Byla 1A-289-485/2018
Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui, išteisintajam G. M., jo gynėjui advokatui Vincui Pacevičiui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Artūro Urbelio apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. sausio 4 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

3Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5

    1. G. M. išteisintas kaltinant jį tuo, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo laikė ir realizavo šaunamąjį ginklą, o būtent nuo tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, neturėdamas leidimo, neteisėtai sodyboje, esančioje ( - ) r., laikė pramoninės gamybos graižtvinį, 7,62 mm kalibro pusiau automatinį šautuvą SVT-40, skirtą šaudyti šoviniais 7,62 x 54R, priskiriamą C kategorijos ginklams, kurie pagal Lietuvos Respublikos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą civilinėje apyvartoje draudžiami ir kurį tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2014 m. vasarą, minėtos sodybos teritorijoje realizavo, parduodamas už 1 400 litų (405 eurų) A. V..
    2. Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmai 2018 m. sausio 4 d. nuosprendyje konstatavo, kad byloje surinktais ir ištirtais įrodymais G. M. kaltė dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nėra įrodyta, todėl jis išteisintas (BK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
    3. Apeliaciniame skunde Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Artūras Urbelis prašė Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. sausio 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: pripažinti G. M. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje ir jį nuteisti laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymą atidėti 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymą, sutikimo neišvykti iš savo gyvenamosios vietos ilgiau kaip 7 paroms. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, skirti baudžiamojo poveikio priemonę 10 MGL (376,60 eurų) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikalstamų asmenų fondą. Į bausmės laiką įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2016 m. birželio 29 d. iki 2016 m. liepos 1 d. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, kaip uždraustos veikos rezultatą, iš G. M. konfiskuoti kaltinime nurodytą naudą – 405 eurus, o daiktinius įrodymus, kaip menkaverčius, Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 94 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu sunaikinti.
      1. Skunde nurodė, jog ginčijamas nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi padarytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir ištirtų įrodymų visumos, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neatliktos išsamios bylos duomenų lyginamosios analizės, apsiribota tik atskirų įrodymų aptarimu ir atmetimu. Teismas, vertindamas įrodymus, iš esmės rėmėsi tik tiesioginiais įrodymais – kaltinamojo G. M. parodymais, jų pagrindu pripažino pagrįstą teisiamojo posėdžio metu kaltinamojo pateiktą gynybinę versiją, tačiau išsamiai neanalizavo netiesioginių įrodymų, paneigiančių G. M. versiją, kas turėjo įtakos neteisingam teismo vidinio įsitikinimo susiformavimui ir juo paremtam įrodymų vertinimui. Teismų praktika patvirtina, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai šie parodymai, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kai nukentėjusysis ar liudytojas nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi (BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Įtariamojo A. V. apklausos tvarka pas ikiteisminio tyrimo teisėją nebuvo pažeista, parodymai fiksuoti BPK numatyta tvarka. Remiantis Aukščiausiojo teismo formuojama praktika kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitymas ir analizė bendrame bylos duomenų kontekste gali turėti reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui, galutiniam įrodymų įvertinimui. Taigi, liudytojo parodymų, duotų prokurorui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui, tyrimas ir analizė teismo baigiamuosiuose dokumentuose yra svarbūs, nes padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-179/2010; 2K-592/2010; 2K- 461/2011; 2K-545/2012; 2K-138/2013). BPK 276 straipsnio 4 dalimi pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų parodymai gali būti sugretinti su kitais bylos įrodymais ir įvertinti visų įrodymų visete. Teismo argumentai, kad neturėjo galimybės patikrinti A. V. parodymų, yra nepagrįsti. A. V. parodymai teisminio nagrinėjimo metu buvo patikrinti. Pirmininkaujanti perskaitė ikiteisminio tyrimo metu duotus A. V. parodymus (jų tarpe ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus), paskelbė prie bylos pridėtus dokumentus, kurie susiję su A. V. parodymais, tarp jų ir 2016 m. birželio 7 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolą (1 t., b. l. 138-140, A. V. kaip parodymuose minimą pažįstamą G. iš ( - ) atpažino G. M.), 2017 m. kovo 30 d. akistatos protokolą (2 t., b. l. 97-100, apklausti akistaton suvesti A. V. ir G. M.).
      2. Prokuroro nuomone, teismas neatliko išsamios A. V. parodymų lyginamosios analizės, nevertino parodymų nuoseklumo, nevertino aplinkybių ar A. V. turėjo motyvą apkalbėti išteisintąjį G. M.. Be to, teismas nepagrįstai nepripažino, kad ir kiti bylos įrodymai netiesiogiai patvirtina A. V. parodymus. Prokuroras skunde nurodė, jog remiantis A. V. parodymais nustatytos esminės bylos aplinkybės tokios kaip, kad su G. M. susipažino 2013-2014 metais per J. D., kai su J. D. vyko į ( - ) ( - ) miestelyje esančią sendaikčių turgavietę ir J. D. kartu vykti pasiūlė savo pažįstamajam G. M.; kad 2014 m. vasarą (remiantis J. D. pateikta informacija) iš G. M. už 1 400 litų įsigijo Tokarevo pusiau automatinį karabiną „SVT 40“; kad su J. D. pirkti ginklo pradžioje nuvyko į G. M. gyvenamąją vietą, esančią ( - ), tačiau pastarojo namuose neradus, nuvyko už 2-3 kilometrų esančią G. M. tėvų sodybą, kurioje karabinas „SVT 40“ ir buvo parduotas; ginklo pardavimo metu G. M. išbandė ginklą ir iššovė vieną kartą į tolumoje esančių fermų sieną. A. V. parodymus apie pažinties su G. M. aplinkybes patvirtina išteisintojo G. M., liudytojo J. D. parodymai. A. V. parodymus apie tai, kad šalia G. M. gyvenamosios vietos yra ir jo tėvų sodyba patvirtina išteisinamojo G. M. parodymai, kratų protokolai. A. V. parodymus apie tai, kad šalia G. M. tėvų sodybos yra apleistos fermos pastatas, kad į fermos pastatą (fermos pastate) galima atlikti šūvius patvirtina išteisinamojo G. M. parodymai, 2016 m. birželio 29 d. įvykio vietos apžiūros protokolas (apžiūros metu nustatyta, kad apžiūrėti ( - ) sen. esantys apleistos fermos pastatai ir teritorija, kad apžiūros metu pastatų sienose nustatyti šautiniai pažeidimai, kad rastos tūtelės, savadarbis taikinys ir kiti tyrimui reikšmingi daiktai); 2016 m. liepos 15 d. apžiūros protokolas (apžiūros metu nustatyta, kad apžiūrėti 2016 m. birželio 29 d. įvykio vietos – ( - ) sen., apžiūros metu paimti objektai – malkos, taikinys, tūtelės, metalinės dalys, kad apžiūros metu malkose, taikinyje nustatyti šautiniai pažeidimai, kad keturios tūtelės yra 7,62 mm kalibro šovinių dalys).
      3. Taip pat skunde akcentavo, jog teismas neišsprendė daiktinių įrodymų likimo ir pažeidė BPK 307 straipsnio 6 dalies 2 punktą bei nepagrįstai kaip išteisinimo pagrindu rėmėsi BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu. Neįrodžius, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, išteisinamasis nuosprendis turėtų būti priimtas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto pagrindu.
    4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, iš naujo įvertinti įrodymus ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, išteisintasis G. M. ir jo atstovas advokatas Vincas Pacevičius prašė apeliacinį skundą atmesti.
    5. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
    6. Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde iš esmės keliamas įrodymų vertinimo klausimas, ginčijant galutinę teismo išvadą, jog neįrodyta G. M. kaltė dėl nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje.
    7. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
    8. Ši baudžiamoji byla atiduota teismui dėl nusikaltimo, numatyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymo pagal kurią atsako kaltas asmuo, kuris neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Taigi, neteisėtas disponavimas šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis, sprogstamosiomis medžiagomis pasireiškia keliais arba vienu iš nurodytų alternatyvių veiksmų: neteisėtu šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimu, įgijimu, laikymu, nešiojimu, gabenimu ar realizavimu neturint reikiamo leidimo. Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų įgijimas – tai neturint reikiamo leidimo jų pirkimas, neatlygintinis gavimas, įgijimas už skolas, mainais už kitą daiktą ir panašiai. Neteisėtas šaunamojo ginklo, šaudmenų laikymas – tai jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nesinešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje jo pasirinktoje vietoje. Vienas iš realizavimo būdų yra pardavimas, kuomet asmuo atlygintinai perduoda kitam asmeniui civilinėje apyvartoje draudžiamą (neturint leidimo) daiktą (ginklą) už atitinkamą pinigų sumą. Apylinkės teismas įvertinęs įrodymų visumą padarė išvadą, jog G. M. kaltė neįrodyta. Toks teismo sprendimas, prokuroro nuomone, nepagrįstas ir neteisingas. Apeliacinio skundo argumentai nukreipti į netinkamą surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų vertinimą, liudytojo A. V. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo teisėju taip pat turėjo būti vertintini kaip vienodą įrodomąją reikšmę turintys įrodymai šioje byloje. Nagrinėjamo skundo kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami.
    9. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad įstatymas neteikia pirmenybės nė vienai įrodymų grupei pagal jų klasifikavimą (pirminiai ir išvestiniai, tiesioginiai ir netiesioginiai ir kt.), gavimo šaltinį (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.). Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014, 2K-28-976/2015).
    10. Analizuojant byloje surinktus ir teismo ištirtus įrodymus nustatyta, jog pramoninės gamybos graižtvinis, 7,62 mm kalibro pusiau automatinis šautuvas SVT-40, skirtas šaudyti šoviniais 7,62 x 54R, priskiriamas C kategorijos ginklams, kuris pagal įstatymą civilinėje apyvartoje draudžiamas, buvo rastas kratos metu pas A. V.. Pastarasis paaiškino, jog šį ginklą įsigijo (nusipirko) iš G. M.. Išteisintasis nuo pat tyrimo pradžios savo kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino, neigė jam siekiamą inkriminuoti nusikaltimą. Tvirtino, jog šautuvo SVT-40 neturėjo ir niekam jo nepardavė. Iš byloje surinktų įrodymų ir jų analizės matyti, jog pagrinde kaltinimas iš esmės paremtas liudytojo A. V. duotais parodymais, kuriais jis tvirtino, jog J. D. pažįstamas G. iš ( - ) pardavinėjo Tokarevo pusiau automatinį karabiną SVT-40 už 1 400 Lt. G. iki ginklo įsigijimo jau buvo kartą matęs kai kartu su J. D. važiavo į ( - ), į turgų. A. V. nebaigus nagrinėti baudžiamosios bylos mirė, tačiau jo parodymai yra duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui. Prokuroro skunde akcentuotini šio liudytojo parodymai ir jų reikšmė nagrinėtai bylai. Šiame kontekste pagal teismų praktiką asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai pripažįstami įrodymais tuo atveju, kai jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119/2011, 2K-105-699/2016, 2K-245-693/2016). Dėl minėto asmens parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui 2016 m. birželio 7 d., kurios teismas tyrė, analizavo, juos gretino su kitais įrodymais, teisėjų kolegijai abejonių dėl įrodymų patikimumo ir vertinimo taisyklių pažeidimo nekilo. Šio liudytojo parodymai nebuvo atmesti, tačiau vien tik jie nesudarė ir nesuformavo teismo vidinio įsitikinimo G. M. kaltumo kontekste. Iš A. V. parodymų turinio spręstina, jog jis su G. M. susipažino per jų bendrą pažįstamą J. D.. Pirmą kartą jie visi trys (G. M., J. D. ir A. V.) matėsi važiuojant į ( - ), į turgų. Šios aplinkybės pasitvirtino tiek A. V., tiek J. D., tiek paties išteisintojo parodymais. A. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui, kiek tai susiję su šia nagrinėta byla, nurodė, kad vienas iš šautuvų galėjo priklausyti G. iš ( - ), iš kurio jis pirko šautuvą SVT-40 už 1 400 Lt. Detalesnių aplinkybių dėl įsigijimo fakto, pinigų sumokėjimo, jų perdavimo ir pan. byloje nenustatyta, jų nenurodė ir pats A. V.. Buvo teigta, jog apie parduodamą ginklą sužinojo iš J. D. ir kartu su juo važiavo pas G. M. dėl jo įsigijimo. Tačiau skirtingai nuo A. V. parodymų apie šautuvo paieškas ir jo įsigijimą liudytojo J. D. duoti parodymai teisme nukreipia į tai, jog A. V. pozicija dėl šautuvo SVT-40 paieškos ir įsigijimo nepasitvirtino. J. D. teismui paaiškino, jog grįžtant iš ( - ) ir užsukus jiems pas G. M. nebuvo jokios kalbos apie jokius šautuvus, nematė ir jokio ginklo pas G. M., visą tą laiką jie buvo visi kartu, niekas nebuvo išėjęs bei jokio ginklo nebandė, t. y. nešaudė. Teismui patvirtino, jog su A. V. nekonfliktavo, su juo nėra susijęs jokiais turtiniais ar skoliniais santykiais, taip pat patvirtino, jog ir G. M. jam yra tik pažįstamas, susitikdavo retai, važiuodavo pirkti pas jį medaus ir jokia veikla jų nesiejo. Teismas apklausė ir liudytoją J. Z. pas kurį G. M. remontavo kelis ginklus. Šio liudytojo parodymų turinys atskleidė tai, kad G. M. yra medžiotojas, o atvežęs ginklus remontui jų ne tik nepalikdavo, bet ir parodydavo leidimus ginklams bei medžiotojo pažymėjimą. Patvirtino, jog niekada nėra G. M. J. Z. siūlęs parduoti ar pirkti ginklų, tokios net kalbos nėra buvę.
    11. Be minėtų liudytojų parodymų atliekant tyrimą buvo atlikti ir kiti procesiniai veiksmai, jog būtų atskleista objektyvi tiesa. Esant aplinkybėms, jog G. M. kaltinantys įrodymai yra liudytojo A. V. parodymai bei asmens parodymų atpažinti pagal nuotrauką protokolas, kur šio veiksmo metu A. V. patvirtino atpažinimą, jog savo parodymuose nurodė asmenį kaip G. iš ( - ). Siekiant pašalinti prieštaravimus tarp apklaustų asmenų parodymų 2017 m. kovo 30 d. buvo imtasi veiksmų ir atlikta akistata tarp A. V. ir G. M.. Jos metu A. V. tvirtino, jog G. M. matė du kartus, pirmą kartą kai kartu buvo su J. D. Latvijoje, antrą kartą kai įsigijo šautuvą. Teigė, jog įsitikinęs šautuvo veikimu, jį įsigijo iš G. M., iš jo ir paėmė, bet kam padavė pinigus neprisimena. Šios aplinkybės buvo neigiamos G. M., nurodant, jog visi jo ginklai yra legalūs ir ginklo SVT-40 niekada neturėjo bei jokio ginklo niekada nepardavė A. V., kurį matė tik vieną kartą.
    12. Iš viso to kas aptarta, be liudytojo A. V. byloje nėra jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie suponuotų išvadą, jog ginklas SVT-40, iki jo įsigijimo A. V., buvo G. M. žinioje, kurį jis už 1 400 Lt pardavė pastarajam. Liudytojas A. V. nurodė, jog ginklo įsigyti važiavo kartu su J. D., kartu susirado G. M. sodyboje, patikrino ar veikia šautuvas iš jo išaunant. Tačiau šių A. V. parodymų J. D. nepatvirtino, nenurodė, kad G. M. pardavinėjo šautuvą SVT-40, nėra ir kitų duomenų, kurie leistų manyti priešingai nei pirmosios instancijos teismas, todėl visiškai pagrįstai tiek apylinkės teismui, tiek apeliacinio teismo teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl G. M. kaltės šios nusikalstamos veikos padaryme.
    13. Išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas šiame kontekste, todėl pagrindo abejoti apylinkės teismo galutine išvada teisėjų kolegija nėra.
    14. Prokuroro skunde nurodyta, kad asmens kaltė nustatoma tiesioginiais ir netiesioginiais įrodymais, bet teismas iš esmės rėmėsi tik tiesioginiais įrodymais – kaltinamojo G. M. parodymais, neanalizuodamas netiesioginių įrodymų paneigiančių kaltinamojo versiją. Tokia prokuroro argumentacija ir kritika nėra pagrįsta. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus, teismo ištirtus ir įvertintus įrodymus tiek kiekvieną jų atskirai, tiek visumą, suvedusi į logišką grandinę formavo teisingą galutinę išvadą. Tik įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leido teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir padaryti išvadas apie tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Akcentuojant kaltininko versiją pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų. Šiuo atveju teismas neignoravo šių praktinių nuostatų ir aspektų, G. M. parodymai nebuvo lemiantys bylos baigčiai, nes be jo ir liudytojo A. V. parodymų, byloje buvo apklausti ir liudytojai J. D. bei J. Z., kurių parodymai nepatvirtino A. V. parodymų, šių liudytojų parodymų patikimumu ir objektyvumu nei apylinkės teismas, nei apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesuabejojo, suinteresuotumo padėti išteisintajam išvengti baudžiamosios atsakomybės nenustatyta, todėl jie įvertinti ir padaryta teisinė išvada įrodymų visete. Be minėtų liudytojų parodymų, buvo analizuoti ir tirti bei vertinti procesinių veiksmų rezultatai, jais nustatytų aplinkybių ir duomenų patvirtinimas ar nepatvirtinimas kaltinime nurodytiems požymiams pagrįsti. Kilusių byloje prieštaravimų šalinimas leistinomis įstatymo priemonėmis ir instrumentais, esant objektyvioms aplinkybėms nepavykus jomis pasinaudoti (dėl A. V. mirties), turimi įrodymai procesiškai įvertinti tinkamai ir padaryta išvada, kuri nuosprendyje motyvuota. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog teismas, vertindamas įrodymus, juos selektyviai rinko ir suteikė prioritetą tik teisinantiems kaltininką duomenims. Konkrečių duomenų ar aplinkybių kas galėjo įtakoti procesinio sprendimo neteisingą priėmimą nenurodyta ir apeliaciniame skunde, todėl tai vertintina tik kaip klaidinga prokuroro prielaida įrodymų vertinimo procese.
    15. Dėl skunde nurodyto argumento, kuriuo kritikuojamas teismo teiginys, jog nebuvo galimybės patikrinti A. V. parodymų, teisėjų kolegija nurodė, kad būtent šio liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir ikiteisminio tyrimo teisėjui, pirmosios instancijos teismo buvo perskaityti, nesant galimybės jo dar kartą apklausti teisminio nagrinėjimo metu, jie įvertinti visumoje, tačiau vis tik išlikę ir kitomis procesinėmis priemonėmis nepavykus pašalinti kilusių prieštaravimų dėl A. V. nurodytų teiginių gretinant pasakytas aplinkybes su kaltininko bei liudytojo J. D. parodymais, jie buvo atitinkamai įvertinti ir įrodymų visumoje vienodai reikšmingi bylos išnagrinėjimui. Nesant kitų įrodymų, kurie patvirtintų šautuvo SVT-40 laikymą ir įsigijimą iš G. M. bei kilus abejonių dėl pareikšto kaltinimo G. M. pagrįstumo, nenukrypstant nuo to, jog sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, jog kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).
    16. Prokuroro argumentai, jog 2016 m. birželio 29 d. įvykio vietos apžiūros protokolas, kur apžiūros metu nustatyta, jog apleistos fermos, pastatai, pastatų sienose nustatyti šautiniai pažeidimai, rastos tūtelės, taikinys, o iš 2016 m. liepos 15 d. apžiūros protokolo, kur buvo paimti objektai: malkos, taikinys, tūtelės, malkose ir taikinyje nustatyti šautiniai pažeidimai patvirtinta A. V. nurodytas aplinkybes. Šių argumentų kontekste pagrindo abejoti teismo sprendimo pagrįstumu nėra, nes ištirti ir įvertinti minėti buvo ne tik tiesioginiai įrodymai, o taip pat ir rašytinė bylos medžiaga, netiesiogiai patvirtinanti/nepatvirtinanti įrodymus. Šiuo aspektu nėra tvirtos ir kategoriškos įrodymų visumos, jog būtent šie nustatyti apžiūrų metu šautiniai pažeidimai buvo padaryti būtent tuo metu, kuomet A. V. pirko šautuvą SVT-40, siekiant jį patikrinti. Iš baudžiamosios bylos duomenų nustatyta ir nepaneigta, jog minėtos šaudymo žymės ant nurodytų objektų bei apleistų pastatų sienų galėjo būti ir dėl to, jog į tokias apleistas vietas galimai atvyksta ir kiti medžiotojai „prisišaudyti“, t. y. išbandyti ar patikrinti savo turimus ginklus.
    17. Apibendrinus visa kas išanalizuota ir patikrinta faktiniu ir teisiniu aspektais teisėjų kolegija visapusiškai pritaria apylinkės teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisingam šios situacijos ištyrimui konstatavus, jog kaltinimas G. M. atžvilgiu nepasitvirtino. Todėl šioje dalyje ginčijamas nuosprendis yra teisėtas ir nenaikintinas apeliacinio skundo argumentais.
    18. Aukščiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių kontekste, sutinkamai su apeliacinio skundo argumentu, pirmosios instancijos teismas, priėmęs iš esmės teisingą procesinį sprendimą klaidingai nurodė šios sprendimo rūšies juridinį pagrindą (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), nes iš baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, jog nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau neįrodyta, jog G. M. dalyvavo šios veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, padaryme, todėl šioje dalyje apylinkės teismo nuosprendis keistinas, nurodant, kad išteisinamasis nuosprendis priimamas BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 328 straipsnio 3 punktas).
    19. Prokuroro apeliaciniame skunde buvo nurodyta ir dėl teismo nuosprendžiu neišspręsto daiktinių įrodymų likimo, tačiau Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmai 2018 m. sausio 22 d. nutartyje šį neapsižiūrėjimą ištaisė, vadovaujantis BPK 361 straipsnio 1 dalimi, nekeičiant nuosprendžio esmės bei tai, jog šis klausimas nebuvo išspręstas teismo nuosprendyje, apylinkės teismas tinkamai ir teisingai sprendė, jog daiktiniai įrodymai (6 malkos, savadarbis taikinys, 5 šovinio tūtelės, deformuota metalinė dalis, metalinės deformuotos dalys, 5 tūtelės ir 4 vnt. kulkų apvalkalų, 23 tūtelės, tūtelė, kulka ir daiktas panašus į nuleistuką) BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktu kaip menkaverčiai, turi būti sunaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus. Dar kartą analizuoti ir naujai spręsti dėl aptarto ir minėta teismo nutartimi išspręsto klausimo teisėjų kolegijai netikslinga, nesant šio klausimo išsprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo požymių.
    20. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. sausio 4 d. nuosprendį BPK 328 straipsnio 3 punkto pagrindu.

6Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

Nutarė

7Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Artūro Urbelio apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

8Pakeisti Alytaus apylinkės teismo Prienų rūmų 2018 m. sausio 4 d. nuosprendį nurodant, kad G. M. išteisinamas, nes neįrodyta, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalyje.

9Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

10Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai