Byla 2A-118/2014
Dėl skolos ir nuostolių priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. V. ir L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-2381-798/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams R. V. ir L. V. , trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Reina“, dėl skolos ir nuostolių priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams laiduotojams R. V. ir L. V. , prašydamas iš jų solidariai priteisti 37 949,58 Lt nesumokėtų mokėjimų, 159 581,85 Lt nuostolių iš turto pardavimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „Swedbank lizingas“ ir trečiasis asmuo UAB „Reina“ sudarė lizingo sutartis Nr. LT022874 (2005-09-15), LT022875 (2005-09-15), LT039203 (2006-09-25), LT039204 (2006-09-25), LT039205 (2006-09-25), LT039206 (2006-09-25), LT044370 (2007-01-04), LT044371 (2007-01-04), LT045014 (2007-01-17), LT045015 (2007-01-17), LT045016 (2007-01-17), LT045017 (2007-01-17), LT045050 (2007-01-17), LT045051 (2007-01-17), LT045052 (2007-01-17), LT045053 (2007-01-17), pagal kurias ieškovas įsipareigojo iš kliento nurodytų pardavėjų nupirkti sutartyse nurodytą turtą ir perduoti jį naudoti bei valdyti klientui su sąlyga, kad jis sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Ieškovas savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai, tačiau klientas nuolat vėlavo mokėti įmokas pagal sutartis, todėl ieškovas lizingo sutartis nutraukė. Nurodė, kad tinkamas prievolių įvykdymas buvo užtikrintas ieškovo ir atsakovės R. V. laidavimo sutartimis Nr. LT022874/L (2005-09-15), LT022875/L (2005-09-15), LT039203/L (2006-09-25), LT039204/L (2006-09-25), LT039205/L (2006-09-25), LT039206/L (2006-09-25), LT044370/L (2007-01-04), LT044371/L (2007-01-04), LT045014/L (2007-01-17), LT045015/L (2007-01-17), LT045016/L (2007-01-17), LT045017/L (2007-01-17), LT045050/L (2007-01-17), LT045051/L (2007-01-17), LT045052/L (2007-01-17), LT045053/L (2007-01-17), o taip pat ieškovo ir atsakovo L. V. laidavimo sutartimis Nr. LT 022874, LT022875/L (2008-05-28), LT022872, LT022873, LT039203, LT039204, LT039205, LT039206, LT044370, LT044371, LT045014, LT045015, LT045016, LT045017, LT045050, LT045051, LT045052, LT045053/L (2008-05-28). Šių sutarčių pagrindu atsakovai kaip solidarieji skolininkai įsipareigojo atsakyti ieškovui visu savo turtu, jei UAB ,,Reina“ laiku ir tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartis. Remdamasis laidavimo sutarčių 11.2.3 punktu ir CK 6.574 straipsniu, prašė jo ieškinį patenkinti.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 12 d. sprendimu ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį patenkino ir solidariai iš atsakovų R. V. ir L. V. jam priteisė 37 949,58 Lt nesumokėtų mokėjimų, 159 581,85 Lt dydžio nuostolius iš turto pardavimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Remdamasis laidavimo sutarčių nuostatomis, teismas nurodė, kad atsakovai laiduotojai įsipareigojo atsakyti ieškovui, kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai visu savo turtu, tomis pačiomis sąlygomis ir apimtimi kaip ir UAB „Reina“, todėl sprendė, jog atsakovai privalo atlyginti susidariusius nuostolius (sutarčių 3, 4 p.).

7Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų teiginius, jog ieškovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių susidariusį įsiskolinimą bei turto pardavimo nuostolius. Nurodė, kad 37 949,58 Lt skolą pagrindžia ne tik ieškovo pateikta 2011-07-25 pažyma, bet ir PVM sąskaitos faktūros, o 159 581,85 Lt ieškovo patirtus nuostolius iš turto pardavimo įrodo 2011-07-26 pažyma, 2009 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. LT039203PPS, 2009 m. spalio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. LT045014/PPS-1, taip pat PVM sąskaitos faktūros Nr. 0002736700, 0002776100, 0002855181.

8Teismas pažymėjo, kad ieškovas yra finansų įstaiga, kurios pagrindinis tikslas – pelno siekimas teikiant finansines paslaugas savo klientams, o sutartyse nurodytas turtas įgyjamas tik klientų naudai ir jų interesais iš trečiųjų asmenų. Remdamasis lizingo sutarčių nuostatomis, o taip pat materialinės teisės normomis, teismas sutiko su ieškovo argumentais, kad lizingo bendrovė, prieš parduodama jai nuosavybės teise priklausantį turtą, neprivalo atlikti nepriklausomo (oficialaus) turto vertinimo. Nurodė, kad turto pardavėjui yra suteikta teisė pačiam nustatyti pradinę turto pardavimo kainą, kuri priklauso nuo to, ar gali atsirasti realių konkretaus turto vieneto pirkėjų, o tikroji turto rinkos kaina gali būti nustatyta tik sudarius pirkimo-pardavimo sandorį. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsiimtą iš klientų turtą ieškovas pardavinėjo naudodamasis profesionalus transporto priemonių pardavėjo – UAB „Baltijos realizacijos centras“ – pagalba, turto pardavimo skelbimai buvo patalpinti interneto svetainėse www.brc.lt bei www.autoplius.lt. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad ieškovas, realizuodamas turtą, nepažeidė įstatymo reikalavimų ir turtą pardavė pagal to laikotarpio rinkos kainą, laikydamasis nustatytos turto pardavimo tvarkos.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10Atsakovai R. V. ir L. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti paminėtą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimą, priimti naują ir ieškinį atmesti bei pritiesti bylinėjimosi išlaidas. Skunde teigia, kad:

111. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 1 d. 4 p.). Sprendime nurodyti ir įvertinti tik ieškovo pateikti įrodymai. Teismas nenurodė argumentų, kodėl netyrė ir nesivadovavo atsakovų pateiktais įrodymais: raštais, kuriuos jie siuntė ieškovui nurodydami, jog nesutinka su ieškovo parduodamų automobilių kainomis, neatitinkančiomis rinkos vertės; UAB Lietuvos ir Lenkijos įmonės „Transporto mokslinis-tiriamasis“ centro leidžiamo leidinio „Transporto priemonių importo kainos“ 2009 m. IV ketvirčio ištraukos duomenimis, kuriuose nurodytos ieškovo parduotų automobilių rinkos kainos pardavimo momentu.

122. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, nevisapusiškai ištyrė bylos aplinkybes ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovas turtą pardavė rinkos kaina. Ieškovas 2009 m. rugsėjo 14 d. Pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. LT039203PPS automobilį DAF FT XF 95 pardavė už 20 789,87 EUR be PVM, tačiau šios sutarties 5.2 punkte nurodyta, kad jo kaina, perkant atskirai nuo kito turto, yra 26 999,83 EUR.

133. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas turėjo teisę nustatyti automobilių pardavimo kainas. Bendrasis teisės principas reikalauja, kad kiekvienas asmuo elgtųsi taip, kad nepažeistų kitų asmenų teisių ir interesų, o įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus, tačiau priešingai nei reikalauja šie principai, ieškovas nesistengė sumažinti susidariusių nuostolių, automobilius pardavė už žemesnes nei rinkos kainos, jas nustatė neatsižvelgdamas į automobilių komplektaciją bei faktinę būklę. Atsakovai turi atlyginti dėl jų pardavimo atsiradusius nuostolius, todėl lizingo bendrovė negali nustatyti turto pardavimo kainų savo nuožiūra.

144. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas, skaičiuodamas atsiradusius nuostolius dėl vieno iš automobilių pardavimo, nepateikė naujos lizingo sutarties bei nenurodė, kokį pelną iš šio sandorio gaus. Iš naujojo lizingo gavėjo ieškovas ne tik gaus sutartą kainą, bet ir palūkanas. Taigi šiomis sumomis turi būti mažinamas ieškovo patirtų nuostolių dydis (CK 6.249 str. 6 d.).

155. Teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes laidavimo sutarčių galiojimas yra pasibaigęs (CK 6.89 str. 1 d.). Pagal teismų praktiką, šalių susitarimas dėl laidavimo sutarties galiojimo turi būti aiškiai išreikštas. Šiuo atveju laidavimo sutarčių 21 punkte nurodyta, jog jos pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia jomis užtikrinta prievolė. Šalys nebuvo susitarusios dėl laidavimo pabaigos, laidavimas nebuvo terminuotas, todėl teismas nepagrįstai patenkino ieškinį, kuris pareikštas daugiau kaip po dvejų metų nuo laidavimo sutarčių sudarymo.

16Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos teiginius:

  1. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad turtas parduotas už mažesnę nei rinkos kaina. Pagal teismų praktiką reali turto pardavimo kaina priklauso nuo to, kiek atsiras, ar gali atsirasti realių konkretaus turto vieneto pirkėjų. Tikroji turto rinkos kaina gali būti nustatyta tik sudarius pirkimo- pardavimo sandorį. Ieškovas šiuo konkrečiu atveju turto rinkos (pardavimo) kainą įrodinėjo turto pirkimo-pardavimo sutartimis ir nauja lizingo sutartimi, sudaryta su trečiaisiais asmenimis, kuriose yra nurodyta reali parduodamo turto kaina. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, jog ieškovas neturėjo teisės nustatyti turto pardavimo kainų.
  2. Apeliantai, nesutikdami su ieškovo parduoto turto kainomis, nepateikė įrodymų, kad jos buvo neprotingai mažos ar kad turtas galėjo būti realizuotas už didesnę kainą (CPK 178 str.).

173. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad ieškovas nesiėmė veiksmų, kad nuostoliai būtų kuo mažesni. Priešingai, ieškovas, siekdamas išvengti papildomų išlaidų (pvz. turto saugojimo), turto nuvertėjimo, jį siekė parduoti kuo operatyviau, o tokiu atveju turto pardavimo kaina gali sudaryti 60 procentų rinkos vertės. Lizingas yra finansinių paslaugų teikimo veikla, kai lizingo davėjas teikia finansavimo paslaugas lizingo gavėjui, kad šis galėtų valdyti ir naudoti daiktą, gaudamas iš to naudos ir prisiimdamas su tuo susijusią riziką. Lizingo davėjas turi finansinį interesą sudarydamas lizingo sutartį, o lizingo gavėjo nemokumas ir susigrąžinto sutarties objekto pardavimas nėra lizingo davėjo veikla. Byloje nustatyta, kad turtą pardavinėjo ne pats ieškovas, o UAB ,,BRC“, kuris buvo suinteresuotas turtą parduoti kaip įmanoma didesne kaina, nes nuo to priklausė ir jo gaunamas komisinis mokestis.

184. Apeliantai neteisingai aiškina 2009 m. rugsėjo 14 d. Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. LT039203PPS 5.2 punktą ir nepagrįstai teigia, kad jame yra nustatyta didesnė automobilio pardavimo kaina. Atsakovas, įrodinėdamas parduoto turto rinkos vertę, apeliaciniame skunde remiasi ieškovo 2009-09-14 sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. LT039203PPS nuostatomis. Ši sutarties nuostata yra skirsnyje „atsakomybė“, taigi pirkėjui 5.2 punkte numatyta padidinta įsigyjamo turto kaina yra vertintina kaip bauda ir taikoma tik tokiu atveju, jei pirkėjas pažeidžia sutartį ir nurodytu terminu neatsiskaito su pardavėju už visą kartu įsigyjamą turtą.

195. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad nuostoliai turėtų būti mažinami, nes ieškovas pagal naujai sudarytą lizingo sutartį gaus palūkanas. Šios palūkanos yra ne daikto kainos dalis, o atlyginimas ieškovui už suteiktą lizingo gavėjui finansinę paslaugą ir prisiimtą finansinę riziką.

206. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad laidavimo sutartys yra pasibaigusios. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, CK nustatyti laidavimo pabaigos terminai netaikomi, jei laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo. Tai reiškia, kad laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa laidavimu užtikrinta prievolė. Šiuo atveju laidavimo sutarčių 21 punktu šalys aiškiai susitarė, jog sutarčių galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrintos prievolės pagal lizingo sutartis. Pagal CK 6.123 straipsnio 1 dalį prievolė pasibaigia, kai yra tinkamai įvykdoma. UAB „Rein“ neįvykdė savo prievolių, todėl jos nėra pasibaigusios.

21IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliantų atsakovų R. V. ir L. V. apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

23Apeliantai nesutikdami su teismo priteistų nuostolių, kilusių dėl turto pardavimo, dydžiu, teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant tiek proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, tiek materialinės teisės normas, nustatančias turto pardavimo tvarką ir kainas. Apeliantai taip pat nurodo, kad su jais sudarytos laidavimo sutartys yra pasibaigusios, todėl ieškinys, anot jų, tenkintas nepagrįstai.

24Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, jog priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išnagrinėjo šios bylos aplinkybes, tinkamai nustatė tiek šį ginčą reglamentuojančias materialiosios bei proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos nagrinėjamais klausimais, ir patenkinęs ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 263 str. 1 d.).

25Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ir sprendimo nemotyvavimo

26Apeliantai skunde nurodo, kad teismo sprendimas negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 str. 1 d.), nes jis neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų: teismas nenurodė, kodėl vadovavosi ieškovo pateiktais įrodymais, o atmetė atsakovų pateiktus įrodymus, neanalizavo jų argumentų, kad turto pardavimo kaina neatitiko rinkos vertės. Tai, apeliantų manymu, yra pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

27Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog civilinio proceso normų pažeidimas gali būti pagrindu panaikinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.). Taigi, sprendimui panaikinti nepakanka konstatuoti CPK normų pažeidimą, bet būtina nustatyti ir tokio pažeidimo pasekmę, t. y. neteisingą bylos išnagrinėjimą.

28Remiantis CPK 270 straipsnio 4 dalimi, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti nurodyta: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra suformavęs principus, kuriais remiantis vertinama, ar teismo sprendimas (nesvarbu – pirmosios ar apeliacinės instancijos) yra tinkamai motyvuotas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.).

29Taigi, vertinant, ar teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, svarbu, ar teismas atsakė į esminius bylos faktinius ir teisnius argumentus. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, nagrinėjamos bylos atveju, priešingai nei teigia apeliantai, nėra pagrindo sutikti su apeliantų pozicija, kad teismas neanalizavo atsakovų argumentų, susijusių su parduoto turto kainos neatitikimu rinkos kainai ir netyrė jų pateiktų įrodymų.

30Visų pirma, kaip žinoma, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, tai yra, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija šiuo klausimu pažymi, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal civilinio proceso įstatyme įtvirtintą nuostatą teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, palyginus ją su informacija, gauta iš kitų šaltinių, tai yra, įrodymai byloje turi būti vertinami kaip visuma, o ne atsietai vienas nuo kito (CPK 185 str.). Tais atvejais, kai įstatyme nereikalaujama tam tikras bylos aplinkybes įrodinėti tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 4 d.), teismas vertina visus įrodymus, atitinkančius leistinumo, sąsajumo, patikimumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007 ir kt.).

31Kaip teisingai atsiliepime teigia ieškovas, teismas sprendime nurodė, jog reali turto pardavimo kaina priklauso nuo to, ar gali atsirasti potencialių turto pirkėjų, o tikroji turto kaina nustatoma tik sudarius tokio turto pirkimo-pardavimo sandorį. Tokia teismo išvada, teisėjų kolegijos nuomone, atitinka tiek materialinės teisės normas, reglamentuojančias turto rinkos vertę (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 str. 10 d., 5 str.) tiek teismų praktikoje suformuluotas nuostatas apie tikrąją turto pardavimo kainą toki pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012, 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013 ir kt.). Kaip minėta, ieškovas savo nuostolių, kilusių pardavus šiuo atveju specifinį, t. y. sunkųjį transportą – vilkikus ir kt., grindė konkrečiomis turo pirkimo pardavimo sutartimis (2009 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. LT039203PPS, 2009 m. spalio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. LT045014/PPS-1). Teisėjų kolegija sprendžia, jog šių išvadų nepaneigia apeliantų argumentas, jog 2009 m. rugsėjo 14 d. Pirkimo-pardavimo sutarties Nr. LT039203PPS 5.2 punkte nurodyta didesnė atskirai parduodamo automobilio kaina nei nustatyta kartu parduodamo viso turto kainos dalyje. Kolegijos nuomone, ieškovas atsiliepime teisingai nurodo, kad apeliantai neteisingai aiškina šią sutartį, nes, akivaizdu, kad pardavėjas, būdamas suinteresuotas kaip įmanoma operatyviau parduoti visą turtą, siekdamas išvengti papildomų turto saugojimo išlaidų, gali nustatyti skirtingas kainas parduodant visą turtą kartu arba atskirai (CPK 185 str.). Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad apeliantai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikė įrodymų apie realią galimybę parduoti lizinguotą turtą už didesnę kainą, neteigė, kad buvo suradę potencialių turto pirkėjų ar patys būtų galėję įsigyti turtą už didesnę (CPK 178 str.).

32Antra, teisėjų kolegijos nuomone, paminėtų išvadų pagrįstumo nepaneigia apeliantų nurodomi pirmosios instancijos teismui pateikti įrodymai, t. y. raštai, kuriuos jie siuntė ieškovui iš esmės deklaratyviai nurodydami, jog nesutinka su ieškovo parduodamų automobilių kainomis, o taip pat „Transporto mokslinis-tiriamasis“ centro leidžiamo leidinio „Transporto priemonių importo kainos“ 2009 m. IV ketvirčio ištraukos duomenys apie parduodamų automobilių kainas, nes kaip minėta, kiekvieno konkretaus parduodamo objekto tikroji kaina nustatoma sudarius jo pirkimo-pardavimo sandorį. Tuo tarpu atsižvelgiant į pirmiau paminėtas nuostatas, vien apeliantų nurodoma aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų konkrečiai nepaminėjo spręsdamas dėl argumentų, susijusių su turto pardavimo kaina, pagrįstumo, nesudaro pagrindo teigti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas (CPK 270 str. 4 d.).

33Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad ieškovas neturėjo teisės pats nustatyti turto pardavimo kainų ir pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus bei nesiėmė priemonių, kad nuostoliai būtų kuo mažesni. Kaip teisingai atsiliepime nurodo ieškovas, lizingas yra finansinių paslaugų teikimo veikla, kai lizingo davėjas teikia finansavimo paslaugas lizingo gavėjui, kad šis galėtų valdyti ir naudoti daiktą, gaudamas iš to naudos ir prisiimdamas su tuo susijusią riziką. Lizingo davėjas turi finansinį interesą sudarydamas lizingo sutartį, o lizingo gavėjo nemokumas ir susigrąžinto sutarties objekto pardavimas nėra lizingo davėjo veikla. Iš tiesų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog po lizingo sutarties nutraukimo lizingo davėjui tenka pareiga imtis priemonių mažinti lizingo gavėjui tenkančius nuostolius, ir tai atlikti realizuojant turtą komerciškai pagrįstu būdu per protingą laiką (CK 6.38 str., 6.200 str., 6. 248 str. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012, 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad komerciškai pagrįstas būdas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į turto pobūdį, jo paklausą rinkoje ir galimybę tą turtą realizuoti dabar arba ateityje, į galimą turto nuvertėjimą ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (CK 6.259 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, nutraukus lizingo sutartis, ieškovas parduodamas perimtą turtą naudojosi kvalifikuota tokias paslaugas teikiančia UAB ,,BRC“ pagalba, pardavimo skelbimai buvo patalpinti populiariose interneto svetainėse (www.brc.lt, www.autoplius.lt), pažymėtina ir tai, kad buvo pardavinėjamas specifinio pobūdžio turtas, tai yra sunkusis transportas, kurio paklausai taip pat turėjo viešai žinomos aplinkybės – pasaulinės finansų krizės įtaka, tuo tarpu apeliantai neteigė, kad ieškovas nepagrįstai ilgai nepardavinėjo turto, nepateikė jokių įrodymų, kad buvo galimybė specifinio pobūdžio turtą parduoti anksčiau ar didesne kaina (CPK 178 str.). Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai neįrodė savo teiginių, susijusių su per maža turto pardavimo kaina (CPK 185 str.). Kartu teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų teiginius, jog nuostolių dydis turėtų būti mažinamas naujai sudarytoje lizingo sutartyje nustatytu mokėtinų palūkanų dydžiu. Kaip teisingai atsiliepime nurodo ieškovas, šios palūkanos yra atlyginimas ieškovui už suteiktą lizingo gavėjui finansinę paslaugą ir prisiimtą finansinę riziką, be to, pagal CK 6.567 straipsnio 1 dalį lizingo davėjas turi teisę į atlyginimą už suteiktas paslaugas (CPK 185 str.).

34Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantų teiginiai dėl netinkamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimo yra nepagrįsti, nes visos esminės ginčo aplinkybės teismo sprendime yra ne tik nurodytos, bet ir pateiktas jų vertinimas. Teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus bei argumentus, o tai, kad nebuvo priimtas ieškovui palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti motyvų nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2012 ir kt.).

35Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl apeliantų argumentų, susijusių su laidavimo sutarčių pabaiga.

36Dėl laidavimo sutarčių pabaigos

37Apeliantai, remdamiesi CK 6.89 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad laidavimo sutartimis šalys nebuvo susitarusios dėl laidavimo pabaigos, jis nebuvo terminuotas, todėl jų nuomone, šiame straipsnyje nustatytas laidavimo pabaigos dvejų metų terminas yra pasibaigęs, nes iki šio momento ieškovas reikalavimų nereiškė. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šie argumentai yra nepagrįsti, nes apeliantai neteisingai aiškina tiek laidavimo, tiek lizingo sutarčių nuostatas.

38Apeliantai teisingai nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai šalių susitarimu gali būti pakeisti, o šalių susitarimas dėl laidavimo sutarties galiojimo turi būti aiškiai išreikštas. Tais atvejais, kai šalys siekė susitarti, jog laidavimas turi galioti iki kol bus įvykdytos visos laidavimo sutartimi užtikrintos prievolės, tokiai laidavimo sutarčiai netaikomas CK 6.89 straipsnio 1 dalyje nustatytas dvejų metų terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012; 2013 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2013 ir kt.). Kaip matyti iš laidavimo sutarčių 21 punkto, jame nurodyta, kad šių sutarčių galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrintos prievolės pagal lizingo sutartis. Tuo tarpu šiomis laidavimo sutartimis užtikrintose lizingo sutarčių 2 straipsnio 1 punkte įtvirtinta, kad sutartis laikoma sudaryta nuo šalių įgaliotų atstovų tinkamo pasirašymo ir galioja iki visiško joje numatytų sąlygų įvykdymo. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, šalys aiškiai susitarė, kad laidavimo sutartys galioja iki tol, kol lizingo gavėjas, t. y. trečiasis asmuo UAB ,,Reina”, įvykdys sutartyje nustatytus įsipareigojimus. Byloje nustatyta, kad UAB ,,Reina” savo prievolių pagal lizingo sutartis neįvykdė, šalys to neginčija, taigi teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai be pagrindo remiasi CK 6.89 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad laidavimas yra pasibaigęs (CK 6.87 str. 1 d., CK 6.123 str. 1 d., CPK 185 str.).

39Vadovaudamasi prieš tai nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo UAB ,,Swedbank lizingas“ ieškinį, atskleidė bylos esmę, ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė materialinės bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliantų atsakovų R. V. ir L. V. apeliacinį skundą atmeta, nenagrinėdama kitų juose nurodytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

40Ieškovas UAB ,,Swedbank lizingas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė įrodymų, susijusių su šių išlaidų turėjimu (CPK 98 str. 1 d.).

41Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

42Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 12 d. sprendimu ieškovo UAB... 7. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų teiginius, jog ieškovas nepateikė... 8. Teismas pažymėjo, kad ieškovas yra finansų įstaiga, kurios pagrindinis... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 10. Atsakovai R. V. ir L. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti paminėtą... 11. 1. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus, o tai yra... 12. 2. Teismas pažeidė procesinės teisės normas, nevisapusiškai ištyrė bylos... 13. 3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas turėjo teisę nustatyti... 14. 4. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas, skaičiuodamas atsiradusius... 15. 5. Teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes laidavimo sutarčių galiojimas yra... 16. Ieškovas UAB „Swedbank lizingas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 17. 3. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad ieškovas nesiėmė veiksmų, kad... 18. 4. Apeliantai neteisingai aiškina 2009 m. rugsėjo 14 d. Pirkimo-pardavimo... 19. 5. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad nuostoliai turėtų būti mažinami, nes... 20. 6. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad laidavimo sutartys yra pasibaigusios.... 21. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 22. Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų... 23. Apeliantai nesutikdami su teismo priteistų nuostolių, kilusių dėl turto... 24. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, jog priešingai nei... 25. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ir sprendimo nemotyvavimo... 26. Apeliantai skunde nurodo, kad teismo sprendimas negali būti pripažįstamas... 27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog civilinio proceso normų... 28. Remiantis CPK 270 straipsnio 4 dalimi, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje... 29. Taigi, vertinant, ar teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, svarbu, ar... 30. Visų pirma, kaip žinoma, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas... 31. Kaip teisingai atsiliepime teigia ieškovas, teismas sprendime nurodė, jog... 32. Antra, teisėjų kolegijos nuomone, paminėtų išvadų pagrįstumo nepaneigia... 33. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi... 34. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog... 35. Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl apeliantų argumentų, susijusių su... 36. Dėl laidavimo sutarčių pabaigos... 37. Apeliantai, remdamiesi CK 6.89 straipsnio 1 dalimi, teigia, kad laidavimo... 38. Apeliantai teisingai nurodo, kad pagal kasacinio teismo praktiką CK 6.88 ir... 39. Vadovaudamasi prieš tai nurodytais argumentais, teisėjų kolegija... 40. Ieškovas UAB ,,Swedbank lizingas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė... 41. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 42. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą....