Byla e3K-3-138-684/2018
Dėl delspinigių sumažinimo, trečiasis asmuo – G. S

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Andžej Maciejevski ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Senamiesčio svečių namų kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 3 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akinės bendrovės Senamiesčio svečių namų ieškinį atsakovui „Danske Bank A/S“, veikiančiam per „Danske Bank“ Lietuvos filialą, dėl delspinigių sumažinimo, trečiasis asmuo – G. S..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių netesybų mažinimą ir ieškinio senaties taikymą reikalavimams dėl netesybų, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė: 1) 2003 m. kovo 24 d. kredito sutarties Nr. KV303085V su papildymais ir pakeitimais pagrindu atsakovo iš ieškovės reikalaujamus delspinigius, išieškomus antstolio V. M. vykdomojoje byloje Nr. 0240/11/04177, sumažinti iki 8937,76 Eur; 2) 2006 m. gegužės 10 d. kredito sutarties Nr. K200605-0996 su papildymais ir pakeitimais pagrindu atsakovo iš ieškovės reikalaujamus delspinigius, išieškomus antstolio A. S. vykdomojoje byloje Nr. 0100/15/00781, sumažinti iki 13 257,46 Eur.
  3. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu 2003 m. kovo 24 d. ir 2006 m. gegužės 10 d. sudarė kredito sutartis Nr. KV303085V (toliau – Kredito sutartis Nr. 1) ir Nr. K200605-0996 (toliau – Kredito sutartis Nr. 2) su papildymais ir pakeitimais, kurių įvykdymui užtikrinti įkeistas ieškovei ir tretiesiems asmenims priklausantis nekilnojamasis turtas. Kredito sutartys vienašališku atsakovo sprendimu nutrauktos nuo 2008 m. gruodžio 12 d. ir šią dieną vykdomas priverstinis skolos išieškojimas iš atsakovui įkeisto nekilnojamojo turto. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2010 m. spalio 25 d. nutartimi (toliau – hipotekos teisėjo nutartis) patvirtintas atsakovo reikalavimas išieškoti iš ieškovės delspinigius už laikotarpį nuo Kredito sutarties Nr. 1 pažeidimo (2008 m. rugsėjo 30 d.) iki atsakovo pakartotinio pareiškimo gavimo hipotekos teisme dienos (2010 m. spalio 21 d.), t. y. už daugiau nei dvejų metų laikotarpį. Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro notarės D. J. 2015 m. vasario 10 d. vykdomuoju dokumentu Nr. DJ-749 (toliau – notarės vykdomasis dokumentas) patvirtintas ir atsakovo reikalavimas iš ieškovės išieškoti delspinigius už laikotarpį nuo Kredito sutarties Nr. 2 pažeidimo (2008 m. rugsėjo 30 d.) iki atsakovo pareiškimo dėl skolos išieškojimo pateikimo (2014 m. balandžio 16 d.), t. y. už beveik 6 metų laikotarpį.
  4. Ieškovė teigia, kad delspinigiai mažintini taikant ieškinio senaties terminą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas), t. y. jie turėtų būti skaičiuotini už 6 mėn. laikotarpį. Taigi, pagal Kredito sutartyje Nr. 1 nustatytą 0,08 proc. (sutarties 21 punktas) delspinigių normą, netesybos, skaičiuojamos nuo negrąžintos kredito sumos, sudarytų 35 751,02 Eur sumą, o pagal Kredito sutartyje Nr. 2 nustatytą 0,08 proc. (sutarties 19 punktas) delspinigių normą netesybos, skaičiuojamos nuo negrąžintos kredito sumos, sudarytų 53 029,85 Eur sumą.
  5. Be to, Kredito sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 nustatyti 0,08 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną pradelstą atsiskaityti dieną yra neprotingi, nesąžiningi ir, vertinant tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius, kredito sutarties vykdymą, mažintini iki 0,02 proc., todėl, taikant ieškinio senatį, atsakovo reikalaujami delspinigiai turėtų būti apskaičiuojami taikant 0,02 proc. delspinigių normą ir pagal Kredito sutartį Nr. 1 mažintini iki 8937,76 Eur, o pagal Kredito sutartį Nr. 2 – iki 13 257,46 Eur (CK 6.73 straipsnio 2 dalis; 6.258 straipsnio 3 dalis).
  6. Aplinkybė, kad didžioji iš kredito sutarčių kylančių finansinių prievolių dalis yra įvykdyta (pagal Kredito sutartį Nr. 1 įvykdyta 65 proc. įsipareigojimų, pagal Kredito sutartį Nr. 2 – 60 proc.), leidžia daryti išvadą, jog kreditoriaus praradimai yra mažesni. Be to, iš kredito sutarčių kylantys finansiniai įsipareigojimai nebuvo padengti ne dėl ieškovės kaltės, o dėl atsakovo neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų bei tarp šalių kilusio ginčo (aplinkybės, susijusios su šalių 2008 m. rugpjūčio 18 d. sudaryta kredito sutartimi Nr. K200808-0402 (toliau – Refinansavimo sutartis) ir jos nutraukimu 2009 m. spalio mėn., taip pat Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 vienašalio nutraukimo teisėtumu).
  7. Ieškovė pažymėjo, kad kreditavimo santykiuose bankas yra stipresnioji šalis ir iš esmės diktuoja sąlygas nuo jo finansavimo priklausantiems juridiniams asmenims. Kredito sutartis sudaroma prisijungimo būdu, t. y. sutarties sudarymas priklauso ne nuo šalių derybų procese pasiekto susitarimo, o tik nuo to, ar klientas atitinka visus banko keliamus reikalavimus ir atlieka nustatytus įpareigojimus. Ieškovė nėra profesionali kredito teisinių santykių dalyvė, todėl turi būti ginami jos, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisėti interesai.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad šalių sudarytų Kredito sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 įvykdymui užtikrinti įkeistas ieškovei ir tretiesiems asmenims priklausantis nekilnojamasis turtas; sutartimis šalys susitarė, kad jei ieškovė laiku nesumokės kredito sutartyje nustatytų mokėjimų, ji atsakovui mokės 0,08 proc. dydžio delspinigius (netesybas); sutartys nutrauktos 2008 m. gruodžio 12 d. ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas (hipotekos teisėjo nutartimi patvirtintas atsakovo reikalavimas iš ieškovės išieškoti delspinigius už laikotarpį nuo Kredito sutarties Nr. 1 pažeidimo (2008 m. rugsėjo 30 d.) iki 2010 m. spalio 21 d.; notaro vykdomuoju dokumentu patvirtintas atsakovo reikalavimas iš ieškovės išieškoti delspinigius už laikotarpį nuo Kredito sutarties Nr. 2 pažeidimo (2008 m. rugsėjo 30 d.) iki 2014 m. balandžio 16 d.; šie procesiniai sprendimai galiojantys, todėl vykdytini); išieškojimas pagal Kredito sutartį Nr. 1 įvykdytas 2015 m. kovo 5 d. turto perdavimo išieškotojui aktu, vykdomoji byla nutraukta 2015 m. rugpjūčio 19 d. antstolio patvarkymu. Teismas pažymėjo, kad tarp šalių tebevyksta teisminis ginčas dėl turto perdavimo išieškotojui akto teisėtumo bei Refinansavimo sutarties nutraukimo.
  3. Teismas, nesutikdamas su ieškovės argumentu dėl pernelyg didelių netesybų, nurodė, kad jų dydis šalių buvo sutartas abiejų valia, o sutartyje nėra nuostatų, kurių pagrindu galėtų būti mažinamas jų dydis (CK 6.156 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis). Be to, teismų praktikoje nėra nustatyta, kad delspinigių dydis, viršijantis 0,02 proc., visais atvejais laikytinas nepagrįstai dideliu. Priešingai, 0,08 proc. delspinigių dydis gali būti pripažintas pagrįstu (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1281/2014), o kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad netesybų mažinimas iki minimalių įstatymo įtvirtintų nuostolių dydžio (0,02 proc.) gali be pagrindo paneigti šalių valią dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, pažeisti protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386/2010). Nustatęs, kad abi šalys – privatūs verslo subjektai (nepaisant to, kad ieškovė nėra profesionali kredito teisinių santykių dalyvė), ir byloje nesant įrodymų, kad 0,08 proc. netesybų dydis kredito sutarčių sudarymo metu nebūtų atitikęs rinkos sąlygų, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo mažinti netesybas. Teismas pažymėjo, kad ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad ji, sudarydama kredito sutartis, neturėjo realios galimybės derėtis dėl kreditavimo sąlygų, kartu ir delspinigių dydžio, ar kreiptis į kitas finansines įstaigas, todėl ieškovės argumentą dėl atsakovo, kaip stipresniosios sutarties šalies, ir jo įtakos pasirašant kredito sutartis atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis).
  4. Teismo vertinimu, ieškovės nurodyta aplinkybė dėl dalies prievolės įvykdymo nesudaro pagrindo mažinti delspinigių dydį, atsižvelgiant į tai, kad negrąžintos sumos žymiai didesnės už patvirtintas delspinigių sumas, o įsipareigojimai atsakovui nebuvo tinkamai vykdomi (skola bankui pagal Kredito sutartį Nr. 2 nėra grąžinama ilgą laikotarpį, o skola pagal Kredito sutartį Nr. 1 grąžinta tik priverstinio išieškojimo tvarka).
  5. Teismas atmetė kaip teisiškai nereikšmingus tuos ieškinio argumentus, kuriuose pasisakoma dėl kredito sutarčių nutraukimo teisėtumo, pažymėdamas, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas klausimas dėl kredito sutarčių nutraukimo teisėtumo.
  6. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad dėl susiklosčiusios situacijos, kai atsakovas įsipareigojimus suteikti kreditą įvykdė tinkamai, tačiau ieškovė pažeidė Kredito sutartis ir ilgą laiką negrąžino (-a) skolos, atsakovui kilo realių didelių nuostolių (Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 47 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo 32 straipsnio 4, 5 dalys), kurių konkretaus dydžio atsakovas neprivalėjo pagrįsti. Teismas pažymėjo, kad dėl Kredito sutarčių specifinio pobūdžio, atsakovui ypač svarbus laiku atliekamas kredito grąžinimas ir palūkanų mokėjimas, todėl tiek pagal CK 6.881 straipsnyje pateiktą kreditavimo sutarties apibrėžimą, tiek pagal teismų praktiką palūkanų mokėjimo grafiko nesilaikymas traktuotinas kaip esminis sutarties pažeidimas. Atsižvelgiant į kredito sutarties specifiką, mokėjimų grafiko svarbą, taip pat atsakovo patirtus nuostolius dėl kredito sutarčių pažeidimo, šalių sutartas 0,08 proc. delspinigių dydis, teismo vertinimu, laikytinas normaliu ir pateisinamu.
  7. Teismas nesutiko mažinti delspinigių ir kitu ieškovės nurodytu pagrindu – ieškinio senatimi (netesybų sumą pagal Kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2 mažinti iki pusės metų laikotarpio). Teismas, sutikdamas su atsakovo pozicija, sprendė esant pagrindą atnaujinti praleistą pusės metų ieškinio senaties terminą dėl delspinigių išieškojimo pagal Kreditavimo sutartį Nr. 2 dėl svarbių priežasčių ir šiuo pagrindu atsisakyti mažinti delspinigius. Teismas nustatė, kad, Palangos miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-1657-668/2010 ginčijant atsakovo naudai įregistruotą hipoteką, ieškovės prašymu Palangos miesto apylinkės teismas 2010 m. spalio 17 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones (priverstinio skolos išieškojimo sustabdymas), kurios galiojo iki pat Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus 2014 m. vasario 28 d. nutartį. Po šios nutarties priėmimo atsakovas 2014 m. kovo 21 d. raštu kreipėsi į notarę D. J. dėl vykdomojo įrašo išdavimo. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad atsakovas delspinigius pagal Kreditavimo sutartį Nr. 2 skaičiavo iki 2014 m. kovo 5 d. Be to, atsakovas 2010 m. kovo 15 d. kreipėsi į Hipotekos skyrių dėl turto, įkeisto jo naudai pagal Kredito sutartį Nr. 2, arešto ir Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi banko prašymą tenkino.
  8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. liepos 3 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą nepakeistą.
  9. Kolegija, remdamasi CK 6.71 straipsnio 1 dalimi, 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 3 dalimi ir kasacinio teismo formuojama šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, nurodė, kad dėl delspinigių dydžio pagrįstumo sprendžiama ne pagal konkretų delspinigių tarifą, o vertinant bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), taip pat remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, sąžiningumo, protingumo principais, siekiant nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. Vienas iš esminių įstatyme nustatytų netesybų mažinimo kriterijų – netesybų santykis su nuostoliais. Tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Taigi teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo.
  10. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti ieškinio reikalavimą dėl delspinigių mažinimo, ieškovei įrodinėjant jų nepagrįstai didelį dydį, nepažeidė CK normų, reglamentuojančių netesybų mažinimo kriterijus, ir juos aiškinančios teismų praktikos, įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, t. y. įvertino šalių statusą (privatūs verslo subjektai), sutarčių laisvės ir privalomumo principus (CK 6.156 straipsnio 1 dalis, 6.189 straipsnio 1 dalis), kredito sutartyse sulygtą nuostatą, jog kredito sutarties sąlygos, ieškovės prievolės, kylančios iš kredito sutarties, neprieštarauja ieškovo steigimo dokumentams, aplinkybes, susijusias su užsitęsusiu ir priverstiniu skolos grąžinimu, negrąžintų pagal kredito sutartis skolos dydžio ir delspinigių dydžio palyginimu, banko patirtais nuostoliais dėl prievolių pagal kredito sutartis pažeidimo.
  11. Kolegija pažymėjo, kad tiek Kredito sutartis Nr. 1, tiek Kredito sutartis Nr. 2 buvo keičiamos pratęsiant sutarties įvykdymo terminą, tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė sutarčių keitimo metu būtų kėlusi klausimą dėl sutartyse sulygtų delspinigių dydžio, šis klausimas nekeltas ir atsakovui vienašališkai 2008 m. gruodžio 12 d. nutraukus sutartis, pradėjus priverstinį išieškojimą, o į teismą su ieškiniu dėl neva nepagrįstai didelių netesybų kreiptasi tik 2015 metais. Šios aplinkybės, kolegijos vertinimu, suponuoja išvadą, kad ieškovė, tiek sudarydama Kredito sutartį Nr. 1, tiek Kredito sutartį Nr. 2 ir jose susitariant dėl to paties delspinigių dydžio bei laiku nesiimdama veiksmų dėl šios sutarčių nuostatos pakeitimo, jos nelaikė nesąžininga ar pažeidžiančia ieškovės interesus. Atsižvelgdama į tai, kolegija nesutiko su ieškovės argumentu, kad nagrinėjamu atveju teismas pernelyg suabsoliutino sutarčių laisvės principą ir (ar) neįvertino atsakovo derybinės galios stiprumo.
  12. Kolegija, spręsdama dėl netesybų mažinimo pagrindo – dalinio prievolės įvykdymo iki kredito sutarčių nutraukimo, nurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl apskaičiuotų delspinigių dydžio teisiškai reikšmingu laikytinas prievolės pagal kredito sutartis įvykdymo laikotarpis. Byloje nustatyta ir šalių neginčijama, kad tiek Kredito sutartis Nr. 1, tiek Kredito sutartis Nr. 2 vienašališkai banko nutrauktos nuo 2008 m. gruodžio 12 d., tačiau išieškojimas pagal Kredito sutartį Nr. 2 tebevyksta, o pagal Kredito sutartį Nr. 1 įvykdytas 2015 m. kovo 5 d. turto perdavimo išieškotojui aktu. Įvertinusi šias aplinkybes, taip pat kredito sutarčių ypatumus, jų specifinį pobūdį, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju dalinis skolos dengimas nelaikytinas pakankamu pagrindu sumažinti delspinigius.
  13. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl delspinigių mažinimo (nėra reiškiamas reikalavimas dėl kredito sutarčių nutraukimo neteisėtumo), padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šių aplinkybių (susijusių su sutarčių nutraukimu) nelaikė teisiškai reikšmingomis. Be to, Refinansavimo sutarties nutraukimo pagrįstumas (šia aplinkybe remiasi ieškovė skunde) jau išnagrinėtas, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi palikus galioti Vilniaus apygardos teismo nutartį, kuria paliktas nepakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 27 d. sprendimas atmesti ieškovės ieškinį dėl Refinansavimo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
  14. Kolegija nurodė, kad sprendžiant netesybų mažinimo klausimą taikomas esminis kriterijus – netesybų su nuostoliais santykis. Nagrinėjamu atveju pagal byloje esančias aplinkybes nenustačius, kad šalių sulygti delspinigiai būtų neprotingai dideli, kolegijos vertinimu, nėra pagrindo taikyti šį netesybų mažinimo kriterijų (CK 6.258 straipsnis). Be to, atsakovo tikėtini nuostoliai, patirti dėl kredito sutarčių tinkamo nevykdymo, įrodinėti Bankų įstatymo 47 straipsnio 2 dalimi, Finansų įstaigų įstatymo 32 straipsnio 4, 5 dalimis, kredito sutarčių specifika (CK 6.881 straipsnis). Kolegijos nuomone, nagrinėjamoje situacijoje sprendžiant delspinigių dydžio klausimą nutraukus kredito sutarčių vykdymą ir ilgą laiką negrąžinant skolos su palūkanomis, taip pat įvertinus kitas pirmiau nurodytas aplinkybes, reikšmingas sprendžiant delspinigių mažinimo klausimą, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo spręsti apie Kredito sutartyse Nr. 1 ir Nr. 2 nustatytus neprotingo dydžio delspinigius.
  15. Kolegija sprendė, kad kredito sutartyse sulygtos 0,08 proc. dydžio netesybos pagal nustatytas reikšmingas aplinkybes (šalių statusą, prievolės pagal kredito sutartis pažeidimą, šalių elgesį, suteiktų paskolų sumas, ilgą skolų grąžinimo laikotarpį) nagrinėjamu atveju nevertintinos kaip neprotingai ar aiškiai per didelės (CPK 185 straipsnis).
  16. Kolegija nurodė, kad byloje nustatyta ir šalių neginčijama, jog tiek pagal Kredito sutartį Nr. 1, tiek pagal Kredito sutartį Nr. 2 delspinigiai priskaičiuoti už ilgesnį nei 6 mėn. laikotarpį. Remdamasi CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, 1.131 straipsnio 2 dalimi, kasacinio teismo formuojama šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes apie kitus šalių teisminius ginčus, kuriuose buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, taip pat į tai, kad ieškovė neįrodė, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki 2013 m. balandžio 3 d., kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atnaujino atsakovei 6 mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių pagal Kredito sutartį Nr. 2.
  17. Atsižvelgdama į laikinųjų apsaugos priemonių mastą, taikytą Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 17 d. nutartimi (buvo sustabdytas priverstinis skolos išieškojimas ne ginčo tvarka ir iš ieškovės atsakovui įkeisto turto), kolegija nesutiko su ieškovės argumentu, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos tik fizinių asmenų turtui, todėl atsakovas galėjo imtis priverstinio išieškojimo iš ieškovės pagal kredito sutartį veiksmų.
  18. Kolegijos vertinimu, susiklosčiusi situacija, kai taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo sustabdyti išieškojimo veiksmai iš hipoteka įkeisto turto 2010 metais, ieškovės nurodomas atsakovo neveikimas nuo kredito sutarties nutraukimo (2008 m. gruodžio 12 d.) iki 2010 metų (2010 m. kovo 15 d. kreiptasi į Hipotekos skyrių prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo dėl turto arešto), nėra pakankama priežastis mažinti delspinigius taikant 6 mėnesių ieškinio senatį.
  19. Kolegija nesutiko su ieškovės argumentais, kad ieškinio senaties terminas delspinigiams pagal Kredito sutartį Nr. 1, pagal kurią pradėtas išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0240/11/04177, pasibaigė, surašius 2015 m. kovo 5 d. turto perdavimo išieškotojui aktą. Nors CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos netaikytinos nagrinėjamu atveju, kai netesybos išieškotos priverstinio vykdymo tvarka, tačiau tokios netesybos, kolegijos vertinimu, gali būti mažinamos įrodžius jų neprotingą dydį, o ne ieškinio senaties termino pagrindu. Dėl šios priežasties kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovės reikalavimą delspinigiams pagal Kredito sutartį Nr. 1 taikyti 6 mėnesių ieškinio senatį ir šiuo pagrindu juos mažinti.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisiškai nepagrįstą išvadą, kad netesybos, išieškotos priverstinio vykdymo tvarka, gali būti mažinamos tik įrodžius jų neprotingą dydį, o ne ieškinio senaties pagrindu, todėl delspinigiai pagal Kredito sutartį Nr. 1, pasibaigus išieškojimui, neįrodžius jų neprotingo dydžio, negali būti mažinami. Tokia teismo išvada padaryta nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2011; 2012 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-226/2012; 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-611/2017). Byloje nėra ginčo, kad atsakovas reikalavimą dėl delspinigių išieškojimo pagal Kredito sutartį Nr. 1 pateikė praleidęs įstatymo nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą, delspinigiai išieškoti už daugiau negu dvejų metų laikotarpį. Atsakovas, manydamas, kad Kredito sutartis Nr. 1 buvo pažeista 2008 m. rugsėjo 30 d., skolos išieškojimo veiksmų ėmėsi tik 2010 m. kovo mėn., t. y. po beveik 1,5 metų, hipotekos teismui teikdamas prašymą dėl hipoteka įkeisto turto arešto. Byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas negalėjo imtis skolos išieškojimo dėl ieškovės veiksmų ar kaltės, todėl konstatuotina, jog atsakovas turi teisę į delspinigių sumą už paskutinius 6 mėnesius iki reikalavimo pareiškimo (prašymo dėl hipoteka įkeisto turto arešto pateikimo).
    2. Teismai nepagrįstai sprendė, kad praleistas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas dėl delspinigių pagal Kredito sutartį Nr. 2 atnaujintinas kaip praleistas dėl svarbių priežasčių. Remiantis CK 1.131 straipsniu ir kasacinio teismo suformuota šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2010), svarbia priežastimi, pakankama praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, gali būti pripažintos tik nepriklaususios nuo asmens valios aplinkybės, objektyviai užkirtusios kelią asmeniui laiku pradėti ginti savo pažeistas teises.
    3. Nagrinėjamu atveju byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kokios objektyvios aplinkybės atsakovui kliudė skolos išieškojimo veiksmų imtis laikotarpiu nuo, jo manymu įvykdyto Kredito sutarties Nr. 2 pažeidimo (2008 m. rugsėjo 30 d.) iki 2010 m. kovo 15 d., kai į hipotekos skyrių jis kreipėsi su prašymu areštuoti hipoteka įkeistą turtą. Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. spalio 17 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės – vykdymo veiksmų sustabdymas – buvo taikytos tik fizinių asmenų, įsigijusių bankui įkeistą turtą, turtui. Vykdymo veiksmai iš ieškovės priklausančio hipoteka įkeisto turto nebuvo sustabdyti, todėl galėjo būti tęsiami. Byloje nėra duomenų, jog laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutarties priėmimo. Todėl minėtų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas pasibaigė bylą išnagrinėjus apeliacine tvarka – Klaipėdos apygardos teismui priėmus 2013 m. balandžio 3 d. nutartį. Taigi net ir laikant, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo kliūtis tęsti skolos išieškojimo veiksmus, iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog atsakovas dėl skolos išieškojimo į notarę kreipėsi tik 2014 m. balandžio 16 d., t. y. praėjus daugiau nei metams po laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo pabaigos.

      10Teismo nurodyti argumentai, kad ieškovė byloje nepateikė įrodymų, jog laikinosios apsaugos priemonės pasibaigė, yra atmestinas, nes laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas yra nustatytas įstatymu – iki sprendimo įsiteisėjimo (CPK 150 straipsnio 2 dalis). Be to, teismai nevertino aplinkybės, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 19 d. nutartimi buvo tenkintas atsakovo prašymas nutraukti priverstinio skolos išieškojimo bylą, nes atsakovas nusprendė nutraukti priverstinį ieškovės skolos pagal Kredito sutartį Nr. 2 išieškojimą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje iš minėtos kredito sutarties pažeidimo kildinami delspinigiai notarės vykdomojo įrašo pagrindu apskaičiuoti nuo Kredito sutarties Nr. 2 pažeidimo, t. y. už beveik šešerių metų laikotarpį. Šios aplinkybės, priešingai negu sprendė teismai, patvirtina, kad atsakovas ilgą laiką nesiėmė veiksmų skolai išieškoti nei pagal Kredito sutartį Nr. 1, nei pagal Kredito sutartį Nr. 2 (pagal šią sutartį vėliau ir atsisakė išieškojimo), nors už šį laikotarpį skaičiuoja delspinigius.

    4. Teismai, atmesdami reikalavimą dėl delspinigių sumažinimo, pažeidė CK 6.73 straipsnį, 6.258 straipsnio 3 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267-916/2015; 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-646-695/2015; 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-687/2016; 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016; kt.).
    5. Skundžiamuose procesiniuose sprendimuose akcentuodami teisės normas dėl sutarties šalių laisvės susitarti dėl sutarties sąlygų, teismai nepagrįstai atmetė ieškovės argumentus, kad tiek kreditavimo santykiuose apskritai, tiek ir sudarant Kredito sutartis bankas laikytinas stipresniąja šalimi, kuri ir iš esmės diktuoja sąlygas nuo banko finansavimo priklausantiems juridiniams asmenims, todėl gali primesti paskolos gavėjui nepalankias sutarties sąlygas. Šiai bylai aktualios Kredito sutartys yra parengtos atsakovo iniciatyva, o realios derybos dėl netesybų dydžio nevyko ir, vertinant objektyviai, tokios derybos negalimos, nes kredito derybų objektas dažniausiai būna paskolos suma ir prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, o kitos sutarties sąlygos yra standartinės. Ieškovė nėra profesionali kredito teisinių santykių dalyvė, todėl teismui suteikta teise mažinti neprotingas ir nesąžiningas netesybas šios bylos aplinkybių kontekste ginamas ne tik viešasis interesas, bet ir silpnesniosios sutarties šalies teisėti interesai.
    6. Teismai netinkamai įvertino teisiškai reikšmingą aplinkybę, kad kredito sutarčių nutraukimo dieną (nutraukimą argumentuojant nevykdomais finansiniais įsipareigojimais), t. y. 2008 m. gruodžio 12 d., tranzitinėje sąskaitoje, iš kurios buvo dengiami ieškovės įsipareigojimai atsakovui, buvo 1 011 213 Lt (292 867,53 Eur) nepanaudotas likutis, kuris turėjo būti paskirstytas kredito sutartims dengti. Atsakovo atstovas dėl šios aplinkybės byloje teikė prieštaringus paaiškinimus – iš pradžių nurodė, kad kredito sutarčių nutraukimo metu tranzitinėje banko sąskaitoje lėšų likučio nebuvo, o vėliau patvirtino, jog nurodytas lėšų likutis buvo, tačiau negalėjo nurodyti, dėl kokių priežasčių lėšos nebuvo nurašomos einamiesiems ieškovės įsipareigojimams dengti, tarp jų ir pagal Kredito sutartis. Šios faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad dėl neįvykdytų prievolių kaltas atsakovas. Šių aplinkybių nustatymas yra esminis, sprendžiant dėl nepagrįstai didelių netesybų mažinimo. Atsakovo veiksmai, kai Kredito sutartys nutraukiamos, atsakovui disponuojant laisvomis ieškovės lėšomis, kurių pakako įsipareigojimams pagal Kredito sutartis dengti, negali būti laikomi sąžiningais (CK 1.5 straipsnio 1 dalis) ir sudaro pagrindą spręsti, jog atsakovas, kaip ieškovės kreditorius, pažeidė prievoles kylančias iš Kredito sutarčių (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
    7. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškovės argumentus, kuriais sukeltos pagrįstos abejonės dėl netesybų dydžio, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog dėl kredito sutarčių pažeidimo patyrė būtent tokio dydžio nuostolių. Vien ta aplinkybė, kad kreditorius šioje byloje yra bankas, esant pareikštam argumentuotam reikalavimui mažinti netesybas, per se (savaime) nesudaro pagrindo spręsti, jog delspinigiai nėra nepagrįstai dideli, neįvertinus jų santykio su nuostoliais. Teismai nepagrįstai teisinę reikšmę suteikė atsakovo pateiktiems formaliems argumentams, kad dėl prievolės neįvykdymo bankas turi suformuoti daug atidėjinių, mažėja banko pelnas arba didėja nuostolis, krinta kapitalo pakankamumo rodikliai, mažėja banko balansinis turtas, taip pat krinta ir visi kiti rodikliai. Šie atsakovo teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais ar konkrečiais apskaičiavimais, todėl tokia teismų pozicija neatitinka pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo sprendžiant ginčą dėl netesybų dydžio nustatymo ir jų mažinimo kriterijų.
    8. Aplinkybė, kad ieškovė dar iki Kredito sutarčių nutraukimo didesnę finansinių prievolių dalį buvo įvykdžiusi (Kredito sutarties Nr. 1 nutraukimo metu ieškovė buvo įvykdžiusi 65 proc. prievolės, Kredito sutarties Nr. 2 nutraukimo metu – 50 proc. prievolės), leidžia teigti, jog atsakovo praradimai yra mažesni (CK 6.73 straipsnio 2 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272-378/2015).
  2. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą prašo palikti nepakeistus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, o skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Ieškovė nei priėmus hipotekos teisėjos nutartį, nei skolos pagal Kredito sutartį Nr. 1 priverstinio išieškojimo proceso metu neginčijo nei delspinigių dydžio, nei termino, už kuriuos jie skaičiuojami. Kadangi ieškinio senaties taikymas (ar netaikymas) priklausė išimtinai nuo ieškovės valios, darytina išvada, kad ji sutiko su terminu, už kurį delspinigiai išieškomi.
    2. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad jau išieškotų delspinigių negalima mažinti ieškinio senaties pagrindu, nes priešingas sprendimas suteiktų galimybę skolininkui piktnaudžiauti ieškinio senaties institutu, laiku nereaguojant į, tikėtina, teisių pažeidimą ir reiškiant šiuo pagrindu reikalavimus jau po to, kai prievolė yra įvykdyta. Be to, tai iš esmės prieštarautų CK 1.133 straipsniui, kuris nustato, kad skolininkas, įvykdęs pareigą po to, kai pasibaigė ieškinio senaties terminas, neturi teisės reikalauti grąžinti tai, kas įvykdyta, nors vykdydamas jis ir nežinojo, kad senaties terminas yra pasibaigęs.
    3. Teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovas 6 mėnesių ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių pagal Kredito sutartį Nr. 2 pateikti praleido dėl svarbių priežasčių (ginčų teisme ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo).
    4. Ieškovės veiksmai teikiant ieškinį dėl delspinigių sumažinimo, kai nuo tariamo jos teisės pažeidimo sužinojimo yra praėję daugiau nei 5 metai, laikytini nesąžiningais. Be to, ieškinio senaties termino reikalavimams dėl netesybų atsakovo atžvilgiu taikymas šioje byloje iš esmės pažeistų šalių lygybės principą, nes tokiu atveju kreditoriui terminas reikalavimams dėl netesybų pateikti būtų ribojamas 6 mėnesių terminu, tuo tarpu skolininkas, jei jam būtų suteikta galimybė naudotis bendruoju ieškinio senaties terminu, hipotekos kreditoriaus reikalavimus dėl netesybų, tarp jų dėl priverstinai išieškotų netesybų, galėtų ginčyti per 10 metų terminą.
    5. Teismai nemažindami delspinigių dydžio, nepažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies. Netesybų dydis buvo nustatytas šalims laisva valia sudarant Kredito sutartį Nr. 1 ir Kredito sutartį Nr. 2. Šios sutartys šalių buvo keičiamos ir nuo jų sudarymo momento (atitinkamai nuo 2003 m. kovo 24 d. ir 2006 m. gegužės 10 d.) iki nagrinėjamo ieškinio pareiškimo ginčo tarp šalių dėl delspinigių dydžio (delspinigių normos ar termino, už kurį jie skaičiuojami) nebuvo. Todėl teismai pagrįstai konstatavo, kad šalių laisva valia sulygti delspinigiai nelaikytini nesąžiningais ar pažeidžiančiais ieškovės interesus.
    6. Ieškovės argumentai dėl atsakovo neįrodytų nuostolių yra nepagrįsti, nes teismai tinkamai sprendė, kad aplinkybes, kuriomis ieškovė grindžia savo reikalavimus, ji ir turi įrodyti (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė, kad netesybos yra neprotingai didelės. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad, ieškovei ilgą laiką negrąžinant kreditų, kredito sutartyse nustatytos netesybos nėra neprotingos ar aiškiai per didelės.
    7. Teismai tinkamai vertino prievolės pagal kredito sutartis įvykdymo laikotarpį, taip pat aplinkybę, kad nors kredito sutartys buvo nutrauktos 2008 m. gruodžio 12 d., tačiau išieškojimas pagal Kredito sutartį Nr. 2 tebevyksta, o pagal Kredito sutartį Nr. 1 prievolė įvykdyta priverstinai, t. y. perdavus atsakovui jam įkeistą turtą 2015 m. kovo 5 d. turto perdavimo išieškotojui aktu. Toks dalinis prievolės įvykdymas negali būti pagrindas mažinti netesybas.
  3. Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškovės kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

13Dėl netesybų dydžio

  1. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).
  2. Nagrinėjamos bylos atveju šalių susitarta, kad už prievolės įvykdymo termino praleidimą nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, t. y. laikoma, jog netesybos mokamos delspinigių forma (CK 6.71 straipsnio 3 dalis).
  3. Formuodamas teismų praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-360/2009; kt.).
  4. Taigi, minėta, šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma, ir įpareigoja sutartį pažeidusią šalį sumokėti kitai šaliai sutartas netesybas, o šiai nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio. Teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.).
  5. Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Minėta, nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013).
  6. CK 6.73 straipsnio, reglamentuojančio netesybas ir realų prievolės įvykdymą, 2 dalyje nurodyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatymo nesukonkretintos. Kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, nustato ir pagal juos netesybas vertina teismai, nagrinėdami konkrečias bylas, taip pat atsižvelgtina į šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt., teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus ir siektina nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010 lapkričio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.).
  7. Nagrinėjamos bylos atveju teismai vertino kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama, ar netesybos ne per didelės, – ir nustatė, kad Kredito sutartys Nr. 1 ir Nr. 2 sudarytos laisva šalių valia, ieškovė – verslo subjektas, turinti verslo patirties ir su banku sudariusi ne vieną kredito sutartį. Jai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, todėl laikytina, kad ieškovė, sudarydama sutartis, turėjo (galėjo) įvertinti kredito sutarčių nuostatas, įvertinusi savo finansines bei teisines galimybes vykdyti įsipareigojimus pagal sutartis, o jų pažeidimo atveju – galimas sutarčių nevykdymo teisines pasekmes. Teismai pagrįstai akcentavo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad, sudarydama Kredito sutartis, neturėjo realios galimybės derėtis dėl kreditavimo sąlygų (įskaitant ir sąlygą dėl delspinigių), kad sutarčių sudarymo metu 0,08 proc. dydžio delspinigiai būtų buvę neprotingi, neatitinkantys rinkoje taikytų netesybų normų.
  8. Teismų praktikoje pasisakyta, kad sutartinės atsakomybės proporcijų keitimas kartu reiškia ir šalių sutarties keitimą. Teismui keičiant (mažinant) sutarties netesybas kaip civilinę atsakomybę turi būti atsižvelgiama į CK 6.223 straipsnio nuostatas dėl sutarties keitimo. Pagal CK 6.223 straipsnio 2 dalį teismo sprendimu vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista įstatymų nustatytais atvejais. Vienas iš tokių sutarties keitimo atvejų įtvirtintas CK 6.228 straipsnyje. Jame nustatyta teismo teisė pašalinti esminę šalių nelygybę, kai sudarant sutartį vienai šaliai nepagrįstai suteiktas perdėtas pranašumas. Šis straipsnis kartu su CK 6.73 straipsnio 2 dalimi, 6.258 straipsnio 3 dalimi taikytinas mažinant sutartimi nustatytų netesybų dydį ir nustatant protingą ir pagrįstą kreditoriaus ir skolininko interesų balansą. Pakeista sutartis ar jos sąlyga turi atitikti sąžiningumo ir protingus sąžiningos verslo praktikos reikalavimus (CK 6.228 straipsnio 2 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007).
  9. Atsižvelgiant į paminėtą praktiką, svarbu pažymėti, kad šalių sudarytos Kredito sutartys buvo keičiamos (2003 m. kovo 24 d. Kredito sutartis Nr. 1 – septynis, o 2006 m. gegužės 10 d. Kredito sutartis Nr. 2 – keturis kartus) pratęsiant sutarties įvykdymo terminą, tačiau nenustatyta, kad ieškovė sutarčių keitimo metu būtų kėlusi klausimą dėl sutartyse sulygtų delspinigių dydžio, delspinigių dydžio klausimas nekeltas ir bankui vienašališkai 2008 m. gruodžio 12 d. nutraukus sutartis ir pradėjus priverstinį išieškojimą. Į teismą su ieškiniu dėl nepagrįstai didelių, kaip ji pati teigia, netesybų ieškovė kreipėsi tik 2015 m. spalio 27 d.
  10. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovei sudarant Kredito sutartis, kuriose įtvirtintas netesybų dydis ginčijamas šioje byloje ir sutartis keičiant, tačiau jomis susitariant dėl tokio paties delspinigių dydžio bei laiku nesiimant veiksmų dėl šios sutarčių nuostatos dėl delspinigių dydžio pakeitimo, šios sutartys nelaikytinos nesąžiningomis, pažeidžiančiomis ieškovės interesus.
  11. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad byloje netinkamai įvertintas kitas savarankiškas netesybų mažinimo pagrindas – dalinis prievolės įvykdymas iki kredito sutarčių nutraukimo. Netesybos (delspinigiai) yra viena iš prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių, jos skaičiuojamos skolininkui neįvykdžius prievolės (ar ją įvykdžius netinkamai). CK 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybė mažinti netesybas, jeigu dalis prievolės yra įvykdyta. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir remdamasis CK 1.5 straipsniu, turi teisę sumažinti pagal sutartis atsiradusias netesybas.
  12. Pripažintina pagrįsta bylą nagrinėjusių teismų pozicija, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl apskaičiuotų delspinigių dydžio (atitinkamai dėl galimybės juos mažinti dalinio prievolės įvykdymo pagrindu), teisiškai reikšmingu laikytinas prievolės pagal kredito sutartis įvykdymo laikotarpis. Kredito sutartys vienašališkai banko nutrauktos nuo 2008 m. gruodžio 12 d. Tačiau išieškojimas pagal 2006 m. gegužės 10 d. Kredito sutartį Nr. 2 tebevyksta, o pagal 2003 m. kovo 24 d. Kredito sutartį Nr. 1 įvykdytas tik 2015 m. kovo 5 d. turto perdavimo išieškotojui aktu. Sutiktina su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nagrinėjamu atveju dalinis skolos grąžinimas ją išieškant nelaikytinas pakankamu pagrindu sumažinti delspinigius.

14Dėl ieškinio senaties termino taikymo sprendžiant dėl priteisiamų netesybų

  1. Ieškovė kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netaikė sutrumpinto ieškinio senaties termino atsakovės reikalavimui dėl delspinigių išieškojimo tiek pagal Kredito sutartį Nr. 1, tiek pagal Kredito sutartį Nr. 2, taip pat nepagrįstai šį terminą atnaujino reikalavimams dėl delspinigių pagal Kredito sutartį Nr. 2.
  2. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).
  3. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 34 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  4. Pagal ieškinio senaties teisinį reglamentavimą, ieškinio senatį turi teisę taikyti tik teismas. Be to, pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Taigi, jeigu ginčo šalis reikalavimo taikyti ieškinio senatį nepareiškė, ieškinio senatis negali būti taikoma. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad prašyti taikyti ieškinio senatį turi teisę ginčo materialiojo teisinio santykio šalis, prieš kurios interesus nukreiptas byloje pareikštas materialusis teisinis reikalavimas. Jeigu toks prašymas nepareiškiamas, bylą nagrinėjantis teismas neturi teisinio pagrindo taikyti ieškinio senaties terminą savo iniciatyva (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018 36 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  5. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad įprastai ieškinio senatis taikoma, kai kreditorius pareiškia skolininkui ieškinį ir skolininkas, gindamasis nuo pareikštų reikalavimų, prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Tuo atveju, kai teisinis reglamentavimas nustato kreditoriui teisę išieškoti iš skolininko pinigines prievoles ne teismine tvarka (nagrinėjamu atveju – pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ir pagal hipotekos teisėjo nutartį dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka), skolininkas, gavęs kreditoriaus reikalavimą sumokėti skolą gera valia ar notaro atliktą vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo, turi teisę ginti pažeistas teises pareikšdamas kreditoriui savarankišką ieškinį dėl ieškinio senaties terminų taikymo. Teismai, nagrinėdami skolininko ieškinį, turi vadovautis ieškinio senatį reglamentuojančiomis normomis, taip pat kaip ir nagrinėdami kreditoriaus ieškinį, kai skolininkas prašo taikyti ieškinio senatį. Taigi CK normomis nustatytas ieškinio senaties teisinis reglamentavimas nevaržo skolininko teisių, nes jis pats turi savarankišką teisę, remdamasis ieškinio senaties normomis, ginti pažeistas teises teisme, pareikšdamas ieškinį dėl senaties normų taikymo kreditoriaus skaičiuojamiems bei ne teismine tvarka reiškiamiems ir (ar) privestinai vykdomiems reikalavimams (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-219/2017 49, 50 punktus).
  6. Ieškovė savo pažeistų teisių gynimą faktiškai įgyvendino pareikšdama šioje byloje nagrinėjamą ieškinį, kuriuo, be kita ko, prašė pagal atsakovės reikalavimus priverstinai išieškomus delspinigius sumažinti taikant ieškinio senatį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, konstatuoja, kad ieškovė turėjo teisę pareikšti atsakovui savarankišką ieškinį dėl ieškinio senaties terminų taikymo reikalavimams dėl delspinigių pagal Kredito sutartis Nr. 1 ir Nr. 2.
  7. Remiantis CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, reikalavimams dėl netesybų (baudos, delspinigių) taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas.
  8. CK 1.127 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senaties termino pradžią, nustatyta, be kita ko, kad: ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą; šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (1 dalis); jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui (2 dalis); jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (5 dalis).
  9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, nuo kurio momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutiniuosius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  10. Teisėjų kolegija pažymi, kad daugiau kaip už šešis mėnesius delspinigius galima priteisti, jeigu ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir yra atnaujinamas. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. Ieškinio senaties termino atnaujinimą reglamentuojančiose teisės normose nenustatyta aplinkybių, kurios laikytinos svarbiomis praleistam terminui atnaujinti, sąrašo; taip pat neįvardyta kriterijų, kuriais remdamasis teismas turėtų spręsti dėl tokių aplinkybių pripažinimo svarbiomis praleisto termino priežastimis. Teismas, spręsdamas svarbių priežasčių konstatavimo klausimą, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Kiekvienu atveju turi būti taikomi ne vidutiniai, o individualūs elgesio standartai dėl bylos šalių, dėl kurių sprendžiamas praleisto ieškinio senaties termino priežasčių svarbos įvertinimo klausimas. Praleisto termino atnaujinimo klausimas sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios situacijos aplinkybes, į subjektyviųjų (asmens sugebėjimas įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, šalių elgesys ir pan.) ir objektyviųjų (siekiama apginti vertybė, asmens amžius, išsilavinimas ir pan.) kriterijų visumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  11. Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta ir ginčo dėl to byloje nėra, kad ne teismo tvarka priverstinai vykdomame išieškojime iš ieškovės reikalaujami delspinigiai yra apskaičiuoti už didesnį negu šešių mėnesių laikotarpį, taip pat kad yra praleistas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas ieškinio senaties terminas. Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į šioje byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes, šalių elgesį vykdant sutartinius įsipareigojimus, tarp šalių vykstančius teisminius ginčus, atmetė ieškovės prašymą sumažinti išieškomus delspinigius taikant ieškinio senatį. Teismų vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl delspinigių pagal Kredito sutartį Nr. 2, o pagal Kredito sutartį Nr. 1 delspinigių nemažinti nenustačius neprotingo jų dydžio.
  12. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kuriuos, įvertinę byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė kasaciniame skunde iš esmės neginčija teismų nustatytų faktinių aplinkybių tiek dėl šalių elgesio vykdant sutartinius įsipareigojimus ir sutartis nutraukus, tiek dėl tarp šalių vykusių (vykstančių) kitų teisminių ginčų, tiek dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovė, iš esmės šių aplinkybių neginčydama, kasaciniame skunde nesutinka su teismų atliktu šių aplinkybių vertinimu. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija, tikrindama apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, minėtomis aplinkybėmis vadovaujasi.
  13. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl ieškinio senaties taikymo ir praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo teisėtumo nagrinėjamu atveju, pažymi, kad, sprendžiant minėtus klausimus, turi būti užtikrinta abiejų šalių interesų pusiausvyra. Be to, taip pat turi būti atsižvelgta į tai, kad šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 200 straipsnio 1, 3 dalys). Tai reiškia, kad šių principų turi laikytis tiek skolininkas (nagrinėjamu atveju ieškovė), tiek kreditorius (nagrinėjamu atveju atsakovas): be kita ko, skolininkas turi laiku ir tinkamai vykdyti pinigines prievoles, o kreditorius – reikalauti jas vykdyti nedelsiant, įskaitant priverstinį išieškojimą, ir tuo pernelyg nedidinant skolininko įsiskolinimo.
  14. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų nustatytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė nesilaikė principo užbaigti tiek Kredito sutarties Nr. 1, tiek Kredito sutarties Nr. 2 įvykdymą kuo ekonomiškesniu būdu, nes ji minėtomis sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdė sutartyse nustatytu terminu ir tvarka, ginčijo sutarčių nutraukimo teisėtumą, net ir nutraukus sutartis įsipareigojimų nevykdė labai ilgą laiką, išieškojimas įvykdytas (vykdomas) priverstine tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas negalėjo tinkamai vykdyti išieškojimo ilgą laiką dėl ieškovės inicijuotų teisminių ginčų, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė, ginčydama teismų išvadas dėl bylose taikytų laikinųjų apsaugos priemonių įtakos ieškinio senaties termino praleidimui, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, taip pat kasaciniu skundu neįrodė konkrečių laikotarpių, kuriais laikinosios apsaugos priemonės negaliojo ir kuriais nebuvo ribojami atsakovo veiksmai dėl skolų pagal Kredito sutartis priverstinio išieškojimo. Be to, kai buvo priimta hipotekos teisėjo nutartis pradėti skolos pagal Kredito sutartį Nr. 1 priverstinį išieškojimą, ieškovė neginčijo delspinigių dydžio ir termino, už kuriuos jie skaičiuojami. Šis ieškovės ilgai trukęs (apie penkerius metus) neveikimas negali būti pateisinamas (byloje teismų tokių aplinkybių nenustatyta) ir laikytinas nesąžiningu kitos sutarties šalies atžvilgiu.
  15. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu ir minėta kasacinio teismo praktika, atsižvelgdama į konkrečias nagrinėjamos bylos aplinkybes, pripažįsta teisiškai pagrįsta teismų išvadą dėl ieškinio senaties termino delspinigiams pagal Kredito sutartį Nr. 2 praleidimo priežasčių svarbumo ir šio termino atnaujinimo.
  16. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad netesybos pagal Kredito sutartį Nr. 1, išieškotos priverstinio vykdymo tvarka, gali būti mažinamos ne tik įrodžius jų neprotingą dydį, bet ir ieškinio senaties pagrindu, o priešinga apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tai (apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pagal Kredito sutartį Nr. 1 išieškoti delspinigiai gali būti mažinami tik įrodžius jų nepagrįstą dydį) neturėjo įtakos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui. Minėtos teismų nustatytos nagrinėjamo ginčo aplinkybės patvirtina, kad šiuo konkrečiu atveju taip pat egzistuoja pagrindas išieškoti delspinigius pagal Kredito sutartį Nr. 1.
  17. Priešingas aiškinimas šio konkretaus ginčo atveju suteiktų ieškovei, ilgą laiką nevykdžiusiai laisva valia prisiimtų sutartinių įsipareigojimų ir juos įvykdžiusiai (vykdančiai) tik priverstinio išieškojimo tvarka, nesąžiningą pranašumą prieš atsakovą (kreditorių), pažeistų šalių lygiateisiškumo, taip pat teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5, 6.4, 6.38, 6.158, 6.200 straipsniai).
  18. Kadangi byloje sprendžiamas netesybų pagal šalių sudarytas kredito sutartis mažinimo klausimas CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais pagrindais, t. y. kai jos neprotingai didelės, taip pat kai dalis prievolės įvykdyta, taip pat ieškinio senaties pagrindu, nepripažintini reikšmingais ir analizuotinais ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl atsakovo kaltės dėl neįvykdytų prievolių nepagrįstai nutraukus refinansavimo sutartį.
  19. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus ieškovės kasaciniame skunde nurodytais argumentais (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį, todėl šios išlaidos jam neatlygintinos (98 straipsnio 1 dalis).
  2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 4,23 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartimi ieškovei buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio (6774,14 Eur) sumokėjimas, iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Netenkinus kasacinio skundo, iš ieškovės valstybei priteistina atidėta žyminio mokesčio, mokėtino už kasacinį skundą, dalis, t. y. 6774,14 Eur.

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

17Palikti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 3 d. nutartį nepakeistą.

18Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės Senamiesčio svečių namai (j. a. k. 125741691) valstybei 4,23 Eur (keturis Eur 23 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir 6774,14 Eur (šešis tūkstančius septynis šimtus septyniasdešimt keturis Eur 14 ct) žyminio mokesčio. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai