Byla 2A-670-881/2018
Dėl skolos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Astos Pikelienės ir Laimos Ribokaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės V. M. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1058-934/2017 pagal ieškovės UAB ,,Litesko“ ieškinį atsakovei V. M. Z. dėl skolos priteisimo,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

  1. Ieškovė UAB ,,Litesko“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės V. M. Z. 3 483,25 EUR skolą, 400,34 EUR palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 117 EUR bylinėjimosi išlaidų.
  1. Nurodė, kad tiekė šilumos energiją atsakovei nuosavybės teise priklausančiai ½ daliai buto, esančio adresu ( - ), Druskininkuose. Atsakovė priėmė teikiamą paslaugą, tam neprieštaravo ir savo konkliudentiniais veiksmais sutiko, kad ieškovė teiktų savo paslaugą, tačiau jai tenkančių pareigų – laiku ir tinkamai atsiskaityti už butui teikiamą šilumos energiją, neatliko ir vengė grąžinti susidariusią skolą. Atsakovė neišreiškė valios dėl rašytinės sutarties sudarymo, todėl iki šiol tarp ieškovės ir atsakovės nėra sudaryta rašytinė sutartis, taigi šilumos vartojimo santykiai tarp ieškovės ir atsakovės yra laikomi susiklosčiusiais. Kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2012 pagal atsakovės kasacinį skundą, nustatė, jog atsakovė 2005 metais bute įrengė šildymo būdą kietu kuru ir elektra bei sumažino apšildomą plotą. Namas, kuriame yra atsakovei nuosavybės teise priklausantis butas, atitinka daugiabučio namo statusą, todėl patalpų šildymo įrenginių atjungimo nuo bendros daugiabučio namo sistemos darbai turėjo būti atliekami pagal atitinkamą tvarką – buvo privalu laikytis normų, reglamentuojančių daugiabučiame name esančio buto atjungimą nuo bendros namo šildymo sistemos. Kasacinio proceso metu nustatyta, kad atsakovė neatliko teisės aktuose nustatytų veiksmų, kurie duotų pagrindą išvadai, kad buto šildymo prietaisų atjungimas nuo šildymo sistemos yra teisėtas, tai yra atsakovė darbus atliko savavališkai. Šių aplinkybių pagrindu ieškovė neturi teisinio pagrindo keisti name, esančiame adresu ( - ), Druskininkuose, suvartotos šilumos paskirstymo tvarkos, todėl atsakovė privalo mokėti už jai priskirtą šilumos kiekį. Atsakovei neapmokant ieškovės pateiktų sąskaitų, per laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. už patiektą į butą šilumos energiją susidarė 3 483,25 EUR skola. Namo, esančio adresu ( - ), Druskininkai, bendrasavininkai nėra pasirinkę jokio šilumos paskirstymo metodo. Atsižvelgiant į šio namo šildymo sistemą (vienvamzdinė su viršutiniu paskirstymu) bei įrengtą atsiskaitomąjį apskaitos prietaisą, šiluma, apskaityta atsiskaitomuoju šilumos skaitikliu, name paskirstoma pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Šią aplinkybę patvirtina 2012 m. sausio 30 d. Komisijos išvada Nr. R2-278, o Metodo Nr. 4 tinkamumas patvirtintas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-852-340/2011, Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-2050-324/2015. Atsakovė kiekvieną ieškovės pateiktą sąskaitą už patiektą šilumos energiją privalėjo apmokėti iki sąskaitos pateikimo mėnesio paskutinės dienos, tačiau šios pareigos tinkamai nevykdė, todėl privalo už pradelstą laiką mokėti palūkanas.
  1. Atsakovė V. M. Z. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės nuo 2010 m. spalio 1 d. jokių teisinių santykių skirti, tiekti ir vartoti šilumos energiją nėra, nes jokia sutartis, tiek ir konkliudentiniais veiksmai, tiek pagal rašytinę formą, nėra sudaryta. Nuo 2004 m. spalio 1 d. ieškovė neteikia centralizuotos šilumos energijos į atsakovės patalpas, nes nuo 1931 metų iki ginčo laikotarpio, name, esančiame ( - ), Druskininkuose, įrengtas bei Nekilnojamojo turto registre įregistruotas krosninis šildymas. Ieškovės nurodomo Aprašo 6 punktas prieštarauja 7 punktui bei CK 6.188 straipsnio 4 daliai, nes sutartį privalo parengti ir pateikti atsakovei ieškovė. Sutartis gali būti sudaroma raštu arba, šilumos tiekėjui įdiegus technines galimybes, elektroninių ryšių priemonėmis, identifikavus sutartį sudarantį asmenį. Šiuo atveju, ieškovė atsakovę kaip šilumos vartotoją identifikavo pagal 2003 metais buvusios namo dalies savininkės, mokėtojos kodą, taip pažeisdama ne tik atsakovės, bet ir buvusios savininkės asmens duomenų apsaugą ir klastodama sąskaitas faktūras bei teismui teikdama mokesčių paskaičiavimo pažymas. Ieškovė vienašališkai nustatė standartines sutarties sąlygas, kurios pablogino atsakovės padėtį, palyginant su ta, kurią nustato įstatymai. Atsakovei nebuvo suteiktos galimybės susipažinti su sąlygomis, o ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė su šiomis sąlygomis sutiko, todėl ieškovė pažeidė CK 6.185 straipsnio 2 dalį. Šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis turi būti sudaryta raštu. Ieškovė teismui rašytinės sutarties nepateikė. Šilumos teikimo ir vartojimo sutartis yra vartojimo sutartis, todėl privalu vadovautis CK 6.351 straipsniu. Ieškovė sutapatina šilumos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo momentą ir šilumos įrenginių prijungimo faktą, bei sutarties sudarymo sąlygas aiškina ne vartotojo naudai. Ieškovė taip pat pažeidė CK 1.2 ir 1.64 straipsnius, nes sutarties sąlygas taikė be atsakovės sutikimo ir prieš jos valią. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2012 ir Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-2050-324/2015 nustatė prejudicinį faktą, kad sutartis su atsakove dėl šilumos tiekimo nesudaryta ir prieštarauja ieškovės teiginiui, kad atsakovė priėmė teikiamą paslaugą. Šis ieškovės teiginys taip pat neatitinka atsakovės 2004 m. balandžio 29 d. ir 2010 m. rugsėjo 20 d. raštu pareikštai valiai, kad ji atsisakė ieškovo centralizuotai teikiamos šilumos, nes patalpas šildo kietu kuru, todėl nuo 2010 m. spalio 1 d. tarp ieškovės ir atsakovės santykiai yra pasibaigę. Ieškinyje ieškovė prašo priteisti susidariusią skolą, už 41,36 m² nešildomą plotą. Mokesčių skaičiavimo pažymoje nurodoma skolos mokėjimo suma yra kildinama iš tos pačios sutarties, ieškovės nuomone, sudarytos konkliudentiniais veiksmais. Civilinėse bylose, nagrinėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Kauno apygardos bei Druskininkų miesto apylinkės teismų, nustatytas faktas, kad atsakovės 29,96 m² nuo 2004 m. spalio 1 d. ir 14,19 m² nuo 2010 m. spalio 1 d. patalpos yra nešildomos, nes atjungti šildymo įrenginiai. Atsakovė, vykdydama minėtų teismų sprendimus, už tą patį nešildomą plotą tris kartus sumokėjo. Atsakovė prašo teismo pripažinti nutraukta nesąžiningą, ieškovės vienašališkai taikomą neva konkliudentiniais veiksmais sudarytą šilumos vartojimo sutartį. Šią aplinkybę patvirtina atsakovės mansardos patalpų statybos užbaigimo aktas, VĮ „Registrų centras“ 2000 m. spalio 1 d. išrašas, antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, deklaracija apie statybos darbų užbaigimą. Atsakovė 2011 m. vasario 22 d. atliko namo kadastrinius matavimus, kurių duomenys akivaizdžiai rodo, kad ginčo laikotarpiu atsakovės patalpose faktiškai nebuvo šildymo iš centralizuotų sistemų, o buvo ir yra krosninis šildymas. Taigi atsakovė pagal CK 6.390 straipsnį įgyvendino savo teisę nutraukti sutartinius santykius su ieškove, jai pateikdama 2004 m. balandžio 28 d. ir 2010 m. rugsėjo 20 d. pranešimus. Ieškovei buvo pranešta apie vienašališką šilumos teikimo ir vartojimo sutarties nutraukimą nuo 2010 metų spalio pakeičiant buto šildymo būdą ir tuo atsisakant atsakovo teikiamos šilumos energijos. Byloje esanti atsakovės 2010 metų spalio deklaracija apie šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimą, buto kadastriniai matavimai ir nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovės buto šildymo būdas yra vietinis centrinis nuo 2000 metų. Byloje nėra duomenų, kad atsijungimu nuo namo šildymo sistemos būtų padaryta žala kitiems namo bendrasavininkams.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 27 d. d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovės 3 483,25 EUR skolos, 400,34 EUR kompensacinių palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 3 883,59 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2016 m. birželio 1 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 116 EUR bylinėjimosi išlaidų ir 10,17 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.
  2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal UAB „LITESKO“ ieškinį atsakovei V. M. Z. dėl skolos už šilumos energiją, tiektą laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. sausio 31 d., delspinigių priteisimo. Šioje byloje buvo konstatuota, jog buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos įrenginius nuo pastato šildymo sistemos atjungia pažeisdamas Šilumos ūkio įstatymo ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258, nuostatas, išlieka šių sistemų teikiamos šilumos buitiniu vartotoju tol, kol neatlieka teisės aktuose nurodytų veiksmų. Atsakovė pripažino, kad nesilaikė įstatymų numatytos šildymo sistemos atjungimo tvarkos pakeičiant savo buto patalpų šildymo būdą, motyvuodama, kad namas ( - ) įregistruotas kaip vieno buto pastatas. Teisėjų kolegija nurodė, kad be atsakovės, namas priklauso dar trims bendraturčiams, faktiškai name yra 4 butai, t. y. namas yra daugiabutis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 punkto prasme, taigi atsakovei priklausantis butas nebuvo tinkamai atjungtas nuo centrinės šildymo sistemos. Savavališkas atsakovei priklausančių patalpų dalies atjungimas nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos nesukelia teisinių padarinių šalių šilumos energijos tiekimo – vartojimo santykiams. Kasacinis teismas Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą, papildomai pažymėdamas, jog atsakovei teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinus patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos, ieškovė neturi teisinio pagrindo keisti pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) vartotojams tvarkos, taigi ir atsakovės patalpoms pagal nurodytus teisės aktus apskaičiuoto šilumos kiekio ir atitinkamai – už šį kiekį apskaičiuoto mokesčio. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu kasatorei, kaip patalpų savininkei ir šilumos energijos vartotojai, yra nustatyta prievolė mokėti už šilumos energiją. Be to, pažymėjo, jog kasatorė neatliko teisės aktuose nustatytų veiksmų, kurie duotų pagrindą išvadai, jog buto šildymo prietaisų atjungimas nuo šildymo sistemos yra teisėtas.
  3. Taip pat teismas nustatė, jog Kauno apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal UAB „LITESKO“ ieškinį atsakovei dėl skolos už šilumos energiją, tiektą laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., delspinigių ir palūkanų priteisimo, taip pat pagal atsakovės priešieškinį dėl realaus įsiskolinimo už faktiškai pateiktą šilumos kiekį atsakovei priklausančiose patalpose apskaičiavimo, atsakovės patalpose šildomo ploto nustatymo, šalių sudarytą šilumos pirkimo – pardavimo sutarties nuo 2010 m. spalio 1 d. nutraukimo, reikalavimo dėl skolos už šilumos energiją priteisimo palikimo nenagrinėtu, įpareigojimo ieškovę ir trečiąjį asmenį UAB „Druskininkų butų ūkis“ perskaičiuoti faktiškai teiktą ir suvartotą šilumos kiekį atsakovės patalpose. Kauno apygardos teismas, panaikindamas žemesnės instancijos teismo sprendimą, iš esmės rėmėsi teismų įsiteisėjusiais teismo sprendimais bei juose nustatytais prejudiciniais faktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartimi, priimta Nr. 3K-3-335/2012; Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-852-340/2011), nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo minėtose bylose nustatytus faktus.
  4. Teismas sprendė, jog įsiteisėjusiais teismo sprendimais konstatuota, jog namas, esantis adresu ( - ), Druskininkuose, laikytinas daugiabučiu namu Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 punkto prasme. Naujų aplinkybių, kurių pagrindu teismas galėtų daryti priešingą išvadą, ieškovė nenurodė, priešingai, byloje esantis Nekilnojamojo turto įrašas įrodo, jog situacija yra nepakitusi, pastatas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 4 bendraturčiams.
  5. Teismas pažymėjo, jog įsiteisėjusiame teismo sprendime, įvertinus atsakovės nurodytas aplinkybes, kuriomis atsakovė remiasi ir šioje byloje, teismas nustatė, jog atsakovei tenka pareiga mokėti už tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d.; atsijungimas nuo šildymo sistemos buvo neteisėtas; atsakovės namas prijungtas prie Druskininkų miesto centralizuotai tiekiamų šilumos tinklų; skolą už šilumos energiją apskaičiuota tinkamai bei pagrįstai taikytas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, be to, namo bendraturčiai turi teisę suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija kitą jų lūkesčius atitinkantį šilumos paskirstymo metodą, tačiau to nėra padaryta. Nagrinėjamu atveju atsakovė, neigdama savo prievolę mokėti už šilumos energiją už kitą laikotarpį (nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2015 m. balandžio 23 d.), rėmėsi iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau buvo teismo įvertintos bei teismas įsiteisėjusiuose sprendimuose konstatavo atsakovės pareigą mokėti už šildymą. Atsakovė iš esmės nepateikė naujų įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas, jog namo gyventojai yra pasirinkę kitą šilumos paskirstymo metodą, o iš esmės pateikė savo subjektyvų situacijos vertinimą, kuris skiriasi nuo įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose pateikto vertinimo. Tačiau teismas padarė išvadą, jog tai savaime nėra pagrindas nesivadovauti įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatytais prejudiciniais faktais bei daryti priešingas išvadas. Kadangi bylose skiriasi tik skolos laikotarpiai, tačiau faktinės aplinkybės, kuriomis atsakovė grindžia savo atsikirtimus, nėra pakitusios, teismas ieškinį tenkino.
  6. Teismas nurodė, kad byloje esančiais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais nustatyta, jog atsakovei nuosavybės teise priklauso ½ dalis pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - )), esančio ( - ), Druskininkuose. Šio pastato naudingas plotas sudaro 82,72 kv. m., todėl atsakovės nuosavybės teise valdomų patalpų dalis sudaro (82,72 / 2) 41,36 m². Mokesčių paskaičiavimo pažymoje nurodytais duomenimis nustatyta, jog ieškovei priskirtas 41,36 m². naudingas plotas, už kurį buvo skaičiuojama skola už šilumos energiją. Ieškovė pateikė susidariusios 3 483,25 EUR skolos paskaičiavimą pagrindžiančius įrodymus.
  7. Nors atsakovė su ieškove nėra sudariusi rašytinės šilumos pirkimo – pardavimo sutarties, tačiau įsitesėjusiais teismų sprendimais konstatuota, jog atsakovė turi pareigą mokėti už šilumos energiją, taip pat tai, kad ieškovė pagrįstai taikė šilumos paskirstymo metodą Nr. 4, todėl teismas nekartojo įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nurodytų argumentų. Ieškovė pateikė skolos paskaičiavimo lentelę bei papildomus paaiškinimus dėl skolos apskaičiavimo pagrindimo. Įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog skolos paskaičiavimas yra neteisingas, atsakovė nepateikė. Taip pat atsakovė nepateikė duomenų, jog namo savininkai būtų pasirinkę kitą šilumos paskirstymo metodą. Kita vertus, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. sausio 30 d. išvadoje nurodyta, jog šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, atsižvelgiant į pastato šildymo ir karšto vandens ypatumus, yra labiausiai iš visų kitų metodų atitinkantis pastato šildymo ir karšto vandens sistemą. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog ieškovės reikalavimas yra pagrįstas.
  8. Ieškovė prašė iš atsakovės priteisti 400,34 EUR kompensacinių palūkanų už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2015 m. balandžio 30 d. bei pateikė palūkanų paskaičiavimo pagrindimą. Atsakovei savalaikiai nesumokėjus skolos už šilumos energiją, teismas ieškovės prašymą tenkino.
  9. Kadangi atsakovė nesumokėjo skolos, teismas ieškovei iš atsakovės priteisė 5 proc. dydžio metines procesines palūkanos už teismo sprendimu priteistą 3 883,59 EUR dydžio sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016 m. birželio 1 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Atsakovė V. M. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
    1. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    2. Ieškinys pareikštas asmens, kuris neturi teisės atstovauti ieškovei. Nors ieškinys buvo pareikštas pačios UAB „LITESKO“ vardu, tačiau ieškinį pasirašė filialo darbuotoja, nors prie ieškinio nėra pateikti jokie įrodymai, jog ieškinį pasirašiusi filialo darbuotoja buvo ir UAB „LITESKO“ darbuotoja. Bylą nagrinėjęs teismas neįvertino, kad pareikštas ieškinys neatitiko visų reikalavimų, numatytų CPK 135 straipsnyje. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kuris turėtų ieškovę įpareigoti pašalinti ieškinio trūkumus, o jų nepašalinus, ieškinys turėtų būti laikomas nepaduotu ir grąžintas ieškovei (CPK 56 straipsnio 2 dalis).
    3. Teismas nesivadovavo visas prejudicines aplinkybes, kuriomis rėmėsi, paneigiančia nauja prejudicine aplinkybe, pagal kurią namas, esantis ( - ), Druskininkuose, laikytinas vienbučiu namu su krosniniu šildymu Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo prasme nuo namo pastatymo (1931 m.) iki dabar. Ši aplinkybė nustatyta 2017 m. gegužės 18 d. įsiteisėjusiame Kauno apygardos administracinio teismo sprendime administracinėje byloje Nr. 1-360-422/2017 pagal atsakovės skundą atsakovui VĮ Registrų centro Alytaus filialui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Šiuo atveju, buvo pagrindas pritaikyti išimtį dėl prejudicinių faktų netaikymo dėl pasikeitusių aplinkybių ir (arba) aiškios teisės taikymo klaidos. EŽTT pabrėžė bendrąjį principą, kad nukrypimas nuo teisinio tikrumo principo gali būti suderinamas su EŽTT 6 straipsnio dalimi, tik jei tai pateisinama primygtiniu socialiniu poreikiu; sprendimą iš principo galima panaikinti tik siekiant ištaisyti esminės svarbos trūkumus teisminei sistemai (esminiu trūkumu gali būti pripažinta jurisdikcijos klaida, rimti teisminio proceso pažeidimai, piktnaudžiavimas valdžia ir pan.). Šildymo būdo pakeitimo neteisėtumas yra ne prejudicinis faktas, o šildymo būdo pakeitimo kaip juridinio fakto teisinis vertinimas, kuris nėra prejudicinis faktas. Byloje dėl atsakovės tariamo įsiskolinimo ginčo laikotarpis yra kitas nei šioje byloje. Atsakovė įteisino šildymo būdo pakeitimą nuo 2010 m. spalio mėnesio. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-438-35/2012 panaikino ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas, kurios neteisėtai reglamentavo šildymo būdo pakeitimo statybos darbus. LVAT 2014 m. spalio 31 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I-858-l 3/2014 panaikino energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 104-112, 114, 115, 117-124 punktus, kaip prieštaraujančius konstituciniam teisinės valstybės principui, o tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas skolą už 2012 m. lapkričio 1 d. – 2015 m. balandžio 23 d. laikotarpį, negalėjo vadovautis LVAT panaikintomis taisyklėmis (LAT 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje (Nr. 3K-3-119/2013). Šios esminės svarbos teisminei sistemai turinčias klaidos būtent ir pateisina nukrypimą nuo teisinio tikrumo principo.
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė prejudicinėmis aplinkybėmis laikyti, kad namas, esantis ( - ), Druskininkų m., laikytinas daugiabučiu namu Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 punkto prasme laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d.; atsakovei tenka pareiga mokėti už tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. už centralizuotu šildymu šildomas patalpas; atsijungimas nuo namo centralizuoto šildymo sistemos buvo neteisėtas laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d.; ieškovė pagrįstai taikė šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d., nors tai buvo teismo teisės normos taikymo aiškinimas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, o ne pati faktinė aplinkybė kaip įrodinėjimo dalykas arba jo dalis. Pirmesnėse civilinėse ar administracinėje bylose nustatyti faktai prejudiciniais pripažintini tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis. Taigi svarbu nustatyti, kas ankstesnėse išnagrinėtose bylose buvo įrodinėjimo dalykas, t. y. kokios yra minėtose bylose priimtų teismo sprendimų res judicata ribos. Prejudicija yra taikoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2012 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-852-340/2011 sprendimuose nustatytoms faktinėms aplinkybėms, t. y. kad tarp ginčo šalių buvo sutartis, pagal kurią ieškovė atsakovei priskyrė skolą pagal VKEKK metodą Nr. 4 už šilumos energiją į atsakovės namo dalį, kurioje esančiose patalpose buvo pakeistas / atjungtas centralizuotos šilumos energijos tiekimas, nes ši namo dalis buvo šildoma krosniniu šildymu. Tuo tarpu minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2012 ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A- 852-340/2011 vertinimai, kad namas, esantis adresu ( - ), Druskininkų m., laikytinas daugiabučiu namu DNSBĮ 2 straipsnio 2 punkto prasme laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d.; atsakovei tenka pareiga mokėti už tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. už centralizuotu šildymo šildomas patalpas; atsijungimas nuo namo centralizuoto šildymo sistemos buvo neteisėtas laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d.; ieškovė pagristai taikė šilumos paskirstymo metodą Nr. 4 laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 7 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. yra ne prejudiciniai faktai, o tik jų teisinis vertinimas, t. y. teisės normų aiškinimas ir taikymas, kuris neįgyja res judicata galios, nes tai nebuvo minėtose bylose nustatyti prejudiciniai faktai teismų sprendimų rezoliucinėje dalyje.
    1. Sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu – būtinos teisės normos, saugančios silpnesniąją šalį ir įpareigojančios pardavėją ar paslaugų teikėją atsižvelgti į vartotojo interesus. Dėl šių priežasčių vartojimo sutarčių teisėje susiformavo silpnesniosios sutarties šalies apsaugos doktrina, kuri tapo pagrindu valstybei įsikišti į šalių sutartinius teisinius santykius ir, ribojant sutarties laisvės principą, nustatyti specialų vartojimo sutarčių teisinį reglamentavimą. Pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą nukrypti nuo teisinio tikrumo principo, kaip to reikalavo teisingumas ir primygtinis socialinis poreikis apginti pažeistas vartotojo, kurio interesus gina valstybė, teises. Teismas privalėjo vertinti ne tik prejudicines aplinkybes, kurios yra vienas iš įrodymą, bet ir visus kitus įrodymus byloje.
    2. Kaip analogiškomis aplinkybėmis Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1109/2013 išaiškino, kad teismas, priimdamas sprendimą, privalo vadovautis net tik kitose bylose nustatytais prejudiciniais faktais, bet ir visais kitais įrodymais, kurie yra byloje, nes civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismas turėjo pareigą įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą ir priimti teisingą sprendimą. Tačiau teismas visiškai nevertino žemės sklypo ir pastatų pirkimo pardavimo sutarties, žemės sklypo išrašo, 2014 m. kovo 19 d. bendrasavininkų susitarimo dėl žemės sklypo ir pastatų naudojimo tvarkos, bendrasavininkų sutikimų, VĮ Registrų centro 2010 m. gegužės 25 d. pažymos Nr. 21.90.9-2156, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 14, VKEKK išvados Nr.R2-278, VEI Alytaus skyriaus rašto Nr. 17.1.8.(2)-180, 2010 m. spalio 12 d. Deklaracijos, atsakovės 2004 m. balandžio 28 d. prašymo ieškovei dėl sutarties nutraukimo, 2010 m. rugsėjo 20 d. rašymo dėl atjungimo fakto patvirtinimo, 2010 m. lapkričio 28 d. prašymo, bendrasavininkų J. B. ir Ž. M. sutarčių su atsijungimo įforminimu, susijusių įrodymų, dėl šilumos kiekio apskaitos, dėl ieškovės valdomų šilumos tinklų prijungimo prie namo teisėtumo, dėl atsijungimo projekto nederinimo, kas lėmė tai, kad teismas pažeidė objektyvios tiesos nustatymą, t. y. teismo sprendimo teisingumo principą ir įrodymų vertinimo principą. Pirmosios instancijos teismas, buvo šališkas ir neobjektyvus, nes nevertino naujų faktinių aplinkybių, susijusių su ieškovės veiksmų teisėtumu, priskiriant privačią namų valdą (žemės sklypą ir pastatus jame) daugiabučiui namui ir, reikalaujant iš vienbučio namo savininkų laikytis daugiabučiams namams nustatytų privalomų reikalavimų perkant centralizuotą šildymą, atsikaitant už jį ir pasirenkant kitą nei neįteisintas šildymo būdą, iškirtinai gynė ieškovės poziciją, kurią parėmė ankstesniais teismų sprendimais ir juose motyvuojamoje dalyje konstatuotais faktais (prejudiciniais faktais). Tokia situacija yra vadinama „vienos tiesos prejudicija“, kuri teismų praktikoje nepateisinama, nes teismo toleruojami ieškovės neteisėti veiksmai ir teismų sprendimais sukeliamos nepataisomos teisinės pasekmės ne tik atsakovei, bet ir kitiems bendrosios dalinės nuosavybės subjektams – namų valdos bendrasavininkams ir sudaromos prielaidos žemesnės instancijos teismams, remtis aukštesnės instancijos teismų sprendimais, kuriuose konstatuotos faktinės aplinkybės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kitiems, nuosavybės teises įgyvendinantiems įstatymams bei EŽTT ir ESTT praktikai.
    1. Atsakovė, pagrįsdama gyvenamojo namo teisinį statusą, teismui pateikė naujus įrodymus, o būtent, 2003 m. rugpjūčio 3 d. žemės sklypo dalies ir gyvenamųjų namų dalių bei kitų statinių pirkimo pardavimo sutartį, kurios pagrindu ji įgijo 1234/1483 ha žemės sklypo ir jame esančio gyvenamojo namo minėtą dalį žemės, dalį gyvenamojo namo ir kitus pastatus (dalis), kurie 2003 m. rugpjūčio 8 d. įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ir iki šiol nepakeisti, taigi įrodė, kad ji yra pagal sandorį, nekilnojamojo turto, esančio ( - ), Druskininkų m., savininkė ir nebuvo, ir nėra daugiabučio namo buto ar jo dalies savininkė, kaip, kad konstatuota teismo sprendime. Taigi teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovė neteisėtai pakeitė patalpų šildymo būdą, byloje pritaikydamas negaliojančius teisės aktus.
    1. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, ieškovė turi teisę į neteisėtu atsijungimu (jeigu šildymas iš centralizuotų sistemų teisėtas) padarytos žalos atlyginimą, tačiau negali toliau reikalauti, kad atsakovė apmokėtų už nesuvartotą šilumą, nes tai prieštarauja Vartotojų teisių apsaugos įstatyme 2 straipsnyje garantuotai vartotojo teisei pirkti paslaugas, prekes savo nuožiūra bei tai, kad yra apmokama už parduotą prekę ar faktiškai suteiktą paslaugą. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti skolą už šilumos energiją, kuri susidarė už laikotarpį, kai atsakovės patalpos jau atjungtos nuo namo šildymo sistemos ir apie tai ieškovei buvo žinoma. Kadangi ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, jog priteistina skola susidarė dėl galimos žalos, atjungus šildymo įrenginius patalpose nuo namo šildymo sistemos, ieškinys turėjo būti atmestas.
    1. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį, neįvertino, kad atsakovė teisėtai ir laikydamasi visų teisės aktų reikalavimų įteisino savo patalpų šildymo būdą 2010 m. spalio mėnesį, pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. Statybos įstatymą. Nors atsakovė šildymo būdo pasirinkimo / pakeitimo darbus pradėjo 2005 metais, o užbaigė 2010 m. spalį, tačiau net jei statybos darbai būtų buvę užbaigti iki 2010 m. spalio mėn., ginčui taikytinos Statybos įstatymo 28 straipsnio nuostatos, įsigaliojusios 2010 m. spalio 1 d., leidžiančios statybos darbus užbaigti pagal jų įteisinimo metu galiojusius teisės aktus. Priešingai nei nustatė teismas, atsakovė įrodė, kad ji 2004 m. balandžio 29 d. raštu, 2005 m. sausio 14 d. ir 2010 m. lapkričio 28 d. pranešė ieškovei apie vienašališką vartojimo sutarties nutraukimą nuo 2010 m. spalio mėnesio, nes pasirinko įteisintą šildymo būdą, atsisakydama ieškovo neįteisinto centralizuoto šildymo, kartu pateikė ieškovui antstolio 2010 m. gegužės 17 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr.14 bei VĮ Registrų centro Alytaus filialo mansardos statybos užbaigimo aktą. Teismas šiuos įrodymus turėjo vertinti net ir tuo atveju, jei šių įrodymų nebuvo kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje. Ieškovė šiuos raštus (informaciją) ir išvardintus įrodymus gavo. Byloje pateikto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, atsakovės patalpų šildymo būdas yra krosninis.
    1. LAT nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005 išaiškino, kad valdžios institucijų apribojimai nepaneigia vartotojų teises nutraukti šilumos vartojimo santykius (sutartį), nes šilumos vartojimas yra paslaugos vartojimas, ir tai yra ne pareiga, o teisė. Šalies valia yra atsisakyti jam priklausančios teises, bet tai turi būti atliekama teisės aktų nustatyta tvarka ir nepažeidžiant kitų vartotojų teisių. Šilumos energijos vartojimo sutartis dėl savo specifikos gali būti teisėtai nutraukta vartotojui faktiškai atsijungus nuo įrenginių, tiekiančių šilumos energiją, atsijungimo darbai priskiriami statybos darbams ir jų atlikimui taikomos Statybos įstatymo nuostatos, pagal kurias šiems darbams nereikalingas joks projektas ir leidimas, bei neprivaloma atliktus darbus priimti naudoti bei CK ir Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, kuris turi viršenybę bylose, susijusiose su vartotojų teisių apsauga, nes valstybė gina vartotojų interesus (Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis). CK 6.329 straipsnio 1 dalis nustato, kad sutarties sąlyga dėl daiktų kiekio gali būti šalių suderinta numatant sutartyje tik kiekio nustatymo tvarką. Būtent tokia padėtis susidarė centralizuotos šilumos tiekimo sutartyse, kuriose nėra nustatytas perkamas energijos kiekis. CK straipsnis nustato, kad jeigu sutartis pradėta vykdyti, laikoma, kad ji sudaryta dėl tokio daiktų kiekio, kiek jų pirkėjas (vartotojas) faktiškai priėmė. Analogiškai nustato CK 6.388 straipsnio 1 dalis, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, nes nei sutartis, nei įstatymas nenustato ko kita. Dar daugiau, CK 6.317 straipsnio 1 dalis nustato, kad pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, o esant atsakovės patalpoms atjungtos nuo namo šildymo įrenginių, toks centralizuotos energijos perdavimas techniškai neįmanomas. Taigi vartotojai, kaip ir šiuo atveju, privalo apmokėti tik už faktiškai gautą šilumos energijos kiekį. Ieškovė neįrodė, kad faktiškai (o ne pagal nurodytus teisės aktus) perdavė atsakovei šilumos energijos kiekį, už kurį reikalauja apmokėjimo, ir kurį atsakovė reikalauja perskaičiuoti.
    1. Bylą nagrinėjęs teismas netinkamai vadovavosi Šiaulių apylinkės teismo, Šiaulių apygardos teismo, Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimuose nustatytomis prejudicinėmis aplinkybėmis dėl šildymo būdo pakeitimo neteisėtumo, nes neatsižvelgė į jų aktualumą. Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą, privalo atsižvelgti, kad Šiaulių apylinkės teismo, Šiaulių apygardos teismo, Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimuose nurodytos LAT nutartys (pvz., LAT 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012; 2012 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2010 ir kt.) buvo pagrįstos pažeidimais, taikant 2003 m. ir 2010 m. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas, kurias LVAT 2013 m. sausio 17 d. ir 2014 m. spalio 31 d. sprendimais panaikino. Net ir taikant šiuos sprendimus nuo jų priėmimo momento buvo pagrindas konstatuoti, kad atsakovės sutartis yra nutraukta, nes šildymo būdo pasirinkimas/pakeitimas įteisintas nuo 2013 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-438-35/2012 dėl 2003 m. šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių ir (arba) nuo 2014 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-858-13/2014 dėl 2010 m. šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių atitinkamų nuostatų panaikinimo. Bylą nagrinėjęs teismas neįvertino, kad šiai taisyklei taikomos išimtys. Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, tačiau ši taisyklė nėra absoliuti. Šios taisyklės išimtis yra nustatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje. Aiškindamas šią nuostatą, LVAT ne kartą pabrėžė, kad jei asmenys kreipiasi į teismą, ir jų besibylinėjimo teisme metu Konstitucinis Teismas priima tam tikrą baigiamąjį aktą, kuriame sprendžiamas teisės aktų, taikytinų teisme, konstitucingumas, tai toks baigiamasis aktas turi būti taikomas ir aplinkybėms, kilusioms iki minėto baigiamojo akto įsigaliojimo (LVAT 2004 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(4 -) 544-2004). Analogiškai turėtų būti aiškinami ir taikomi LVAT sprendimai dėl norminių teisės aktų atitikties įstatymams ir Konstitucijai. Taigi LVAT 2014 m. spalio 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-858-13/2014, 2013 m. sausio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-438-35/2012 ir 2012 m. kovo 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-756-8/2012 turi būti taikomi ir šios civilinės bylos aplinkybėms, kilusioms iki minėtų teismo baigiamųjų aktų įsigaliojimo. Atsakovės patalpų šildymo būdo pakeitimo įteisinimą ir reikalavimą atlikti priskirto šilumos kiekio perskaičiavimo pagrįstumą patvirtina ir LAT 2013 m. kovo 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013, pateiktas išaiškinimas, kad LVAT sprendimu pripažinus netaikytinomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatas, kuriomis buvo reglamentuota ši procedūra. Per ginčo laikotarpį atsakovė šilumos energijos nevartojo, o esant teisės aktų kolizijai, kurią sukūrė įstatymų leidėjas, o ne atsakovė, tokiu atveju, ieškovė, turėtų teisę tik į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, tačiau negali toliau reikalauti apmokėti už šilumos energiją, kurios netiekė ir kuri nebuvo vartojama. Atsakovė patalpų šildymo tiekimo sutartį nutraukė nuo teisėto šildymo būdo pakeitimo, kaip nustato Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsni 1 ir 3 dalys, todėl, bylą nagrinėjęs teismas, privalėjo įvertinti nuo kada atsakovė įteisino patalpų šildymo būdo pasirinkimą / pakeitimą, pašalindama, tariamai, neteisėtos statybos darbų, padarinius. LAT 2005 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005, nurodė, kad šilumos energijos vartojimo sutartis dėl savo specifikos gali būti teisėtai nutraukta vartotojui faktiškai atsijungus nuo įrenginių, tiekiančių šilumos energiją, nesiedama faktinio atjungimo su jo įteisinimu. Ši nutartis yra įtraukta į 2009 metų LAT biuletenį „Teismų praktika“ Nr. 30, kuriame paskelbta „Vartotojų teisių apsaugos vartojimo sutartiniuose santykiuose teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga“, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, turi pareigą vadovautis šioje nutartyje išdėstytais išaiškinimais. Atsakovės patalpų atjungimas nuo centralizuoto šildymo įvyko 2010 m. spalį, 2010 m. spalio 12 d. užpildytos Deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą pagrindu. Nei Deklaracija, nei viešo registro įrašai, kuriems pagal įstatymą taikytina teisėtumo prezumpcija (CPK 182 straipsnio 4 dalis), nėra nei panaikinti, nei užginčyti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Deklaracijos ir Išraše nuo 2000 m. spalio 30 d. įrašyto šildymo būdo.
    1. Vadovaujantis CK 6.390 straipsniu, atsakovė gali įgyvendinti savo teisę nutraukti sutartinius santykius su ieškovu tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo patalpų bendrasavininkams. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad aplinkybė, jog sutarties nutraukimas gali padaryti žalos kitiems namo bendrasavininkams byloje neįrodyta. Ginčo dėl to, kad sutarties nutraukimo dieną atsakovė buvo atsiskaičiusi su ieškovu, byloje nėra. Neteisėto atsijungimo nuo centrinio šildymo sistemos atveju šilumos tiekėjas turi teisę į neteisėtu atsijungimu padarytos žalos atlyginimą, tačiau negali toliau reikalauti apmokėti už paslaugą ar prekę, kurios nepardavė, todėl Taisyklių nuostata „išlieka šilumos ar karšto vandens buitinis vartotojas“ negali būti aiškinama, kaip sukelianti atsakovės pareigą sumokėti už paslaugą, kuri jai nebuvo suteikta. Tai prieštarautų Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnyje numatytai vartotojo teisei pirkti prekes ar paslaugas savo nuožiūra, šiame įstatyme įtvirtintai įstatymo leidėjo valiai, kad yra apmokama už parduotą prekę ar paslaugą (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2005). Be to, tai neatitiktų ir kompensacinės civilinės atsakomybės paskirties, nes dėl neteisėtu atsijungimu nuo šildymo sistemos padarytos žalos atlyginimo, ieškovė privalėtų pagrįsti patirtų nuostolių dydį ir tinkamais atsakovais dėl tokio reikalavimo galėtų būti tik kiti namo bendrasavininkai. Tačiau šioje byloje teisėjų kolegijai nagrinėjamos bylos atveju yra svarbu tai, kad pagal LITEKO duomenų bazėje esančius duomenis Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 31 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1101-734/2011 ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-254-823/2012 buvo atmesti ieškovės reikalavimai priteisti iš atsakovo už tiektą šilumos energiją namui, be kita ko, nustačius, kad patalpos ir namo bendrojo naudojimo patalpos neapšildomos. Analogiškoje byloje Nr. 3K-3-608/2013 LAT konstatavo faktą, jog namo bendrojo naudojimo patalpos neapšildomos (kaip ir šioje byloje – bendro naudojimo šildomų patalpų nėra), todėl ieškovės reikalavimas priteisti mokestį iš atsakovės už šių patalpų šildymą yra nepagrįstas.
    1. Remiantis nurodyta kasacinio teismo praktika atsakovė prašo nustatyti, kad šilumos tiekimo ir vartojimo sutartis yra nutraukta nuo centralizuoto šildymo įrenginių atjungimo įteisinimo pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnį, nes atsakovė nutraukė šilumos sutartį kaip nesąžiningą ir nebereikalingą, pasirinkusi įteisintą šildymo būdą. Teismo argumentai, kad atsakovė privalo atgaline tvarka įforminti atjungimą, pvz., iš ieškovės gauti atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemų technines sąlygas, suponuoja kitas procedūras, kurios pagal šios bylos faktines aplinkybes, sutartiniams santykiams faktiškai jau nutrūkus, turėtų tik formalų pobūdį. Toks įstatymo aiškinimas nesiderina su CK 1.138 straipsniu, kurio esmė yra ta, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti taikomas tinkamas įstatymo numatytas civilinių teisių gynimo būdas. Todėl atsakovė neprivalo atgaline tvarka „oficialiai“ atjungti patalpose šildymo įrenginius, kurie faktiškai buvo atjungti 2005 ir 2010 metais, juolab, kad dėl ieškovės kaltės netinkamai paskirstant šilumos kiekį, 2015 m. birželio 20 d. namo bendrasavininkų susitarimu namas atjungtas nuo šilumos tinklų ir faktiškai centralizuota šiluma į namą netiekiama. Kasacinis teismas tarp ginčo šalių išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2012 nustatė, kad atsakovė dar 2005 metais savo bute įrengė šildymo būdą kietu kuru ir elektra bei sumažino apšildomą plotą. Šildomo ploto sumažinimas, kai šilumos įrenginiai yra atjungiami nuo šilumos perdavimo tinklų, turi būti atliekamas specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Nurodytu laikotarpiu daugiabučiame name, kaip, kad konstatavo teismas, buto (patalpų) šildymo sistemos įrenginių atjungimas nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos buvo reglamentuotas CK 6.390 straipsnyje, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnyje, ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse. Šiuose teisės aktuose nustatytos specialios atjungimo procedūros, kurių turėjo laikytis buto (patalpų) savininkas daugiabučiame name. Nors kasacinis teismas, nustatė, kad atsakovė nuo 2005 m. savo patalpų šildymui pasirinko krosninį šildymą ir demontavo neįteisinto centralizuoto šildymo įrenginius, visgi nusprendė palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį, kuria buvo paliktas nepakeistas Druskininkų miesto apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas, kuriame išaiškinta, kad atsakovė liko šilumos vartotoja. Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 250, 255, 260, 261 ir 263 punktų nuostatos, reglamentuojančios specialią butų (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atsijungimo procedūrą, kurios turi laikytis buto (patalpų) savininkas daugiabučiame name, yra šalių sutarties dalis. Tačiau šioje byloje ieškovė prašo iš atsakovės priteisti tariamą 3 883,59 EUR skolą už neva patiektą šilumos energiją (įskaitant palūkanas) už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. balandžio 23 d., kai šiuo ginčo laikotarpiu Taisyklės negaliojo, o nuo 2010 m. lapkričio 1 d. galiojančios energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 Taisyklės ir joks kitas teisės aktas nenustatė vartotojo prievolės apmokėti kitų asmenų suvartotą šilumos energiją, tik todėl, kad šilumos tiekėjas šildymo būdo pakeitimą laiko neteisėtu, todėl ieškinys pareikštu pagrindu atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
    1. Byloje netaikytinos ginčo laikotarpiu negaliojusių ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Taisyklių 263 punkto nuostatos, todėl ieškovė ginčo laikotarpiu neturėjo teisės atsakovės nešildomoms patalpoms priskirti tą patį šilumos kiekį kaip ir šildomoms patalpoms tik todėl, kad šildymo būdas pasirinktas / pakeistas neteisėtai, todėl, apeliacinis teismas privalo ištirti įrodymus ir tiksliai nustatyti, kokį šilumos energijos kiekį atsakovė faktiškai gavo ginčo laikotarpiu, kai nuo 2010 m. spalio 12 d. jos patalpose nėra centralizuotai šilumai tiekti įrenginių. Tokia padėtis susidarė, ieškovės primestoje sutartyje, kurioje nėra nustatytas suvartotinos energijos kiekis, tačiau jei sutartis pradėta vykdyti, laikoma, kad ji sudaryta dėl tokio daiktų kiekio, kiek jų pirkėjas (vartotojas) faktiškai priėmė. Vartotojai privalo apmokėti tik už faktiškai gautą šilumos kiekį, tačiau ieškovė neįrodė, kad faktiškai, o ne pagal pažymą ir skolos skaičiavimo lentelę ar PVM sąskaitas faktūras, kurios yra „popierinis šilumos kiekis“, bet ne faktiškai pagal sutartį tiektas ir gautas šilumos kiekis.
    1. Apeliacinis teismas privalo išsiaiškinti, ar ieškovės parinktas šilumos paskirstymo metodas atitiko namo šildymo įrenginių galią, nes pasirinkus įteisintą šildymo būdą ir teisėtai atjungus neįteisintą namo šildymo būdą, ieškovė neprivalėjo taikyti jokio metodo, nes 2014 m. kovo 17 d. bendrasavininkų susitarimu nustatyta mokėjimo ir paskirstymo už faktiškai tiektą šilumą į patalpas tvarka, kurios teismas nevertino. Atsakovė įrodė, kad nuo atsakovės patalpų įsigijimo ji vartojo įteisintą krosninį Šildymą, įregistruotą ir išviešintą viešame registre, todėl vartojimo sutartis buvo nutraukta, o nauja nesudaryta. Šioje byloje išaiškinta, kad atsijungimo nuo centralizuoto šildymo sistemos darbai priskiriami statybą reguliuojančių teisės aktų paskirčiai, todėl atsakovė kelia klausimą, ar pagrįstai ieškovė atsisako pripažinti patalpų šildymo būdo pakeitimą (pasirinkimą), jo atsijungimo nuo neįteisintos centralizuoto šilumos sistemos momentu, laikant atsakovės pranešimą (us) ieškovei apie vienašališką šilumos paslaugų atsisakymą, nutraukiant sutartį, pasirinkus (pakeitus) patalpų šildymo būdų, kuris įteisintas. Atsakovė tvirtina, kad pagal nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojantį teisinį reguliavimą, šilumos įrenginių atjungimo darbams įforminti pakako bendrasavininkų susitarimo (CK 4.85 straipsnis) ir Deklaracijos apie statybos darbų užbaigimą. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad CK 6.390 straipsnio l dalis nustato, jog abonentas, kai pagal energijos pirkimo-pardavimo sutartį jis yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją buitinėms reikmėms, turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Taigi, net ir tuo atveju, kai šilumos įrenginiams atjungti nuo centralizuoto šildymo sistemos galiojo supaprastinta procedūra (Statybos įstatymo 20 straipsnio 9 punktas), statinio paprastojo remonto darbams (atsijungimo nuo šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemos) atlikti nereikėjo rengti statinio projekto (paprasto remonto aprašo) ir nebuvo būtinas rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui, o Deklaraciją apie statybos darbų užbaigimą galėjo užpildyti vienvaldiškai statytojas, šilumos energijos tiekimo sutartys galėjo būti nutraukiamos tik statytojui (šilumos energijos vartotojui) informavus energijos tiekimo įmonę apie pageidaujamą nutraukti sutartį, kaip tai įtvirtina minėtos CK nuostatos. Byloje yra pateiktas Nekilnojamojo turto registro išrašas, patvirtinantis, kad ginčo laikotarpiu atsakovės patalpų šildymo būdas – krosninis šildymas ir jis faktiškai naudojamas. Tai reiškia, kad šildymas iš centralizuotų sistemų į ginčo patalpas iki 2010 m. spalio 1 d. buvo tiekiamas neteisėtai. Ieškovė neginčija, kad ginčo laikotarpiu žinojo apie atsakovės patalpų atsijungimo nuo centralizuoto šildymo ir sistemos faktą, tačiau ieškovė ir toliau atsakovei skaičiavo mokėjimus už patalpų šildymą, nors tai nenumato šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties sąlygos, nei Aprašas ir tokia atsakomybė, ginčo laikotarpiu, nenumatyta ir Taisyklių 263 punktu, todėl atsakovei taikyta nesąžininga sutarties sąlyga, numatanti neproporcingą vartotojo atsakomybę už sutarties nesilaikymą, kurį aiškinti suteikiama teisė tik šilumos tiekėjui, savo nuožiūra spręsti, kas yra teisėtas arba neteisėtas šildymo būdo pasirinkimas / pakeitimas. Taigi laikytina, kad ieškovės ir atsakovės sutartis yra nutraukta nuo 2005 m. spalio 1 d. 30 m² patalpose, o 14,62 m² patalpose nuo 2010 m. lapkričio 28 d., kai ieškovė gavo atsakovės pranešimus.
    1. Atsakovė nesutinka su pirmos instancijos teismo motyvais, kad šilumos paskirstymas atliktas teisėtai pagal valdomų patalpų plotus, kurie neatitinka VĮ „Registrų centras“ duomenų, tik todėl, kad kiti butų savininkai nepateikė šilumos tiekėjui informacijos apie pasikeitusį jų patalpų plotą, tačiau teismas pagrįstai nurodė, kad šilumos tiekėjui yra įstatyme numatyta pareiga teisingai paskirstyti suvartotą Šilumos kiekį, o tam būtina naudoti tikslius ir teisingus duomenis, kuriuos gauti šilumos tiekėjas turėjo visas galimybes ir pareigą. Šioje byloje nustatyta, kad ieškovė niekada nesidomėjo viešais registro duomenimis, nors privalėjo tai daryti ir, kad pareiga teisingai paskirstyti visą pastate suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui, t. y. ieškovei (ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalis). Nors ieškovė laikosi pozicijos, kad šilumą paskirstė teisėtai pagal turimus duomenis apie name esančias patalpas, tačiau paaiškėjus, kad šie duomenys buvo neteisingi ir dėl to atsakovei buvo priskaičiuota per daug mokesčių, ieškovė privalo perskaičiuoti atsakovei priskirtus mokėjimus.
    1. CK Šeštos knygos IV dalies nuostatos (galiojusios iki 2014 m. birželio 13 d., t. y. tariamos skolos už atsakovei nepatiektą šilumos energiją susidarymo metu), apibrėžiančios vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių ypatumus numato, kad pirkėjui (fiziniam asmeniui), sudarančiam pirkimo sutartį savo asmeniniams poreikiams tenkinti, praleidus mokėjimo terminus, palūkanos už laiku nesumokėtą sumą neskaičiuojamos (CK 6.360 straipsnio 5 dalis), todėl šis reikalavimas atmestinas.
    1. Pirmos instancijos teismas 2017 m. sausio 17 d. nutartimi nepagrįstai atsisakė priimti atsakovės priešieškinį – įpareigoti ieškovą perskaičiuoti šilumos energijos kiekį į atsakovės 41,36 kv. m. patalpas, pažeisdamas atsakovės teises į veiksmingą teisminę gynybą. Priešieškinis buvo pateiktas iki paskiriant bylą nagrinėti teismo posėdyje, kaip to reikalauja CPK 143 straipsnio 1 dalis, tačiau teismas jį atsisakė priimti, todėl atsakovė buvo priversta kreiptis į teismą su ieškiniu, kurį teismas taip pat atsisakė priimti, ir dėl to yra pateiktas atskirasis skundas.
    1. Nors tais atvejais, kai sutartis kvalifikuota kaip vartojimo sutartis, teismas turi pareigą jos sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (CK 6.188 straipsnis, CK 6.228? straipsnio 9 dalis), tačiau pirmosios instancijos teismas ne tik atsisakė ex officio įvertinti, ar VKEKK patvirtinti metodai ir Taisyklių 250, 255, 260, 261 ir 263 punktu nuostatos, reglamentuojančiose specialia butų (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atsijungimo procedūra, atitinka nesąžiningumo kriterijams, bet ir visiškai nepagristai atsisakė kreiptis į LVAT, kuris įgaliotas įvertinti, ar vartojimo sutarties sąlygos, įtvirtintos Taisyklėse atitinka aukštesnės salios teisės aktus.
    1. Apeliacinis teismas privalo ex officio įvertinti, ar Komisijos patvirtinti metodai ir Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 250, 255, 260, 261 ir 263 punktų nuostatos, reglamentuojančios specialią butų (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atsijungimo procedūrą, atitinka sąžiningumo kriterijus. Šioje byloje susidarė faktinė ir teisinė padėtis, kurioje šilumos energija faktiškai nebuvo tiekiama į atsakovė patalpas (t. y. vartotoja faktiškai nesuvartojo šios energijos rūšies, nes tiekėjas neperdavė šios prekės vartotojai), o ginčo energijos kiekį gavo atsakovės bendrasavininkai (CPK 185 straipsnis), tačiau ieškovė reikalauja iš atsakovės apmokėjimo už kitų bendrasavininkų, o ne pačios atsakovės faktiškai gavimo faktą patvirtintą šilumos energiją, tik todėl, kad, ieškovės nuomone, atsakovė „neteisėtai“ pasirinko / pakeitė patalpų šildymo būdą, o Komisijos metodai nenumato jokių išimčių tokiais atvejais. Ieškovė, pripažindama, kad bendrasavininkai sumokėjo už mažesnį šilumos kiekį, nei jie faktiškai suvartojo, reikalauja likusio atmokėjimo iš atsakovės kaip subsidiaraus skolininko deliktinės atsakomybės pagrindu, todėl yra pagrindas kreiptis į LVAT, kuris įvertintų, ar Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 250, 255, 260, 261 ir 263 punktų nuostatos, reglamentuojančios specialią butų (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemų atsijungimo procedūrą, atitinka sąžiningumo kriterijus, ar šios nuostatos neprieštarauja CK 6.245 straipsnio 5 dalies bei 6.263 straipsnio 3 dalies nuostatoms, kai subsidiari atsakomybė galima tik pagal įstatymą ar sutartį.

815. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB ,,LITESKO“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

915.1.UAB „LITESKO“ yra juridinis asmuo, turintis struktūrinius padalinius – filialus: Alytaus, Druskininkų, Marijampolės, Vilkaviškio, Kelmės, Telšių, Biržų miestuose. UAB „LITESKO“ filialai nėra atskiri juridiniai asmenys (įmonės), o tik vieno juridinio asmens struktūriniai padaliniai. UAB „LITESKO“ veikia pagal įstatus, kiekvienas jo struktūrinis padalinys (filialas) – patvirtintų nuostatų pagrindu (CK 2.47, 2.54 straipsniai), kaip ir UAB „LITESKO“ filialas „Druskininkų šiluma“ yra įregistruotas VĮ Registrų centre. Filialo nuostatuose nurodyta, jog Filialas yra Bendrovės padalinys, veikiantis Bendrovės vardu kitoje negu Bendrovės buveinėje vietoje ir įgyvendinantis tikslą – vykdyti Bendrovės veiklos sritis numatytas Bendrovės įstatuose pagal Bendrovės įgaliojimą (Nuostatų 1.1. punktas). Taip pat, Nuostatuose numatyta, kad Filialas yra įgaliotas bendrovės vardu atstovauti Bendrovės interesus visuose teisėsaugos organuose, jeigu toks atstovavimas susijęs su filialo vykdoma veikla (Nuostatų 3.4.2. punktas), taip pat, savo kompetencijos ribose atlikti procesinius veiksmus, tarp jų ir ieškinio pareiškimą (Nuostatų 3.4.3. punktas). Filialo, veikiančio UAB „LITESKO“ vardu, pateiktame ieškinyje išdėstyti reikalavimai, nurodytas ginčas yra tiesiogiai susijęs su Filialo vykdoma veikla – centralizuotu šilumos tiekimu Druskininkų mieste. Ieškinyje nurodyta, kad Filialas veikia UAB „LITESKO“ vardu, todėl Filialas Bendrovės vardu turėjo teisę pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį dėl skolos priteisimo už šilumos energiją iš atsakovės.

1015.2. Šioje byloje Filialo, veikiančio Bendrovės vardu, pateiktą ieškinį pasirašė Filialo juristė R. V. pagal 2015 m. birželio 4 d. įgaliojimą Nr. 1.61-422 bei turinti atitinkamą teisinę kvalifikaciją. Minėtas įgaliojimas yra išduotas UAB „LITESKO“ generalinio direktoriaus, kuris, vadovaudamasis bendrovės įstatų jam suteikta teise priimti valdymo sprendimus, įgaliojo bendrovės Filialo juristę R. V. atstovauti Bendrovės vardu jos ir Bendrovės filialų (taip pat ir filialo „Druskininkų šiluma“) interesus, įskaitant ir pareiškimo arba ieškinio pateikimą. Tai, kad Filialo nuostatų 3.3.4 punkte, 5.5 punkte numatyta, kad filialas ir jo direktorius, remiantis Bendrovės vykdoma politika, įgaliojami priimti į darbą ir atleisti darbuotojus, nustatyti pareigines funkcijas, darbo apmokėjimo ir skatinimo sistemą, rūpintis darbų sauga, reiškia tik tai, kad dalis bendrovės funkcijų darbo teisės srityje yra perduota Filialui, tačiau tai neturi reikšmės sprendžiant atstovavimo Bendrovei pagal Įstatus ir Nuostatus klausimą. Todėl juristė R. V. ieškinį UAB „LITESKO“ vardu pasirašė pagrįstai ir teisėtai, kadangi ją, kaip Bendrovės filialo „Druskininkų šiluma“, turinčio teisę pagal Įstatus ir Nuostatus atstovauti Bendrovę, juristę, UAB „LITESKO“ įgaliojo atstovauti Bendrovės ir filialo „Druskininkų šiluma“ interesams, nagrinėjant civilinę bylą bei atlikti visus su atstovavimu susijusius veiksmus, įskaitant ir ieškinio pasirašymą.

1115.3. Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnyje įtvirtinta, jog sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka nagrinėjęs atsakovės skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutarties teisėtumo, 2012 m. liepos 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2012, yra nustatęs šiuos faktus: pirma, atsakovės namas, adresu ( - ). Druskininkai, kvalifikuotinas daugiabučiu namu, nes gyvenamojo namo bendraturčiai naudojasi atskirais butais, todėl faktiškai namas atitinka daugiabučio namo statusą, nes jame yra keturi butai, nors Nekilnojamojo turto registre kaip atskiri nekilnojamieji daiktai jie nėra įregistruoti. Turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl nors Nekilnojamojo turto registre bendraturčių naudojamos dalys nėra įregistruotos kaip atskiri butai, tačiau, nustačius, kad šios dalys atitinka Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme įtvirtintą buto apibrėžtį, yra pagrindas laikyti, jog gyvenamasis namas atitinka daugiabučio namo statusą; antra, atsakovė dar 2005 m. savo bute įrengė šildymo būdą kietu kuru ir elektra bei sumažino apšildomą plotą. Kadangi namas atitinka daugiabučio namo statusą, todėl patalpų šildymo įrenginių atjungimo nuo bendros daugiabučio namo sistemos darbai turėjo būti atliekami pagal atitinkama tvarką, t. y. ji turėjo laikytis normų, reglamentuojančių daugiabučiame name esančio buto atjungimą nuo bendros namo šildymo sistemos. Nurodytu laikotarpiu daugiabučiame name buto (patalpų) šildymo sistemos įrenginių atjungimas nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos buvo reglamentuotas CK 6.390 straipsnyje, Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnyje, ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse. Šiuose teisės aktuose nustatytos specialios atjungimo procedūros, kurių turėjo laikytis buto (patalpų) savininkas daugiabučiame name. Reikalavimas laikytis nustatytos šildymo sistemos įrenginių atjungimo tvarkos, pakeičiant savo buto, patalpų šildymo būdą, taip pat ne kartą konstatuotas kasacinio teismo praktikoje; trečia, atsakovė neatliko teisės aktuose nustatytų veiksmų, kurie duotų pagrindą išvadai, kad buto šildymo prietaisų atjungimas nuo šildymo sistemos yra teisėtas, t. y. ji darbus atliko savavališkai. Šilumos vartotojo veiksmai, kuriais jis savo buto šildymo prietaisus atjungia nuo bendros šildymo sistemos ne teisės aktų nustatyta tvarka, nesudaro teisinių prielaidų pakeisti namui teikiamos šilumos paskirstymo vartotojams metodą bei perskaičiuoti apšildomo ploto ir mokesčio už suvartotą šilumos energiją dydį. Ta aplinkybė, kad atsakovė yra vartotoja, nepaneigia jos, kaip vartotojos, pareigos laikytis teisės aktuose nustatytos tvarkos, siekiant pasinaudoti teise atjungti šildymo sistemos įrenginius nuo bendros namo šildymo sistemos; ketvirta; atsakovei neįteisinus darbų, ieškovė neturi teisinio pagrindo keisti name suvartotos šilumos paskirstymo tvarkos, todėl atsakovė privalo mokėti už jai priskirtą šilumos kiekį. Patalpų savininkai atsiskaito už šilumos energiją pagal teisės aktais reglamentuotą tvarką, todėl, atsakovei teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinus patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos, ieškovė neturi teisinio pagrindo keisti pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) vartotojams tvarkos, taigi ir atsakovės patalpoms pagal nurodytus teisės aktus apskaičiuoto šilumos kiekio ir atitinkamai – už šį kiekį apskaičiuoto mokesčio. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu kasatorei, kaip patalpų savininkei ir šilumos energijos vartotojai, yra nustatyta prievolė mokėti už šilumos energiją.

1215.4. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytais prejudiciniais faktais vadovavosi ir Kauno apygardos teismas, priimdamas sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-2050-324/2015, kurioje nagrinėtas ginčas tarp ieškovės ir atsakovės dėl skolos priteisimo už atsakovės butui, adresu ( - ), Druskininkai patiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir tenkindamas ieškovės ieškinį dėl skolos už atsakovės butui patiektą šilumos energiją priteisimo, pagrįstai ir tinkamai vadovavosi įsiteisėjusiais teismų sprendimais, nustatytais juose reikšmingais prejudiciniais faktais. Kaip bylos nagrinėjimo metu paaiškino ir pati atsakovė bei kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, faktinė situacija nesikeitė po minėtų teismų sprendimų priėmimų, kuriais nustatyti prejudiciniai faktai, tačiau atsakovė toliau ginčija buto šildymo įrenginių atjungimo teisėtumo nustatymo klausimą bei įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes (prejudicinius faktus).

1315.5. Atsakovės nurodomas Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-360-422/2017, kuriuo buvo netenkintas (ir atsakovė šio teismo sprendimo neskundė apeliacine tvarka) atsakovės prašymas pakeisti namo duomenis Nekilnojamo turto registre, nėra reikšmingas. Kasacinis teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs dėl teisinės registracijos tikslų ir reikšmės. Šiuo atveju reikšmingi kasacinio teismo išaiškinimai apie tai, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją. Ieškovės vertinimu, atsakovės paaiškinimuose nurodyti argumentai dėl buto šildymo įrenginių atjungimo teisėtumo / neteisėtumo nėra reikšmingi šioje byloje, todėl ieškovė dėl šių argumentų plačiau nepasisakė.

1415.6. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2012 bei Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2A-2050-324/2015 nustatytais prejudiciniais faktais, faktiškai namas atitinka daugiabučio namo statusą. Kaip konstatavo ir Kauno apygardos teismas, namas prie Druskininkų miesto centralizuotai tiekiamų šilumos tinklų buvo prijungtas pagal 1983 m. rugsėjo 11 d. Alytaus šilumos tinklų išduotas technines sąlygas (tuo metu (-) gatvė buvo (-) gatvė). Prijungimo faktą patvirtina ir Druskininkų miesto ligoninės 1981 m. rugsėjo 7 d. atsakymas dėl leidimo prisijungti prie centralizuoto šildymo nuo medicinos darbuotojų bendrabučio bei vamzdžių montavimo kokybės aktas Nr. 13. Tiekėjo įrenginiai sujungti su vartotojo nuosavybės arba vartotoju bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais įrenginiais, ieškovė yra įrengusi atsiskaitomąjį šilumos apskaitos prietaisą suvartotai šilumai apskaityti. Pastatuose (-) Nr. ( - ) ir Nr. ( - ) suvartota šiluma visuomet buvo apskaitoma atskirais skaitikliais. Tai įrodo 2011 m. kovo 31 d. Lietuvos metrologijos inspekcijos Alytaus apskrities skyriaus teisinės metrologijos reikalavimų laikymosi patikrinimo aktas Nr.PA-1116(A11), 2000 m. lapkričio 6 d. šilumos skaitiklio priėmimo aktas. Pagal CK 6.384 straipsnio 1 dalį, jei abonentas yra fizinis asmuo, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. 2003 m. liepos 10 d. Lietuvos Respublikos ūkio ministro įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų (galiojusių iki 2012 m. spalio 1 d.) 11 punktas nurodo, kad jei šalys nėra sudariusios šilumos pirkimo-pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas (t. y. rašytinės sutarties), šilumos pirkimo-pardavimo sutartis yra laikoma sudaryta pagal aukščiau nurodytas standartines sąlygas tarp šilumos tiekėjo ir pastato savininko šilumos vartotojo nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos. Tai vienareikšmiškai nurodyta ir CK 1.71 straipsnyje (sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai), 6.384 straipsnio 1 dalyje (sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo prijungimo prie energijos tiekimo tinklų), Ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. 4-617 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (galiojusių iki 2010 m. lapkričio 12 d.) 207 punkte, 208 punkte (šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal teisės akte nurodytas standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas); Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 26 punkte (Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal teisės akte nurodytas standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas), Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 2 punkte, 11 punkte. Analogiškai pasisako ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-3 92/2004, Nr. 3K-3- 1311/2002, Nr. 3K-3-411/2001 (asmeniui, pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijus patalpas ir iš energijos tiekimo įmonės priimant centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, tarp šalių atsiranda šilumos energijos tiekimo – vartojimo santykiai, šalių valia gauti ir tiekti šilumos energiją realizuojama konkliudentiniais veiksmais). Taigi šilumos vartojimo santykiai tarp ieškovės ir atsakovės yra grindžiami Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinėmis sąlygomis. Šios Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos yra taikomos visiems buitiniams šilumos vartotojams, įskaitant ir atsakovę, kurie nėra sudarę rašytinių Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių. Šilumos tiekėjas savo veikloje vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir taikyti išimčių, ar mažesnių reikalavimų vartotojų atžvilgiu neturi teisės.

1515.7. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal namo įvade įrengto atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Komisijos rekomenduojamų taikyti metodų. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Namo bendrasavininkai nėra pasirinkę jokio šilumos paskirstymo metodo. Šis faktas yra nustatytas ir ankstesniais teismų sprendimais. Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punktas įtvirtinta, jog, kai šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo-vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Atsižvelgiant į Namo šildymo sistemą (vienvamzdė su viršutiniu paskirstymu) bei įrengtą atsiskaitomąjį apskaitos prietaisą, Šiluma, apskaityta atsiskaitomuoju šilumos skaitikliu, name pagrįstai ir tinkamai paskirstoma pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Tą patvirtina ir byloje esanti 2012 m. sausio 30 d. Komisijos išvada Nr. R2-278, kurioje nurodyta, kad atsižvelgiant į namo šildymo sistemos ypatumus, Metodas Nr. 4 labiausiai tinkamas name suvartotai šilumai paskirstyti. Metodo Nr. 4 taikymo pagrįstumas konstatuotas ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-852-340/2011, 2015 m. gruodžio 7 d. Kauno apygardos teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-2050-324/2015. Iki kol namo patalpų savininkai pasirinks metodą, taikyti kito metodo, nei atitinkantį Namo šildymo sistemą bei įrengtą atsiskaitomąjį apskaitos prietaisą, šilumos tiekėjas neturi teisės, nes tai neatitiktų teisės aktų reikalavimų, įpareigojančių šilumos tiekėją paskirstyti šilumą pagal Komisijos patvirtintus ar su ja suderintus metodus (Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnis). Nors atsakovė nurodė, kad namas šilumos nebevartoja, tačiau jokie teisėtą viso namo šilumos įrenginių nuo centralizuotai tiekiamos šilumos tinklų atjungimą patvirtinantys dokumentai ieškovei nebuvo pateikti.

1615.8. Šioje byloje reikalavimas priteisti palūkanas pareikštas kartu su reikalavimu priteisti nesumokėtą skolą už šilumos energiją, t. y. reikalaujama priteisti palūkanas už praleistą piniginės prievolės įvykdymo terminą. Atsakovė kiekvieną ieškovės pateiktą sąskaitą už patiektą šilumos energiją privalėjo apmokėti iki sąskaitos pateikimo mėnesio paskutinės dienos, tačiau šios savo pareigos tinkamai nevykdė. Pagal CK nuostatas, šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis), o terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis); praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių. Tai reiškia, kad, skolininkui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius turi teisę reikalauti priteisti kompensuojamąsias palūkanas, nepriklausomai nuo skolininko kaltės, jam taip pat nereikia šių palūkanų įrodinėti – jos priteisiamos tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatymo (5 arba 6 proc., jei abi šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys) (CK 6.210 straipsnis).

17IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Apeliacinis skundas netenkinamas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
  1. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl skolos už šilumos energiją priteisimo.
  1. Apeliantė tvirtina, jog šilumos energija jai nėra teikiama, todėl ji neturi pareigos mokėti už paslaugą, kuri faktiškai nebuvo suteikta.
  1. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, jog teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.).
  1. Antra, apeliantė tvirtina, jog ieškinys, kurį išnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, neatitinka CPK 135 straipsnyje nustatytų formos reikalavimų, kadangi ieškinį pasirašė bylą neįgaliotas vesti asmuo.
  1. CPK 56 straipsnio 2 dalis nustato, jog juridinių asmenų atstovais pagal pavedimą teisme gali būti aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintys juridinių asmenų darbuotojai. Atstovo pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime (CPK 57 straipsnio 1 dalis).
  1. Kaip matyti iš ieškinio, ieškinį UAB ,,LITESKO“ vardu pasirašė juristė R. V., veikianti 2015 m. birželio 4 d. įgaliojimo Nr. 1.61-422 pagrindu, kurį pasirašė UAB ,,LITESKO“ generalinis direktorius L. S., vadovaudamasis bendrovės įstatų jam suteikta teise. UAB ,,LITESKO“ generalinis direktorius įgaliojo bendrovės Filialo juristę R. V. atstovauti Bendrovės vardu jos ir Bendrovės filialų (taip pat ir filialo „Druskininkų šiluma“) interesams, įskaitant ir pareiškimo arba ieškinio pateikimą teismui. Taigi juristė R. V. pagrįstai ir teisėtai pasirašė ieškinį UAB „LITESKO“ vardu.
  1. UAB „LITESKO“ yra juridinis asmuo, turintis struktūrinius padalinius, iš kurių vienas – „Druskininkų šiluma“. UAB „LITESKO“ filialai nėra atskiri juridiniai asmenys (įmonės), o tik vieno juridinio asmens struktūriniai padaliniai. UAB „LITESKO“ veikia pagal įstatus, kiekvienas jo struktūrinis padalinys (filialas) – patvirtintų nuostatų pagrindu (CK 2.47, 2.54 straipsniai), kaip ir UAB „LITESKO“ filialas „Druskininkų šiluma“, yra įregistruotas VĮ Registrų centre. Filialo nuostatuose nurodyta, jog Filialas yra Bendrovės padalinys, veikiantis Bendrovės vardu kitoje negu Bendrovės buveinėje vietoje ir įgyvendinantis tikslą – vykdyti Bendrovės veiklos sritis numatytas Bendrovės įstatuose pagal Bendrovės įgaliojimą (Nuostatų 1.1. punktas). Taip pat, Nuostatuose numatyta, kad Filialas yra įgaliotas bendrovės vardu atstovauti Bendrovės interesams visuose teisėsaugos organuose, jeigu toks atstovavimas susijęs su filialo vykdoma veikla (Nuostatų 3.4.2. punktas), taip pat, savo kompetencijos ribose atlikti procesinius veiksmus, tarp jų ir ieškinio pareiškimą (Nuostatų 3.4.3. punktas).
  1. Kadangi filialo ,,Druskininkų šiluma“, veikiančio UAB „LITESKO“ vardu, pateiktame ieškinyje reiškiami reikalavimai yra tiesiogiai susijęs su Filialo vykdoma veikla – centralizuotu šilumos tiekimu Druskininkų mieste, o Filialas veikia UAB „LITESKO“ vardu, todėl priešingai nei teigia apeliantė, Filialas Bendrovės vardu turėjo teisę pareikšti ieškinį dėl skolos už tiekiamą šilumos energiją priteisimo iš atsakovės.
  1. Trečia, apeliantė tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jos reiškiamą priešieškinį šioje byloje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovė šioje byloje reiškė priešieškinį, kuriuo, be kitų reikalavimų, prašė įpareigoti ieškovę ir ,,Būtų ūkį“ perskaičiuoti faktiškai tiektą ir suvartotą šilumos kiekį atsakovės patalpų šildomam plotui pagal namo šilumos įrenginių projektinę galią (0,013 kWh), ir nutraukti tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą šilumos energijos tiekimo sutartį nuo 2010 m. spalio 1 d. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti atsakovės priešieškinį, kadangi nustatė, jog jis yra tapatus jau išnagrinėtose byloje pareikštiems reikalavimams.
  1. Iš bylos, o taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenų matyti, kad ieškovė buvo pateikusi teismui ieškinius dėl skolos iš atsakovės už pateiktą šilumos energiją priteisimo skirtingais laikotarpiais. Atsakovė Druskininkų apylinkės teismui buvo pateikusi priešieškinį, kuriuo prašė atlikti realaus įsiskolinimo už faktiškai pateiktą šilumos kiekį atsakovei priklausančiose patalpose apskaičiavimą; nustatyti atsakovės patalpose šildomą plotą; nutraukti tarp šalių sudarytą šilumos pirkimo - pardavimo sutartį nuo 2010 m. spalio 1 d.; įpareigoti ieškovę ir trečiąjį asmenį UAB „Druskininkų butų ūkis“ perskaičiuoti faktiškai teiktą ir suvartotą šilumos kiekį atsakovės patalpose. Taigi, atsakovė priešieškiniu, pareikštu kitoje byloje, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, iš esmės jau ginčijo faktiškai patiekto ir šildomam plotui suvartoto šilumos kiekio apskaičiavimą bei 2010 m. spalio 1 d. šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties galiojimą. Šioje byloje priešieškinis buvo grindžiamas iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos civilinėje byloje Nr. 2-1-418/2015 (2A-2050-324/2015), taigi tiek išnagrinėtoje civilinėje byloje, tiek šioje civilinėje byloje atsakovė iš esmės įrodinėjo, jog namas yra vienbutis, jame nėra bendro naudojimo patalpų, ieškovė nepagrįstai apskaičiuoja už 68,25 kv. m. šildomą plotą, dalis patalpų šildoma krosnimi, šildymas buvo tiekiamas tik į 14,62 kv. m. atsakovės patalpas, be to, apeliantė rėmėsi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. sausio 30 d. išvadomis, IĮ R. D. atliktais skaičiavimais, patikslintais kadastriniais matavimais, šilumos įrenginių atjungimu, kurios buvo ištirtos, išnagrinėtos ir dėl jų pasisakyta jau išnagrinėtose civilinėse bylose. Svarbi aplinkybė, jog tiek nagrinėjamoje, tiek ir minėtose jau išnagrinėtose civilinėse bylose dalyvavo tie patys asmenys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti atsakovės priešieškinį ir naujai nevertino aplinkybių, dėl kurių jau buvo pasisakę anksčiau bylas nagrinėję teismai.
  1. Tai, kad ieškinio reikalavimai susiję su skirtingu laikotarpiu ir norima „kitaip“ išaiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, negali pateisinti nukrypimo nuo teisinio tikrumo principo, yra išaiškinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013.
  1. Ketvirta, apeliantė įrodinėja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog namas, kuriame yra atsakovės butas, yra daugiabutis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 punkto prasme.
  1. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuo apeliantės argumentus, kadangi, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, be atsakovės, namas priklauso dar trims bendraturčiams, faktiškai name yra 4 butai, t. y. namas yra daugiabutis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 punkto prasme, o atsakovei priklausantis butas nebuvo tinkamai atjungtas nuo centrinės šildymo sistemos. Kasacinis teismas nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2012 pagal atsakovės kasacinį skundą, nustatė, jog atsakovė 2005 metais bute įrengė šildymo būdą kietu kuru ir elektra bei sumažino apšildomą plotą. Kasacinis teismas konstatavo, jog namas, kuriame yra atsakovei nuosavybės teise priklausantis butas, atitinka daugiabučio namo statusą, todėl patalpų šildymo įrenginių atjungimo nuo bendros daugiabučio namo sistemos darbai turėjo būti atliekami pagal atitinkamą tvarką – buvo privalu laikytis normų, reglamentuojančių daugiabučiame name esančio buto atjungimą nuo bendros namo šildymo sistemos. Kasacinio proceso metu nustatyta, kad atsakovė neatliko teisės aktuose nustatytų veiksmų, kurie duotų pagrindą išvadai, kad buto šildymo prietaisų atjungimas nuo šildymo sistemos yra teisėtas, tai yra atsakovė darbus atliko savavališkai. Šių aplinkybių pagrindu ieškovė neturi teisinio pagrindo keisti name, esančiame adresu ( - ), Druskininkuose, suvartotos šilumos paskirstymo tvarkos, ir atsakovė privalo mokėti už jai priskirtą šilumos kiekį. Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir res judicata reikšmė galioja ne tik bylos dalyviams, bet ir bylą nagrinėjančiam teismui. CPK 182 straipsnio 2 dalies norma reiškia ne tik tai, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, bet ir tai, kad teismas negali nepripažinti prejudicinių faktų įrodytomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008). Atsižvelgiant į nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, aplinkybes, kurias konstatavo kasacinis teismas atsakovės atžvilgiu jau išnagrinėtoje civilinėje byloje, o taip pat nepaisant kitų atsakovės byloje pateiktų įrodymų, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nėra pagrindo kitaip vertinti aplinkybes, nei jas įvertino teismai įsiteisėjusiais teismų sprendimais.
  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. sausio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, nurodė, kad statybą reglamentuojančiais teisės aktais buto šilumos įrenginių atjungimo procedūra reguliuojama tiek, kiek tai susiję su statybos darbų atlikimu ir šiam procesui reikalingų dokumentų išdavimu, t. y. statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta, kaip parengti pastatą, butą atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017).
  1. Šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais įtvirtinamas pats atsijungimo procesas, t. y. kaip turi būti atsijungta nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, kad būtų užtikrinta šilumos vartotojo teisė pasirinkti jam palankiausią šildymo būdą ir būtų nepažeisti kitų daugiabučio namo gyventojų, centralizuoto šildymo sistemų vartotojų, interesai. Atjungti savo buto šildymo sistemą galima tik laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos, o vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2012; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012; 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007).
  1. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamo ginčo laikotarpiu – nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2015 m. balandžio 23 d. – atsakovė nebuvo tinkamai įgyvendinusi savo teisės atsijungti nuo gyvenamojo namo bendros šildymo sistemos, todėl išliko šilumos energijos vartotoja iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą ir jai tenka pareiga mokėti už šilumos energiją ieškovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-687/2017).
  1. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-60 buvo pakeistos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nuostatos dėl vartotojo pastato ar jo dalies patalpų šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų nuostatos, tačiau jų pakeitimas neturi įtakos nagrinėjama ginčui, kadangi ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovės skolą už laikotarpį iki 2015 m. balandžio 23 d., t. y. iki taisyklių pakeitimo.
  1. Apeliantė skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė remtis Kauno apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-360-432-422/2017 nustatytomis aplinkybėmis. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas analizavo minėtą Kauno apygardos administracinio teismo nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. I-360-432-422/2017 pagal V. M. Z. skundą atsakovui VĮ Registrų centro Alytaus filialui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Šioje byloje teismas atsisakė tenkinti skundą, nurodydamas, kad Teritorinis registratorius pareiškėjai pagrįstai išaiškino, jog Statinių paskirties keitimas (vienbučio gyvenamojo namo paskirties pakeitimas į daugiabučio gyvenamojo namo) ir naujų nekilnojamojo turto kadastro objektų formavimas yra vykdomas tam tikra tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos statybos įstatymu, Statybos techninio reglamento STR 1.12.08:2010 „Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašas“ VII skyriaus nuostatomis ir reikalavimais. Įvykdžius nustatytus reikalavimus, atliekami suformuotų patalpų (butų) kadastriniai matavimai, nurodyti Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 11 straipsnyje. Konkrečiu atveju, išskyrus aukščiau nurodytų civilinių bylų teismo sprendimus, nebuvo pateikti duomenys apie tai, kad aukščiau minėti reikalavimai įvykdyti, kad atlikti naujai suformuotų patalpų kadastriniai matavimai. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, nėra pagrindo daryti priešingas išvadas dėl namo, kurie yra atsakovės butas, teisinio statuso.
  1. Taigi atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog savavališkas atsakovei priklausančių patalpų dalies atjungimas nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos negali sukelti teigiamų teisinių padarinių šalių šilumos energijos tiekimo – vartojimo santykiams.
  1. Atsakovei teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinus patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos, ieškovė neturi teisinio pagrindo pakeisti pastate suvartoto šilumos kiekio paskirstymo (išdalijimo) vartotojams tvarkos, taigi ir atsakovės patalpoms pagal nurodytus teisės aktus apskaičiuoto šilumos kiekio ir atitinkamai – už šį kiekį apskaičiuoto mokesčio. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, aukštesniųjų teismų išaiškinimais, teismų, anksčiau nagrinėjusių bylas, padarytomis išvadomis, nesant jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu teismas galėtų daryti priešingą išvadą, jog situacija būtų pakitusi, atsakovė išlieka šilumos buitiniu vartotoju ir jai kyla prievolė mokėti už šilumos energiją.
  1. Apeliantė, neigdama savo prievolę mokėti už šilumos energiją už ginčo laikotarpį, remiasi iš esmės tomis pačiomis aplinkybėmis, kurios jau buvo įvertintos teismų, anksčiau nagrinėjusių bylas. Šioje byloje atsakovė iš esmės nepateikė jokių naujų įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas, ar namo gyventojai būtų pasirinkę kitą šilumos paskirstymo metodą. Kadangi atsakovei nuosavybės teise priklauso ½ dalis pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. ( - )), esančio ( - ), Druskininkuose, kurio naudingas plotas yra 82,72 kv. m., atsakovės nuosavybės teise valdomų patalpų dalis sudaro 41,36 kv. m. Ieškovės pateiktoje Mokesčių paskaičiavimo pažymoje nurodyta, jog ieškovei priskirtas 41,36 kv. m. naudingas plotas, už kurį ir apskaičiuota 3 483,25 EUR skola už šilumos energiją. Įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog skolos paskaičiavimas yra neteisingas, atsakovė nepateikė. Taip pat atsakovė nepateikė duomenų, jog namo savininkai būtų pasirinkę kitą šilumos paskirstymo metodą. Vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, vadovaujantis Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalimi, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal namo įvade įrengto atsiskaitomojo šilumos apskaitos prietaiso rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Komisijos rekomenduojamų taikyti metodų. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Namo bendrasavininkai nėra pasirinkę jokio šilumos paskirstymo metodo. Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punktas įtvirtinta, jog, kai šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo-vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4. Atsižvelgiant į Namo šildymo sistemą (vienvamzdė su viršutiniu paskirstymu) bei įrengtą atsiskaitomąjį apskaitos prietaisą, šiluma, apskaityta atsiskaitomuoju šilumos skaitikliu, name pagrįstai ir tinkamai paskirstoma pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą Šilumos paskirstymo metodą Nr. 4. Kita vertus, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. sausio 30 d. išvadoje nurodyta, jog šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, atsižvelgiant į pastato šildymo ir karšto vandens ypatumus, yra labiausiai iš visų kitų metodų atitinkantis pastato šildymo ir karšto vandens sistemą, taigi pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovės reikalavimą dėl 3 483,25 EUR skolos, susidariusios nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2015 m. balandžio 23 d., priteisimo, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
  1. Apeliantės nurodomi argumentai, jog ginčo laikotarpiu galiojusių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių kai kurios nuostatos (įskaitant 263 punktą) pripažintos prieštaraujančiomis įstatymų reikalavimams, todėl ieškovė neturėjo teisės reikalauti skolos priteisimo, nesudaro pagrindo daryti priešingų išvadų bei ieškinį atmesti, kadangi, kaip jau buvo minėta, kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, todėl jam tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-119/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017).
  1. Šioje byloje reikalavimas priteisti palūkanas pareikštas kartu su reikalavimu priteisti nesumokėtą skolą už šilumos energiją, t. y. reikalaujama priteisti palūkanas už praleistą piniginės prievolės įvykdymo terminą. Atsakovė kiekvieną ieškovės pateiktą sąskaitą už patiektą šilumos energiją privalėjo apmokėti iki sąskaitos pateikimo mėnesio paskutinės dienos, tačiau šios savo pareigos tinkamai nevykdė. Pagal CK nuostatas, šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis), o terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis); praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Kompensuojamąsias palūkanas turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenustatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių. Tai reiškia, kad, skolininkui praleidus piniginės prievolės įvykdymo terminą, kreditorius turi teisę reikalauti priteisti kompensuojamąsias palūkanas, nepriklausomai nuo skolininko kaltės, jam taip pat nereikia šių palūkanų įrodinėti – jos priteisiamos tokio dydžio, koks yra nustatytas įstatymo (5 arba 6 proc., jei abi šalys yra verslininkai arba privatūs juridiniai asmenys) (CK 6.210 straipsnis).
  1. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindų, kuriais remiantis būtų pagrindas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kad šis įvertintų Šilumos tiekimo ir vartojimų taisyklių nuostatų, reglamentuojančių specialią butų (patalpų) šildymo ir karšto vandens sistemos atjungimo procedūrą, atitiktį sąžiningumo kriterijams ir CK nuostatoms.
  1. Dėl kitų apeliantės argumentų teisėjų kolegija atskirai nepasisako, nes laiko juos teisiškai nereikšmingais nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti. Jau minėta, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. 16034/90; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas, priimtas byloje Nr. 25330/07).
  1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje nesprendžiamas klausimas dėl šilumos kainodaros – kainų ir tarifų teisingumo. Ginčus, kylančius tarp buitinių vartotojų ir šilumos bei karšto vandens tiekėjų, dėl kainų ir tarifų taikymo nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Tokie ginčai nagrinėjami Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.
  1. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.
  1. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

19Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

20Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai