Byla 2-168-516/2016
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5865-833/2015 pagal ieškovo A. B. ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo priimti ieškinį teisėtumo ir pagrįstumo.

4Ieškovas A. B. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo taip vadinamos teritorijos Lietuva 523 086,35 Eur žalos atlyginimą.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo A. B. ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip pareikštą neegzistuojantiems atsakovams ir nesiekiant apginti savo galimai pažeistas teises.

7Teismas rėmėsi suformuotu precedentu ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, nes ieškovas sąmoningai piktnaudžiauja savo teisėmis bei rodo nepagarbą teismui bei proceso dalyviams.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Ieškovas A. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį ir perduoti klausimą iš naujo nagrinėti kitos apygardos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Nutartis pažeidžia CPK 21 straipsnį, 329 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Konvencijos 6 straipsnį, Konstitucijos 109 straipsnį. Teismas pažeidė objektyvaus ir nešališko bylos nagrinėjimo principą, nukrypo nuo privalomo precedento civiliniame procese. Pirmosios instancijos teismo teisėjas sprendė ieškinio priėmimo klausimą, nors ieškiniu keliamas to paties teismo, kuriam pateiktas ieškinys, teisėjų veiksmų teisėtumo klausimas, o tai kelia pagrįstas abejones teismo nešališkumu.
  2. Teismas netinkamai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 291 straipsnį. Pažeidė CPK 137 straipsnio 3 dalį, kadangi nenurodė į kurią instituciją kreiptis, kad reikalavimai būtų išnagrinėti. CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikos taikymas yra nemotyvuoti, tai sudaro absoliutų nutarties negaliojimo pagrindą.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

11Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas, atsisakęs priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka apelianto ieškinį, kuriame šis naudoja neprocesinę retoriką, t. y. nepagarbiai ir įžeidžiančiai įvardija dalyvaujančius byloje asmenis, teisingai išsprendė ieškinio priėmimo klausimą.

12Asmuo manydamas, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti, realizuoti teisę į teisminę gynybą gali tik tokiu atveju, jei kreipdamasis į teismą laikysis nustatytų taisyklių, reikalavimų ir tvarkos (CPK 2 str., 5 str. 1 d., 111 str., 114 str., 135 str.). Apeliantas ieškinyje atsakovais nurodydamas Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos apeliacinį teismą ir jo teisėjus bei Vilniaus apygardos teismą ir jo teisėjus, juos įvardijo kaip „taip vadinamais teismais“, „taip vadinama teritorija Lietuva“ ir jo „taip vadinami teisėjai“. Teismai ne kartą buvo išaiškinę apeliantui, kad tiek paduodant teismui ieškinį, tiek surašant teismui kitus procesinius dokumentus turi būti laikomasi elementarių dokumento įforminimo taisyklių, o kartu ir lietuvių (valstybinės) kalbos reikalavimų, vengiama įžeidžiančių formuluočių, įskaitytinai ir pavadinimuose. Taip pat buvo išaiškinta, kad pagal CPK 42 straipsnį šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Apeliantui ne kartą nurodyta ir tai, kad jo procesiniuose dokumentuose įvardijant atsakovais įvairius subjektus naudojami epitetai: „kriminalinė Lietuvos Respublika“ ir pan., negali būti vertinami rašymo apsirikimu ar tiesiog netikslumu. Toks apelianto pasirinktas atsakovų įvardijimas, aiškiai iškreipiant oficialius valstybės bei jos institucijų pavadinimus, vertintinas ne kaip klaida, o kaip sąmoningas veiksmas, kuriuo siekiama šiuos subjektus pažeminti. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti apelianto ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pagrįstai pripažino, kad apeliantas, reikšdamas ieškinį, sąmoningai siekia piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, rodo nepagarbą teismui ir proceso dalyviams. Apeliacinės instancijos teismas su skundžiamos nutarties motyvais bei teismo padarytomis išvadomis dėl tokio ieškinio nepriimtinumo nagrinėti teisme sutinka, o pirmosios instancijos teismo pozicija, priešingai nei teigia apeliantas, visiškai atitinka aktualią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką analogiškose bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-03-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-287-157/2015; 2015-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-741-178/2015; 2015-07-16 nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1040-464/2015 ir Nr. 2-1090-464/2015; 2015-08-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1101-407/2015; 2015-09-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1192-407/2015; 2015-08-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1191-186/2015; 2015-09-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1228-464/2015). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 26-07, yra pasisakęs, jog rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat būtina atsižvelgti į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kita. Vadinasi, sprendžiant dėl šiai konkrečiai situacijai aktualios apeliacinės instancijos teismo praktikos būtina vadovautis pastaruoju metu analogiškose civilinėse bylose priimtomis Lietuvos apeliacinio teismo nutartimis, įskaitytinai ir tomis, kuriose, siekiant suvienodinti teismų praktiką nagrinėjant apelianto A. B. atskiruosius skundus, buvo suformuota teisėjų kolegija (CPK 336 str. 2 d.), o apelianto nekintantis procesinis elgesys, niekinančiai bei įžeidžiančiai apibūdinant tiek teismus, į kuriuos kreipiamasi su ieškiniu, tiek byloje dalyvaujančius asmenis, buvo įvertintas kaip piktnaudžiavimas teise, eliminuojantis ieškinio trūkumų šalinimo instituto taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-07-16 nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1040-464/2015 ir Nr. 2-1090-464/2015). Naujesnių precedentų, kuriais būtų pakeisti minėtieji precedentai, nėra.

13Esant tokioms aplinkybėms apelianto skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo ieškinį, atmestini kaip nepagrįsti, pažymint, jog apelianto ieškinys buvo nepriimtas ne konstatavus CPK 115 straipsnio 4 dalyje nurodytus formalius ieškinio netikslumus, o netinkamą apelianto procesinį elgesį, prilyginamą piktnaudžiavimui teise. Dėl tos pačios priežasties atmestini kaip nepagrįsti ir atskirojo skundo argumentai, kad netikslus teismo pavadinimas ar pavadinimo nenurodymas bei kiti neesminiai trūkumai nelemia teismo teisės atsisakyti priimti ieškinį ar kad teismas, atsisakydamas priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, turėjo nurodyti į kurią instituciją kreiptis, kad ieškinys būtų išnagrinėtas. Apeliantui teisę į teisminę gynybą naudojant ne pagal įstatyme nustatytą paskirtį, nesusiklostė prielaidos CPK 137 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam procesinės teisės normos pažeidimo konstatavimui.

14Taip pat atmestinas ieškovo argumentas, kad nutartis buvo priimta neteisėtos sudėties teismo. Ieškinio priėmimo klausimą bet kuriuo atveju privalo išspręsti tas teismas (tame teisme dirbantis teisėjas), kuriam atitinkamas ieškinys (procesinis dokumentas) buvo pateiktas pagal teismingumo taisykles. Tik priėmus ieškinį, toliau gali būti sprendžiamas teisėjo (ar teisėjų) nusišalinimo / nušalinimo bei bylos perdavimo kitam teismui klausimas, jeigu paaiškėtų, kad teisme, kuriam pagal teismingumo taisykles šis procesinis dokumentas priskirtinas, nėra teisėjų, galinčių išnagrinėti pagal priimtą ieškinį iškeltą bylą iš esmės, nesukėlus abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Atsižvelgiant į tai, susidariusioje situacijoje nėra pagrindo vadovautis ieškovo atskirajame skunde akcentuojamomis nutartimis, be kita ko, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2KT-42-943/2015, kadangi minėtoje byloje Vilniaus apygardos teismo teisėja nusišalino ir bylos perdavimo kitam apygardos teismui klausimas buvo išspręstas jau po ieškinio priėmimo ir net atsiliepimo į ieškinį pateikimo.

15Aptarti ir kiti atskirtojo skundo argumentai nesuponuoja apeliacinės instancijos teismo išvados, kad ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju išsprendė neteisingai, todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai