Byla 2K-232/2014
Dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Armano Abramavičiaus, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei, nuteistojo A. L. gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžio.

2Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. nuosprendžiu A. L. išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį, neįrodžius jo dalyvavimo darant nusikalstamą veiką.

3Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžiu Kauno apygardos Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas patenkintas. Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. nuosprendis, kuriuo A. L. išteisintas, neįrodžius, kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: A. L. pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme vieneriems metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, A. L. prie Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2009 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė penkeriems metams šešiems mėnesiams.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimo, nuteistojo A. L. gynėjos advokatės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

Nustatė

5A. L. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad bendrininkaudamas su nenustatytu asmeniu, apgaule savo ir nenustatyto asmens naudai įgijo svetimą turtą, o būtent: 2011 m. spalio 16 d. 14.33 val. paskambinęs iš SIM kortelės, kurios Nr. ( - ), įdėtos į mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 1661-2“, kurio IMEI Nr. ( - ), nukentėjusiajai N. B. į telefoną Nr. ( - ), pranešė jai apie tariamai žento S. K. padarytą nusikaltimą. Tam, kad nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, pareikalavo 3000 Lt, o ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui nuvykus pas nukentėjusiąją N. B. į namus Kaune, ( - ), ir N. B. padavus jam 1500 Lt, A. L. savo ir nenustatyto asmens naudai įgijo svetimą turtą – 1500 Lt, taip padarė nukentėjusiajai N. B. 1500 Lt turtinę žalą.

6Kasaciniu skundu nuteistasis A. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. nuosprendį.

7Kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (toliau – BPK).

8Pasak kasatoriaus, iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio neaišku, kaip pasireiškė jam inkriminuoto BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo būtinieji požymiai, t. y. svetimo turto įgijimas, įgijimo tikslas ir apgaulė. Skunde pažymėta, kad iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog per laikotarpį nuo 2011 m. spalio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d. jam (A. L. ) buvo pervesta 100 Lt (T. 1, b. l. 66, 67, 68), todėl jokio svetimo turto jis neįgijo. Nuteistasis tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė jo, kaip asmens, panaudojusio apgaulę prieš nukentėjusiąją, nes ši neatpažino nei balso, nei jo paties iš pateiktų nuotraukų, todėl neaišku, kokiais įrodymais remiantis teismas padarė išvadas, kad nukentėjusioji N. B. perdavė 1500 Lt asmeniui, kurį telefonu jai nurodė būtent jis (A. L. ), o ne kitas asmuo. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai nesigilino nei į jo paties, nei į liudytojo Ž. B. , dirbančio pataisos namuose, duotus parodymus, kuris nurodė, kad, vykdant planinę kratą, jo (A. L. ) spintelėje buvo rasti keturi mobilieji telefonai, kad spintelė yra nerakinama. Skunde teigiama, kad pareigūnai nesiaiškino, kieno tie telefonai, nebuvo paimti pirštų antspaudai, neatlikti kiti veiksmai asmeniui, kuriam gali priklausyti mobilieji telefonai, nustatyti. Liudytoju apklaustas Ž. B. nurodė, kad spintele gali naudotis ir du nuteistieji, o patalpoje, kur yra spintelė, miega apie keturiasdešimt žmonių, todėl tikėtina, kad kitas asmuo spintelėje padėjo minėtus telefonus. Kiti nuteistieji nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu apklausti nebuvo. A. L. teigimu, tai, kad buvo rašytas SMS iš mobiliojo ryšio telefono jo seseriai, nepatvirtina aplinkybės, jog mobilieji telefonai, rasti per kratą jo spintelėje, priklauso jam. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta pirmiau, kasatoriaus darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, suvaržė jo teisę į gynybą, taip buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

9Kasatoriaus vertinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, priimtas išsamiai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. A. L. pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, visiškai nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažeidė tarptautinę teismų praktiką, netinkamai nustatė, kad jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymių.

10Kasacinis skundas tenkintinas.

11Dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio

12Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir A. L. pripažino kaltu nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Toks teismo sprendimas iš esmės buvo grindžiamas tais pačiais duomenimis kaip ir pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis. Antai A. L. kaltę, padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, apeliacinės instancijos teismas grindė tokiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis: į nukentėjusiosios telefono numerį skambinta iš telefono numerio, naudoto mobiliojo ryšio telefone, kuris buvo rastas A. L. spintelėje; iš šio telefono numerio anksčiau buvo išsiųsta žinutė A. L. seseriai A. L. ; kaltinamasis A. L. neparodė, kad šiomis priemonėmis naudojosi kitas asmuo. Kauno apylinkės teismas, priešingai nei Kauno apygardos teismas, minėtas aplinkybes vertindamas su kitais bylos duomenimis laikė jas nepakankamomis A. L. pripažinti kaltu dėl sukčiavimo padarymo. Antai pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pažymėjo, kad nėra neginčijamai nustatyta, jog patalpoje, kurioje būna apie keturiasdešimt žmonių, bet kuris jų galėjo padėti telefonus į nerakinamą spintelę. Būtent apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo motyvuotai paneigti minėtas pirmosios instancijos teismo išvadas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį nepavyko paneigti minėtų pirmosios instancijos teismo išvadų ir pašalinti abejonių dėl A. L. dalyvavimo darant sukčiavimą.

13Šiame kontekste pažymėtina, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K–177/2009, 2K–205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.).

14Todėl, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis turi būti naikinamas paliekant pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

Nutarė

16Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. nuosprendį.

Ryšiai