Byla e2A-225-196/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. J. ir R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1796-577/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Toresus“ ieškinį atsakovams J. J., R. K., K. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė, patikslinusi ieškinį, prašė: 1) pripažinti 2012 m. vasario 7 d. - 2012 m. vasario 11 d. įvykdytus sandorius – UAB „Toresus“ mokėjimus atsakovei J. J. negaliojančiais ir niekiniais; 2) tuo atveju, jeigu teismas laikytų, kad pinigines lėšas atsakovė J. J. gavo kaip atsakovo K. S. neturtinės žalos atlyginimą iš UAB „Toresus“ suteiktos paskolos K. S., pripažinti UAB „Toresus“ paskolos suteikimo K. S. ir skolininko K. S. neturtinės žalos atlyginimo atsakovei J. J. sandorius negaliojančiais ir niekiniais; 3) taikyti CK 6.237 straipsnio nuostatas, laikyti išmokėtus J. J. 400 000 Lt be pagrindo įgytu turtu ir grąžinti juos ieškovei; buvusio UAB „Toresus“ vadovo R. K. atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę, spręsti, kad UAB „Toresus“ neteko 400 000 Lt turto dėl jo netinkamo pareigų vykdymo; priteisti solidariai iš atsakovų J. J. ir R. K. 400 000 Lt (115 848 Eur) ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat ieškovė prašė priteisti iš atsakovų išlaidas advokato pagalbai ir kitas ieškovės byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, paaiškino, kad iškėlus BUAB „Toresus“ bankroto bylą, bankroto administratoriui iki šiol nėra perduoti UAB „Toresus“ dokumentai, dėl ko buvusiam UAB „Toresus“ vadovui K. S. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartimi buvo skirta bauda. Bankroto administratoriui išsireikalavus: banko sąskaitos išrašą; išrašus ir dokumentus apie bendrovę iš juridinių asmenų registro; pateiktas finansines ataskaitas ir kt., buvo nustatyta, jog 2012 m. vasario 7 d. UAB „Toresus“ iš A. S. gavo 950 000 Lt sumą pagal 2011 m. spalio 10 d. pirkimo - pardavimo sutartį, kuri 2012 m. vasario 7 d. – 2012 m. vasario 17 d. laikotarpiu buvo paskirstyta trims gavėjams – J. J., I. G. ir T. S.. Visi šie asmenys yra susiję: 1) J. J. yra buvusi K. S., kuris yra buvęs BUAB „Toresus“ ilgametis direktorius ir akcininkas, sutuoktinė (santuoka nutraukta Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1624-608/2009); 2) I. G. yra buvusi BUAB „Toresus“ akcininkė nuo 2011 m. gegužės 25 d. iki 2013 m. liepos 11 d. ir BUAB „Toresus“ vadovo K. S. buvusi arba esama sugyventinė; 3) T. S. galbūt yra buvusio BUAB „Toresus“ direktoriaus ir akcininko K. S. brolio G. S. ir A. S. sūnus. Atsakovei J. J. buvo išmokėta: 2012 m. vasario 7 d. – 90 000 Lt (26 065,80 Eur), 2012 m. vasario 8 d. – 90 000 Lt (26 065,80 Eur), 2012 m. vasario 9 d. – 90 000 Lt (26 065,80 Eur), 2012 m. vasario 10 d. – 90 000 Lt (26 065,80 Eur), 2012 m. vasario 11 d. – 40 000 Lt (11 584,80 Eur), iš viso 400 000 Lt (115 848 Eur). Visose mokėjimo paskirtyse nurodyta, jog mokama pagal teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1624-608/2009. Nors, pasak atsakovų, 400 000 Lt UAB „Toresus“ išmokėjo atsakovei J. J. kaip K. S. asmeninės prievolės – 400 000 Lt neturtinės žalos įvykdymą, šios lėšos iš UAB „Toresus“ buvo paskolintos K. S., o jis nurodė jam skolinamas lėšas išmokėti J. J., tačiau, ieškovo teigimu, byloje esant tik 2012 m. vasario 1 d. pakvitavimo kopijai (patvirtinta kaip neoriginalaus dokumento kopija), nesant kitų dokumentų, patvirtinančių, kad ginčo suma pervesta J. J. iš UAB „Toresus“ K. S. skolinamų lėšų, ir kad piniginės lėšos iš viso buvo paskolintos K. S., su atsakovų argumentais, kad ginčo piniginės lėšos buvo pervestos atsakovei jo nurodymu kaip neva K. S. suteikta paskola, sutikti negalima. Akcentavo, jog Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. sprendimu patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių be kita ko buvo nurodyta, kad J. J. atitenka reikalavimo teisė į UAB „Toresus“ 313 000 Lt sumai bei K. S. per 4 metų laikotarpį atlygina J. J. 400 000 Lt neturtinės žalos. Kadangi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. sprendimu nebuvo numatytas ir patvirtintas privalomas UAB „Toresus“ 313 000 Lt mokėjimas J. J., byloje nėra paskolos sutarties bei kitų įrodymų, patvirtinančių bendrovės K. S. 400 000 Lt skolinimą, nėra pagrindo spręsti, kad ginčo 400 000 Lt mokėjimai J. J. (atlikti nurodant pagrindu būtent minėtą teismo sprendimą) atlikti pagrįstai; pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnio 1 dalies nuostatas nepagrįstai išmokėtos lėšos turi būti grąžintos ieškovei. Taip pat nurodo, jog ginčijami mokėjimai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, prašo juos pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto, CK 6.66, 1.80 straipsnių pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sandorių sudarymo metu UAB „Toresus“ direktoriumi buvo atsakovas R. K., prašo jo atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę; mano, kad jis turi atsakyti solidariai su atsakove J. J..

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė ieškovei BUAB „Toresus“ iš atsakovų J. J. ir atsakovo R. K. solidariai 115 848 Eur bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. kovo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš atsakovų J. J. ir atsakovo R. K. valstybei po 1 846,13 Eur žyminio mokesčio.
  2. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 28 d. nutartimi UAB „Toresus“ iškėlė bankroto bylą. Bankroto administratorius, patikrinęs gautus dokumentus, nustatė, jog 2012 m. vasario 7 d. UAB „Toresus“ iš A. S. gavo 950 000 Lt sumą pagal 2011 m. spalio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuri iš karto 2012 m. vasario 7 d. – 2012 m. vasario 17 d. laikotarpiu buvo paskirstyta trims gavėjams - J. J., I. G. ir T. S.. Visi šie asmenys susiję: J. J. buvusi K. S., kuris buvęs BUAB „Toresus“ direktorius ir akcininkas, sutuoktinė, I. G. buvusi BUAB „Toresus“ akcininkė nuo 2011 m. gegužės 25 d. iki 2013 m. liepos 11 d.; T. S. buvusio BUAB „Toresus“ direktoriaus ir akcininko K. S. giminaitis. Atsakovei J. J. buvo išmokėta atitinkamai: 2012 m. vasario 7 d. – 90 000 Lt (26 065,80 Eur), 2012 m. vasario 8 d. – 90 000 Lt (26 065,80 Eur), 2012 m. vasario 9 d. – 90 000 Lt (26 065,80 Eur), 2012 m. vasario 10 d. – 90 000 Lt (26 065,80 Eur), 2012 m. vasario 11 d. – 40 000 Lt (11 584,80 Eur), iš viso 400 000 Lt (115 848 Eur). Visų mokėjimų paskirtyje nurodyta, jog jie atliekami pagal teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1624-608/2009. Teismas iš Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 20 d. sprendimo turinio nustatė, kad šiuo sprendimu nutraukta J. J. ir K. S. santuoka ir patvirtinta šalių sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Teismo patvirtintoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių šalys sulygo, jog po santuokos nutraukimo J. J. asmeninės nuosavybės teise atitenka 313 000 Lt reikalavimo teisė į UAB „Toresus“ (sutarties 5.2 punktas), sutarties 7 punktu K. S. įsipareigojo J. J. per ketverių metų laikotarpį atlyginti 400 000 Lt neturtinę žalą dėl santuokos iširimo. J. J. 2011 m. spalio 14 d. kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą su prašymu išduoti vykdomąjį raštą, pagal kurį ji galėtų realizuoti savo teises pateikti vykdymui bei išieškoti iš UAB „Toresus“ 313 000 Lt bei iš K. S. 400 000 Lt piniginę kompensaciją. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. spalio 14 d. nutartimi J. J. prašymo išduoti vykdomąjį raštą netenkino; dėl 313 000 Lt reikalavimo teisės į UAB „Toresus“ – motyvuodamas tuo, kad Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 20 d. sprendimu nebuvo patvirtintas UAB „Toresus“ skolos dydis ir privalomas mokėjimas, pagal patvirtintą sutartį J. J. įgijo tik teisę pareikšti reikalavimus UAB „Toresus“ neteismine ar teismo tvarka; dėl 400 000 Lt išieškojimo iš K. S. – motyvuodamas tuo, kad nėra suėjęs priverstinio vykdymo 4 m. terminas.

8Dėl CK 6.237 straipsnio taikymo

  1. Teismas, siekdamas išspręsti šalių ginčą, vertino, ar UAB „Toresus“ turėjo teisinį pagrindą atlikti ginčo mokėjimus ir pervesti 400 000 Lt atsakovei J. J..
  2. Teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog atsakovė gavo lėšas be teisinio pagrindo, turėjo įrodyti ieškovė. O atsakovė, priešingai, teigdama, kad turtas įgytas pagrįstai, turėjo pateikti įrodymus, esančius tokio turto įgijimo pagrindu (CPK 178 straipsnis). Nors ginčo mokėjimų teisinis pagrindas kildinamas iš paskolos sutarties, tačiau teismas, įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei pateiktų į bylą įrodymų visumą, sprendė, kad neturi pagrindo laikyti, jog UAB „Toresus“ suteikė paskolą K. S. ir būtent suteiktos paskolos pagrindu buvo atlikti ginčo mokėjimai J. J.. Priešingai, teismo vertinimu, tai, kad į bylą nėra pateikta paskolos sutartis; bankroto administratoriui nebuvo perduoti jokie dokumentai, kurie patvirtintų paskolos suteikimą; tai, kad atsakovo K. S. teiginius apie paskolos UAB „Toresus“ grąžinimą paneigia rašytiniai įrodymai, iš kurių matyti UAB „Toresus“ piniginių lėšų judėjimas laikotarpiu nuo ginčo mokėjimų iki bankroto bylos iškėlimo, ir jokių duomenų apie paskolos grąžinimą nėra; į bylą pateikti 2012 m. vasario 1 d. pakvitavimas ir 2012 m. sausio 31 d. K. S. prašymas neturi jokių žymėjimų, kad jie būtų buvę registruoti UAB „Toresus“, ir šie paminėti raštai neaišku dėl kokių priežasčių su kitais dokumentais administratoriui perduoti nebuvo, į bylą jie pateikti atsakovų, visiškai paneigia atsakovų paaiškinimus apie piniginių lėšų išmokėjimo pagrindą. Teismas akcentavo, jog tais atvejais, jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, įstatymas, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą, reikalauja rašytinės formos paskolos sutarties (CK 6.871 straipsnio 2 dalis). Teismas nustatė, kad byloje nėra pateiktos jokios rašytinės paskolos sutarties, patvirtinančios UAB „Toresus“ paskolos suteikimo K. S. faktą. Be to, teismo vertinimu, nesant kitų įrodymų, vien tai, kad pakvitavime nurodyta, jog neturtinė žala bus pervesta remiantis paskolos sutartimi, nesudaro pagrindo spręsti apie paskolinių santykių buvimą tarp UAB „Toresus“ ir K. S.; jokių įrodymų, kurie sudarytų pagrindą išvadai apie paskolos suteikimą, jos grąžinimo terminą, atlygintinumą ir kitų būdingų paskoliniams santykiams aplinkybių buvimą nepateikta. Teismo vertinimu, ginčo mokėjimuose nurodyta atliekamų mokėjimų paskirtis – pagal teismo sprendimą, irgi nesudaro pagrindo vertinti atliktų mokėjimų kaip bendrovės K. S. suteiktos paskolos pervedimą atsakovei. Nesant įrodymų, patvirtinančių paskolos suteikimą, atsakovų iškelta paskolos suteikimo K. S. versija gali būti vertinama tik kaip atsakovų siekis pateisinti UAB „Toresus“ be teisinio pagrindo atliktus J. J. ginčo mokėjimus. Teismo vertinimu, byloje pateiktų įrodymų visumos analizė nesudaro pagrindo spręsti apie UAB „Toresus“ paskolos suteikimą K. S., tai yra ir išvadai, kad ginčo mokėjimai atsakovei J. J. atlikti esant teisiniam pagrindui CK 6.237 straipsnio nuostatų kontekste. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Toresus“ jokie prievoliniai santykiai su J. J. nesiejo, mokėjimuose minimame teismo sprendime UAB „Toresus“ mokėti J. J. 400 000 Lt nurodymų nebuvo, todėl ieškovės reikalavimus laikė pagrįstais. Teismas nusprendė, kad atsakovė J. J. be teisinio pagrindo gautus 400 000 Lt (115 848 Eur) privalo grąžinti ieškovei.

9Dėl R. K. civilinės atsakomybės

  1. Teismas nustatė, jog ginčo mokėjimais piniginių lėšų pervedimo atsakovei metu bendrovės vadovo pareigas ėjo atsakovas R. K.. Teismas, padaręs išvadą, kad UAB „Toresus“ 115 848 Eur atsakovei pervedė be teisinio pagrindo, konstatavo, jog bendrovės vadovas R. K. elgėsi ne bendrovės interesais, nebuvo jai lojalus, elgėsi nesąžiningai, nerūpestingai, nekvalifikuotai. Nepagrįstą bendrovės lėšų pervedimą teismas vertino kaip vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimą bendrovės atžvilgiu, t. y. konstatavo R. K. neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis). Be teisinio pagrindo piniginių lėšų pervedimu bendrovei buvo padaryta 115 848 Eur žala (CK 6.249 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas R. K. atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad būtent dėl atsakovo, kaip vadovo, netinkamo pareigų vykdymo, įstatymų nesilaikymo (CK 2.87 straipsnio 1, 2 dalys, ABĮ 19 straipsnio 8 dalis, 37 straipsnis) bendrovė patyrė žalą, konstatavo ir priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų (CK 6.247 straipsnis). Teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę atsakovui R. K..

10Dėl atsakovų J. J. ir R. K. solidariosios atsakomybės.

  1. Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktinės aplinkybes, konstatavo atsakovų objektyvųjį bendrininkavimą pasekmės atžvilgiu (kiekvieno iš jų veiksmai sąlygojo žalos atsiradimą; atsakovas be įstatyminio pagrindo išmokėjo, o atsakovė priėmė be pagrindo jai sumokėtas lėšas), t. y. taikyti atsakovų solidariąją atsakomybę, ir priteisti iš atsakovų J. J. ir R. K. 115 848 Eur solidariai (CK 6.6 straipsnis).
  2. Teismas CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies pagrindu iš atsakovų J. J. ir R. K. priteisė 5 dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (115 848 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2015 m. kovo 23 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  3. Teismas, patenkinęs ieškovės ieškinio reikalavimus vienu iš pareikštų alternatyvių pagrindų, sprendė, kad kiti ieškovės nurodyti pagrindai bei su jais susijęs atsakovų prašymas taikyti senaties terminą nėra teisiškai reikšmingi, todėl dėl jų nepasisakė.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12

  1. Apeliaciniu skundu atsakovai J. J. ir R. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

13Dėl ieškiniu pareikštų reikalavimų išsprendimo

    1. Ieškovė pradiniu ieškiniu reikalavimus dėl piniginių lėšų priteisimo pareiškė atsakovams J. J. ir R. K.. Tačiau vėliau ieškovė pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo iš dalies pakeitė ieškinio pagrindą ir dalyką bei papildomai atsakovu įtraukė K. S.. Todėl patikslinto ieškinio reikalavimai nustatė bylos ribas, tačiau pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, o būtent teismas neišsprendė ieškinio pagrįstumo atsakovo K. S. atžvilgiu. Skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, ar atsakovo K. S. atžvilgiu ieškinys yra tenkinamas ar atmetamas.
    2. Skundžiamas sprendimas teisines pasekmes sukelia ne tik atsakovams, iš kurių priteistos piniginės lėšos ieškovei, tačiau ir K. S., nes skundžiamu sprendimu pripažinus, kad J. J. 400 000 Lt sumą gavo be teisinio pagrindo, K. S. kyla teisinė pasekmė – įvykdyti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. sprendimą, kuriuo jis įpareigotas J. J. sumokėti 400 000 Lt dydžio kompensaciją, nors šis asmuo laikė, kad jau yra įvykdęs savo įsipareigojimą J. J.. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu sąlygoja situaciją, kad K. S., įsiteisėjus šiam sprendimui, turės pakartotinai įvykdyti įsipareigojimą J. J..
    3. Skundžiamas sprendimas yra pagrindas naujiems teisminiams ginčams kilti, nes neišsprendus ieškinio reikalavimo atsakovo K. S. atžvilgiu, jis gali būti priverstas kreiptis į teismą dėl 400 000 Lt priteisimo iš ieškovės.
    4. Teismas pažeidė teisinių lūkesčių principą, kuris suteikia pagrįstą pagrindą tikėtis, kad vykdomi sandoriai be teisinio pagrindo nebus panaikinti.

14Dėl CK 6.237 straipsnio taikymo

    1. Šioje civilinėje byloje esančių įrodymų pagrindu konstatuotina, kad atsakovė J. J. 400 000 Lt įgijo esant teisiniam pagrindui – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. sprendimu patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, šią faktinę aplinkybę vertino kaip nereikšmingą. Taigi teismo sprendimas, kurio pagrindu J. J. įgijo reikalavimo teisę į 400 000 Lt sumą iš K. S., buvo įvykdytas pasitelkiant trečiąjį asmenį – UAB „Toresus“. Vertintina, kad paskolos dalyko perdavimas ne paskolos davėjui, o jo nurodytam trečiajam asmeniui, yra normali ir įprasta praktika, kadangi tokiu būdu išvengiama papildomų piniginių operacijų kaštų. Akivaizdu, kad juridinis asmuo, atstovaujamas R. K., be teisinio pagrindo nebūtų atlikęs mokėjimo J. J., su kuria neturėjo tiesioginių teisinių santykių. Mokėjimo paskirtyje įvardintas mokėjimo pagrindas patvirtinta aplinkybę, kad juridinis asmuo turėjo pagrindą pervesti paskolos sumą paskolos gavėjo nurodytam asmeniui. Mažai tikėtina, kad juridinio asmens vadovas turėjo galimybę sužinoti apie K. S. ir J. J. santuokos nutraukimo bylą.
    2. Byloje yra pateikti įrodymai, kurių pagrindu galima spręsti, kad tarp K. S. ir UAB „Toresus“ buvo susiklostę paskolos teisiniai santykiai. Be to, rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitos skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis). Įstatyme nedetalizuojama, kokie kiti dokumentai, be paskolos raštelio, galėtų būti prilyginami rašytinei paskolos sutarčiai. Šiuo atveju laikytina, kad paskolos sutarties sudarymą įrodo bankiniai pavedimai ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1624-608/2009 sisteminis aiškinimas, bei atsakovo K. S. patvirtinimas, kad jį siejo paskolos santykiai su UAB „Toresus“ ir jis turėjo įsipareigojimą 400 000 lt sumą grąžinti UAB „Toresus“. Pažymėtina, kad įstatymo reikalaujamos paskolos formos nesilaikymas nedaro jos negaliojančios, todėl tokio sandorio negaliojimą turi įrodyti šiuo atveju ieškovė. Nors ir teismui pripažinus, kad nurodyti teisiniai santykiai įtvirtinti nesilaikant privalomos tokiems sandoriams formos, tačiau tai nepaneigia paskolos santykių egzistavimo fakto.

15Dėl J. J. sąžiningumo

    1. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1624-608/2009 buvo nutraukta J. J. ir K. S. santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios 5.2 punkte numatyta, kad po santuokos nutraukimo J. J. asmeninės nuosavybės teise atitenka 313 000 Lt dydžio reikalavimo teisė į UAB „Toresus“, o 7 punkte numatyta, kad K. S. įsipareigoja per 4 metų laikotarpį atlyginti J. J. 400 000 Lt dydžio neturtinę žalą dėl santuokos iširimo. Ši teismo sprendimu patvirtinta taikos sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių yra pagrindas konstatuoti, kad nurodytos sutarties pagrindu atsakovė J. J. įgijo dvi savarankiškas reikalavimo teises: 313 000 Lt dydžio reikalavimo teisę į UAB „Toresus“ ir 400 000 Lt dydžio reikalavimo teisę į K. S.. Šiuo atveju, byloje esant įrodymų, kad tarp UAB „Toresus“ susiklostė paskolos teisiniai santykiai, tokį paskolos sutarties dalyko perdavimą abi šalys laikė tinkamu paskolos sutarties vykdymu, ir jų pagrindu UAB „Toresus“ atliko mokėjimus J. J., konstatuotina, kad J. J. veikė sąžiningai priimdama 400 000 Lt.
    2. Atsakovė laiko, kad K. S. įsipareigojimą jai sumokėti 400 000 Lt kompensaciją įvykdė tinkamai. Jeigu ir yra prielaidos teigti, kad UAB „Toresus“ kažkokiu būdu pažeidė kreditorių interesus ar teises paskolinant K. S. 400 000 Lt sumą, tačiau J. J., nebūdama šio juridinio asmens nei dalyviu, nei valdymo organu, neturėjo galimybės ir pareigos tikrinti sudaryto sandorio teisėtumo. Manytina, kad šioje civilinėje byloje esantys įrodymai yra pagrindas konstatuoti, kad J. J. neturi pareigos grąžinti 400 000 Lt ieškovei, nes šią sumą gavo esant teisiniam ir faktiniam pagrindui.
    3. Atsakovė J. J. yra sąžininga 400 000 Lt įgijėja, nes ji turėjo tokio dydžio reikalavimo teisę Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2009 m. liepos 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1624-608/2009 pagrindu, o už susitarimus tarp UAB „Toresus“ ir K. S. ji neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo atsakyti.

16Dėl R. K., kaip juridinio asmens vadovo, civilinės atsakomybės

    1. Skundžiamu sprendimu pernelyg išplėstos atsakovo, kaip juridinio asmens vadovo, atsakomybės ribos. Teismui padarius išvadą, kad yra pagrindas taikyti CK 6.237 straipsnį UAB „Toresus“ ir J. J. teisiniams santykiams kvalifikuoti, konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus. Vadovaujantis verslo sprendimo priėmimo ir vertinimo taisykle, nėra aišku, kokios aplinkybės suponavo teismo išvadą, kad mokėjimo atlikimas savaime laikytinas neteisėtu veiksmu, o visa mokėjimo suma prilygintina ieškovės patirtai žalai.
    2. Skundžiamas sprendimas motyvuojamas tuo, kad paskolos santykių tarp UAB „Toresus“ ir K. S. egzistavimo faktą negalima patikrinti, nes bankroto administratoriui neperduoti tai patvirtinantys dokumentai. Tačiau pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir turtą turi ne visi bet kuriuo laikotarpiui įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktas, 7 dalies 2 punktas). Tačiau šiuo atveju visos pasekmės priskirtos R. K., kuris nėjo direktoriaus pareigų bankroto bylos UAB „Toresus“ iškėlimo metu.
    3. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, pagal kurią vadovui gali kilti atsakomybė tik tuo atveju, jei bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimų teisme rezultatas bus akivaizdus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo konstatavimas ar aiškaus aplaidumo faktas.
    4. Skundžiamu sprendimu ieškinio reikalavimai tenkinti pagal deliktinės atsakomybės sąlygas, nors ieškovė nepateikė įrodymų, kurie būtų pagrindas taikyti deliktinę atsakomybę.

17Dėl solidarios atsakomybės

    1. CK įtvirtinta, kad atsakomybė yra solidari, jei visa arba konkreti žalos dalis yra priskirtina dviem ar daugiau asmenų, t. y. ne vien tuo atveju, kai nustatomas subjektyvus bendrininkavimas, bet ir tada, kai nesusiję kelių asmenų veiksmai sukelia bendrą žalą, t.y. objektyvaus bendrininkavimo atveju. Tačiau solidariosios atsakomybės taisyklė deliktinės atsakomybės kontekste taikoma tik tuo atveju, jei nėra protingo pagrindo priskirti jos atskiras dalis konkretiems asmenims. J. J. ir R. K. atsakomybės teisniai pagrindai yra iš esmės skirtingi, todėl negali būti jų atsakomybė solidarizuota.
  1. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Toresus“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, argumentais ir išvadomis. Papildomai pažymima, kad pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo ieškinio ribose, K. S. byloje buvo įtrauktas dalyvaujančiu byloje asmeniu, todėl jis turėjo ir turi visas procesines galimybes išreikšti savo poziciją nagrinėjamu klausimu. Ieškovė taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad R. K. be teisinio pagrindo išmokėjo lėšas, o J. J. iš UAB „Toresus“ nepagrįstai gavo 400 000 Lt, todėl pagrįstai taikė solidariąją atsakomybę.

18IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  2. Civilinė byla nagrinėjama atsakovų J. J. ir R. K. apeliacinio skundo ribose.

20Dėl bylos nagrinėjimo ribų pirmosios instancijos teisme

  1. Dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actiones; causa petendi). Taigi, proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad ieškinio dalykas – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Nurodant ieškinio dalyką kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti. Be to, ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis), tačiau neprivaloma savo reikalavimo teisiškai kvalifikuoti, pakanka, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų, ko ir kokia apimtimi jis prašo iš teismo, tačiau bet kokiu atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai. Civilinių teisių gynimo būdai nustatyti materialiosios teisės normose, kurios reguliuoja konkretų teisinį santykį, ir asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymuose nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo ir ieškovas gynimo būdus ar būdą gali pasirinkti savo nuožiūra bei suformuluoti savo ieškinio reikalavimą (reikalavimus). Taigi ieškinyje gali būti daugiau negu vienas susijusių savarankiškų reikalavimų (ieškinio dalykų); ieškovas, atsižvelgdamas į materialųjį teisinį reguliavimą, teismui pateikiamame ieškinyje gali nurodyti ir alternatyvius ieškinio reikalavimus, tačiau tais atvejais, kai materialiosios teisės normose nenumatyta vieno iš ieškinyje kaip alternatyvaus nurodyto gynybos būdo taikymo galimybės, tokia aplinkybė eliminuoja atitinkamo gynybos būdo pritaikymą teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012, 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014, 2015 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-644-690/2015 ir kt.).
  3. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad alternatyvių ieškovo reikalavimų esmė yra ta, kad vienas ieškinio reikalavimas pašalina kito galimybę, tačiau bet kuriuo iš jų yra siekiama apginti pažeistas ar ginčijamas asmens materialines subjektines teises arba įstatymo saugomus interesus. Alternatyvių ieškovo reikalavimų nurodymas reiškia, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, apibrėžia teisme nagrinėtino ginčo ribas tokiu būdu, kad bet kurio iš pareikštų reikalavimų patenkinimas reikštų kilusio ginčo išsprendimą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2009).
  4. Ieškovė, patikslinusi ieškinį, prašė: 1) pripažinti 2012 m. vasario 7 d. - 2012 m. vasario 11 d. įvykdytus sandorius – UAB „Toresus“ mokėjimus atsakovei J. J. negaliojančiais ir niekiniais; 2) tuo atveju, jeigu teismas laikytų, kad pinigines lėšas atsakovė J. J. gavo kaip atsakovo K. S. neturtinės žalos atlyginimą iš UAB „Toresus“ suteiktos paskolos K. S., pripažinti UAB „Toresus“ paskolos suteikimo K. S. ir skolininko K. S. neturtinės žalos atlyginimo atsakovei J. J. sandorius negaliojančiais ir niekiniais; 3) taikyti CK 6.237 straipsnio nuostatas, laikyti išmokėtus J. J. 400 000 Lt be pagrindo įgytu turtu ir grąžinti juos ieškovei; buvusio UAB „Toresus“ vadovo R. K. atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę, spręsti, kad UAB „Toresus“ neteko 400 000 Lt turto dėl jo netinkamo pareigų vykdymo; priteisti solidariai iš atsakovų J. J. ir R. K. 400 000 Lt (115 848 Eur) ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (žr. šios nutarties 1 punktą). Taip pat ieškovė prašė priteisti iš atsakovų išlaidas advokato pagalbai ir kitas ieškovės byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad UAB „Toresus“ vadovas R. K. nepagrįstai pervedė, o J. J. nepagrįstai iš UAB „Toresus“ gavo 400 000 Lt, todėl prašo šiuos pinigus priteisti (grąžinti) solidariai iš atsakovų J. J. ir R. K..
  5. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė pareiškė alternatyvius reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu ieškinio reikalavimų kvalifikavimu.
  6. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti ieškinio reikalavimai ir juos pagrindžiančios faktinės aplinkybės aiškiai apibrėžia siekiamą materialųjį teisinį rezultatą – pripažinti 400 000 Lt sumos pervedimą iš UAB „Toresus“ J. J. neteisėtu ir nepagrįstu bei grąžinti įmonei šias lėšas. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinio reikalavimus, priteisė ieškovės naudai solidariai iš atsakovų J. J. ir atsakovo R. K. 115 848 Eur (400 000 Lt). Ieškovė vieną (trečiajame) iš patikslinto ieškinio alternatyvių reikalavimų priteisti įmonei lėšas pareiškė tik atsakovams J. J. ir R. K. (žr. šios nutarties 1, 18 punktus), o K. S., nors ir įtrauktas atsakovu, tačiau jam reikalavimo ieškovė nepareiškė. Pirmosios instancijos teismas sprendė bylą patikslinto ieškinio ribose ir, patenkindamas vieną iš pareikštų reikalavimų, išsprendė bylą iš esmės (žr. šios nutarties 17 punktą). Teisėjų kolegija pažymi, kad nesant pareikšto reikalavimo atsakovui K. S., pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti klausimo dėl ieškinio reikalavimo K. S. pagrįstumo. Dėl to laikytinas nepagrįstu apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė ieškinio pagrįstumo atsakovo K. S. atžvilgiu.
  7. Nagrinėjamu klausimu pažymėtina, kad K. S. atsakovu buvo įtrauktas tik patikslintame ieškinyje, kai atsakovai J. J. ir R. K. po pradinio ieškinio įteikimo nurodė, kad 400 000 Lt, kuriuos ieškovė prašo jos naudai priteisti, J. J. gavo kaip K. S. Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 20 d. sprendimu patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių asmeninės prievolės įvykdymą, o ieškovė UAB „Toresus“ atsakovui K. S., anot atsakovų, buvo paskolinusi 400 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendė, kad nėra pagrindo spręsti apie UAB „Toresus“ paskolos suteikimą K. S.. Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Toresus“ ir atsakovę J. J. jokie prievoliniai teisiniai santykiai nesiejo, mokėjimų pavedimuose minimame teismo sprendime UAB „Toresus“ mokėti J. J. 400 000 Lt nurodymų nebuvo. Dėl to teismas padarė išvadą, kad 400 000 Lt suma atsakovei J. J. pervesta nesant teisinio pagrindo. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad J. J. be teisinio pagrindo gautus 400 000 Lt (115 484 Eur) privalo grąžinti ieškovei (CK 6.237 straipsnis). Taigi pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį taikydamas CK 6.237 straipsnio nuostatas, nes laikė išmokėtus J. J. 400 000 Lt be pagrindo įgytu turtu, taip pat taikė buvusiam UAB „Toresus“ vadovui R. K. civilinę atsakomybę, nes padarė išvadą, kad UAB „Toresus“ neteko 400 000 Lt turto dėl jo netinkamo pareigų vykdymo. Teismas, nepripažinęs UAB „Toresus“ ir K. S. paskolos teisinių santykių egzistavimo, pagrįstai nesprendė klausimo dėl kitų ieškovės pareikštų alternatyvių reikalavimų (pripažinti 2012 m. vasario 7 d. - 2012 m. vasario 11 d. UAB „Toresus“ įvykdytus mokėjimus atsakovei J. J., UAB „Toresus“ paskolos suteikimą K. S., skolininko K. S. neturtinės žalos atlyginimą atsakovei J. J. niekiniais ir negaliojančiais) pagrįstumo. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes bei į tai, kad ieškovė nepateikė apeliacinio skundo, o atsakovai nėra ieškovės atstovai, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas neišsprendė visų ieškinio reikalavimų.
  8. Apeliantų argumentai, kad sprendimas liečia K. S. teises ir pareigas ir dėl to jis yra neteisėtas, nepagrįsti. Kaip minėta, K. S. byloje buvo įtrauktas atsakovu (CPK 41 straipsnio 1 dalis). Patikslintas ieškinys jam buvo išsiųstas, 2015 m. lapkričio 30 d. teismui jis pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimas atsakovo K. S. prašymu jam buvo įteiktas viešo paskelbimo būdu, taigi jis turėjo teisę pateikti apeliacinį skundą (CPK 5 straipsnio 1, 3 dalys, 305 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje duomenų, jog K. S. buvo apribotos CPK 42 straipsnyje nurodytos šalių teisės, nėra. Taigi jei ieškinio reikalavimai ar pirmosios instancijos teismo sprendimas liečia K. S. teisėtus interesus, teisės juos ginti šios bylos nagrinėjimo metu tiek pirmosios instancijos teisme, tiek teikiant apeliacinį skundą minėtam atsakovui nebuvo apribotos. Priešingai, iš bylos nagrinėjimo duomenų matyti, kad jam buvo suteiktos visos CPK numatytos galimybės apginti savo teises ir įstatymo saugomus interesus (CPK 42 straipsnis, 305 straipsnis). Šiame kontekste atmestini kaip teisiškai nereikšmingi apeliantų argumentai, susiję su K. S. interesų pažeidimu, nes jų ginti apeliantams apskritai nėra pavesta (CPK 51, 56 straipsniai, 302 straipsnis), o pats atsakovas K. S. apeliacinio skundo nepateikė.
  9. Nurodytų argumentų pagrindu spręstina, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė bylą patikslinto ieškinio ribose, o apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus ieškinio reikalavimus ir (ar) pažeidė atsakovo K. S. interesus, laikytini nepagrįstais.

21Dėl įrodymų vertinimo

  1. Nagrinėjamoje byloje argumentą dėl netinkamo įrodymų vertinimo apeliantai grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas, jų nuomone, netinkamai įvertino byloje pateiktus mokėjimų pavedimus, kurių paskirtyse nurodyta, kad pinigai J. J. pervesti pagal teismo sprendimą Nr. 2-1624-608/09, nepalygino iš šios įrodinėjimo priemonės gautų duomenų su atsakovų paaiškinimais, taip pat su įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1624-608/2009, patvirtintos sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių nurodyta sąlyga, kad K. S. įsipareigoja J. J. sumokėti 400 000 Lt neturtinę žalą, su pačių atsakovų nuoseklia pozicija dėl paskolos santykių tarp UAB „Toresus“ ir K. S. buvimu, taip pat nustatyta pinigų pervedimo atsakovei J. J. aplinkybe. Šie argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
  2. Pirmosios instancijos teismas vertino tiek atsakovų nurodytus, tiek kitus bylos įrodymus, taigi atsižvelgė į jų visetą ir padarė išsamiai motyvuotas išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių įrodytinumo. Apeliantai nurodo, kad nors ir nėra pateiktos UAB „Toresus“ ir K. S. rašytinės paskolos sutarties, tačiau atsižvelgus į tai, kad UAB „Toresus“ vadovas negalėjo žinoti apie K. S. ir J. J. santuokos nutraukimo bylą, apie tai, kad įmonės vadovas be teisinio pagrindo neatliktų mokėjimo pavedimų iš įmonės lėšų, taip pat įvertinus kitus byloje esančius įrodymus, teismas turėjo padaryti išvadą apie UAB „Toresus“ ir K. S. paskolos santykių buvimą.
  3. Pagal CK 6.871 straipsnio 2 dalį juridinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Nagrinėjamu atveju byloje nei paskolos sutartis, nei raštelis, nei kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nepateiktas. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovės bankroto administratoriui nebuvo perduoti jokie dokumentai, kurie patvirtintų paskolos suteikimą. Teismas taip pat vertino į bylą pateiktus 2012 m. vasario 1 d. pakvitavimą ir 2012 m. sausio 31 d. K. S. prašymą, kurie neturi jokių žymėjimų, kad jie būtų buvę registruoti UAB „Toresus“, taip pat pažymėjo, kad šie paminėti raštai neaišku dėl kokių priežasčių su kitais dokumentais administratoriui perduoti nebuvo (jie buvo pateikti tik šios bylos nagrinėjimo metu). Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia UAB „Toresus“ paskolos suteikimo K. S. (CPK 185 staipsnis).
  4. Apeliantų teiginys, kad UAB „Toresus“ vadovas negalėjo žinoti apie K. S. ir J. J. santuokos nutraukimo bylą, kad įmonės vadovas be teisinio pagrindo neatliktų mokėjimo pavedimų iš įmonės lėšų, kad atsakovas K. S. patvirtino, kad jį ir UAB „Toresus“ siejo paskolos teisiniai santykiai, nereiškia paskolos santykių egzistavimo, o UAB „Toresus“ buhalterės ir K. S. pasirašytas 2012 m. vasario 1 d. pakvitavimas, kuriame nurodyta, kad J. J. 400 000 Lt bus pervesta iš UAB „Toresus“ atsiskaitomosios sąskaitos, remiantis paskolos sutartimi, ir K. S. 2012 m. sausio 31 d. prašymas pagal paskolos sutartį Nr. 2012/1 pervesti į J. J. sąskaitą (kurie neturi jokių žymėjimų, kad jie būtų buvę registruoti UAB „Toresus“, žr. šios nutarties 26 punktą), nereiškia paskolos suteikimo. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovai neįrodė K. S. ir UAB „Toresus“ paskolinių teisinių santykių, yra motyvuota ir padaryta nepažeidžiant įrodymų vertinimo taisyklių, o apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimą reglamentuojančios proceso teisės normos.
  5. Nustačius, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia UAB „Toresus“ paskolos suteikimo K. S., taip pat tai, kad UAB „Toresus“ finansinių įsipareigojimų J. J. neturėjo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai neįrodė aplinkybių, patvirtinančių atsakovei J. J. pervestų lėšų gavimo pagrindą. Taigi UAB „Toresus“ J. J. pervedus 400 000 Lt, atsakovei J. J. juos gavus, ji įgijo turtą be teisinio pagrindo ir tai yra pagrindas reikalauti jį grąžinti (CK 6.237 straipsnio 1 dalis).
  6. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo apeliantės J. J. iš ieškovės gautus pinigus kaip gautą turtą be pagrindo. Pažymėtina, kad pinigų pervedimo atsakovei aplinkybė byloje nustatyta ir neginčijama, o apeliantai neįrodė, kad šiuos pinigus ji gavo teisėtai.

22Dėl J. J. pareigos grąžinti be pagrindo įgytą turtą

  1. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tokia situacija, kai asmuo, be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Apeliantai teigia, kad atsakovė J. J. laikytina sąžininga 400 000 Lt įgijėja, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo šių pinigų priteisti ieškovės naudai.
  2. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė be teisinio pagrindo iš UAB „Toresus“ gavo 400 000 Lt. Todėl nepaisant atsakovės J. J. sąžiningumo ar nesąžiningumo, šie pinigai grąžintini ieškovei.
  3. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino nepagrįstą turto gavimą reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju jos yra taikytinos ir nenukrypo nuo šių normų aiškinimo ir taikymo klausimais suformuotos kasacinio teismo praktikos.

23Dėl R. K. atsakomybės

  1. Įstatyme ir teismų praktikoje pripažįstamos civilinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos yra neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246–6.249 straipsniai). Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti taip pat būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2012). Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012).
  2. CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.87 straipsnio 1–4 dalyse. Jose nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba jį naudoti asmeninei naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo.
  3. Ieškinio reikalavimas atlyginti žalą atsakovui R. K., kaip buvusiam UAB ,,Toresus“ vadovui, grindžiamas tuo, kad jis pažeidė vadovo pareigą išimtinai veikti įmonės interesais, ir taip padarė žalą bendrovei. Ieškovė nurodė, kad atsakovas R. K., būdamas įmonės vadovu aktualiu laikotarpiu, atsakovei J. J. iš įmonės atsiskaitomosios sąskaitos be jokio teisėto pagrindo pervedė įmonės lėšas. Iš ieškinio pateiktų įrodymų matyti, kad iš įmonės sąskaitos apeliantei J. J. buvo pervesta: 2012 m. vasario 7 d. – 90 000 Lt (26 065,80 Eur), 2012 m. vasario 8 d. – 90 000 Lt (26 065,80 Eur), 2012 m. vasario 9 d. – 90 000 Lt (26 065,80 Eur), 2012 m. vasario 10 d. – 90 000 Lt (26 065,80 Eur), 2012 m. vasario 11 d. – 40 000 Lt (11 584,80 Eur), iš viso 400 000 Lt (115 848 Eur).
  4. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad UAB „Toresus“ 400 000 Lt (115 848 Eur) atsakovei pervedė be teisinio pagrindo, konstatavo, jog bendrovės vadovas R. K. elgėsi ne bendrovės interesais, nebuvo jai lojalus, elgėsi nesąžiningai, nerūpestingai, nekvalifikuotai. Nepagrįstą bendrovės lėšų pervedimą teismas vertino kaip vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimą bendrovės atžvilgiu, t. y. konstatavo R. K. neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis). Be teisinio pagrindo piniginių lėšų pervedimu bendrovei buvo padaryta 115 848 Eur žala (CK 6.249 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas R. K. atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad būtent dėl atsakovo, kaip vadovo, netinkamo pareigų vykdymo, įstatymų nesilaikymo (CK 2.87 straipsnio 1, 2 dalys, ABĮ 19 straipsnio 8 dalis, 37 straipsnis) bendrovė patyrė žalą, konstatavo ir priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos ir atsakovo neteisėtų veiksmų (CK 6.247 straipsnis). Teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę atsakovui R. K..
  5. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių teismų išvadų pagrįstumo, atkreipia dėmesį į tai, kad kai ieškiniu reikalaujama bendrovės vadovui atlyginti žalą, padarytą bendrovei sudarytais sandoriais, teismas, be kita ko, turi patikrinti, ar tokie sandoriai sudaryti bendrovei prisiimant įprastą jos veikloje ūkinę komercinę riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Remiantis teismų praktikoje pripažįstama verslo sprendimų priėmimo taisykle (angl. business judgment rule), preziumuojamas vadovų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-648/2013; 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). Taikant tokį verslo sprendimų teisminio peržiūrėjimo standartą, bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimai teisme paprastai turi būti grindžiami analize, ar priimdami verslo sprendimus bendrovės vadovai vykdė pareigą identifikuoti galimas rizikas pagal tikėtinos naudos ir galimos žalos bei jos atsiradimo tikimybės santykio įvertinimą. Šiame vertinime turi būti paisoma ir žalos išvengimo, sumažinimo ir amortizavimo kaštų. Tuo atveju, jei teisme vertinant verslo sprendimų riziką taikant nurodytus dėmenis nepaneigiama šių asmenų veikimo bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais prezumpcija, net ir verslo sprendimai, kurie visuomet vertinami jau ex post, sukėlę nuostolių, negali būti pripažįstami bendrovės valdymo organų narių veiksmų neteisėtumo faktu kaip jų civilinės atsakomybės sąlyga. Išimtis – kai sprendimai priimami pažeidžiant įstatymus ar bendrovės įstatus. Bendrovės vadovui kils atsakomybė tik tuo atveju, jei bendrovės vadovo veiksmų teisėtumo (neteisėtumo) vertinimų teisme rezultatas bus akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimo konstatavimas ar aiškaus aplaidumo faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015).
  6. Šioje byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas R. K. pervedė atsakovei J. J. 400 000 Lt jo vadovaujamos įmonės UAB „Toresus“ lėšų neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo (neturėdamas UAB „Toresus“ ir J. J. sutartinius santykius pagrindžiančių dokumentų, teismo įpareigojimo ar kitų dokumentų, galinčių pagrįsti, kad UAB „Toresus“ turėjo 400 000 Lt dydžio prievolę J. J.), yra akivaizdus vadovo ūkinės komercinės rizikos protingumo peržengimas ir (ar) aiškaus aplaidumo faktas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo R. K. deliktinės atsakomybės neeliminuoja atsakovų atsikirtimuose nurodytos aplinkybės, jog R. K. J. J. įmonės lėšas pervedė kaip UAB „Toresus“ K. S. suteiktą paskolą.
  7. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo R. K. veiksmų neteisėtumo, netinkamai įvertinęs byloje esančius duomenis, padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog R. K., pervesdamas J. J. 400 000 Lt, buvo nesąžiningas, aplaidus ir nerūpestingas. Anot apeliantų, pirmosios instancijos teismas minėtą išvadą padarė dėl to, jog paskolos santykių tarp UAB „Toresus“ ir K. S. egzistavimo fakto negalima patikrinti, nes bankroto administratoriui nebuvo perduoti tai patvirtinantys dokumentai. Apeliantai akcentavo, kad pareigą perduoti administratoriui įmonės dokumentus turi ne visi bet kuriuo laikotarpiu įmonei vadovavę ar jos akcininkais buvę asmenys, o tik paskutiniai bendrovės valdymo organai. Nagrinėjamu atveju UAB „Toresus“ bankroto bylos iškėlimo metu apeliantas R. K. nebuvo šios įmonės vadovu.
  8. Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės vadovui deliktinė atsakomybė dėl įmonei padarytos žalos gali būti taikoma dviem savarankiškais pagrindais – CK 2.87 straipsnio pagrindu prieš bendrovę (išvestinė atsakomybė akcininkams ir kreditoriams), ir ĮBĮ 8 straipsnio pagrindu išvestinė atsakomybė bendrovės kreditoriams, jeigu bendrovei esant nemokiai, vadovas neinicijavo bankroto bylos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015). Šioje byloje sprendžiamas apelianto atsakomybės klausimas pagal CK 2.87 straipsnį, todėl kas buvo įmonės vadovu bankroto bylos iškėlimo metu nėra reikšminga aplinkybė. Konstatavus, kad R. K. be teisinio pagrindo (neturėdamas UAB „Toresus“ ir J. J. sutartinius santykius pagrindžiančių dokumentų, teismo įpareigojimo ar kitų dokumentų, galinčių pagrįsti, kad UAB „Toresus“ turėjo 400 000 Lt dydžio prievolę J. J.) pervedė įmonės lėšas ir nustačius, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovė neteko 400 000 Lt, apeliantui R. K., kaip buvusiam ieškovės vadovui, taikytina civilinė atsakomybė.
  9. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs teismas pagrįstai taikė atsakovui R. K. civilinę atsakomybę, nes nustatė neteisėtus jo veiksmus, žalos faktą ir dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Kaltė šiuo atveju preziumuojama, o apeliantas minėtos prezumpcijos nenuginčijo.

24Dėl atsakomybės rūšies

  1. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovai bendrais veiksmais padarė 400 000 Lt žalą, todėl sprendė kad ieškovės naudai solidariai ši suma priteistina iš atsakovų J. J. ir R. K.. Apeliantai nesutinka su solidariosios atsakomybės taikymu ir nurodo, kad J. J. ir R. K. atsakomybės teisiniai pagrindai skiriasi, todėl, jų nuomone, jų atsakomybė negali būti solidarizuota. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliantų argumentu ir sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas solidariąją atsakomybę taikė netinkamai.
  2. Nagrinėjamu atveju dėl apelianto R. K. neteisėtų veiksmų ieškovė neteko 400 000 Lt (115 848 Eur). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 2.87 straipsnio 1 ir 2 dalimi, faktiškai taikė vadovui deliktinę atsakomybę, tačiau vertintina, kad apelianto R. K. atsakomybė yra subsidiari reikalavimui grąžinti be pagrindo įgytą turtą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.245 straipsnio 5 dalis).
  3. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas šią sumą solidariai iš atsakovų R. K. ir J. J. kaip ieškovei padarytą realią žalą, neįvertino ir nenustatė atsakovės J. J. realių galimybių ir ketinimų grąžinti visą ar bent dalį šios sumos, o nuo tinkamo šios aplinkybės nustatymo priklauso apelianto R. K. civilinės atsakomybės taikymo apimtis. Pažymėtina, kad vadovo atsakomybė yra subsidiari įmonei (šiuo atveju bankrutavusiai bendrovei, kuri atstovauja kreditorių interesams), todėl jis atsako tokia apimtimi, kiek prievolės nevykdo tiesioginis skolininkas (nagrinėjamu atveju atsakovė J. J.) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015; 2017 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-313/2017).

25Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

  1. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.), todėl kitų apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentų teismas plačiau nenagrinėja dėl jų teisinio neaktualumo sprendžiamiems klausimams.

26Dėl procesinės bylos baigties

  1. Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė solidariąją atsakomybę, todėl sprendimas keistinas, priteisiant ieškovės BUAB „Toresus“ naudai iš atsakovės J. J. 115 848 Eur, 5 procentų metines procesines palūkanas, iš atsakovo R. K. subsidiariai kartu su J. J. 115 848 Eur, 5 procentų metines procesines palūkanas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

27Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

  1. Apie šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme duomenų nėra.
  2. Ieškinį patenkinus, iš atsakovų valstybės naudai priteistinas 1845,13 Eur žyminis mokestis už ieškinį (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės J. J. atžvilgiu ieškinys tenkintas, o atsakovo R. K. atžvilgiu ieškinys tenkintas iš dalies (konstatuota subsidiari, o ne solidari atsakomybė), proporcingai atmestų ir patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, valstybės naudai iš atsakovės J. J. priteistina 1 383,85 Eur, o iš atsakovo R. K. – 461,28 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
  3. Apie šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme duomenų nėra, todėl jos neatlygintinos (CPK 98, 178 straipsniai).

28Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

29Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

30„Ieškinį tenkinti iš dalies.

31Priteisti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Toresus“ (j. a. k. 125916614) naudai iš atsakovės J. J. (a. k. ( - ) 115 848 (šimtą penkiolika tūkstančių aštuonis šimtus keturiasdešimt aštuonis) Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. kovo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

32Priteisti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Toresus“ (j. a. k. 125916614) naudai iš atsakovo R. K. (a. k. ( - ) subsidiariai kartu su atsakove J. J. (a. k. ( - ) 115 848 (šimtą penkiolika tūkstančių aštuonis šimtus keturiasdešimt aštuonis) Eur, 5 procentų metines procesines palūkanas nuo 115 848 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. kovo 23 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

33Priteisti valstybės naudai iš atsakovės J. J. (a. k. ( - ) 1 383,85 Eur (tūkstantį tris šimtus aštuoniasdešimt tris eurus 85 ct) žyminio mokesčio.

34Priteisti valstybės naudai iš atsakovo R. K. (a. k. ( - ) 461,28 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt vieną eurą 28 ct) žyminio mokesčio.

35Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartimi atsakovų J. J. (a. k. ( - ) ir R. K. (a. k. ( - ) turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki sprendimo visiško įvykdymo, o sprendimą įvykdžius, panaikinti“.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Ieškovė, patikslinusi ieškinį, prašė: 1) pripažinti... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7.
    1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d.... 8. Dėl CK 6.237 straipsnio taikymo
      1. Teismas,... 9. Dėl R. K. civilinės atsakomybės
          10. Dėl atsakovų J. J. ir R. K.... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 12.
          1. Apeliaciniu skundu atsakovai 13. Dėl ieškiniu pareikštų reikalavimų išsprendimo
              14. Dėl CK 6.237 straipsnio taikymo
                  15. Dėl J. J. sąžiningumo
                    16. Dėl R. K., kaip juridinio asmens vadovo, civilinės... 17. Dėl solidarios atsakomybės
                        18. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 19. Dėl bylos nagrinėjimo ribų
                        1. Pagal Lietuvos... 20. Dėl bylos nagrinėjimo ribų pirmosios instancijos teisme
                            21. Dėl įrodymų vertinimo
                            1. Nagrinėjamoje byloje... 22. Dėl J. J. pareigos grąžinti be pagrindo įgytą... 23. Dėl R. K. atsakomybės
                                24. Dėl atsakomybės rūšies
                                1. Nagrinėjamoje byloje... 25. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
                                    26. Dėl procesinės bylos baigties
                                    1. Atsižvelgiant į... 27. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
                                      1. Apie... 28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 29. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 19 d. sprendimą ir jo... 30. „Ieškinį tenkinti iš dalies.... 31. Priteisti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės... 32. Priteisti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės... 33. Priteisti valstybės naudai iš atsakovės J. J. (a. k.... 34. Priteisti valstybės naudai iš atsakovo R. K. (a. k. 35. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartimi atsakovų