Byla e2-1411-641/2017
Dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei sutarčių pakeitimo, tretysis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“

1Šiaulių apylinkės teismo teisėja Rasa Milvydaitė, sekretoriaujant Giedrei Juozapaitienei, dalyvaujant ieškovės UAB „Grimeda“ atstovui advokatui Vytautui Šenavičiui, atsakovės AB Šiaulių bankas atstovei advokatei Giedrei Lastauskienei, viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Grimeda“ ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovei AB Šiaulių bankas dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei sutarčių pakeitimo, tretysis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“, ir

Nustatė

2

  1. Ieškovės UAB „Grimeda“ atstovas advokatas Vytautas Šenavičius ieškinį bei patikslintą ieškinį palaikė, prašė atsakovės vienašalį 2004 m. balandžio 27 d. kredito sutarties Nr. IL-2004-006-07, 2006 m. birželio 23 d. kredito sutarties Nr. IL-2006-025-07, 2007 m. kovo 8 d. kredito sutarties Nr. IL-2007-010-07 (toliau – kredito sutartys) nutraukimą pripažinti neteisėtu, pakeisti kredito sutarčių sąlygas - nustatytus kredito grąžinimo grafikus, negrąžintą paskolos dalį išdėstant septyneriems metams iki 2023 m. gruodžio 30 d., t. y. pagal 2016 m. sausio 11 d. UAB „Grimeda“ prašymą. Nurodė, kad atsakovė neteisėtai vienašališkai ir piktnaudžiaudama savo, kaip kreditoriaus, teisėmis, nesilaikydama bendradarbiavimo principo ir tik siekdama užsitikrinti savo teises bankroto procese nutraukė kredito sutartis su ieškove, kadangi tokiems veiksmams nebuvo pagrindo. Teigė, jog nors nuo 2013 m. susidūrė su finansiniais sunkumais, tačiau jie nebuvo tiek dideli, jog ieškovė nebūtų pajėgi vykdyti įsipareigojimų atsakovei. Ieškovė - stabiliai jau 21 metus veikianti įmonė, kurioje ir šiuo metu dirba 117 darbuotojų, jiems yra mokamas darbo užmokestis, ieškovė deda visas įmanomas pastangas, siekdama išspręsti susidariusius finansinius sunkumus, šiuo metu aktyviai vykdo veiklą, o kreditorinius įsipareigojimus ieškovė iki iškilusių sunkumų kreditorei vykdė sąžiningai, laiku ir visa apimtimi bei visada su ja bendradarbiavo. Tvirtino, jog sutarčių nevykdymą sąlygojo ne ieškovės neteisėti ar nesąžiningi veiksmai, tačiau objektyvios ir nuo ieškovės, kaip kredito gavėjo, nepriklausančios aplinkybės, t. y. tai, jog dėl nuo 2013 m. vasaros paskelbtas kiaulienos eksporto iš Lietuvos į Rusiją draudimo bei 2014 m. rugpjūčio 6 d. paskelbto Europos Sąjungos gamintojų gaminamų mėsos gaminių embargo ieškovė neteko 29,5 milijono Eur pajamų, tokiu būdu susidūrė su finansiniais sunkumais ir nebegalėjo laiku vykdyti kredito sutarčių sąlygų. Teigė niekada nevengusi savo įsipareigojimų bankui. Ieškovės atstovo teigimu, atsakovės veiksmų, vienašališkai nutraukiant kredito sutartis, neteisėtumą pagrindžia tai, jog: atsakovė pranešimus dėl kredito sutarčių nutraukimo surašė vos tik sužinojusi apie ieškovės kreipimąsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tokiu būdu siekdama dirbtinai padidinti ieškovės pradelstų įsipareigojimų sumą ir sąlygoti bankroto bylos ieškovei iškėlimą; pranešimuose apie vienašalį kredito sutarčių nutraukimą neteisėtai nurodė, jog jos yra nutraukiamos nuo 2016 m. spalio 13 d., o ne 20 darbo dieną (2016 m. spalio 31 d.), kaip nurodyta kredito sutarčių sąlygose; kredito sutartis nutraukė nesilaikydama savo vidaus tvarkų ir procedūrų, t. y. savavališkai atlikdami banko naudai įkeisto turto įkainojimą, pranešime dėl vienašalio kredito sutarčių nutraukimo neįvardindama konkrečių kreditavimo sutartyse numatytų, kaip galimų, sutarties nutraukimo pagrindų bei nesuteikdama ieškovei protingo termino susitvarkyti su iškilusiais finansiniais sunkumais, t. y. nedėdama maksimalių pastangų kredito sutartims išsaugoti, nors ir turėjo visas garantijas paskolintų lėšų susigrąžinimui iš ieškovės (hipoteka įkeistas turtas, 50 proc. UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ garantija), žinojo apie debitoriaus UAB „Kretingalės mėsa“ virš 2 000 000 Eur įsiskolinimą ieškovei bei, tai, jog kreditų apimtis yra ženkliai sumažėjusi. Tvirtino, jog ieškovė būtų pajėgi patikslintu ieškiniu prašomu nustatyti kreditų grąžinimo (7 metų) terminu bei 2016 m. sausio 11 d. prašyme nurodytomis kreditų gražinimo sąlygomis, jeigu toks reikalavimas teismo sprendimu būtų patenkintas, įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus atsakovei, kadangi siūlomame kreditų gražinimo grafike nurodyti terminai bei įmokų dydžiai ir jų mokėjimo tvarka yra paskaičiuoti pagal teismų bei verslo praktiką ir realiai įvertinus ieškovės galimybes įvykdyti įsipareigojimus bankui. Nurodė, kad ieškovė atitinka visas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.204 straipsnio sąlygas, todėl sąžiningai kreipėsi dėl kreditų grafiko keitimo, t. y. kredito įmokų mokėjimų pratęsimo. Bylos faktinių aplinkybių apimtyje ieškovės atstovas laikėsi pozicijos, jog nutraukdama kredito sutartis atsakovė siekė bankroto bylos ieškovei iškėlimo, ką ieškovės atstovo teigimu, patvirtina aplinkybės, jog atsakovė yra didžiausias kreditorius ieškovės bankroto procese ir, jeigu ginčo sutartys nebūtų nutrauktos, ieškovės finansiniai rodikliai bankroto procese nesiektų nei pusės pradelstų mokėjimų dydžio, t. y. nebūtų pagrindo ieškovei iškelti bankroto bylą. Manė, kad vienašališkas kredito sutarčių nutraukimas buvo neproporcingas šalių bendradarbiavimo ir ieškovės interesų prasme, pažeidė sutarties stabilumo (favor contractus) principą, todėl turi būti pripažintas neteisėtu ir ieškovei suteikta galimybė grąžinti kreditus pagal ieškovės siūlomą pakeisti įmokų grąžinimo grafiką.
  2. Atsakovės AB Šiaulių bankas atstovė advokatė Giedrė Lastauskienė prašė ieškinį bei patikslintą ieškinį atmesti. Nurodė, kad kredito sutartys su ieškove buvo nutrauktos pagrįstai, remiantis šiose sutartyse nustatytomis vienašalio sutarčių nutraukimo sąlygomis bei laikantis sutarčių nutraukimo tvarkos ir išnaudojus visas priemones paskatinti ieškovę sutartis vykdyti tinkamai. Vienašalį kredito sutarčių nutraukimą lėmė eilė priežasčių, o būtent, ieškovė: ilgą laiką nesilaikė kredito ir palūkanų mokėjimo terminų, o nuo 2015 m. gruodžio mėn. iš esmės nebevykdė kredito grąžinimo bei palūkanų įmokų; nuo 2015 m. spalio mėn. neatkūrė įkeisto pagal kredito sutartis kilnojamojo turto vertės ir nepasiūlė jokių kitų alternatyvių prievolių užtikrinimo būdų; turėjo ir šiai dienai turi kreditorinių įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams, tame tarpe ilgą laiką neatsiskaito ir su valstybe (nepriklausomai nuo to, jog UAB „Grimeda“ dirba virš 100 darbuotojų, kuriems mokamas darbo užmokestis, tačiau VSDFV įsiskolinimas siekia virš 202 000 Eur); turėjo didelių finansinių - ekonominių sunkumų jau 2013 m.; siekdama restruktūrizavimo, ieškovė neparengė restruktūrizavimo plano, kuris leistų tikėtis, kad ji kredito sutartis vykdys tinkamai, t. y. pasielgė nesąžiningai nuslėpdama tikrąją padėtį įmonėje; atsakovė vertino ieškovės įsiskolinimo itin didelį dydį – virš 5 000 000 Eur; atsakovė ilgą laiką aktyviai stengėsi padėti ieškovei, jog ši vykdytų sutartinius įsipareigojimus – 15 kartų pratęsinėjo kredito sutarčių vykdymo terminus, tačiau dedamos pastangos nedavė rezultatų. Įvardintų priežasčių pasekoje atsakovė ieškovės kredito sutarčių pažeidimus laikė esminiais ir jas vienašališkai nutraukė, prieš tai raštiškai, prieš nustatytą sutartyse terminą, įspėjusi ieškovę. Atsakovės atstovė taip pat pažymėjo, jog AB Šiaulių bankas yra finansinė įstaiga, todėl neturi suinteresuotumo ieškovės gaminama produkcija ir jai kredito sutarčių nutraukimas taip pat nėra naudingas. Be to, bankas dėl suteiktų paskolų yra atskaitingas indėlininkams ir būti reikliu jį įpareigoja tokio pobūdžio finansinės įstaigos veiklos uždaviniai, todėl atsakovė, matydama, jog ieškovę jau ilgą laiką yra ištikusi sunki finansinė krizė, pastangos atgaivinti ūkinę – komercinę veiklą bei kredito sutarčių mokėjimų daugkartiniai pratęsimai neduoda teigiamų rezultatų, įmonė nesugeba daugiau nei 1 metus vykdyti savo kreditorinių prievolių atsakovei bei pagal atsakovės pareikalavimą neatkuria įkeisto nepakankamos vertės turto kreditoriniais reikalavimams užtikrinti, nepagrįstai siekia restruktūrizavimo proceso bei turi ne vieną kreditorių, su kuriais taip pat yra nepajėgi laiku atsiskaityti, t. y. neesant pagrindo, kad ieškovės finansinė padėtis ženkliai pagerės, negalėjo į susidariusią situaciją nereaguoti ir rizikuoti banko finansuotojų ir indėlininkų pinigais, kai ieškovės įsiskolinimas siekia net 5 000 000 Eur sumą. Esamoje situacijoje, atsakovės atstovės nuomone, kredito sutartis bankas privalėjo nutraukti, jog nebedidintų ir taip itin didelių ieškovės skolų. Ieškovės nepajėgumą įvykdyti finansinius įsipareigojimus ieškovei pagrindžia ir aplinkybės, kad ieškovė net 2 kartus inicijavo restruktūrizavimo procesą, tačiau restruktūrizavimo bylas teismai atsisakė iškelti, nes ieškovė neįrodė galinti kompensuoti savo finansinius praradimus. Nurodė, kad šiai dienai visų kredito sutarčių galiojimo terminai yra pasibaigę (2016 m. gruodžio 30 d.), šalių nebesieja jokie sutartiniai santykiai, todėl patikslinto ieškinio reikalavimas dėl kredito sutarčių grafikų keitimo, pratęsiant paskolos grąžinimo terminus 7 metų laikotarpiui, yra nesavalaikis ir negalimas, be to, tai reikštų, jog teismas prievolių vykdymo terminas būtų pratęstas nemokiai įmonei. Taip pat teigė, jog ieškovė neįrodė CK 6.204 straipsnyje numatytų sąlygų, leidžiančių prašyti kredito sutarčių keitimo, o ieškovės siūlomas kredito įmokų mokėjimo grafikas parengtas be jokio pagrindimo ir įrodinėjamas hipotetiniais teiginiais. Manė, jog ieškovė, pagal bylos aplinkybes, neturi galimybių tęsti ūkinę – komercinę veiklą, todėl negali reikalauti išdėstyti kreditų mokėjimus 7 metų terminui ir tai yra tik siekis atitolinti skolų kreditoriui grąžinimą.
  3. Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ atstovas į teismo posėdį neatvyko, jam apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, todėl byla nagrinėjama iš esmės trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ atstovui nedalyvaujant.
Ieškinys bei patikslintas ieškinys atmetamas. Bylos faktai ir reikšmingos procesiniam sprendimui priimti aplinkybės.
  1. Byloje nustatyta, kad UAB „Grimeda“ ir AB Šiaulių bankas: 1) 2004 m. balandžio 27 d. sudarė kredito sutartį Nr. IL-2004-006-07, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei 3 753 562,33 Eur kreditą, kurio paskirtis - turimų kreditų refinansavimui pagal pasirašytas sutartis: 2003 m. lapkričio 7 d. sutartį Nr. IL-2003-013-07, 2003 m. lapkričio 7 d. sutartį Nr. IL-2003-014-07, 2003 m. sausio 22 d. sutartį Nr. IL-2003-003-07, 2004 m. vasario 17 d. sutartį Nr. IL-2004-003-07, įrengimų pirkimui ir apyvartinių lėšų papildymui; 2) 2006 m. birželio 23 d. sudarė kredito sutartį Nr. IL-2006-025-07, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei 1 274 328,08 Eur kreditą, kurio paskirtis - žemės ūkio produktams supirkti; 3) 2007 m. kovo 8 d. sudarė kredito sutartį Nr. IL-2007-010-07, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei 1 013 670,06 Eur kreditą, kurio paskirtis - apyvartinių lėšų papildymui ir žemės ūkio produkcijos supirkimui. Kredito sutarčių pabaigos terminas – 2016 m. gruodžio 30 d. Kredito sutarčių tinkamas įvykdymas užtikrintas ieškovės gamybinės bazės ir žemės sklypo po ja, esančių Džiaugėnų k., Pajūrio sen., Šilalės r., įrengimų pagal sąrašą (3,9 mln. Lt vertės), esančių Džiaugėnų k., Pajūrio sen., Šilalės r., už kredito lėšas naujai nupirktų įrengimų (427 000 Lt vertės), žaliavų ir gatavos produkcijos 1 500 000 Lt ir 3 000 000 Lt sumoms, esamų ir būsimų lėšų sąskaitose 2 000 000 Lt sumai, įrengimų pagal 2013 m. kovo 13 d. įrengimų sąrašą (likutinės 1 329 628,71 Eur vertės), garažo su plovykla, mechaninio valymo įrengimų pastato, praėjimo posto, mėsos perdirbimo cecho, kitų statinių (inžinerinių) – degalinės, pastato - sandėlio ir 5 žemės sklypų, esančių Džiaugėnų k., Šilalės r., ilgalaikio turto, įsigyto lėšomis, gautomis padidinus UAB „Grimeda“ įstatinį kapitalą, 18 vienetų įrengimų pagal 2011 m. balandžio 11 d. sąrašą, 19 vienetų įrengimų pagal 2008 m. rugpjūčio 21 d. sąrašą, esančių Džiaugėnų k., Šilalės r., hipoteka; R. G. paprastųjų vardinių vekselių (600 000 Lt ir 1 000 000 Lt sumoms) pateikimu; UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ garantija. Kredito sutarčių vienašalio nutraukimo pagrindai įtvirtinti kredito sutarčių 6.2 punkte. Kredito sutarčių išankstinio nutraukimo tvarka ir terminai įtvirtinti kredito sutarčių 9.3 punkte. Iš 2007 m. kovo 9 d. garantijos Nr. 2G-112 su pakeitimu matyti, jog UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ suteikė AB Šiaulių bankas garantiją, t. y. 50 proc. UAB „Grimeda“ negrąžintos kredito sumos, pagal kredito sutartį Nr. IL-2007-010-07, grąžinimą. Iš 2006 m. birželio 23 d. garantijos Nr. 2G-79 su pakeitimu matyti, jog UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“ suteikė AB Šiaulių bankas garantiją, t. y. 50 proc. UAB „Grimeda“ negrąžintos kredito sumos, pagal kredito sutartį Nr. IL-2006-025-07, grąžinimą. Iš byloje esančių susitarimų dėl kredito sutarčių pakeitimo papildymo matyti, jog: kreditavimo sutarties Nr. IL-2004-006-07 sąlygos, pratęsiant kredito grąžinimo terminus, laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. vasario 27 d. buvo keistos 16 kartų; kreditavimo sutarties Nr. IL-2006-025-07 sąlygos, pratęsiant kredito grąžinimo terminus, laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 12 d. iki 2015 m. kovo 24 d. buvo keistos 12 kartų; kreditavimo sutarties Nr. IL-2007-010-07 sąlygos, pratęsiant kredito grąžinimo terminus, laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 7 d. iki 2015 m. kovo 24 d. buvo keistos 10 kartų. Iš 2016 m. rugsėjo 29 d. pranešimų Nr. 01-868, Nr. 01-870, Nr. 01-869 matyti, kad atsakovė informavo ieškovę apie netinkamų kredito sutarčių vykdymą, t. y. tai, jog kreditas pagal kreditavimo sutartį Nr. IL-2004-006-07 negrąžinamas nuo 2016 m. kovo 15 d. ir nuo 2015 m. gruodžio 5 d. nemokamos palūkanos, o kreditai pagal kreditavimo sutartis Nr. IL-2006-025-07 ir Nr. IL-2007-010-07 negrąžinami nuo 2015 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2015 m. gruodžio 5 d. nemokamos palūkanos, jog šis pranešimas jau yra pakartotinis (ieškovė buvo įspėta 2016 m. kovo 7 d. pranešimais), tačiau įsipareigojimų vis tiek nevykdė, todėl pranešė, jog nuo 2016 m. spalio 13 d. vienašališkai kredito sutartis, kreditavo sutarčių 6.2 punktų pagrindu, nutraukia. Iš pašto voko kopijos matyti, jog pranešimai apie kredito sutarčių vienašalį nutraukimą ieškovei buvo įteikti 2016 m. spalio 3 d. Iš 2016 m. spalio 11 d. UAB „Grimeda“ rašto Nr. 2016/10/11 AB Šiaulių bankas matyti, jog ieškovė informavo atsakovę apie savo realias galimybes atstatyti mokumą, nesutikimą su vienašaliu kredito sutarčių nutraukimu bei tai, jog ieškovė pranešdama apie sutarčių nutraukimą nuo pranešimo praėjus tik 10 darbo dienų, akivaizdžiai pažeidė kredito sutarčių 9.3 punkto sąlygas. Iš 2016 m. spalio 18 d. AB Šiaulių bankas valdybos posėdžio protokolo Nr. 39 išrašo matyti, jog valdybos nariai svarstė kredito sutarčių su UAB „Grimeda“ nutraukimo klausimą ir nusprendė kreditavimo sutartis nutraukti, skolų išieškojimą perduoti probleminių aktyvų departamentui. Iš 2016 m. spalio 28 d. rašto dėl kreditavimo sutarčių pabaigos Nr. 01-964 matyti, jog atsakovė nesutiko su 2016 m. spalio 11 d. rašte ieškovės išdėstytais teiginiais dėl galimybės atkurti mokumą, laiko juos deklaratyviais ir patikslino vienašalio sutarties nutraukimo datą vietoje 2016 m. spalio 13 d. nurodydami 2016 m. spalio 31 d. Iš 2016 m. lapkričio 3 d. AB Šiaulių bankas pažymos apie UAB „Grimeda“ įsiskolinimą Nr. 02-85 matyti, jog 2016 m. spalio 31 d. ieškovės pradelstas įsiskolinimas pagal ginčo kredito sutartis viso yra 5 335 924,15 Eur. Iš AB Šiaulių bankas 2015 m. lapkričio 9 d. rašto Nr. 01-883, 2015 m. spalio 12 d. rašto Nr. 802, 2016 m. vasario 10 d. rašto Nr. 01-129, 2016 m. vasario 10 d. rašto Nr. 01-130, 2016 m. kovo 7 d. rašto Nr. 01-214, 2016 m. kovo 7 d. rašto Nr. 01-215, 2016 m. kovo 7 d. rašto Nr. 01-216 matyti, jog atsakovė informuodavo ieškovę apie netinkamą kreditavimo sutarčių vykdymą, susidariusius įsiskolinimus, palūkanas ir delspinigius ir ragindavo ieškovę įvykdyti sutartines prievoles. Iš AB Šiaulių bankas 2015 m. spalio 19 d. rašto Nr. 01-820, 2015 m. lapkričio 3 d. rašto Nr. 01-869, 2015 m. gruodžio 15 d. rašto Nr. 01-991 matyti, jog atsakovė informavo ieškovę apie ženkliai sumažėjusią bankui įkeisto turto vertę, pareikalavo patikslinti įkeisto turto vertę ir pateikti papildomas kredito sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemones, pateikti įkeitimo turto sąrašą, rinkos ir likutines vertes bei įspėjo, jog reikalavimų nevykdymo atveju gali būti taikomos kreditavimo sutarčių 6.2 punkte numatytos pasekmės, tame tarpe iš vienašalis sutarties nutraukimas. Iš UAB „Grimeda“ AB Šiaulių banke turimų banko sąskaitų išrašų laikotarpiui nuo 2016 m. rugsėjo 29 d. iki 2017 m. kovo 8 d. ieškovė atsakovei lėšų įsiskolinimui pagal kredito sutartis padengti pervedė 9,16 Eur (2016 m. spalio 25 d.) bei 160,62 Eur (2017 m. sausio 9 d.) įmokas. Iš VSDFV duomenų matyti, jog 2017 m. kovo 6 d. dienai UAB „Grimeda“ VSDFV biudžetui yra skolinga 176 957,95 Eur mokesčių, apdraustųjų asmenų nėra. Iš 2015 m. birželio 25 d. Rusijos Federacijos Vyriausybės nutarimo „Dėl Rusijos Federacijos Vyriausybės 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo Nr. 778 pakeitimų“, pakeitimų, kurie daromi Rusijos Federacijos Vyriausybės 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarime Nr. 778, dėl priemonių įgyvendinant Rusijos Federacijos Prezidento 2014 m. rugpjūčio 6 d. įsaką Nr. 560 „Dėl tam tikrų specialiųjų ekonominių priemonių taikymo siekiant užtikrinti Rusijos federacijos saugumą“ ir įsako priedo - Žemės ūkio produkcijos, žaliavų ir maisto produktų, kurių kilmės šalis yra Jungtinės Amerikos Valstijos, Europos Sąjungos šalys, Kanada ir Norvegijos Karalystė ir kurie vieneriems metams uždrausti įvežti į Rusijos Federaciją, sąrašo - matyti, jog laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 6 d. Rusijos Federacijos Vyriausybė taikė mėsos gaminių embargą. Iš 2016 m. sausio 11 d. prašymo Nr. 2016/1 matyti, jog UAB „Grimeda“ patikslinto ieškinio reikalavimu dėl kredito sutarčių sąlygų pakeitimo prašė atsakovės išdėstyti kreditų įmokų mokėjimus 7 metų laikotarpiui, pradedant mokėti nuo 2016 m. sausio 20 d. po 1500 Eur mėnesinę įmoką, nuo 2017 m. sausio 20 d. - 3000,00 Eur mėnesinę įmoką, taip jas palaipsniui kasmet didinant ir baigiant mokėti 2023 m. gruodžio 20 d., sumokant paskutinę 198 277,31 Eur dydžio kredito įmoką bei nurodė, jog laikiną atsiskaitymų sutrikimą išprovokavo Afrikinis kiaulių maras, maisto produktų embargas į Rusiją, tranzito per Rusijos teritoriją suvaržymai, kurie neigiamai paveikė UAB „Grimeda“ finansinius rodiklius. Iš elektroninio pašto laiško turinio matyti, jog ieškovė 2016 m. sausio 11 d. prašymą Nr. 2016/1 dėl sutarties sąlygų keitimo persiuntė atsakovei 2016 m. sausio 12 d.
  2. Byloje kilo ginčas dėl: trijų kreditavimo sutarčių vienašališko nutraukimo pagrįstumo kredito gavėjui nevykdant pareigos mokėti pagal sutartį bei, sumažėjus hipoteka įkeisto turto vertei, kredito gavėjui nevykdant kreditoriaus įpareigojimo užtikrinti kreditų įvykdymą kitais kreditų užtikrinimo būdais; šalių bendradarbiavimo vykdant sutartį pareigos bei galimybės keisti kredito sutarčių sąlygas.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo formuojamoje teismų praktikoje yra išaiškinęs, jog sutarties šalis, ginčydama sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą, gali kartu reikšti reikalavimą patikrinti, ar nebuvo teisės normose nustatytų sąlygų sutartį keisti tuo pagrindu, kad pasikeitė sutarties vykdymo aplinkybės, jeigu tos aplinkybės suvaržė sutarties vykdymą taip, kad iš esmės pakeitė sutartinių prievolių pusiausvyrą, kad vienai iš šalių pasidarė sudėtinga įvykdyti prievolę ir, jeigu būtų buvęs sutarties pakeitimas, gal būtų buvę galima išsaugoti sutartį ir atkurti sutarties šalių prievolių pusiausvyrą, o ne taikyti ultima ratio – sutarties nutraukimą. Pareiškus reikalavimus panaikinti vienašalį sutarties nutraukimą ir pakeisti sutarties sąlygas pagal CK 6.204 straipsnį, visų pirma turi būti sprendžiama, ar nėra sąlygų sutartį pakeisti. Kai nustatoma, kad nėra šioje normoje nustatyto sutarties keitimo pagrindo, sprendžiama dėl vienašališko sutarties nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, t. y. išsprendžiamas sutarties pakeitimo ir jos nutraukimo konkurencijos klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012), todėl teismas šiuo atveju pirmiausia pasisako dėl patikslinto ieškinio dalyko – kredito sutarčių sąlygų keitimo galimybių.
Kreditavimo sutarčių pakeitimas.
  1. CK 6.204 straipsnis reglamentuoja situaciją, kai vienai sutarties šaliai tampa sudėtingiau vykdyti sutartį nei kitai. Šio straipsnio 1 dalyje kartu su pacta sunt servanda principu įtvirtintas rebus sic stantibus principas, reiškiantis, kad jeigu sutartį tampa sudėtinga vykdyti, ji turi būti ir toliau vykdoma, tačiau atsižvelgiant į ją sudarius pasikeitusias aplinkybes. Taikant nurodytą principą, pasikeitusių aplinkybių našta paskirstoma abiem sutarties šalims, o ne tenka tik vienai jų. Tam, kad būtų konstatuota, jog vienai šaliai sutarties vykdymas yra iš esmės suvaržytas, būtina nustatyti, kad tam tikros aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą ir kad jos atitinka CK 6.204 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus. Esminiu sutartinių prievolių pusiausvyros pasikeitimu laikytinos aplinkybės, kai arba iš esmės padidėja įvykdymo kaina, arba iš esmės sumažėja gaunamas įvykdymas. Esminis vykdymo išlaidų padidėjimas dažniausiai neigiamai paveikia šalį, kuri turi įvykdyti nepiniginio pobūdžio prievolę, pvz., išaugus žaliavos kainoms, išauga ir prekės pagaminimo kaštai. Vykdymo vertės sumažėjimas gali neigiamai paveikti tiek piniginio, tiek nepiniginio pobūdžio prievolę vykdančią šalį, pvz., dėl infliacijos, labai didelių pokyčių rinkoje ir pan. Pažymėtina, kad tiek esminis vykdymo išlaidų padidėjimas, tiek esminis vykdymo vertės sumažėjimas turi būti pagrindžiami objektyviais kriterijais, patvirtinančiais, kad atitinkamas pasikeitimas tikrai įvyko. Šalis, kuri prašo keisti sutarties sąlygą, turi pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kaip jos nurodytos aplinkybės iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą. Pažymėtina, kad sutarties sąlygų keitimas yra kiekvienoje byloje individualus. Teismas, spręsdamas, ar šalių sutartinių prievolių pasikeitimas yra esminis, turi vertinti byloje pateiktų įrodymų visumą ir atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatybes. Sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, o reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Pažymėtina, kad tam, jog dėl šių aplinkybių būtų galima keisti ar nutraukti sutartinius santykius, būtina nustatyti, jog egzistuoja visos CK 6.204 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos: tokios aplinkybės atsiranda ar tampa žinomos jau sudarius sutartį; šalis, sudarydama sutartį, negalėjo protingai numatyti, kad tokių aplinkybių gali atsirasti; tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti (jos nepriklauso nuo tos šalies valios, šalis negalėjo sukliudyti jų atsiradimui ir pan.); nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-150/2012). Priešingu atveju neatsiranda pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nurodytų sutarties pakeitimo būdų. Pagal šios dalies nuostatas, nuosekliai vadovaujantis pacta sunt servanta principu, pirmenybė teikiama šalių susitarimui: kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Tik tada, jei šalims nepavyksta susitarti, jos abi turi teisę kreiptis į teismą, kuris gali nutraukti sutartį ir nustatyti sutarties nutraukimo datą bei sąlygas arba pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Prašymas kitai šaliai keisti sutartį turi būti pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo (CK 6.204 straipsnio 3 dalis). Lieuvos Aukčiausiasis Teismas, savo formuojamoje teismų praktikoje yra nurodęs, jog šalis, kuri remiasi sutarties vykdymo suvaržymu, turi būti aktyvi ir privalo teikti kitai šaliai prašymą keisti sutartį per kiek įmanoma trumpesnį laiką, tuoj pat po to, kai šios aplinkybės atsirado. Tuo atveju, kai kita šalis nepareiškia noro derėtis, nukentėjusi sutarties šalis teise kreiptis į teismą dėl sutarties pakeitimo turi naudotis operatyviai, priešingu atveju pasikeitusių aplinkybių rizika teks pačiai šaliai, t. y. procesiniu požiūriu šioje teisės normoje nustatytas privalomas ikiteisminis šalių ginčo nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).
  2. Ieškovė, teigdama, jog kredito sutarčių nevykdymą lėmė nenumatyti finansiniai sunkumai, kuriuos nulėmė 2013 m. kiaulienos eksperto draudimas iš Lietuvos į Rusiją bei 2014 m. rugpjūčio mėn. Rusijos Federacijos taikytas embargas mėsos produkcijai, dėl kurių ieškovė neturėjo galimybių tinkamai vykdyti kreditorinių prievolių atsakovei, šias aplinkybes laikė nereikalingomis įrodinėjimo ir akivaizdžiai įrodančiomis CK 6.204 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas kredito sutarčių keitimo galimybei. Teismas sutinka su ieškovės atstovo teiginiu, kad nurodytos aplinkybės dėl 2014 m. antros metų pusės mėsos produktų embargo ir 2013 m. kiaulienos eksporto draudimo į Rusiją (toliau - kriziniai veiksniai), kurios buvo taikomos tiek nacionaliniu, tiek ir Europos Sąjungos mastu yra pripažintinos visiems žinomomis ir jų atskirai įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad sutarties šalies finansinės būklės pablogėjimas dėl ekonominės krizės savaime nėra pagrindas taikyti CK 6.204 straipsnio nuostatas, konkrečios sutarties vykdymo suvaržymai kiekvienoje byloje turi būti nustatomi ir vertinami individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2011).
  3. Šiuo atveju iš bylos duomenų matyti, jog tai, kad reikės įvykdyti kredito sutartis, ieškovė žinojo jau šių sutarčių pasirašymo metu ir prisiėmė su tuo susijusias sutarčių neįvykdymo rizikas, sutarčių sudarymas priklausė nuo ieškovės valios. Ieškovės ūkinės – komercinės veiklos pobūdis (mėsos produktų gamyba, prekyba ir eksportas į užsienio šalis) nuo ginčo sutarčių sudarymo iki jų vienašalio nutraukimo momento išliko tas pats. Ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, jog mėsos produktų eksportas į Rusijos Federacijos rinką būtų buvusi naujo pobūdžio ūkinė – komercinė veikla, kuri nebuvo žinoma ir ginčo sutarčių šalių įvertina rizikingumo aspektu jų sudarymo momentu. Aptarto pasekoje darytina išvada, jog ieškovė, kaip įmonė užsiimanti savo produkcijos eksportu į Rusijos Federacijos rinką, jau sutarčių sudarymo momentu (2004 m., 2006 m., 2007 m.) turėjo įvertinti savo galimybes įvykdyti sutartines prievoles atsakovei, atsižvelgiant į Rusijos Federacijos rinkos nepastovumą ir gana dažnai Lietuvos Respublikai ir/ar kitoms Europos Sąjungoms šalims šios valstybės taikomus ekonominius suvaržymus, prekybos ribojimus ir kt. Minėta rodo, jog ieškovė neįrodė CK 6.204 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktuose numatytų sutartinių santykių keitimo papildomų sąlygų.
  4. Nors sutiktina su ieškove, jog kriziniai veiksniai ieškovės finansinei būklei tikėtina galėjo turėti įtakos, nes atsirado po ginčo sutarčių sudarymo ir šių aplinkybių nukentėjusi šalis negalėjo kontroliuoti (CK 6.204 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktais), tačiau šiuo atveju ieškovė nepateikė įrodymų, kokius konkrečiai nuostolius dėl šių krizinių veiksnių patyrė bei kaip jie įtakojo kredito sutarčių įvykdymą, t. y. jog įmonės gaunamos pajamos iš eksporto į Rusijos rinką sudarė ženklią įmonės pajamų dalį, faktinių finansinių nuostolių būtent dėl negauto pelno iš Rusijos Federacijos komercinių subjektų įrodymų ir pan. Ieškovė nurodė dėl krizinių veiksnių patyrusi 29,5 milijono Eur nuostolius, tačiau šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikė, todėl ją teismas laiko neįrodyta. Be to, nors ieškovė tvirtino iki krizinių veiksnių 2013 m. - 2014 m. tinkamai ir savalaikiai vykdžiusi kredito sutartis, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų taip pat nepateikė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, kreditavimo sutarčių sąlygos (kreditų grafikai) buvo keičiamos dar iki ieškovės nurodomo krizinių veiksnių atsiradimo (kredito sutartis Nr. IL-2004-006-07 - nuo 2004 m. lapkričio mėn., kitos ginčo kredito sutartys nuo 2007 m. birželio ir rugsėjo mėn.; sprendimo 4 punktas), kas leidžia labiau tikėti, jog ieškovė kredito sutarčių pradėjo tinkamai nebevykdyti ženkliai anksčiau, nei jos nurodomi kriziniai laikotarpiai. Be to, ieškovė neįrodinėjo ir kitos būtinosios šio instituto taikymo sąlygos – jog pareiškė atsakovei prašymą dėl kredito sutarčių sąlygų keitimo tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo (CK 6.204 straipsnio 3 dalis). Bylos duomenys rodo, jog iš esmės tvirtindama, jog jos, kaip ginčo sutarčių šalies, teisės 2013 - 2014 m. dėl įvykusių krizinių veiksnių buvo esmingai pažeistos ir dėl to kredito sutarčių vykdymas jai tapo itin sudėtingas, ieškovė dėl kredito sutarčių keitimo į atsakovę prašymu kreipėsi tik 2016 m. sausio 12 d., t. y. nuo krizinių veiksmų atsiradimo dienos praėjus net 1,5 metų laikotarpiui, kas rodo, jog ieškovė iki 2016 m. pradžios minėtiems kriziniams veiksniams nesuteikė išskirtinės reikšmės ir nelaikė jų esmingai lemiančiais jos, kaip kredito prievoles atsakovei vykdančios šalies, kredito sutarčių vykdymo suvaržymą, todėl toks prašymas pakeisti sutarties sąlygas laikytinas nesavalaikiu. Įvertinęs pateiktų įrodymų visumą teismas konstatuota, jog ieškovė neįrodė, kad kriziniai veiksniai - 2013 m. kiaulienos eksperto draudimas iš Lietuvos į Rusiją bei 2014 m. rugpjūčio mėn. Rusijos Federacijos taikytas embargas mėsos produkcijai - iš esmės pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, t. y. nėra pagrindo išvadai, kad ieškovei kredito sutarčių vykdymas buvo iš esmės suvaržytas. Teismas daro išvadą, jog ieškovė neįrodė visų CK 6.204 straipsnio 2 dalies sąlygų, t. y. pagrindo taikyti CK 6.204 straipsnio 3 dalyje nurodytų sutarties pakeitimo būdus, todėl patikslinto ieškinio reikalavimas dėl kredito sutarčių keitimo atmetamas, kaip nepagrįstas.
Kreditavimo sutarčių nutraukimas.
  1. Nustačius, jog nėra ginčo kredito sutarčių keitimo pagrindo (CK 6.204 straipsnis), sprendžiama dėl vienašališko jų nutraukimo pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas, klausimas.
  2. Sutarties nutraukimas civilinėje teisėje vertinamas kaip kraštutinė priemonė ir sutarties šalys yra orientuojamos į tai, kad būtų imamasi adekvačių priemonių sutarčiai išsaugoti, jos nenutraukiant. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti. Prieš nutraukdama kreditavimo sutartį ar pareikalaudama sugrąžinti visą skolą prieš terminą nenutraukiant sutarties, kredito įstaiga turėtų išnaudoti objektyviai įmanomas galimybes ir tinkamas priemones išsaugoti sutartį, o teise vienašališkai nutraukti sutartį pasinaudoti tik kaip kraštutine priemone.
  3. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.1546 straipsnis).
  4. Kadangi byloje nagrinėjamu atveju kredito sutartys buvo nutrauktos pačiose sutartyse numatytais pagrindais, teismas konstatuoja, jog ginčo situacija atitinka CK 6.217 straipsnio 5 dalį ir nereikalauja vertinimo pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalies sąlygas.
  5. Bylos duomenimis (sprendimo 4 punktas) nustatyta, jog kredito sutartys buvo nutrauktos kredito sutarčių 6.2 punkto pagrindu. Kredito sutarčių 6.2 punktas, 9.3 punktas numatė jų vienašališko nutraukimo atvejus - išankstinio sutarties nutraukimo atveju laikoma, kad sutartis nutraukiama 20 - tą darbo dieną po banko rašytinio pranešimo gavimo dienos, jeigu kredito gavėjas padaro bent vieną iš šių esminių sutarties pažeidimų: 1) ilgiau kaip 60 kalendorinių dienų neatlieka sutartyje numatytų mokėjimų, nesumoka palūkanų ir/ar įsipareigojimo mokesčio ir/ar pagal gražinimo grafiką negrąžina kredito dalies; 2) nevykdo arba netinkamai vykdo šios sutarties 5.2.1, 5.2.3. – 5.2.8. prisiimtus įsipareigojimus (savalaikio projekto (verslo plano) įgyvendinimo vykdymas ir įstatymų nustatyta tvarka buhalterinės apskaitos vedimas, nustatytais terminais buhalterinės apskaitos ir kitų sutartyje išvardintų dokumentų bankui pateikimas, banko reikalavimu kiekvienų metų finansinių atskaitų nepriklauso audito organizavimas ir jo išvadų bankui pateikimas ir kt.); 3) sutarties 4.1.1. punkte nustatyta tvarka ir terminais nepateikia bankui prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių arba bankui pateiktas užtikrinimo priemones praranda, arba pablogina jų sąlygas; 4) nevykdo kitų sutarties sąlygų; 5) paaiškėja, kad kreditas ar jo dalis buvo panaudota ne pagal kredito paskirtį; 6) pablogėjo kredito gavėjo ūkinė – finansinė būklė, t. y. įvyko vienas ar keli išdėstytų faktų – palyginus su ankstesnių finansinių metų analogiškais laikotarpiais sumažėjo ir toliau turi tendenciją mažėti realizacinės pajamos, veiklos pelningumas, likvidumo rodiklis, daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės yra nesumokami einamieji mokesčiai biudžetui ir socialiniam draudimui; 7) banko eksperto – turto vertintojo nuomone, ženkliai sumažėjo bankui įkeisto turto vertė, o kredito gavėjui reikalaujant, tą patvirtina ir nepriklausomi turto vertintojai; 8) tretieji asmenys pareiškė turtines pretenzijas dėl bankui įkaito turto (jo dalies) ar išaiškėjo įkaito davėjo nedeklaruoti įsipareigojimai tretiesiems asmenims pagal nuomos, panaudos sutartis ir pan.; 9) tretieji asmenys nukreipė išieškojimą į bankui įkeistą turtą (jo dalį), uždėjo areštą kredito gavėjo sąskaitoms, esančioms banke, ar kitam kredito gavėjui priklausančiam turtui ir toks areštas nėra panaikinamas per 30 dienų; 10) kredito gavėjas, prieš gaunant kreditą, pateikė klaidingą informaciją apie savo ūkinę – finansinę būklę; 11) kredito gavėjo pareiškimai, išdėstyti sutarties 10 punkte, visiškai ar iš dalies yra neteisingi; 12) atsitiko kiti įvykiai ir/ar paaiškėjo aplinkybės, leidžiančios manyti, kada kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžins kredito ar jo dalies ir/ar neįvykdys kitų sutartyje numatytų skolininkų įsipareigojimų.
  6. Bylos duomenys rodo, jog ieškovei apie kredito sutarčių vienašališką nutraukimą sutarčių 6.2 punkto pagrindais buvo pranešta rašytiniais 2016 m. rugsėjo 29 d. pranešimais, informuojant bei vėliau - 2016 m. spalio 28 d. pranešimu - patikslinant, jog ieškovei neįvykdžius sutartinių prievolių iki 2016 m. spalio 31 d., sutartys bus laikomos vienašališkai nutrauktos. Ieškovės pateikti įrodymai – pašto voko su išsiuntimo ir įteikimo antspaudais kopija – patvirtina faktą, jog minėti pranešimai dėl kredito sutarčių nutraukimo ieškovei buvo įteikti 2016 m. spalio 3 d., todėl kredito sutarčių nutraukimo diena laikytina 2016 m. spalio 31 d. (dvidešimta darbo diena nuo pranešimo gavimo). Aptarto pasekoje teismas konstatuoja, jog šiuo atveju kredito sutartyse numatyti pranešimo apie išankstinį vienašalį nutraukimą terminai nebuvo pažeisti, o ieškovės atstovo argumentai dėl pranešimų apie sutarčių nutraukimą išsiuntimo terminų pažeidimo yra atmetami.
  7. Atsakovė tvirtino vienašališkai kredito sutartis nutraukusi dėl eilės ieškovės padarytų esminių sutarčių sąlygų pažeidimų, kurių esminiais įvardino kredito ir palūkanų mokėjimų terminų nesilaikymą bei įkeisto pagal kredito sutartis kilnojamojo turto vertės neatkūrimą ir nepasiūlymą jokių kitų alternatyvių prievolių užtikrinimo būdų. Atsakovė taip pat tvirtino prieš nusprendžiant vienašališkai nutraukti kredito sutartis su ieškove, vertinusi ir tai, kad: ieškovė nuo 2015 m. gruodžio mėn. iš esmės nebevykdė kredito grąžinimo bei palūkanų įmokų; turėjo ir šiai dienai turi kreditorinių įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams, tame tarpe ilgą laiką neatsiskaito ir su Valstybe; turėjo didelių finansinių - ekonominių sunkumų jau 2013 m.; siekdama restruktūrizavimo, ieškovė neparengė restruktūrizavimo plano, kuris leistų tikėtis, kad ji kredito sutartis vykdys tinkamai, t. y. pasielgė nesąžiningai nuslėpdama tikrąją padėtį įmonėje; atsakovė vertino ieškovės įsiskolinimo itin didelį dydį – virš 5 000 000 Eur; atsakovė ilgą laiką aktyviai stengėsi padėti ieškovei, jog ši vykdytų sutartinius įsipareigojimus – 15 kartų pratęsinėjo kredito sutarčių vykdymo terminus, tačiau dedamos pastangos nedavė rezultatų.
  8. Ieškovė su šiomis aplinkybėmis, kurias atsakovė įvardino kaip ginčo sutarčių nutraukimo pagrindus, nesutiko, ginčijo sutarties pažeidimo faktą, pripažindama sutartinių prievolių netinkamą vykdymą, tačiau tvirtindama, jog jį sąlygojo pasikeitusi sutarčių šalių pusiausvyra dėl anksčiau įvardintų krizinių veiksnių, o ne ieškovės kaltė bei atsakovės subjektyvus siekis, jog ieškovei būtų iškelta bankroto byla. Atsižvelgdamas į sprendimo 8-10 punktuose nustatytas aplinkybes, teismas su tokiu ieškovės situacijos vertinimu negali sutikti. Viena vertus, ieškovė leistinais įrodymais nepaneigė fakto, jog ginčo kreditai jau nuo 2015 m. pabaigos yra iš esmės negrąžinami (kreditas pagal kreditavimo sutartį Nr. IL-2004-006-07 negrąžinamas nuo 2016 m. kovo 15 d. ir nuo 2015 m. gruodžio 5 d. nemokamos palūkanos, o kreditai pagal kreditavimo sutartis Nr. IL-2006-025-07 ir Nr. IL-2007-010-07 negrąžinami nuo 2015 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2015 m. gruodžio 15 d. nemokamos palūkanos) bei fakto, kad nevykdė atsakovės 2015 m. spalio - gruodžio mėn. raštiškų reikalavimų, ir, sumažėjus banko naudai įkeisto ieškovės turto vertei, nekompensavo prarastų prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių. Kita vertus, bylos duomenys patvirtina faktą, jog ginčo sutarčių nutraukimo dienai (2016 m. spalio 31 d.) ieškovės pradelstas įsiskolinimas atsakovei pagal kredito sutartis sudarė net 5 335 924,15 Eur, kai bendra paskolų suma sutarčių pasirašymo dienai sudarė 6 041 560,47 Eur, t. y. sutarčių vienašališko nutraukimo momentu ir, svarbu pažymėti, likus 2 mėnesiams iki ginčo sutarčių pabaigos (2016 m. gruodžio 30 d.) ieškovė buvo įvykdžiusi tik apie 12 procentų savo kreditorinių prievolių atsakovei, kas akivaizdžiai rodo, jog atsakovė tinkamai nevykdė savo sutartinių prievolių atsakovei, o atsakovė negavo didžiąja dalimi to, ką pagal kredito sutartis per visą jų terminą pagrįstai tikėjosi gauti.
  9. Minėta, jog ieškovė neįrodė, kad kriziniai veiksniai pakeitė šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą, jog jai kredito sutarčių vykdymas dėl krizinių veiksnių buvo iš esmės suvaržytas bei CK 6.204 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų visumos (sprendimo 8 - 10 punktai), todėl teismas ieškovės argumentus dėl ginčo sutarčių vykdymo suvaržymo, kaip sąlygojusių ir pateisinančių ieškovės sutartinių prievolių pažeidimus, atmeta. Taip pat pažymi ir tai, kad esminis pasikeitusių aplinkybių (rebus sic stantibus) instituto reguliavimo principas (CK 6.204 straipsnio 1 ir 3 dalys) teigia, jog sutarties vykdymo pasunkėjimas neatleidžia sutarties šalies nuo pareigos vykdyti sutartį ir nesuteikia savaime teisės sustabdyti įsipareigojimų vykdymo (esant rebus sic stantibus situacijai, principo pacta sunt servanda privalomumas išlieka), t. y. kol sutartis nepakeista, ji turi būti vykdoma joje nustatytomis sąlygomis ir tvarka, o jeigu nevykdoma ar netinkamai vykdoma, – kreditorius gali taikyti atitinkamus pažeistų teisių gynimo būdus, taip pat vienašalį sutarties nutraukimą, jeigu toks nutraukimas atitinka sutarties ir įstatymų sąlygas. Minėta, nagrinėjamoje byloje atsakovė (kreditorė) taikė kredito sutartyse numatytą teisių pažeidimo gynimo būdą – vienašališką sutarčių nutraukimą - sutartyse nurodytais pagrindais. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė 2016 - 2017 m. laikotarpiu nereguliariais pavedimais į atsakovės banko sąskaitą yra atlikusi tik mažareikšmius, lyginant su turimo įsiskolinimo dydžiu (5 335 924,15 Eur), 2 mokėjimo pavedimus - 9,16 Eur ir 160,62 Eur – kreditoriniams įsiskolinimams pagal ginčo sutartis padengti, nors jau 2016 m. sausio 11 d. prašymu ir siūlomu mokėjimų grafiku deklaravo savo finansinį pajėgumą kas mėnesį nuo 2016 m. sausio mėn. mokėti 1500,00 Eur kasmėnesines įmokas, o nuo 2017 m. sausio mėn. – 3000,00 Eur kasmėnesines įmokas. Jokių įmokų, siekdama grąžinti kreditus atsakovei, ieškovė neatliko ir viso šios civilinės bylos nagrinėjimo proceso metu. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog ieškovės siūlymai keisti sutarties sąlygas buvo tik deklaratyvūs bei tai, jog ieškovė faktiškai neketino jų įgyvendinti, t. y. sutarties keitimo institutą pasirinko kaip dar vieną įsiskolinimų atsakovei grąžinimo atitolinimo būdą. Ieškovės atstovas taip pat neginčijo aplinkybės, jog daugiau kaip vienus metus (nuo 2015 m. gruodžio mėn.) nebevykdo mokėjimų pagal ginčo kredito sutartis, kas taip pat tik patvirtina faktą, jog ieškovė savo sutartines prievoles vykdė ir vykdo netinkamai, pažeidė sutarties privalomumo principą.
  10. Daugybiniai, ilgą laiko tarpą daryti kredito sutarčių pakeitimai (kreditavimo sutarties Nr. IL-2004-006-07 sąlygos, pratęsiant kredito grąžinimo terminus, laikotarpiu nuo 2004 m. lapkričio 10 d. iki 2015 m. vasario 27 d. buvo keistos apie 16 kartų; kreditavimo sutarties Nr. IL-2006-025-07 sąlygos, pratęsiant kredito grąžinimo terminus, laikotarpiu nuo 2007 m. birželio 12 d. iki 2015 m. kovo 24 d. buvo keistos apie 12 kartų; kreditavimo sutarties Nr. IL-2007-010-07 sąlygos, pratęsiant kredito grąžinimo terminus, laikotarpiu nuo 2007 m. rugsėjo 7 d. iki 2015 m. kovo 24 d. buvo keistos apie 10 kartų), atsakovės 2015 m. spalio mėn. - 2016 m. kovo mėn. pranešimai ieškovei, reikalaujant vykdyti įsipareigojimus pagal kredito sutartis, priešingai nei teigė ieškovės atstovas, rodo, kad atsakovė itin geranoriškai ir savalaikiai bendradarbiavo su ieškove, bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius ir padėti ieškovei atsitiesti, susidūrus su finansiniais sunkumais, t. y. ne iš karto pasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį.
  11. Be to, ieškovės pradelstų įsiskolinimų dydis 5 335 924,15 Eur, turimi įsiskolinimai VSDFV biudžetui, nesumokant už dirbančius asmenis visų privalomųjų mokesčių (2016 m. rugpjūčio 24 d. – 169 540,46 Eur, 2017 m. kovo 6 d. – 176 957,95 Eur), kuriuos Lietuvos apeliacinis teismas, prejudicinės reikšmės šiam ginčui išspręsti turinčia 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1615-157/2016, pripažino susidariusius per daugelį metų, toje pačioje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatuoti prejudiciniai faktai, jog nuo 2013 m. ieškovė veikia nuostolingai, veiklos sutrikimas nėra laikino pobūdžio, o ieškovė, tiek minėtos 2016 m. rugpjūčio 25 d. teismo nutarties priėmimo dienai, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-284-823/2016, priėmimo dienai nepagrindė savo teiginių apie realias galimybes pakeisti įmonės verslo sąlygas, veiklos apimtis, padidinti apyvartinių lėšų kiekį, atsiskaityti su kreditoriais nepažeidžiant jų teisių ir teisėtų interesų, t. y. savo mokumo atstatymo priemonių realumo, esant anksčiau aptartoms aplinkybėms apie ieškovės ilgalaikius įmokų pagal sutartinius grafikus nemokėjimus, prarastų prievolių pagal sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių nekompensavimą, esant net 88 proc. neįvykdytų kreditorinių prievolių likus vos keliems mėnesiams iki kredito sutarčių pabaigos, leidžia labiau tikėti, kad atsakovė pagrįstai manė, kad ieškovė neturės galimybių įsipareigojimų pagal kredito sutartis įvykdyti per likusius 2 mėnesius iki sutarčių pabaigos ir šiuo atveju objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių, taigi atsakovė vienašališką kredito sutarčių nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę.
  12. Teismas sutinka su atsakovės atstovės argumentu, kad atsakovė yra banko įstaiga ir dėl suteiktų paskolų yra atskaitinga indėlininkams, būti reiklia ją įpareigoja tokio pobūdžio finansinės įstaigos veiklos uždaviniai, todėl atsakovė, matydama, jog ieškovę jau ilgą laiką yra ištikusi sunki finansinė krizė, pastangos atgaivinti ūkinę – komercinę veiklą bei kredito sutarčių mokėjimų daugkartiniai pratęsimai neduoda teigiamų rezultatų, įmonė nesugeba daugiau nei 1 metus laiko vykdyti savo kreditorinių prievolių atsakovei bei pagal atsakovės pareikalavimą neatkuria įkeisto nepakankamos vertės turto kreditoriniais reikalavimams užtikrinti ir neesant pagrindo, kad ieškovės finansinė padėtis ženkliai pagerės, negalėjo į susidariusią situaciją nereaguoti ir rizikuoti banko finansuotojų ir indėlininkų pinigais, kai ieškovės įsiskolinimas siekia net 5 000 000 Eur sumą. Skolinimas – tai finansinė paslauga (Lietuvos Respublikos Finansinių įstaigų įstatymo (toliau – FĮĮ) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Suteikiant šią paslaugą finansinė įstaiga privalo laikytis verslo rizikos ribojimo taisyklių, tarp kurių yra ir pareiga privalomai nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui (FĮĮ 31 straipsnio 6 dalis). FĮĮ 31 straipsnio 7 dalies 4 punktas nurodo, kad finansų įstaigos turi teisę, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų ar netinkamai juos vykdo, prieš terminą nutraukti sutartį. Toleruodama ieškovės sistemingą kredito sutarčių nevykdymą atsakovė ne tinkamai elgtųsi su kredito gavėju (ieškove), o kaip tik pažeistų jos teises leisdama augti ieškovės įsiskolinimui ir pažeisdama savo kaip finansų institucijos pareigas. Ieškovės atstovo teiginiai apie nelygiavertę ginčo šalių sutartinę padėtį, t. y. jog kredito sutarčių sąlygų pakeitimas pratęsiant mokėjimo terminus neturėtų esminės reikšmės atsakovei ir virš 5 milijonų Eur turimas kreditų įsiskolinimas nėra tiek didelis bankui, jo padėtis dėl to nepablogėjo, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir yra deklaratyvūs. Ieškovė yra verslo subjektas, todėl jai yra keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, tame tarpe ir sudarant kreditavimo sutartis. Be to, ieškovė ginčo kredito sutartis su atsakove sudarė savo laisva valia, todėl turėjo pareigą prieš jas sudarant įvertinti ir savo galimybes sutartis įvykdyti, tiek ekonominio pakilimo laikotarpiu, tiek ir finansinių nuosmukių periodais. Teigdama apie savo nelygią sutartinę padėtį ir atsakovės bendradarbiavimo stoką, ieškovė nepaneigė byloje nustatytų aplinkybių, jog atsakovė eilę kartų jos naudai keitė kredito sutarčių sąlygas, pratęsdama kreditų grąžinimo terminus bei ilgesnį laiką toleravo aplinkybę, kad ieškovė netinkamai vykdo sutartį (ne laiku mokamas įmokas, nuo 2015 m. pabaigos iš viso nemokamas įmokas), o ne iš karto pasirinko sutartinius griežčiausius savo teisių gynimo būdus. Ieškovė ilgą laiką atsakovės buvo informuojama apie savo sutartinių prievolių nevykdymą ir raginama jas vykdyti. Be to, atsakovė nutraukė kredito sutartis susidarius net 5 335 924,15 Eur pradelstam įsiskolinimui, kai iki sutarčių pabaigos buvo likę vos keli mėnesiai ir ieškovei įmokų nemokant apie 1 metus laiko, taigi – ne dėl vieno ar dviejų mėnesio įmokų vienkartinių nesumokėjimų. Dėl šių priežasčių ieškovės atstovo argumentai apie kredito sutarčių vienašalio nutraukimo pagrindų nesąžiningumą yra laikytini nepagrįstais ir atmetami.
  13. Teismas nesutinka ir su ieškovės atstovo teiginiais, jog atsakovės atliktas vienašališkas kredito sutarčių nutraukimas – tai siekis sužlugdyti ieškovės verslą ir pasiekti, jog jai būtų iškelta bankroto byla, kadangi, kaip teisingai nurodė ir pats ieškovės atstovas, iš ginčo kredito sutarčių kylančios prievolės atsakovei yra užtikrintos ieškovės turto hipoteka, 50 proc. garantinio fondo garantija bei kitomis priemonėmis, todėl tam nėra jokio pagrindo. Be to, tokie atsakovės, kaip kreditorės, siekiai, žiūrint pašalinio žmogaus akimis, būtų visiškai neprotingi, įvertinus tai, jog žlugdant esamo kliento verslą ar iškėlus bankroto bylą, būtų pasiekiamas visiškai priešingas, nei kredito įstaigos turimas tikslas (pelno siekimas) - kliento ir kredito įstaigos reputacijos praradimas bei tikėtina finansiniai nuostoliai.
  14. Byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog ieškovė nesavalaikiai vykdė kreditų įmokų mokėjimus, nuo 2015 m. pabaigos iki vienašalio kredito sutarčių nutraukimo, t. y. ilgiau nei 60 kalendorinių dienų, jų iš viso nebevykdė, nevykdė atsakovei, kaip kreditorės, reikalavimų atkurti įkeisto pagal kredito sutartis kilnojamojo turto vertę ir nepasiūlė jokių kitų alternatyvių prievolių užtikrinimo būdų, pablogėjo ieškovės ūkinė – finansinė būklė, daugiau kaip 3 mėnesius iš eilės nesumokėjo mokesčių socialiniam draudimui. Šių aplinkybių nepaneigė ir ieškovė. Nustatyto pasekoje teismas daro išvadą jog nagrinėjamu atveju ieškovė padarė atsakovės įvardintus ir kredito sutarčių 6.2.1.1. 6.2.1.3. papunkčiuose numatytus esminius pažeidimus, taip pat ir kitą neesminį kredito sutarčių 6.2.2.2. papunktyje numatytą pažeidimą, šiuo atveju objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių, atsakovė teisėtai vienašališką kredito sutarčių nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, todėl ieškovės ieškinio reikalavimai dėl kredito sutarčių vienašalio nutraukimo pripažinimo neteisėtu atmetami.
Kiti procesiniai klausimai.
  1. Bylos duomenimis nustatyta, jog šalys byloje patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: ieškovė - 648,00 Eur žyminį mokestį, atsakovė - 1270,50 Eur išlaidas advokatei pagalbai apmokėti. Teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų byloje nėra.
  2. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi ieškinys ir patikslintas ieškinys atmetami, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos atsakovei iš ieškovės, t. y. 1270,50 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  3. Kadangi ieškinys ir patikslintas ieškinys atmetami, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartimi taikytos bei Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartimi pakeistos laikinosios apsaugos priemonės paliktinos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

3Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263 – 270 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalimi, 5 dalimi, teismas

Nutarė

4atmesti ieškovės UAB „Grimeda“ ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovei AB Šiaulių bankas dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei sutarčių pakeitimo, tretysis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų, UAB „Žemės ūkio paskolų garantijų fondas“.

5Priteisti iš ieškovės UAB „Grimeda“, juridinio asmens kodas 176603379, atsakovei AB Šiaulių bankas, juridinio asmens kodas 112025254, 1270,50 Eur (vieno tūkstančio dviejų šimtų septyniasdešimties eurų 50 euro centų) išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

6Laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartimi bei pakeistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 16 d., t. y. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo uždraudimą atsakovui AB „Šiaulių bankas“ kreiptis į notarą dėl vykdomųjų įrašų dėl skolų pagal 2004-04-27 kredito sutartį Nr. IL-2004-006-07, 2007-03-08 kredito sutartį Nr. IL-2007-010-07, 2006-06-23 kredito sutartį Nr. IL-2006-025-07, išieškojimo atlikimo, palikti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

7Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai