Byla 2A-346/2014
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje 2-51-619/2013 pagal ieškovų Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovams R. K., UAB „Baltijos enzimai“ bei If P&C Insurance AS dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai prašė priteisti solidariai iš atsakovų R. K., UAB „Baltijos enzimai“ ir If P&C Insurance AS 399 653,06 Lt Policijos departamento naudai, 3821,57 Lt Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2006 m. vasario 10 d. Šilutės rajone, Grygališkės kaime, kelio Šilalė – Šilutė 36 km., R. K., vairuodama UAB „Baltijos enzimai“ priklausantį automobilį ( - ), esant slidžiai kelio dangai, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą ir susidūrė su priešpriešais atvažiuojančiu automobiliu Audi 100, priklausančiu Šilutės rajono policijos komisariatui, vairuojamu S. G.. Eismo įvykio metu automobiliu ( - ) važiavusiai G. B. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, o automobiliu Audi 100 važiavusiam L. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų vežant į gydymo įstaigą mirė automobiliu Audi 100 važiavęs B. K.. S. G. nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų mirė Šilutės ligoninės reanimacijos skyriuje 2006 m. vasario 10 d. Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 14 d. nuosprendžiu R. K. pripažinta kalta ir nuteista pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 5 dalį trejiems metams laisvės atėmimo. Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. spalio 4 d. nutartimi nuteistosios R. K. apeliacinį skundą atmetė ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Šilutės rajono Policijos komisariato (toliau – Šilutės r. PK) 2006 m. birželio 19 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje „Dėl B. K. mirties ir L. V. sveikatos sutrikdymo“ nustatyta, kad Šilutės r. PK KP NTS kinologų grupės vyresniojo patrulio B. K. mirtis ir VP VTS PB patrulio L. V. sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnyba. L. V. dėl patirtų sužalojimų buvo nedarbingas nuo 2006 m. vasario 10 d. iki 2006 m. balandžio 21 d. Nedarbingumo metu jam Šilutės r. PK, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 41 straipsniu, išmokėjo vidutinį darbo užmokestį 3059,70 Lt bei įmokas socialinio draudimo fondui – 761,87 Lt, todėl Šilutės raj. PK patyrė iš viso 3821,57 Lt išlaidų. Šilutės raj. PK reorganizavimo būdu prijungus prie Klaipėdos miesto VPK, kuris buvo pervadintas į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, pastarasis yra Šilutės r. PK teisių ir pareigų perėmėjas. Šilutės r. PK 2007 m. lapkričio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje „Dėl S. G. mirties“ nustatyta, kad Šilutės r. PK Organizacinio poskyrio vyresniojo patrulio S. G. mirtis susijusi su tarnyba. Policijos generalinio komisaro 2006 m. birželio 28 d. patvirtintos išvados Nr. 5-5-IL-183 pagrindu kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus kinologų grupės vyresniojo patrulio B. K., žuvusio tarnybos metu, artimiesiems Policijos departamentas prie Vidaus ministerijos sumokėjo 179 826 Lt dydžio kompensaciją. Policijos generalinio komisaro 2006 m. lapkričio 3 d. patvirtintos išvados Nr. 5-5-IL-358 pagrindu viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio patruliui L. V., patyrusiam sunkų sveikatos sutrikdymą tarnybos metu, Policijos departamentas sumokėjo 25 272 Lt dydžio kompensaciją. Policijos generalinio komisaro 2007 m. lapkričio 12 d. patvirtintos išvados Nr. 5-5-IL-455 pagrindu Organizacinio poskyrio vyresniojo patrulio S. G., žuvusio tarnybos metu 2006 m. vasario 10 d., artimiesiems išmokėta 183 768 Lt 120 mėnesių darbo užmokesčio dydžio piniginė kompensacija. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 2 dalies pagrindu Policijos departamentas sumokėjo A. G. bei J. K. po 5000 Lt (40 MGL dydžio) piniginę kompensaciją laidotuvių išlaidoms padengti ir UAB „Dervira“ – 787,06 Lt už atsisveikinančių su žuvusiais žmonių maitinimą. Dėl nurodytų priežasčių Policijos departamentas patyrė viso 399 653,06 Lt žalą. Ieškovas ieškinį grindžia CK 6.270 straipsnio 1 dalimi, CK 6.246 straipsniu, CK 6.254 straipsniu, LR Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, 16 straipsnio 1 dalimi, LR Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 26 punktu.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinio netenkino ir priteisė iš ieškovų po 1785 Lt išlaidų byloje dalyvavusio advokato pagalbai apmokėti atsakovui If P&C Insurance AS bei po 1785 Lt – atsakovui UAB „Baltijos enzimai“. Teismas nustatė, kad draudikas UAB „If draudimas“ dėl šio eismo įvykio išmokėjo nukentėjusiems tretiesiems asmenims šias draudimo išmokas: pervedė į Valstybinės ligonių kasos prie LR sveikatos apsaugos ministerijos atsiskaitomąją sąskaitą 17 499, 03 Lt nuostolių atlyginimui; dėl S. G. mirties jo vaikams M. G. bei A. G. bei sutuoktinei A. G. išmokėta viso 13 139,31 Lt; dėl žuvusio B. K. jo dukrai M. K. 8 897,89 Lt bei sutuoktinei J. K. išmokėta viso 17 511,50 Lt; Šilutės r. PK išmokėjo 4 077 Lt draudimo išmoką už transporto priemonės Audi 100, valst. Nr. ( - ) sugadinimą. Teismas atsižvelgė, jog byloje esančiais duomenimis R. K. susitaikė su L. V. ir išmokėjo jam 4 000 Lt žalą, susitaikė su A. G. ir išmokėjo jai 54 592 Lt neturtinę žalą, susitaikė su J. K. ir išmokama 40 000 Lt žala, taip pat mokama po 125 Lt iki dukros M. K. pilnametystės, susitaikė su O.S. K. ir jai mokama 5000 Lt neturtinės žalos. Pastarieji nukentėję asmenys patvirtino, kad jokios kitos žalos iš R. K. ar UAB „Baltijos enzimai“ atlyginti neprašo ir pretenzijų neturi. Teismas sprendė, kad reikalavimas atsakovų R. K., UAB „Baltijos enzimai“ atžvilgiu yra nepagrįstas, nes eismo įvykio kaltininkė R. K. dirbo UAB „Baltijos enzimai“ ir eismo įvykis įvyko jai atliekant darbines pareigas, dėl to ji nėra laikytina didesnio pavojaus šaltinio valdytoja ir tiesiogiai neatsako už jos padarytą eismo įvykio metu žalą. Kadangi eismo įvykio metu galiojo atsakovo UAB „Baltijos enzimai“ ir atsakovo If P&C Insurance AS sudaryta transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, pagal kurią žalos atlyginimo prievolė buvo perkelta draudikui, teismas pažymėjo, jog ieškovo reikalavimas turi būti nukreiptas ne į atsakovą UAB „Baltijos enzimai“, o į jo draudiką. Teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika, pagal kurią Policijos departamentas, atlyginęs dėl kalto asmens atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu ir išmokėdamas kompensacijas dėl sveikatos sutrikdymo ar mirties, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens (ar jo draudiko) tokio dydžio, kokią nukentėjusiam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkinamas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo padaryta kaltojo asmens veiksmais. Pažymėjo, kad teismas vykusiame teismo posėdyje ieškovų atstovui pasiūlė pateikti įrodymus, patvirtinančius kokią žalą patyrė tretieji asmenys, tačiau šia teise ieškovo atstovas nepasinaudojo, papildomų rašytinių įrodymų į bylą nepateikė. Spręsdamas dėl išmokų, sumokėtų L. V., priteisimo, teismas nurodė, kad ieškovas neįrodė reikalavimo dėl 24 mėnesių 25 272 Lt kompensacijos priteisimo, nes išmokėtos kompensacijos paskirtis yra socialinė garantija apdraustiems asmenims, ir ji nėra skirta nukentėjusio turtinei žalai atlyginti, todėl šioje dalyje ieškovo reikalavimą atmetė. Darė išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad žuvusiųjų šeimos nariams, kuriems buvo išmokėtos pašalpos, būtų nustatytas išlaikymo reikalingumo faktas ar kad be laidojimo išlaidų jie patyrė ir kitų nuostolių. Teismo vertinimu, ieškovo išmokėta 120 mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija žuvusiųjų pareigūnų artimiesiems atlieka socialinę funkciją, t. y. ji veikia kaip socialinė garantija apdraustųjų asmenų artimiesiems, tokio dydžio ir pobūdžio išmokos pareigūnų artimieji negalėjo reikalauti nei iš vieno iš byloje esančių atsakovų, todėl neįgijo subrogacinio reikalavimo į atsakovus. Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino taikymo, teismas pažymėjo, jog ieškinio senatis pasibaigė 2009 m. vasario 10 d., nes reikalavimui dėl žalos atlyginimo senaties termino (3 metai) pradžia laikoma eismo įvykio diena, o aplinkybė, kada policijos įstaiga išmokėjo išmoką žalą padariusiam asmeniui, nėra teisiškai reikšminga.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, atnaujinti praleistą 3 metų ieškinio senaties terminą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

91. Teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Apeliantų nuomone, visi atsakovai yra atsakingi už atsiradusias pasekmes. Žuvusių pareigūnų artimiesiems bei sužalotam pareigūnui išmokėtų kompensacijų negalima įvardinti draudiminėmis išmokomis, o jas išmokant nebuvo siekiama kompensuoti kito asmens padarytą žalą ir įgyti subrogacinį reikalavimą. Nagrinėjamu atveju kompensacijos išmokėtos, siekiant kompensuoti vidaus tarnybos ypatumus.

102. 2013 m. sausio 11 d. įvykusio teismo posėdžio metu apeliantų atstovui nebuvo suteikta galimybė tinkamai susipažinti su atsakovo If P&C Insurance AS atstovo pateiktais raštiškais paaiškinimais, todėl apeliantai negalėjo tinkamai į juos atsikirsti.

113. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė materialinės bei procesinės teisės normas. Teismas neatsižvelgė, kad apeliantas kompensacijas sumokėjo Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio pagrindu, o LR Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr. 530 netaikomas. Todėl teismas netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Atsakovai nepaneigė ieškovų patirtų įrodymų dėl nuostolių dydžio.

124. Apeliantų nuomone, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo visiško piniginių lėšų išmokėjimo dienos, o ne nuo eismo įvykio dienos, todėl nėra praleistas. Tuo atveju, jei teismas manys, kad senaties terminas yra praleistas, yra pagrindas šį terminą atnaujinti: ieškovams pareiškus ieškinį, nebuvo tokios praktikos, kad ieškinio senaties termino pradžia laikoma eismo įvykio diena. Kitokia praktika pradėta taikyti po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2012. Todėl ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Be to, apeliantai siekia apginti visuomenei svarbius interesus, todėl turėtų būti užtikrinta reali pažeistų subjektinių teisių gynyba.

13Atsakovai UAB „Baltijos enzimai“ ir R. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

141. Apeliantai ieškinyje bei bylos nagrinėjimo metu teigė, kad atlyginę kito asmens padarytą žalą, jie įgijo reikalavimo teisę į atsakovus pagal LR Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 26 punktą bei rėmėsi dokumentais, pagal kuriuos apeliantams buvo pavesta regreso tvarka išieškoti iš eismo įvykio kaltininko išmokėtą piniginės kompensacijos sumą. Tuo tarpu apeliaciniame skunde apeliantai modifikuoja ieškinio pagrindą ir apeliacinį skundą grindžia, kad žalos atlyginimo reikalauja ne regreso, o tiesioginio delikto pagrindu. Kadangi apeliacinį skundą draudžiama grįsti naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, todėl minėti apeliantų argumentai neturėtų būti analizuojami.

152. Tiek draudimo išmokos pagal Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnį, tiek kompensacijos, mokamos pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnį pagal savo teisinę prigimtį yra pareigūnų socialinių garantijų formos, kuriomis įgyvendinamas alternatyvus žalos kompensavimas dėl pareigūno mirties ar sužalojimo nukentėjusiems asmenims. Reikalavimo perėjimą regreso tvarka reglamentuoja CK 6.114 straipsnis, numatantis subrogacijos galimybę kitais įstatymų numatytais atvejais. Šioje byloje taikytinas Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 26 punktas, tačiau ta apimtimi, kuria nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo.

163. Apeliantai nepateikė argumentų, paneigiančių teismo motyvus, jog apeliantų išmokėtos išmokos negali būti tapatinamos su dėl eismo įvykio šių asmenų patirta žala, ir kad apeliantai reikalauja visų išmokėtų sumų grąžinimo, o ne faktiškai atlygintinos turtinės žalos.

174. Prašymas atnaujinti praleistą 3 metų ieškinio senaties terminą nenagrinėtinas, nes nebuvo keltas pirmosios instancijos teisme.

185. Apeliantai, prašydami panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – ieškinį tenkinti, nenurodė jokių aplinkybių ar teisinių argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti teismo sprendimo teisėtumu ar nepagrįstumu dėl solidaraus reikalavimo atsakovų atžvilgiu.

19Atsakovas If P&C Insurance AS atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

201. Apeliantai nepagrindė teiginio, kad teismas pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas. Atsakovo raštiški paaiškinimai dieną prieš posėdį buvo persiųsti kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, juose minima teisminė praktika buvo suformuota dalyvaujant tam pačiam ieškovui, naujų faktinių aplinkybių pateikta nebuvo.

212. Reikalavimas priteisti žalą iš visų atsakovų solidariai yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Teismas pagrįstai nurodė, kodėl atmeta reikalavimus kiekvieno atsakovo atžvilgiu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką iš žalą padariusio asmens galėtų būti pareikalauta atlyginti tik tuos socialinio draudimo įstaigos patirtus nuostolius, kurie viršytų draudimo sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2006.

223. Teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotos ir išmokėtos socialinio draudimo išmokos negali būti tapatinamos su dėl eismo įvykio trečiųjų asmenų patirta žala. Be žalos kompensavimo tokios išmokos atlieka ir socialinę funkciją, tačiau socialinio draudimo įstaiga, išmokėjusi išmoką tretiesiems asmenims, subrogacijos tvarka teisę į žalą padariusį asmenį (jo draudiką) įgyja tik dėl tos dalies, kuria atlygino padarytą turtinę žalą. Taigi ieškovų pareikštas reikalavimas galėtų būti tenkinamas tik tuo atveju, jei tokį reikalavimą atsakovams galėjo reikšti pradiniai kreditoriai, t. y. asmenys gavę išmokas. Sprendžiant, kokia apimtimi žalos atlyginimo tretieji asmenys galėjo reikalauti iš žalą padariusio ar už jo veiksmus atsakingo asmens, reikia vadovautis įstatymo analogija (CK 6.283 str. 1 ir 2 d. bei CK 6.284 str. 1 ir 2 d.).

234. Būtent apeliantai turi įrodyti visas būtinąsias sąlygas atsakovų civilinei atsakomybei kilti, o ne atsakovai neigti, kad šių sąlygų nėra.

245. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012 pagrindu galima teigti, kad apeliantų reikalavimams yra taikoma 3 metų ieškinio senatis, o pats reikalavimas yra subrogacinis, ir jam taikomos CK 1.128 straipsnio normos, reglamentuojančios ieškinio senaties termino apskaičiavimo tvarką subrogacijos atveju. Nagrinėjamu atveju žalą patyrę asmenys apie savo teisių pažeidimą sužinojo eismo įvykio metu, t. y. 2006 m. vasario 10 d., todėl ieškinio senaties terminas pasibaigė 2009 m. lapkričio mėn. Apeliantų prašymas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą negali būti tenkinamas, nes toks prašymas nebuvo pareikštas pirmosios instancijos teisme, nors teismas ir klausė.

25IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26Apeliacinis skundas netenkintinas.

27Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat visais atvejais ex officio patikrina, ar nėra civilinio proceso kodekse 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

28Byloje keliamas klausimas, ar policijos įstaiga, išmokėjusi teisės aktų nustatyto dydžio kompensacijas tarnybos metu žuvusių pareigūnų šeimos nariams ir sužalotam pareigūnui, turi teisę reikalauti šių kompensacijų iš žalą padariusio asmens. Taip pat sprendžiamas ieškinio senaties ir solidariosios atsakomybės klausimas.

29Byloje nėra ginčo nei dėl autoįvykio aplinkybių, nei dėl ieškovų tretiesiems asmenims išmokėtų išmokų dydžio ar jų pagrįstumo, todėl dėl šių aplinkybių išsamiau nepasisakytina.

30Dėl solidariosios visų atsakovų atsakomybės

31Ieškovai atsakovais nurodė Kelių eismo taisykles pažeidusią ir autoįvykį sukėlusią R. K., jos darbdavį – UAB „Baltijos enzimai“ ir autoįvykyje dalyvavusią transporto priemonę apdraudusią draudimo bendrovę If P&C Insurance AS, iš kurių žalą prašė priteisti solidariai. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad toks reikalavimas yra nepagrįstas.

32Pažymėtina, jog solidarioji skolininkų atsakomybė nėra preziumuojama (CK 6.6 str. 1 d.). Ji atsiranda tik įstatymo ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus.

33CK 6.270 straipsnis reglamentuoja didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą ir numato, jog ją atlyginti privalo šio šaltinio valdytojas.

34Byloje nėra ginčo, jog atsakovė R. K. eismo įvykio metu buvo susijusi darbo teisiniais santykiais su atsakovu UAB „Baltijos enzimai“ ir šiam priklausė R. K. vairuojama transporto priemonė.

35Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu ir už tokiu būdu naudojamu šaltiniu padarytą žalą atsakingas yra darbdavys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „PZU Lietuva“ v. VĮ Kauno miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-682/2006; 2007 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. UAB „Volnata“, bylos Nr. 3K-3-255/2007 ir kt.).

36Byloje nėra ginčo, jog darbdavys (UAB „Baltijos enzimai“) ir UAB „If draudimas“, kurio teisių perėmėjas yra atsakovas If P&C Insurance AS, 2005 m. gruodžio 7 d. sudarė automobilio ( - ), valst. Nr. ( - ) civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Taip pat nėra ginčo, kad draudimo bendrovė eismo įvykį pripažino draudiminiu įvykiu ir išmokėjo nukentėjusiems įvykyje asmenims ar jų šeimos nariams draudimo išmokas – virš 60 000 Lt ir toliau tęsia periodinių išmokų mokėjimą už maitintojo netekimą bei regresinės skolos reikalavimus.

37Ieškovai savo solidarų reikalavimą kildina iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPDĮ) įtvirtintos nukentėjusiojo asmens teisės pasirinkti įstatyme nurodytą subjektą, kuris turi atlyginti žalą.

38Tačiau su tokia ieškovų pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

39Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą visos Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Taip užtikrinamas šio Įstatymo nustatyta tvarka išmokos mokėjimas nukentėjusiems tretiesiems asmenims dėl jiems padarytos žalos, kai asmenims, atsakingiems už žalą, padarytą valdant ar naudojant transporto priemonę, atsiranda civilinė atsakomybė. Taigi šiuo draudimu siekiama garantuoti dėl draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykyje žalą patyrusių nukentėjusiųjų trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą neviršijant Įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sumos, taip pat užtikrinti apdraustojo turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę.

40Kilus ginčui ir žalą patyrusiam nukentėjusiam trečiajam asmeniui kreipusis į teismą dėl žalos atlyginimo, atsakovas nustatomas pagal TPVCAPDĮ 13 straipsnio nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad šio įstatymo 13 straipsnio 1 dalies nuostatos „nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui (toliau - kaltininkas)“ sąvoka „pretenzija“ aiškintina kaip nukentėjusio asmens teisė pasirinkti Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodytą subjektą, kuris turi atlyginti žalą. Įstatyme įtvirtinta ieškovo teisė negali būti paneigta ar pakeista remiantis tuo, kad jis yra apdraudęs savo automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, ar tuo, kad žalą padaręs asmuo nenori jos atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M., J. M. v. V. M., bylos Nr. 3K-3-155/2009).

41Tačiau Lietuvos A. T. yra pažymėjęs, kad, jeigu ieškovas byloje yra ne nukentėjęs trečiasis asmuo, o socialinio draudimo išmoką išmokėjęs subjektas, tai tokios įstaigos regreso teisė pagal TPVCAPDĮ 19 straipsnio 10 dalį yra nustatyta taip, kad ši regreso teisė nukreipta tik į atsakingą draudiką, ir tik kai atsakingo draudiko nėra – į žalą padariusį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie LR VRM v. M. L., bylos Nr. 3K-3-584/2009). Nesutiktina su apeliantu, kad šiuo atveju ieškovas, išmokėjęs išmokas, nėra draudimo įstaiga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikoma valstybės socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Dėl to pagal analogiją taikytina CK 6.290 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatyta draudimo išmokas išmokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisė į žalą padariusį asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008). Todėl pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog nagrinėjamu atveju už žalą yra atsakingas draudikas, teisingai sprendė, kad atsakovams R. K. ir UAB „Baltijos enzimai“ civilinė atsakomybė už žalą ieškovams nekyla.

42Taigi, nustačius, jog už ieškovų patirtą žalą yra atsakingas draudikas (atsakovas If P&C Insurance AS), toliau pasisakytina dėl šio atsakovo atsakomybės apimties, nes dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo ginčo nėra.

43Dėl policijos įstaigos, išmokėjusios kompensacijas pagal specialiuosius teisės aktus, atgręžtinio reikalavimo teisės

44Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, priklausomai nuo sveikatos sutrikdymo laipsnio ir netekto darbingumo, išmokama nuo vieno iki šešiasdešimt mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Šios nuostatos detalizuotos ir jų įgyvendinimo tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintose Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose (toliau – Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygos, Sąlygos), taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymais. Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 2 punktą draudimo objektai yra apdraustųjų sveikata ir gyvybė. Šiame teisės akte nurodyta, kokių asmenų sveikata ir gyvybė draudžiama valstybės lėšomis, išvardyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai, išdėstyta draudimo ir kompensacijų sumų apskaičiavimo bei mokėjimo tvarka. Sąlygų 15 punkte nurodyta, kad apdraustųjų darbovietės, mokymo ir kitos įstaigos ar kariniai daliniai draudimo sumas moka iš jų išlaidų sąmatoje tam reikalui numatytų lėšų, o pagal 26 punktą įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Policijos pareigūnai priskirti asmenims, kurių sveikata ir gyvybė nurodytų teisės aktų pagrindu draudžiama valstybės lėšomis (Vidaus tarnybos statuto 1 str., 2 str. 2, 4 d., Asmenų draudimo valstybės lėšomis taisyklių 1.1 p.).

45Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrinęs nurodytų teisės aktų tikslus ir paskirtį, yra išaiškinęs, kad juose reglamentuojama asmenų draudimo valstybės lėšomis sistema priskirtina socialinei apsaugai. Taip pat išaiškinta, kad policijos pareigūną sužalojusio asmens atsakomybė nustatoma pagal CK normas, o ne specialiųjų teisės aktų, reglamentuojančių policijos pareigūnams išmokamas kompensacijas jų sveikatos sutrikdymo atveju, pagrindu. Priešingas aiškinimas reikštų, kad žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis taptų priklausoma nuo to, kas jam pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi valstybės institucija. Toks civilinės atsakomybės aiškinimas neturi jokio teisinio pagrindo. Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas, reglamentuojamas CK normų, t. y. kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį (CK 6.245–6.250 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie LR VRM v. A. B., bylos Nr. 3K-3-134/2013).

46Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Vilniaus miesto Vyriausiasis policijos komisariatas ir kt. v. P. S., bylos Nr. 3K-7-496/2008, aiškindama CK 6.290 straipsnio 1 ir 3 dalių normas, nurodė, kad valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalos padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį ir 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala, o trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 str.). Išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad tuo atveju, jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala. Žalos padariusio asmens atsakomybės dydžio klausimas nustatytinas vadovaujantis CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, ir nepriklauso nuo to, kas pareiškė jam reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo tiesiogiai ar sveikatos sutrikdymo kompensaciją nukentėjusiajam išmokėjusi socialinio draudimo įstaiga, įgyvendindama atgręžtinio reikalavimo teisę.

47Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu žuvusių policijos pareigūnų B. K. ir S. G. šeimos nariams Policijos departamentas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniu, išmokėjo atitinkamas kompensacijas – J. K. ir O.S. K. – 179 826 Lt, A. G. ir S. G. – 183 768 Lt, sužalotam pareigūnui L. V. – 25 272 Lt. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtų teisės normų reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei Konstitucinio Teismo išaiškinimus (Konstitucinio Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutarimas), pagrįstai pasiūlė ieškovams pateikti trečiųjų asmenų dėl autoįvykio patirtą žalą pagrindžiančius įrodymus, o ieškovams šio reikalavimo neįvykdžius, teisingai sprendė, kad šios išmokos laikytinos specialia valstybės numatyta socialine garantija specialiems įstatyme nurodytiems subjektams, ir jas išmokėjusios įstaigos atgręžtinio reikalavimo į šias išmokas nei į kaltąjį asmenį, nei į draudiką neturi.

48Teisėjų kolegija su tokia išvada visiškai sutinka ir sprendžia, kad nagrinėjamu atveju draudikas galėtų būti atsakingas tik dėl kitų išmokų, kurios yra numatytos specialiuosiuose teisės aktuose, atlyginimo. Byloje nustatyta, kad ieškovų išmokėtos kitos išmokos: B. K. ir S. G. laidotuvėms jų šeimos nariams – po 5000 Lt, UAB „Dervira“ už gedulingus pietus – 787,06 Lt, L. V. darbo užmokestis – 3059,70 Lt ir Sodrai už šio pareigūno socialinį draudimą – 761,87 Lt.

49Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės apmokamų laidojimo išlaidų aprašą nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Vyriausybės 2003 m. rugsėjo 5 d. nutarimo Nr. 1134 1 punkte yra patvirtintas pareigūnų, žuvusių vykdant tarnybines pareigas arba mirusių dėl priežasčių, susijusių su tarnyba, (...) valstybės apmokamų laidojimo išlaidų aprašas. Jame nėra numatytas asmenų maitinimo atlyginimas valstybės lėšomis, todėl reikalavimas atlyginti UAB „Dervira“ sumokėtas lėšas už atsisveikinančių su žuvusiaisiais žmonių maitinimą, yra nepagrįstas.

50Dėl kitų išmokų ieškinio reikalavimas draudiko atžvilgiu yra pagrįstas, tačiau jis pagrįstai buvo netenkintas, nes pareikštas praleidus įstatyme nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą.

51Dėl ieškinio senaties

52Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius v. UADB „Seesam Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-368/2012, aiškinant socialinio draudimo įstaigų regreso teisės įgyvendinimo sąlygas, konstatuota, kad CK 6.290 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, aiškintina plačiąja prasme, t. y. kaip subrogacinio reikalavimo pateikimas, kai kreditorius įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusio) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek draudimo santykiuose. Šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas taip pat pasisakė, kad socialinio draudimo įstaiga, pareikšdama reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas tiek žalos atlyginimo prievolėje, tiek draudimo santykiuose (jei nukreiptų reikalavimą į žalą padariusio asmens draudiką), tai suponuoja išvadą kad išmoką išmokėjusiai įstaigai taikomi ne tik tie patys ieškinio senaties terminai, bet ir jų skaičiavimo tvarka. Taigi išplėstinės kolegijos nutartyje pateikti išaiškinimai duoda pagrindo teigti, kad ieškovų reikalavimui yra taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, o pats reikalavimas yra subrogacinis, ir jam taikomos CK 1.128 normos, reglamentuojančios ieškinio senaties termino apskaičiavimo tvarką subrogacijos atveju.

53Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateikti išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimai dėl to, kad žalą atlyginęs asmuo įstatymo pagrindu perima pradinio kreditoriaus (nukentėjusiojo) teises ir pareigas, yra aktualūs ir nagrinėjamu atveju. Tai reiškia, kad ieškovų reikalavimas gali būti patenkinamas tik tuo atveju, jei tokį reikalavimą galėjo reikšti pradiniai kreditoriai – asmenys, kuriems išmokėtos išmokos (t. y. L. V., žuvusiojo B. K. artimieji: sutuoktinė J. K. ir mama O.S. K. bei žuvusiojo S. G. artimieji: sutuoktinė A. G. ir tėvas S. G.). CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.

54CK 1.127 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, ieškinio senaties terminai ieškovams, išmokėjusiems išmokas, skaičiuojami nuo tos dienos, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

55Nagrinėjamu atveju socialinio draudimo išmokas gavę asmenys apie savo teisės pažeidimą sužinojo eismo įvykio, per kurį žuvo du pareigūnai bei vienam buvo sutrikdyta sveikata, metu, t. y. 2006 m. vasario 10 d., taigi, trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui atlyginti žalą, padarytą eismo įvykiu, pasibaigė 2009 m. vasario 10 d. Ieškinys teismui pateiktas tik 2009 m. lapkričio mėnesį. Tai, kad ieškinys pareikštas nepraėjus trejiems metams nuo dienos, kada ieškovai išmokėjo išmokas aukščiau nurodytiems asmenims, šiuo atveju nėra teisiškai reikšminga, nes, minėta, subrogacijos teisę įgyvendinanti socialinio draudimo įstaiga perima tokios apimties teises ir pareigas, kiek jų turėjo nukentėjęs asmuo. Toki aiškinimą patvirtina ir vėlesnė teisminė praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Policijos departamentas prie LR VRM v. A.V. U., bylos Nr. 3K-3-73/2012). Šioje byloje kasacinis teismas pasisakė, kad ieškinio senaties termino pradžios momentas skaičiuojamas nuo eismo įvykio dienos.

56Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio reikalavimams taikė ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė. Apeliantų prašymas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą negali būti tenkinamas, nes tokio prašymo apeliantai nepareiškė pirmosios instancijos teisme. Pareiškus tokio pobūdžio reikalavimą tik apeliacinės instancijos teisme, jis laikytinas nauju reikalavimu, o civilinio proceso kodekso 312 straipsnis įtvirtina draudimą apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

57Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ir jo atnaujinti prašymo nepateikė, turi pasiūlyti ieškovui tai padaryti ir savo iniciatyva aiškintis, ar nėra svarbių priežasčių praleistam terminui atnaujinti. Tačiau nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad teismas posėdyje paklausė apeliantų atstovo nuomonės, ar apeliantai (ieškovai) neketina teikti prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo. Ieškovams (jų atstovui) teismo posėdžio metu atsisakius tai padaryti ir išreiškus aiškią poziciją, kad neva ieškovai termino nepraleido, teismas, įgyvendindamas CPK numatytus proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus, neturėjo pagrindo atidėti bylos nagrinėjimo ir aiškintis termino praleidimo priežastis.

58Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir faktines bylos aplinkybes, teisingai pritaikė materialinės ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

59Dėl bylinėjimosi išlaidų

60Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies yra priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.). Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsakovo If P&C Insurance AS pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad atsakovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą turėjo 4235 Lt išlaidų (t. 4, b. l. 32-33). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtas rekomendacijas dėl užmokesčio dydžio, sprendžia, kad prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma yra per didelė, todėl mažintina ir atsakovui If P&C Insurance AS iš ieškovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos bei Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato priteistina 1500 Lt, t. y. po 750 Lt, advokato išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

61Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

62Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

63Priteisti iš ieškovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (j. a. k. 188785847, adresas: Saltoniškių g. 19, Vilnius) bei Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (j. a. k. 191008577, adresas: Jūros g. 1, Klaipėda) atsakovo If P&C Insurance AS (Estijos Respublikos registro kodas 10100168, buveinė: Pronksi g. 19, Talinas, Estija) naudai po 750 Lt (po septynis šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai prašė priteisti solidariai iš atsakovų R. K., UAB „Baltijos... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinio netenkino... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 8. Ieškovai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013... 9. 1. Teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes. Apeliantų nuomone, visi... 10. 2. 2013 m. sausio 11 d. įvykusio teismo posėdžio metu apeliantų atstovui... 11. 3. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė... 12. 4. Apeliantų nuomone, ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo visiško... 13. Atsakovai UAB „Baltijos enzimai“ ir R. K. atsiliepime į apeliacinį... 14. 1. Apeliantai ieškinyje bei bylos nagrinėjimo metu teigė, kad atlyginę kito... 15. 2. Tiek draudimo išmokos pagal Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnį, tiek... 16. 3. Apeliantai nepateikė argumentų, paneigiančių teismo motyvus, jog... 17. 4. Prašymas atnaujinti praleistą 3 metų ieškinio senaties terminą... 18. 5. Apeliantai, prašydami panaikinti visą pirmosios instancijos teismo... 19. Atsakovas If P&C Insurance AS atsiliepime į apeliacinį skundą prašo... 20. 1. Apeliantai nepagrindė teiginio, kad teismas pažeidė materialinės ir... 21. 2. Reikalavimas priteisti žalą iš visų atsakovų solidariai yra... 22. 3. Teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotos ir išmokėtos socialinio... 23. 4. Būtent apeliantai turi įrodyti visas būtinąsias sąlygas atsakovų... 24. 5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m.... 25. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 26. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 27. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame... 28. Byloje keliamas klausimas, ar policijos įstaiga, išmokėjusi teisės aktų... 29. Byloje nėra ginčo nei dėl autoįvykio aplinkybių, nei dėl ieškovų... 30. Dėl solidariosios visų atsakovų atsakomybės... 31. Ieškovai atsakovais nurodė Kelių eismo taisykles pažeidusią ir autoįvykį... 32. Pažymėtina, jog solidarioji skolininkų atsakomybė nėra preziumuojama (CK... 33. CK 6.270 straipsnis reglamentuoja didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą... 34. Byloje nėra ginčo, jog atsakovė R. K. eismo įvykio metu buvo susijusi darbo... 35. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką didesnio pavojaus... 36. Byloje nėra ginčo, jog darbdavys (UAB „Baltijos enzimai“) ir UAB „If... 37. Ieškovai savo solidarų reikalavimą kildina iš Transporto priemonių... 38. Tačiau su tokia ieškovų pozicija teisėjų kolegija nesutinka.... 39. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo... 40. Kilus ginčui ir žalą patyrusiam nukentėjusiam trečiajam asmeniui kreipusis... 41. Tačiau Lietuvos A. T. yra pažymėjęs, kad, jeigu ieškovas byloje yra ne... 42. Taigi, nustačius, jog už ieškovų patirtą žalą yra atsakingas draudikas... 43. Dėl policijos įstaigos, išmokėjusios kompensacijas pagal specialiuosius... 44. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pareigūnui, kuris... 45. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrinęs nurodytų teisės aktų... 46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė... 47. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad eismo įvykio metu žuvusių policijos... 48. Teisėjų kolegija su tokia išvada visiškai sutinka ir sprendžia, kad... 49. Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės... 50. Dėl kitų išmokų ieškinio reikalavimas draudiko atžvilgiu yra pagrįstas,... 51. Dėl ieškinio senaties... 52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m.... 53. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje pateikti išplėstinės... 54. CK 1.127 straipsnyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo... 55. Nagrinėjamu atveju socialinio draudimo išmokas gavę asmenys apie savo... 56. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinio reikalavimams taikė... 57. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, jog pirmosios instancijos teismas,... 58. Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios... 59. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 60. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies yra... 61. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1... 62. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 63. Priteisti iš ieškovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų...