Byla 3K-3-238/2014

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Rimvydo Norkaus,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo restruktūrizuojamos „Jondras“ ieškinį atsakovui UAB „Swedbank lizingas“, dalyvaujant tretiesiems asmenims J. D. ir Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais, restitucijos ir nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo, atlyginimo už atliktus statybos darbus bei nuostolių atlyginimo priteisimo, ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, J. D. ieškinį atsakovui UAB Swedbank lizingas“ dėl laidavimo sutarčių pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis bei atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį trečiajam asmeniui J. D. dėl nesumokėtų mokėjimų, delspinigių, palūkanų, turto rinkos ir neišpirktos vertės skirtumo priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiami lizingo, išperkamosios nuomos, statybos rangos, finansinio kreditavimo institutų taikymo, šalių teisinių santykių kvalifikavimo, mišrių sutarčių sudarymo, aiškinimo, nutraukimo teisinių padarinių klausimai.

6Ieškovas RUAB „Jondras“ teismo prašė:

71) pripažinti niekine ir negaliojančia RUAB „Jondras“ ir atsakovo UAB „Swedbank“ 2008 m. gegužės 19 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT074227;

82) pripažinti apsimestiniu sandoriu, sudarytu pridengti rangos sutartį, RUAB „Jondras“ ir UAB „Swedbank“ 2008 m. gegužės 19 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT074227;

93) pripažinti apsimestiniais sandoriais, sudarytais pridengti rangos sutartį, 2008 m. liepos 23 d. lizingo sutartį Nr. LT077059 ir 2008 m. liepos 23 d. susitarimą dėl Turto statybos darbų finansavimo, taip pat kitus šios sutarties priedus Nr. 2–14 ir pripažinti šiuos sandorius rangos sutartimi;

104) pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ab initio RUAB „Jondras“ ir UAB „Swedbank lizingas“ 2008 m. liepos 23 d. lizingo sutarties Nr. LT077059 priedo Nr. 1 7.2 punkto, visas šios sutarties priedų Nr. 2 ir Nr. 3 nuostatas, taip pat šios sutarties priedo Nr. 4 5, 6 punktų bei šios sutarties priedų Nr. 5–14 4, 5 punktų nuostatas bei jų pagrindu sudarytus įskaitymo sandorius, patvirtintus Įmokų grafikus;

116) priteisti RUAB „Jondras“ iš UAB „Swedbank lizingas“ 2 859 404,70 Lt atlyginimą už atliktus gyvenamųjų namų (baigtumas 89 proc.) ( - ) statybos rangos darbus;

127) priteisti RUAB „Jondras“ iš UAB „Swedbank lizingas“ 113 377,35 Lt palūkanų;

138) taikyti restituciją ir nepagrįsto praturtėjimo institutą – priteisti RUAB „Jondras“ iš UAB „Swedbank lizingas“: 950 000 Lt žemės sklypų išpirkimo įmoką ir 55 339,09 Lt palūkanų, neteisėtai UAB „Swedbank lizingas“ nuskaičiuotų pagal negaliojančią ir niekinę 2008 m. gegužės 19 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT074227; 2 998 417,66 Lt, kaip UAB „Swedbank lizingas“ nepagrįstai įgytą turtą, kurį sudaro pagal 2008 m. liepos 23 d. lizingo sutartį Nr. LT077059 atlikti 2 859 404,70 Lt vertės darbai ir neteisėtai pagal šią sutartį ir jos priedus apskaičiuotos 139 012,96 Lt palūkanos; 293 276,72 Lt metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo neteisėtai įgytos 950 000,01 Lt sumos nuo niekinio sandorio sudarymo (2008 m. gegužės 29 d.) iki kreipimosi į teismą; 113 377,35 Lt metinių palūkanų, skaičiuotinų nuo nesumokėto atlyginimo už atliktus darbus nuo nesąžiningų veiksmų atlikimo (nuosavybės teisių įregistravimo į turtą diena) iki kreipimosi į teismą; 8,01 proc. dydžio procesinių palūkanų.

14Ieškovas su atsakovu 2008 m. pradėjo derybas dėl gyvenamųjų namų komplekso statybos žemės sklypuose ( - ). Atsakovas pageidavo, kad jo įsigytuose žemės sklypuose ieškovas pastatytų gyvenamųjų namų kompleksą. Buvo sutarta, kad su ieškovu bus atsiskaitoma iš pajamų, gautų už pastatytą nekilnojamąjį turtą, arba pačiu nekilnojamuoju turtu, priklausomai nuo rinkos situacijos gyvenamųjų namų komplekso pardavimo metu. Derybų metu buvo sutarta 2 793 150 Lt suma, kurią ieškovas turėjo investuoti į atsakovo vykdomą statybą, ir atsakovui suteiktas mokėjimo atidėjimo terminas – iki pastatytų gyvenamųjų namų pardavimo, suteikiant prioritetą iš pardavimo pajamų pirmiausia atsiskaityti su ieškovu. Ieškovo teigimu, pagal Finansinių įstaigų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį lizingo įmonėms neleidžiama užsiimti nekilnojamojo ar kito turto plėtojimo veikla, tačiau šiuo atveju atsakovas tokią veiklą plėtojo, pasitelkdamas ieškovą statybos darbams atlikti, tarpusavio santykius maskuodamas ginčijamomis išperkamosios nuomos ir lizingo sutartimis. Žemės sklypų išperkamosios nuomos sutarties (toliau – Išperkamosios nuomos sutartis) turinys ir sklypų faktinis vykdymas patvirtina, kad ieškovas šią sutartį vykdė kaip lizingo sutartį. Išperkamosios nuomos sutartimi buvo faktiškai sutarta dėl žemės sklypų lizingo, tai prieštarauja CK 6.568 straipsnio 1 daliai. Jei teismas nepripažintų, kad Išperkamosios nuomos sutartis yra lizingo sutartis, tai ji pripažintina rangos sutarties dalimi. Ieškovo teigimu, tikrasis Išperkamosios nuomos sutarties sudarymo motyvas buvo suteikti ieškovui teisinę ir faktinę galimybę vykdyti 2008 m. liepos 23 d. lizingo sutartį Nr. LT077059.

152008 m. liepos 23 d. lizingo sutartis Nr. LT077059 (toliau – Lizingo sutartis) neatitinka nei lizingo, nei kreditavimo sutarčių kriterijų, pagal savo esmę laikytina rangos sutartimi. Sudarant Lizingo sutartį ir statant pastatus nebuvo trečiojo asmens, pastatai buvo statomi ne jų valdymui ir naudojimui verslo tikslais, siekiant pastatyti ir gauti atlyginimą. Lizingo sutarties sudarymo ir vykdymo metu ieškovo valia buvo vykdyti savo ūkinę komercinę veiklą – parduoti atliekamus darbus ir už tai gauti pelną, o atsakovas siekė įgyti nuosavybės teise ieškovo statomus namus. Lizingo sutartis laikytina apsimestine, skirta rangos sutarčiai pridengti. Apsimestinės Lizingo sutarties pagrindu sudaryti kiti ginčijami sandoriai neatitinka tikrojo šalių susitarimo, yra apsimestiniai, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir reiškia nepagrįstą atsakovo praturtėjimą ieškovo sąskaita. Atsakovo atlikti vykdant sutartis veiksmai (ir 2 798 868,81 Lt, kuriuos atsakovas turėjo sumokėti ieškovui už darbus, įskaitymo sandoris) yra teisėti tiek, kiek atitinka šalių valią ir ją atitinkančią faktinę padėtį, t. y. ieškovui atlikus nurodytos vertės statybos rangos darbus, atsakovas, priėmęs šiuos darbus, privalo atsiskaityti šia suma su ieškovu. Atsakovas faktiškai yra priėmęs ieškovo atliktus darbus, darbų objektą įregistravęs Nekilnojamojo turto registre kaip jam priklausantį turtą. Darbų priėmimo–perdavimo aktų pagrindu atsakovui perėjo nuosavybė teisė į 6 183 500 Lt vertės darbus. Iš nurodytos sumos už darbus atsakovas liko skolingas ieškovui 2 859 404,70 Lt. Pasak ieškovo, taikant Išperkamosios nuomos (lizingo) sutarties negaliojimo padarinius, iš atsakovo priteistina visa pagal niekinę sutartį gauta 950 000 Lt įmoka ir palūkanos. Ieškovo teigimu, iš atsakovo turi būti priteistos ir 8,01 proc. dydžio procesinės palūkanos pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą.

16Atsakovas pareiškė ieškinį trečiajam asmeniui J. D. , prašydamas priteisti 126 171,21 Lt nesumokėtų įmokų, 93 533,73 Lt delspinigių, 100 761,20 Lt palūkanų, 840 350 Lt dydžio turto rinkos vertės ir neišpirktos vertės skirtumą (iš viso 1 160 816,14 Lt), 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

17Atsakovas nurodė, kad J. D. 2008 m. gegužės 19 d. laidavimo sutartimi Nr. LT074227/L ir 2008 m. liepos 23 d. laidavimo sutartimi Nr. LT077059/L solidariai įsipareigojo įvykdyti RUAB „Jondras“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles pagal 2008 m. gegužės 19 d. išperkamosios nuomos sutartį ir 2008 m. liepos 23 d. lizingo sutartį Nr. LT077059.

18Trečiasis asmuo J. D. pareiškė savarankiškus reikalavimus atsakovui, prašydamas pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio jo ir atsakovo 2008 m. gegužės 19 d. laidavimo sutartį Nr. LT074227/L ir 2008 m. liepos 23 d. laidavimo sutartį Nr. LT07759/L.

19J. D. nurodė, kad 2008 m. gegužės 19 d. išperkamosios nuomos sutarčiai Nr. LT074227 ir 2008 m. liepos 23 d. lizingo sutarčiai Nr. LT077059 užtikrinti UAB „Swedbank lizingas“ privertė J. D. sudaryti ginčijamas laidavimo sutartis. Jo nuomone, pripažinus Išperkamosios nuomos ir Lizingo sutartis negaliojančiomis, naikintinos ir laidavimo sutartys. Ginčijamos laidavimo sutartys buvo sudarytos, nes atsakovas nurodė, jog, UAB „Jondras“ vadovui ir vieninteliam akcininkui J. D. nelaiduojant už prievolių pagal Išperkamosios nuomos ir Lizingo sutartis įvykdymą, tos sutartys bus nutrauktos. Be to, atsakovas nurodė, kad nesudarius laidavimo sutarčių bus atsisakyta finansuoti ieškovo vykdomus statybos darbus. Siekdamas išvengti nuostolių, J. D. neturėjo pasirinkimo, nes be atsakovo finansavimo RUAB „Jondras“ nebūtų galėjusi pradėti visų ginčo sutartimis sulygtų darbų. J. D. laidavo visu savo asmeniniu, šeimos turtu, tai neatitiko J. D. interesų, buvo visiškai nenaudingas veiksmas, neatitinkantis jo valios. Turėdamas pasirinkimą J. D. tokių laidavimo sutarčių nebūtų sudaręs. Trečiojo asmens teigimu, ginčijamos laidavimo sutartys buvo sudarytos esant atsakovo ekonominiam spaudimui.

20II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

21Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 20 d. sprendimu tenkino dalį RUAB „Jondras“ ieškinio atsakovui UAB „Swedbank lizingas“; atmetė atsakovo ieškinį J. D. , kurio ieškinį, pareikštą atsakovui, tenkino. Teismas pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento UAB „Jondras“ ir UAB „Swedbank lizingas“ 2008 m. gegužės 19 d. išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT074227, J. D. ir UAB „Swedbank lizingas“ 2008 m. gegužės 19 d. laidavimo sutartį Nr. LT074227/L ir 2008 m. liepos 23 d. laidavimo sutartį Nr. LT07759/L. Kitus byloje reikštus reikalavimus teismas atmetė.

22Teismas nustatė, kad ieškovas RUAB „Jondras“ ir atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ 2008 m. gegužės 19 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT074227, kuria atsakovas įsipareigojo sudaryti su ieškovo nurodytu pardavėju šešių žemės sklypų ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį ir šį turtą perduoti ieškovui valdyti ir naudotis verslo tikslais (vėliau įgyjant nuosavybės teisę). UAB „Swedbank lizingas“ žemės sklypus įgijo nuosavybėn iš UAB „Real experts“ 2008 m. gegužės 29 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. 2008 m. birželio 2 d. sklypai Išperkamosios nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu joje nustatytomis sąlygomis buvo perduoti naudotis ieškovui. 2008 m. gegužės 29 d. ieškovas ir UAB „Real experts“ sudarė 12 žemės sklypų ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį. 2009 m. sausio 9 d. ieškovo ir BUAB „Real experts“ bendradarbiavimo sutartyje nurodyta, kad ieškovas yra žemės sklypų pagal 2008 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjas, statantis dvibučius gyvenamuosius namus, turėdamas tikslą juos parduoti.

232008 m. liepos 23 d. ieškovas ir UAB „Swedbank lizingas“ sudarė lizingo sutartį Nr. LT077059, pagal kurios priedą Nr. 1 ieškovas įsipareigojo atlikti šešių gyvenamųjų namų statybos rangos darbus, baigti juos statyti ir jų rezultatą perduoti UAB „Swedbank lizingas“, o šis – finansuoti namų statybą ir įrengimą, atitinkamai didindamas neišpirktą turto vertę pagal lizingo sutartį. 2008 m. liepos 23 d. susitarimu dėl Lizingo sutarties specialiųjų sąlygų patikslinimo įtvirtinta viso objekto vertė (6 207 000 Lt įskaitant PVM) ir dalies statybų vertė, dengiama ieškovo lėšomis (2 793 150 Lt įskaitant PVM). 2009 m. sausio 15 d. atliktų statybos darbų ir dalies turto priėmimo–perdavimo aktu ieškovas patvirtino jam perduodamo valdyti turto statybos ir įrengimo darbų kokybę, atitiktį statybos darbų dokumentacijai ir teisės aktų reikalavimams. Pagal 2009 m. sausio 15 d. sąskaitą faktūrą serija JON Nr. 041181 darbų vertė – 2 859 404,70 Lt. Nuo priėmimo–perdavimo akto pasirašymo momento UAB „Swedbank lizingas“ perėjo atliktų turto statybos darbų ir priimamos turto dalies nuosavybės teisė. 2009 m. sausio 15 d. susitarimu dėl turto vertės didinimo UAB „Swedbank lizingas“ įsipareigojo atlyginti ieškovui patirtas turto statybos išlaidas, lygias 2 859 404,70 Lt įskaitant PVM, šia suma padidindamas neišpirkto pagal Lizingo sutartį turto vertę. Vėliau buvo sudaryta dar keliolika analogiškų susitarimų dėl patirtų išlaidų pagal atitinkamas atliktų statybos darbų vertes. 2010 m. sausio 5 d. pretenzijoje UAB „Swedbank lizingas“ nurodė, kad ieškovo skola yra 35 394,90 Lt dėl laiku nesumokėtų įmokų, o finansinių įsipareigojimų nevykdymas (netinkamas vykdymas) traktuojamas kaip esminis sutarčių pažeidimas, todėl atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartis. Atsakovas įregistravo savo nuosavybės teises į ieškovo statytus gyvenamuosius namus. Atsakovas su RUAB „Jondras“ sudarytas sutartis, kurių objektai buvo žemės sklypai bei statomi šeši gyvenamieji namai, nutraukė 2010 m. birželio 10 d. pranešimu, papildomai nurodydamas, kad ieškovas skolingas 1 292 233,23 Lt. 2010 m. spalio 10 d. raštu ieškovas pareikalavo UAB „Swedbank lizingas“ apmokėti už atliktus rangos darbus 3 053 756,75 Lt ir grąžinti pagal sutartį be pagrindo pasisavintą 950 000,01 Lt sumą, sumokėti palūkanas dėl neatsiskaitymo laiku už darbus.

24Teismas sprendė, kad RUAB „Jondras“ Išperkamosios nuomos sutartį su UAB „Swedbank lizingas“ sudarė siekdamas gauti apyvartinių lėšų, reikalingų plėtoti suplanuotą nekilnojamojo turto projektą – gyvenamųjų namų kvartalo statybą. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,VB Lizingas” v. A. S. stomatologinė įmonė ,,Dentesta”, bylos Nr. 3K-3-123/2004; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. D. v. UAB „Snoro lizingas“, bylos Nr. 3K-3-527/2011; 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „4 vėjai ir KO“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-99/2012), sutiko su RUAB „Jondras“ pozicija, kad Išperkamosios nuomos sutartis neatitinka CK 6.503 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų išperkamosios nuomos sutarčiai būdingų požymių ir kad ši sutartis iš esmės yra lizingo sutartis. Teismo nuomone, tą patvirtina ir aplinkybė, jog Išperkamosios nuomos sutarties sudarymo metu UAB „Swedbank lizingas“ dar nebuvo sklypų savininkė, o juos įgijo tik 2008 m. gegužės 29 d. Teismas konstatavo, kad Išperkamosios nuomos sutartis buvo sudaryta siekiant pridengti tikrąjį sandorį – lizingo sutartį (CK 1.87 straipsnis, 6.567 straipsnio 1 dalis). Kadangi Išperkamosios nuomos sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reguliavimas (CK 6.568 straipsnio 1 dalis) imperatyviai draudė sudaryti lizingo sutartį dėl žemės, tai teismas sprendė, kad ji pripažintina niekine ir negaliojančia ab initio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

25Teismas nustatė, kad Lizingo sutartimi iš esmės šalys susitarė, jog UAB „Swedbank lizingas“ finansuos šešių gyvenamųjų namų statybą už ne didesnę kaip 3 413 850 Lt sumą, įskaitant PVM, o RUAB „Jondras“ vykdys statybos darbus, investuodama ne mažiau kaip 2 793 150 Lt (įskaitant PVM) savo lėšų, atliktų darbų rezultatą perduos UAB „Swedbank lizingas“, o įvykdęs visus įsipareigojimus pagal Lizingo sutartį įsigis namus nuosavybės teise. Esant tokiems šalių įsipareigojimams, teismas sprendė, kad šalys faktiškai susitarė dėl statybos darbų finansavimo. Lizingo sutartis negali būti kvalifikuojama kaip rangos sutartis, nes esminis sutarties tikslas yra ne darbo rezultato sukūrimas, bet statybos darbų finansavimas; gyvenamieji namai turėjo būti pastatyti tik iš dalies finansuojant UAB „Swedbank lizingas“, o dalį reikalingų lėšų turėjo skirti pati RUAB „Jondras“, kuri buvo statybos projekto užsakovė; sudarydama Lizingo sutartį UAB „Swedbank lizingas“ neturėjo tikslo įgyti darbo rezultato nuosavybės teise, o darbų rezultato formalus perdavimas UAB „Swedbank lizingas“ turėjo būti atliktas tik siekiant sutartinius santykius formaliai užmaskuoti kaip lizingo. RUAB „Jondras“ plėtojo gyvenamųjų namų kvartalo statybos projektą, o Išperkamosios nuomos bei Lizingo sutarčių sudarymas suteikė galimybę jam gauti papildomą finansavimą tam projektui įgyvendinti. Teismas taip pat sprendė, kad Lizingo sutartis nekvalifikuotina ir kaip lizingo, nes lizingo sutarties dalyku gali būti tik sutarties pasirašymo metu fiziškai egzistuojantys daiktai (CK 6.568 straipsnio 1 dalis); šalių sutartas finansavimo modelis, kai lizingo daiktas yra sukuriamas abiejų šalių lėšomis, po to perleidžiamas lizingo davėjo nuosavybėn, bet kuriuo atveju nėra būdingas finansinio lizingo sutartiniams santykiams. Teismas konstatavo, kad Lizingo sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas siekiant pridengti finansavimo santykius, neatitinkančius CK ar kituose įstatymuose įtvirtintų sutarčių požymių, todėl Lizingo sutarties ir jos priedų pagrindu atsiradusiems santykiams taikytinos bendrosios CK normos, bet ne specialiosios normos, reglamentuojančios lizingo santykius (CK 1.87 straipsnio 1 dalis).

26Teismas pažymėjo, kad RUAB „Jondras“ Išperkamosios nuomos sutartį sudarė siekdamas gauti apyvartinių lėšų, reikalingų plėtoti suplanuotą nekilnojamojo turto projektą. Analogiški ieškovo tikslai nustatyti ir sudarant Lizingo sutartį bei visus jos priedus, nes tokiu būdu buvo užtikrintas, jog trūkstamą dalį lėšų, būtinų projektui įgyvendinti, suteiks UAB „Swedbank lizingas“. Atsakovas Lizingo sutartį sudarė siekdamas iš RUAB „Jondras“ vykdomos veiklos finansavimo gauti palūkanas, apskaičiuojamas nuo suteikto finansavimo sumos. Šalys sutartį sudarė laisva valia, buvo lygiavertės, siekusios savų tikslų. Įrodymų, kad ginčo sandorių šalys būtų siekusios viena kitą suklaidinti ar kokiais nors neteisėtais būdais priversti sudaryti sutartis, byloje nepateikta, todėl teismas sprendė, jog aplinkybė, kad Lizingo sutarties šalių interesai yra apsaugoti nevienodai, yra jų tarpusavio ikisutartinių derybų rezultatas. Teismas nurodė, kad ta aplinkybė, jog Lizingo sutartyje ir jos prieduose nustatytas šalių interesų apsaugos mechanizmas galbūt yra neproporcingas šalių prisiimamai rizikai, nėra pagrindas sutartį ir jos priedus pripažinti negaliojančiais ar įsiterpti į sutartinius santykius, siekiant juos modifikuoti.

27Teismas nustatė, kad pagal Išperkamosios nuomos sutartį UAB „Jondras“ sumokėjo atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ 950 000,01 Lt. Taip pat ieškovui buvo suteikta teisė naudotis ginčo žemės sklypais, siekiant juose plėtoti gyvenamųjų namų kvartalo statybas. Teismas sprendė, kad restitucijos taikymas šioje byloje būtų nesąžiningas, nes, nepaisant to, jog Išperkamosios nuomos sutartis pripažintina negaliojančia, UAB „Swedbank lizingas“ sklypus įgijo nuosavybės teise ir suteikė UAB „Jondras“ galimybę jais naudotis. Taikant restituciją būtų sudaromos sąlygos UAB „Jondras“ neteisėtai praturtėti. Teismas sprendė, kad nors Lizingo sutartis yra apsimestinis sandoris, tai nedaro šios sutarties negaliojančios ir restitucijos klausimas šiuo atveju apskritai negali būti sprendžiamas.

28Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad byloje buvo konstatuota, jog Išperkamosios nuomos sutartis yra niekinė ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento, negaliojančia pripažino ir J. D. ir UAB „Swedbank lizingas“ laidavimo sutartį. Kadangi byloje konstatuota, kad Lizingo sutartis yra apsimestinis sandoris, skirtas pridengti CK nenumatytiems finansavimo santykiams, teismas sprendė, jog tai sudaro pagrindą laikyti pasibaigusia 2008 m. liepos 23 d. laidavimo sutartį Nr. LTLT07759/L, nesant laiduotojo aiškiai išreikštos valios dėl jo atsakomybės esant tokiems sutartiniams santykiams.

29Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimą – panaikino teismo sprendimo dalis, kuriomis pripažintos negaliojančiomis nuo sudarymo momento UAB „Jondras“ ir UAB „Swedbank lizingas“ 2008 m. gegužės 19 d. išperkamosios nuomos sutartis Nr. LT074227, J. D. ir UAB „Swedbank lizingas“ 2008 m. gegužės 19 d. laidavimo sutartis Nr. LT074227/L ir 2008 m. liepos 23 d. laidavimo sutartis Nr. LT077059/L. Teismas tenkino dalį ieškovo RUAB „Jondras“ ieškinio atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ – priteisė ieškovui iš atsakovo 2 602 730,40 Lt dėl nepagrįsto praturtėjimo ir 123 006,30 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos 2 725 736,70 Lt nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. gegužės 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą dalį ieškinio atmetė, kaip ir trečiojo asmens J. D. savarankišką reikalavimą atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ ir atsakovo ieškinį trečiajam asmeniui J. D. .

30Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad būtent ieškovas suplanavo, plėtojo ir vykdė gyvenamųjų namų statybos projektą. Lizingo sutartis ir kiti šalių sudaryti sandoriai negali būti kvalifikuojami kaip apsimestiniai, siekiant pridengti statybos rangos teisinius santykius (ieškovas plėtojo gyvenamųjų namų statybos projektą, kuris ginčijamų sandorių pagrindu buvo iš dalies finansuojamas atsakovo lėšomis; esminis ginčijamos Lizingo sutarties tikslas atsakovui buvo ne darbo rezultato sukūrimas, o tik statybos darbų finansavimas; statyba buvo vykdoma tik iš dalies finansuojant atsakovui; ginčijamos lizingo sutarties sudarymo metu atsakovas neturėjo tikslo įgyti darbo rezultato nuosavybės teise).

31Dėl Išperkamosios nuomos sutarties apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, kvalifikuojant šalių sutartį, pripažintina, jog ji neatitinka tiek bendrųjų reikalavimų, keliamų nuomos sutarčiai, tiek išperkamajai nuomai būdingų požymių (CK 6.483, 6.485, 6.503 straipsniai). Išperkamosios nuomos sutartyje nustatytos kitokios atsakovo atsakomybės ribos, vartojamų sąvokų sutarties 3.2, 3.4, 3.5, 3.7, 10.2 punktuose turinys parodo šalių susitarimo dėl žemės sklypų lizingo teisinių santykių pobūdį. Teismas nurodė, kad Išperkamosios nuomos sutartis kvalifikuotina kaip lizingo (finansinės nuomos) sutartis ne tik dėl to, kad iš tikrųjų ieškovas siekė gauti papildomą finansavimą jo vykdomam statybų verslui, su sąlyga, jog įvykdžius lizingo sutartyje numatytas prievoles, lizingo dalyku esantis turtas pereis ieškovui nuosavybės teise. Ieškovo nuosavybės teisės įgijimo į žemės sklypus tikslas buvo nukreiptas tik į poreikį uždirbti iš tuose sklypuose jo pastatytų gyvenamųjų namų kartu su tų namų valdai priskirtais sklypais pardavimo. Ieškovo siekis įsigyti žemės sklypus buvo susijęs su jo vykdomu statybos verslu. Išperkamosios nuomos sutartimi numatytas sklypų perleidimas ieškovo nuosavybėn nebuvo pagrindinis komercinis šalių tikslas, todėl nėra pakankamo pagrindo šią sutartį kvalifikuoti nei išperkamosios nuomos sutartimi, nei pirkimo–pardavimo išsimokėtinai sutartimi, kurių pagrindinis tikslas ir esminis bruožas yra daikto nuosavybės teisės perleidimas ir įgijimas, o ne naudojimasis daiktu, kaip priemone ar būdu kitiems komerciniams (verslo) tikslams pasiekti.

32Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013, išaiškinimu, nurodė, kad CK 6.568 straipsnio 1 dalies nuostata, jog lizingo dalykas negali būti žemė ir gamtos ištekliai, yra imperatyvioji. Ginčijamą sandorį sudarė juridiniai asmenys, kurių tikslas yra pajamų (pelno) iš ūkinės–komercinės veiklos gavimas. Viena iš šio sandorio šalių – atsakovas yra juridinis asmuo, kurio pagrindinė ūkinė–komercinė veikla yra pajamų gavimas iš lizingo sutarčių bei kitokio pobūdžio finansavimo sandorių sudarymo. Taigi, sudarydamas sandorį, jis veikė kaip šios srities profesionalas, turintis pakankamai ekonomikos, finansų ir teisės žinių bei aiškiai suvokiantis, jog sudaro teisės reikalavimų neatitinkantį sandorį, jį maskuodamas apsimestine Išperkamosios nuomos sutartimi. Tai žinojo arba turėjo žinoti ir ieškovas. Teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. UAB „SEB investicijų valdymas“, bylos Nr. 3K-3-232/2012; 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vitrada“ v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-7-2/2013; kt.), akcentavo sutarties išsaugojimo svarbą. Teismas nurodė, kad lizingo požymių turinčios sutarties, kurios dalykas yra žemės sklypai, pagrindinės sąlygos – daikto valdymas ir naudojimas už atlyginimą, įsigijimas nuosavybėn ir pan. – įstatymo nėra draudžiamos. Taigi aplinkybė, kad sutartis, kurios dalykas yra žemės sklypai, savo sąlygomis yra panaši į lizingo sutartį ar ją atitinka, pati savaime nėra pakankamas pagrindas konstatuoti jos sąlygų prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.568 straipsnio 1 daliai) ir pripažinti sutartį niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu. Išperkamosios nuomos sutartis, nors jos dalykas ir neatitiko CK 6.568 straipsnio 1 dalyje nustatyto įsakmaus ribojimo, buvo sudaryta laikantis šalių lygybės principo, laisva abiejų šalių valia, nenaudojant spaudimo, dėl kurio jos būtų priverstos sudaryti sutartį, kad visos sutarties turiniui bei sudarymui reikšmingos aplinkybės šalims buvo žinomos ir joms priimtinos (Išperkamosios nuomos sutarties Bendrųjų sąlygų 17.4 punktas). Ginčijamą Išperkamosios nuomos sutartį kvalifikavus kaip faktinę žemės lizingo sutartį, tačiau ją pripažinus galiojančiu ir sutartinėmis sąlygomis šalis saistančiu sandoriu, nėra pagrindo tenkinti dalies ieškinio reikalavimų, kurie grindžiami restitucijos arba nepagrįsto praturtėjimo institutų taikymu – iš atsakovo priteisti: a) 950 000 Lt žemės sklypų išpirkimo įmoką ir 55 339,09 Lt palūkanų; b) 293 276,72 Lt metinių palūkanų (12,52 proc. dydžio), skaičiuotinų nuo atsakovo įgytos 950 000 Lt sumos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 950 000 Lt įmoka pagal ginčo Išperkamosios nuomos sutarties sąlygas buvo apibrėžta kaip lizingo gavėjo (ieškovo) pirmoji turto išpirkimo įmoka, nes tokio dydžio piniginės įmokos ieškovas atsakovui realiai nemokėjo. Pagal žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ieškovas 950 000 Lt realiai nemokėjo ir sklypų pardavėjui UAB „Real experts“.

33Dėl Lizingo sutarties kvalifikavimo teismas nurodė, kad svarbi yra ta aplinkybė, jog lizingo būsimo dalyko kūrėjas buvo lizingo gavėjas pagal sutartį (bei dalyko pardavėjas). Šalys sudarė lizingo sutartį, apibrėždamos lizingo dalyką – ieškovo planuojamus pastatyti šešis gyvenamuosius namus. Lizingo sutarties bendrosios sąlygos, nors ir esančios sudėtine ginčijamos Lizingo sutarties dalimi, tačiau į šią konkrečią sutartį įtrauktos formaliai, labiau automatiškai, nepritaikant (neindividualizuojant) faktiniam šalių susitarimui dėl statybos darbų finansavimo ir netgi nederinant su Lizingo sutarties specialiosios dalies sąlygomis, pagal kurias ieškovas buvo tiek klientas (lizingo gavėjas), tiek daikto pardavėjas. Be to, Lizingo sutarties nuostatose visiškai neatsispindi sąlygos apie tai, kad buvo sutarta dėl daikto, kaip lizingo dalyko, kuris dar tik bus sukuriamas ateityje. Esant tokiai finansavimo paskirčiai ir jo teikimo būdui, šalių santykiams bet kuriuo atveju be jokių išimčių taikyti visas lizingo sutartinius santykius reguliuojančias teisės normas, visų pirma CK 6.574 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias lizingo sutarčių pasibaigimo (nutraukimo) teisinių padarinių taikymą, šiuo konkrečiu (individualiu) atveju neteisinga ir nesąžininga. 2008 m. liepos 23 d. susitarimo dėl turto statybos darbų finansavimo (priedas Nr. 1 prie Lizingo sutarties) pagrindu teismas sprendė, kad šalys susitarė ne dėl daikto įgijimo finansavimo, o dėl darbų finansavimo daiktui ateityje sukurti jo pastatymo būdu. Tai nereiškia, kad atsakovas ieškovo atliekamų darbų dalį finansavo kaip užsakovas (statytojas) pagal rangos teisiniams santykiams būdingus požymius, nes atsakovo veikla negali būti susijusi su nekilnojamojo turto plėtra. Tačiau tai nereiškia ir to, kad buvo finansuojamas daikto, skirto lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo reikalais, įsigijimas. Šalys sutarė, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo skiriamų lėšų suderinta dalimi finansuojamų statybos darbų rezultatas – pastatyti gyvenamieji namai – bus perduotas nuosavybės teise atsakovui tam tikram laikui, iki ieškovas išpirks jų vertės dalį, kurią sudaro atsakovo investuotų lėšų dalis į šių namų statybą bei sutartas atlyginimas atsakovui už suteiktą finansavimą (gautos sutartimi sulygtos atsakovo pajamos iš finansavimo paslaugos suteikimo). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas turėjo tikslą finansuoti namų statybos darbus tam, kad įgytų į juos nuosavybės teisę kaip statytojas (užsakovas) ir po to juos pardavinėtų pirkėjams ar kitaip disponuotų kaip nekilnojamojo turto rinkoje veikiantis verslo subjektas. Tikrąją šalių valią išreiškė susitarimas dėl gyvenamųjų namų statybos darbų vykdymo, šiuos darbus iš dalies finansuojant atsakovui, kurio tikslas – iš ieškovo atliekamų darbų kreditinio finansavimo gauti pajamas palūkanų mokėjimo už finansinę paslaugą forma. Atsakovas veikė kaip finansų įmonė, kurios tikslas – siekti ekonominės naudos, sudarant šios įmonės įstatuose numatytos formos ir rūšies sandorius bei teikiant finansines paslaugas (Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 7, 42 dalys, 3 straipsniai, atsakovo įstatų 2 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas sprendė, kad šalių santykiai artimiausi CK numatytiems finansinio kreditavimo teisiniams santykiams. Atsakovas šiuo atveju iš dalies kreditavo (dalinai finansavo) ieškovo plėtotą nekilnojamojo turto projektą (žemės sklypų įsigijimą ir gyvenamųjų namų juose statybą), todėl turėjo teisę reikalauti grąžinti šiam tikslui suteiktą jo finansinį įnašą (kreditavimui skirtą ir panaudotą sumą) bei gauti už tai atlyginimą (uždarbį) palūkanų mokėjimo forma. O šiuo atveju atsakovo teisių apsaugos ribos buvo išplėstos faktinį susitarimą dėl finansinio kreditavimo teikimo papildant tokiomis sutartinėmis sąlygomis, kurioms taikytinos lizingo teisinius santykius reguliuojančios teisės normos. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo tiek visą Lizingo sutartį (įskaitant priedus), tiek atskiras jos sąlygas pripažinti apsimestiniu sandoriu ir taikyti CK 1.87 straipsnyje nustatytas taisykles, nes Lizingo sutarties sąlygos neprieštarauja įstatymams, jos nebuvo primestos vienos iš šalių kitai, nepažeidžia šalių lygiateisiškumo principo, neiškreipia jų valios. Tačiau tokių sąlygų įtvirtinimas ginčijamoje sutartyje turi reikšmę vertinant šalių teisių ir teisėtų interesų apsaugos ribas bei apimtį.

34Dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto taikymo teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-192/2006; 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „4 vėjai ir KO“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-99/2012), nurodė, kad teisės aktuose nėra numatyta, kad, esant finansinio kreditavimo teisiniams santykiams, finansuotojas galėtų pretenduoti į daiktus ar kitas materialines vertybes, kurias kredito gavėjas įgijo (sukūrė) panaudojant jam finansuotojo suteiktas lėšas. Vis dėlto esminę reikšmę čia turi šalių susitarimas, kad, įvykdžius visas prievoles pagal sutartį, gyvenamieji namai bus perduoti ieškovo nuosavybėn, ir tai tapo esmine sutarties sąlyga (CK 6.567 straipsnio 1 dalis). Visiškas lizingo sutarčių normų taikymas šalis siejusiems gyvenamųjų namų statybos finansavimo santykiams, visų pirma CK 6.574 straipsnio normos, nurodančios, jog, nutraukus lizingo sutartį, lizingo davėjas turi būti grąžinamas į tą padėtį, kuri būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, nuostatų taikymas pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis). Šiuo atveju pripažįstama esant teisinga, sąžininga ir protinga, kad atsakovas, atlikęs statybos darbų dalinio finansavimo funkciją, nutraukus sutartinius santykius, turėtų teisę į savo finansinio įnašo sugrąžinimą (atgavimą) ir į atlyginimą už suteiktą finansavimo paslaugą.

35Gyvenamųjų namų statybos vertės (statybos darbų kainos) dalį, sudarančią ne mažesnę kaip 2 793 150 Lt sumą, arba 45 proc. nuo sutartyje numatytos maksimalios turto statybos darbų kainos – 6 207 000 Lt, turėjo sudaryti ieškovo pagal finansavimo (Lizingo) sutartį padarytas įnašas. Atsakovas priėmė ieškovo atliktus gyvenamųjų namų statybos darbus už 6 183 500,04 Lt kainą, tačiau šių daiktų sukūrimą finansavo tik 3 255 203,47 Lt suma. Ieškovo įnašas (investuotos lėšos) statybos darbų procese buvo įskaitomas kaip kuriamo turto vertės padidėjimas, todėl po to, kai, nutraukus ginčijamą Lizingo sutartį, šis sukurtas turtas tapo vieno atsakovo – finansuotojo nuosavybe, laikytina, kad atsakovas be pagrindo praturtėjo ta dalimi turto sukūrimo vertės, kurią turėjo sudaryti ieškovo įnašas. Naujai sukurto turto vertės dalį, atitinkančią pagal sutartį numatytą ieškovo įnašo sumą, atsakovas privalo grąžinti ieškovui. Atsakovas turėjo pervesti į ieškovo sąskaitą 3 255 203,47 Lt (dalimi lėšų buvo daromi tarpusavio mokėjimų pagal ginčijamą Lizingo sutartį įskaitymai bei įskaitomos sumos įmokoms pagal Išperkamosios nuomos sutartį dengti). Ieškovas buvo pateikęs atsakovui 2009 m. sausio 15 d. sąskaitą faktūrą, kurioje ieškovo fiksuojamas statybos darbų įvykdymas už 2 859 404,70 Lt. Sutartimi buvo sulygta ieškovui tenkanti įnašo suma į statybos darbų rezultato sukūrimą už ne mažiau kaip 2 793 150 Lt, o sumą, viršijančią šią ribą, turėjo apmokėti finansuotojas (atsakovas). Taigi ieškovo faktiškai atliktų darbų vertė viršijo jam pagal sutartį tenkantį įnašą – 2 793 150 Lt. Byloje nebuvo ginčijami faktai dėl ieškovo perduotų statybos darbų atlikimo fakto ir jų vertės. Atsakovas turi teisę atgauti tą sumą, kurią jis investavo finansuodamas ieškovo vykdomą namų statybos projektą, be to, turi teisę gauti (pasilikti) atlyginimą už finansavimo paslaugos suteikimą pagal suderintą sutartinių palūkanų dydį. Per laikotarpį nuo 2009 m. spalio 31 d. iki numatytos Lizingo sutarties Nr. LT 081304 (Nr. LT084617) vykdymo pabaigos atsakovas už finansavimo paslaugos suteikimą turėjo gauti atlyginimą palūkanų forma, kurio bendra suma – 190 419,60 Lt (89 658,40 + 100 761,20). Šia atsakovo negauto atlyginimo dalimi mažintina ieškovui iš atsakovo priteistino nepagrįsto praturtėjimo suma iki 2 602 730,40 Lt (2 793 150 Lt - 190 419,60 Lt); ši suma priteistina ieškovui iš atsakovo kaip nepagrįstas praturtėjimas sutaupant lėšas, skirtas faktiniams daikto sukūrimo kaštams padengti (CK 6.237 straipsnio 5 dalis, 6.242 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju taikyti bendrąją civilinių teisių gynimo normą – CK 6.222 straipsnį nėra galimybės, nes ieškovo įnašas į statybos darbų procese sukuriamą daiktą iš esmės buvo nepiniginis. Ieškovo įnašui tenkanti statybos produkto dalis buvo sukurta ieškovo materialiniais ir žmogiškaisiais ištekliais – jo darbo jėga, darbo priemonėmis ir mechanizmais, taip pat jo įsigyjamais statybos produktais (medžiagomis). Šiuo atveju ieškovas yra perdavęs atsakovui darbų rezultatą, kurio dalis sukurta jo įnašu, tačiau po to, kai visas darbų rezultatas atiteko atsakovui, jis laikytinas nepagrįstai praturtėjęs ta sukurto ir jo įgyto daikto vertės dalimi, kurią sudarė ieškovo padarytas įnašas. CK 6.240 straipsnio 1 dalies pagrindu teismas sprendė priteisti ieškovui 5 procentų dydžio metinės palūkanas nuo Lizingo sutarties nutraukimo dienos – 2010 m. birželio 10 d. iki bylos pagal ieškovo ieškinį iškėlimo teisme dienos (2011 m. gegužės 20 d.) – 123 006,30 Lt. Be to, teismas sprendė nuo priteisiamos 2 725 736,70 Lt sumos priteisti ieškovui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.240 straipsnio 1 dalis).

36Dėl laidavimo sutarčių teismas nustatė, kad trečiasis asmuo J. D. 2008 m. gegužės 19 d. laidavimo sutartimi laidavo atsakovui kaip solidarusis bedraskolis už nuomininko UAB „Jondras“ prievolių pagal Išperkamosios nuomos sutartį įvykdymą, o 2008 m. liepos 23 d. laidavimo sutartimi – kaip solidarusis bedraskolis už lizingo gavėjo UAB „Jondras“ prievolių pagal Lizingo sutartį įvykdymą. Kadangi Išperkamosios nuomos sutartis ir Lizingo sutartis nepripažintinos niekinėmis ir negaliojančiomis, tai nėra pagrindo tokiomis pripažinti ir laidavimo sutarčių. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo ginčijamų laidavimo sutarčių pripažinti negaliojančiomis ir CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes neįrodytos šioje normoje nustatytos sandorį sudariusio asmens valią iškreipusios sąlygos, būtent: kitos sandorio šalies darytas ekonominis spaudimas ar itin sunkių ir akivaizdžiai nenaudingų sandorio sudarymui aplinkybių susidėjimas.

37Kvalifikavus ginčijamą Lizingo sutartį susitarimu dėl statybos darbų finansavimo (finansinio kreditavimo), kuriam esant negali būti visais atvejais be išimties taikomos visos lizingo sutartiniams santykiams būdingos specifinės sąlygos, įskaitant ir sąlygas dėl lizingo sutarčių nutraukimo teisinių padarinių (CK 6.574 straipsnis), apeliacinės instancijos teismas konstatavo esminį prievolės, atsiradusios po Lizingo sutarties vienašalio nutraukimo atsakovo sprendimu, pasikeitimą, nesant laiduotojo sutikimo, iš esmės padidinantį laiduotojo atsakomybės mastą. Be to, laiduotojo atsakomybę iš esmės padidina jam pareikštų reikalavimų masto bei šia nutartimi pripažintos ieškovo teisės į atsakovo nepagrįstai sutaupytų lėšų (įgijus statybos darbų produktą) priteisimą santykis. Dėl to laidavimas dėl prievolių pagal ginčijamą Lizingo sutartį laikytinas pasibaigusiu (CK 6.87 straipsnio 4 dalis).

38J. D. laidavimui dėl prievolių pagal ginčijamą Išperkamosios nuomos sutartį taikytinos CK 6.86 straipsnio nuostatos dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės. Nutraukus Išperkamosios nuomos sutartį atsakovas, kaip kreditorius pagal ginčijamą laidavimo sutartį, susigrąžino nuosavybėn visą turtą (šešis žemės sklypus), kurį jis buvo įsigijęs tik už dalį (54,76 proc.) kainos, nes kitos šio turto kainos dalies apmokėjimas buvo įskaitomas kaip ieškovo (skolininko pagal Išperkamosios nuomos sutartį, už kurį laiduota) piniginis įnašas į turto įsigijimą. Be to, iki Išperkamosios nuomos sutarties vienašalio nutraukimo už šio turto įsigijimo finansavimą atsakovas gavo dalį atlyginimo pagal sutartį (nurašant atitinkamas palūkanų dengimo sumas). Taigi atsakovas (kaip kreditorius) laikytinas patenkinusiu savo reikalavimus, kuriuos jis galėjo kelti dėl skolininko prievolių, atsiradusių tos sutarties (šioje byloje ji kvalifikuota kaip žemės sklypų lizingo sutartis) pagrindu. Priešingai vertinant situaciją, būtų iškreiptas šalių teisių ir pareigų pusiausvyros principas, laiduotojas patirtų neproporcingai didelius turtinius praradimus dėl sutartinių prievolių neįvykdymo, kada tik daliniu kainos sumokėjimu atsakovas nuosavybės teise įgijo didelės vertės nekilnojamąjį turtą. Taikymas atsakomybės laiduotojui dėl Išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo padarinių, numatytų CK 6.574 straipsnyje, šiuo konkrečiu atveju taip pat neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

39II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

40Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą RUAB „Jondras“ ir trečiojo asmens J. D. ieškinius atmesti; atsakovo ieškinį tenkinti – priteisti iš J. D. 126 171,21 Lt nesumokėtų mokėjimų, 93 533,73 Lt delspinigių, 100 761,20 Lt palūkanų, 840 350 Lt turto rinkos vertės ir neišpirktos vertės skirtumą, iš viso – 1 160 816,14 Lt, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei visas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų – 15 608 Lt žyminio mokesčio; iš ieškovo ir trečiojo asmens J. D. – bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

411. Dėl Išperkamosios nuomos sutarties kvalifikavimo. Atsakovas nurodo kasacinio teismo praktiką sutarčių aiškinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Via Unica“ v. UAB „Interselas“, bylos Nr. 3K-3-107/2009; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. L. G. , bylos Nr. 3K-3-258/2009; kt.) ir išperkamosios nuomos sutarties klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Remivilas“ v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-154/2013; 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vitrada“ v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-7-2/2013). Atsakovo teigimu, pagal kasacinio teismo praktiką žemės sklypo išperkamosios nuomos sutartis negalėjo būti kvalifikuojama kaip lizingo, net ir tokiu atveju, kai sutarties sąlygos yra panašios į lizingo sutarties sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Išperkamosios nuomos sutartyje nėra sąlygų, būdingų išperkamosios nuomos sutartims, nors tokių sąlygų neaptarė (CK 6.503 straipsnis). Atsakovo nuomone, tokios sąlygos yra, nes šalys susitarė, jog sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas galės naudotis atsakovui priklausančiais žemės sklypais ir nustatyta galimybė ieškovui sutartyje išsipirkti valdomą turtą. Pagrindinis išperkamosios nuomos ir lizingo sutarčių atribojimo kriterijus yra šių sutarčių tikslas (Mizaras V. „Lizingo sutarties sampratos aiškinimas pagal Civilinį kodeksą“. Justitia, 2003), t. y. lizingo sutarties atveju lizingo gavėjas siekia turėti teisę valdyti ir naudoti daiktą už atlyginimą, o išperkamosios nuomos atveju nuomininkas siekia įgyti nuosavybės teisę į nuomojamą daiktą. Šiuo atveju ieškovas siekė įgyti žemės sklypus, gauti galimybę juose vykdyti statybas, tai visiškai atitinka išperkamosios nuomos sandorio turinį. Tai, kaip nuomininkas ketina pasielgti su nuosavybės teise įgytu turtu po išperkamosios nuomos sutarties visiško įvykdymo, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl sutarties kvalifikavimo. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismo argumentai yra prieštaringi, nes konstatuota, kad sudarydamas abi ginčijamas sutartis ieškovas turėjo komercinį tikslą plėtoti nekilnojamojo turto projektą, tačiau pasisakydamas dėl Išperkamosios nuomos sutarties kvalifikavimo teismas nurodė, kad ši sutartis laikytina lizingo sutartimi, o vertindamas Lizingo sutartį, nurodė, kad ieškovo tikslas sudaro pagrindą nelaikyti sandorio lizingo sutartimi.

422. Dėl CK 1.80 straipsnio taikymo. Atsakovas nurodo kasacinio teismo praktiką, pasisakant dėl civilinių santykių stabilumo siekio, sprendžiant sandorių negaliojimo instituto taikymo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. UAB „SEB investicijų valdymas“, bylos Nr. 3K-3-232/2012; 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vitrada“ v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-7-2/2013). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Išperkamosios nuomos sutartimi buvo siekiama pridengti lizingo sutartį, kad sutarties dalykas – žemė, tai prieštarauja imperatyviajai CK 6.568 straipsnio nuostatai, tačiau nusprendė sutartį palikti galioti. Atsakovas sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Išperkamosios nuomos sutartis turi būti palikta galioti, tačiau nepakeista ši sutartis turėtų būti dėl to, kad ji neturi būti kvalifikuojama kaip lizingo ir neturi būti konstatuojamas jos prieštaravimas CK 6.568 straipsniui.

433. Dėl civilinių teisinių santykių dispozityvumo ir sutarties laisvės principo. Atsakovas nurodo kasacinio teismo praktiką šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010; 2013 m. liepos 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ignalinos rajono savivaldybė v. UAB „Nekilna“, bylos Nr. 3K-3-421/2013). Atsakovo teigimu, šalių susitarimas, nors ir ne visai atitinkantis teisės aktų reikalavimų, gali būti pripažintas niekiniu tik išimtiniais atvejais. Tai reiškia, kad laisva valia šalių sudarytas susitarimas turi būti gerbiamas ir į šalių valią gali būti neatsižvelgiama tik išimtiniais atvejais, kai būtina apginti tam tikrą viešąjį interesą. CK 6.567 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta tik vienos iš lizingo rūšių – netiesioginio (trišalio) finansinio lizingo – sutarties samprata. Turint omenyje, kad lizingo santykiai yra verslo santykiai, pakankamai dinamiški, priklausantys nuo įvairių pokyčių rinkoje, todėl ir teisinis reguliavimas turi būti pakankamai lankstus. Praktikoje egzistuoja daugiau lizingo rūšių nei tik netiesioginis (trišalis) finansinis lizingas, pavyzdžiui, grįžtamasis lizingas, operatyvinis (veiklos) lizingas ar tiesioginis finansinis lizingas (V. Mizaras „Lizingo sutarties sampratos aiškinimas pagal Civilinį kodeksą“, Justitia, 2003). Atsakovo nuomone, besiplėtojant dinamiškiems verslo santykiams šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, turi teisę susitarti ir dėl lizingo sutarties, pagal kurią sutarties dalykas dar tik bus sukurtas ateityje, sudarymo. Aplinkybė, kad ieškovas pasinaudojo atsakovo teikiamomis finansavimo paslaugomis, patvirtina, kad ieškovą tenkino sutarties sąlygos, dėl kurių buvo susitarta su atsakovu, tarp jų –dėl lizingo sutarties dalyko perdavimo bei sutarčių nutraukimo teisinių padarinių. Vienintelis ieškovo akcininkas ir vadovas J. D. , visiškai suprasdamas sudaromų sandorių teisinius padarinius, laidavo už tinkamą ieškovo sutartinių įsipareigojimų įvykdymą. Taigi tiek ieškovas, tiek J. D. buvo itin suinteresuoti sudaryti ginčijamus sandorius, nes būtent tokiu būdu ieškovas siekė įgyvendinti nekilnojamojo turto projektą, ir ieškovui buvo priimtinos visos ginčo sandorių sąlygos.

444. Dėl lizingo sutarties kvalifikavimo. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys susitarė dėl statybos darbų finansavimo. Taip pat pagal CK 6.567 straipsnio, įtvirtinančio klasikinio trišalio lizingo sampratą, 1 dalį yra susitariama dėl daikto, kurio nei lizingo davėjas, nei lizingo gavėjas neturi savo dispozicijoje, todėl nepagrįstas yra teismų aiškinimas, jog lizingo sutartį galima sudaryti tik dėl jos sudarymo metu egzistuojančio daikto. Tokia išvada atitinka CK 6.568 straipsnio dispoziciją, kurioje konkrečiai nurodyta, koks turtas negali būti lizingo objektu; tai atitinka kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vitrada“ v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-7-2/2013). Lizingo davėjas sutarties dalyką turi įsigyti nuosavybės teise tik po lizingo sutarties sudarymo, tačiau terminas, per kurį sutarties dalyko nuosavybės teisės turi būti įgytos, įstatyme nenustatytas. Šalys turi teisę susitarti ir dėl daikto, kuris yra dar tik kuriamas, lizingo, jei sutartyje pakankamai aiškiai šį daiktą apibūdina (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Aplinkybė, kad ginčo situacijoje sutarties dalyką kūrė ne trečiasis asmuo, o pats lizingo gavėjas, taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad toks susitarimas yra negalimas, t. y. draudžiamas imperatyviųjų teisės normų. Remdamasis CK 6.306 straipsnio 1 dalimi atsakovas nurodo, kad taip pat šalys gali susitarti ir dėl to, kad ateityje sukurtas daiktas vienai iš jų bus perduotas valdyti ir naudotis. Civilinė teisė yra grindžiama dispozityvumo ir šalių autonomijos principais, t. y. leidžiama viskas, kas nėra tiesiogiai uždrausta, todėl šalys gali susitarti ir dėl lizingo sutarties sąlygų, kurios įprastai nėra būdingos lizingo sutartims, tačiau neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms. Abu ginčijami sandoriai atitiko šalių tikrąją valią ir yra galiojantys, todėl nėra pagrindo pripažinti Lizingo sutartį kitokia finansinio kreditavimo sutartimi, nes ginčo sutarties šalys siekė sudaryti būtent lizingo sutartį, turinčią nestandartinių sąlygų. Šiuo atveju šalys, susitardamos, kad lizingo dalykas – gyvenamieji namai bus perduoti valdyti ir naudotis ieškovui, aiškiai susitarė dėl Lizingo sutarties dalyko bei termino, kada turtas bus perduotas ieškovui.

455. Dėl sutarčių privalomumo principo. Atsakovas remiasi kasacinio teismo praktika šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“, bylos Nr. 3K-7-262/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. B. v. UAB „JG Property developments“, Nr. 3K-3-137/2011; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. M. v. R. J. , bylos Nr. 3K-3-546/2011). Ginčijamose sutartyse šalys aiškiai aptarė tarpusavio teises ir pareigas bei numatė vienašalio sutarčių nutraukimo teisinius padarinius. Ieškovas suprato visas sudaromų sandorių sąlygas ir jų teisinius padarinius, kurių ir siekė. Dėl to nebuvo teisinio pagrindo ignoruoti dviejų verslo subjektų susitarimą ir atsisakyti taikyti Lizingo sutartyje nurodytas priešlaikinio šios sutarties nutraukimo padarinius. Ieškovas, kaip verslininkas, sudarydamas Lizingo sutartį, suvokė visą su sudaroma sutartimi susijusią riziką, todėl, nepavykus įgyvendinti ieškovo suplanuoto ir vykdyto nekilnojamojo turto plėtros projekto, jis nepagrįstai bandė pakeisti šalių susitarimą savo naudai. Atsakovo nuomone, teismai ne tik pažeidė sutarčių privalomumo principą, bet ir visiškai nepagrįstai įsikišo į privačius dviejų verslo subjektų tarpusavio santykius, pažeisdami teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus. Pagal CK 6.189 straipsnio prasmę ir kasacinio teismo praktiką sutartis yra teisiškai įpareigojantis aktas, kuriuo turi vadovautis ne tik sutarties šalys, bet ir teismas. Atsakovas akcentuoja, kad pagal kasacinio teismo praktiką finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. P. ir kt. v. AB DnB bankas, bylos Nr. 3K-3-244/2013). Gindami viešąjį interesą ir siekdami finansų sistemos stabilumo, teismai privalo užtikrinti, kad kreditavimo sutarčių sąlygos būtų įgyvendinamos griežtai taip, kaip nurodyta kreditavimo sutartyse. Apeliacinės instancijos teismas šios pareigos nevykdė, atsisakė taikyti esmines sutarčių sąlygas (dėl sutarties nutraukimo prieš terminą), kurių nesant sutartyse atsakovas nebūtų sudaręs ginčo sutarčių.

466. Dėl vienašalio Lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių. Atsakovas taip pat nurodo, kad Lizingo davėjas turi būti užtikrintas, kad suteiktas finansavimas jam bus grąžintas ar bent jau bus minimizuoti nuostoliai dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Tinkamą įsipareigojimų pagal lizingo sutartį įvykdymą didžiąja dalimi užtikrina lizingo davėjo turima lizingo sutarties dalyko nuosavybės teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Swedbank lizingas“ prašymą, bylos Nr. 3K-3-1/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „4 vėjai ir KO“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-99/2012). CK 6.574 straipsnyje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. A. S., bylos Nr. 3K-3-367/2013). Lizingo davėjas, sudarydamas lizingo sutartį, turi finansinį interesą gauti pelną (palūkanų forma) iš investuotų lėšų, bet neturi siekio įsigyti nuosavybės teisę į lizingo dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „4 vėjai ir KO“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-99/2012). Atsakovas sutinka, kad veikė kaip finansuotojas, tačiau finansavimas ieškovui šiuo atveju buvo teikiamas Lizingo sutarties pagrindu. Didelės sumos finansavimas bet kokia forma yra teikiamas tik tuo atveju, jei finansuotojui yra pateikiamos jam priimtinos įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo priemonės. Banko kredito atveju tinkamas sutartinių įsipareigojimų įvykdymas dažniausiai užtikrinamas tam tikro turto įkeitimu, lizingo sutarties atveju – užtikrinimo priemonė yra sutarties dalykas. Be to, visais atvejais pagrindinis finansavimą teikiančio asmens tikslas – atgauti investuotus pinigus ir uždirbti iš finansavimo paslaugų teikimo (dažniausiai – palūkanų forma). Byloje nustatyta, kad gyvenamųjų namų nuosavybės teisės priklausė atsakovui tik kaip užtikrinimo priemonė, garantuojanti, kad visos ar dalis investicijų bus atgauta. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus (CPK 182, 185 straipsniai), nepagristai nusprendė, kad atsakovas atgavo visas nurodytas sumas ir gavo netgi daugiau nei jam priklausė gauti, t. y. nepagrįstai atliktų statybos darbų vertę sutapatino su turto verte. Šioje byloje tarp šalių nebuvo ginčo dėl to, kiek lėšų investavo atsakovas – 3 390 350,04 Lt. Ieškovas šią aplinkybę pripažino nurodydamas neišpirktą turto vertę pagal Lizingo sutartį. Šalys susitarė, kad neišpirktą turto vertę pagal Lizingo sutartį didins atitinkamai pagal suteikto finansavimo sumą. Taigi abiejų ginčo šalių pripažintas faktas turėjo būti laikomas įrodytu (CPK 182 straipsnis), šį faktą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Dėl to teismo išvada, kad ši suma yra tik 3 255 203,47 Lt, nepagrįsta (CPK 185 straipsnis). Atsakovui nuosavybės teise likusių gyvenamųjų namų vertė buvo gerokai mažesnė nei jų statybos kaina (6 183 500,04 Lt). Remiantis UAB „Ober-haus“ 2010 m. rugsėjo 23 d. turto vertės nustatymo pažyma bendra turto vertė 2010 m. rugsėjo 23 d. buvo 3 700 000 Lt, gyvenamųjų namų – 3 010 000 Lt. Pagal 2011 m. birželio 27 d. UAB „Resolution valuations“ bendra turto vertė buvo 4 170 000 Lt, gyvenamųjų namų rinkos vertė – 3 318 000 Lt. Atsakovo vykdyto viešo aukciono metu turtas buvo parduotas už 3 753 000 Lt, gyvenamieji namai – už 3 002 400 Lt. Kadangi byloje buvo įrodyta, kad atsakovas į ieškovo plėtojamą projektą Lizingo sutarties pagrindu investavo 3 390 350,04 Lt, tai atsakovas realiai neatgavo visos investuotos sumos ir negavo atlyginimo už finansavimo paslaugos suteikimą, nors teismas pripažino, kad atsakovas turi teisę šias sumas atgauti.

47Atsakovas nurodo kasacinio teismo praktiką, pagal kurią vykstanti ekonominė krizė yra visiems žinoma, todėl neįrodinėtina, aplinkybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Mano tikslas“ v. UAB „Armitana“, bylos Nr. 3K-3-459/2010; 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Europa Group“ v. UAB ,,Kleta“, bylos Nr. 3K-3-265/2011). Šiuo atveju Lizingo sutartis sudaryta 2008 m. liepos 23 d., t. y. ekonomikos pakilimo laikotarpiu. Statybų techninis projektas ir sąmata buvo parengti dar prieš Lizingo sutarties sudarymą, o pastatyti gyvenamieji namai atsakovo vardu įregistruoti tik 2010 m. gegužės 14 d., t. y. nekilnojamojo turto kainoms dėl ekonomikos pokyčių nukritus. Viešas aukcionas, kuriame turtas buvo parduotas, įvyko 2011 m. spalio 27 d. Jame galėjo dalyvauti neribotas skaičius dalyvių, o informacija apie įvyksiantį aukcioną buvo paskelbta itin plačiai, todėl pasiūlyta turto kaina parodo tikrąją jo rinkos vertę.

48Atsakovas remiasi kasacinio teismo praktika dėl lizingo sutarties nutraukimo padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. UAB „Altėja“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-397/2013; 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių banko lizingas“ v. K. V. , bylos Nr. 3K-3-464/2013), nurodo, kad jei po sutarties dalyko pardavimo gautos sumos nepakanka visiškai atlyginti lizingo davėjo patirtus nuostolius, tai susidariusį skirtumą privalo padengti lizingo gavėjas. Identiškus teisinius padarinius tiek skolininkui, tiek ir kreditoriui sukelia skolos išieškojimas iš įkeisto turto (CK 4.193 straipsnis). Skundžiama nutartimi buvo iškreipta teisinga ir protinga šalių interesų pusiausvyra. Atsakovas gyvenamųjų namų statybos darbus įsipareigojo finansuoti ne didesne kaip 3 413 850 Lt suma, o realiai finansavo už 3 390 350,04 Lt, todėl, nuspręsdamas, kad atsakovas turi sumokėti dar 2 602 730,40 Lt, apeliacinės instancijos teismas iš esmės paneigė šalių susitarimą dėl dalinio statybų finansavimo. Net ir pripažinęs, kad nekilnojamojo turto projekto sumanytojas ir vykdytojas buvo ieškovas, apeliacinės instancijos teismas visą riziką, susijusią su nesėkmingu projekto įgyvendinimu, perkėlė atsakovui, kuris veikė tik kaip finansuotojas. Taigi ieškovas atgavo visas investuotas lėšas ir atsakovui turėjo sumokėti tik sutarto dydžio palūkanas, o atsakovas yra priverstas sumokėti visą statybų kainą (6 183 500,04 Lt; atsakovui atitekusio turto tikroji rinkos vertė buvo beveik du kartus mažesnė).

497. Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo. Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagristo praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga ,,Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009; 2011 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB transporto firmos ,,Transmitto“ v. UAB ,,SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-372/2011; kt.). Atsakovo nuomone, lizingo davėjo ir lizingo gavėjo tarpusavio atsiskaitymų klausimai turi būti sprendžiami pagal restitucijos taisykles, o ne taikant nepagristo praturtėjimo ar turto gavimo institutą, kuris negali būti priemone siekiant išvengti kitų teisės institutų taikymo. Sprendžiant vienašalio sutarties nutraukimo padarinių klausimą nepagrįsto praturtėjimo institutas netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „4 vėjai ir KO“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-99/2012). Atsakovo teigimu, jis ne praturtėjo, o patyrė nuostolių, viską, ką atsakovas gavo iš ieškovo, pagrįsta sandoriais. Šalių susitarimu visas statybos darbų rezultatas turėjo atitekti ieškovui nuosavybės teise, tačiau šis susitarimas nebuvo įgyvendintas, nes ieškovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus. Atsakovas pažymi, kad ieškovas pareiškė du vienas kitam prieštaraujančius reikalavimus, susijusius su Lizingo sutartimi: modifikuoti šalių teisinius santykius pagal rangos santykiams taikytinas teisės normas ir priteisti atlyginimą už atliktus rangos darbus; taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą. Faktinio ieškinio pagrindo prieštaringumas patvirtina ieškinio nepagrįstumą. Atsakovo nuomone, ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį remdamasis sutarčių teisės normomis. Remdamasis CK 6.242 straipsnio 3 dalimi atsakovas nurodo, kad jei ieškovas ir patyrė kokių nors nuostolių, tai dėl savo paties veiksmų, o atsakovo gauta nauda (nors jos negavo, o patyrė nuostolius) negali būti laikoma nepagrįstu praturtėjimu.

508. Dėl CK 6.86 straipsnio taikymo. Pagal šią normą tik tuo atveju, jeigu kreditorius atsisako savo pirmenybės teisių, kuriomis pasinaudodamas būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės. Laiduotojas turi įrodyti, kad: kreditorius turėjo pirmumo teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą; buvo reali galimybė patenkinti reikalavimą pasinaudojant kitomis teisėmis; kreditorius šių savo teisių atsisakė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. ir kt. v. Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“, bylos Nr. 3K-3-35/2013). J. D. neprašė jo atleisti nuo atsakomybės pagal laidavimo sutartį, todėl, pasisakydamas šiuo klausimu, teismas peržengė trečiojo asmens savarankiško reikalavimo ribas. Antra, byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas atsisakė kokių nors savo teisių, susijusių su Lizingo sutartimi ar Išperkamosios nuomos sutartimi. Be to, jei teismas pripažino, kad atsakovas yra visiškai patenkinęs savo reikalavimus, tai turėjo būti konstatuota, kad atsakovas neturi reikalavimo teisių nei į pagrindinį skolininką, nei į laiduotoją, ir CK 6.86 straipsnis negalėjo būti taikomas, nes nėra laiduotojo atsakomybės, nuo kurios būtų galima jį atleisti.

519. Dėl CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo. Atsakovas nurodo kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avižienių projektai“ v. asociacija „Ekologinės statybos“, bylos Nr. 3K-3-145/2011; 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. Ž. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2013). Byloje nustatyta, kad J. D. laidavimo sutartis sudarė laisva valia, niekieno neverčiamas; be to, buvo ieškovo vadovas ir vienintelis akcininkas, todėl būtent jis nusprendė sudaryti Išperkamosios nuomos ir Laidavimo sutartis su atsakovu ir jam neabejotinai buvo žinomos šiomis sutartimis ieškovo prisiimamų prievolių turinys ir apimtis. Atsakovas pažymi, kad Lizingo sutartis visu jos galiojimo laikotarpiu buvo vykdoma kaip šalys susitarė jos sudarymo dieną, t. y. ieškovo prievolių apimtis pagal šią sutartį nepasikeitė. Ieškovo ir J. D. atsakomybės apimtis nepakito ir po vienašalio Lizingo sutarties nutraukimo, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad prievolė pasikeitė iš esmės ir todėl gali būti taikoma CK 6.87 straipsnio 4 dalis. Teismų padaryta išvada, kad sutartis laikytina ne lizingo sutartimi, o kitokia, CK nenumatyta finansavimo sutartimi, taip pat iš esmės nekeičia ieškovo įsipareigojimų apimties, t. y. prievolė šalių sutartais terminais grąžinti suteiktą finansavimą lieka galioti ir turi būti vykdoma. Sutarties perkvalifikavimas nepadidina tarpinių mokėjimų sumų ar bendros finansuotojui grąžintinos sumos. Be to, apeliacinės instancijos teismas šalių santykius modifikavo ieškovo, o atitinkamai ir už jo prievoles laidavusio J. D. , naudai. Taigi vien dėl šios priežasties CK 6.87 straipsnio 4 dalis negalėjo būti taikoma. Teismas konstatavo, kad pagrindiniam skolininkui–ieškovui Lizingo sutarties pagrindu atsakovas negali reikšti jokių reikalavimų. Taigi teismas konstatavo ir pagrindinio skolininko atsakomybės sumažėjimą (nebuvimą), ir laiduotojo atsakomybės padidėjimą.

5210. Dėl atsakovo ieškinio tenkinimo. Teismai, atmetę ieškovo ir trečiojo asmens reikalavimus, turėjo tenkinti atsakovo reikalavimus. Bylos nagrinėjimo metu tarp šalių iš esmės nekilo ginčų dėl atsakovo prašomų priteisti sumų dydžio; jos pagrįstos byloje esančiais įrodymais. Šalių sutartys, kaip ir laidavimo sutartys, teismų pripažintos galiojančiais sandoriais. Pagal sudarytus sandorius atsakovas turi teisę reikalauti iš J. D. prašomų teismo priteisti sumų apmokėjimo (Išperkamosios nuomos sutarties, Lizingo sutarties Bendrųjų sąlygų 11.2 punktas).

5311. Dėl proceso teisės normų pažeidimų. Atsakovas nurodo kasacinio teismo praktiką ieškinio pagrindo ir dalyko suformulavimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „X servisas“ v. UAB „Autorealybė“, bylos Nr. 3K-3-457/2011; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Esveras“ v. UAB „Jungtinis dujų centras“, bylos Nr. 3K-3-241/2013; kt.). Šioje byloje J. D. pareiškė savarankiškus reikalavimus pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis ab initio laidavimo sutartis, nurodė, kad atsakovas privertė jį sudaryti ginčijamas sutartis. Be to, trečiasis asmuo nurodė, kad, pripažinus pagrindines sutartis (Išperkamosios nuomos sutartį ir Lizingo sutartį) negaliojančiomis, naikintinos ir laidavimo sutartys. Šioje byloje nebuvo reiškiamas reikalavimas pripažinti laidavimą pagal 2008 m. liepos 23 d. laidavimo sutartį pasibaigusiu CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu ir atleisti J. D. nuo atsakomybės pagal 2008 m. gegužės 19 d. laidavimo sutartį CK 6.86 straipsnio pagrindu, todėl teismai neturėjo teisės pasisakyti dėl laidavimo pabaigos ar laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės. Tai yra savarankiškos laiduotojo gynybos nuo pareikšto reikalavimo pagal laidavimo sutartį priemonės, tačiau taikomos tik laiduotojo reikalavimu ir jam įrodžius tokių reikalavimų pagrįstumą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas peržengė reikštų reikalavimų ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas išėjo už apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnis). Teismai, pasisakę dėl aplinkybių, kuriomis nesirėmė J. D. , ir dėl kurių atitinkamai nepasisakė ir atsakovas, pažeidė šio teisę būti išklausytam, proceso šalių lygiateisiškumo, rungimosi principus. Dėl CK 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo atsakovas galėjo pirmą kartą pasisakyti tik apeliaciniame skunde, o dėl CK 6.86 straipsnio – tik kasaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias proceso teisės normas, nurodoma kasacinio teismo praktika šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Elektrotonas“ v. T. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-486/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „YIT Technika“ v. AB „Kraft Foods Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-110/2013; 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013; kt.).

54Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir priteisti iš atsakovo kasacinio proceso metu patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

551. Dėl Išperkamosios nuomos sutarties kvalifikavimo. Atsakovas išperkamosios nuomos sutarties pavadinimu pasinaudojo tam, kad apeitų teisės aktų nustatytą ribojimą lizingo sutarties dalykui. Dėl to ginčo sutarties šalių santykiuose toks institutas ne tik neegzistavo, bet ir negalėjo būti susitarimo objektu, nes buvo nuo pat pradžių sudaromas apsimestinai. Šią aplinkybę atsakovas pripažino, todėl ji preziumuojama (CPK 182 straipsnio 5 punktas, 187 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tinkamai motyvavo išvadas, kad buvo sudaryta būtent lizingo sutartis.

562. Dėl Lizingo sutarties kvalifikavimo ir sutarčių privalomumo principo. Bendrosios lizingo sąlygos buvo inkorporuotos į šalių sudarytą ginčijamą sutartį ne individualiai aptarus, bet formaliai, nederinus to su kita šalimi, todėl teismas turėjo teisę įsikišti į privačius dviejų verslo subjektų tarpusavio santykius tam, kad nustatytų tikrąjį sandorių turinį. Juolab kad to prašė ir viena iš ginčijamo sandorio šalių. Šalys yra laisvos susitarti tik dėl sandorio, kuris neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 1 dalis, 6.157 straipsnio 1 dalis). Sutarties stabilumo principo taikymas neeliminuoja teismo pareigos taikyti niekinio sandorio padarinius (CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalys).

57Atsakovas nepaneigė teismų nustatytos aplinkybės, kad ginčo sutartimi buvo sutarta ne dėl daikto įsigijimo, bet dėl darbų finansavimo, tai neatitinka lizingo sutarties dalyko požymių (CK 6.568 straipsnio 1 dalis). Priešingu atveju atsakovas turi įrodyti, kad lizingo dalykas – gyvenamieji namai – buvo perduoti ieškovui (CK 6.570 straipsnio 1 dalis), tačiau to nebuvo padaryta; atsakovas įsiteisino savo nuosavybę į nepabaigtą statybą (baigtumas 89 proc.). Be to, atsakovas nesilaikė sutarčiai, kurios dalykas neva yra nekilnojamasis daiktas, taikomos CK 6.478 straipsnio 2 dalyje nustatytos taisyklės ir neįregistravo ginčijamos sutarties viešajame registre (CK 6.572 straipsnio 3 dalis). Ieškovas pažymi, kad sutarties dalykas buvo įsigyjamas iš paties lizingo gavėjo, kuris sutarties dalyką sukūrė savo nepiniginiu įnašu. Konkrečiu atveju lizingo dalyko perdavimas lizingo gavėjui iš pardavėjo neįmanomas, todėl pagal lizingo santykiams taikytinas normas lizingo gavėjas formaliai gali reikalauti nutraukti sutartį ir atlyginti nuostolius (CK 6.570 straipsnio 1, 2 dalys). Ieškovo nuomone, šalių santykiai traktuotini kaip rangos.

583. Dėl vienašalio sutarties nutraukimo teisinių padarinių. Ieškovas akcentuoja byloje nustatytas aplinkybes dėl Lizingo sutarties dalyko – darbų finansavimo, nurodo, kad visiškas lizingo sutarčių normų taikymas šalis siejusiems gyvenamųjų namų statybos finansavimo (rangos) santykiams pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis). Ieškovo nuomone, dėl gyvenamųjų namų vertės nustatymo negali būti remiamasi UAB „Ober-haus“ 2010 m. rugsėjo 23 d. ir 2011 m. birželio 27 d. UAB „Resolution valuations“ turto rinkos vertės nustatymo pažymomis, nes gyvenamieji namai atsakovo vardu įregistruoti 2010 m. gegužės 14 d. Be to, gyvenamųjų namų vertė atsakovo patvirtinta Darbų priėmimo–perdavimo aktais, susitarimais dėl turto vertės didinimo, Atliktų statybos darbų aktais, Statybos darbų biudžeto patikros aktais, todėl nėra pagrindo vėlesniais dokumentais fiksuotą vertę laikyti atsakovui tekusio turto verte. Teisės normose nenustatyta, kad gyvenamųjų daiktų nuvertėjimo riziką turėjo prisiimti ieškovas. Gyvenamieji namai niekada nebuvo perduoti ieškovui, kaip nustatyta lizingą reglamentuojančiose teisės normose (CK 6.567 straipsnio 1 dalis, 6.570 straipsnio 1 dalis). Ieškovo nuomone, vien abstrakti nuoroda į ekonomikos krizę negali būti pakankama turto nuvertėjimui pripažinti. Ekonominė krizė nevienodai paveikė įvairius verslo sektorius, todėl papildomo įrodinėjimo reikalautų teiginys dėl tokio drastiško gyvenamųjų namų rinkos kainų kritimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Be to, gyvenamųjų namų statyba ir turto vertės konstatavimas atsakovo priimtomis ir pasirašytomis pažymomis, aktais vyko nuo 2009 m., t. y. jau tada, kai Lietuvoje buvo visuotinai pripažįstami ekonominės krizės požymiai. Ieškovas taip pat nurodo, kad teismas, įvertinęs tikrąjį sandorių turinį ir byloje esančius įrodymus, remdamasis atsakovo parengtais susitarimais dėl turto vertės didinimo, teisėtai ir pagrįstai nurodė, jog šių daiktų sukūrimą šis finansavo tik 3 255 203,47 Lt. Apeliacinės instancijos teismas įvertino, jog atsakovas turėjo teisę, bet negavo 190 419,60 Lt atlyginimo palūkanų forma, kurį išskaitė iš ieškovui priteistinos nepagrįsto praturtėjimo sumos. Teismams konstatavus, kad ginčijama sutartis nėra lizingo sutartis, atsakovo nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje BUAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012, išaiškinimai netaikytini.

594. Dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo. Atsakovas nutyli, kad už perimtus gyvenamuosius namus nebuvo visiškai atsiskaitęs su juos stačiusiu rangovu – ieškovu, t. y. atsakovas nevykdė lizingo davėjui būdingos pareigos įsigyti iš pardavėjo įgyjamą daiktą (CK 6.567 straipsnio 1 dalis). Atsakovas mokėjo ieškovui už atliktus ir priimtus statybos darbus pagal šio pateiktas sąmatas, sąskaitas faktūras, tačiau neatsiskaitė su ieškovu pagal 2009 m. sausio 15 d. sąskaitą faktūrą, kurioje ieškovo fiksuojamas statybos darbų įvykdymas už 2 859 404,70 Lt, dėl šių darbų šalių sudarytus 2009 m. sausio 15 d. atliktų turto statybos darbų ir dalies turto priėmimo–perdavimo aktą, Susitarimą dėl turto vertės didinimo. Atsakovas išvengė pareigos atsiskaityti su ieškovu 2009 m. sausio 15 d. Susitarime dėl turto vertės didinimo nurodydamas, jog įskaito ieškovo reikalavimą su savo reikalavimu į pirminę įmoką pagal ginčo sutartį. Atsakovo reikalavimas pagal ginčo sutartį galėtų atsirasti tik tuo atveju, jei jis būtų atlyginęs statybos darbų pardavėjui už šiuos darbus. Be to, šalys nebuvo sudariusios jokio susitarimo dėl atleidimo nuo prievolės atsiskaityti už atliktus statybos darbus. Dėl to 2 859 404,70 Lt vertės statybinių darbų įsigijimas negali būti pagrįstas jokiu šalių sudarytu sandoriu. Taigi atsakovas praturtėjo faktiškai atliktų darbų vertės suma, t. y. be teisėto pagrindo disponuoja ieškovo investuota į statybos darbų rezultato sukūrimą suma (CK 6.237 straipsnio 5 dalis, 6.242 straipsnio 1 dalis).

605. Dėl CK 6.86 straipsnio, 6.87 straipsnio 4 dalies taikymo. Kasacinis teismas yra saistomas teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Reikalavimų (ne)patenkinimas dėl turto susigrąžinimo yra fakto klausimas. Atsakovas patenkino visus savo reikalavimus, kuriuos jis galėjo kelti dėl ieškovo prievolių, atsiradusių sutarties dėl žemės sklypų pagrindu. Dėl Lizingo sutarties byloje nustatyta, kad atsakovo teisių apsaugos bei atitinkamai laiduotojo atsakomybės ribos buvo nepagrįstai išplėstos, nesant tam laiduotojo sutikimo. Be to, tam, kad pridengtų rangos susitarimą dėl gyvenamųjų namų statybos žemės sklypuose, atsakovas nurodė ieškovui sudaryti Išperkamosios nuomos ir Lizingo sutartis, todėl laidavimas dėl prievolių pagal ginčijamą Lizingo sutartį laikytinas pasibaigusiu, nesant laiduotojo aiškiai išreikštos valios dėl jo atsakomybės esant tokiems sutartiniams santykiams (CK 6.87 straipsnio 4 dalis). Ieškovo teigimu, ginčijamų sutarčių sudarymas buvo reikalingas atsakovui, kad užmaskuotų lizingo bendrovei neleistiną veiklą. Tik po to, kai ieškovas atliko statybos rangos darbus, atsakovas įspėjo ieškovą dėl sutarčių nutraukimo, kai šis buvo pabaigęs pastatyti gyvenamuosius namus, nutraukė ginčo sutartis, atsisakė atlyginti ieškovui už jo atliktą visų gyvenamųjų namų kvartalo inžinerinių komunikacijų įrengimą, nuosavybėn gautus žemės sklypus, nors už juos dalies sumokėjo ir ieškovas. Atsakovas, priėmęs statybos darbus iš ieškovo, negalėjo įgyti teisės reikalauti atlyginimo už paties ieškovo atliktus darbus, bet įgijo prievolę sumokėti už atliktą statybos darbą.

616. Dėl atsakovo reikalavimų tenkinimo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas negalėjo paaiškinti reikalavimų apskaičiavimo, kodėl atsisakė mokėti ieškovui už atliktus statybos rangos darbus, jei nėra pagrindo įskaityti. Dėl to pagrįsta, kad byloje kilo ginčas ne tik dėl priteistinų sumų, bet ir iš esmės dėl susiklosčiusių santykių, kuriuos nustačius galima būtų daryti išvadas dėl byloje tenkintinų reikalavimų ir jų apimties. Teismai sprendė netenkinti atsakovo reikalavimo ir atleisti laiduotoją nuo atsakomybės, detaliau nenagrinėję atsakovo skaičiavimų.

627. Dėl proceso teisės normų taikymo. Teismo prerogatyva yra vykdyti teisinį santykių kvalifikavimą ir parinkti savo nuožiūra įstatymą, taikytiną ginčui spręsti (CPK 265 straipsnio 1 dalis); tai vykdydamas teismas yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų ir tai negali būti vertinama kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio faktinis pagrindas tokiu atveju nekeičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Telegausa“ v. UAB ,,TELE2“, bylos Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „X servisas“ v. UAB „Autorealybė“, bylos Nr. 3K-3-457/2011; kt.). Atsakovas apeliaciniame skunde nekėlė proceso teisės normų pažeidimo (ieškinio ribų peržengimo) klausimo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria 2008 m. liepos 23 d. laidavimo sutartis laikyta pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu, todėl remiantis CPK 341 straipsnio 1 dalimi šie kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.

63Teisėjų kolegija

konstatuoja:

64IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

65Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Viena šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas nenagrinėja bylos faktų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindo išeiti už kasacinio skundo ribų (CPK 353 straipsnio 2 dalis), sprendžia ir pasisako tik kasaciniame skunde keliamais klausimais, įvertindama ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų pagrįstumą.

66Dėl šalių sutartinių teisinių santykių, sudarant sutartį dėl žemės sklypų, kvalifikavimo

67CK 6.567 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita. Pagal CK 6.568 straipsnio 1 dalį lizingo dalyku gali būti bet kokie nesunaudojamieji kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai, išskyrus žemę ir gamtos išteklius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.567 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta lizingo samprata orientuoja į tai, kad lizingo sutarties dalyku turėtų būti tokie komercinės paskirties daiktai, kurių civilinė apyvarta yra visiškai laisva, kurie įprastai naudojami versle kaip priemonė pelnui gauti ir kurių naudojimo laikotarpis bei pelningumas paprastai yra apriboti laiko atžvilgiu, t. y. naudojimo metu jie amortizuojasi ir palaipsniui praranda savo vertę bei pelningumo potencialą. Taigi lizingo santykiai yra specifiniai pagal savo tikslus ir dalyką. Atsižvelgiant į tai, taikomi lizingo dalyko ribojimai. Žemė, kaip nesunaudojamas ir nesusidėvintis daiktas, neatitinka lizingo santykių dalyko apibrėžties, paskirties ir ypatumų, todėl įstatymo leidėjas įtvirtino draudimą sudaryti lizingo sutartis dėl žemės. Toks draudimas atitinka lizingo tikslus ir paskirtį – investicinių projektų, susijusių su gamybos priemonių naudojimu, finansavimą, taip pat lizingo dalyko ypatumus – amortizaciją, t. y. visišką ar dalinį susidėvėjimą ir šio susidėvėjimo kompensavimą lizingo įmokomis per lizingo sutarties laikotarpį. Nors CK 6.568 straipsnio 1 dalyje nevartojamos draudžiamojo pobūdžio sąvokos, tačiau lizingo sutarties dalykas apibrėžtas tiesiogiai nurodant, kokie daiktai gali juo būti, o kokie į lizingo sutarties dalyką nepatenka; normoje vartojama formuluotė „išskyrus žemę ir gamtos išteklius“ išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai, ja susiaurintas daiktų, galinčių būti lizingo sutarties dalyku, sąrašas, iš jo eliminuojant žemę ir gamtos išteklius ir nepaliekant galimybės sutarties šalims susitarti kitaip. Tai reiškia, kad šioje normoje eksplicitiškai įtvirtintas draudimas sudaryti lizingo sutartis, kurių dalykas būtų žemė ar gamtos ištekliai, ir šio draudimo pažeidimas reikštų imperatyviosios teisės normos reikalavimų nesilaikymą, tačiau įstatyme neįtvirtinta absoliutaus draudimo sudaryti komercinius sandorius dėl žemės, todėl, kvalifikuojant lizingo sutarties požymių turinčią šalių sutartį, kurios dalykas yra žemės sklypas, būtina nustatyti teisingą ir šalių interesus apsaugantį sutarties laisvės principo bei draudimo pažeisti imperatyvą santykį.

68Teisės subjektai, sukurdami civilinius teisinius tarpusavio santykius, paprastai turi galimybę pasirinkti jų interesus labiausiai atitinkantį elgesio variantą. Ši jų laisvė gali būti varžoma tik įstatymo leidėjo įtvirtintais imperatyviaisiais reikalavimais, kurių paskirtis – apginti viešuosius, t. y. visos visuomenės, interesus, viešąją tvarką. Civilinių santykių subjektų elgesio dipozityviškumas, be kita ko, pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 straipsniai), kuris leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai neįtvirtinta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Taigi CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisva valia sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, išskyrus atvejus, kai tam tikros sutarties sąlygos nustatytos imperatyviųjų teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vitrada“ bankroto administratorius v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-7-2/2013).

69Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas RUAB „Jondras“ ir atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ 2008 m. gegužės 19 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. LT074227, kuria atsakovas įsipareigojo sudaryti su ieškovo nurodytu pardavėju šešių žemės sklypų ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį ir šį turtą perduoti ieškovui valdyti ir naudotis verslo tikslais (vėliau įgyjant nuosavybės teisę). UAB „Swedbank lizingas“ žemės sklypus įgijo nuosavybėn iš BUAB „Real experts“ 2008 m. gegužės 29 d. nekilnojamųjų daiktų pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. 2008 m. birželio 2 d. sklypai Išperkamosios nuomos sutarties galiojimo laikotarpiu joje nustatytomis sąlygomis buvo perduoti naudotis ieškovui. Taigi Išperkamosios nuomos sutarties sudarymo metu atsakovas dar nebuvo žemės sklypų savininkas ar asmuo, kuriam teisę išnuomoti svetimą daiktą suteiktų įstatymai ar žemės sklypų savininkas (CK 6.477 straipsnio 4 dalis, 6.503 straipsnio 1 dalis). RUAB „Jondras“ Išperkamosios nuomos sutartį su UAB „Swedbank lizingas“ sudarė siekdamas plėtoti suplanuotą nekilnojamojo turto projektą – gyvenamųjų namų kvartalo statybą. Ši sutartis neatitinka bendrųjų nuomos sutarties ir išperkamosios nuomos sutarties požymių (CK 6.483, 6.485, 6.503 straipsniai). Išperkamosios nuomos sutartyje nustatytos sąlygos, atsakomybės ribos patvirtina, kad esama lizingo teisinių santykių požymių (pvz., Išperkamosios nuomos sutarties 3.1–3.3, 10.2, 11.2.2, 11.3 punktai; CK 6.567, 6.574 straipsniai). Minėta, kad Išperkamosios nuomos sutarties dalykas – žemės sklypai, kurie pagal imperatyviąją CK 6.568 straipsnio 1 dalies nuostatą negali būti lizingo sutarties dalyku. Dėl šios priežasties šalys Išperkamosios nuomos sutartimi savo santykius nustatė kaip nuomos santykius, sutartyje įtvirtindamos daikto išpirkimo sąlygą. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad šalių Išperkamosios nuomos sutartis faktiškai yra lizingo sutartis. Pirmosios instancijos teismas sprendė pripažinti ją niekine ir negaliojančia CK 1.87 straipsnio pagrindu kaip sandorį, sudarytą kitam sandoriui pridengti, t. y. apsimestinį. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad sudaryta žemės sklypo lizingo sutartis atitiko šalių valią, todėl pripažino ją galiojančiu sandoriu, netenkino ieškovo reikalavimo pripažinti tokį sandorį negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, 6.568 straipsnį. Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su tokiomis teismų išvadomis.

70Pagal kasacinio teismo praktiką šalių santykių kvalifikavimas kaip lizingo santykių remiantis vien tuo, kad sutarties sąlygos panašios į lizingo, ir neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, ignoruojant šalių valią bei sutarties sudarymo tikslus, reikštų neproporcingą kišimąsi į šalių sutarties laisvės principą. Sutarčių teisė leidžia šalims sudaryti mišrias, t. y. kelių sutarčių požymių turinčias, sutartis (CK 6.156 straipsnio 3 dalis). Tais atvejais, kai šalys sudaro Civiliniame kodekse nereglamentuojamą sutartį, ji gali būti kvalifikuojama kaip panašius požymius turinčios rūšies sutartis arba kaip mišri sutartis, kuriai taikomos bendrosios sutarčių teisės bei specialiosios skirtingas sutartis reglamentuojančių institutų normos. Lizingo požymių turinti sutartis, kurios dalykas yra žemės sklypas, negali būti kvalifikuojama kaip lizingo sutartis, tačiau jos pagrindinės sąlygos – daikto valdymas ir naudojimas už atlyginimą, įsigijimas nuosavybėn ir pan. – įstatymo nėra draudžiamos ir gali būti net keleto įvairių sutarčių rūšių kvalifikuojančiais požymiais. Tokiu atveju, atsižvelgiant į konkrečioje sutartyje šalių nustatytas sąlygas, sutarties pobūdį, tikslą, jos elementų tarpusavio ryšį ir vyraujančius bruožus, sutartis gali būti kvalifikuojama vadovaujantis giminingų sutarčių teisės institutų normomis, pvz., kaip išperkamosios nuomos, pirkimo–pardavimo išsimokėtinai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Remivilas“ v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-3-154/2013) arba kaip mišri sutartis, nepriskirtina nė vienai konkrečiai sutarties rūšiai. Įstatyme neįtvirtinta draudimo sudaryti privačios žemės nuomos ar pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat susitarti dėl šių sutarčių elementų derinio vienoje sutartyje. Taigi aplinkybė, kad sutartis, kurios dalykas yra žemės sklypas, savo sąlygomis yra panaši į lizingo sutartį, savaime nėra pakankama kvalifikuoti ją kaip lizingo sutartį ir konstatuoti jos sąlygų prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.568 straipsnio 1 daliai), sudarantį pagrindą pripažinti sutartį niekine CK 1.80 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vitrada“ bankroto administratorius v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-7-2/2013).

71Atsižvelgdama į nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisinį reglamentavimą, civilinėje teisėje galiojantį sutarčių laisvės principą ir tarp šalių faktiškai susiklosčiusius teisinius santykius dėl žemės sklypų teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje yra pagrindas konstatuoti šalių mišrios sutarties sudarymą, turinčią tiek išperkamosios nuomos, tiek lizingo sutarties požymių, kas nėra draudžiama įstatymu, tai lemia išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas netenkinti ieškovo reikalavimo pripažinti tokią sutartį niekine ir negaliojančia yra teisingas ir pagrįstas.

72Dėl šalių sutartinių teisnių santykių, sudarant sutartį dėl pastatų, kvalifikavimo

73Sutarties šalims nesutariant dėl sudarytos sutarties sąlygų turinio, tokios sąlygos aiškinamos pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, vadovaujantis sąžiningumo bei sisteminio sutarties sąlygų aiškinimo principais. Aiškinant sutarties turinį prioritetas turi būti teikiamas tikrųjų sutarties šalių ketinimų (valios) nustatymui, nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; kartu įstatymas įpareigoja įvertinti ir visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką: jeigu sutarties šalių turėtų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; aiškinant sutartį reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje ir nenurodytos, priimtinausią pagal sutarties prigimtį sąvokų reikšmę, papročius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; kt.). Tai, kad įstatyme neteikiamas prioritetas pažodiniam sutarties aiškinimui, nereiškia, kad gali būti ignoruojamas sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė. Tikrasis sutarties (jos sąlygos) turinys gali nesutapti su pažodine teksto reikšme, jeigu pažodinį tekstą paneigia įstatyme (CK 6.193 straipsnis) įvardytos sutarties aiškinimui reikšmingos aplinkybės (sutarties sąlygų kontekstas, faktinis šalių elgesys, kt.). Įstatymu teismas įpareigotas patikrinti, ar pažodinis sutarties tekstas atitinka tikruosius sutarties šalių ketinimus. Teismas turi kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinti šalių valią, išreikštą joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, aiškinant sutarties sąlygas būtina atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. E. S. ūkinė–komercinė zoofirma ,,Akvariumas”, bylos Nr. 3K-3-22/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. B. v. UAB „JG Property developments“, bylos Nr. 3K-3-137/2011; 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ v. UAB „Norfos mažmena“, bylos Nr. 3K-3-120/2013; kt.).

74Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2008 m. liepos 23 d. ieškovas RUAB „Jondras“ ir atsakovas UAB „Swedbank lizingas“ sudarė lizingo sutartį Nr. LT077059, pagal kurios priedą Nr. 1 dėl Turto statybos darbų finansavimo ieškovas įsipareigojo atlikti šešių gyvenamųjų namų statybos rangos darbus, baigti juos statyti ir jų rezultatą perduoti UAB „Swedbank lizingas“, o šis įsipareigojo finansuoti namų statybą ir įrengimą, atitinkamai didindamas neišpirktą turto vertę pagal Lizingo sutartį. 2008 m. liepos 23 d. susitarimu dėl Lizingo sutarties specialiųjų sąlygų patikslinimo įtvirtinta viso objekto vertė (6 207 000 Lt įskaitant PVM) ir dalies statybų vertė, dengiama ieškovo lėšomis (2 793 150 Lt, įskaitant PVM). Atliktų statybos darbų ir dalies turto priėmimo–perdavimo aktais ieškovas patvirtino jam perduodamo valdyti turto statybos ir įrengimo darbų kokybę, atitiktį statybos darbų dokumentacijai ir teisės aktų reikalavimams. Nuo priėmimo–perdavimo aktų pasirašymo momento UAB „Swedbank lizingas“ perėjo atliktų turto statybos darbų ir priimamos turto dalies nuosavybės teisė. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad šalių buvo sudaryta ne lizingo, bet statybos darbų finansavimo sutartis. Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su šia teismų išvada.

75Byloje teismų nustatyta, kad gyvenamieji namai turėjo būti pastatyti iš dalies finansuojant UAB „Swedbank lizingas“, o dalį reikalingų lėšų turėjo skirti pati RUAB „Jondras“, kuri plėtojo gyvenamųjų namų kvartalo statybos projektą, o Išperkamosios nuomos bei Lizingo sutarčių sudarymas suteikė galimybę gauti papildomą finansavimą tam projektui įgyvendinti. Sudarydama Lizingo sutartį UAB „Swedbank lizingas“ neturėjo tikslo įgyti darbo rezultato nuosavybės teisės, o darbų rezultato perdavimas UAB „Swedbank lizingas“ turėjo būti atliktas siekiant sutartinius santykius transformuoti į lizingo, kai statybos darbai, o vėliau – gyvenamieji namai bus perduoti atsakovui ir jam pereis nuosavybės teisė į šiuos objektus, o atsakovas suteiks ieškovui naudojimo ir valdymo teisę. Pagal sutarties sąlygas ieškovas buvo tiek lizingo gavėjas, tiek ir daikto pardavėjas; šalys sutarė, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo skiriamų lėšų suderinta dalimi finansuojamų statybos darbų rezultatas – pastatyti gyvenamieji namai – bus perduotas nuosavybės teise atsakovui tam tikram laikui – iki ieškovas išpirks jų vertės dalį, kurią sudaro atsakovo investuotų lėšų dalis į šių namų statybą bei sutartas atlyginimas atsakovui už suteiktą finansavimą (gautos sutartimi sulygtos atsakovo pajamos iš finansavimo paslaugos suteikimo). Taigi tikrąją šalių valią išreiškė susitarimas dėl gyvenamųjų namų statybos darbų vykdymo, šiuos darbus iš dalies finansuojant atsakovui, kurio tikslas – iš ieškovo atliekamų darbų kreditinio finansavimo gauti pajamas palūkanų mokėjimo už finansinę paslaugą forma. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką lizingo sutarties esmė – lizingo davėjo lizingo gavėjui teikiamas finansavimas, kurio forma yra ne piniginė, bet suteikta galimybė lizingo gavėjui valdyti ir naudotis jo verslui reikalingu daiktu (gaunant iš to naudos), specialiai tam įsigytu lizingo davėjo, ir lizingo davėjui mokant už tai periodines įmokas, kurių dydis priklauso nuo konkrečios sutarties sąlygų, bet kurios visais atvejais skirtos kompensuoti lizingo davėjo praradimus įsigyjant daiktą (įvertinami sutarties administravimo kaštai, daikto amortizacija jo naudojimo procese ir kt.) bei atlyginti jam už suteiktas finansavimo paslaugas (mokant palūkanas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „SEB lizingas“ v. AB „Vingriai“, bylos Nr. 3K-3-277/2013; 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Šiaulių banko lizingas“ v. K. V. , bylos Nr. 3K-3-464/2013; kt.). Lizingo davėjas, kuris lizingo sutarties sudarymo momentu nėra daikto (šios sutarties dalyko) savininkas, turi šį daiktą įsigyti iš trečiojo asmens. Šis įsigijimas privalomas, todėl ir tokio turto pirkimo–pardavimo sutartis lizingo davėjui privaloma. Prievolės perduoti daiktą tinkamas įvykdymas lizingo santykiuose reiškia, kad lizingo gavėjas gali nekliudomai naudoti jam perduotą turtą verslo tikslams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,VB Lizingas“ v. A. S. stomatologinė įmonė „Dentesta“, bylos Nr. 3K-3-123/2004).

76Teisėjų kolegija, įvertinusi Lizingo sutarties tekstą, šalių elgesį, vadovaudamasi nurodyta kasacinio teismo praktika ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, sprendžia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes šalių sudaryta ir įvardyta kaip lizingo sutartis negali būti kvalifikuojama kaip lizingo sutartis pagal CK 6.567 straipsnį, nes neatitinka tokios sutarties esmės – lizingo davėjo pareigos įsigyti lizingo objektą iš trečiojo asmens ir šio objekto perdavimo lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais. Bylos duomenimis, gyvenamieji namai ieškovo buvo tik statomi, jis neįgyvendino lizingo sutarčiai būdingos lizingo gavėjo teisės naudotis lizingo objektu, gaunant iš to naudos, faktiškai patyrė tik išlaidas. Remiantis šalių 2008 m. liepos 23 d. susitarimu dėl Turto statybos darbų finansavimo toks tikslas turėjo būti pasiektas ateityje, ieškovui pastačius gyvenamuosius namus, perdavus nuosavybės teisę į juos atsakovui, tačiau turint naudojimosi ir valdymo teisę, numatant ieškovo pareigą atlyginti neišpirkto turto vertę, o, ją įvykdžius, nuosavybės teisė į gyvenamuosius namus turėjo pereiti ieškovui. Teisėjų kolegija, remdamasi jau nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika dėl sutarčių laisvės principo pagrindu šalių teisės sudaryti įstatymui neprieštaraujančias mišrias sutartis, turinčias įvairių sutarčių požymių, sprendžia, kad šalių sutartis dėl gyvenamųjų namų taip pat kvalifikuotina kaip mišri, turinti statybos rangos, statybos darbų finansavimo ir lizingo (pvz., nuosavybės teisės perėjimas atsakovui, šalių atsakomybė, sutarties pabaiga) sutarčių požymių (CK 6.156 straipsnio 1 dalis, 6.193 straipsnis).

77Dėl šalių sudarytų sutarčių nutraukimo teisinių padarinių

78Bylos duomenimis, ieškovas, reikšdamas savo reikalavimus šioje byloje, faktiškai siekė, kad šalių teisiniai santykiai būtų kvalifikuojami kaip statybos rangos tam, kad susigrąžintų šio projekto (žemės sklypų įsigijimo ir gyvenamųjų namų statybos) įgyvendinimo metu investuotas lėšas. Atsakovas, vienašališkai nutraukęs šalių sudarytas sutartis dėl to, jog ieškovas ją pažeidė (laiku nesumokėjo įmokų), taikė sutartyje nustatytus jos nutraukimo padarinius, atitinkančius CK 6.574 straipsnį, kuriame įtvirtinti lizingo sutarties nutraukimo padariniai. Teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad, atsakovui nutraukus Išperkamosios nuomos ir Lizingo sutartis (jų nutraukimo teisėtumo ieškovas nekvestionuoja), turinčias ne tik lizingo, bet ir kitų sutarčių požymių, lizingo sutarčių nutraukimo teisiniai padariniai nagrinėjamos bylos atveju negali būti taikomi.

79Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalių sutarties sąlygų atitiktis lizingo sutarties sąlygas nustatančioms normoms savaime nereiškia jų negaliojimo, tačiau sprendžiant dėl tokių sąlygų galiojimo būtina atsižvelgti į tai, jog tam tikrais atvejais lizingo sutarties sąlygų reglamentavimas pasižymi iš lizingo dalyko ypatumų kylančia specifika, būdinga ir pateisinama tik lizingo sutarties šalių teisėms bei pareigoms nustatyti; tokių sąlygų perkėlimas į kitokio pobūdžio sutartį gali iškreipti šios sutarties esmę, todėl turėtų būti įvertinamas sąžiningumo aspektu. CK 6.574 straipsnyje nurodyta, kad tais atvejais, kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį ir per papildomai lizingo davėjo nustatytą terminą pažeidimo nepašalina, lizingo davėjas turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti grąžinti jam sutarties dalyką ir išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Šioje normoje nustatyti lizingo davėjo teisių gynybos būdai siejami su dviem lizingo sutarties ypatumais: su įprasta lizingo dalyko savybe – nusidėvėjimu per naudojimosi laikotarpį (amortizacija), bei su tuo, kad vyraujantis lizingo davėjo interesas yra ne nuosavybės, bet finansinis. Atsižvelgiant į tai ir numatant, kad susigrąžinto lizingo dalyko likutinė vertė gali nepadengti atliktų investicijų net ir įskaičius iki sutarties nutraukimo lizingo gavėjo atliktas periodines įmokas, įstatyme įtvirtinta lizingo davėjo teisė, nutraukus sutartį, ne tik susigrąžinti daiktą, bet ir papildomai reikalauti atlyginti nuostolius, t. y. sutarties nutraukimo dėl esminio jos pažeidimo padariniai CK 6.574 straipsnyje reglamentuojami taip, kad prioritetas suteikiamas lizingo davėjo investicijoms kompensuoti, o ne nuosavybės teise turimo daikto valdymo ir naudojimosi teisėms susigrąžinti. Toks reglamentavimas atitinka lizingo sutarties esmę, tikslą, jos šalių teises ir pareigas bei lizingo dalyko ypatumus. Lizingo dalyko amortizacija yra numatoma iš anksto, šalys šią aplinkybę įtraukia į sutarties sąlygas, o lizingo gavėjas, kaip daikto naudotojas, prisiima jos padarinius, lizingo įmokomis, be kita ko, dengdamas ir mažėjančią dėl amortizacijos turto vertę. Nuo turto vertės sumažėjimo dėl amortizacijos reikia skirti jo rinkos vertės pasikeitimą, kurį sunku iš anksto prognozuoti ir kurio rizikos pasiskirstymo šalims taisyklės negali būti analogiškos daikto amortizacijos padariniams, kurie yra neišvengiami. Taigi sutartyje, kurios dalykas yra žemė, nepasižyminti lizingo dalykui būdinga amortizacija (nesusidėvinti), nustatyti analogiški lizingo sutarčiai sutarties nutraukimo padariniai gali iš esmės iškreipti sutarties šalių teisių ir interesų pusiausvyrą, reikšti vienos iš sutarties šalių teisių pažeidimą ar nepagrįstą apribojimą. Taigi tokios sąlygos, nustatytos kitoje, ne lizingo sutartyje, turėtų būti įvertintos sąžiningumo aspektu ir nustatyta, ar jos nepažeidžia vienos iš sutarties šalių teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vitrada“ bankroto administratorius v. AB „SEB lizingas“, bylos Nr. 3K-7-2/2013).

80Teisėjų kolegija nurodo, kad į šį kasacinio teismo išaiškinimą (kiek tai susiję su lizingo sutarties esme ir požymių aiškinimu) atsižvelgtina sprendžiant ne tik dėl Išperkamosios nuomos sutarties, bet ir dėl Lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių. Minėta, kad šalims sudarius Lizingo sutartį ieškovui lizingo objektas naudojimuisi verslo, ir atitinkamai naudos gavimo tikslais perduotas nebuvo. Šalims sudarius Išperkamosios nuomos sutartį, nors žemės sklypai ieškovui ir buvo perduoti naudotis, tačiau ieškovas naudos iš naudojimosi žemės sklypais iki sutarties nutraukimo negavo. Taigi ieškovas nėra pasiekęs pagrindinio lizingo sutarčiai būdingo ir lizingo gavėjui svarbaus tikslo – gauti naudos iš naudojimosi perduotu lizingo dalyku, taigi negali būti konstatuotas ir lizingo sutarčiai būdingas lizingo dalyko nusidėvėjimas dėl naudojimosi (minėta, kad dėl žemės sklypų amortizacija net nenustatinėtina), kas lemtų lizingo gavėjo pareigą dengti mažėjančią dėl amortizacijos turto vertę ir atitinkamai CK 6.574 straipsnyje nustatytų specifinių lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių taikymą ieškovui. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytą šalių teisinių santykių specifiką, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad CK 6.574 straipsnio normos, pagal kurią, nutraukus lizingo sutartį, lizingo davėjas turi būti grąžinamas į tą padėtį, kuri būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, nuostatų taikymas pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis); šalių sudarytų sutarčių nutraukimo ir dėl to kylančių teisinių padarinių sąlygos laikytinos nesąžiningomis ieškovo atžvilgiu. Nepaisant to, teisėjų kolegija nurodo, kad nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada nagrinėjamu atveju taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutą, nes tai neatitinka kasacinio teismo formuojamos praktikos, pagal kurią šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais gynybos būdais arba jos apginamos ne visiškai; jeigu asmuo praturtėja ar turtą gauna pagal įstatymą ar sutartį, toks asmuo negali būti laikomas nepagrįstai praturtėjusiu ar gavusiu turtą be pagrindo. Sutarties nutraukimo padariniai reglamentuoti CK 6.222 straipsnyje, t. y. taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D. , bylos Nr. 3K-3-593/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. Lietuvos profesinė sąjunga ,,Solidarumas“, bylos Nr. 3K-3-355/2009; 2012 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „4 vėjai ir KO“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-99/2012; kt.).

81CK 6.222 straipsnyje nustatyta, kad tais atvejais, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi; kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijams. Tais atvejais, kai sutartis nutraukta dėl vienos iš šalių kaltės – sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, reiškiančio esminį sutarties pažeidimą (CK 6.217 straipsnio 1 dalis), sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). CK 6.221 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Tais atvejais, kai sutartis nutraukiama dėl vienos iš sutarties šalių padaryto esminio jos pažeidimo, pagal sutarties nutraukimo padarinių bendrąją taisyklę vienos iš šalių reikalavimu gali būti taikoma dvišalė restitucija, t. y. šalys grąžinamos į tokią padėtį, kurioje jos buvo iki sutarties sudarymo, jeigu tai neprieštarauja sutarties esmei ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, o nukentėjusi šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, sumokėti netesybas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kavaska“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-472/2012).

82Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2010 m. gegužės 14 d. atsakovas įregistravo savo nuosavybės teises į ieškovo statytus gyvenamuosius namus; 2010 m. birželio 10 d. pranešimu nutraukė šalių sudarytas sutartis dėl ieškovo nevykdomų įsipareigojimų ir susidariusios skolos, minėta, kad sutarčių nutraukimo teisėtumas byloje nebuvo ginčijamas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas priėmė ieškovo atliktus gyvenamųjų namų statybos darbus už 6 183 500,04 Lt, o šių daiktų sukūrimą finansavo tik 3 255 203,47 Lt suma. Teisėjų kolegija atmeta kasacinio skundo argumentą, kad atsakovo įnašas faktiškai buvo didesnis – 3 390 350,04 Lt, ką faktiškai savo procesiniuose dokumentuose pripažino ieškovas. Pagal CPK 187 straipsnį šalis turi teisę pripažinti faktus, kuriais kita proceso šalis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą, tačiau teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad atsakovo faktinis įnašas buvo 3 255 203,47 Lt (dalimi lėšų buvo daromi tarpusavio mokėjimų pagal Lizingo sutartį įskaitymai bei įskaitomos sumos įmokoms pagal Išperkamosios nuomos sutartį dengti); minėta, kasacinis teismas iš naujo bylos faktų nenustatinėja, o remiasi teismų byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis, ieškovo įnašas (investuotos lėšos) – 2 859 404,70 Lt statybos darbų procese buvo įskaitomas kaip kuriamo turto vertės padidėjimas. Byloje nebuvo ginčijami faktai dėl ieškovo perduotų statybos darbų atlikimo fakto ir jų vertės. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog naujai sukurto turto vertės dalį, atitinkančią pagal sutartį numatytą ieškovo įnašo sumą, atsakovas privalo grąžinti ieškovui, yra teisinga tik iš dalies. Taikant CK 6.222 straipsnio 1 dalį ir įvertinant tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių specifiką, būtina atsižvelgti į tai, kad, bylos duomenimis, visas nekilnojamasis turtas jau yra parduotas už 3 753 000 Lt; duomenų, kad turtas būtų parduotas už nepagrįstai per mažą kainą, byloje nepateikta, ieškovas tokios aplinkybės neįrodinėjo; paties atsakovo 3 255 203,47 Lt įnašas į ieškovo vykdytą projektą ieškovo taip pat turi būti atsakovui grąžintas. Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos atveju šalių grąžinimas į tokią padėtį, kurioje jos buvo iki sutarties sudarymo, yra negalimas, prieštarautų šalių sudarytų sutarčių esmei ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių sudarytos sutartys buvo nutrauktos dėl ieškovo kaltės, tai buvo jo vykdomas projektas, taigi jam tenka ir šio projekto neįgyvendinimo rizika. Atsakovo pagrindinis tikslas ir interesas buvo finansinės naudos, kurią šis turėjo gauti finansuodamas ieškovo vykdomą projektą, gavimas, todėl, remiantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsakovas, atlikęs statybos darbų dalinio finansavimo funkciją, nutraukęs sutartinius santykius dėl ieškovo kaltės, turi teisę susigrąžinti savo finansinį įnašą ir gauti nuostolių atlyginimą bei netesybas (CK 1.5 straipsnis, 6.221 straipsnio 2 dalis, 6.222 straipsnio 1 dalis, 6.245 straipsnio 3 dalis).

83Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja atsakovo teisę susigrąžinti iš ieškovo 3 255 203,47 Lt (CK 6.222 straipsnio 1 dalis). Be to, kaip nustatyta apeliacinės instancijos teismo, per laikotarpį nuo 2009 m. spalio 31 d. iki Lizingo sutarties vykdymo pabaigos atsakovas už finansavimo paslaugos suteikimą turėjo gauti atlyginimą palūkanų forma, kurio bendra suma – 190 419,60 Lt (89 658,40 Lt + 100 761,20 Lt) (CPK 6.249 straipsnio 1 dalis). Minėta, kad atsakovui buvo perduotas nekilnojamasis turtas, kurį šis pardavė už 3 753 000 Lt. Taigi iš šios sumos turi būti atlyginamas atsakovo piniginis įnašas į ieškovo vykdytą projektą, nesumokėtos įmokos ir palūkanos, atlygintinos pagal Išperkamosios nuomos ir Lizingo sutarčių 11.2.2 punktą, ir delspinigiai, mokėtini pagal Išperkamosios nuomos ir Lizingo sutarčių 9.4, 11.2.2 punktus (CK 6.221 straipsnio 2 dalis, 6.249 straipsnio 1 dalis). Bylos duomenimis, ieškovo nesumokėti įnašai pagal sudarytas sutartis yra 126 171,21 Lt, delspinigiai – 93 533,73 Lt. Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Škotijos firma „Forthmill Limited“ v. UAB „Pakrijas“, bylos Nr. 3K-3-85/2007; išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N. v. T. M. , bylos Nr. 3K-7-304/2007; kt.), atsižvelgdama į atsakovo patirtų nuostolių dydį, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, ieškovo turtinę padėtį, sprendžia sumažinti ieškovui priklausančius mokėti delspinigius iki 46 767 Lt. Taigi nurodytų išvadų pagrindu yra apskaičiuotina ieškovui priteistina suma: 3 753 000 Lt – 3 255 203,47 Lt – 190 419,60 Lt – 126 171,21 Lt – 46 767 Lt = 134 438,72 Lt. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad likusi suma, gauta kompensavus atsakovo įnašą, palūkanas ir delspinigius, – 134 438,72 Lt grąžintina ieškovui CK 6.222 straipsnio 1 dalies pagrindu.

84Teisėjų kolegija nurodo, kad, pripažinus, jog nagrinėjamos bylos atveju nėra teisinio pagrindo taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo instituto, CK 6.240 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti palūkanas, netaikytina. Atsižvelgiant į tai, kad abi šalys yra privatūs juridiniai asmenys, nuo Lizingo sutarties nutraukimo dienos – 2010 m. birželio 10-osios iki bylos pagal ieškovo ieškinį iškėlimo teisme dienos (2011 m. gegužės 20-osios) ieškovui priteistinos 6 proc. palūkanos nuo 134 438,72 Lt sumos, t. y. 7624,33 Lt (CPK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis, 6.261 straipsnis). Nuo priteisiamos 142 063,05 Lt (134 438,72 Lt + 7624,33 Lt) sumos ieškovui priteistinos iš atsakovo 6 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

85Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytas pagrindas pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį, sumažinant ieškovui iš atsakovo priteistas sumas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kadangi šioje byloje atsakovui iš ieškovo skola nepriteisiama, o tai reiškia, kad nėra pagrindo taikyti J. D. kaip laiduotojui sutartinės atsakomybės pagal 2008 m. gegužės 19 d. ir 2008 m. liepos 23 d. laidavimo sutartis, tai teisėjų kolegija spendžia nepasisakyti dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su J. D. , kaip laiduotojo už ieškovą, atsakomybe ir šių sutarčių vykdymu, kaip ir dėl kitų argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės galutiniam šios bylos rezultatui.

86Dėl bylinėjimosi išlaidų

87Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 20,94 Lt tokių išlaidų. Atsižvelgiant į kasacinės bylos teisinį rezultatą jos priteistinos iš ieškovo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tenkintų ir atmestų reikalavimų dalis, perskirto šalių bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

88Kasatorius prašo atlyginti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme; pateikė 15 608 Lt žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantį dokumentą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nurodytas žyminis mokestis sumokėtas už trečiajam asmeniui J. D. reikštus reikalavimus, kurie šioje byloje netenkinti, sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti nurodytą kasatoriaus prašymą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

89Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

90Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį pakeisti ir išdėstyti taip:

91„Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimą.

92Panaikinti teismo sprendimo dalis, kuriomis pripažintos negaliojančiomis nuo sudarymo momento: 1) UAB „Jondras“ ir UAB „Hansa lizingas“ (dabar – UAB „Swedbank lizingas“) 2008 m. gegužės 19 d. išperkamosios nuomos sutartis Nr. LT074227; 2) trečiojo asmens J. D. ir UAB „Swedbank lizingas“ 2008 m. gegužės 19 d. laidavimo sutartis Nr. LT074227/L ir 2008 m. liepos 23 d. laidavimo sutartis Nr. LT077059/L.

93Kitą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 20 d. sprendimo dalį išdėstyti taip:

94„Tenkinti dalį RUAB „Jondras“ ieškinio atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ – priteisti ieškovui RUAB „Jondras“ (juridinio asmens kodas 124548458) iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ (juridinio asmens kodas 111568069) 142 063,05 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt du tūkstančius šešiasdešimt tris Lt 5 ct), 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos 142 063,05 Lt (vieno šimto keturiasdešimt dviejų tūkstančių šešiasdešimt trijų Lt 5 ct) sumos per laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme (2011 m. gegužės 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą RUAB „Jondras“ ieškinio dalį atmesti.

95Atmesti trečiojo asmens J. D. savarankišką reikalavimą atsakovui UAB „Swedbank lizingas“ pripažinti laidavimo sutartis niekinėmis ir negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.

96Atmesti atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį trečiajam asmeniui J. D. dėl nesumokėtų mokėjimų, delspinigių, palūkanų, turto rinkos ir neišpirktos vertės skirtumo priteisimo.

97Priteisti J. D. (asmens kodas ( - ) iš UAB „Swedbank lizingas“ (juridinio asmens kodas 111568069) 2500 (du tūkstančius penkis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų.

98Priteisti RUAB „Jondras“ (juridinio asmens kodas 124548458) iš atsakovo UAB „Swedbank lizingas“ (juridinio asmens kodas 111568069) 277,91 Lt (du šimtus septyniasdešimt septynis Lt 91 ct) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

99Priteisti į valstybės biudžetą iš UAB „Swedbank lizingas“ (juridinio asmens kodas 111568069) 3841,26 Lt (tris tūkstančius aštuonis šimtus keturiasdešimt vieną Lt 26 ct) žyminio mokesčio ir 21,78 Lt (dvidešimt vieną Lt 78 ct) dokumentų siuntimo išlaidų.

100Priteisti į valstybės biudžetą iš RUAB „Jondras“ (juridinio asmens kodas 124548458) 50,82 Lt (penkiasdešimt Lt 82 ct) dokumentų siuntimo išlaidų“.

101Priteisti J. D. (asmens kodas ( - ) iš UAB „Swedbank lizingas“ (juridinio asmens kodas 111568069) 2540 (du tūkstančius penkis šimtus keturiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

102Priteisti RUAB „Jondras“ (juridinio asmens kodas 124548458) iš UAB „Swedbank lizingas“ (juridinio asmens kodas 111568069) 207,63 Lt (du šimtus septynis Lt 63 ct) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

103Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutartimi (priimta civilinėje byloje Nr. 2-9027-661/2010) taikytas laikinąsias apsaugos priemones – 1 160 816,14 Lt dydžio areštą J. D. (asmens kodas ( - ) priklausančiam nekilnojamajam ir (ar) kilnojamajam turtui, esančiam pas J. D. arba trečiuosius asmenis, taip pat areštą J. D. priklausančioms lėšoms“.

104Priteisti iš ieškovo RUAB „Jondras“ (juridinio asmens kodas 124548458) 20,94 Lt (dvidešimt Lt 94 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

105Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.