Byla e2A-1470-826/2017
Dėl skolos priteisimo ir kreditoriaus interesų gynimo (actio Pauliana)

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kristinos Domarkienės, Alonos Romanovienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų D. B. ir S. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. B. ieškinį atsakovams A. B., D. B., S. P., M. M. P., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų A. V., dėl skolos priteisimo ir kreditoriaus interesų gynimo (actio Pauliana).

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama: priteisti solidariai iš A. B. ir D. B. ieškovei 27 513,90 Eur skolos, 9 960,03 Eur delspinigių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; panaikinti 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K1AK-9130 ir taikyti restituciją – priteisti iš S. P. ir M. M. P. solidariai A. B. 37 473,03 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skirtų ieškovei iš A. B. priteistos skolos, delspinigių ir palūkanų išieškojimui įvykdyti; priteisti solidariai iš atsakovų ieškovei visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad pagal 2009 m. kovo 2 d. paskolos sutartį paskolino atsakovui A. B. 30 000,00 Lt (8 688,60 Eur) iki 2009 m. balandžio 2 d. Atsakovas 2010 m. kovo 17 d. pasiskolino dar 40 000,00 Lt (11 584,80 Eur) iki 2010 m. birželio 17 d. Atsakovas 2010 m. lapkričio 18 d. dar pasiskolino 25 000 Lt (7 240,50 Eur) iki 2010 m. gruodžio 18 d. Atsakovas savo skolinių įsipareigojimų neįvykdė ir liko skolingas 27 513,90 Eur.
  3. Nurodė, kad pagal minėtų sutarčių 2 punktą, negrąžinus skolos laiku, atsakovas A. B. įsipareigojo mokėti po 0,2 procentus delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną. Iki ieškinio pareiškimo dienos delspinigiai skaičiuojami už 182 dienas po 55,0278 Eur per dieną ir sudaro 9 960,03 Eur.
  4. Nurodė, kad atsakovas siekdamas išvengti skolos grąžinimo ir sumokėti netesybas, 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. K1AK-9130 bendraatsakiams, kurie yra jo uošviai, perleido žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), ir gyvenamąjį pastatą, unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ), Klaipėda už 160 000,00 Lt (46 339,20 Eur), t. y. už daugiau kaip 9 kartus (9,297 karto) mažesnę kainą (ginčijamo sandorio dieną vidutinė parduoto turto kaina buvo 1 487 523,00 Lt (430 816,00 Eur), t. y. 218 000,00 Lt (63 137,00 Eur) – už žemę, ir 1 269 523,00 Lt (367 679,00 Eur) – už namą, tai matyti iš pačios pirkimo-pardavimo sutarties turinio ir NTR išrašo apie šį turtą). Tokiu būdu tapo nemokus ir nebeturi turto, į kurį galima būtų nukreipti išieškojimą.
    1. Paaiškino, kad yra visos būtinos actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygos: 1) ieškovė pagal anksčiau minėtas paskolos sutartis turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) dėl ginčijamos 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. K1AK-9130 išieškoti skolos ir netesybų ieškovei nebėra jokios galimybės, nes A. B. nebeturi jokio turto; 3) ginčijamos 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. K1AK-9130 tokiomis sąlygomis, kokiomis buvo minėta sutartis sudaryta, A. B. sudaryti neprivalėjo, nes nebuvo jokio būtinumo turtą parduoti už daugiau nei 9 kartus mažesnę kainą; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes pardavė turtą suprasdamas, kad nebegalės atsiskaityti su ieškove; 5) bendraatsakiai S. P. ir M. M. P. (A. B. uošviai) sudarė 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K1AK-9130 su žentu ir nupirko turtą už daugiau nei 9 kartus mažesnę kainą, taip nesąžiningai praturtėdami.
    2. Nurodė, kad ieškinio senatis nėra praleista, nes apie ginčijamą sandorį sužinojo tik po to kai kreipėsi į advokatą dėl skolos išieškojimo iš A. B. ir 2016 m. liepos 18 d. sudarė su juo sutartį bei advokatas pradėjo rinkti informaciją apie skolos išieškojimo galimybes (ginčijamo sandorio kopija gauta 2016 m. rugpjūčio 8 d.).
    3. Pripažinus sandorį negaliojančiu yra taikytina restitucija, šiuo atveju natūra. Iš S. P. ir M. M. P. solidariai turėtų būti priteistina atsakovui A. B. tik tokio dydžio piniginė suma, kad užtektų patenkinti ieškovės reikalavimą, t. y. A. B. skolos ir netesybų sumos dydžio, taip įvykdant restituciją tokios apimties, kiek to pakanka ieškovės interesams apginti, tai iš esmės yra didesnės kainos už ginčijamą sandorį išreikalavimas iš pirkėjų, taip priartinant prie realios sandorio kainos.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Teismo motyvai:
    1. Nurodė, kad tarp šalių susiklostė paskolos sutartiniai teisiniai santykiai trijų paskolos raštelių, sudarytų 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. kovo 17 d. ir 2010 m. lapkričio 18 d., pagrindu. Visuose minėtose paskolos rašteliuose buvo numatytas paskolos dalykas, t. y. pinigų sumos, grąžinimo terminai bei numatytas mokėtinų delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną dydis – 0,2 procentai. Aplinkybės, kad buvo surašyti minėti trys paskolos rašteliai, kuriuos pasirašė ieškovė M. B. ir A. B., atsakovas A. B. neginčijo. Savo argumentų, kad jis skolą grąžino, neįrodė. Kadangi prievolė ieškovei grąžinti skolą įgyta santuokos metu, todėl ši skola priteistina solidariai iš abiejų atsakovų – D. B. ir A. B..
    2. Pagal paskolų raštelius atsakovas buvo įsipareigojęs už kiekvieną uždelstą dieną mokėti po 0,2 procentus delspinigių. Atsakovas savo prievolės neįvykdė laiku, todėl už 182 dienas apskaičiuota 9 960,03 Eur delspinigių. Ši suma priteistina solidariai iš atsakovų, nes prievolė ieškovei grąžinti skolą įgyta santuokos metu.
    3. Nurodė, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti terminas praleistas. Todėl ieškovei iš atsakovų D. B. ir A. B. solidariai priteisė palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
    4. Konstatavo, kad yra nustatytos visos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskirtos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos, kurioms esant yra pagrindas 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K1AK-9130 pripažinti negaliojančia.
      1. Nurodė, kad actio Pauliana vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi ieškovė apie ginčijamą sandorį sužinojo tik po to kai kreipėsi į advokatą dėl skolos išieškojimo iš A. B. ir 2016 m. rugpjūčio 8 d. gavo VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto išrašą, iš kurio pamatė, kad A. B. priklausęs nekilnojamasis turtas, esantis ( - ), Klaipėdoje, 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. K1AK-9130 yra parduotas. Atsakovas neįrodė, kad apie šį sandorį ieškovė sužinojo anksčiau.
      2. Teismas nutarė šiuo atveju netaikyti restitucijos natūra motyvuodamas tuo, kad tai sukeltų didelių nepatogumų šalims, tai būtų perteklinė priemonė ginant ieškovės, kaip kreditorės, interesus, todėl priteisė solidariai iš S. P. ir M. M. P. A. B. tik tokio dydžio piniginę sumą, kurios užtektų patenkinti ieškovės reikalavimą, t. y. 37 473,03 Eur ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9

  1. Atsakovai D. B. ir S. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą išnagrinėti iš esmės – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas A. B. nėra grąžinęs skolos pagal 3 paskolos raštelius. Teismo atliktas įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.
      1. Teismas atsisakė laikyti tinkamu įrodymu A. B. pateiktą skolos grąžinimo raštą, kuriame detalizuota kokiomis sumomis ir terminais skola buvo grąžinta. Teismas atsisakė laikyti tinkamu įrodymu UAB „Skytech.Lt“ 2017 m. vasario 15 d. raštą, kuriuo specialistai konstatavo, kad skaitmeninis dokumentas „skolos grąžinimas Modestai“ sukurtas 2009 m. balandžio 2 d. ir paskutinį kartą redaguotas 2012 m. gruodžio 20 d. Sprendime nurodyta, kad „turint specialių kompiuterinių žinių, šiuos skaitmeninio dokumento ypatybių duomenis galima pakeisti“. Kuo vadovaudamasis teismas padarė tokią išvadą nėra aišku, byloje nebuvo apklaustas joks specialių kompiuterinių žinių turintis asmuo. Todėl šie duomenys patvirtina jo skolos ieškovei grąžinimo faktą.
      2. Nurodė, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovė verčiasi pinigų skolinimu fiziniams asmenims, su kuriais ji nesusijusi giminystės, verslo, asmeniniais santykiais. Paskolos sutartyse numatytas piniginis atlygis už suteiktą paskolą, todėl tokios sutartys iš dalies laikytinos fiktyviomis. Teismas be pagrindo atsisakė pripažinti tinkamais įrodymais byloje atsakovo pateiktas Klaipėdos apskrities VMI 2014 m. vasario 3 d. Nr. (6.4)-D2-919, 2015 m. rugpjūčio 5 d. Nr. (6.1)-D2-3548 pažymas. Teismo nurodyta aplinkybė, jog atsakovas atsisakė nurodyti šių pažymų gavimo šaltinį, nesuteikia teisinio pagrindo laikyti šį įrodymą neteisėtu, nes tai yra oficialus rašytinis valstybės institucijos išduotas dokumentas.
    2. Teismas nepagrįstai vienašališką A. B. prievolę pagal paskolos sutartis pripažino solidaria sutuoktinių prievole ir priteisė reikalaujamą skolą ir iš jo sutuoktinės. Tai, kad paskola paimta santuokos metu nereiškia, jog iš jos atsiradusios prievolės privalomai yra solidarios santuokinės prievolės. Su atsakove D. B. niekada nebuvo derinamas paskolų ėmimo iš ieškovės klausimas, ji apie tai nebuvo informuota ir todėl apie šias paskolas jai tapo žinoma tik 2015 m. iš pačios ieškovės M. B., nes A. B. sakė, jog jos jau buvo grąžintos. Pagal paskolas gauti pinigai nebuvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti ir byloje nėra jokių duomenų apie tai. Šias aplinkybes nurodė pats A. B., o jas patvirtino trečiasis asmuo A. V. bei iš esmės, pripažino ir ieškovė (teismo posėdžio metu nurodė, kad A. B. jai aiškinęs apie savo verslą, kuriam reikalingi pinigai ir iš kurio jis žadėjęs jai grąžinti pinigus.
    3. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad yra pagrindas 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K1AK-9130 pripažinti negaliojančia pagal actio Pauliana.
      1. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ginčo sandoris - 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. K1AK-9130, buvo sudarytas iki 2010 m. kovo 17 d., 2010 m. lapkričio 18 d. paskolų sutarčių sudarymo, t. y. kai ieškovė dar nebuvo kreditorė pagal šias sutartis. Pagal pirmą 2009 m. kovo 2 d. paskolos sutartį jis turėjo grąžinti pinigus 2009 m. balandžio 2 d., tačiau to nepadarius ieškovė vis tiek jam paskolino dar pinigų. Ji, kaip patyrusi šioje savo veikloje, prisiėmė riziką, nes nesiėmė priemonių sužinoti apie skolininko turimą turtą ar nesiėmė priemonių dėl paskolos užtikrinimo hipoteka. Net ir esant pagrindui taikyti actio Pauliano pagal pirmąją 2009 m. kovo 2 d. paskolos sutartį, nebuvo galima taikyti restitucijos dėl 2010 m. kovo 17 d. ir 2010 m. lapkričio 18 d. paskolų.
      2. Teismas nepagrįstai laikė, kad atsakovas buvo nesąžiningas:
        1. Nurodė, jog A. B. yra atsakovų žentas, bet ne giminė. Todėl negalėjo būti taikoma nesąžiningumo prezumpcija.
        2. Teismas nepagrįstai nurodė, kad 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. K1AK-9130 objekto vertė buvo mažesnė 9 kartu nei rinkos vertė. Teismas rėmėsi išrašu iš VĮ Registrų centro. Šiame dokumente nurodyta nekilnojamojo turto vertė yra nurodyta atlikus masinį vertinimą, 5 metų laikotarpiui. Tikroji turto vertė yra mažesnė, nes tuo metu buvo ekonominė krizė. Be to, buvo parduotas nebaigtos statybos namas. Ekspertizė turto vertei nustatyti nebuvo atlikta. Ieškovė neįrodė, kad parduoto turto vertė buvo 9 kartus mažesnė.
      3. Teismas rezoliucinę sprendimo dalį suformulavo taip, kad išeina, jog šio sprendimo įsiteisėjimo šios dalies atveju atsakovai S. P. ir M. M. P. gyvens nuosavame name, kurio įgijimo pagrindas teismo sprendimu pripažintas neteisėtu. Tokiu būdu bus pažeistos jų, kaip savininkų teisės, nes, atsižvelgiant į teisės principą, kad iš neteisės neatsiranda teisė, jie ateityje galbūt patirs savo, kaip namo savininkų nuosavybės teisių suvaržymą.
      4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė nėra praleidusi 1 metų ieškinio senaties termino. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, spręsdami apie senaties ieškinio pradžią, turėtų atidžiai vertinti ieškovo teiginius apie sužinojimo datą, nes jie, paprastai būna subjektyvūs ir todėl tikslinga labiau pasikliauti objektyviais duomenimis, leidžiančiais pagrįstai konstatuoti kada gi ieškovas, veikdamas kaip rūpestingas, atidus ir atsakingas asmuo, turėjo, galėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę ir teisės į ieškinį atsiradimą. Šiuo atveju teismas senaties termino eigos pradžią siejo ne su tuo momentu kada ieškovė realiai sužinojo apie sandorį, o su ieškovės advokato 2016 m. rugpjūčio 8 d. gautu atsakymu iš VĮ Registrų centro. Tai neatitinka Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikose tokio pobūdžio bylose. Paskolos sutartyse buvo nurodyti įvykdymo terminai, tad laiku neįvykdžius, ji turėjo suvokti apie savo pažeistas teises. Taip pat atsakovas A. B. yra paaiškinęs savo žinučių, rašytų M. B. turinį ir tai paneigia galimybę vertinti, jog ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas. Tokių aplinkybių ieškovė ir nenurodė.
    4. Teismas priteisė visus ieškovės prašomus delspinigius. Iš esmės ši suma turi būtina sumažinta vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Ieškovė veikė nerūpestingai, neapdairiai ir, nesąžiningai, t. y. suteikinėjo paskolas nors pasak jos nebuvo grąžintos anksčiau suteiktos paskolos, delsė kreiptis į teismą dėl savo teisių gynybos. Teisė reikšti reikalavimą dėl delspinigių priteisimo ieškovei pasibaigė 2009 m. spalio 2 d. (pagal 2009 m. kovo 2 d. paskolos sutartį), 2010 m. gruodžio 17 d. (pagal 2010 m. kovo 17 d. paskolos sutartį) ir 2011 m. gegužės 18 d. (pagal 2010 m. lapkričio 18 d. sutartį).
  2. Ieškovė M. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimo motyvai:
    1. Teismas pagrįstai priteisė skolą solidariai iš atsakovų, nes jie neginčijo ir patvirtino, kad pasiskolinti pinigai buvo panaudoti įmonių veikloje ir tai buvo padaryta jiems būnant santuokoje. Jei paskola buvo panaudota sutuoktinio asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančios įmonės veikloje ar abiejų sutuoktinių bendrosios jungtinės ar dalinės nuosavybės teisėmis priklausančios įmonės veikloje, tai laikoma, kad šie pinigai buvo panaudoti vykdyti prievoles, susijusias su bendro turto tvarkymu. Paskolintus pinigus panaudojus įmonių veikloje, kurių akcijos nors ir registruotos tik A. B. vardu, tačiau įgytos santuokos metu, kas reiškia, jog priklauso jiems abiem bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, juos turi grąžinti abu ir už tai yra solidariai atsakingi.
    2. Nurodė, kad nėra svarbu kokių tikslų ar paskatų vedama ji skolino pinigus. Tai, kad jose nenumatytas atlygintinumas, o tik numatytos netesybos, nedaro jos fiktyvios. Nė vienas iš atsakovų neginčijo sudarytų paskolos raštų, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jos yra teisėtos ir turi šalims įstatymo galią. Apeliantų dėstomi teiginiai apie paskolos sutarčių neteisėtumą yra tik jų pačių prielaidos, neparemtos jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Jokiu procesiniu sprendimu nėra nustatyta, kad ieškovė vertėsi pinigų skolinimo verslu, VMI pažymoje nurodomi liudytojų teiginiai ir kaltinimai nebuvo įrodyti ir dėl to nebuvo priimtas joks procesinis sprendimas. Aplinkybes, jog sutartyje nurodytos paskolintos sumos yra mažesnės nei nurodytos, turi įrodyti atsakovai ir tai padaryti ne prielaidomis ir savo teiginiais, o objektyviais įrodymais.
    3. A. B. sudarytas elektroninis dokumentas apie neva paskolos grąžinimo faktus yra subjektyvus įrodymas, kurio sudarymui netaikomas tiesos kriterijus, nes jis sudarytas tik skolininko ir nepatvirtintas kreditoriaus. UAB „Skytech.lt“ pažyma patvirtina tik aplinkybę, kad pagal kompiuteryje matomus duomenis, kurie irgi gali būti pakeisti, kada sudarytas ir koreguotas dokumentas, tačiau nepatvirtina paskolos grąžinimo fakto ir nuo to dokumento turinys netampa objektyviu.
    4. Tik teisėtais būdais gauti duomenys gali būti laikomi įrodymais byloje. A. B. atsisakė nurodyti kaip gavo VMI pažymą, t. y. atsisakė patvirtinti jos gavimo teisėtumą, todėl teismas pagrįstai jos nelaikė tinkamu įrodymu byloje. Atsakovai teismo neprašė išreikalauti iš VMI tokio dokumento. Šios VMI pažymos buvo adresuotos prokuratūrai kaip ikiteisminio tyrimo įstaigai. Jose užfiksuoti duomenys apie asmenį, gauti atlikus operatyvinį patikrinimą, todėl tokie duomenys yra saugotini ir negali būti atskleisti kitiems asmenims.
    5. Teismas pagrįstai nustatė, kad yra visos sąlygos atsakovo sudarytą sandorį pripažinti actio Pauliana negaliojantį.
      1. Pripažįstant pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančią nėra jokios esminės reikšmės kuo verčiasi ar užsiima ieškovė. Svarbus momentas tik tas, ar atsakovas sudarydamas sandorį sumažino galimybę kreditoriui atgauti jai skolą, kas šiuo atveju ir buvo nustatyta.
      2. Teismas pagrįstai taikė prezumpciją nurodant atsakovų nesąžiningumą. Nors apeliantas nurodė, kad turto rinkos vertė buvo žymiai mažesnė dėl ekonominės krizės, tačiau patys sutarties 1 punkte nurodė, jog šalys turto vertę nustatė pagal VĮ Registrų centro pažymą. Taip pat tikėtina, kad uošviams buvo žinoma apie žento skolas ir jie turėjo suprasti, kad pirkdami turtą už 9,5 karto mažesnę kainą jie jam padeda išvengti jo prievolių. Turto pardavimas už žymiai mažesnę sumą laikytinas skolininko nesąžiningumu. Kitokių duomenų, kurie pagrįstų mažesnę parduoto turto vertę, apeliantai nepateikė.
      3. Teismas pagrįstai restitucijos netaikė natūra, nes būtų perteklinė ir sukeltų nepatogumų šalims. Todėl tokiu teismo sprendimu nėra panaikinama S. P. ir jo žmonos M. M. P. namo nuosavybės teisė, nes namas iš jų nepaimamas, o ir toliau lieka jų nuosavybe.
      4. Teismas pagrįstai nurodė, kad senaties terminas nėra praleistas. Ji yra garbingo amžiaus, duomenų, kad verčiasi kaip profesionalė skolindama pinigus, nėra, Bertuliai iki pat šiol gyvena tame name, atsakovas A. B. žadėjo, kad pinigus grąžins. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Jei teismas nuspręstų, kad šiuo atveju terminas praleistas, prašė ex officio spręsti dėl termino atnaujinimo.
    6. Nepagrįsti apeliantų argumentai, kad delspinigius reikia mažinti, nes bylos nagrinėjimo metu tokių argumentų nebuvo išreiškę. Jie apskaičiuoti už 6 mėn. ir yra mažesni nei patirti nuostoliai.
  3. Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

13Dėl naujų įrodymų pridėjimo

  1. Apeliantai teismui pateikė prašymą papildomai prie bylos pridėti naujus rašytinius įrodymus, t. y. Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-93-174/2012 kopiją ir ištraukas iš internetinių portalų apie užmaršumą ir polinkį į azartą, susijusius su asmens sirgimu Parkinsono liga. Nurodė, kad apie šiuos duomenis anksčiau žinoma nebuvo, apie šias aplinkybes sužinojo atsitiktinai. Nauji įrodymai pagrindžia ieškovės sunkią sveikatos būklę, dėl to ji gali neatsiminti fakto, kad atsakovas A. B. grąžino jai skolą.
  2. Trečiasis asmuo A. V. pateikė prašymą pridėti atsakovo S. P. pateiktus naujus rašytinius įrodymus. Paaiškino, kad šie dokumentai paneigia liudytojos M. B. pateiktus paaiškinimus teisme, kad ji jį matė tik vieną kartą. Pats asmeniškai M. B. yra vežęs ir padavęs pinigus du kartus. Ji yra skambinusi kelis kartus telefonu ir domėjosi kur yra A. B. (kai šis būdavo išvykęs į komandiruotes). Liudytoja serga Parkinsono liga, todėl tai ne tik rankų drebėjimas, bet ir atminties spragos. Ji pati Baudžiamojoje byloje Nr. 1A-93-174/2012 (Teisminio proceso Nr. 1-30-2-00288-2009-5) tai patvirtino.
  3. Atsakovas A. B. pateikė prašymą pridėti naujus įrodymus. Nurodė, kad pateikti duomenys apie ieškovės ligą patvirtina, jog liga galėjo paveikti jos atmintį, psichinę sveikatą, todėl ji neatsimena, kad skolą jis jau grąžino jai. Papildomai prašė skirti ieškovei medicininę ekspertizę.
  4. Ieškovė pateikė prašymą nepridėti naujų įrodymų. Paaiškino, kad šiuos dokumentus apeliantai galėjo gauti ir pateikti byloje dar pirmosios instancijos teismui. Byla, iš kurios jie dokumentų kopijas pateikė, yra baigta beveik prieš 5 metus, todėl jų gavimui jie turėjo vienodas galimybes kaip ir pirmosios instancijos teisme, tačiau jomis nepasinaudojo. Pateikti duomenys tik patvirtina jos ligą, bet nepaneigia skolos atidavimo fakto.
  5. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, pirmiausia yra nukreipta prieš nesąžiningus proceso dalyvius. Ši nuostata neturi būti taikoma formaliai ir turi būti derinama su pagrindiniu civilinio proceso tikslu – teisingu bylos išnagrinėjimu.
  6. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-93-174/2012 priimtas 2012 m. lapkričio 29 d. Ieškovė į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo atsakovams kreipėsi 2016 m. gruodžio 9 d., byla išnagrinėta 2017 m. gegužės 17 d., vadinasi atsakovai turėjo galimybę pusę metų pateikti šiuos duomenis civilinę bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui ir vertinami visų byloje esančių įrodymų kontekste. Kadangi CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis lemia ir bylos šalių galimybių teikti naujus įrodymus apribojimą, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia šių papildomų įrodymų prie bylos medžiagos nepridėti ir jų nevertinti (CPK 321 straipsnis). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo nuosprendžiu ieškovė buvo išteisinta, o duomenys apie ligos eigą nepatvirtina atsakovo skolos grąžinimo fakto.

14Faktinės bylos aplinkybės

  1. Byloje nustatyta, kad 2009 m. kovo 2 d. paskolos sutartimi ieškovė atsakovui A. B. paskolino 30 000,00 Lt (8688,60 Eur) iki 2009 m. balandžio 2 d. Ieškovė 2010 m. kovo 17 d. paskolos sutartimi atsakovui A. B. paskolino dar 40 000,00 Lt (11 584,80 Eur) iki 2010 m. birželio 17 d. Ieškovė 2010 m. lapkričio 18 d. paskolos sutartimi atsakovui A. B. paskolino dar 25 000,00 Lt (7 240,50 Eur) iki 2010 m. gruodžio 18 d. Iš viso A. B. iš M. B. pasiskolino 27 513,90 Eur. Minėtose paskolos sutartyse 2 punkte buvo numatyta sąlyga, kad negrąžinus skolos laiku, A. B. įsipareigojo mokėti po 0,2 procentus delspinigių už kiekvieną uždelstą dieną.
  2. A. B. 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. K1AK-9130 bendraatsakiams, kurie yra jo uošviai (sutuoktinės tėvai), perleido žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), ir gyvenamąjį pastatą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), Klaipėdoje, už 160 000,00 Lt (46 339,20 Eur). Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo matyti, kad minėto pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu vidutinė parduoto turto kaina buvo 1 487 523,00 Lt (430 816,00 Eur), t. y. 218 000,00 Lt (63 137,00 Eur) už žemę, ir 1 269 523,00 Lt (367 679,00 Eur) už namą.
  3. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skolos, kuri įforminta tarp ieškovės ir atsakovo A. B. sudarytais susitarimais, grąžinimo ir pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagal actio Pauliana.

15Dėl skolos grąžinimo

  1. Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1, 2 dalys).
  2. Įrodinėjimo dalykas bylose dėl paskolos grąžinimo susideda iš tokių aplinkybių: 1) pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų suvartojamų daiktų perdavimo nuosavybėn kitam asmeniui (paskolos gavėjui); 2) paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų; 3) paskolos gavėjo įsipareigojimo mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip; 4) rašytinės paskolos sutarties buvimo, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršija 579,24 Eur (2 000,00 Lt) (jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą) (CPK 6.870, 6.871 straipsniai, įstatymo redakcija galiojusi nuo 2008 m. gruodžio 30 d. iki 2011 m. balandžio 1 d.).
  3. Byloje nustatyta, kad ieškovas su atsakove 2009 m. kovo 2 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovui A. B. buvo iki 2009 m. balandžio 2 d. paskolinta 30 000,00 Lt (8 688,60 Eur), 2010 m. kovo 17 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovui iki 2010 m. birželio 17 d. paskolinta 40 000,00 Lt (11 584,80 Eur), 2010 m. lapkričio 18 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią atsakovui paskolinta iki 2010 m. gruodžio 18 d. 25 000,00 Lt (7 240,50 Eur). Šių paskolos sutarčių sudarymo aplinkybių, pinigų gavimo fakto atsakovai neginčijo. Vadinasi ieškovė pagal šias paskolų sutartis paskolino iš viso atsakovui A. B. 27 513,90 Eur.
  4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovai neįrodė, kad A. B. grąžino ieškovei 27 513,90 Eur pagal sudarytos paskolos raštelius. Apeliantai su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais nesutiko nurodydami, kad teismas nepagrįstai atmetė byloje esančius įrodymus, t. y. A. B. pateiktą skolos grąžinimo raštą ir UAB „Skytech.Lt“ 2017 m. vasario 15 d. raštą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.
  5. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015).
  6. Pažymėtina, kad teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Paskolos teisiniuose santykiuose tai reiškia, paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, jog jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka būtent paskolos gavėjui.
  7. Nagrinėjamu atveju atsakovas A. B. skolos grąžinimo faktą bandė įrodyti pateikdamas lentelę, kurioje jis savo kompiuteryje fiksavo, kokias sumas ir kada jis grąžino M. B., taip pat pateikė skaitmeninio dokumento ypatybių „ekranvaizdį“, kuriame nurodyta, kad dokumentas sukurtas 2009 m. balandžio 2 d., o paskutinį kartą redaguotas 2012 m. gruodžio 20 d. A. B. ir jo atstovas advokatas paaiškino, kad šie duomenys patvirtina, kad skolos atidavimo dalimis faktą atsakovas A. B. atsakingai fiksavo ir visą skolą M. B. grąžino 2012 m. gruodžio 18 d. Pirmosios instancijos teismas šiuos pateiktus duomenis nelaikė pagrįstais įrodymais, kadangi turint specialių kompiuterinių žinių, šiuos skaitmeninio dokumento ypatybių duomenis galima pakeisti. Apeliantai su tokiu pirmosios instancijos teismo motyvu nesutiko nurodydami, jog teismas šias išvadas padarė nesiremdamas specialių kompiuterinių žinių turinčio asmens paaiškinimais. Teisėjų kolegija atmeta šiuos atsakovų apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.
  8. Paskolos sutarties atveju svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-430/2013 kt.). Kitaip tariant, jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinės formos, tai būtent rašytinės formos turi būti ir kreditoriaus pakvitavimas, kuris patvirtintų paskolos (ar jos dalies) grąžinimo faktą. Nagrinėjamu atveju apeliantai rašytinio kreditorės patvirtinimo apie skolos grąžinimą nepateikė, o atsakovo A. B. daryta savarankiška skolos grąžinimo lentelė, kurioje nėra ieškovės parašų apie skolos grąžinimą, nelaikytinas įrodymu skolos grąžinimo faktui patvirtinti (CPK 12, 178 straipsniai). Kviesti specialistą, kuris paaiškintų apie lentelės sudarymo aplinkybes kompiuterio laikmenoje, nebuvo tikslinga, nes jis būtų galėjęs tik paaiškinti lentelės sudarymo ir koregavimo laikus atsakovo kompiuteryje, bet ne ieškovės patvirtinimą, kad skola buvo grąžinta. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šiais atsakovo pateiktais duomenimis.
  9. Pirmosios instancijos teismas A. V. trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus dėl skolos grąžinimo ieškovei dalimis atmetė nurodydamas, kad jie vertintini kritiškai, nes A. V. ir A. B. yra susiję asmenys. Teisėjų kolegija sutinka su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais. Be to, pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Iš esmės analogiškas draudimas yra numatytas ir CK 6.875 straipsnio 2 dalyje. Taigi, remiantis pirmiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu, paskolos gavėjas, teigiantis, kad jis grąžindavo paskolos davėjui paskolą grynųjų pinigų sumomis, kurios akivaizdžiai viršija CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribą, tačiau neturintis jokio rašytinės formos kreditoriaus pakvitavimo ar kitokio kreditoriaus surašyto / pasirašyto dokumento, kuriame būtų patvirtintas paskolos dalies (dalių) grąžinimo faktas, neturi teisės remtis liudytojų parodymais paskolos grąžinimui įrodyti.
  10. Apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog ieškovė verčiasi pinigų skolinimu fiziniams asmenims, su kuriais ji nesusijusi giminystės, verslo, asmeniniais santykiais. Paskolos sutartyse numatytas piniginis atlygis už suteiktą paskolą, todėl tokios sutartys, apeliantų nuomone, laikytinos fiktyviomis iš dalies. Be to, teismas be pagrindo atsisakė pripažinti tinkamais įrodymais byloje atsakovo pateiktas Klaipėdos apskrities VMI 2014 m. vasario 3 d. Nr. (6.4)-D2-919, 2015 m. rugpjūčio 5 d. Nr. (6.1)-D2-3548 pažymas. Teismo nurodyta aplinkybė, jog atsakovas atsisakė nurodyti šių pažymų gavimo šaltinį, nesuteikia teisinio pagrindo laikyti šį įrodymą neteisėtu, nes tai yra oficialus rašytinis valstybės institucijos išduotas dokumentas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.
  11. Nagrinėjamu atveju apeliantai priešieškinio ieškovei dėl sutarčių fiktyvumo nepateikė. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Teismas, nagrinėdamas bylą, turi vadovautis sutarties nuostatomis (CK 6.193 straipsnis). Atsižvelgus į tai, paskolų sudarymo aplinkybės, t. y. ar ieškovė verčiasi pinigų skolinimu ar ne, esminės reikšmės šiuo atveju neturi. Paskolų sutartys nenuginčytos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad skolos suma pagal 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. kovo 17 d., 2010 m. lapkričio 18 d. yra 27 513,90 Eur. Duomenų, kad atsakovas A. B. grąžino skolą pagal šias paskolos sutartis, teismui nepateikta todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė negrąžintą skolą ieškovei (CPK 12, 178 straipsnis).

16Dėl delspinigių priteisimo

  1. Pirmosios instancijos teismas solidariai priteisė iš atsakovų D. B. ir A. B. 9 960,03 Eur delspinigių, apskaičiuotų nuo 27 513,90 Eur skolos, už 182 dienas. Apeliantai nurodė, kad ši suma turi būti sumažinta vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Ieškovė veikė nerūpestingai, neapdairiai ir, nesąžiningai, t. y. suteikinėjo paskolas nors pasak jos nebuvo grąžintos anksčiau suteiktos paskolos, delsė kreiptis į teismą dėl savo teisių gynybos. Teisė reikšti reikalavimą dėl delspinigių priteisimo ieškovei pasibaigė 2009 m. spalio 2 d. (pagal 2009 m. kovo 2 d. paskolos sutartį), 2010 m. gruodžio 17 d. (pagal 2010 m. kovo 17 d. paskolos sutartį) ir 2011 m. gegužės 18 d. (pagal 2010 m. lapkričio 18 d. sutartį). Nesutiktina su tokiais apeliacinio skundo argumentais.
  2. Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Nurodytas šalių susitarimas dėl netesybų yra aiškiai išreikštas, netesybos siejamos su nustatytų įsipareigojimų neįvykdymu, tai atitinka CK 6.71 straipsnio 1 dalyje pateiktą netesybų sampratą.
  3. Netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Sutartinės netesybos apibrėžia šalių atsakomybės ribas už prievolės neįvykdymą sutarties sudarymo momentu ir suteikia teisę į jas, konstatavus prievolės neįvykdymo faktą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro netesybų dydžio, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-916/2015).
  4. Kasacinio teismo praktikoje sprendžiant netesybų mažinimo klausimą atsižvelgiama į šiuos kriterijus: šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. ar šalys yra vartotojai, taip pat kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, skolininko elgesį, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, taip pat ar visiškas nuostolių atlyginimas nesukurs nepriimtinų ar sunkių padarinių; netesybų mažinimas gali būti nulemtas siekio įgyvendinti neteisėto praturtėjimo prevenciją arba siekio užtikrinti viešosios tvarkos apsaugą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-502/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2010).
  5. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant įvertinti ieškovės reikalavimo dėl delspinigių dydžio pagrįstumą, vertintinos priežastys, nurodytos kasacinio teismo praktikoje. Šiuo konkrečiu atveju matyti, kad atsakovas A. B. delsė atsiskaityti su 2 808 dienas, tačiau ieškovė, vadovaudamasi Lietuvos teismų praktika, prašė priteisti delspinigius už sutrumpintą laiką, t. y. už 182 dienų. Sprendžiant klausimą dėl priteistino delspinigių dydžio vertintina tai, kad sutarties atsakovas nevykdė visiškai, sutarties vertė buvo didelė - 27 513,90 Eur, sutarties nevykdymo terminas nepagrįstai ilgas (apie 8 metus). Pažymėtina, kad atsakovas, sudarydamas paskolos sutartis, prisiėmė sutartyje nustatytus įsipareigojimus žinodamas, kad yra atsakingas už sutarties įvykdymą, laiku negrąžino skolos ir nesiėmė jokių veiksmų, kad skola būtų grąžinta ar mokėjimai atidėti vėlesniems terminams. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes darytina išvada, kad ieškovė nėra atsakinga už susidariusią didelę netesybų sumą. Įvertinus visas anksčiau nurodytas aplinkybes, vadovaujantis protingumo, sąžiningumo, teisingumo principais, užtikrinant sutarties šalių interesų pusiausvyrą, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo ieškovės reikalaujamas netesybas pripažinti neprotingai didelėmis bei jas mažinti. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 9 960,03 Eur delspinigių priteisimo ieškovei yra pagrįsta, ji paliktina nepakeista.

17Dėl solidariosios atsakomybės

  1. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad 27 513,90 Eur skolos ir 9 960,03 Eur delspinigių negrąžinti, atsižvelgęs į faktą, jog prievolė ieškovei grąžinti skolą įgyta santuokos metu, priteisė skolą solidariai iš abiejų atsakovų – D. B. ir A. B.. Apeliantai su tokiais pirmosios instancijos teismo motyvais nesutiko nurodydami, jog nepagrįstai vienašališką A. B. prievolę pagal paskolos sutartis teismas pripažino solidaria sutuoktinių prievole. Aplinkybė, kad paskola paimta santuokos metu (susituokė 1968 m. vasario 9 d., įrašo Nr. 800) nereiškia, jog iš jos atsiradusios prievolės privalomai yra solidarios santuokinės prievolės. Su atsakove D. B. niekada nebuvo derinamas paskolų ėmimo iš ieškovės klausimas, ji apie tai nebuvo informuota ir todėl apie šias paskolas jai tapo žinoma tik 2015 m. iš pačios ieškovės M. B., nes A. B. sakė, jog jos jau buvo grąžintos. Pagal paskolas gauti pinigai nebuvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti ir byloje nėra jokių duomenų apie tai. Šias aplinkybes nurodė pats A. B., o jas patvirtino trečiasis asmuo A. V. bei iš esmės, pripažino ir ieškovė (teismo posėdžio metu nurodė, kad A. B. jai aiškinęs apie savo verslą, kuriam reikalingi pinigai ir iš kurio jis žadėjęs jai grąžinti pinigus). Teisėjų kolegija sutinka su tokiais skundo argumentais.
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad sutuoktiniai pagal savo prievoles gali atsakyti tiek solidariai, tiek asmeniškai ir sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas. Kai sprendžiama dėl sutuoktinio prievolės grąžinti paskolą pagal sutartį, kurią santuokos metu sudarė vienas iš sutuoktinių, prievolės su kitu sutuoktiniu bendras pobūdis nustatomas taikant CK 3.109 straipsnio ir kitų normų nuostatas. Solidarioji prievolė atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Plenarinė sesija pažymėjo, kad, sprendžiant klausimą ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Solidarioji sutuoktinių prievolė pagal tokius sandorius neatsiranda, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga (CK 3.109 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles teismas pirmiausia privalo identifikuoti ginčo santykį – ginčas tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių) ar tarp sutuoktinių. Nustatęs, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių), teismas privalo identifikuoti kreditoriaus pareikštą reikalavimą – reikalavimas reiškiamas vienam ar abiem sutuoktiniams kaip bendraskoliams pagal CK 3.109 straipsnį.
  3. Pažymėtina, jog civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tokio pobūdžio bylose pareiga įrodyti, kad sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, tenka šaliai, siekiančiai, kad vieno sutuoktinio prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra abiejų sutuoktinių prievole (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. D. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-365/2012).
  4. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė paskolino pinigus atsakovui A. B.. Jo sutuoktinė, atsakovė D. B. nurodė, kad paskolos buvo panaudotos vyro verslui plėtoti, nenaudota šeimos poreikiams, pati jokio sutikimo dėl paskolų ėmimo nedavė. Rašytinė bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovė D. B. jos sutuoktinio versle nedalyvavo, iš įmonės gautos pajamos nebuvo jos pragyvenimo šaltinis kadangi pati iš darbo santykių gaudavo reguliarias pajamas (nuo 2007-10-01 iki 2013-12-31 iš BĮ Klaipėdos miesto sporto centro), todėl kolegijos vertinimu, ieškovė M. B. neįrodė, kad atsakovui A. B. skolintos lėšos buvo panaudotos šeimos poreikiams tenkinti. Atsižvelgus į šias nustatytas aplinkybes atsakovo A. B. ginčo prievolės ieškovei laikytinos asmeninėmis prievolėmis (CPK 12, 178 straipsniai). Remiantis išdėstytu, ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis keistina, ieškovės reikalavimai atsakovei D. B. atmestini, 27 513,90 Eur skola, 9 960,03 Eur delspinigiai, palūkanos ieškovei priteistinos tik iš atsakovo A. B..

18Dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (actio Pauliana)

  1. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad yra nustatytos visos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskirtos būtinosios actio Pauliana taikymo sąlygos, nurodė, jog yra pagrindas 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. K1AK-9130 pripažinti negaliojančia. Apeliantai su tokiu teismo sprendimu nesutiko ir nurodė, kad teismas neįvertino faktinių aplinkybių, todėl padarė neteisingas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais skundo argumentais.
  2. Kaip pagrįstai, remdamasis teisminėje praktikoje suformuluotomis taisyklėmis, nurodė pirmosios instancijos teismas, sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2009; kt.). Pažymėtina, kad actio Pauliana instituto taikymas tiesiogiai susijęs su sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) ribojimu bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šia teise ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu galima tik esant šių sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
  3. Apeliantai kvestionuoja beveik visas actio Pauliana taikymo sąlygas. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad ginčo sandoris - 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. K1AK-9130, buvo sudarytas iki 2010 m. kovo 17 d., 2010 m. lapkričio 18 d. paskolų sutarčių sudarymo, t. y. kai ieškovė dar nebuvo kreditorė pagal šias sutartis. Pagal pirmą 2009 m. kovo 2 d. paskolos sutartį jis turėjo grąžinti pinigus 2009 m. balandžio 2 d., tačiau to nepadarius ieškovė vis tiek jam paskolino dar pinigų. Ji, kaip patyrusi šioje savo veikloje, prisiėmė riziką, nes nesiėmė priemonių sužinoti apie skolininko turimą turtą ar nesiėmė priemonių dėl paskolos užtikrinimo hipoteka. Nesutiktina su tokiais skundo argumentais.
  4. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
  5. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pirmą paskolos raštelį atsakovas A. B. su ieškove pasirašė 2009 m. kovo 2 d. dėl 8 688,86 Eur (30 000,00 Lt), t. y. iki ginčytinos 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. K1AK-9130 sudarymo. Tačiau jau prieš sudarydamas 2010 m. kovo 17 d., 2010 m. lapkričio 18 d. paskolos sutartis, atsakovas nebuvo įvykdęs ankstesnių savo įsipareigojimų ieškovei, įrodymų, kad ji tuo metu buvo pajėgus grąžinti skolą ieškovei nepateikė, todėl ieškovė M. B. nebeturėjo galimybės atgauti skolą, tai šiuo atveju ir buvo nustatyta. Remiantis išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime padarė išvadą, kad nors 2010 m. kovo 17 d., 2010 m. lapkričio 18 d. paskolos rašteliai buvo sudaryti po ginčytinos 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. K1AK-9130 sudarymo, tačiau vadovaujantis protingumo ir sąžiningumo principais, siekiant išvengti teisminių ginčų dėl negrąžintos skolos ateityje, yra pagrindas manyti, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę pagal visas tris 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. kovo 17 d. ir 2010 m. lapkričio 18 d. paskolų sutartis.
  6. Kreditorius, turėdamas galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę, turi įrodyti ir jos pažeidimą. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Būtina nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-191-915/2016 ir kt.).
  7. Iš byloje esančio VĮ Registrų centro 2016 m. rugpjūčio 22 d. išrašo matyti, kad atsakovui A. B. nuo 2002 m. gegužės 23 d. iki 2009 m. gegužės 11 d. priklausė A. B. IĮ. Nuo 2009 m. gegužės 11 d. šį įmonė reorganizuota į UAB „Slavtranz komercija“, kuri 2013 m. liepos 31 d. bankrutavo. Nuo 2009 m. gegužės 11 d. iki 2013 m. kovo 26 d. atsakovas buvo šios bendrovės direktoriumi. Taip pat matyti, kad atsakovas buvo UAB „Slavtranz“ akcininkas nuo 2005 m. kovo 10 d. iki 2015 m. gegužės 28 d. Ši bendrovė bankrutavo 2015 m. gegužės 28 d. Pats atsakovo A. B. teismo posėdžio metu patvirtino, kad jo įmonių finansinė padėtis buvo nestabili. Pažymėtina, jog atsakovas A. B., pardavęs savo vienintelį turtą, neatsiskaitė su ieškove bei sudarė naujas paskolos sutartis, t. y. padidino savo skolinius įsipareigojimus be galimybės juos įvykdyti. Byloje atsakovas A. B. nepateikė jokių įrodymų, kad tuo metu, kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris, jo šeimos ir jo valdomo verslo finansinė padėtis buvo gera ir jis buvo pajėgus grąžinti skolą M. B. (CPK 12, 178 straipsniai). Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovas buvo nepajėgus įvykdyti skolinių įsipareigojimų ieškovei, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad dėl ginčijamo sandorio sumažėjo galimybės ieškovei iš atsakovo patenkinti savo kreditinius reikalavimus (jų dalį) ir kartu buvo pažeistos jos kaip kreditorės teisės.
  8. Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Privalėjimas sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas privalėjimą sudaryti sandorį traktuoja kaip vieną iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2002). Skolininko teisinė prievolė sudaryti sandorius CK 6.66 str. prasme aiškinama siaurai, todėl neprivalomais sandoriais laikomi tokie, kurie sudaromi nesant įstatymo ar kitos susitarimo pagrįstos teisinės prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių.
  9. Nagrinėjamu atveju atsakovas A. B. sandorį sudarė su savo uošviais, atsakovais S. P. ir M. M. P.. Duomenų, kurie pagrįstų šio sandorio sudarymo privalomumo, būtinumo, neįrodė (CPK 12, 178 straipsniai). Faktinės bylos aplinkybės nepatvirtina, kad ginčijamą sandorį atsakovas A. B. privalėjo sudaryti dėl atsiradusių imperatyvų, pagal įstatymus, teismų sprendimus, preliminarias ar kitas sutartis. Taigi, jo pareiga sudaryti ginčijamą sandorį nenustatyta.
  10. Apeliantai nurodė, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad tiek atsakovas A. B., tiek atsakovai M. M. P., S. P. buvo nesąžiningi. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.
  11. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, taip pat kad sandorį sudariusių šalių sąžiningumo klausimas yra saistomas kitų actio Pauliana sąlygų. Actio Pauliana instituto taikymui taip pat turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinas sandoris, o kai neatlygintinas – tik skolininko nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Civilinėje teisėje galioja bendrasis sąžiningumo principas (CK 1.5 straipsnis), kuris reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip, tačiau sąžiningumas gali būti nuginčytas, nes tai nuginčijamoji prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007).
  12. Apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nesąžiningumą atsakovų pagrindžia tai, kad S. P. ir M. M. P. su atsakovais D. B. ir A. B. buvo artimai susiję asmenys (S. P. ir M. M. P. yra D. B. tėvai). A. B. nėra atsakovų artimas giminaitis, todėl prezumpcija negalėjo būti taikoma. Pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktą preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Pagal CK 3.135 straipsnį artimieji giminaičiais pripažįstami tiesiosios linijos giminaičiai iki antrojo laipsnio imtinai (tėvai ir vaikai, seneliai ir vaikaičiai) ir šoninės linijos antrojo laipsnio giminaičiai (broliai ir seserys). Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo šia prezumpcija, todėl tokie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas vertindamas šalių nesąžiningumą atsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas yra M. M. ir S. P. žentas, todėl tikėtina, kad jie galėjo ir turėjo žinoti apie tuo metu sunkią Dainos ir A. B. finansinę padėtį, jų skolas ir jie turėjo suprasti, kad įsigydami iš A. B. nekilnojamąjį turtą už daugiau nei 9 kartus mažesnę nei vidutinė rinkos kainą, jie jam padeda išvengti prievolių. Į teismo posėdį S. P. ir M. M. P. neatvyko ir teismui nepateikė jokių paaiškinimų, kokiu tikslu jie pirko tokios didelės apimties nekilnojamąjį turtą. Kitų duomenų, kurie paneigtų šią pirmosios instancijos teismo išvadą, apeliantai nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai).
  13. Apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad 2009 m. spalio 20 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. K1AK-9130 objekto vertė buvo mažesnė 9 kartu nei rinkos vertė. Teismas rėmėsi išrašu iš VĮ Registrų centro. Šiame dokumente nurodyta nekilnojamojo turto vertė yra nurodyta atlikus masinį vertinimą, 5 metų laikotarpiui. Tikroji turto vertė yra mažesnė, nes tuo metu buvo ekonominė krizė. Be to, buvo parduotas nebaigtos statybos namas. Ekspertizė turto vertei nustatyti nebuvo atlikta. Ieškovė neįrodė, kad parduoto turto vertė buvo 9 kartus mažesnė. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.
  14. CK 6.67 straipsnyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) (CK 6.67 straipsnio 4 punktas). Minėta, jog remiantis šia nuostata, sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas ir tais atvejais, kai turtas perleidžiamas aiškiai mažesne už rinkos vertę kaina. Nurodytais atvejais nesąžiningumo prezumpciją privalo paneigti atsakovas ir, remdamasis konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, įrodyti savo sąžiningumą.
  15. Nagrinėjamu atveju ginčo nėra, kad sandorį A. B. sudarė su uošviais ir pardavė turtą už daugiau kaip 9 kartus mažesnę kainą nei valstybės įmonės Registrų centro nurodyta nekilnojamojo turto vidutinė rinkos vertė (ginčijamo sandorio sudarymo dieną vidutinė parduoto turto kaina buvo 1 487 523 Lt (430 816 Eur), t. y. 218 000 Lt (63 137 Eur) už žemę, ir 1 269 523 Lt (367 679 Eur) už namą). Nors apeliantai nurodė, kad rinkos vertė buvo nustatyta masiniu vertinimu, tuo metu buvo ekonominė krizė, ir turto vertė buvo žymiais mažesnė, tačiau tai paneigiančių įrodymų atsakovai nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Be to, pirkimo – pardavimo sutartyje jos šalys pripažino, kad šio parduodamo turto vertė būtent tokia ir yra. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad konstatavus, jog ginčo turtas parduotas mažesne už rinkos kainą, egzistuoja teisinės prielaidos preziumuoti ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą.
  16. Apeliantai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino senaties termino pradžią, todėl padarė nepagrįsta išbadą, jog 1 metų senaties terminas nėra praleistas.
  17. Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį actio Pauliana kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog tokia šio termino pradžios apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (CK 1.127 straipsnis), senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis).
  18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad galimi atvejai, kai asmuo apie teisės pažeidimą sužino vėliau nei turėjo tai padaryti, jeigu būtų buvęs pakankamai apdairus ir rūpestingas, kiek to galėtų tikėtis kita ginčo šalis arba bet kuris kitas asmuo. Tuomet konkrečiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina diena, kada asmuo turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nes asmens nerūpestingumu arba aplaidumu negalima pateisinti kitų asmenų interesų suvaržymo (CK 1.2 straipsnis, 1.5 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Bylą nagrinėjantis teismas senaties terminą reglamentuojančias teisės normas taiko ne formaliai, bet atsižvelgdamas į termino eigos pradžią nustatančias, patvirtinančias aplinkybes, o jeigu terminas praleistas – į praleidimo priežastis, galimybes atnaujinti ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-706/2015).
  19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas senaties termino eigos pradžią siejo su ieškovės advokato 2016 m. rugpjūčio 8 d. gautu atsakymu iš VĮ Registrų centro. Apeliantai nurodė, jog tai neatitinka aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose. Paskolos sutartyse buvo nurodyti įvykdymo terminai, tad laiku neįvykdžius, ji turėjo suvokti apie savo pažeistas teises. Taip pat atsakovas A. B. yra paaiškinęs savo žinučių, rašytų M. B. turinį ir tai paneigia galimybę vertinti, jog ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas. Tokių aplinkybių, anot apeliantų, ieškovė ir nenurodė.
  20. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei motyvams dėl ieškinio senaties terminų skaičiavimo ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio senaties eigos pradžia laikė 2016 m. rugpjūčio 8 d., t. y. kai ieškovė M. B. sužinojo apie atsakovų sudarytą sandorį, gavusi jos advokatui pažymą apie sudarytą sandorį. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad šalis siejo ilgalaikis bendradarbiavimas, pasitikėjimas, atsakovas A. B. SMS žinutėmis žadėjo skolą grąžinti, leidžia konstatuoti, kad ieškovei nebuvo jokio pagrindo abejoti skolininko sąžiningumu ar jo galimybėmis atsiskaityti ginčijamų sandorių sudarymo metu. Kaip nurodė ieškovė savo atsiliepime į skundą, ji yra senyvo amžiaus, atsakovai A. ir D. B. name gyvena iki šiol. Apeliacinio skundo teiginiai, kad ieškovė turėjo pareigą domėtis skolos grąžinimu iš karto suėjus jų įvykdymo terminams, turimu nekilnojamuoju turtu, turimais kreditoriais, nepaneigia aplinkybės, jog apie ginčijamą sandorį sužinojo tik 2016 m. rugpjūčio 8 d. Atsakovai neįrodė, kad apie šį sandorį ieškovė sužinojo anksčiau (CPK 12, 178 straipsniai).Todėl nėra pagrindo ieškinio senaties termino pradžią skaičiuoti nuo apeliantų nurodytos datos. Teisėjų kolegijos nuomone, vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes ieškovė į teismą dėl ieškovės teises pažeidžiančių sandorių nuginčijimo kreipėsi 2016 m. gruodžio 9 d. todėl apeliantų skundo argumentai dėl CK 6.66 straipsnio 3 dalies ir 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatų netinkamo pritaikymo atmestini.
  21. Apeliantai nurodė, kad teismas neteisingai sprendė restitucijos klausimą. Paaiškino, kad net ir esant pagrindui taikyti actio Pauliano pagal pirmąją 2009 m. kovo 2 d. paskolos sutartį, nebuvo galima taikyti restitucijos 2010 m. kovo 17 d., 2010 m. lapkričio 18 d. paskolų. Nesutiktina su tokiu apeliacinio skundo argumentu.
  22. Restitucija yra sandorio negaliojimo padarinys, kurios pagrindinis tikslas – šalių grąžinimas į status guo ante (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-05-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2014). Actio Pauliana ieškinio tikslas – taikant restituciją, sugrąžinti skolininko turtą, kurį šis nesąžiningai perleido tretiesiems asmenims ir šio turto sąskaita patenkinti kreditoriaus reikalavimą (CK 6.66 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-02-21 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-201/2001; 2002-11-25 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1415/2002; kt.). Pripažinus sandorį negaliojančiu, taikoma restitucija ir perleistas turtas grąžinamas buvusiam jo savininkui (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Restitucija taikoma natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims (CK 6.146 straipsnis).
  23. Pirmosios instancijos teismas šioje civilinėje byloje nutarė netaikyti restitucijos natūra motyvuodamas tuo, kad tai sukeltų didelių nepatogumų šalims, o be to būtų perteklinė priemonė ginant ieškovės, kaip kreditorės, interesus, todėl priteisė solidariai iš S. P. ir M. M. P. A. B. tik tokio dydžio piniginę sumą, kurios užtektų patenkinti ieškovės reikalavimą, t. y. 37 473,03 Eur ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad jei atsakovas nebūtų sudaręs ginčijamo sandorio, jis būtų mokus ir ieškovės teisės atgauti 27 513,90 Eur skolos, 9 960,03 Eur delspinigių nebūtų apsunkintos. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė restituciją dėl visos ieškovės reikalavimų apimties.

19Dėl procesinės bylos baigties

  1. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl netinkamai pritaikytų materialinės ir proceso teisės normų pagrindas pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl solidariosios atsakovų D. B. ir A. B. atsakomybės priteisiant iš jų 27 513,90 Eur skolos, 9 960,03 Eur delspinigių nurodant, jog skola ir delspinigiai priteistini tik iš atsakovo A. B. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

20Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme

  1. CPK 93 straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
  2. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo 3 442,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 41,35 Eur kitų būtinų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų (4,07 Eur + 2,72 Eur + 22,78 Eur + 10,04 Eur + 1,74 Eur VĮ Registrų centrui už pažymas) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas), 60,00 Eur išlaidų už antstolio vykdytą faktinių aplinkybių konstatavimą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas), 1 800,00 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (1 500,00 Eur ieškinio parengimas, 200,00 Eur atstovavimas teisme, 100,00 Eur prašymo dėl atsakovo įtraukimo ir reikalavimų sutikslinimo) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas), 200,00 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėtu už atskirojo skundo parengimą (CPK 88 straipsnio 1 dalies 8 punktas), 1 341,00 Eur žyminio mokesčio.
  3. Atsakovai A. B. ir D. B. turėjo 1 000,00 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (sumokėjo abu). Kadangi dalys nenurodytos, laikytina, kad sumokėjo lygiomis dalimis po 500,00 Eur.
  4. Tenkinta 75 procentai ieškinio reikalavimų, todėl ieškovei priteistina 2 581,76 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovų A. B., S. P. ir M. M. P., tai yra, po 860,59 Eur. Atsižvelgus į tai, kad ieškovė atsakovui A. B. turėtų sumokėti 125,00 Eur (netenkinta 25 proc. reikalavimų), todėl atlikus priešpriešinių, vienarūšių reikalavimų įskaitymą, ieškovei iš atsakovo A. B. priteistina 735,59 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  5. Atsižvelgus į tai, kad ieškinys atsakovės D. B. atžvilgiu atmestas, atsakovei D. B. iš ieškovės priteistina 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

21Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

  1. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus iš dalies patenkinti apeliacinį skundą, apeliantų turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos proporcingai patenkintų (atmestų) apeliacinių skundų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
  2. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog apeliantai S. P. ir D. B. sumokėjo po 100,00 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
  3. Atsižvelgus į tai, kad atsakovų apeliacinio skundo tenkinta 25 procentai (abu apeliantai skundė visą pirmosios instancijos teismo sprendimą), iš ieškovės priteistina atsakovams po 100,00 Eur jų turėtų bylinėjimosi išlaidų.
  4. 2017 m. birželio 19 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi apeliantai atleisti nuo likusios (1 141,00 Eur) žyminio mokesčio dalies mokėjimo paduodant apeliacinį skundą. Atsižvelgus į tai, kad tenkinta 25 proc. apeliacinio skundo reikalavimų, iš ieškovės į valstybės biudžetą priteistina 135,25 Eur nesumokėto žyminio mokesčio, o iš atsakovų S. P. ir D. B. po 502,88 Eur.

22Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

23Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeisti – panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkinti ieškinio reikalavimai atsakovės D. B. atžvilgiu ir ieškovės ieškinio reikalavimus atsakovės D. B. atžvilgiu atmesti.

24Priteisti ieškovei M. B. iš atsakovo A. B. 735,59 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

25Priteisti ieškovei M. B. iš atsakovų S. P. ir M. M. P. po 860,59 Eur bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno.

26Priteisti atsakovei D. B. iš ieškovės M. B. 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme.

27Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

28Priteisti atsakovams D. B. ir S. P. po 100,00 Eur išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme iš ieškovės M. B..

29Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovės M. B. 135,25 Eur nesumokėto žyminio mokesčio, o iš atsakovų S. P. ir D. B. po 502,88 Eur žyminio mokesčio.

1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama:... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7.
    1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m.... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 9.
      1. Atsakovai D. B. ir S. P. pateikė apeliacinį... 10. Teisėjų kolegija... 11. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 12. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
        1. Bylos... 13. Dėl naujų įrodymų pridėjimo
          1. Apeliantai... 14. Faktinės bylos aplinkybės
            1. Byloje nustatyta, kad... 15. Dėl skolos grąžinimo
              1. Paskolos sutartimi viena... 16. Dėl delspinigių priteisimo
                1. Pirmosios... 17. Dėl solidariosios atsakomybės
                  1. Pirmosios... 18. Dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (actio... 19. Dėl procesinės bylos baigties
                    1. Esant nurodytoms... 20. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teisme 21. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme 22. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331... 23. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą pakeisti... 24. Priteisti ieškovei M. B. iš atsakovo A. B. 735,59 Eur bylinėjimosi išlaidų... 25. Priteisti ieškovei M. B. iš atsakovų S. P. ir M. M. P. po 860,59 Eur... 26. Priteisti atsakovei D. B. iš ieškovės M. B. 500,00 Eur bylinėjimosi... 27. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 28. Priteisti atsakovams D. B. ir S. P. po 100,00 Eur išlaidų, turėtų... 29. Priteisti į valstybės biudžetą iš ieškovės M. B. 135,25 Eur nesumokėto...