Byla 2A-89-798/2018
Dėl obligacijų sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų P. T., A. B., E. B., A. S., A. S., S. B., B. B.–J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2397-614/2017 pagal ieškovų P. T., A. B., E. B., A. S., A. S., S. B., B. B.–J. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankas SNORAS dėl obligacijų sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami pripažinti negaliojančiomis: 1) P. T. 2011-07-08 ir 2011-09-06 su atsakovu sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110708P990008 ir Nr. FO20110906P990001; 2) A. B. 2011-04-01, 2011-06-09, 2011-07-08, 2011-07-15 ir 2011-10-12 su atsakovu sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110401V99007, Nr. FO20110609V990004, Nr. FO20110708V990020, Nr. FO20110715V990006 ir Nr. FO20111012V990019; 3) E. B. 2011-07-15 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110715V990010; 4) B. B.-J. 2011-05-16 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO 20110516S990008; 5) A. S. 2011-05-17 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110517K990001; 6) A. S. 2011-06-07 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110607K99003; 7) S. B. 2011-06-08 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110608K990004; ir taikyti restituciją – pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas BAB bankui „Snoras“ ieškovų lėšomis jų asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ.
  2. Nurodė, kad ieškovams sudarant ginčijamas sutartis, informacija jiems buvo teikiama žodžiu, tačiau jiems nebuvo atskleistos visos galimos rizikos investuojant pinigus į obligacijas, o realiai ieškovams nebuvo įteikti sutarčių priedai, jie tik pasirašė vietose, kuriose jiems nurodė banko darbuotojai ir perskaityti visos pateiktos informacijos būtų fiziškai neįmanoma dėl didžiulės dokumentų apimties (daugiau kaip 80 puslapių). Sudarant ginčo sutartis, atsakovas turėjo pareigą, kuri kildinama iš IĮIDĮ, aiškiai ir suprantamai informuoti esamus ir būsimus indėlininkus, investuotojus apie draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, draudimo objektą, bei draudimo atvejus. Pažymėjo, kad svarbu tai, jog nei vienas iš ieškovų neturi specialių žinių, kurios būtų galėjusios jiems padėti savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas, be to, nei vienas iš ieškovų nedirba ir anksčiau nėra dirbęs darbo, susijusio su investicijomis. Ieškovų turimas išsilavinimas yra visiškai nesusijęs su finansais, ekonomika ar teise, t.y. P. T., A. S. ir E. B. turi techninį išsilavinimą, o A. S. turi tik vidurinį išsilavinimą ir nėra įgijusi jokios specialybės. Taip pat dalis ieškovų sudarydami obligacijų pasirašymo sutartis buvo senyvo amžiaus, t.y. P. T. – 64, A. B. – 61, A. S. – 63 metų amžiaus, o vyresnio amžiaus žmonės yra labiau paveikiami spaudimo pirkti. Be to, visi ieškovai buvo pripažinti neprofesionaliais investuotojais, todėl jiems turėjo būti taikoma didžiausia apsauga. Tai reiškia, kad nei vienas iš ieškovų, pagal savo asmenines savybes, negalėjo būti laikomas labiau informuotu vartotoju finansinių priemonių rinkoje, nei neprofesionalaus investuotojas FPRĮ prasme, o bankas neteikdamas ieškovams tinkamos apsaugos pažeidė įstatymą. Įstatyminis reguliavimas, ginčo sutarčių sudarymo metu, nebuvo pakankamai aiškus, kad ieškovai neturėdami teisinių žinių galėtų savarankiškai jį suprasti. Be to, ieškovai turėjo būti ypatingai apdairūs bei atsargūs ir suvokti, jog bankas (atsakovas) tinkamai nevykdo įstatyme jam nustatytų pareigų. Ieškovai pažymi, kad 2011 sausio 18 d. Lietuvos Banko valdybos nutarimu Nr. 03-02 atsakovo veikloje buvo nustatyti pažeidimai. Tačiau atsakovui pateikti nurodymai mažinti veiklos riziką buvo ignoruojami arba vykdomi formaliai, iš esmės nekeičiant veiklos pobūdžio. Tai reiškia, kad Lietuvos Banko nustatyti pažeidimai nebuvo ištaisyti ir ginčijamų sandorių sudarymo metu. Šie nurodymai, laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos atsakovas privalėjo informuoti tiek viešai, tiek individualiai kiekvieną obligacijų sutartį su banku ketinantį sudaryti klientą, nes tai turėjo lemiamą reikšmę apsisprendžiant dėl sandorio sudarymo. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nuslėpė itin reikšmingą informaciją ir tokiu būdų (panaudodamas apgaulę) suklaidino ieškovus dėl savo finansinės būklės ir veiklos perspektyvų. Pripažinus sutartis negaliojančiomis turėtų būti taikoma restitucija. Pritaikius restituciją, ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos yra laikytinos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose ir yra laikytinos indėlių draudimo objektu, todėl įvykus draudiminiam įvykiui – banko „Snoras“ bankrotui, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas (b. l. 1–8, 1 t., b.l. 197-210, 2 t.).
  3. Atsakovas BAB bankas SNORAS atsiliepimuose prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
  4. Paaiškino, kad ieškovai su atsakovu banku Snoras ar kitais bankais buvo sudarę terminuoto indėlio sutartis. Turėdami patirties anksčiau sudarant terminuotojo indėlio sutartis, ieškovai neabejotinai turėjo suvokti, jog sandorį jie sudaro būtent dėl obligacijų, bet ne dėl terminuoto indėlio padidėjimo, ir sąmoningai sutiko prisiimti su tuo susijusią riziką, tikėdamiesi gauti didesnę piniginę grąžą. Pažymėjo, kad ieškovai, pasirašydami ginčijamą sutartį, sutiko su sutarties sąlygomis, pasirašė, kad sąlygos jiems buvo išaiškintos ir su jais aptartos. Bazinio prospekto 1.3.1 punkte nurodyta, kad atsakovo nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais, kas iš esmės atitinka atsakovo nemokumo riziką. Taip pat šiame prospekte, kuris viešai paskelbtas interneto puslapyje www.snoras.com, yra pastaba, kad investuotojas, prieš priimdamas sprendimą dėl investavimo, turi susipažinti su jo sąlygomis. Be to reklaminės skrajutės buvo stovuose kiekvienoje banko klientų vadybininko darbo vietoje ir kiekviename banko taupomajame skyriuje, t. y. buvo laisvai prieinamos kiekvienam banko klientui, net nemokančiam naudotis kompiuteriu ar neturinčiam galimybės nuolatos naudotis interneto ryšiu. Taip pat ieškovas galėjo konsultuotis su atsakovo darbuotojais. Nei aptarnavimo sutartyje, nei obligacijų pasirašymo sutartyje nėra teigiama, jog atsakovo vertybiniai popieriai yra draudžiami indėlių draudimu. Atsakovo teigimu, teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Ieškovai nepateikė jokių duomenų apie fizinių ar protinių sugebėjimų sumažėjimą sandorio sudarymo metu. Taip pat ieškovai patvirtino ginčijamus sandorius, kai teismas patvirtino ieškovų kreditorinius reikalavimus Snoro bankroto byloje, ieškovai šios nutarties neskundė, atitinkamai pripažino, kad kreditorinis reikalavimas kildinamas iš obligacijų pasirašymo sutarčių ir jos nėra sudarytos dėl suklaidinimo (b.1. 119-127, 1 t., b.l. 1- 5, 3 t.).
  5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, – valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose nesutiko su pareikštu ieškiniu, prašė ieškinį atmesti ir patikslintą ieškinį atmesti ir nurodė iš esmės tapačius atsakovo argumentams motyvus.
  6. Nurodė, kad reikalavimas pripažinti sutartį negaliojančia nepagrįstas, nes ieškovai buvo sudarę terminuoto indėlio sutartis ir turėjo suprasti obligacijų pasirašymo sutarties formos ir turinio skirtumus. Tai, kad ginčo sutartimi įgyjama atsakovo finansinė priemonė nėra draudžiama indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovai nepagrįstai teigia suklydęs. Ieškovų suklydimą realiai sąlygojo ne atsakovo nuslėpta ar netinkamai atskleista informacija, o įstatymo nežinojimas. Pažymėjo, kad ieškovų niekas nevertė skubėti pasirašyti sutarties, jie turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarties sąlygomis iki jų pasirašymo. Atsakovas atskleidė ieškovams su sutarties sudarymu susijusią riziką. Taigi, atsakovo veiksmuose nebuvo apgaulės ir atsakovo darbuotojai ieškovo nesuklaidino. Be to ieškovo prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms (b. l. 80–91, 1 t., 261-262, 2 t).

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus, o į bylą nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą (CPK 178 str.). Ieškovai P. T. (inžinierius), A. B. (buhalterinis išsilavinimas, E. B. ir A. S. turi aukštąjį išsilavinimą. S. B. yra vadybininkė, jos įsilavinimas aukštesnysis. Iš bylos dokumentų matyti, kad visi ieškovai turėjo gyvenimiškos patirties sudarydami ginčijamus sandorius. Nors ieškovai nurodė, kad neturi investavimo patirties, didžioji jų dalis iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną investicinį sandorį (obligacijų, akcijų ir kt.). Ieškovė B. B.-J. buvo sudariusi su AB banku „Snoras“ mokėjimo sąskaitos sutartį. Ieškovai turėjo galimybę naudotis interneto ryšiu (nuolat internetu naudotis galimybės neturėjo tik A. S.). Bylos duomenys leido daryti išvadą, kad visi ieškovai atitiko vidutinio vartotojo kategoriją, taigi, ieškovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą.
  3. Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė atsakovui BAB bankui „Snoras“ sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodė, jog bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiškė, jog bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus kaip antai didesnes palūkanas. Teismas nesirėmė ieškovų informacijos žinių portaluose atspaudais kaip neabejotinos informacijos šaltiniu, vertino šią informaciją kaip nuomonę. Kitų neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų ieškovų nurodytas aplinkybes ir banko nemokumą anksčiau nei nurodyta bankroto byloje, į bylą nebuvo pateikta, o ieškovų teiginiai daugiau deklaratyvūs. Teismas pažymėjo, kad ieškovai įsigijo banko obligacijas iš obligacijų emisijos banko Snoras Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr.1, 2, 4, 5, 7, 9, 11, 12, kurios buvo išleistos pagal obligacijų programą, patvirtintą LR Vertybinių popierių komisijoje 2010-07-01 ir 2011-06-15. Teismo vertinimu, ieškovų nurodyti argumentai nėra pakankami spręsti apie banko nemokumą ginčo sutarčių sudarymo metu. Argumentai, kad bankas skleidė informaciją žiniasklaidoje apie gerą savo finansinę padėtį ar reklamą taip pat nebuvo lemiami nes teismų praktikoje nurodoma, kad bet kuriam vidutiniam vartotojui (ieškovai pagal bylos medžiagą tokiais laikytini) turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jo pardavėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių. Lankstinukuose buvo nurodyta, jog išsamią informaciją apie indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą galima rasti interneto svetainėje www.iidraudimas.lt, apie Snoro banko obligacijas – banko tinklapyje www.snoras.lt. Ieškovai turėjo galimybes pasinaudoti ir internetu. Teismo vertinimu, būtent ieškovams kilo pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovai įrodinėdami apgaulės faktą, buvo melagingi.
  4. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 konstatavo, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas.
  5. Byloje teismas nenustatė aplinkybių, jog atsakovas skatino savo darbuotojus aiškinti klientams, kad jo platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu, tikino apie obligacijų draustinumą ar banko veiklos stabilumą, pelningumą. Teismas konstatavo, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovai buvo suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovų apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamų sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str., o ieškovai, sudarydami ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jo sukeliamas pasekmes ir riziką.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Apeliaciniame skunde ieškovai P. T., A. B., E. B., A. S., A. S., S. B., B. B.–Jonaitienė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) P. T. 2011-07-08 ir 2011-09-06 su atsakovu sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110708P990008 ir Nr. FO20110906P990001; 2) A. B. 2011-04-01, 2011-06-09, 2011-07-08, 2011-07-15 ir 2011-10-12 su atsakovu sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110401V99007, Nr. FO20110609V990004, Nr. FO20110708V990020, Nr. FO20110715V990006 ir Nr. FO20111012V990019; 3) E. B. 2011-07-15 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110715v990010; 4) B. B.-J. 2011-05-16 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO 20110516S990008; 5) A. S. 2011-05-17 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110517K990001; 6) A. S. 2011-06-07 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110607K99003; 7) S. B. 2011-06-08 su atsakovu sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110608K990004; ir taikyti restituciją – pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas BAB bankui „Snoras“ ieškovų lėšomis jų asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Apeliantai negali sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, kuria remiantis, teismas konstatavo, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis netaikytinas Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga. Susiklosčius tokiai situacijai, kai bankas tapo nemokus (bankrutavo), yra neteisinga vienareikšmiškai teigti, kad bankrutavo vertybinių popierių emitentas, kadangi šiuo atveju taip pat bankrutavo ir investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį.
    2. Pirmosios instancijos teismo išvados nėra paremtos tiesioginėmis Investuotojų direktyvos nuostatomis (direktyvoje nėra nuostatų, tiesiogiai nurodančių, jog apsauga netaikoma tuo atveju, kai investicinė įmonė ir emitentas yra tas pats asmuo). Teismas, pripažindamas, jog nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga netaikoma, pats interpretavo ir aiškino Europos Sąjungos direktyvą, o teismo išvados taip pat nėra paremtos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais, nors šis vienintelis turi kompetenciją aiškinti Europos Sąjungos teisę. Draudimo apsaugos sąlygos obligacijoms nebuvo ir nėra tokios aiškios, kad jomis galima būtų remtis be teisės aktų aiškinimo. Neaiškumai galėjo būti pašalinti Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau - ESTT). Kaip matyti iš 2013 m. gruodžio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-553/2013, kuria buvo kreiptasi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, aptariamos situacijos teisinis vertinimas nebuvo aiškus ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui ir būtent tai jis siekė išsiaiškinti kreipdamasis į ESTT.
    3. Ieškovai pareikštu ieškiniu siekė parodyti, jog atsakovas netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytas pareigas aiškiai ir suprantamai atskleisti neprofesionaliam investuotojui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius. Šie neteisėti veiksmai lėmė, jog sudarant sutartis buvo suklysta dėl sandorių esmės, t.y. dėl obligacijoms taikomos draudimo apsaugos.
    4. Apelianto manymu, teismas neanalizavo atsakovo veiksmų, ar jis suteikė ieškovams visą, išsamią ir aiškią informaciją apie obligacijas.
    5. Teismas nepagrįstai pareigą sužinoti apie obligacijoms taikomas draudimo sąlygas perkėlė neprofesionaliems investuotojams (ieškovams), nepaisant to, jog nei pačioje obligacijos sutartyje, nei kartu su obligacijų sutartimi pateiktuose dokumentuose nebuvo aiškiai nurodyta, jog ieškovų įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga.
    6. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai ieškovus priskyrė vidinio vartotojo kategorijai, be to nepagrįstai sprendė, kad draudimo apsauga ieškovams nebuvo svarbi aplinkybė sudarant sutartį. Klaidingai įvertino ir apeliantų lūkesčius sudarant ginčijamus sandorius. Pažymi, jog apeliantai teigė, kad jiems svarbiausia buvo pinigų saugumas, o ne kuo didesnė finansinė nauda. Taigi, teismo išvada, kad pinigų saugumas nėra susijęs su investicijų draudimu yra visiškai nepagrįsta, tuo labiau, kad nei teisinio nei ekonominio išsilavinimo ginčijamų sandorių metų apeliantai neturėjo ir tikėjo, kad jų investicijos bus saugios. Atsakovo pateikta informacija nebuvo aiški, o ja remdamiesi neprofesionalūs investuotojai negalėjo tinkamai suvokti galimų padarinių rizikos.
    7. Ieškovų nuomone, teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, ieškovai nesuteikė informacijos apie investavimo patirtį. Ši aplinkybė niekaip negalėjo eliminuoti atsakovo pareigos aiškiai išaiškinti visas su investavimu į obligacijas susijusias rizikas.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas BAB bankas SNORAS prašo atmesti skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
  4. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu pagrindinius motyvus:
    1. Ieškovai nepagrįstai nurodo, kad Teismas neturėjo teisės pats aiškinti Investuotojų direktyvos neva tai yra išimtinė ESTT teisė. Teismas aiškindamas Investuotojų direktyvą vadovavosi atitinkamais LAT išaiškinimais. LAT nurodė, kad banko išleistoms obligacijoms neatitiko indėlio apibrėžties, todėl joms netaikytina indėlių draudimo apsauga. Taip pat atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad investicinė rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl draudimo išmoka nemokėtina.
    2. Vertindamas ieškovų asmenines savybes (amžių, patirtį sudarant terminuotųjų indėlių sandorius), įskaitant sveikatos būklę, teismas pagrįstai laikė ieškovus atitinkančius vidutinio vartotojo standartą.
    3. Pažymi, kad obligacija laikoma nesudėtinga finansine priemone, dėl kurios Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 10 dalyje nurodytos investicinės paslaugos gali būti teikiamos nesurinkus informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje bei nevertinant, ar ši finansinė priemonė yra tinkama klientui.
    4. Ieškovai neįrodė, nei kad atsakovas jį suklaidino, nei kad nuslėpė svarbias sutarties aplinkybes. Priešingai, atsakovo į bylą pateikti įrodymai patvirtina aplinkybes, jog bankas įvykdė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnyje numatytą pareigą, o ieškovas gavo reikiamą informaciją apie ginčo sutartį ir su ja susijusias rizikas. Net jei būtų įrodyta, jog ieškovas nesusipažino su pirmiau minėtais dokumentais arba jų negavo, tai turėtų būti vertinama išimtinai kaip pačio ieškovo aplaidumas, neatidumas, už kurį pagal CK 1.90 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus visą atsakomybę turėtų prisiimti ne bankas, o ieškovas.
    5. Ieškovai tik abstrakčiai nurodo, kad Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime Nr.03-2 konstatuoti teisės aktų pažeidimai ir banko veiklos trūkumai bei nustatyti veiklos ribojimai ir įsipareigojimai pašalinti trūkumus, reiškia, kad banko finansinė padėtis buvo bloga, ir jei Ieškovai būtų apie tai informuoti, jie Obligacijų sutarčių nesudarytų. Ieškovai neįrodė ne tik banko nemokumo, tačiau nepateikė įrodymų net ir apie tai, kad banko būklė Obligacijų sutarčių a Prospektų metu neatitiko banko viešai skelbiamos.
    6. Ieškovas neįrodė nė vienos iš aplinkybių, galinčių pagrįsti ginčo sutarties pripažinimą negaliojančia dėl suklydimo ar apgaulės.
  5. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, – VĮ „Indėlių ir investavimo draudimas“ prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 111-116, 3 t.).
  6. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu pagrindinius argumentus:
    1. Ieškovų apeliaciniame skunde išdėstytas argumentas, jog turi būti taikomas draudimas Ieškovų įsigytoms obligacijoms, prieštarauja IĮIDĮ, Investuotojų direktyvai bei suformuotai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.
    2. Ginčijamos Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 papunktyje įtvirtinta, kad ieškovai buvo supažindinti su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, su jomis sutiko. Taigi, ieškovai buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant į obligacijas, ir supranta jų padarinius, o sutarties sąlygos atitinka ieškovų valią.
    3. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje ,,Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai‘‘ ieškovai savo parašu patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei kitus nurodytus dokumentus, įskaitant ir veiksmų, kurių Bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Ieškovai, pasirašydami Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje, patvirtino gavę šiuos dokumentus, o objektyvių duomenų, paneigiančių tokią išvadą (dokumentų gavimą), nepateikė.
    4. Nagrinėjamoje byloje ieškovai negali teigti buvę suklaidinti dėl įstatyme nustatytos indėlių draudimo išimties netaikymo sutartimi įsigyjamoms obligacijoms. Įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo sankcijų ir nepateisina įstatymų reikalavimo nevykdymo. Atsižvelgiant į tai, įstatymo nežinojimas negali būti laikomas esminiu suklydimu.
    5. Vien ta aplinkybė, kad tam tikros rūšies sandorio asmuo nebuvo iki tol sudarinėjęs, neatleidžia tokio asmens nuo pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai, pasidomėti konkretaus sudaromo sandorio galimomis teisinėmis pasekmėmis ir rizikomis. Juolab, kad dalis ieškovų turėjo ir investavimo į obligacijas, akcijas patirties.
    6. Ieškovai pareiškė kreditorinius reikalavimus Banko bankroto byloje, t.y. pripažino buvus sudarytomis ir galiojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis, tokiu būdu neteko teisės šiuos sandorius ginčyti.

10Teismas

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
  2. Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus. Pažymėtina ir tai, jog CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-607/2007, 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-426/2005), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (lot. de novo).

13Dėl faktinių aplinkybių

  1. Ieškovas P. T. ir atsakovas 2011-07-08 sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110708P990008, pagal kurią ieškovas už 183035,92 Lt įsigijo 1831 vnt. 100 LT nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-08-02 (b.1. 18, 1 t.). 2011-09-06 ieškovas sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110906P99001, pagal kurią už 199998,60 Lt įsigijo 2000 vnt. 100 LT nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 2,5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2013-09-09 (b.1. 16, 1 t.).
  2. Ieškovė A. B. ir atsakovas 2011-04-01 sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110401V990007, pagal kurią ieškovė už 16989,69 Lt įsigijo 170 vnt. 100 LT nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-04-27 (b.1. 35, 1 t.). 2011-06-09 sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110609V990004, pagal kurią ieškovė už 8996,70 Lt įsigijo 90 vnt. 100 LT nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-07-05 (b.1. 35, 1 t.). 2011-07-08 ieškovė su atsakovu sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110708V990020, pagal kurią ieškovė už 5298,15 Lt įsigijo 53 vnt. 100 LT nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-08-02 (b.1. 36, 1 t.). 2011-07-15 ieškovė su atsakovu sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110715V990006, pagal kurią ieškovė už 14496,62 Lt įsigijo 145 vnt. 100 LT nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-08-02 (b.1. 37, 1 t.). 2011-10-12 ieškovė su atsakovu sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111012V990019, pagal kurią ieškovė už 1099,89 Lt įsigijo 11 vnt. 100 LT nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4,5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-11-05 (b.1. 33, 1 t.).
  3. Ieškovas E. B. ir atsakovas 2011-07-15 sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110715V990010, pagal kurią ieškovas už 9997,67 Lt įsigijo 100 vnt. 100 LT nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 5 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-08-02 (b.1. 40, 1 t.).
  4. Ieškovė B. B.-J. ir atsakovas 2011-05-13 sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110516S990008, pagal kurią ieškovė už 49993,35 Lt įsigijo 500 vnt. 100 LT nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-06-01 (b.1. 42, 1 t.).
  5. Ieškovas A. S. ir atsakovas 2011-05-17 sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110517K990001, pagal kurią ieškovas už 49993,35 Lt įsigijo 500 vnt. 100 LT nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-06-01 (b.1. 52, 1 t.).
  6. Ieškovė A. S. ir atsakovas 2011-06-07 sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110607K990003, pagal kurią ieškovė už 4998,17 Lt įsigijo 50 vnt. 100 LT nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-07-05 (b.1. 61, 1 t.).
  7. Ieškovė S. B. ir atsakovas 2011-06-08 sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110608K990004, pagal kurią ieškovė už 29988,99 Lt įsigijo 300 vnt. 100 LT nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4 proc. metine palūkanų norma, obligacijų išpirkimo data – 2012-07-05 (b.1. 72, 1 t.).
  8. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovei AB bankas SNORAS; administratoriumi paskyrė N. H. C..

14Dėl ieškovo priskyrimo vidutinio vartotojo kategorijai

  1. Ieškovų nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jie priskirtini prie vidutinių vartotojų kategorijos investavimo produktų rinkoje, atmestinas, kadangi kasacinio teismo analogiškose bylose yra išaiškinta, jog ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) prasme, o pagal amžių, išsilavinimą ir kitas asmenines savybes jie prilygintini vidutiniams vartotojams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).

15Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl suklydimo kriterijų (CK 1.90 straipsnis)

  1. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmęs pats, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jam tenka rizika suklysti (CK 1.90 str.5 d.).
  2. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.).
  3. Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014; 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje S Nr. 3K-3-265/2014; ir kt.).
  4. CK 1.90 straipsnyje ir nurodytoje teismų praktikoje suformuluoti kriterijai, reikšmingi sprendžiant, ar sandoris sudarytas dėl esminio suklydimo. Pagal šiuos kriterijus vertinamos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, atskleidžiančios, ar sandoris iš tikrųjų buvo sudarytas dėl ginčijančios sandorį šalies (ieškovo) esminio suklydimo.

16Dėl ieškovo suklydimo įsigyjant obligacijas

  1. Didžioji dalis finansų tarpininko profesinės veiklos reikalavimų įtvirtinta Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. balandžio 21 d. direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų Nr. 2004/39/EC (MiFID) įgyvendinančiame Finansinių priemonių rinkų įstatyme ir jo įgyvendinamuosiuose nacionalinės teisės aktuose. Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus.
  1. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje S. Nr. 3K-3-265/2014; 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014). Tačiau ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją gali būti pagrindu sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.
  2. Nustatyta, kad Obligacijų pasirašymo sutarties 1.22 punktu ieškovai, kaip investuotojai, o ne kaip indėlininkai, patvirtino, kad buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes; taip pat, jog buvo susipažindinti su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutiko. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punktu ieškovai patvirtino, jog gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, kuris yra skirtas supažindinti banko klientus ir potencialius klientus su finansinių priemonių esme bei joms būdingomis rizikomis (b. l. 28-29, 49-50, 62-63, 1 t., 41-50, 51-60, 61-70, 2 t.). Pagal Aprašymo 8 punktą, investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Taigi, ieškovai patvirtino raštiškai, kad esminė informacija dėl įsigyjamos finansinės priemonės jiems buvo pateikta. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Prospektas ir Galutinės sąlygos yra nemažos apimties dokumentai, surašyti naudojant specifinius terminus, o Aprašas skirtas ne konkrečiai obligacijoms, bet pateikia abstraktų įvairių finansinių priemonių apibūdinimą, todėl atsakovas neatliko pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius.
  1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovai suklydo dėl obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygų, t. y. jie buvo įsitikinęs, kad obligacijoms galioja draudimo apsauga (CK 1.90 str.). Taikant CK 1.90 straipsnį būtina nustatyti, kad asmuo (ieškovas) suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).
  1. Byloje nustatyta, jog ieškovai turėjo terminuotųjų sutarčių sudarymo patirtį, buvo sudaręs eilę terminuotojo indėlio sutarčių. Ieškovai, sudarydamas terminuotojo indėlio sutartis nesudarinėjo Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių, o įsigydama obligacijas ieškovas P. T. 2011-07-08 sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. P9942419 (b. l. 28-29, 1 t.), ieškovė A. B. 2011-04-01 sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9924266 (b. l. 41-50, 2 t.), ieškovas E. B. 2011-07-15 Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. V9942857 (b. l. 51-60, 2 t.), ieškovė B. B.-Jonaitienė 2011-05-13 Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. S9932785 (b. l. 49-50, 1 t.), ieškovas A. S. 2011-05-17 Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K9932880 (b. l. 61-70, 2 t.), ieškovė A. S. 2011-06-07 sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K9934422 (b. l. 62-63, 1 t.), ieškovė S. B. 2011-06-08 sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. K9934478 (b. l. 71-80, 2 t.). Obligacijos pasirašymo sutarties apimtis (vienas lapas) yra ženklai mažesnė už terminuotojo indėlio sutartį. Šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovams terminuotojo indėlio sandorio forma ir turinys buvo žinomi, todėl jie galėjo atskirti minėtą sutartį nuo obligacijų pasirašymo sandorio formos bei turinio. Objektyvių priežasčių, dėl kurių ieškovai galėjo neįžvelgti skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų įsigijimo sutarties, byloje nenustatyta. Priešingai, obligacijų pasirašymo sutartyje vartojama sąvoka „INVESTUOTOJAS“ iš esmės skiriasi nuo terminuotojo indėlio sutartyje vartojamos sąvokos „INDĖLININKAS“. Šios aplinkybės galėjo sukelti ieškovams abejonių dėl sudaromo sandorio, tačiau, kaip teisingai nurodo atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą, ieškovai ieškinį dėl ginčo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis teismui pateikė praėjus daugiau nei dviem metams po bankroto bylos iškėlimo atsakovui. Šios aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog ieškovų apsisprendimo sudaryti ginčo sutartį ar jos nesudaryti nenulėmė banko obligacijų draudžiamumo aspektas.
  2. Nors ieškovai yra senyvo amžiaus, neturi ekonominio išsilavinimo, ,,piniginių lėšų saugumą“ suprato kaip pinigų taupymo priemones be jokios rizikos juos prarasti, pažymėtina, jog asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Taigi, ieškovai, neatsižvelgiant į tai kiek jiems metų, kokia jų profesija, išsilavinimas ir pan. laisva valia prisiėmė teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį. Byloje nenustatyta bei nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių ieškovų neveiksnumo ginčijamų sandorių sudarymo metu (CPK 178 str.). Nustatyta, jog ieškovai P. T., B. B.-J. ir A. S. nepateikė bankui informacijos apie save, be kita ko, apie savo investavimo patirtį, tuo tarpu kliento aptarnavimo sutartyje paryškintu šriftu įrašytas įspėjimas apie tai, kokios pasekmės kils, jeigu klientas pateiks apie save nepakankamai informacijos, t. y. bankas neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo klientui. A. B., E. B., A. S. ir S. B. pateikdami duomenis nurodė, kad turi pradinių žinių apie investavimą. Taigi, bankas, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovus, negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013).
  3. Pažymėtina ir tai, jog tikslui saugiai banke laikyti santaupas banke įgyvendinti buvo ir yra skirta terminuotojo indėlio sutartis, kurią ieškovai galėjo arba sudaryti, tačiau jie rizikavo ir sudarė kitokį sandorį (obligacijų), kuris juos sudomino, galimai dėl tuo metu mokėtų didesnių palūkanų dydžio, jų išpirkimo termino ir pan. Šiuo atveju atsakovas bankrutavo ir ieškovui teko rizika, susijusi su ginčijamu sandoriu, todėl nėra teisėto pagrindo pripažinti, kad ieškovams buvo suklaidinta dėl sandorio esmės. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybę dėl obligacijų sandorio sudarymo atveju, dėl mokamų didesnių palūkanų, nei terminuoto terminuotojo indėlio sandorio sudarymo atveju, ieškovai turėjo įvertinti ne tik naudos, bet rizikos aspektu. Įrodymų, kad atsakovo darbuotojai primygtinai reikalavo, jog ieškovai nedelsiant, nesusipažinusi su sutarčių sąlygomis pasirašytų ginčijamas sutartis, byloje nėra; taip pat byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog atsakovas sudarė kliūtis ieškovams konsultuotis su profesionalais: kitais bankais, teisininkais, ekonomistais ir kt. investuotojais, specialistais ir kt. arba privertė ginčijamą sutartį sudaryti (CPK 178 str.). Nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki atsakovo nemokumo konstatavimo ieškovams buvo pakankamai laiko tinkamai įgyvendinti savo teises, t. y. pasidomėti (įvertinti) apie savo sudarytą sandorį ir/ar jį nutraukti, tačiau jie šiomis teisėmis nepasinaudojo. Taigi, ieškovų nesupratimą arba klaidingą suvokimą lėmė ne banko neteisėti veiksmai, bet pačių neatidumas ir nerūpestingumas.
  4. Pagal ginčijamo sandorio sudarymo metu galiojusio, nuo 2010 m gruodžio 31 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d., Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, atsakovų obligacijos nėra draudimo objektas. Įstatymo nežinojimas negali būti laikomas esminiu suklydimu, teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011).

17Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu

  1. Apeliantai skunde nurodė, kad atsakovas, platindama obligacijas, save pristatinėjo kaip patikimą, pelningai veikiantį ir augantį banką (akcentavo, jog bankas yra išrinktas geriausiu Lietuvoje), bet nuslėpė informaciją apie tai, jog Lietuvos bankas atsakovo veikloje nustatė pažeidimus ir šių pažeidimų atsakovas neištaisė iki pat bankroto paskelbimo. Tuo tarpu prospektuose atsakovas nurodė, kad esminių įvykių, susijusių emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento nemokumą, nėra. Apeliantų nuomone yra pagrindas ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.91 straipsnį, kaip sudarytas dėl apgaulės, nes atsakovas nuslėpė esmines aplinkybes, kuriomis remiantis ieškovai galėjo tinkamai įvertinti su investavimu į obligacijas susijusias rizikas.
  2. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą bei aktualią teismų praktiką, nurodytus apeliantų argumentus atmeta. Pažymėtina, jog atsakovo veiklos trūkumai buvo viešai paskelbti dar 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko tinklapyje, todėl, jeigu priežiūros institucijos tam tikrų pažeidimų banko veikloje nustatymas iš tikrųjų būtų itin svarbus ieškovams, jų valiai dėl sutarčių su šiuo banku sudarymo susiformuoti, šia informacija jie galėjo pasidomėti ir ją gauti dar iki apsilankymo atsakovo banke. Bet kaip jau buvo nustatęs apygardos teismas apeliantai (ieškovai) atsakovo banką AB Snoras pasirinko iš esmės net neanalizuodami jo faktinės turtinės padėties, todėl apeliantų skunde esantys pareiškimai apie tai, kad jeigu jie būtų žinoję apie bankui priežiūros institucijos pateiktas pretenzijas, jie nebūtų sudarę su banku ginčo sutarčių, laikytini deklaratyviais.
  3. Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina ir tai, kad analogiško pobūdžio byloje yra suformuota Lietuvos apeliacinio teismo praktika (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016, 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-890/2016) jau buvo išaiškinta, jog vien aplinkybė, kad bankas Snoras po apeliantų akcentuojamo Lietuvos banko nutarimo platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime nepagrindžia pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas, be to, bet kuriam vidutiniam vartotojui yra aišku, kad prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, nepasikliauti vien tik reklamoje, spaudoje esančiais duomenimis. Remiantis tuo, kas išdėstyta, akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais ir pagal CK 1.91 straipsnį.

18Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms

  1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiai bylai aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kasacinis teismas, įvertinęs ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-671/13, nurodytas aplinkybes, jau išaiškino, kad kompensacija pagal Investuotojų direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis), tačiau kompensacija pagal Direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Savo ruožtu aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neleidžia teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Apibendrindamas pirmiau nurodytus argumentus, kasacinis teismas pripažino, kad tai, jog nagrinėjamu atveju vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas Snoras) sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (šiuo atveju obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.
  2. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir konstatuodamas, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga ieškovų obligacijoms netaikytina, ne pats interpretavo Investuotojų direktyvos nuostatas, bet vadovavosi šiam ginčui aktualia, pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, savo ruožtu ieškovų skunde išreikštas bendras nesutikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, įvertinusio ESTT prejudicinį sprendimą, pateiktais išaiškinimais dėl emitento ir investicinės įmonės sutapimo nereikšmingumo ginčo klausimui, nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir (ar) nepagrįstu, o taip pat nėra pagrindas pakartotinai kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nes šiuo atveju prejudiciniame sprendime nurodyti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 analizuoti išaiškinimai yra pakankami, o aktualios ginčo klausimui Investuotojų direktyvos nuostatos laikytinos aiškiomis.
  3. Pažymėtina, kad dėl kreipimosi į ESTT nereikalingumo analogišku apeliaciniame skunde keliamam klausimu jau ne kartą buvo pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-601-236/2017; kt.).
  4. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  5. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pagal Europos Žmogaus Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotus principas pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; vis dėlto teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr., pvz., Ruiz Torija v. Spain, no. 18390/91, 9 December 1994, par. 29–30). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

19Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

20Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai