Byla e2A-774-464/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. R., L. S. ir R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3200-614/2017 pagal ieškovų E. K., J. R., L. S. ir R. P. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai E. K., J. R., L. S. ir R. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinę prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) E. K. 2011-10-14 su atsakove BAB banku Snoras sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111014A990005; 2) J. R. 2011-03-17 su atsakove BAB banku Snoras sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110317P990009; 3) L. S. 2011-04-04 su atsakove BAB banku Snoras sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110404V990008; 4) R. P. 2011-07-08 su atsakove BAB banku Snoras sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110708K990011; 5) prašė taikyti restituciją ir pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas BAB bankui Snoras ieškovų lėšomis jų asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – ir IĮIDĮ).
  2. Ieškovų teigimu, obligacijų pasirašymo sutartis su atsakove jie sudarė panašiomis aplinkybėmis, t. y. jiems vietoje pinigų laikymo terminuotoje indėlio sąskaitoje buvo pasiūlyta sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, akcentuojant, kad obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams. Pasirašant sutartis atsakovė tinkamai neinformavo apie draudimo sąlygas obligacijoms, jiems nebuvo atskleistos visos galimos rizikos investuojant pinigus į obligacijas. Atsakovė turėjo pareigą informuoti klientus apie tuos atvejus, kai draudimo apsauga nėra taikoma. Todėl Neprofesionalaus kliento sutartyse numatyta nuostata, kad įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, laikytina klaidinančia ir neaiškia klientų atžvilgiu, nes sudaro įspūdį, kad obligacijos yra draustos.
  3. Ieškovai nurodė, jog nei vienas jų neturi specialių žinių, kurios būtų galėjusios jiems padėti savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomas draudimo apsaugos sąlygas, be to, nei vienas iš ieškovų nedirba ir anksčiau nėra dirbęs darbo, susijusio su investicijomis. Ieškovas J. R., sudarydamas obligacijų pasirašymo sutartį, buvo senyvo amžiaus, t. y. 69 metų, o vyresnio amžiaus žmonės yra labiau paveikiami spaudimo pirkti. Visi ieškovai buvo pripažinti neprofesionaliais investuotojais, todėl jiems turėjo būti taikoma didžiausia apsauga. Tai reiškia, kad nei vienas iš ieškovų pagal savo asmenines savybes negalėjo būti laikomas labiau informuotu vartotoju finansinių priemonių rinkoje, nei neprofesionalus investuotojas Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) prasme, o bankas, neteikdamas ieškovams tinkamos apsaugos, pažeidė įstatymą. Todėl atsakovės neteisėti veiksmai nulėmė ieškovų suklydimą, sudarant sandorius (CK 1.90 str.).
  4. Ieškovai pažymėjo ir tokią aplinkybę, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu Nr. 03-02 nustatė atsakovės veiklos pažeidimus ir įpareigojo juos pašalinti, tačiau bankas šių pažeidimų neištaisė ir ginčijamų sandorių sudarymo metu. Atsakovė niekur nebuvo paskelbusi pranešimo apie nustatytus jos veiklos trūkumus, pritaikytus apribojimus ir įpareigojimus, taigi nuslėpė itin reikšmingą informaciją ir tokiu būdu, panaudodama apgaulę, suklaidino ieškovus dėl savo finansinės būklės ir veiklos perspektyvų. Atsižvelgiant į tai, ieškovų sudaryti sandoriai pripažintini negaliojančiais dėl apgaulės (CK 1.91 str.).
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017-02-27 sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Priimdamas tokį sprendimą teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais analogiško pobūdžio bylose, t. y. kad asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Ši rizika Europos Parlamento ir Tarybos 1997-03-03 direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – ir Investuotojų direktyva) prasme nėra priskirta prie draudimo objektų.
  3. Teismas nesutiko su ieškovų išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma pripažinti negaliojančiomis jų sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis dėl suklydimo ir apgaulės (CK 1.90 str., 1.91 str.). Nustatė, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, taigi, ieškovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas ir tokių sutarčių jiems tinkamumą ar kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovei iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad jos neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę.
  4. Teismas padarė išvadą, kad sutartims taikytina draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (pavyzdžiui, prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminėmis sąlygomis prieš ieškovams apsisprendžiant dėl tokio pobūdžio sandorių sudarymo ar nesudarymo. Dėl to nenustatė pagrindo pripažinti, kad ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų). Ieškovai J. R., R. P. ir L. S., sudarydami Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, atsisakė pateikti duomenis apie save. Taigi bankas, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovus, negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, juo labiau kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos. Ieškovų pateikti argumentai, kaip ir Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimo Nr. 03-196 turinys, neatspindintis aktualaus laikotarpio, nepagrindžia, kad obligacijų pasirašymo sutarčių dieną bankas buvo jau nemokus.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Ieškovai J. R., L. S. ir R. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-02-27 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi, paskirstyti ir priteisti ieškovams pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas be pagrindo sprendė, kad obligacijoms Investuotojų direktyvos draudimo apsauga netaikytina. Teismo išvados nėra paremtos tiesioginėmis Investuotojų direktyvos nuostatomis bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) išaiškinimais. Pripažindamas, jog nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga netaikoma, teismas pats interpretavo ir aiškino Europos Sąjungos direktyvą, nors tik ESTT turi kompetenciją aiškinti Europos Sąjungos teisę. Nagrinėjamoje byloje svarstytina galimybė kreiptis į ESTT dėl papildomo išaiškinimo, ar draudimo apsauga obligacijoms netaikytina net ir ginčo situacijoje, kai emitentas ir investicinė įmonė sutapo, nes šiuo klausimu ESTT nėra pasisakęs.
    2. Teismas nevertino, ar atsakovės veiksmai atitiko FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytas sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015 pripažino, kad atsakovė, sudarydama obligacijų pasirašymo sutartis su neprofesionaliais investuotojais, FPRĮ 22 straipsnyje nustatytų pareigų neatliko, nors ir nurodė, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra esmingas ir lemiantis sutarties negaliojimą dėl suklydimo. Šioje byloje pripažintina, kad atsakovės veiksmai yra neteisėti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs IĮIDĮ 13 straipsnio dėl informavimo apie draudimo apsaugą pažeidimą, turėjo analizuoti, kiek neteisėti veiksmai galėjo turėti į takos ieškovų suklydimui. Privaloma pateikti informacija iš viso nebuvo atskleista, todėl aplinkybė, jog ieškovai patys neįvertino ir nesuprato rizikos, negali būti vertinama kaip pačių ieškovų neatsargumas, šalinantis atsakovės atsakomybę dėl įstatymuose numatytų pareigų nevykdymo.
    3. Teismas nepagrįstai ieškovus priskyrė vidutinių vartotojų kategorijai. Nė vienas ieškovas neturėjo specialių žinių apie siūlomus investuoti banko produktus. Vidutinio vartotojo atidumo, apdairumo ir informuotumo laipsnis turi būti vertinamas atsižvelgiant į siūlomo produkto kategoriją, o finansinių priemonių rinka yra specifinė. Vadovaujantis kasacinio teismo išaiškinimais, vidutinio vartotojo kategorijai priskirtinas asmuo negali suklysti dėl investavimo santykių esmės, t. y. gali / turi žinoti esminius skirtumus tarp indėlių ir obligacijų. Vidutinis vartotojas yra artimesnis profesionalaus kliento kategorijai, apibrėžtai FPRĮ, o visi ieškovai, sudarydami sutartis su atsakove, buvo pripažinti neprofesionaliais klientais. Teismas nevertino, kad nei vienas iš ieškovų neturi pakankamai žinių, įgūdžių ir patirties pagrįstiems investiciniams sprendimams savarankiškai priimti ir negali tinkamai įvertinti su tuo susijusios rizikos. Taip pat teismas neįvertino, kad ieškovas J. R., sudarydamas sutartį buvo 69 metų, t. y. vyresnio amžiaus, todėl turėtų būti priskiriamas labiau pažeidžiamai vartotojų kategorijai. Negalimas toks vertinimas, kad kiekvienas suaugęs ir veiksnus asmuo privalo pats suvokti visus padarinius, galinčius kilti iš investavimo. Teismas nepagrįstai vertino, kad ieškovai, neužpildydami Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo formos apie investavimo žinias, patirtį ir poreikius, turėjo suprasti, jog informacija apie draudimo apsaugos sąlygas nebus teikiama.
    4. Teismas nevertino, ar ieškovų nurodoma informacija apie Lietuvos banko nustatytus veiklos ribojimus ir teisės aktų pažeidimus, kurių atsakovė neištaisė, galima laikyti esmine informacija, nors ją žinodami ieškovai nebūtų patikėję tokią rizikingą veiklą vykdančiam bankui savo pinigų. Teismas apskritai neįvertino atsakovės tyčinių nesąžiningų veiksmų, Lietuvos bankui po 2011 metais atlikto inspektavimo nustačius, jog atsakovė veiklą vykdo rizikingai ir pažeisdama teisės aktus. Atsakovė slėpė informaciją apie tai, kad Lietuvos bankas atsakovo veikloje nustatė pažeidimus ir kad atsakovė šių pažeidimų neištaisė, t. y. panaudojo apgaulę. Dėl šių aplinkybių ieškovai negalėjo tinkamai įvertinti su investavimu į obligacijas susijusių rizikų.
  2. Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Ieškovai iki apeliacinio skundo pateikimo neargumentavo, jog tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskirtina prie draudimo objektų, kuriems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, ir nekėlė klausimo dėl papildomo kreipimosi į ESTT (CPK 306 str. 2 d.). Kasacinis teismas jau yra pasisakęs, jog banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikoma. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog lėšos, ieškovų perduotos bankui pagal obligacijų pasirašymo sutartis, nėra įsipareigojimų investuotojams draudimas objektas. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas nėra galutinė instancija, todėl kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo neprivalo. Ginčui aktualios teisės normos yra išaiškintos, o ieškovai, nurodydami galimybę kreiptis į ESTT, bando paneigti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015.
    2. Atsakovė tinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje numatytą pareigą, o ieškovai gavo reikiamą informaciją apie ginčo sandorius ir su jų sudarymu susijusias rizikas. Lietuvos apeliacinis teismas savo bylose ne kartą yra pasisakęs, kad sutartyse esančio atsakovės kliento patvirtinimo, jog šis yra susipažinęs su įsigyjamų finansinių priemonių sąlygomis, su jomis sutinka, neigimas reiškia nepagrįstą įrodinėjimo naštos perkėlimą atsakovei. Asmuo, pasirašydamas finansinių priemonių įsigijimo sutartis neįsigilinęs į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, laikytinas nepakankamai atidžiu ir rūpestingu. Ieškovų valia buvo neabejotinai nukreipta į obligacijų įsigijimą, todėl net ir pripažinus, kad atsakovė pažeidė tam tikrus FPRĮ bei susijusių teisės aktų reikalavimus, ieškovai galėtų reikalauti nebent žalos atlyginimo (FPRĮ 92 str. 2 p.).
    3. Neprofesionalus investuotojas gali būti prilyginamas vidutiniams vartotojui investavimo rinkoje. Pagal kasacinio teismo praktiką, neprofesionalaus investuotojo statusas neeliminuoja bendrųjų pareigų, tokių kaip pareiga atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jos sąlygų. Teismų praktikoje analogiškose bylose vidutinio vartotojo sąvoka yra vartojama apibūdinant neprofesionalų investuotoją, jam priimant sprendimus dėl investavimo į nesudėtingas finansines priemones, kurioms yra priskiriamos ir fiksuotų palūkanų obligacijos. Negalima teigti, jog ieškovai, nors ir būdami neprofesionalūs banko klientai, sudarydami sandorius nesuvokė sudaromų obligacijų pasirašymo esmės ir jų pagrindu įgyjamų finansinių priemonių rizikingumo. Vien aplinkybė, kad atsakovė bankrutavo, o ieškovai tikėjosi, jog tai neįvyks, nėra pakankama pripažinti buvus suklydimą.
    4. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus analogiškose bylose, vertinant veiksnaus banko kliento elgesį ir veiksmus, amžiaus ir socialinės padėties aplinkybės neturi būti suabsoliutinamos. Vertinant, ar sudarant sandorį buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Asmuo, veikdamas neapdairiai ir neatidžiai, prisiima ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Atsakovės teigimu, sudarant ginčo sandorius, jų esminiais elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas, galimybė parduoti jas anksčiau išpirkimo datos ir mokamų palūkanų dydis. Obligacijų draustumas ieškovams esmine aplinkybe tapo tik atsakovei tapus nemokia. Ieškovai turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, prieš tai laikė pinigus terminuotųjų indėlių sąskaitose, sudarydami ginčo sandorius siekė didesnės finansinės naudos.
    5. Atsakovės veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimu, nemokiu pripažinta Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimu, o bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07, todėl ieškovų teiginiai apie blogą banko finansinę būklę ginčo sandorių sudarymo metu nepagrįsti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovai faktiškai domėjosi atsakovės finansine padėtimi, todėl banko turtinė padėtis nelaikytina esmine aplinkybe, dėl kurios ieškovai galėjo būti apgauti.
  3. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Ieškovų įsigytos obligacijos nebuvo išpirktos dėl emitento bankroto, o ne dėl obligacijų platintojo veiksmų. Tuo atveju, jei bet koks kitas finansų makleris savo klientui būtų nupirkęs tokių pačių atsakovės obligacijų, po atsakovės bankroto finansų makleris nebūtų laikomas atsakingu investuotoju už tai, kad obligacijos neišpirktos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad obligacijų emitento nemokumo rizika nepatenka į Investuotojų direktyvos numatytos draudimo apsaugos taikymą, o tai, kad nagrinėjamu atveju emitentas ir investicinė įmonė sutapo, nėra teisiškai reikšminga.
    2. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurias pasirašė ieškovai, pagrindžia, kad atsakovė tinkamai supažindino ieškovus su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu ir obligacijų įsigijimo rizika. Ieškovai buvo informuoti, kad visą informaciją apie banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus, jų rizikas galima gauti bet kuriame banko aptarnavimo skyriuje, banko internetiniame puslapyje. Tiek prieš sutarčių pasirašymą, tiek ir pasirašius jas ieškovai turėjo galimybes įvertinti obligacijų ir terminuotų indėlių skirtumą, rizikas, tačiau jiems buvo aktuali tik didesnė piniginė grąža (palūkanos). Ieškovų niekas nevertė ir neskubino pasirašyti sutarčių. Esminė obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo sąlyga laikytina už obligacijas mokamos palūkanos, jų dydis, bet ne jų draustumas.
    3. Ieškovai turėjo gyvenimiškos patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus. Vien ta aplinkybė, kad tam tikros rūšies sandorio asmuo nebuvo anksčiau sudaręs, neatleidžia tokio asmens nuo pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai, pasidomėti konkretaus sudaromo sandorio galimomis teisinėmis pasekmėmis ir rizikomis.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms

  1. Apeliantų skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Investuotojų direktyvos nuostatomis bei ESTT išaiškinimais ir todėl padarė netinkamą išvadą, jog draudimo apsauga obligacijų pasirašymo sutartims nėra taikoma, nepagrįsti. Teismas skundžiamame sprendime pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kurioje kasacinis teismas, atsižvelgdamas į ESTT prejudicinio sprendimo išaiškinimus dėl Investuotojų direktyvos taikymo, jau pasisakė dėl tokių aspektų.
  2. Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones; konstatavus, kad vertybiniai popieriai (obligacijos) tebėra ieškovo sąskaitoje ir atsakovės bankroto byloje yra patvirtintas finansinis ieškovo reikalavimas, neatsiranda pagrindas vertinti, kad atsakovė negalėtų grąžinti ieškovui vertybinių popierių. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad vertybinių popierių emitento bankrotas neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (nagrinėjamu atveju – AB bankas Snoras) sutapo, taip pat nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos.
  3. Aktualiose kasacinio teismo nutartyse, kuriose teisiškai reikšmingos aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, taip pat yra nuosekliai pasisakoma, kad asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką; atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą ir vienodą teisės aiškinimą (CPK 4 str.). Todėl kasaciniam teismui pateikus būtent tokius išaiškinimus analogiškose, kaip ir nagrinėjamoje byloje, faktinėse situacijose, nurodytos nutartys tampa precedentinėmis ir privalomomis teismams, nagrinėjantiems tokius pačius klausimus. Apeliantams nenurodžius jokių aplinkybių, kodėl jų situacija turėtų būti vertinama kitaip, konstatuotina, kad pagrindo nukrypti nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nėra.
  5. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nekilo neaiškumų ir dėl ES teisės nuostatų aiškinimo, todėl kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo ES teisės aiškinimo klausimu, kaip tą savo skunde įvardijo apeliantai, pagrindo nenustatyta (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 str. 2 d.), Pažymėtina ir tokia aplinkybė, kad pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnio 3 dalį į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo gali kreiptis valstybės narės teismas, kurio sprendimas pagal nacionalinę teisę negali būti toliau apskundžiamas teismine tvarka, o Lietuvos apeliacinis teismas nėra galutinės instancijos teismas, egzistuojant procesinei galimybei teikti kasacinį skundą.

7Dėl ginčijamų sutarčių negaliojimo pagrindų

  1. Savo nesutikimą su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliantai taip pat argumentuoja tuo, kad teismas neįvertino, jog bankas neatliko privalomos pareigos tinkamai informuoti juos apie obligacijų draudimo sąlygas, kas lėmė apeliantų suklydimą, taip pat nevertino, jog bankas neatskleidė esminės informacijos apie savo finansinę situaciją ginčo sutarčių sudarymo metu, išleistuose baziniuose prospektuose nurodęs, kad nėra esminių įvykių, turinčių reikšmės vertinant emitento nemokumą, kas laikytina apgaule. Tačiau ir šie apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo priešingoms išvadoms dėl ginčo dalyko padaryti, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
  2. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, investicinių paslaugų teikimo bylose spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, yra nurodęs, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).
  3. Nagrinėjamu atveju svarbios ir kasacinio teismo bylose Nr. 3K-7-602-684/2015 ir Nr. 3K-3-7-687/2016 pateiktos išvados, kad BAB bankas Snoras, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius. Kasacinis teismas išaiškino, kad atsižvelgiant į neprofesionaliam klientui teikiamų susipažinti dokumentų (Prospekto ir Emisijos galutinių sąlygų) apimtį, juose vartojamus specifinius terminus, formalus šių dokumentų įteikimas klientui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; 2016-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016).
  4. Kita vertus, kaip pažymima Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, ne bet koks finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra pakankamas ir esminis, kad sudarytų pagrindą sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui yra būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodamas konkrečią informaciją ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014;2014-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014; 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  5. Taigi, įvertinus finansų tarpininkės elgesį pateiktos informacijos nepakankamumo kontekste bei pripažinus, jog informacija, susijusi su obligacijų draudimo apsauga, apeliantams nebuvo pakankamai aiškiai atskleista, informacijos galimo nepakankamumo faktas pats savaime dar nepatvirtina apgaulės ar pagrindo sutarčiai pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Turi būti įvertinta, ar būtent ši sąlyga dėl draudimo apsaugos lėmė apeliantų valią, t. y. ar ji buvo esminė, sudarant jiems obligacijų pasirašymo sutartis. Nagrinėjamu atveju nors obligacijų draudžiamumo aspektas apeliantams ir nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ši aplinkybė buvo apeliantams esminė, nulėmusi jų apsisprendimą sudaryti tokio pobūdžio sandorį ar jo nesudaryti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, patys apeliantai, prieš investuodami, išsamiau nesidomėjo ir banko darbuotojų neklausė apie su investavimu į obligacijas susijusias rizikas, konkrečiai – ar obligacijos yra draudžiamos.
  6. Teisėjų kolegijos neįtikina apeliantų argumentai, iš esmės reiškiantys, kad jie sudarė ginčijamus sandorius būdami klaidingai įsitikinę, jog į obligacijas investuotoms lėšoms taip pat taikytina indėlių draudimo apsauga. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi pasitikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl pačios sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).
  7. Apeliantai savo skunde taip pat teigia, kad teismas neįvertino nagrinėjamos situacijos individualumo, tačiau jokių išskirtinių faktinių aplinkybių, kurios būtų aiškiai skirtingos nuo kitose bylose jau analizuotų situacijų, jie neįvardija. Bylos duomenimis, iki ginčijamų sutarčių sudarymo apeliantai buvo sudarę su atsakove terminuotųjų indėlių sutartis (J. R. 2000 m. – 2011 m. laikotarpiu sudarė 38 sutartis, R. P. 2008 m. – 2011 m. laikotarpiu sudarė 5 sutartis), buvo sudarę mokėjimo sąskaitos sutartis, galėjo naudotis informacinėmis technologijomis, turėjo atitinkamas specialybes (J. R. – hidrotechnikas, L. S. – vadybininkė, R. P. – bitininkė), taigi akivaizdžiai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją. Apeliaciniame skunde apeliantų nurodomos aplinkybės dėl jų įgūdžių ir specialių investavimo žinių neturėjimo bei akcentuojama apelianto J. R. senyvo amžiaus aplinkybė, dėl ko jam turėtų būti taikoma didesnė apsauga, nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantai negalėjo suvokti sudaromų obligacijų pasirašymo sutarčių esmės. Teismų praktikoje jau pasisakyta tuo aspektu, kad, vertinant veiksnaus banko kliento elgesį ir veiksmus, amžiaus ir socialinės padėties aplinkybės negali būti suabsoliutinamos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-02nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-25-186/2016).
  8. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai yra neprofesionalūs investuotojai FPRĮ prasme, o pagal amžių, išsilavinimą ir kitas asmenines savybes nėra pagrindo jų neprilyginti vidutiniam vartotojui. Aktualioje kasacinio teismo praktikoje, suformuotoje civilinėse bylose Nr. 3K-7-602-684/2015, Nr. 3K-3-7-687/2016, Nr. 3K-3-12-686/2016, vidutinio vartotojo standartas nėra siejamas su specialių žinių apie finansinių priemonių rinkos produktus turėjimu. Vidutinio vartotojo standartą kasacinis teismas aiškino kaip apdairaus, atidaus žmogaus elgesį atitinkamoje situacijoje ir vertino, ar teismų nustatytos ieškovų, CK 1.90 straipsnio pagrindu ginčijusių su banku Snoras sudarytas obligacijų įsigijimo sutartis, asmeninės savybės (amžius, išsilavinimas, darbo pobūdis) bei kitos sandorio sudarymo aplinkybės leido juos priskirti vidutinio vartotojo kategorijai.
  9. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pavyzdžiui, pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui), bet nepanaikina neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pavyzdžiui, pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2014). Iš Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių dalies ,,Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ (2 p.) bei obligacijų pasirašymo sutarčių (1.22 p.), matyti, kad apeliantai, pasirašydami šias sutartis, patvirtino, jog gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, taip pat, kad yra supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes.
  10. Byloje nėra pateikta ir tokių įrodymų, kad apeliantai buvo skubinami banko darbuotojų sudaryti sutartis, kad jiems nebuvo suteikta galimybė susipažinti su pasirašomų sutarčių sąlygomis, pasidomėti apie indėlių ir obligacijų skirtumus savarankiškai arba banko darbuotojų. Atsižvelgiant į tai, kaip vidutiniams vartotojams, apeliantams turėjo būti suprantama sudaromų sutarčių esmė, tačiau net jei ir kilus neaiškumams ar klausimams, apeliantai dėl nepakankamo atidumo ir rūpestingumo nepasidomėjo dėl sudaromų sutarčių sąlygų, rizikos ir pan., tokiu būdu jie patys prisiėmė ginčo sutarčių galimų pasekmių riziką. Be to, įvertinus tai, kad apeliantai iki ginčo sutarčių sudarymo buvo sudarę terminuotųjų indėlių sutartis, t. y. turėjo investavimo patirties, net ir pirmą kartą sudarant obligacijų pasirašymo sutartis, apeliantams, kaip pakankamai atidiems ir rūpestingiems banko klientams, turėjo kilti klausimas, kodėl obligacijų atvejų mokamos didesnės palūkanos, atitinkamai turėjo būti suprantama, kad gaunat didesnę grąžą kyla ir didesnė rizika. Atsižvelgiant į nurodytą, apeliantai turėjo ir galėjo suprasti indėlių ir obligacijų sutarčių skirtingumą, įskaitytinai ir tokios finansinės priemonės, už kurios įgijimą jie gauną didesnę finansinę grąžą, nei indėlių atveju, didesnį rizikingumą.
  11. Taip pat byloje nustatyta, to neginčija ir apeliantai, jog pasirašant Neprofesionalaus kliento sutartis jie nesutiko atsakovei suteikti informaciją apie finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog tokiu atveju, kai patys apeliantai atsisako pateikti informaciją, atsakovė neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui, individualizuoti jo investavimo poreikius. Be to, kaip pirmiau minėta, obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).
  12. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai, pasirašydami ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis, suklydo dėl savo nerūpestingumo, neatidumo bei neįsigilinę į sandorio esmę, jog obligacijos nėra apdraustos pagal IĮIDĮ. Dėl to pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnio nuostatas nėra pagrindo.
  13. Aptariant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su banko apgaule kaip sandorių negaliojimo pagrindu (neatskleidžiant informacijos apie Lietuvos banko nustatytus pažeidimus bei taikytus įpareigojimus, dėl ko apeliantai negalėjo įvertinti rizikos dėl banko finansinės padėties ir jo veiklos perspektyvų, kartu ir rizikos dėl investavimo į obligacijas), svarbu pažymėti, jog Lietuvos apeliacinis teismas precedentinėse bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016; 2007-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-707-464/2017) jau yra pasisakęs, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį, remdamiesi suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turėtų įrodyti, jog bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių sudarymo metu. Apeliantų teigimu, jie nesiekė įrodyti, jog atsakovė sutarčių sudarymo dieną buvo nemoki, o įrodinėjo, kad bankas save nepagrįstai pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį banką. Tačiau minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakyta ir tokiu aspektu, kad aplinkybė, susijusi su Lietuvos banko 2011-01-18 draudimu atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotojų indėlių sutartis, pagal kurias siūlomų palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis, nėra teisiškai aktuali sprendžiant dėl banko nemokumo ginčijamų sandorių sudarymo metu, atitinkamai, nurodyti Lietuvos banko draudimai neribojo kitos banko veiklos vystymo ar siūlymo įgyti obligacijas, nurodant jų pranašumus, įskaitytinai ir didesnes, nei terminuotų indėlių atveju, palūkanas. Taigi Lietuvos banko nustatyti draudimai nepatvirtina fakto, jog bankas buvo faktiškai nemokus ir šią informaciją slėpė nuo savo klientų
  14. Antra vertus, Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016 pažymėta ir tai, kad visuomenės informavimo priemonėse buvo ne tik atsakovei naudinga informacija, tačiau ir duomenys apie banko veiklos trūkumus, ką patvirtina ir nagrinėjamos bylos atsakovės atsiliepimo į patikslintą ieškinį išdėstytos aplinkybės bei pateikti įrodymai (informacija Lietuvos banko tinklalapyje, BNS, dienraštyje „Verslo žinios“, LNK žinios ir kt.). Vadinasi, tokia informacija buvo viešai prieinama, taigi ir apeliantai turėjo galimybę susipažinti su ja bei į ją atsižvelgdami priimti atitinkamus sprendimus dėl obligacijų įsigijimo. Todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad atsakovės veiksmai, kuriais tyčia siekta suklaidinti apeliantus ir paveikti jų valią sudaryti sandorius su atsakove, nėra įrodyti, taigi nenustatytas CK 1.91 straipsnio taikymo pagrindas. Priešingai, byloje nustatytos aplinkybės teikia prielaidas labiau tikėtinai išvadai, kad tokio pobūdžio sandorių sudarymą lėmė pačių apeliantų ekonominis interesas gauti didesnę grąžą, jų didesnis pelningumas.
  15. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, faktinio ar teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ginčą spręsti taip, kaip to siekia apeliantai, nenustatė.

8Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

  1. Apeliacinio skundo netenkinant, nėra ir pagrindo priteisti apeliantams jų pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str. 1 d.).
  2. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys prašymo priteisti ir duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai