Byla e3K-3-54-611/2018
Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo; suinteresuotas asmuo – Klaipėdos miesto savivaldybės administracija

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 11 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. D. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo; suinteresuotas asmuo – Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimą pagal įgyjamąją senatį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.68–4.71 straipsniai), aiškinimo ir taikymo.
  2. Pareiškėja prašė nustatyti faktą, kad ji įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į 1/10 dalį (sandėliuką) pagalbinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
  3. Nurodė, kad ji pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo ir nuo 1997 m. liepos 29 d. gyveno bute (duomenys neskelbtini). Namas (duomenys neskelbtini), kuriame yra pareiškėjos butas, nuo pat pastatymo dienos buvo šildomas malkomis ir kitu kietuoju kuru, todėl kurui laikyti buvo pastatytas sandėliukas, plane pažymėtas 4I1p. Pareiškėja valdė 1/10 dalį šio sandėliuko, jam po kadastrinių matavimų buvo suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir jis buvo žymimas 1-6. Pareiškėja taip pat nurodė, kad turtą valdė sąžiningai kaip savą, rūpinosi jo išlaikymu, nemanydama, kad turto savininkas yra kitas fizinis ar juridinis asmuo. Devyniolika metų į šį sandėliuką savo teisių niekas kitas nebuvo pareiškęs. Nekilnojamasis turtas taip pat nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kito asmens vardu, nepriklauso valstybei ar savivaldybei. Šis sandėliukas pareiškėjos yra valdomas nepertraukiamai ir teisėtai daugiau kaip dešimt metų, niekas neturi daugiau teisių įgyti šį nekilnojamąjį turtą nei ji pati.
  4. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nurodė, kad ji, siekdama įgyvendinti Klaipėdos miesto tarybos 1997 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 28 patvirtintus Klaipėdos senamiesčio teritorijos specialiojo plano sprendinius, perėmė pagalbinio pastato (duomenys neskelbtini), likusią neregistruotą dalį savo nuosavybėn. Minėtu tarybos sprendimu buvo nuspręsta ginčo sandėlį nugriauti, juolab kad jis priskirtinas prie senamiestyje esančių pastatų, kurie negali būti privatizuojami.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimu pareiškimą tenkino: nustatė, kad V. D. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į 1/10 dalį sandėliuko, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtas 1-6, pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini); iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paliko galioti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini) byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Teismas vadovavosi tuo faktu, kad pagalbinio pastato (duomenys neskelbtini), daiktinės teisės Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotos; taip pat atsižvelgė į tai, jog Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. spalio 15 d. sprendimu, išnagrinėjęs V. G. apeliacinį skundą, tenkino šios pareiškėjos, gyvenančios tame pačiame name, prašymą nustatyti faktą, kad įgyjamosios senaties būdu buvo įgyta 1/10 dalis pagalbinio pastato – sandėliuko (duomenys neskelbtini).
  3. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, 2017 m. balandžio 11 d. nutartimi iš esmės paliko nepakeistą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 2 d. sprendimą, patikslino rezoliucinę dalį, kad V. D. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į 1/10 dalį pagalbinio pastato (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. į sandėliuką, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtą indeksu 1-6, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
  4. Kolegija nustatė, kad 1970 metais buvo pastatytas ir perduotas eksploatuoti 5,59 kv. m bendro ploto sandėliukas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis pastate, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); sandėliukas nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtas 4I1p. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-1551 atsisakė įregistruoti Klaipėdos savivaldybės patikėjimo teises į pagalbinį pastatą 4I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), šis sprendimas Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2015 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. espr 1-16 paliktas nepakeistas. Taigi kolegija iš šių duomenų nustatė, kad pagalbinio pastato dalies (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daiktinės teisės Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos.
  5. Kolegija sprendė šioje byloje atsižvelgti į anksčiau priimtus procesinius sprendimus, kurie akivaizdžiai yra susiję su nagrinėjama byla ir turi prejudicinę galią pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktą, t. y. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje tenkintas V. G. prašymas nustatyti faktą, kad įgyjamosios senaties būdu buvo įgyta 1/10 dalis pagalbinio pastato – sandėliuko (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtas 9A; Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje pareiškėjui A. Ž. pripažinta, kad jis įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgijo 1/10 dalį pagalbinio pastato – sandėliuko (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtas 7A. Kolegija rėmėsi tuo, kad nurodytais Klaipėdos apygardos teismo procesiniais sprendimais jau konstatuoti juridiniai faktai ir du asmenys įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgijo po 1/10 dalį pagalbinio pastato, to paties, kaip ir šioje byloje, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. jie įgijo teisę į sandėliukus, kurių iš viso yra dešimt.
  6. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. ir 2016 m. balandžio 29 d. procesiniuose dokumentuose buvo išnagrinėti suinteresuoto asmens argumentai, nurodyti ir šioje byloje, įvertintas Klaipėdos miesto tarybos sprendimu Nr. 28 patvirtintas Klaipėdos senamiesčio teritorijos specialusis planas, Klaipėdos miesto tarybos 1992 m. kovo 31 d. sprendimas Nr. 52 neprivatizuoti ūkinių statinių senamiestyje.
  7. Kolegija, vertindama 2016 m. gegužės 6 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr.(9-4)-346K, kuriuo suinteresuotas asmuo teigė perėmęs sandėlio pastatą nuosavybės teise, sprendė, kad šis nepatvirtino valstybės nuosavybės teisės į ginčo sandėliuką, nes nebuvo pateikta rašytinių įrodymų, kurie liudijo sandėliuką esant valstybės nuosavybe. Patikimų duomenų apie tai, kad sandėliuko pastatas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės objektas, nebuvimas savaime nepatvirtino jų priklausymo valstybei fakto.
  8. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad 2006 m. vasario 21 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi pareiškėjai buvo parduota 0,0079 ha / 0,1165 ha dalis žemės sklypo (duomenys neskelbtini), taigi žemės sklypas po sandėliuku pareiškėjos buvo privatizuotas. Parduodant žemės sklypą, kuriame yra pastatų, sutartyje turi būti aptartas nuosavybės teisės į juos perėjimo klausimas. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. balandžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėjo, kad jeigu nuosavybės teisė į daiktus nebuvo aptarta, ji į parduotame žemės sklype esančius pastatus perėjo žemės sklypo pirkėjui (CK 6.395 straipsnio 1 dalis).
  9. Kolegija pažymėjo, kad sandėliukai nuo jų sukūrimo (1970 m.) visada buvo inventorizuoti kaip pagalbinis pastatas, buvo naudojami kietajam kurui laikyti, todėl ginčo sandėliukas buvo pripažintas pareiškėjos buto priklausiniu, nes atitiko antraeilių daiktų požymius ir priklausinių teisinio statuso reikalavimus (CK 4.13 straipsnio 2 dalis). Ginčo sandėliuko neįsigijimas privatizavimo ar kitu būdu nepaneigė nuosavybės teisės į juos perėjimo pagrindinio privatizuotų daikto (žemės, buto) savininkei – pareiškėjai.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 11 d. nutartį ir grąžinti šią civilinę bylą nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, buvo šališkas, jam įtaką padarė Klaipėdos apygardos teismo valstybės tarnautojos ir kitos pareiškėjos J. J. giminystės ryšiai. Dėl to paties pagalbinio pastato (duomenys neskelbtini), vyksta teisminis ginčas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje kiti trys pareiškėjai taip pat įgyjamosios senaties būdu siekia nuosavybės teisės įgijimo. Pareiškėja V. D. yra kitų trijų pareiškėjų kaimynė. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Klaipėdos apygardos teismas pirmiau nurodytoje civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini) 2017 m. birželio 15 d. nutartimi perdavė tą bylą nagrinėti kitam teismui dėl vienos iš trijų pareiškėjų J. J. ir Klaipėdos apygardos teismo valstybės tarnautojos giminystės ryšių. Suinteresuoto asmens teigimu, nurodytoje civilinėje byloje J. J. per giminystės ryšius Klaipėdos apygardos teisme galėjo daryti įtaką tam, kad V. D. byloje būtų priimtas palankus teismo sprendimas, kuris saistytų teisėjų sprendimus vėlesnėje pačios J. J. byloje. Be to, visi namų (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) faktiniai kaimynai turėjo bendrą tikslą ir interesą dėl to paties ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), ir būtent Klaipėdos apygardos teismas priėmė palankų sprendimą, kuris vėliau saistė tą patį teismą nagrinėjant kitus kaimynų pareiškimus dėl to paties daikto bei suteikė galimybę apeliacinės instancijos teisme dirbančiai pareiškėjos giminaitei įgyti nekilnojamąjį turtą senamiestyje.
    2. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad valstybė nebuvo įregistravusi nuosavybės teisių į pagalbinį pastatą (duomenys neskelbtini), neįvertino 2016 m. gegužės 6 d. perdavimo–priėmimo akto Nr. (9-4)-346K, kuriuo Klaipėdos miesto savivaldybė perėmė pagalbinio pastato (duomenys neskelbtini), likusios dalies nuosavybės teisę pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą; neįvertino aplinkybės, kad savivaldybė nebuvo įregistravusi savo nuosavybės teisės į pagalbinį pastatą dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).
    3. Teisės į daiktus, neįregistruotos valstybės ir savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė; nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina; bet koks valstybei priklausančio daikto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir bet kokių kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu taikyti įgyjamąją senatį; jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgijus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008).
    4. Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai sutapatino nuosavybės teisės atsiradimo pagrindus pagal CK 4.68 ir 6.395 straipsnius, nes, apeliacinės instancijos teismui pasisakius dėl CK 6.395 straipsnio 1 dalies taikymo šioje byloje, buvo paneigtas pareiškimo dėl nuosavybės įgyjamąja senatimi pagrįstumas, nes nuosavybės teisės į pastatą įgijimas kartu su žeme reiškia, jog pareiškėja V. D. jau yra sandėlio patalpos savininkė ir įgyjamosios senaties institutas šiuo atveju akivaizdžiai netaikytinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2009; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2010; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
  2. Atsiliepimu į kasacinį skundą pareiškėja prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Kasacinio skundo argumentai dėl teisėjų šališkumo nepagrįsti, pareiškėja nepažįsta kasaciniame skunde minimos J. J., o pagal pateiktus kasacinio skundo argumentus nėra pagrindo pripažinti Klaipėdos apygardos teismo kolegijos teisėjų, priėmusių skundžiamą nutartį šioje byloje, šališkumą subjektyviuoju ar objektyviuoju aspektu, nes nėra jokių realių faktų, kurie keltų abejonių dėl teisėjų šališkumo.
    2. Dėl nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi į sandėliukus, esančius pagalbiniame pastate (duomenys neskelbtini), buvo iškeltos ir išnagrinėtos dvi bylos, kuriose nuosavybės teisė į sandėliukus pripažinta V. G. ir A. Ž.. Be to, sandėlių pastatą registruoti valstybės vardu atsisakė ir VĮ Registrų centras, nes nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys valstybės nuosavybę. Nors šiose abiejose bylose Klaipėdos miesto savivaldybė įrodinėjo, kad sandėliukų pastatas priklauso valstybei, teismai pripažino, kad savivaldybė nepateikė dokumentų, patvirtinančių sandėliukų priklausymą valstybei ar savivaldybei. Šioje byloje suinteresuotas asmuo Klaipėdos miesto savivaldybė nepateikė jokių naujų įrodymų, kad ginčo pastatas buvo sukurtas kaip valstybės objektas, tačiau savo teises gynė ir nuosavybės teisę įrodinėjo remdamasi kitu pagrindu – 2016 m. gegužės 6 d. perdavimo–priėmimo aktu Nr.(9-4)-346K. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl savivaldybės nuosavybės teisių į ginčo objektą, šį aktą taip pat įvertino ir pasisakė dėl jo įrodomosios reikšmės. Pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą savivaldybėms perduodamas valstybės turtas, kurį jos valdo patikėjimo teise, tačiau teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad savivaldybė neturi dokumentų, jog šis turtas buvo sukurtas kaip valstybinės nuosavybės objektas, todėl nevaldė jo patikėjimo teise. Nagrinėjamoje byloje nebuvo būtinybės ginčyti perdavimo–priėmimo akto, nes šiame akte nėra konkrečiai pasisakyta šios bylos dalyko – sandėliuko Nr. 1-6. Perdavimo–priėmimo akte aiškiai nurodyta indeksai patalpų, kurios buvo perimamos: nuo indeksų Nr. 1-1 iki 1-5, 1-8, 1-10.
    3. Nuosavybės teisę gali sukurti tik pirminiai dokumentai, įrodantys objekto sukūrimą kaip valstybės nuosavybę, o ne perdavimo–priėmimo aktas, nepagrįstas jokiais dokumentais.
    4. Apeliacinės instancijos teismas nustatė visas sąlygas, pagal CK 4.68 straipsnį leidžiančias pareiškėjai pagrįstai įgyti nuosavybės teisę. Teismo nurodyti kiti galimi nuosavybės teisės į sandėliuką atsiradimo pagrindai nereiškia, kad teismas padarė išvadą, jog sandėliukų pastatas buvo sukurtas kaip valstybės nuosavybės objektas.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl bylos nagrinėjimo ribų (CPK 353 straipsnis)

  1. CPK 353 straipsnyje reglamentuojamos Lietuvos Aukščiausiajame Teisme bylos kasacine tvarka nagrinėjimo ribos: kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (1 dalis). Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (2 dalis).
  2. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus, o fakto klausimų nesprendžia. Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Teisėjų kolegija suinteresuoto asmens kasacinį skundą nagrinėja neperžengdama juo apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų, nes pagrindo jas peržengti nenustatyta (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys). Jį nagrinėjant remiamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis.
  3. Suinteresuoto asmens kasaciniu skundu prašoma panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria iš esmės tenkintas pareiškėjos prašymas ir pripažinta, kad V. D. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į 1/10 dalį pagalbinio pastato (duomenys neskelbtini), t. y. į sandėliuką. Taigi teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako tik dėl tų kasaciniame skunde ir atsiliepimuose į jį keliamų teisės aiškinimo ir taikymo klausimų, kurie susiję su materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimą pagal įgyjamąją senatį, aiškinimo ir taikymo.

13Dėl teismų praktikoje suformuoto teisės aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimą pagal įgyjamąją senatį (CK 4.68–4.71 straipsniai), aiškinimo ir taikymo

  1. Pareiškėjos prašymas nustatyti jai nuosavybės teises į sandėliuką grindžiamas įgyjamąja senatimi. Šią apibrėžia CK 4.68 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
  2. Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėja nėra ir nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu, yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
  4. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus. Pasisakydamas dėl pirmojo atvejo, kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
  5. Nagrinėjamoje byloje teismai, atsižvelgdami į tai, kad byloje nebuvo patikimų duomenų apie tai, jog ginčo patalpos buvo sukurtos kaip valstybės nuosavybės objektas, pripažino, kad V. D. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į 1/10 dalį pagalbinio pastato (duomenys neskelbtini), t. y. į sandėliuką, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtą 1-6. Teismai nustatė, kad pagalbinio pastato dalies (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), daiktinės teisės Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos; VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-1551 atsisakė įregistruoti Klaipėdos savivaldybės patikėjimo teises į pagalbinį pastatą 4I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas 2016 m. gegužės 6 d. perdavimo–priėmimo aktą Nr. (9-4)-346K (b.1. 75), kuriuo suinteresuotas asmuo teigė perėmęs sandėlio pastatą nuosavybės teise, sprendė, kad šis dokumentas nepatvirtino valstybės nuosavybės teisės į ginčo sandėliuką, o pareiškėjos teiginiai, jog perdavimo–priėmimo aktu savivaldybės nuosavybėn nebuvo perduotas ginčo sandėliukas, kadastrinės bylos plane pažymėtas indeksu 1-6, pripažintini pagrįstais, nes iš perdavimo–priėmimo akto turinio matyti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo 2016 m. gegužės 6 d. aktu Klaipėdos miesto savivaldybės nuosavybėn perdavė ūkinio pastato 4I1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), patalpas, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtas 1-1–1-5, 1-8 ir 1-10. Ginčo sandėliukas į nurodytas patalpas nepateko.
  6. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino, kad V. G. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į 1/10 dalį pagalbinio pastato – sandėliuką (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtas 9A; Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino, kad A. Ž. įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgijo 1/10 dalį pagalbinio pastato – sandėliuką (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini) plane pažymėtas 7A.
  7. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi ir tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimus), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai teigiama, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi teismo precedentas reiškia įsiteisėjusį teismo sprendimą kitoje išnagrinėtoje byloje, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis tapati arba labai panaši į nagrinėjamą bylą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2008 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  8. Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime taip pat konstatavo, kad teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs.
  9. Teisėjų kolegija, remdamasi šios bylos teismų nustatytomis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pažymi, kad Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sprendžiami analogiški klausimai kaip ir šioje byloje, todėl sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas laikytis Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų dėl teismų precedentais suformuluotų taisyklių.
  10. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą konstatuota, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas; šie konstituciniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos; neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutarimą, pakartotą 2013 m. gegužės 16 d. ir 2013 m. gegužės 30 d. nutarimuose).
  11. Teismų praktikoje taip pat ne kartą yra nurodyta, kad nustačius, jog ginčo turtas yra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, draudžiama tokį turtą įgyti įgyjamosios senaties būdu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-378/2015), tačiau, byloje esant nustatytai aplinkybei, kad pagalbinio pastato dalis (sandėliukas, pažymėtas indeksu 1-6) (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Klaipėdos miesto savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso, teisėjų kolegija pripažįsta apeliacinės instancijos teismo išvadą pagrįsta ir pažymi, kad buvo įrodytos visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytos sąlygos nustatyti, kad pareiškėja nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą įgijo pagal įgyjamąją senatį, nes ji nėra turto savininkė; pareiškėja, pradėjusi turtą valdyti, buvo įsitikinusi, kad niekas neturi daugiau teisių į šį turtą; nėra duomenų, kad per laikotarpį, kai pareiškėja valdė turtą, kas nors būtų pareiškęs pretenzijas į ginčo nekilnojamąjį turtą; nekilnojamasis turtas nebuvo valstybės ar savivaldybės nuosavybė (CK 4.47 straipsnio 11 punktas).

14Dėl teisės į nešališką teismą

  1. Teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Vokietiją, peticijos Nr. 10486/83). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje Ferrantelli ir Santangelo prieš Italiją, peticijos Nr. 19874/92). Įvairūs įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai (kuriuos suinteresuotas asmuo vertina kaip nepalankius) savaime nereiškia teisėjo šališkumo (žr. EŽTT 2015 m. liepos 9 d. sprendimą byloje A. K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12).
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad asmeninis nešališkumas (subjektyvusis aspektas) yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2008). Objektyvusis teisėjo nešališkumas yra bet kokių prielaidų, keliančių abejonių dėl nešališkumo, nebuvimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2007; 2012 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2012).
  3. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą, CPK normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis CPK 65–66 straipsniuose nurodytomis aplinkybėmis, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą, tačiau asmuo, reikšdamas nušalinimą ar teikdamas argumentą, kad bylą nagrinėjęs teismas ar teisėjas buvo suinteresuotas bylos baigtimi, turi pagrįsti, kad egzistuoja pakankamas pagrindas manyti, jog byla buvo išnagrinėta neobjektyviai ir šališkai, t. y. nurodyti konkrečias aplinkybes ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus, kurie patvirtintų tokį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012; kt.). Pagal CPK 68 straipsnio 2 dalies reikalavimus, motyvuotas nušalinimas teisėjui turi būti pateikiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Įstatymas vėliau pareikšti nušalinimą leidžia tik tuo atveju, kada pareiškiantis nušalinimą dalyvaujantis byloje asmuo apie teisėjo nušalinimo pagrindą sužinojo vėliau.
  4. Suinteresuotas asmuo kasaciniame skunde teigė, kad Klaipėdos apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, buvo šališkas, jam įtaką darė Klaipėdos apygardos teismo valstybės tarnautojos ir kitos pareiškėjos J. J. giminystės ryšiai, nes J. J. per giminystės ryšius Klaipėdos apygardos teisme galėjo daryti įtaką tam, kad šioje nagrinėjamoje byloje būtų priimtas pareiškėjai, taigi vėliau ir J. J., palankus teismo sprendimas.
  5. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylą nagrinėjusios apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos galimo šališkumo klausimas suinteresuoto asmens iškeliamas tik kasaciniame teisme, kartu pripažįstant, kad aplinkybės, kuriomis grindžiamas teiginys apie teisėjų šališkumą, jam buvo žinomos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Taigi, suinteresuotas asmuo, turėdamas teisę ir galimybę reikšti nušalinimą teisėjams apeliacinės instancijos teisme, nepasinaudojo šia teise, o tai suponuoja išvadą, kad jis pats nevertino, jog buvo tam pagrindas.
  6. Teisėjų kolegija nurodo, kad kasacinio skundo argumentai dėl teisėjų, nagrinėjusių bylą apeliacinės instancijos teisme, šališkumo grindžiami tik prielaida ir yra paremti iš esmės vien tik suinteresuoto asmens nesutikimu su teismo priimtais jam nepalankiais procesiniais sprendimais, o tai, kaip nurodyta teismų praktikoje, nepatvirtina teisėjų šališkumo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai šalių, o teismo išvados šalies vertinamos kaip nenuoseklios, nelogiškos ar spėjamojo pobūdžio, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų apie jo suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitų aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2012).
  7. Suinteresuotas asmuo nepateikė jokių kitų įrodymų, realiai patvirtinusių galimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų šališkumą, nurodė tik savo paties nuomonę ir jos pagrindu daromas nepagrįstas prielaidas. Pabrėžtina, kad reikalavimas teisėjui neturėti jokio ryšio su jo nagrinėjamoje byloje dalyvaujančiais asmenimis keliamas, tačiau tai dar nėra priežastis teisėjui nusišalinti. Įrodymų, kurie patvirtintų artimesnio laipsnio teisėjų ir Klaipėdos apygardos teismo valstybės tarnautojos bei kitos pareiškėjos J. J. ryšį, suinteresuotas asmuo nepateikė. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nepaneigus preziumuojamo teisėjo nešališkumo principo, nėra pagrindo daryti išvadą, jog bylą nagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija buvo šališka.
  8. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, taip pat vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo pagal įgyjamąją senatį pagrindų, o kasacinio skundo argumentai teisiškai nepagrįsti, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 8,73 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos kasacinio skundo, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
  2. Pareiškėja prašė priteisti iš suinteresuoto asmens kasaciniame teisme turėtų 350 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, susijusį su atsiliepimo į kasacinį skundą parengimu, pateikė šių išlaidų dydį ir faktą pagrindžiančius įrodymus, todėl, atmetus suinteresuoto asmens kasacinį skundą, šių išlaidų atlyginimas priteistinas pareiškėjai iš suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

17Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

18Priteisti pareiškėjai V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (j. a. k. 188710823) 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Eur kasaciniame teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

19Priteisti valstybei iš suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (j.a. k. 188710823) 8,73 Eur (aštuonis Eur 73 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

20Pranešti VĮ Registrų centrui apie suinteresuoto asmens Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos kasacinio skundo išnagrinėjimą civilinėje byloje dėl šio registruotino nekilnojamojo turto: 1/10 dalies pagalbinio pastato (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. sandėliuko, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto indeksu 1-6, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).

21Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai