Byla 2-499-524/2017
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erika Misiūnienė, sekretoriaujant J. D., dalyvaujant ieškovės BUAB „Dangė“ atstovui advokatui T. J., atsakovui A. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės BUAB „Dangė“ ieškinį atsakovui A. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo ir

Nustatė

2

  1. Ieškovė ieškiniu teismo prašo pripažinti ieškovės BUAB „Dangė“ ir atsakovo

    32007-01-10 sudarytą paskolos sutartį negaliojančia, taikyti restituciją, priteisti ieškovei iš atsakovo

    42 441 550,67 Eur, 5 procentų metines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovei teismo 2014-04-29 nutartimi iškelta bankroto byla. Teigia, kad minėtas šalių sudarytas sandoris yra neteisėtas, prieštarauja ieškovės, kaip juridinio asmens, tikslams, pažeidžia ieškovės kreditorių teises. Mano, kad minėtas sandoris turi tiesioginės įtakos ieškovės mokumui. Pažymi, kad sudaryto sandorio sąlygos nėra sąžiningos, protingos. Mano, kad yra visi pagrindai pripažinti sandorį negaliojančiu pagal CK 1.82 str. ir taikyti restituciją.

  2. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino visiškai: pripažino negaliojančia tarp ieškovės ir atsakovo 2007 m. sausio 10 d. sudarytą paskolos sutartį; taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo ieškovei 2 441 550,67 Eur negrąžintą paskolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teise dienos 2015 m. spalio 6 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisė iš atsakovo valstybei 12 555 Eur žyminio mokesčio.
  3. Atsakovas 2016 m. sausio 8 d. pateikė prašymą dėl termino pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti atnaujinimo bei pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Nurodė, kad 2015 m. spalio 13 d. gavo teismo siųstas ieškovės ieškinio ir teismo 2015 m. spalio 6 d. nutarties kopijas, jokių kitų dokumentų ar teismo šaukimo negavo. Apie priimtą teismo sprendimą už akių sužinojo tik 2015 m. gruodžio 30 d., gavęs iš teismo raštą, informuojantį, kad Klaipėdos apskrities VMI siunčiamas vykdomasis raštas dėl 12 555 Eur žyminio mokesčio išieškojimo iš atsakovo valstybės naudai.
  4. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. sausio 13 d. nutartimi atsakovo prašymo dėl termino pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti atnaujinimo netenkino, atsisakė priimti atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir grąžino jį pateikusiam asmeniui.
  5. Lietuvos apeliacinis teismas 2016-04-14 nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartį panaikino. Atnaujino atsakovui A. M. praleistą terminą pareiškimui dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. lapkričio 18 d. sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti. Perdavė atsakovo A. M. pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui.
  6. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 4 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2015-11-18 sprendimą už akių ir atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės. Nustatė atsakovui terminą pateikti atsiliepimą į ieškinį iki 2016-06-23.
  7. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė.
  8. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas paaiškino, kad atsakovas paskolos sutarties su ieškove pagrindu gavo iš ieškovės paskolą – 6 275 486,50 Eur. Dalį minėtos paskolos (3 658 156,20 Eur) atsakovas grąžino. Ieškovė 2007 m. paskolos sutarties pagrindu suteikė atsakovui 2 751 390,10 Eur paskolą, minėtą sumą atsakovas įsipareigojo grąžinti per 25 metus. Pažymėjo, kad ieškovė šiuos pinigus gavo, pardavusi savo turtą, tokio dydžio laisvų piniginių lėšų įmonė neturėjo. Atkreipė dėmesį, kad palūkanų norma minėtoje sutartyje buvo numatyta 97 kartus mažesnė, nei tuo metu vyravo rinkoje. Sandorius prašė pripažinti negaliojančiais dėl jų neteisėtumo ir neatlygintinumo.
  9. Teismo posėdžio metu atsakovas ieškinio nepripažino ir paaiškino, kad paskolos sutartis buvo sudaryta tarp juridinio ir fizinio asmenų, buvo priimtas akcininkų sprendimas. Nurodė, kad dalį pinigų grąžino iki bankroto, atlikti atitinkami įrašai įmonės didžiojoje knygoje. Pripažino, kad paskolą gavo iš įmonės pinigų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą Nidoje. Nekilnojamojo turto pardavimas ir nuoma buvo pagrindinė ieškovės veikla. Tuo metu pinigai įmonei nebuvo reikalingi. Mano, kad administratorius privalo atkurti įmonės mokumą ir išmokėti atsakovui, kaip įmonės akcininkui, dividendus.

5Ieškinys tenkintinas.

  1. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktą įmonės bankroto administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius įmonės bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Šiame įstatyme nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir galima įtaka įmonės mokumui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administratorius, įgyvendindamas ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte numatytą pareigą ginti visų kreditorių interesus, prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-917/2003; 2008 m. birželio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; kt.).
  2. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl pinigų perdavimo, šalys pripažįsta paskolos sutarties sudarymo faktą, minėtą aplinkybę patvirtina rašytiniai įrodymai (t. 1, b. l. 5). Ieškovės teigimu, sudarytas sandoris prieštarauja ieškovės, kaip juridinio asmens, tikslams, pažeidžia ieškovės kreditorių teises, be to, minėtas sandoris turėjo tiesioginės įtakos ieškovės mokumui. Ieškovė pabrėžia, kad sudaryto sandorio sąlygos nėra sąžiningos, protingos (numatyta palūkanų norma yra aiškiai per maža ir t. t.). Tuo tarpu atsakovas įrodinėja, kad paskolos sutartis buvo sudaryta teisėtai, akcininko sprendimu; paskolą sudarė pinigų suma, gauta pardavus nekilnojamąjį turtą; tuo metu pinigai įmonei nebuvo reikalingi.
  3. CK 1.82 straipsnyje reglamentuojamos juridinio asmens teisnumui prieštaraujančio sandorio negaliojimo teisinės pasekmės. Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad siekiant nuginčyti juridinio asmens sudarytus sandorius remiantis tuo, kad jie prieštarauja juridinio asmens teisnumui, t. y. sudaryti pažeidžiant juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytą jo valdymo organų kompetenciją, ar prieštarauja juridinio asmens tikslams, būtina nustatyti šių teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą: pirma, sudarė sandorį viešasis ar privatusis juridinis asmuo; antra, turi būti nustatytas valdymo organo kompetencijos pažeidimas ar (ir) prieštaravimas juridinio asmens tikslams; trečia, turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas; ketvirta, konstatavus juridinio asmens interesų pažeidimą, spręstina, ar konkrečiu atveju yra pagrindas ginti pažeistas šio asmens teises pripažįstant jo sudarytą sandorį negaliojančiu ar paliekant jam teisę apginti pažeistus interesus kitais teisių gynimo būdais (pvz., reiškiant ieškinį dėl nuostolių atlyginimo savo valdymo organams, sudariusiems tokį sandorį (CK 2.87 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-611/2016).
  4. Juridinio asmens veiklos tikslai yra nustatyti juridinio asmens įstatuose. Bendriausias privačių juridinių asmenų tikslas – tenkinti privačius interesus, o pelno siekimas yra vienas iš privačių interesų tenkinimo būdų. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, jog CK 1.82 straipsnyje nustatyti pagrindai sandoriams pripažinti negaliojančiais savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda. Ši aplinkybė galėtų turėti reikšmės juridinio asmens sudaromų sandorių galiojimui tik tada, jei juridinio asmens teisnumą ir veiklos tikslus apibrėžiančiuose įstatymuose ar jų pagrindu sudarytuose steigimo dokumentuose būtų nurodyta pareiga sudaryti tik komerciškai naudingus sandorius. Priešingu atveju būtų neproporcingai pažeidžiamas teisinių santykių stabilumo principas. Pažymėtina, kad ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo. Jei sandorius, kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui, būtų leidžiama ginčyti vien dėl to, kad jie tiesiog komerciškai nenaudingi, rinkose kiltų didelis ekonominis nestabilumas ir netikrumas, nes bet kokie vienai šaliai komerciškai nenaudingi sandoriai galėtų būti ginčijami. Suprantama, kad tokiu atveju svarbus civilinės teisės tikslas – užtikrinti sąžiningą ir teisėtą civilinę apyvartą – nebūtų pasiektas, nes būtų sudarytos kliūtys egzistuoti pačiai civilinei apyvartai. Ši išvada grindžiama ir ankstesne kasacinio teismo praktika, pagal kurią sandorių, kurie nepakankamai naudingi juridiniam asmeniui, jeigu jie nėra akivaizdžiai žalingi (pvz., akivaizdžiai žalingas yra turto perdavimas kitiems asmenims neatlyginamai), sudarymas ar jų nutraukimas ekonomiškai nepalankiomis ar mažiau naudingomis sąlygomis (pvz., su didesnėmis palūkanomis nei kitais atvejais ar su kitais asmenimis, nutraukiant sutartis ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis, sudarant taikos sutartis teikiant pernelyg daug nuolaidų) nereiškia neteisėtų veiksmų, nes sandorių sudarymas, prievolių prisiėmimas ir vykdymas, sutarčių nutraukimas, taikos sutarčių sudarymas savaime yra teisėti veiksmai, nors gali būti ekonomiškai ne taip naudingi, kaip yra įmanoma toje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-02-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2008). Jei tai nurodyta juridinio asmens teisnumą apibrėžiančiose normose ar steigimo dokumentuose, su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių. Tokiu atveju CK 1.82 straipsnio taikymas (atsižvelgiant ir į kitas šio straipsnio taikymui svarbias aplinkybes) būtų pateisinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011).
  5. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ginčijamą susitarimą sudarė privatus juridinis asmuo (ieškovė) ir fizinis asmuo (atsakovas). Iš byloje esančių ieškovės Įstatų 2.1 p. matyti, jog bendrovės veiklos tikslas yra pelno siekimas, vykdant teisėtą ūkinę komercinę veiklą. Minėtų Įstatų 4.1.8 p. nustatyta, kad „bendrovė turi teisę skolinti ir skolintis pinigų“. Aplinkybė, jog ieškovės steigimo dokumentuose būtų nurodyta pareiga jos valdymo organams sudaryti tik komerciškai naudingus sandorius, byloje nenustatyta. Tai reiškia, jog bendrovės sudaryti sandoriai, sprendžiant dėl jų atitikties bendrovės veiklos tikslams, negali būti vertinami tik remiantis jų komercine nauda bendrovei. Tačiau tame pačiame minėtų Įstatų 4.1.8 p. nustatytas ribojimas bendrovei skolinti lėšų sumą, viršijančią bendrovės nuosavo kapitalo dydį. Remdamasis tuo, teismas daro išvadą, kad paskolos sandoris, kurio pagrindu ieškovė suteikė kitam asmeniui piniginių lėšų sumą, viršijančią bendrovės nuosavo kapitalo dydį, prieštarauja įmonės steigimo dokumentams, neatitinka įmonės, kaip juridinio asmens, tikslų, kurių vienas pagrindinių – pelno siekimas, tokiam tikslui prieštarauja. Apie minėtą draudimą atsakovas aiškiai žinojo, minėtus įstatus visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliojimo pagrindu jis pats pasirašė (T. I, b. l. 33–54). Taipogi atsakovas žinojo, kad ieškovės nuosavo kapitalo dydis ginčo sandorio sudarymo metu sudarė 3 600 000 Lt (1 042 632 Eur), nes pats pasirašė ieškovės įstatų pakeitimus (T. I, b. l. 55). Be to, anksčiau nurodyta informacija apie įmonės kapitalo dydį yra viešo pobūdžio, išviešinta Juridinių asmenų registre (T. I, b. l. 25–31). Nustatyta, kad ginčo sandorio suma – 2 751 390,17 Eur. Esant anksčiau nustatytoms ir įvertintoms faktinėms bylos aplinkybėms spręstina, kad ieškovės valdymo organai, o būtent – atsakovas, veikęs ieškovės vardu, neturėjo teisės sudaryti įmonės tikslams aiškiai prieštaraujantį sandorį. Kadangi atsakovas žinojo anksčiau įvardytą įstatų draudimą, darytina išvada, kad sudarydamas ginčo sandorį, atsakovas buvo nesąžiningas, veikė priešingai įmonės interesams, neteisėtai siekė patenkinti tik savo asmeninius interesus įmonės sąskaita. Spręstina, kad sandorio palikimas galioti reikštų neteisingumą ieškovės atžvilgiu, nes atsakovui teoriškai išliktų sandoriu nustatytos teisės dėl paskolos grąžinimo termino ir pan., kas, turint omenyje ieškovės kaip bankrutuojančio asmens statusą ir kitų kreditorių teisių ir teisėtų interesų buvimą, neatitiktų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų.
  6. Pažymėtina, kad atsakovas teigia, jog remiantis sandorio sąlygomis, turi teisę grąžinti paimtą paskolą iki 2038 m. Teismas pažymi, kad prievolė grąžinti paimtą paskolą atsakovui atsirado jau tuomet, kai ieškovei buvo iškelta bankroto byla (CK 1.123 str. 3 d. 1 p.). Taigi, iškėlus bankroto bylą ieškovei 2014-04-29, suėjo visų prievolių mokėjimo terminai. Dėl to atmestinas atsakovo teiginys dėl teisės grąžinti paimtą paskolą iki 2038 m.
  7. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šią bendro pobūdžio pareigą atitinka ir juridinio asmens dalyvių pareiga elgtis taip, kad dėl jų veiksmų ar neveikimo įmonė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Kasacinio teismo išaiškinta, kad bendrovės akcininkai (t. y. juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo atsižvelgti į įstatymuose įtvirtintą kreditorių teisių gynimo interesą, veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų protingi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2003).
  8. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovas buvo ieškovės administracijos vadovu ir akcininku. Byloje nustatyta, kad atsakovas, būdamas ieškovės akcininku, ginčo laikotarpiu vykdė įmonės valdymo funkcijas, todėl akcininkui, kuris yra kartu ir bendrovės vadovas (arba de facto vadovas) ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Vertinant akcininko – bendrovės vadovo – sudarytų sandorių teisėtumą, taikytina kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta verslo sprendimo taisyklė – vertinant, ar sandoris nėra aplaidus, atsižvelgtina, ar verslo sprendimas priimtas protingai įvertinus riziką (ar prieš sudarant sandorį ar priimant sprendimą buvo tinkamai surinkta ir įvertinta informacija) ir ar vadovas, priimdamas tokį sprendimą, galėjo protingai tikėti, kad toks sprendimas yra bendrovės naudai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
  9. Šioje byloje atsakovas pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles privalėjo pateikti įrodymus, jog ginčo sumą paėmęs iš įmonės sąskaitos kaip paskolą ir iškėlus įmonei bankroto bylą nesutikdamas jos grąžinti, panaudojo įmonės reikmėms, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Įstatyme ir teismų praktikoje pripažįstamos civilinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos yra neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246–6.249 straipsniai). Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti taip pat būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2012). Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). Ieškovės ir atsakovo teisinių santykių kvalifikavimui reikšmingos byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas ginčo laikotarpiu ėjo ieškovės direktoriaus pareigas. Be kitų kaip įmonės vadovo teisių, atsakovas turėjo teisę atsiskaitytinai disponuoti įmonės lėšomis. Atsakovas vadovavimo įmonės veiklai laikotarpiu paėmė įvairias lėšų sumas iš įmonės sąskaitos ir už jų panaudojimą neatsiskaitė.
  10. Jo sudarytas paskolos sandoris akivaizdžiai pažeidžia įmonės kreditorių interesus, nes įmonei iškelta bankroto byla ir įmonės bankroto administratorius pareiškė tokį ieškinį gindamas kreditorių interesus. Vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymo 73 straipsnio 13 punktu, Įmonių bankroto įstatymo 31 straipsnio 6 dalimi, įmonės akcininkai turi interesą gauti įmonės turto dalį, likusį turtą paskirsčius kreditoriams. Paminėta įstatymo norma įtvirtina kreditorių pirmenybės teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą iš bendrovės turto prieš bendrovės akcininko turtinę teisę gauti bendrovės pelno dalį (dividendą), todėl paminėtos įstatymo nuostatos įtvirtina, jog kreditorių interesais paimta atsakovo paskola privalo būti grąžinta, nes jos negrąžindamas atsakovas padarė įmonės kreditoriams žalą. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai). Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pagrindinis civilinės atsakomybės funkcijos tikslas – kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytą žalą ir taip atkurti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo, todėl įvertinus paminėtas nuostatas yra pagrindas padaryti išvadą, kad atsakovas negrąžindamas paskolos daro įmonės kreditoriams žalą, nes įmonės nemokumo faktas konstatuotas bankroto bylos iškėlimu. Byloje įrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir ieškovės nurodomos žalos (CK 6.247 straipsnis), nes atsakovas pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles nenurodė, iš kokio kito turto įmonė turi galimybę padengti kreditinius reikalavimus bankroto byloje.
  11. Pažymėtina, kad atsakovas, ginčydamas kaip neįrodytas jo civilinei atsakomybei kilti sąlygas (neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos faktą), pats nepateikė jokių svarių argumentų ar įrodymų, leidžiančių padaryti išvadą, jog jis ginčo sumos neturi grąžinti įmonei. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Pagal CPK 12, 178 straipsnius kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Šiose proceso teisės normose nustatyta bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė. Apelianto niekuo nepagrįsti paaiškinimai dėl paskolos dalies grąžinimo yra neįrodyti įmonės apskaitos dokumentais. Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 str. 5 d. grynųjų pinigų priėmimo, išmokėjimo, jų apskaitos ir laikymo tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Todėl šiuo atveju pagal Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu. Remiantis šiomis nuostatomis, darytina išvada, kad atsakovas, paimdamas iš įmonės sąskaitos lėšas ir už jas nustatyta tvarka neatsiskaitydamas, pažeidė nurodytus teisės akto reikalavimus, taip pat fiduciarinę pareigą nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu (CK 2.87 straipsnio 4 dalis), t. y. ieškovei atsirado pagrindas reikalauti taikyti atsakovui ir civilinę atsakomybę. Be to, pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atsakovas teigdamas, jog dalį paskolos grąžino, (atsakovas) privalėjo įrodyti, jog šią pareigą įvykdė. Atsakovo paaiškinimas paskolos grąžinimo aplinkybei įrodyti nėra pakankamas įrodymas. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2014 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
  12. Visuma nustatytų ir įvertintų aplinkybių sudaro pagrindą ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.82 straipsnio pagrindu ir taikyti restituciją. Kadangi dalį ieškovės paskolintos sumos atsakovas grąžino ir dėl to ginčo tarp šalių nėra, todėl iš atsakovo ieškovei priteistina tik likusi negrąžinta paskolos dalis – 2 441 550,67 Eur (CK 1.80 str. 2 d.).
  13. Priteisus iš atsakovo ieškovei negrąžintą paskolos dalį, yra pagrindas iš atsakovo ieškovei priteisti įstatymo numatytas 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (LR CK 37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).
  14. Ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl, ieškinį patenkinus visiškai, 12 555 Eur žyminio mokesčio į valstybės biudžetą priteistina iš atsakovo (CPK 96 str. 1 d.).
  15. Teismo 2015-10-06 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovui priklausančio turto, turtinių teisių, piniginių lėšų areštas – paliktinos galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 150 str. 3 d.).

6Teismas, vadovaudamasis CPK 268– 270 straipsniais,

Nutarė

7ieškinį tenkinti visiškai.

8Pripažinti negaliojančia tarp ieškovės UAB „Dangė“, atstovaujamos direktoriaus A. M., ir atsakovo A. M. 2007-01-10 sudarytą paskolos sutartį.

9Taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo A. M. 2 441 550,67 Eur negrąžintos paskolos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teise dienos –

102015-10-06 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ieškovei BUAB „Dangė“.

11Priteisti iš atsakovo A. M. į valstybės biudžetą 12 555 Eur žyminio mokesčio.

12Palikti galioti teismo 2015-10-06 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui priklausančio turto, turtinių teisių, piniginių lėšų areštą – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

13Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai