Byla 3K-3-16/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės (pranešėja) ir Sigito Gurevičiaus,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams L. V. B., R. G., pagal įstatymą atstovaujamos L. V. B., ir R. G. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų; trečiasis asmuo – A. Š.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Ginčo esmė

6Byloje kilo ginčas dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių priešieškinio priėmimo tvarką, bylos teismingumo nustatymo klausimus, apeliacinės instancijos teismo teises, aiškinimo ir taikymo. Vilniaus miesto valdybos 1992 m. liepos 23 d. potvarkiu A. S. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini); ji namo dalį – butą (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno atsakovai, dovanojimo sutartimi perleido trečiajam asmeniui A. Š. Ieškovas nurodytą butą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 2 punktą nuomojo iš savininko iki valstybės garantijos ginčo bute gyvenusiems nuomininkams įvykdymo. Pagrindinei nuomininkei atsakovei L. V. B. ir jos šeimai 2005 m. sausio 14 d. buvo suteikta valstybės garantija, pagal kurią valstybė įsipareigojo kompensuoti gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas, neviršijančias valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų vertės. Pagal Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintą Gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų, neviršijančių valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų vertės, kompensavimo nuomininkams tvarką Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Juridinis skyrius 2005 m. liepos 26 d. raštu informavo atsakovę L. V. B. apie jai skirtas lėšas gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidoms kompensuoti. Atsakovė per du mėnesius nuo šio rašto įteikimo (raštas atsakovei buvo įteiktas 2005 m. rugpjūčio 8 d.) nepasirinko gyvenamųjų patalpų, ji 2005 m. spalio 21 d. raštu buvo informuota apie skirtų lėšų 2005 m. spalio 13 d. pervedimą į notaro depozitinę sąskaitą, tačiau atsakovė ir jos šeima iki 2006 m. vasario 13 d. neišsikėlė iš nurodyto buto. Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, nustatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymo) 9 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad valstybės garantijos turėtojas, įvykdžius valstybės garantiją, per keturis mėnesius nuo garantijos įvykdymo dienos privalo išsikraustyti iš užimtų gyvenamųjų patalpų, o savivaldybės administracija privalo per vieną mėnesį patalpas perduoti šio namo, jo dalies ar buto savininkui, surašant gyvenamųjų patalpų perdavimo–priėmimo aktą. Dėl to ieškovas prašė teismo iškeldinti atsakovus iš buto (duomenys neskelbtini) su visu jiems priklausančiu turtu, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

8Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2008 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino, įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą atidėjo penkiems mėnesiams. Teismas nurodė, kad 2005 m. sausio 14 d. atsakovams buvo suteikta valstybės garantija, kuria valstybė įsipareigojo kompensuoti atsakovams gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas (109 000 Lt) ir iki garantijos įvykdymo nuomoti jiems ginčo patalpas. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, konstatavo, kad valstybė garantiją įvykdė 2005 m. spalio 13 d., todėl atsakovai privalėjo iki 2006 m. vasario 13 d. išsikraustyti iš užimamų patalpų. Teismas, vadovaudamasis Kompensacijų įstatymu, atsižvelgdamas į tai, kad nebuvo ginčo dėl valstybės garantijos įvykdymo, konstatavo, jog valstybės garantija buvo visiškai įvykdyta, atsakovai savo prievolės atlaisvinti gyvenamąsias patalpas nevykdė, todėl iškeldino atsakovus iš užimamų gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant jiems kitų gyvenamųjų patalpų. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad viena atsakovė yra neveiksni, o kita pensinio amžiaus, atsakovų prašymu atidėjo teismo sprendimo vykdymą penkiems mėnesiams.

9Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2008 m. spalio 3 d. nutartimi jį tenkino, panaikino Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti tam pačiam pirmosios instancijos teismui. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovų priešieškinį, neišnagrinėjo atsakovų nurodytų aplinkybių, todėl galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis); atsakovai pirmosios instancijos teismui pateiktu priešieškiniu ginčijo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimtus aktus – 2005 m. sausio 14 d. valstybės garantiją ir 2005 m. spalio 13 d. įsakymą dėl valstybės garantijos vykdymo, kuriais buvo grindžiamas ieškinys dėl atsakovų iškeldinimo iš ginčo buto. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismo protokolinė nutartis, kuria atsisakyta priimti priešieškinį, neatitiko CPK 291 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, nes nebuvo nurodyti motyvai, kurių pagrindu buvo padaryta išvada, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi, priimdamas šią nutartį. Kolegija nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 4 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje pagal atsakovų skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti 2005 m. spalio 14 d. valstybės garantiją ir 2005 m. spalio 13 d. įsakymą dėl valstybės garantijos vykdymo, bylą nutraukė, atsakovams praleidus skundo padavimo terminą ir neprašius jo atnaujinti, tačiau pažymėjo, kad šis teismas nenagrinėjo bylos iš esmės, o bendrosios kompetencijos teismas negali atsisakyti priimti ieškinį ar priešieškinį tuo pagrindu, kad yra praleista ieškinio senatis. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismui nenustačius aplinkybių, dėl kurių negalėjo būti priimamas priešieškinis, šis turėjo būti priimtas ir nagrinėjamas. Apeliacinės instancijos teismui pagal CPK 33 straipsnio 2 dalį ir 143 straipsnį neturint suteiktos teisės priimti priešieškinį, kolegija perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai neginčijo valstybės išduotos garantijos ir jos vykdymo; motyvavo, kad atsakovai, remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gegužės 25 d. nutartyje (T. 1, b. l. 111) esančiais išaiškinimais apie garantijos išdavimo momentą, apie patalpų rinkos vertės patikslinimą, teigė, kad garantija jiems nebuvo išduota, nes jie nepasirašė ieškovo 2005 m. sausio 14 d. išduotoje garantijoje prie žymos apie patikslintą buto vertę – 109 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino tuo pagrindu, kad pagal 2005 m. sausio 14 d. atsakovams suteiktą valstybės garantiją valstybė įsipareigojo atsakovams kompensuoti 109 000 Lt gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidų ir iki garantijos įvykdymo nuomoti jiems ginčo patalpas, ir 2005 m. spalio 13 d. įsakymu valstybės garantija buvo įvykdyta, pervedant lėšas į notaro depozitinę sąskaitą, tačiau pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo atsakovų atsikirtimų apie tai, jog valstybės garantija jiems nebuvo išduota. Tuo tarpu atsakovai kaip tik šioje byloje priešieškiniu ginčijo valstybės garantiją ir jos įvykdymą. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės 2005 m. sausio 14 d. išduotoje Valstybės garantijoje nuomininkui valstybė įsipareigojo kompensuoti atsakovams gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidas, neviršijančias nuomojamų patalpų vertės (100 000 Lt), atsakovai savo parašais patvirtino garantijos sąlygas, tačiau garantijoje nenurodyta, ar atsakovai sutiko su garantijoje nurodyta nuomojamų patalpų rinkos verte; garantijoje yra nurodyta žyma, kad patikslinta gyvenamųjų patalpų vertė, remiantis 2005 m. liepos 20 d. turto vertės nustatymo pažyma, buvo 109 000 Lt, šią žymą patvirtino tik Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, atsakovų parašų nėra.

10III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė

11Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 3 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2008 m. balandžio 10 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

121.

13Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 4 d. nutartimi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gruodžio 22 d. nutartimi, išnagrinėję bylą dėl ginčo buto vertės patikslinimo, valstybės garantijos ir 2005 m. sausio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo panaikinimo, nutraukė bylą, praleidus įstatyme nustatytus skundo padavimo terminus, todėl ir bendrosios kompetencijos teisme priešieškinyje išdėstyti reikalavimai negalėtų būti nagrinėjami dėl terminų praleidimo. Be to, atsakovų priešieškinis yra tapatus ieškiniui, pagal kurį buvo nutraukta administracinė byla: priešieškinis pareikštas toms pačioms šalims (atsakovai pareiškė ieškinį Vilniaus miesto savivaldybės administracijai); priešieškiniu prašoma iš esmės to paties, kaip ir ieškinyje, t. y. kad būtų pakeista ginčo buto rinkos vertė ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota patikslinti atsakovams 2005 m. sausio 14 d. išduotą valstybės garantiją; ieškinyje ir priešieškinyje pateikti reikalavimai grindžiami tais pačiais juridiniais faktais. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į teismų praktiką, pagal kurią bendrosios kompetencijos teismas, spręsdamas administracinius teisinius santykius, turėtų vadovautis terminais, taikomais administracinėje teisenoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gegužės 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. V. S., L. P.; bylos Nr. 3K-7-658/2002; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities viršininko administracija v. E. M.; bylos Nr. 3K-3-380/2006; 2008 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Visuomeninė organizacija „Vilnoja“ v. AB „Enifas“, Vilniaus apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-134/2008 ir kt.). Dėl to teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino klausimą, turėjo taikyti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytas vieno mėnesio ieškinio senaties terminas suinteresuotai šaliai ginčyti dėl jos priimtą administracinį aktą.

142.

15Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias rūšinio teismingumo klausimus (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą). Kasatoriaus teigimu, iš priešieškinio turinio matyti, kad ginčas kilo tarp L. V. B., R. G., R. G. ir viešojo administravimo subjekto – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, t. y. iš administracinių teisinių santykių, susiklosčiusių savivaldybei vykdant jai įstatymu paskirtą funkciją dėl valstybės garantijų išdavimo ir vykdymo. Ieškovo reiškiamas reikalavimas dėl iškeldinimo pripažintas civilinio pobūdžio reikalavimu, o atsakovų keliami reikalavimai priešieškinyje – administracinio pobūdžio. Nagrinėjamoje byloje CPK 26 straipsnio 2 dalyje nustatyta absorbcijos taisyklė netaikytina, nes pagal Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2007 m. vasario 2 d. nutartyje esančius išaiškinimus ši taisyklė neturi būti taikoma visais atvejais, kai vienoje byloje yra pareikšti skirtingos teisinės prigimties reikalavimai, ir tie reikalavimai nėra taip susiję, jog pagal įstatymuose įtvirtintas rūšinio teismingumo taisykles negalėtų būti nagrinėjami skirtingų kompetencijų teismuose. Kasatoriaus teigimu, bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjamo ieškinio pagrindas yra būtent atsakovų skundžiami administraciniai teisės aktai, t. y. reikalavimai, keliami priešieškinyje dėl 2005 m. sausio 14 d. valstybės garantijos ir 2005 m. spalio 13 d. įsakymo dėl valstybės garantijos įvykdymo, yra pagrindiniai, o Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimas dėl iškeldinimo – išvestinis, atsiradęs nurodytų administracinių aktų pagrindu.

163.

17Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pagal CPK 143 straipsnį atsakovai turėjo galimybę pareikšti priešieškinį iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo, tačiau priešieškinį pateikė tik 2008 m. vasario 22 d., tuo tarpu kai ieškovo ieškinys teismui buvo pateiktas 2006 m. birželio 22 d., teismo posėdis paskirtas 2006 m. spalio 17 d. Kasatoriaus teigimu, priešieškinio priėmimas akivaizdžiai užvilkintų bylos nagrinėjimą, nes iš naujo turėtų būti nagrinėjami jau išnagrinėti klausimai, kurių teisėtumas nekvestionuojamas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, išnagrinėjus priešieškinyje keliamus reikalavimus ir priėmus dėl šių reikalavimų sprendimą, šis neturėtų jokių teisinių pasekmių nagrinėjant klausimą dėl iškeldinimo, nes Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas dėl atsakovei L. V. B. ir jos šeimai išduotos valstybės garantijos įvykdymo yra teisėtas, pagrįstas ir galiojantis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nutraukus bylą ir konstatavus, kad buvo praleistas terminas skundui dėl 2005 m. sausio 14 d. Valstybės garantijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 13 d. įsakymo panaikinimo paduoti.

184.

19Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą, 329 straipsnio 1 dalį, darydamas išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo priimti atsakovų priešieškinį, neišnagrinėjo atsakovų nurodytų aplinkybių dėl garantijos išdavimo, pats neatliko išsamios byloje pateiktų įrodymų analizės, o panaikino iš esmės teisėtą teismo sprendimą vien formaliais pagrindais, nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią procesinės teisės normos netinkamas taikymas, neturėjęs įtakos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumui, nėra pagrindas naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Microsoft Korporacija (JAV), Symantec Korporacija (JAV), Autodesk Inc. (JAV), BĮ UAB “VteX” (Lietuva) v. UAB „Fima”; bylos Nr. 3K-3-132/2003; 2004 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P. v. O. J., N. F. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-688/2004; 2006 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Microsoft korporacija, Symantec Korporacija, BĮ UAB „VTeX“ v. UAB „Vilpostus“; bylos Nr. 3K-3-311/2006, 2007 m. liepos 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. T. v. UAB „Transnetas“; bylos Nr. 3K-3-312/2007, 2008 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K., UAB „Kriptonika“ v. I. D., A. D. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-135/2008; 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. įmonė v. R. D., VĮ Registrų centro Šiaulių filialas, A. K.; bylos Nr. 3K-3-169 ir kt.). CPK nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik esant CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 ir (arba) 2 punkte nurodytiems pagrindams. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad iš esmės tai reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas, būdamas kompetentingas spręsti byloje tiek fakto, tiek teisės klausimus, turi pats ištaisyti pirmosios instancijos teisme bylos nagrinėjimo metu padarytus pažeidimus, t. y. turi pats pašalinti tiek bylos faktinių aplinkybių nustatymo klaidas, tiek materialinės ir proceso teisės normų taikymo ir aiškinimo nustatytus trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Utenos apskrities valstybinės mokesčių inspekcija v. E. Š., R. Š.; bylos Nr. 3K-3-184/2008). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas neišsiaiškino, ar priešieškinis teismingas bendrosios kompetencijos teismui, ar nepraleistas senaties terminas priešieškinyje keliamiems reikalavimams pareikšti, ar šis priešieškinis nėra tapatus anksčiau pateiktam atsakovų ieškiniui, ir ar apskritai nebuvo pagrindų, kuriems esant teismas gali atsisakyti priimti priešieškinį (CPK 143 straipsnis). Be to, neteisingas apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė, kodėl nesirėmė atsakovų atsikirtimais dėl valstybės garantijos neišdavimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. P. A., J. E. A. v. R. M., T. M.; bylos Nr. 3K-3-164/2008, yra pasisakęs, kad įstatyme reikalaujama sprendimą argumentuoti glaustai, t. y. pasisakyti kiek įmanoma trumpai ir tik dėl esminių klausimų, plačiai neaptarinėti akivaizdžių išvadų. Kasatoriaus teigimu, išvada, kad valstybės garantija buvo įvykdyta atsakovams, yra akivaizdi, remiantis Kompensacijų įstatymu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu.

205.

21Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Kompensacijų įstatymą, klaidingai įvertino skirtingus teisinius santykius – garantijos išdavimą ir garantijoje esančios turto vertės patikslinimą, todėl neteisingai nustatė garantijos išdavimo momentą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovai savo parašais patvirtino garantijos sąlygas dėl 100 000 Lt patalpų vertės, tačiau nepasirašė dėl patikslintos patalpų vertės. Pagal nurodyto įstatymo 9 straipsnio 5 dalį, jeigu nuomininkas ir jo šeimos nariai nepasirašo arba atsisako pasirašyti valstybės garantiją, savivaldybės administracijos direktorius arba jo įgaliotas asmuo valstybės garantijos dokumente įrašo ir savo parašu patvirtina atitinkamą žymą; šia žyma būtų įforminamas nuomininko atsisakymo pasirašyti ar nepasirašymo faktas, ir pagal Lietuvos administracinio teismo praktiką tai neturėtų įtakos nuomininkui išduotos garantijos galiojimui. Nagrinėjamoje byloje atsakovai pasirašė valstybės garantiją, todėl tai reiškia, kad ši jiems buvo išduota, o ta aplinkybė, kad vėliau buvo patikslinta kompensuojamo turto vertė, nėra pagrindas daryti išvadą, jog garantija atsakovams iš viso nebuvo išduota. Pagal Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintos Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumas, apskaitos ir kontrolės tvarkos 3 punktą nuomininkų, gyvenančių savininkams natūra grąžinamuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, gyvenamųjų patalpų rinkos vertė turi būti nustatoma iki valstybės garantijos pasirinkimo ir ne anksčiau kaip trys mėnesiai iki valstybės garantijos įvykdymo patikslinama. 2005 m. sausio 14 d. išduotoje valstybės garantijoje buvo atsakovų parašai, kuriais jie patvirtino, jog sutiko su garantijoje nurodytomis sąlygomis, taip pat ir nurodyta patalpų verte. Ginčo buto vertė buvo patikslinta, remiantis 2005 m. liepos 20 d. turto vertės nustatymo pažyma, vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. spalio 13 d. įsakymu valstybės garantija buvo įvykdyta, pervedant lėšas į notaro depozitinę sąskaitą. Atsakovai nesutiko su patikslinta turto verte ir kreipėsi į teismą, tačiau, minėta, administracinė byla buvo nutraukta, todėl apeliacinės instancijos teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo teigti, kad valstybės garantija atsakovams nebuvo išduota, šis faktas nėra nuginčytas, yra teisėtas ir galiojantis.

226.

23Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 7 straipsnį, nukrypo nuo teismų praktikos dėl trečiojo asmens nuosavybės teisių pažeidimo nuosavybės teisių atkūrimo procese. Pagal CPK 7 straipsnyje įtvirtintą proceso koncentracijos principą teismas privalo imtis visų priemonių, siekiant užkirsti kelią proceso vilkinimui, o šalys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančioms procesinėmis teisėmis bei rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu. Atsakovai keletą kartų teismuose ginčijo ginčo buto rinkos vertę ir reikalavo patikslinti šią vertę; procesas teismuose tęsiasi ilgiau kaip dvejus metus, atsakovai, dar kartą nagrinėjamoje byloje teikdami priešieškinį dėl reikalavimo, dėl kurio ne kartą jau kreipėsi į teismą, tik vilkina bylos nagrinėjimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į pirmiau nurodyto civilinio proceso principo pažeidimą ir imtis priemonių, kad kelias tolimesniam proceso vilkinimui būtų užkirstas. Be to, dėl atsakovų veiksmų Vilniaus miesto savivaldybė negali įvykdyti jai įstatymuose nustatytos pareigos po valstybės garantijos įvykdymo perduoti atlaisvintas gyvenamąsias patalpas jų savininkui; taip pat savininkas negali laisvai disponuoti jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu, kol jis nėra atlaisvintas nuomininkų ir pagal teisės aktus perduotas savininkui. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės ar vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų asmenų interesus.

24Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 5 ir 23 straipsniams, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Jie nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai grąžino bylą iš naujo nagrinėti ir spręsti priešieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui, nes pagal CPK 326–330 straipsnius apeliacinės instancijos teisme ieškinys ar priešieškinis negali būti priimtas; teisingai nurodė, kad atsakovui nagrinėjamoje byloje ginčijo valstybės garantiją ir jos vykdymą; padarė pagrįstas išvadas, jog administraciniuose teismuose byla nebuvo išnagrinėta iš esmės. Sprendžiant klausimą dėl ginčo buto vertės nustatymo, tampa aktualus Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnis, kuris, atsakovų manymu, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, kad nuosavybė gali būti paimama tik įstatyme nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

25Teisėjų kolegija

konstatuoja:

26IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

27Kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar apeliacinės instancijos teismas nepažeidė procesinės teisės normų, reglamentuojančių priešieškinio priėmimo tvarką, bylos teismingumo nustatymo klausimus, apeliacinės instancijos teismo teises, ar nenukrypo nuo teismų praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

28Dėl priešieškinio priėmimo

29

30Priešinis ieškinys – tai toje pačioje byloje jau vykstant ginčui pareikštas atsakovo ieškinys ieškovui, siekiant apsiginti nuo ieškinio reikalavimo. Pažymėtina, kad iš esmės galimybė pareikšti ieškinį susijusi su materialiąja teise, todėl daugeliu atveju, esant materialiniams teisiniams santykiams, subjektus sieja abipusės teisės ir pareigos, t. y. ne tik ieškovas turi teisę pareikšti reikalavimą atsakovui, bet ir priešingai – atsakovas turi teisę pareikšti reikalavimą ieškovui. Priešieškinis turi būti pareiškiamas pagal bendrąsias ieškinio pareiškimo taisykles (CPK 143 straipsnis), išskyrus tai, kad teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį neskundžiama atskiruoju skundu. Įstatyme nustatyti trys atvejai, kai atsakovas gali gintis, reikšdamas priešieškinį (CPK 143 straipsnio 2 dalis). Teismas gali atsisakyti priimti priešieškinį esant vienai iš trijų pagrindų grupių: 1) yra CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai; 2) priešieškinis pareikštas pažeidžiant CPK 143 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą; 3) priešieškinis neatitinka CPK 143 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų. Šioje byloje priešieškinio priėmimo klausimo išsprendimas visų pirma yra susijęs su rūšinio teismingumo klausimu.

31Nagrinėjamoje byloje atsakovai pateikė priešieškinį, kuriuo ginčijo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimtus aktus – 2005 m. sausio 14 d. valstybės garantiją ir 2005 m. spalio 13 d. įsakymą dėl valstybės garantijos vykdymo, kuriais buvo grindžiamas ieškinys dėl atsakovų iškeldinimo iš ginčo buto. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos aktai, kuriuos ginčija atsakovai, yra priimti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese, būtent – įgyvendinant Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, nustatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatyme, įstatymo, taip pat Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintos Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumą, apskaitos ir kontrolės tvarkos nuostatas. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ginčai dėl individualių teisės aktų, priimtų įgyvendinant viešojo administravimo veiklą, teisėtumo nagrinėtini administraciniame teisme.

32Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reguliuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (ABTĮ 2 straipsnio 1 dalis). Šį procesą reglamentuoja specialiuosiuose įstatymuose ir teisės aktuose nustatytos taisyklės. Valstybės garantijų suteikimas, taip pat ir valstybės garantijos, išduodamos butų, esančių namuose, į kuriuos buvusiems savininkams atkurtos nuosavybės teisės, nuomininkams sumos nustatymas yra sudedamoji nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalis, kurią reglamentuoja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, nustatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymas, Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtinta Valstybės garantijų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams vykdymo eiliškumo, apskaitos ir kontrolės tvarka bei kiti poįstatyminiai aktai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad bylos rūšinis teismingumas nustatomas, taip pat vadovaujamasi atitinkama Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos bei administracinio teismo spręsti praktika, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus praktika, kurioje yra pasisakyta dėl atitinkamų bylų rūšinio teismingumo klausimų, atsižvelgiant į konkrečios bylos pobūdį (faktines aplinkybes) bei toje konkrečioje byloje pareikštus reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt.; bylos Nr. 3K-3-560/2008). Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti yra konstatavusi, kad Valstybės garantijų suteikimas, kaip ir apskritai nuosavybės teisių atkūrimo procesas, yra viešojo administravimo sritis (Specialiosios teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta byloje S. P. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt.; 2006 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, priimta byloje V. S. v. Radviliškio rajono savivaldybės administracija, 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta byloje J. P. ir kt. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kt.; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta byloje V. M. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kt.; kt.). Specialioji teisėjų kolegija taip pat yra nurodžiusi, kad, nepaisant to, jog ginčas susijęs su turto vertės nustatymu, o tai yra ir turtinio pobūdžio klausimas, toks ginčas, kaip savo esme susijęs su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesu, vis dėl to laikytinas kylančiu iš administracinių teisinių santykių (Specialiosios teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta byloje J. S. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kt.).

33Taigi, atsakovų priešieškiniu keliamas ginčas yra kilęs iš administracinių teisinių santykių ir turėjo būti nagrinėjamas administraciniame teisme. Teisėjų kolegija turi pagrindą sutikti su kasatoriaus argumentais, kad CPK 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta absorbcijos taisyklė nėra absoliuti. Ji neturi būti dirbtinai taikoma visais atvejais, kai vienoje byloje yra pareikšti skirtingos teisinės prigimties reikalavimai, ir tie reikalavimai nėra taip susiję, jog pagal įstatymuose įtvirtintas rūšinio teismingumo taisykles negalėtų būti nagrinėjami skirtingų kompetencijų teismuose (Specialiosios teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 2 d. nutartis, priimta byloje D. G. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija), kad tais atvejais, kai ginče dominuoja administracinio teisinio pobūdžio santykis, CPK 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė (vadinamoji „absorbcijos“ taisyklė) netaikytina (Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 27 d. nutartis, priimta byloje Klaipėdos apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Neringos savivaldybė ir kt.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovų priešieškiniui priimti nebuvo procesinių prielaidų, nes egzistavo CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas ieškiniui atsisakyti priimti, priešingu atveju būtų pažeistos rūšinio teismingumo taisyklės.

34Dėl ieškinio (priešieškinio) tapatumo

35Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. K. B.; bylos Nr. 3K-3-203/2000; skelbta Teismų praktika 14). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas pabrėžė tai, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad atsakovai kreipėsi į administracinį teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti valstybės garantiją ir įsakymą dėl šios garantijos vykdymo bei įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją patikslinti buto vertę. Vilniaus apygardos administracinis teismas bylą nutraukė, nes pareiškėjai praleido skundo padavimo terminą, ši nutartis 2007 m. gruodžio 22 d. Vyriausiojo administracinio teismo nutartimi palikta nepakeista. Atsakovų priešieškinyje buvo suformuluoti tie patys reikalavimai. Minėta, kad šie atsakovų reikalavimai yra kilę iš administracinių teisinių santykių ir nagrinėtini administraciniame teisme. Administraciniai teismai yra sudėtinė teismų sistemos dalis, jiems pavesta nagrinėti bylas, kylančias iš administracinių teisinių santykių (Teismų įstatymo 12 straipsnio 2, 4 dalys). Tai reiškia, kad valstybė yra nustačiusi tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį tam tikrų ginčų nagrinėjimas vyksta specializuotuose teismuose pagal šioms byloms nagrinėti nustatytą procedūrą, kurią reglamentuoja Administracinių bylų teisenos įstatymas. Atsakovai kreipėsi į administracinį teismą ir taip įgyvendino savo teisę ginčyti valstybės garantiją. Administracinis teismas skundą priėmė ir jį nagrinėjo, tačiau bylą nutraukė nustatęs, kad skundas buvo paduotas praleidus nustatytą terminą. Taip šis teismas užbaigė bylą procesiniu sprendimu, nustatytu Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punkte, ir sukeliančiu analogiškas pasekmes, nustatytas CPK 294 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 102 straipsnis). Kadangi atsakovų keliamų reikalavimų išsprendimas priklauso specializuoto, t. y. administracinio, teismo jurisdikcijai ir dėl šių reikalavimų yra priimta tokio teismo nutartis bylą nutraukti, tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Taigi, ir dėl šios priežasties atsakovų priešieškinis nagrinėjamoje byloje negalėjo būti priimtas (CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

36Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad, siekiant užtikrinti proceso operatyvumą, apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais atvejais ir tik CPK 327 straipsnyje nurodytais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. E. Ž.; bylos Nr. 3K-3-93/2004; 2004 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. A. M., I. M. v. G. G. L. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-576/2004). Iš kasaciniu skundu skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti tuo pagrindu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovų priešieškinį, neišnagrinėjo atsakovų nurodytų aplinkybių, pagrindžiančių jų nesutikimą su ieškiniu, todėl galėjo būti neteisingai išnagrinėta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje netinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias priešieškinio priėmimą, todėl nepagrįstai perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kadangi apeliacinis procesas vyksta pagal tas pačias taisykles, kaip ir procesas pirmosios instancijos teisme (CPK 302 straipsnis), tai apeliacinės instancijos teismas turėjo teisę, neišeidamas už apeliacinio skundo ribų, peržiūrėti iš naujo bylos faktines aplinkybes ir išnagrinėti atsakovų nesutikimo su ieškiniu motyvus.

37Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, be teisėto pagrindo pripažinęs atsakovų teisę reikšti byloje priešieškinį ir grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, pažeidė CPK 329 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl skundžiama nutartis naikintina ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

38Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Nutarė

39Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 3 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

40Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Ginčo esmė... 6. Byloje kilo ginčas dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 8. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2008 m. balandžio 10 d. sprendimu... 9. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 10. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė... 11. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 12. 1.... 13. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 137 straipsnio 2 dalies 4... 14. 2.... 15. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė procesinės teisės normas,... 16. 3.... 17. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pagal CPK 143... 18. 4.... 19. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 326 straipsnio 1 dalies 4... 20. 5.... 21. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Kompensacijų... 22. 6.... 23. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 7 straipsnį, nukrypo nuo... 24. Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti ir palikti... 25. Teisėjų kolegija... 26. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 27. Kasacinis teismas patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis... 28. Dėl priešieškinio priėmimo... 29. ... 30. Priešinis ieškinys – tai toje pačioje byloje jau vykstant ginčui... 31. Nagrinėjamoje byloje atsakovai pateikė priešieškinį, kuriuo ginčijo... 32. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reguliuojamas viešosios teisės... 33. Taigi, atsakovų priešieškiniu keliamas ginčas yra kilęs iš... 34. Dėl ieškinio (priešieškinio) tapatumo... 35. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal... 36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, kad, siekiant... 37. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, daro išvadą,... 38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 39. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.... 40. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...