Byla 2-1343-241/2016

Dėl 2016 m. kovo 29 d. bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio vystymo grupė“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio svečių namai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio svečių namai“ skundą dėl 2016 m. kovo 29 d. bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio vystymo grupė“ kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Pareiškėja UAB „Senamiesčio svečių namai“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti neteisėtais ir panaikinti 2016 m. kovo 29 d. BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ kreditorių susirinkimo nutarimus, įpareigoti bankroto administratorę UAB „Versluva“ šaukti kreditorių susirinkimą ir jame svarstyti klausimą dėl turto pardavimo tvarkos bei kainų nustatymo.

5Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – laikinai sustabdyti 2016 m. kovo 29 d. BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ kreditorių susirinkimo nutarimo vykdymą ir uždrausti BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ priklausančio turto – 4998/10000 dalies buto, esančio Vyturių g. 14-1, Palangoje, pardavimą iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje.

6Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, todėl pareiškėjos skundo patenkinimo atveju ateityje kiltų teisminiai ginčai ir įmonės patirtų nuostolių dėl atlikto turto vertinimo ir pardavimo kaštų.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 21 d. nutartimi netenkino pareiškėjos UAB „Senamiesčio svečių namai“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

9Teismas vertino, kad pareiškėjos išdėstyti argumentai, jog gali išaugti bankrutavusios įmonės nuostoliai, jei bus nesustabdytos šios procedūros ir neišspręsti klausimai dėl parduodamo bankrutavusios įmonės nekilnojamojo daikto naudojimosi tvarkos bei turtinių teisių į žemės sklypą, ant kurio stovi parduodamas nekilnojamasis daiktas, nesudaro pagrindo taikyti prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, nes pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų motyvų, kodėl nurodomi kaip būtini nekilnojamojo turto vertę padidinantys veiksmai negali būti atliekami, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Be to, pareiškėja nenurodė, kokiu būdu ir kokiomis lėšomis nurodyti veiksmai galėtų būti atlikti, nedeklaravo jokio savo asmeninio intereso ir siekio tokius veiksmus atlikti. Pažymėjo, kad pareiškėja skundė ir ankstesnius kreditorių susirinkimo nutarimus, susijusius su šio vienintelio turimo nekilnojamojo turto pardavimu, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi skundus atmetė, ši nutartis yra įsiteisėjusi.

10Teismas atkreipė dėmesį, kad UAB „Senamiesčio vystymo grupė“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartimi, o 2011 m. lapkričio 1 d. nutartimi atsakovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Ginčo turtas yra pardavinėjamas kelerius metus, jo parduoti nepavyko, nes neatsirado pirkėjų. Civilinėje byloje Nr. 2-2760-553/2015 buvo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas jokių konkrečių turto pagerinimo priemonių nesiūlė ir nebuvo jokių nutarimų, kurių pagrindu bankroto administratorius galėtų atlikti pareiškėjo nurodytus veiksmus. Iš pateikto skundo turinio teismas nustatė, kad pareiškėja vėl pakartojo tuos pačius argumentus dėl būtinybės pagerinti parduodamą turtą, tačiau tokių veiksmų įgyvendinimo realumo neįrodinėjo bei nepateikė teismui jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog egzistuoja reali grėsmė galimai jam palankaus teismo sprendimo įvykdymui. Todėl teismas vertino, kad nėra pagrindo spręsti, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių palankaus teismo sprendimo atveju jo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidarytų nebeįmanomas.

11III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

12Pareiškėja UAB „Senamiesčio svečių namai“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra prevencinės, siekiant užkirsti nuostolių bankrutuojančiai bendrovei atsiradimą.
2. Skundu dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų pareiškėja gina ne savo asmeninį interesą, o visų bankrutavusios įmonės kreditorių interesus, kadangi ginčijamas kreditorių nutarimas yra: a) nenaudingas bankrutavusiai įmonei, nes neužtikrina maksimalios naudos iš įmonei priklausančio turto gavimo, nes nuspręsta vertinti ir vykdyti turto pardavimą, nors turto valdymo teisės yra apsunkintos, b) neįgyvendinamas, nes žemės sklypas, ant kurio stovi pastatas nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui, todėl įmonė, neturėdama jokių turtinių teisių (nuomos, panaudos, servituto ir kt.) į šį žemės sklypą, negali parduoti ant šio sklypo esančio statinio (jo dalies), tuo pačiu ir užbaigti UAB ,,Senamiesčio vystymo grupė“ bankroto procedūros.
3. Pareiškėja skunde nurodė kokia tvarka ir būdu gali būti padidinama turto vertė bei užtikrintas įstatymų nustatytos tvarkos, parduodant nekilnojamąjį turtą, įgyvendinimas.
4. Teismas, spręsdamas netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, vertino reikalavimo pagrįstumą, nurodydamas, jog pareiškėjas vėl kartoja tuos pačius argumentus dėl būtinybės pagerinti parduodamą turtą, tačiau tokių veiksmų įgyvendinimo realumo neįrodinėja. Šie teismo argumentai laikytini nepagrįstais ir neteisėtais, nes skundo reikalavimų pagrįstumas gali būti įvertintas tik išnagrinėjus bylą.

13Atsakovė BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo skirti apeliantei 5 722 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos skiriant atsakovei. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas pagrįstai akcentavo, kad pareiškėja skundė ir ankstesnius kreditorių susirinkimo nutarimus, susijusius su šio bankrutavusios įmonės vienintelio turimo nekilnojamojo turto pardavimu, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 18 d. nutartimi skundus atmetė. Klausimai, kuriuos kelia pareiškėja, jau buvo spręsti jai ginčijant kitus kreditorių susirinkimo sprendimus ir šie skundai buvo atmesti, todėl pareiškėjos reikalavimas yra preliminariai nepagrįstas.
2. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad sprendimas negalės būti įvykdytas, be to pareiškėjos prašymo tenkinimas būtų neproporcinga priemonė.
3. Pareiškėjo skunde kartojami iš esmės tie patys argumentai dėl būtinybės pagerinti parduodamą turtą, tačiau tokių veiksmų įgyvendinimo realumas neįrodinėjamas.
4. Pareiškėja, teikdama nepagrįstą atskirąjį skundą, yra nesąžininga, sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bankroto bylos išnagrinėjimą, siekia apsunkinti atsakovės bankroto procedūras, todėl jai turėtų būti paskirta maksimali 5 722 Eur bauda, 50 procentų šios baudos skiriant atsakovei.

14IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Apeliacijos objektas – nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais ir patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

16Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartimi atsakovei UAB „Senamiesčio vystymo grupė“ iškelta bankroto byla, administratore paskirta UAB „Versluva“.

17Atsakovės BUAB „Senamiesčio vystymo grupė“ 2016 m. kovo 29 d. kreditorių susirinkimas svarstė dėl įmonės nekilnojamojo turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo ir dėl įmonės likvidavimo termino pratęsimo. Pirmuoju darbotvarkės klausimu nuspręsta atlikti naują atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto – dalies buto, vertinimą; dėl turto vertintojų kandidatų atrankos skelbti respublikinėje ir vietinėje spaudoje; paraiškas rinkti 10 kalendorinių dienų; išrinkus geriausią pasiūlymą, atlikti turto vertinimą bei skelbti viešai respublikinėje ir vietinėje spaudoje apie turto pardavimą, nustatant pradinę pardavimo kainą - kainą nurodytą turto vertinimo išvadoje; paraiškas rinkti 20 kalendorinių dienų; nepardavus turto (negavus paraiškų) kviesti kreditorių susirinkimą, antruoju darbotvarkės klausimu nuspręsta įpareigoti administratorę kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti įmonės likvidavimo dėl bankroto terminą ir pratęsti jį iki 2016 m. lapkričio 1 d.

18Apeliantė padavė skundą, kuriuo šiuos kreditorių susirinkimo nutarimus ginčija, jų neteisėtumą grįsdama procedūrinių skundžiamų nutarimų priėmimo pažeidimu. Pirmojo nutarimo neteisėtumą apeliantė grindžia tuo, kad turto pardavimas nutarimu nustatyta pardavimo tvarka ir sąlygomis neatlikus papildomų veiksmų negali būti įgyvendintas, nes prieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms, neužtikrintų turto pardavimo už kuo didesnę kainą.

19Apeliantė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti ginčijamo kreditorių susirinkimo nutarimo pirmuoju darbotvarkės klausimu vykdymą. Prašymas buvo grindžiamas tuo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių turtas gali būti perleistas tretiesiems asmenims, todėl skundo patenkinimo atveju panaikinus skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą ateityje kiltų teisminiai ginčai ir atsakovė patirtų nuostolių dėl atlikto turto vertinimo ir pardavimo kaštų.

20Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas gali taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina būsimo palankaus šaliai teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui (CPK 144 str. 1 d., 145 str. 2 d.).

21Įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra pagrindo. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas.

22Pirmosios instancijos teismas, palyginęs kitoje civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl apeliantės inicijuotos ankstesnių atsakovės kreditorių susirinkimų nutarimų dėl to paties turto pardavimo tvarkos ir kainos teisminės patikros, priimtų teismų sprendimų išvadas apie skundo nepagrįstumą su šioje byloje pareikšto skundo turiniu, nustatė, kad pareiškėja vėl kartoja tuos pačius argumentus dėl būtinybės pagerinti parduodamą turtą, tačiau tokių veiksmų įgyvendinimo realumo neįrodinėja. Tokie teismo argumentai leidžia spręsti, kad apeliantės skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais teismas pripažino tikėtinai nepagrįstu. Apeliantė su tokiu vertinimu nesutinka, motyvuodama tuo, kad teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, pareikšto reikalavimo esmę ir įrodinėjimo objektą.

23CPK nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu prašymą pateikę asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą, tačiau tai nereiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimą, kadangi teismas tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius prašomų priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012; 2012 m. balandžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-364/2012). Pažymėtina, kad preliminarus pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jis neturi prejudicinės galios bylos nagrinėjimui iš esmės.

24Teismų praktikoje išaiškinta, kad spręsdamas dėl kreditorių susirinkimų nutarimų teismas atlieka procedūrinio pobūdžio patikrą, t. y. nagrinėja ar susirinkimo sušaukimo, balsavimo ar kitų veiksmų atlikimo tvarka nebuvo pažeista. Kadangi bankroto procedūrose nemažai klausimų iš esmės yra ne teisinio, bet išimtinai ūkinio-komercinio pobūdžio, tai teisminė kreditorių susirinkimų nutarimų turinio patikra gali būti atliekama tik gana ribotai. Kreditorių susirinkimo nutarimų turinio teisėtumo klausimus teismai gali nagrinėti tik tada, kai priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms Įmonių bankroto įstatymo, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių teisėtus interesus. Taigi tokių klausimų nagrinėjimas teisme galimas tik išimtiniais atvejais ir tik tada, jei jie nėra išimtinai ekonominio pobūdžio, todėl galima teisinė nutarimų turinio patikra (pvz., žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2011; 2012 m. sausio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-291/2014).

25Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos skunde keliamas procedūrinių skundžiamų nutarimų priėmimo pažeidimo pagrindas, todėl neišnagrinėjus šio reikalavimo iš esmės, t. y. išsamiai neįvertinus pareiškėjos argumentų dėl procedūrinių pažeidimų, nėra pagrindo konstatuoti tokio reikalavimo tikėtino nepagrindimo.

26Preliminariai vertindamas pareiškėjos skundo dėl pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimo pagrįstumą, teismas turėjo pagrindą konstatuoti šio reikalavimo tikėtiną nepagrindimą, kadangi kitų esminių argumentų, išskyrus ankstesnėje byloje teismų sprendimais įvertintą būtinumą imtis nekilnojamojo turto vertę padidinančių veiksmų, pareiškėja nenurodė. Byloje esančių duomenų visuma leidžia sutikti su teismo argumentu, kad pagrįstų motyvų, kodėl nurodomi kaip būtini nekilnojamojo turto vertę didinantys veiksmai negali būti atliekami nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nepateikta.

27Nors teismo išvada dėl tikėtino pareiškėjos skundo nepagrįstumo teisinga tik iš dalies, tačiau tai nepaneigia teismo priimtos nutarties teisingumo, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina ne tik nustatyti tikėtiną reikalavimų pagrįstumą, tačiau ir kitą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos, konstatavęs įrodymų, jog egzistuoja reali grėsmė pareiškėjai galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, nebuvimą. Pirmuoju kreditorių susirinkimo nutarimu buvo nuspręsta atlikti naują atsakovei priklausančios buto dalies vertinimą, nustatytu terminu atrinkti vertintojo kandidatūrą pagal mažiausios kainos ir atsiskaitymo po turto pardavimo kriterijus, skelbti apie turto pardavimą spaudoje už pradinę kainą, nustatytą turto vertintojo išvadoje, nepardavus turto, kviesti kreditorių susirinkimą. Apeliantės teigimu, neatlikus jos nurodomų, turto vertės padidinimą lemsiančių, veiksmų, vertintojo nustatyta turto kaina neatitiks realios jo vertės.

28Iš teismų informacinėje LITEKO sistemoje esančių atsakovės bankroto bylos duomenų matyti, kad atsakovės bankroto procedūros vyksta nuo 2009 metų, 2011 m. įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, likvidavimo procedūra pratęsta iki 2016 m. lapkričio 1 d., hipotekos kreditoriui įkeisto atsakovės turto pardavimas vyksta jau dvejus metus, dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos iki skundžiamo nutarimo buvo sprendžiama penkiuose kreditorių susirinkimuose, turtas neparduotas, nes neatsirado pirkėjo, dėl turtės vertės nustatymo teismas minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-2760-553/2015 skyrė ekspertizę, kuri nebuvo atlikta dėl dokumentų ekspertei nepateikimo, šioje byloje buvo įvertinta apeliantės pozicija dėl būtinumo pagerinti bankrutavusios įmonės turtą. Kiti ginčo kreditorių susirinkime balsavę atsakovės kreditoriai neišreiškė valios atlikti tam tikrus turto pagerinimo veiksmus ir pritarė pirmuoju darbotvarkės klausimu priimtam nutarimui.

29Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė, kaip buvusi atsakovės akcininkė, disponuodama informacija apie bankrutavusios atsakovės parduodamą turtą, žinodama, kad turtas parduodamas ilgą laiką ir pirkėjų, pageidaujančių jį įsigyti nėra, nesutikdama su skundžiamu kreditorių susirinkimo nutarimu, nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų apie realią bankrutavusios atsakovės galimybę atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su turto pagerinimu (CPK 2, 178 str.). Byloje taip pat nėra duomenų, pagrindžiančių priežastis, sutrukdžiusias apeliantės nurodomus veiksmus (nustatyti parduodamo nekilnojamojo turto naudojimosi tvarką ir turtines teises į žemės sklypą, ant kurio stovi pastatas) atlikti iki skundžiamojo kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo, ir duomenų, kad šie veiksmai gali būti atlikti tik pritaikius laikinąsias apsaugos priemones.

30Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto bylos iškėlimas ir nagrinėjimas neišvengiamai turi įtakos visų įmonės kreditorių, taip pat visos visuomenės bei valstybės interesams, nes užbaigus bankroto bylą įmonė skolininkė paprastai yra likviduojama. Viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tuo atveju, jeigu racionaliai panaudojami bankrutuojančios įmonės turtas ir lėšos ir pasiekiamas kuo maksimalesnis kreditorių reikalavimų patenkinimo rezultatas. Įmonės likvidavimo procedūrų nukėlimas neapibrėžtam laikui ir nekonstatavus tam akivaizdaus pagrindo laikytinas neatitinkančiu viešojo intereso ir prieštaraujančiu bankroto proceso principams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010).

31Atsižvelgiant į tai, jog dėl apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bus užkirstas kelias operatyvių atsakovės likvidavimo procedūrų vykdymui ir kuo greitesniam kreditorių reikalavimų tenkinimui, kas yra susiję su viešuoju interesu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nusprendė netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju, jei pareiškėjos skundas dėl ginčo kreditorių susirinkimo nutarimo būtų tenkintas ir dėl bankrutavusios atsakovės turto realizavimo apeliantei atsirastų nepalankios pasekmės, išlieka galimybė reikalauti žalos atlyginimo, įrodžius visų būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygų egzistavimą.

32Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, naikinti jos atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

33Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

34Dėl prašymo skirti baudą už piktnaudžiavimą procesu

35Pagal CPK 95 straipsnio 1 dalį piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis apibūdinamas kaip nesąžiningas nepagrįsto procesinio dokumento pateikimas ar sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. CPK 95 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas dalyvaujančiam byloje asmeniui, kuris sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali paskirti iki penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui.

36Baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013, 2015 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52-313/2015 ir kt.).

37Atsakovė prašo už piktnaudžiaujant procesu pareikštą nepagrįstą atskirąjį skundą skirti apeliantei 5 722 Eur baudą, 50 procentų iš šios baudos skiriant atsakovei.

38Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, jog pirmosios instancijos ar specializuoto teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienam aukštesnės instancijos teismui; įstatyme turi būti įtvirtinta ne tik proceso šalies teisė apskųsti pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą bent vienos aukštesnės instancijos teismui, bet ir nustatyta tokia apskundimo tvarka, kuri leistų aukštesnės instancijos teismui ištaisyti galimas pirmosios instancijos teismo klaidas; nepripažįstama tinkamu, užtikrinančiu asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą toks procesinių normų, užtikrinančių šią asmens teisę aiškinimas, kada procesines teises reglamentuojančių teisės normų taikymas formalizuojamas ir asmens teisė neužtikrinama; kartu pripažįstama, kad nors teisė į teismą nėra absoliuti ir galimi tam tikri šios teisės ribojimai, tačiau bet kokie teisinio ar faktinio pobūdžio šios teisės ribojimai gali būti pripažįstami nesuderinamais su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, jei jie nepagrįstai pasunkina pareiškėjo teisės kreiptis į teismą efektyvumą, konkrečiai – teisės į teismą ribojimas turi turėti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2010).

39Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad apeliantė pasinaudojo CPK 151 straipsnio suteikta teise apskųsti aukštesnės instancijos teismui žemesnės instancijos teismo priimtą procesinį sprendimą, sprendžia, kad šios teisės įgyvendinimas negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, todėl atsakovės prašymas dėl baudos skyrimo netenkinamas.

40Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

41Palikti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 21d. nutartį nepakeistą.

42Atmesti atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio vystymo grupė“ prašymą dėl baudos apeliantei uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio svečių namai“ skyrimo.