UAB „Altesta“ buvo iškelta bankroto byla. Taip pat atsakovas tvirtina, kad balanse nurodyta 605 503 Lt suma yra neteisinga, nes įmonė tokio turto turėti negalėjo. Paaiškina, kad nuo 2007 metų pagal užsakovo UAB „Altesta“ (kurios pagrindiniu akcininku buvo atsakovas R. B.) užsakymą bendrovė vykdė statybos darbus Vismaliukų k. ir Paraudondvario k., Vilniaus rajone, tačiau 2008 m. bankams sustabdžius finansavimą, UAB „Altesta“ nebeturėjo finansinių galimybių sumokėti už UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos atliktus darbus, darbai buvo vis tiek vykdomi, tačiau užsakovas nebepasirašinėjo statybos darbų aktų, statybinės medžiagos liko UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos balanse, nors jos buvo panaudotos statybai Vismaliukų k. ir Paraudondvario k., Vilniaus rajone. Atsakovas tvirtina, kad 2008 m. gegužės 13 d. jam pasitraukus iš direktoriaus pareigų, įmonės veikloje jis nebedalyvavo, o sprendimą atleisti iš direktoriaus pareigų R. A. priėmė vienasmeniškai R. B.; ją atleidęs iš direktoriaus pareigų, jis nesirūpino naujo direktoriaus paskyrimu. Atsakovui einant vadovo pareigas, jokių nemokumo požymių bendrovėje nebuvo; 2008 m. gegužės 13 d. bendrovė dirbo, pagal galimybes atsiskaitinėjo su kreditoriais. Bankroto byla buvo iškelta po metų, t. y. 2009 m. pavasarį. Todėl, atsakovo nuomone, jis negali būti atsakingas už tai, kad nebuvo paskirtas naujas įmonės vadovas ir neperduotas įmonės turtas bankroto administratoriui. Atsakovas tvirtina, kad jis neturėjo įtakos įmonės akcininkų susirinkime, nes įmonės veiklą visiškai kontroliavo R. B.. Jis nieko nežinojo apie pagrindinio akcininko veiksmus, todėl negali prisiimti jokios atsakomybės, o pats jokios žalos įmonei nepadarė. Pažymi, kad atsakovas R. B. kontroliavo ir UAB „Altesta“, ir UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos veiklą, šios įmonės kartu vykdė bendrus statybinius projektus, todėl būtent R. B. turėjo ir galėjo, realiai būdamas didžiuoju bendrovių akcininku, laiku stabdyti bendrovių veiklą ir nedidinti skolų.

9Atsakovė R. A. su pareikštu ieškiniu jos atžvilgiu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovės teigimu, ji UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos direktore buvo nuo 2008 m. gegužės 13 d. iki 2008 m. rugsėjo 20 d., per šį laikotarpį, pasak atsakovės, jokie statybos darbai įmonėje nebuvo vykdomi, buvo atlikti tik tam tikri smulkūs prekių pardavimai, tikslūs duomenys apie pardavimus yra perduoti administratoriui. Tvirtina, jog ji, būdama direktore, negalėjo nei iššvaistyti, nei pasisavinti jokio įmonės turto, be to nurodo, kad jai A. P. neperdavė jokių dokumentų ir įmonės turto, todėl ir ji nieko negalėjo perduoti.

10Atsakovas R. B. su ieškiniu nesutiko, prašo ieškinį jo atžvilgiu atmesti. Atsakovo teigimu, jis buvo įmonės akcininkas ir samdomas darbuotojas, todėl iššvaistyti ar pasisavinti įmonės turto negalėjo. Nurodo, kad visa įmonės veikla buvo vykdoma tuo laikotarpiu, kai jai vadovavo A. P.; jis administravo visą įmonės veiklą, todėl ir privalo atsakyti už laikotarpį nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2008 m. gegužės 13 d. R. B. patvirtino, jog buvo UAB „Altesta“ direktorius, visi atlikti darbai pagal pateiktas sąskaitas buvo įtraukti į UAB „Altesta“ apskaitą. Pasak atsakovo, kadangi jis vadovavo didelei įmonei UAB „Altesta“, todėl net fiziškai nebūtų turėjęs laiko vadovauti ir UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos. Nurodo, kad UAB „Altesta“ buvo tik vienas iš UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos užsakovų, todėl medžiagų likučiai galėjo susidaryti įvairiais būdais. Taip pat pažymi, kad likučiuose daug mažaverčio inventoriaus, kuris savo laiku turėjo būti nurašytas. Atsakovo R. B. nuomone, A. P. kaip įmonės akcininkas elgėsi neteisėtai, jam pasitraukus iš įmonės valdymo R. B. buvo priverstas ieškoti kito direktoriaus, o apie įmonės trūkumus ir nesklandumus nieko nežinojo iki to laiko, kol įmonei buvo iškelta bankroto byla.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo R. B. ieškovui BUAB „Durisolio“ statybinės medžiagos, 527 774,40 Lt nuostoliams atlyginti ir 1 426,39 Lt bylinėjimosi išlaidų; ieškinį atsakovų A. P. ir R. A. atžvilgiu atmetė.

13Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančią medžiagą ir šalių parodymus nustatė, jog visas bendrovės turtas, keičiantis jos vadovams, buvo perduodamas nesurašant turto perdavimo - priėmimo aktų, todėl laikytina, kad atsakovai A. P. ir R. A., būdami įmonės vadovais, nesilaikė vadovo veiklą reglamentuojančių teisės aktų, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas. Tačiau svarstant, ar atsakovams A. P. ir R. A. kyla civilinė atsakomybė, teismas sprendė, jog svarbu nustatyti kiek ir, ar iš viso toks atsakovų įstatymo reikalavimų nesilaikymas sąlygojo bedrovės turto, užfiksuoto 2010 m. balanse, praradimą.

14Vertindamas atsakovo A. P. civilinės atsakomybės sąlygas, teismas pažymėjo, jog atsižvelgiant į R. B. kaip pagrindinio akcininko vaidmenį ir įtaką UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos veikloje, tiek R. A. atleidimo iš direktorės pareigų aplinkybes (kuomet atleidus ją iš pareigų vienasmeniu R. B. sprendimu įmonės vadovo išrinkimu nebuvo pasirūpinta), akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju bendrovei padaryta žala yra teisiškai pernelyg nutolusi nuo A. P. kaip akcininko neteisėtų veiksmų (neveikimo), vertinant juos būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti kontekste. Teismas taip pat išskyrė, jog R. A. nesilaikė vadovo veiklą reglamentuojančių teisės aktų; bendrovėje nebuvo tinkamai apskaitomi nei bendrovės turtas, nei tvarkomi buhalteriniai dokumentai, tačiau po jos atleidimo iš ieškovo direktoriaus pareigų R. B. pasirašytas minėtas 2008 m. rugpjūčio 30 d. balansas sudarė teismui pagrindą daryti vienareikšmišką išvadą, kad po R. A. atleidimo turtas balanse nurodytoje apimtyje bendrovėje buvo. Teismo vertinimu, konstatavus tiek A. P. ir R. A. netinkamą bendrovės vadovo pareigų vykdymą, o A. P. kaip bendrovės akcininko neveikimą, nėra pagrindo spręsti, kad nagrinėjamu atveju tarp atsakovų A. P. ir R. A. neteisėtų veiksmų (neveikimo) yra priežastinis ryšys su ieškovo nurodomais bendrovei padarytais nuostoliais, o būtent 2010 m. sausio 26 d. balanse nurodyto turto, kuris nebuvo perduotas bankroto administratoriui, praradimu, todėl ieškinys atsakovų A. P. ir R. A. atžvilgiu buvo atmestas.

15Spręsdamas ieškinio reikalavimų pagrįstumą atsakovo R. B. atžvilgiu, teismas konstatavo, jog atsakovas R. B. buvo ne tik pagrindinis akcininkas, bet faktiškai savo sprendimais darė lemiamą įtaką bendrovės veiklai: vienasmeniškai atleidęs iš darbo bendrovės direktorę, kito bendrovės valdymo organo nepaskyrė; vėliau, nesant bendrovės valdymo organo, o jam būnant pagrindiniu bendrovės akcininku, jokių priemonių tinkamai sutvarkyti bendrovės turto apskaitą bei buhalterinius dokumentus nesiėmė; iškėlus bendrovei bankroto bylą turto, kuris jo buvo apskaitytas 2008 m. rugsėjo 30 d. bendrovės balanse, bendrovės paskirtam bankroto administratoriui neperdavė, todėl teismas sprendė, kad būtent atsakovo R. B. veiksmai (neveikimas) nulėmė bendrovės turto praradimą, todėl ieškinys buvo tenkintas tik jo atžvilgiu. Spręsdamas dėl priteistinos sumos dydžio, teismas pažymėjo, jog bankrutavusiai įmonei priteistinos žalos dydį tokio pobūdžio bylose sudaro finansinių reikalavimų suma, kuri šiuo atveju sudaro 527 774,40 Lt, todėl šio dydžio nuostolių suma iš atsakovo R. B. ir priteistina.

16III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

17Atsakovas R. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą panaikinti, priimti byloje naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas. Apeliantas taip pat prašė priimti kartu su skundu teikiamus įrodymus.

18Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

191. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė atsakovo teises į teisminę gynybą atsisakęs priimti teikiamą priešieškinį, kuriame dėstomi teiginiai paneigtų ieškovo argumentus dėl atsakovo nesąžiningumo ir prarasto įmonės turto.

202. Teismas, nustatydamas priteistinos žalos dydį, nepagrįstai rėmėsi 2010 m. sausio 26 d. balanso duomenimis, kadangi jis neatspindi realių įmonės materialinių vertybių skaičiaus ir jų vertės. Apelianto manymu, ieškovo atstovas privalėjo padaryti įmonės turto apskaitą ir pagal ją įrodinėti priteistinos žalos dydį.

213. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pažeista apelianto teisė turėti byloje atstovą.

22Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Durisolio“ statybinės medžiagos, atstovaujamas bankroto administratoriaus, prašo palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą nepakeistą, priteisti iš atsakovo ieškovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

241. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovo teikiamą priešieškinį, nes nei jame dėstomi teiginiai, nei kartu su priešieškiniu teikiami dokumentai neatitinka teismui teikiamų procesinių dokumentų reikalavimų, be to juose pateikiama neteisinga informacija.

252. Nesutikdamas su tuo, jog teismas spręsdamas bylą vadovavosi 2010 m. sausio 26 d. balanso duomenis, jį paneigiančių įrodymų apeliantas nepateikė, tuo labiau neteigė, jog balanse atspindėti duomenys nėra teisingi.

263. Tai, kad atsakovo atstovas nedalyvavo teismo posėdyje, neįrodo apelianto teiginių dėl pažeistų jo procesinių teisių, kadangi jis pats dalyvavo bylos nagrinėjime.

27Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą atsakovas A. P. prašo palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimą nepakeistą, priteisti iš atsakovo ieškovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

28Atsiliepimu teigiama, jog apeliantas nepateikė atsikirtimų ir įrodymų, kurie paneigtų jo paties sudaryto balanso duomenis, vilkino bylos nagrinėjimą, todėl tiek reikalavimai dėl pažeistų teisių, atsisakius priimti priešieškinį, tiek ir dėl neužtikrintos teisės turėti atstovą atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas A. P. negalėjo įtakoti įmonės veiklos, kadangi visi sprendimai buvo priimami vienasmeniškai apelianto, kuris nesiėmė jokių veiksmų įmonės turto išsaugojimui.

29IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30Dėl naujų įrodymų (priešieškinio su priedais) priėmimo

31Apeliaciniu skundu teigiama, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą, be kitų skunde išvardintų aplinkybių, įrodo ir tai, jog, teismas atsisakė priimti atsakovo teikiamą priešieškinį, kuris, apelianto nuomone, paneigtų ieškovo argumentus dėl neteisėtų atsakovo veiksmų iššvaistant įmonės BUAB „Durisolio“ statybinės medžiagos turtą. Pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti priešieškinį, jis, kartu su procesiniame dokumente dėstomus argumentus pagrindžiančiais įrodymais, teikiamas apeliacinės instancijos teismui, prašant priimti ir vertinti naujai pateikiamus įrodymus kartu su kita bylos medžiaga.

32Vadovaujantis CPK 314 straipsniu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju atsakovas šių įrodymų pateikimo būtinybę grindžia neteisėtais pirmosios instancijos teismo veiksmais, atsisakius priimti jo teikiamą priešieškinį, todėl teisėjų kolegija vertindama naujų įrodymų priėmimo klausimą, kartu pasisako bei vertina ir apeliacinio skundo argumentus dėl atsisakymo priimti priešieškinį.

33CPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priešieškinis gali būti pareikštas iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo; vėlesnis priešieškinio priėmimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio priėmimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Nagrinėjamoje byloje ieškinys atsakovams buvo pareikštas 2012 m. sausio 27 d. (t. 1, b. l. 1). Atsakovui apie jo atžvilgiu keliamus reikalavimus tapo žinoma 2012 m. vasario 29 d., gavus ieškinio su priedais nuorašus (t. 1, b. l. 70), todėl R. B. manydamas, jog yra poreikis nagrinėjamoje byloje teikti priešinius reikalavimus, turėjo galimybę nuo nurodytos datos, CPK 143 straipsnyje nustatytu terminu pareikšti priešieškinį. Tačiau bylos medžiaga įrodo, jog atsakovas prašymą priimti teikiamą priešieškinį pareiškė tik 2014 m. vasario 27 d. teismo posėdžio metu (t. 3, b. l. 86), nors nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje buvo priimta 2012 m. spalio 16 d. (t. 1, b. l. 156). Be to, iki 2014 m. vasario 27 d. posėdžio, byla buvo skirta nagrinėti net keturiuose teismo posėdžiuose (2013 m. sausio 21 d. (t. 1, b. l. 166); 2013 m. balandžio 8 d. (t. 2, b. l. 5); 2013 m. liepos 11 d. (t. 2, b. l. 201); 2013 m. spalio 25 d. (t. 2, b. l. 22). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismas gali atsisakyti priimti priešieškinį, jei yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai; 2) priešieškinis pareikštas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą; 3) priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2009). Todėl nustačius bet kurį iš išvardintų atvejų, laikoma jog atsisakymas priimti priešieškinį yra teisėtas. Aukščiau aptarti duomenys įrodo, jog atsakovas turėjo galimybes pasinaudoti jam įstatymu suteikta teise pateikti priešieškinį ir įgyvendinti ją įstatyme nustatytu terminu, todėl siekiant užtikrinti proceso koncentruotumą bei užkertant kelią proceso šaliai piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti atsakovo teismo posėdžio, kuriame byla buvo nagrinėjama iš esmės, metu pateiktą priešieškinį.

34Teisėjų kolegija susipažinusi su atsakovo prašomais priimti papildomais dokumentais – priešieškiniu ir jį pagrindžiais įrodymais, pažymi, jog priešieškinis – tai toje pačioje byloje jau vykstant ginčui pareikštas atsakovo ieškinys ieškovui, siekiant apsiginti nuo ieškinio reikalavimo. Pažymėtina, kad galimybė pareikšti ieškinį iš esmės yra susijusi su materialiąja teise, todėl daugeliu atveju, esant materialiniams teisiniams santykiams, subjektus sieja abipusės teisės ir pareigos, t. y. ne tik ieškovas turi teisę pareikšti reikalavimą atsakovui, bet ir priešingai – atsakovas turi teisę pareikšti reikalavimą ieškovui. Taigi priešieškiniu atsakovas reiškia savarankišką reikalavimą ieškovui, kurį priešpastato ieškovo reikalavimui. Atsakovas nuo jo atžvilgiu pareikšto ieškinio gali gintis tiek reikšdamas prieštaravimus (CPK 42 str. 1 d.), tiek - priešieškinį (CPK 143 str.). Prieštaravimai skiriasi nuo priešieškinio, nes prieštaravimu siekiama paneigti ieškovo teisę į ieškinio patenkinimą, o priešieškiniu atsakovas reiškia savarankišką reikalavimą ieškovui, kurį priešpastato ieškovo reikalavimui. Nagrinėjamu atveju įvertinus priešieškinio argumentus ir jais keliamus reikalavimus matyti, jog priešieškiniu iš esmės atsikertama ieškovo argumentams, atsakovas ir pats nurodo, jog tiesioginio reikalavimo ieškovui, kurį tenkinus būtų galima užskaityti ieškiniu pareikštus reikalavimus, nėra, todėl teisėjų kolegijos nuomone, atsisakymas priimti priešieškinį pateisinamas ir ta aplinkybe, jog atsakovo pateiktas priešieškinis neatitinta CPK 143 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

35Aptartos aplinkybės paneigia ne tik apeliacinio skundo argumentus dėl neteisėtų pirmosios instancijos teismo veiksmų atsisakant priimti apelianto teikiamą priešieškinį, bet ir paneigia skundu akcentuojamą šių įrodymų priėmimo būtinybę apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog dalis apelianto kartu su skundu teikiamų įrodymų, neatitinka įstatymu jiems keliamų reikalavimų, t. y. procesinio dokumento priedų tikrumas nepatvirtintas įstatymo nustatyta tvarka (CPK 114 str. 1 d.; 198 str. 2 d. ), todėl jie laikytini neturinčiais įrodomosios reikšmės. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija atsisako priimti kartu su apeliaciniu skundu atsakovo pateiktus įrodymus, taip pat atmeta apelianto skundo argumentus dėl jo pažeistų procesinių teisių atsisakius priimti priešieškinį bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu.

36Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių šalių ir jų atstovų neatvykimo į teismo posėdį pasekmes, taikymo

37Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ginčijamu sprendimu apeliantas teigia, jog esant jo atstovo prašymui atidėti paskirtą teismo posėdžio datą ir prašymo netenkinus, buvo apribota apelianto teisė turėti atstovą bylą nagrinėjant teisme. Tačiau teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą, apelianto vardijamo procesinio teisių pažeidimo neįžvelgia, o skundo argumentus, jog minėtas pažeidimas įtakojo netinkamo procesinio sprendimo priėmimą, atmeta žemiau išdėstytais motyvais.

38Pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų atstovų prašymu teismas turi teisę atidėti bylos nagrinėjimą, kai yra dvi sąlygos: pirma, iki teismo posėdžio pradžios šalis, jos atstovas pateikia prašymą atidėti bylos nagrinėjimą ir prideda dokumentus, pateisinančius neatvykimą; antra, teismas pripažįsta nurodytas neatvykimo priežastis svarbiomis.

39Šiuo atveju prieš vertinant apeliacinio skundo argumentus šiuo klausimu, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog bylos nagrinėjimas 2013 m. sausio 21 d. posėdžio metu buvo atidėtas neatvykus R. B. ir nepavykus šaukimo įteikti atsakovei R. A. (t. 1, b. l. 166-167). Į 2013 m. balandžio 8 d. vykusį teismo posėdį atsakovas R. B. taip pat neatvyko, nors kaip ir pirmą kartą apie teismo posėdžio datą ir laiką jis buvo informuotas tinkamai (t. 2, b. l. 5). 2013 m. spalio 14 d. atsakovas sudarė atstovavimo sutartį su advokatu (t. 3, b. l. 10), jis atstovavo atsakovo interesus 2013 m. spalio 25 d. teismo posėdyje (t. 3, b. l. 22-23), kuris buvo atidėtas atsakovo atstovo prašymu, išreiškus siekį baigti bylos nagrinėjimą taikiai. Minėto teismo posėdžio metu atsakovo atstovas buvo tinkamai informuotas apie kitą numatomą teismo posėdžio datą (t. 3, b. l. 23). 2014 m. vasario 27 d. teismo posėdyje buvo gautas atsakovo prašymas atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi atsakovo atstovas serga (t. 3, b. l. 85-86). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovo atstovo liga nėra svarbi priežastis bylos nagrinėjimui atidėti, bylos nagrinėjimas yra užsitęsęs, todėl prašymo netenkino ir 2014 m. vasario 27 d. posėdyje ieškovui prašant bylą nagrinėjo. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog tiek CPK 246 straipsnio 1 dalies nuostatos, tiek ir kasacinio teismo praktika patvirtina, jog neatvykimas į teismo posėdį dėl ligos, atostogų, komandiruotės, šalies atstovo užimtumo kitose bylose, kitokio užimtumo ir kiti panašūs atvejai paprastai nelaikomi svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą tenkinti šalies prašymą ir atidėti bylos nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2007). Įstatymo nuostata, kad šios priežastys paprastai nelaikomos svarbiomis, reiškia tai, jog įvertinti nurodytas priežastis kitaip, t. y. pripažinti jas svarbiomis, teismas gali tik nustatęs tam tikras konkrečiu atveju išskirtines aplinkybes. Be to, teismas turi įvertinti, ar patenkinus prašymą atidėti bylos nagrinėjimą nebus pažeisti proceso operatyvumo ir koncentruotumo, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principai. Toks teisinis reglamentavimas, be kita ko, turėtų skatinti šalis, kitus byloje dalyvaujančius asmenis rūpintis proceso eiga, veikti už greitesnį bylos išnagrinėjimą, nevilkinti proceso. Jei šalies prašymas atidėti bylos nagrinėjimą būtų tenkinamas nesilaikant išdėstytų reikalavimų, gali būti pažeistos kitų proceso dalyvių procesinės teisės ir teisėti interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2011).

40Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovui buvo sudaryta galimybė pasisakyti byloje nagrinėjamais klausimais pateikiant procesinius dokumentus teismui, be to, atsakovas pats dalyvavo bylą nagrinėjant iš esmės. Atsakovas nagrinėjamu atveju yra verslininkas, vadovavęs ar dalyvavęs ne mažiau kaip trijų įmonių valdyme, todėl teisėjų kolegijos nuomone, jo žinios buvo pakankamos, kad tinkamai galėtų ginti savo interesus teisme, įgyvendintų visas šaliai suteiktas procesines teises. Atsižvelgtina ir į tai, jog 2014 m. vasario 27 d. teismo posėdyje iš esmės buvo vertinami atsakovų veiksmai įmonės valdyme ir jų įtaka įmonės negebėjimui atsiskaityti su kreditoriais, kas, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina, jog šios aplinkybės geriausiai buvo žinomos geriausiai pačiam atsakovui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad atsakovas įgyvendino savo teisę išreikšti poziciją dėl ieškovo reikalavimų atsiliepime į ieškinį, pirmosios instancijos teismas, siekdamas užtikrinti operatyvų ir koncentruotą bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgęs į tai, jog bylos nagrinėjimas buvo jau ne kartą atidėtas atsakovo iniciatyva ar dėl jo nedalyvavimo teismo posėdyje, pagrįstai netenkino atsakovo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą.

41Aptartos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, todėl nenustačius procesinių teisės normų, reglamentuojančių atsakovo ar jo atstovo neatvykimo į teismo posėdį pasekmes (CPK 246 str. 2 d.), pažeidimo, pripažintina, kad bylos išnagrinėjimas nedalyvaujant atsakovo atstovui nepažeidė jo procesinių teisių, t. y. teisės turėti atstovą bylą nagrinėjant teisme.

42Dėl faktinės bylos situacijos ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

43Nagrinėjamoje byloje keliamas įmonės UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos patirtų nuostolių atlyginimo klausimas. Bankroto administratoriaus teigimu, jį paskyrus vadovauti įmonės bankroto procesui, jam nebuvo perduotas joks įmonės turtas, nors pagal paskutinį 2010 metų balansą matyti, jog jo buvo 895 372 Lt sumai. Administratorius kėlė dviejų įmonės akcininkų: R. B. (valdžiusio 67 paprastąsias vardines įmonės akcijas), A. P. (jam priklausė 33 įmonės akcijos) (A. P. laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 4 d. iki 2008 m. gegužės 13 d. ėjo ir įmonės direktoriaus pareigas) bei įmonės direktorės R. A. solidariosios civilinės atsakomybės už įmonės turto praradimą ir neišsaugojimą klausimą.

44Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovų veiksmus, konstatavo, jog nors buvę įmonės direktoriai A. P. ir R. A. nesilaikė jiems, kaip įmonės vadovams, nustatytų teisės aktų reikalavimų, t. y. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir 21 straipsnio reikalavimų, tačiau jų veiksmų neteisėtumas nenulėmė įmonės turto praradimo. Vertindamas atsakovo R. B. veiksmų ir įmonei padarytos žalos ryšį, teismas nustatė, jog atsakovo, kaip pagrindinio akcininko, priėmusio lemiamus sprendimus įmonės veiklai, veiksmai tiesiogiai įtakojo įmonės turto praradimą, todėl iš jo priteistina įmonės patirta žala, pasireiškusi BUAB „Durisolio“ statybinės medžiagos bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų suma (527 774,40 Lt). Ieškovo atstovas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir sprendimo neginčijo, tačiau R. B. kelia jo atžvilgiu priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą ir ginčija įrodymus, tiksliau jų nebuvimą, dėl įmonės turto 527 774,40 Lt sumai praradimo.

45Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teisme byla nagrinėjama, neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, ir siekiama nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2012). Pagal bendrąją taisyklę bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti apelianto argumentai kartu su skundžiamos teismo sprendimo dalies nurodymu. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva negali išplėsti apeliacinio skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais apeliaciniame skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-19/2006). Apeliacinio skundo nustatytos ribos gali būti peržengtos tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas. Šiuo atveju apeliantas skundu prašo panaikinti visą ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti, tačiau skundu dėstomi nesutikimo su ginčijamu sprendimu argumentai iš esmės susiję tik su atsakovo R. B. atžvilgiu priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, todėl teisėjų kolegija, vertindama ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pasisako tik dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, kuriomis įvertinti R. B. atlikti veiksmai. Teisėjų kolegija mano, jog nepaisant to, jog ieškinys yra pareikštas siekiant apginti bankrutuojančios įmonės ir jų kreditorių interesus, įmonė yra atstovaujama, t. y. jos procesinės teisės įgyvendinamos atstovo, todėl nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir vertinti ieškinio pagrįstumą kitų atsakovų atžvilgiu.

46Dėl atsakovo R. B. civilinės atsakomybės taikymo ypatumų ir sąlygų

47Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, prieš vertindama, ar egzistuoja sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei taikyti, pažymi, jog ieškovas reikalavimą dėl nuostolių įmonei atlyginimo kildino iš CK 2.50 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių juridinio asmens dalyvio atsakomybės sąlygas ir tvarką. Minėto straipsnio 3 dalyje, nustatyta, kad tuo atveju, kai juridinis asmuo negali vykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. Tačiau kasacinio teismo praktikoje išskirta, jog sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės svarbu įvertinti jo vaidmenį ir realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio mėn. 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009). Atsižvelgiant į įmonės dalyvio ir įmonės vadovo funkcijų skirtingumą, bylose, kuriose sprendžiama dėl civilinės atsakomybės taikymo, kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

48Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas taikydamas atsakovo atžvilgiu civilinę atsakomybę, nepažymėjo, ar ją atsakovui taiko kaip įmonės dalyviui, ar kaip asmeniui, faktiškai atlikusiam įmonės vadovo funkcijas. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog R. B. buvo įmonės akcininkas, pirmosios instancijos teismo teigimu, vienasmeniškai priiminėjęs pagrindinius sprendimus dėl įmonės veiklos. Sprendimu nustatyta, jog įmonės direktorės pareigas nuo 2008 m. gegužės 14 d. iki 2008 m. rugpjūčio 20 d. ėjo atsakovė R. A. (t. 1, b. l. 22), sprendimą dėl jos atleidimo iš pareigų priėmė akcininkas R. B. (t. 1, b. l. 23), kuris ir nutraukė su atsakove darbo sutartį. Be to, net ir esant paskirtai įmonės direktorei (bei po jos atleidimo iš užimamų pareigų) atsakovas savo vardu pasirašinėjo įmonės balansus (t. 1, b. l. 47-53), t. y. atliko veiksmus UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos įstatų ir bendrovės veiklą reglamentuojančių kitų teisės aktų nustatyta tvarka, priskirtus bendrovės vadovo kompetencijai (Įstatų 5.22. punkto 1 ir 7 papunkčiai). Šios pirmosios instancijos teismo aptartos ir pažymėtos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia manyti, jog atsakovo R. B. veiksmai įmonėje buvo vertinami kaip faktinio įmonės vadovo, atliekančio valdymo organui būdingus kasdienius veiklos organizavimo darbus, o ne kaip įmonės dalyvio, priimančio tik sprendimus, susijusius su strateginiu bendrovės valdymu. Tačiau atsakovo R. B. veiksmų neteisėtumą, pirmosios instancijos teismo vertinimu, sudariusį pagrindą jam taikyti civilinę atsakomybę, teismas siejo su jam, kaip įmonės dalyviui, nustatytų pareigų neatlikimu (atleidus iš direktorės pareigų jis nepaskyrė naujo direktoriaus, neužtikrino įmonės turto, palikto jo žinioje, apskaitos ir apsaugos, (Akcinių bendrovių įstatymo 14 str. 1 d.; UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos įstatų 5.4. p.).

49Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu visų pirma turėjo atriboti, kokiu pagrindu taikytina (jei taikytina) atsakovui civilinė atsakomybė, t. y. CK 2.50 straipsnio 3 dalies ar 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu. Tik nustačius kokias funkcijas įmonėje atliko asmuo – tik būdingas dalyviui, ar ir priskirtinas vadovui, teismas turi galimybę parinkti konkretų atvejį reglamentuojančią ir šiuo atveju taikytiną teisės normą. Nors civilinės atsakomybės taikymo atveju, tiek ir įmonės dalyvio, tiek ir įmonės vadovo (ar asmens faktiškai atliekančio vadovo funkcijas) civilinė atsakomybė atsiranda konstatavus visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę, (nustačius neteisėtų veiksmų, lėmusių žalos (nuostolių) atsiradimą, atlikimą, kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), tačiau skiriasi aplinkybės, vertintinos nustatant asmens elgesio atitiktį teisės normų reikalavimams. CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas, sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio sąžiningumo kriterijai – juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles. Tuo tarpu įmonės vadovui civilinė atsakomybė atsiranda nevykdant ar netinkamai vykdant CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas. Todėl šiuo atveju teisėjų kolegija mano, jog ginčijamo sprendimo dalis, kuria atsakovui (apeliantui) nuspręsta taikyti civilinę atsakomybę (neįvardijus kokiu teisiniu pagrindu jam taikytina atsakomybė) naikintina ir grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, įpareigojant teismą atriboti, ar atsakovui civilinė atsakomybė taikoma CK 2.50 straipsnio 3 dalies ar 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, bei nurodant, kokių pareigų neatlikimas, ar netinkamas atlikimas vertinami kaip neteisėti atsakovo veiksmai, sudarantys pagrindą spręsti dėl jo civilinės atsakomybės.

50Teisėjų kolegija taip pat mano, jog pirmosios instancijos išvados, kuriomis pritarta ieškovo teiginiams dėl visiško įmonės turto praradimo (iššvaistymo), priimtos neįvertinus bylos medžiagos visumos. Visų pirma atkreipiamas dėmesys į tai, jog bankroto administratorius įmonės turto praradimą siejo su tuo, jog jam po bankroto bylos iškėlimo nebuvo perduotas turtas, nurodytas 2010 metų įmonės balanse. 2010 m. sausio 26 d. balanso duomenimis, įmonė turėjo turto 895 372 Lt sumai (t. 1, b. l. 52), iš jo 53 019 Lt sudarė ilgalaikis turtas (programinė įranga, transporto priemonės, kitas materialus turtas), bei 842 353 Lt trumpalaikis turtas, kurio didžiąją dalį sudarė nebaigta gamyba (605 503 Lt) taip pat pirkėjų įsiskolinimas (243 341 Lt). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos nagrinėjimo metu nustačius, jog UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos veikla iš esmės buvo susijusi su kitos atsakovo R. B. valdomos įmonės UAB „Altesta“ (šiuo metu BUAB „Altesta“) vykdomais projektais (šalys buvo pasirašiusios statybos rangos sutartis (t. 2, b. l. 43-54), pagal kuriuos ieškovas vykdė rangovo funkcijas ir tiekė į objektus statybines medžiagas), nustatant atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir konstatuojant įmonės turto praradimą, apsiriboti tik teiginiais, jog nėra duomenų ir įrodymų apie tai, jog BUAB „Altesta“ yra skolinga atsakovui ar kad jos vykdytuose objektuose nėra ieškovui priklausančių medžiagų, negalima. Iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovas atlikinėjo darbus ir tiekė medžiagas į UAB „Altesta“ statybos objektus, esančius Vismaliukų ir Paraudondvario kaime (t. 2, b. l. 60, 62, 64, 67, 69, 71 ir kt), nors teismas nurodė, jog ieškovui ir jo vadovams nepareiškus finansinių reikalavimų UAB „Altesta“ bankroto byloje laikytina, jog ši įmonė neturi neįvykdytų įsipareigojimų ieškovui, tačiau įvertinus tai, jog dalis ieškovo įmonėje apskaitytų medžiagų buvo perduodamos UAB „Altesta“ jų neapskaitant (tai patvirtino buvęs ieškovo direktorius A. P.) be to, teismui neturint patikimų įrodymų, patvirtinančių, jog už perduotas medžiagas ir atliktus darbus yra atsiskaityta, vienareikšmiškai teigti, jog tarp šių įmonių nėra neįvykdytų įsipareigojimų, negalima. Todėl, žinant, į kokius objektus buvo tiekiamos ieškovui priklausančios statybinės medžiagos, bei tai, kad didžiąją dalį UAB „Durisolio“ statybinės medžiagos turto sudaro atsargos, bylos nagrinėjimo metu turėjo būti įvertinta, ar nurodytuose statybų objektuose (Vismaliukų ir Paraudondvario kaime) nebuvo panaudotos/perduotos ieškovui priklausančios atsargos (statybinės medžiagos), kurių vertė galėtų vertinama kaip UAB „Altesta“ skola ieškovui.

51Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, teismas taip pat neįvertino to, jog 2010 metų balanso duomenimis, įmonės turtą sudaro ir debitorių skolos, tačiau ieškovo administratorius nepateikė duomenų, jog 243 341 Lt dydžio skolų neįmanoma atgauti. Remiantis administratoriui perduotų ieškovo finansinių dokumentų sąrašu nustatyta, jog administratorius disponuoja informacija apie įmonės prekybos, rangos sutartis, atsiskaitymus (t. 1, b. l. 34, 36), ir pan., todėl neįvertinus įmonės skolininkų ir jų galimybių grąžinti įmonei lėšas, teismas neturėjo pagrindo preziumuoti, jog nurodyto dydžio ieškovo reikalavimai į debitorius negali būti įgyvendinti. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog administratoriui buvo pateikti duomenys apie įmonės apskaitytas atsargas, turinčias būti sandėliuose (t. 1, b. l. 117-118), byloje pateikti duomenys ir apie ieškovo prekių nurašymus, pagal atliktus darbų aktus (t. 2, b. l. 114-118), tačiau, ar tam tikros atsargos, apskaitytos, kaip vis dar turinčios būti ieškovo sandėliuose, nebuvo panaudotos UAB „Altesta“ statybos objektuose, nebuvo įvertinta. Teismas taip pat neįvertino to, jog administratorius nepateikė duomenų iš viešų registrų apie įmonės vardu registruotą turtą (2010 metų balanso duomenimis įmonė turėjo savo vardu registruotų transporto priemonių).

52Šių apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino, neatsižvelgė į tam tikrus bylos nagrinėjimo metu pateiktus įrodymus, kurie leidžia abejoti ieškovo teiginių, dėl viso įmonės prarasto turto, pagrįstumu, kas verčia abejoti ir pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų pagrįstumu. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012;ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas nesiekė įvertinti galimo ieškovo turto panaudojimo ar buvimo vietos, taip pat neįvertino, ar ieškovo, kaip neteisėti, įvardinti atsakovo veiksmai – turto apskaitos ir apsaugos neužtikrinimas, naujo įmonės direktoriaus nepaskyrimas yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su įmonės galimai patirtais nuostoliais. Šios neįvertintos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone leidžia teigti, jog nagrinėjamu atveju nebuvo atskleista bylos esmė, galėjusi lemti nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kuria nuspręsta dėl atsakovui R. B. taikytinos civilinės atsakomybės, naikintinas.

53Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas, o bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, tačiau atsižvelgiant į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme lemtų bylos nagrinėjamą beveik visa apimtimi naujais aspektais, todėl mano, jog yra tikslinga bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nurodytoje dalyje nagrinėti iš naujo.

54Kadangi skundžiamas teismo spendimas naikinamas ir nurodytoje dalyje grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia (CPK 93 str. 5 d.).

55Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

56Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta atsakovui R. B. taikyti civilinę atsakomybę, panaikinti ir perduoti šį klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

57Likusią sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai atsakovams A. P. ir R. A. netenkinti, palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R.... 3. I. Ginčo esmė... 4. ieškovo BUAB „Durisolio“ statybinės medžiagos, bankroto... 5. Ieškovo atstovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 19 d.... 6. Ieškinyje nurodoma, jog įmonės akcininkai buvo R. B. (jam priklausė 67... 7. Administratoriaus nuomone, palikdami įmonę be valdymo organo ir... 8. Atsakovas A. P. su ieškiniu nesutiko, reikalavimus jo atžvilgiu prašė... 9. Atsakovė R. A. su pareikštu ieškiniu jos atžvilgiu nesutiko, prašė jį... 10. Atsakovas R. B. su ieškiniu nesutiko, prašo ieškinį jo atžvilgiu atmesti.... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš... 13. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančią medžiagą ir... 14. Vertindamas atsakovo A. P. civilinės atsakomybės sąlygas, teismas... 15. Spręsdamas ieškinio reikalavimų pagrįstumą atsakovo R. B. atžvilgiu,... 16. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 17. Atsakovas R. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m.... 18. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 19. 1. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė atsakovo teises... 20. 2. Teismas, nustatydamas priteistinos žalos dydį, nepagrįstai rėmėsi 2010... 21. 3. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo pažeista... 22. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas BUAB „Durisolio“... 23. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:... 24. 1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovo... 25. 2. Nesutikdamas su tuo, jog teismas spręsdamas bylą vadovavosi 2010 m. sausio... 26. 3. Tai, kad atsakovo atstovas nedalyvavo teismo posėdyje, neįrodo apelianto... 27. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą atsakovas A. P. prašo palikti... 28. Atsiliepimu teigiama, jog apeliantas nepateikė atsikirtimų ir įrodymų,... 29. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 30. Dėl naujų įrodymų (priešieškinio su priedais) priėmimo ... 31. Apeliaciniu skundu teigiama, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo... 32. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu apeliacinės instancijos teismas atsisako... 33. CPK 143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priešieškinis gali būti... 34. Teisėjų kolegija susipažinusi su atsakovo prašomais priimti papildomais... 35. Aptartos aplinkybės paneigia ne tik apeliacinio skundo argumentus dėl... 36. Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių šalių ir jų atstovų... 37. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ginčijamu sprendimu apeliantas... 38. Pagal CPK 246 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas ieškovo, atsakovo ar jų... 39. Šiuo atveju prieš vertinant apeliacinio skundo argumentus šiuo klausimu,... 40. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovui buvo sudaryta galimybė pasisakyti... 41. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai... 42. Dėl faktinės bylos situacijos ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos... 43. Nagrinėjamoje byloje keliamas įmonės UAB „Durisolio“ statybinės... 44. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovų veiksmus, konstatavo, jog... 45. Pažymėtina, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio... 46. Dėl atsakovo R. B. civilinės atsakomybės taikymo ypatumų ir sąlygų... 47. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, prieš vertindama, ar... 48. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas taikydamas atsakovo atžvilgiu... 49. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu... 50. Teisėjų kolegija taip pat mano, jog pirmosios instancijos išvados, kuriomis... 51. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, teismas taip pat... 52. Šių apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių pirmosios... 53. Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto,... 54. Kadangi skundžiamas teismo spendimas naikinamas ir nurodytoje dalyje... 55. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 56. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta... 57. Likusią sprendimo dalį, kuria ieškinio reikalavimai atsakovams A. P. ir R....