Byla e2A-714-196/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo kooperatyvo ,,Lietuviški javai“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje Nr. e2-125-755/2017 pagal kooperatyvo „Lietuviški javai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Amilina“ dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės 207 723,29 Eur žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-528/2013 paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimą, kuriuo buvo atmestas atsakovės UAB „Amilina“ ieškinys dėl nuostolių priteisimo iš ieškovo kooperatyvo „Lietuviški javai“ civilinėje byloje Nr. 2-1956-603/2011. Minėtoje civilinėje byloje UAB „Amilina“ su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl nuostolių priteisimo kompensuoti žalai, neva padarytai nepagrįstu ir nesąžiningu grūdų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2010-03-29-1 ND nevykdymu. Toje civilinėje byloje Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi iš dalies tenkino atsakovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovui ir areštavo jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 1 800 000 Lt (521 316,03 Eur) sumos reikalavimui užtikrinti. Atsakovė visos jos užvestos civilinės bylos nagrinėjimo metu daug pastangų dėjo laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymui (išlaikymui, išplėtimui) ieškovo atžvilgiu: 1) 2010 m. spalio 18 d. atsakovė Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą išplėsti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, pritaikant piniginių lėšų areštą, nors Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartyje pažymėjo, kad piniginių lėšų areštas itin suvaržytų kooperatyvo ,,Lietuviški javai“ veiklą, jam atsirastų nuostolių, kurie galėtų sukelti kooperatyvo ,,Lietuviški javai“ nemokumą, todėl teismas areštavo kooperatyvo ,,Lietuviški javai“ nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą, o prašymo areštuoti kooperatyvo ,,Lietuviški javai“ pinigines lėšas netenkino. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 28 d. nutartimi atsisakė išplėsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, areštuojant kooperatyvo ,,Lietuviški javai“ pinigines lėšas, pakartodamas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarties motyvus bei pažymėdamas, kad tiek UAB „Amilina“, tiek kooperatyvas „Lietuviški javai“ užsiima panašia veikla, t. y. ūkine-komercine veikla, susijusia su grūdų prekyba, t. y. šioje byloje ginčas kilo iš vienoje rinkoje veikiančių ūkio subjektų, kurie galimai konkuruoja tarpusavyje, taigi piniginių lėšų areštas yra itin varžanti įmonės veiklą priemonė, kurią pritaikius kooperatyvui „Lietuviški javai“ būtų sukeltas nemokumas, todėl galėtų būti iškelta bankroto byla ir tokiu būdu įmonė būtų pašalinta iš rinkos. 2010 m. lapkričio 10 d. atskiruoju skundu atsakovė ginčijo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartį. 2011 m. kovo 24 d. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. spalio 28 d. Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. 2010 m. lapkričio 2 d. UAB „Amilina“ pateikė atsiliepimą į kooperatyvo atskirąjį skundą dėl 2010 m. rugsėjo 24 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties, kuriuo argumentavo, kad kooperatyvo prašymas panaikinti 2010 m. rugsėjo 24 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones nekilnojamam ir (ar) kilnojamam turtui yra nepagrįstas. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 31 d. nutartimi kooperatyvo kilnojamajam turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones panaikinus, UAB „Amilina“ teikė naują 2012 m. rugpjūčio 23 d. prašymą, kuriuo prašė vėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones kooperatyvo kilnojamam turtui. Ieškovui priklausiusio kilnojamojo turto areštas dėl UAB „Amilina“ prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių kilnojamajam turtui truko nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. liepos 31 d. Ieškovas kooperatyvas „Lietuviški javai“ šiuo laikotarpiu negalėjo vykdyti prekybos žemės ūkio produkcija, dėl to negavo pajamų, kurias, jei veikla būtų vykdoma normaliomis sąlygomis, būtų gavęs, bei patyrė nuostolių dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Dėl šios priežasties ieškovas atsakovei pateikė 2015 m. birželio 25 d. pretenziją dėl taikaus situacijos išsprendimo neteismine tvarka, kuria reikalavo atlyginti dėl atsakovės UAB „Amilina“ prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių patirtus praradimus – negautas pajamas. Atsakovė 2015 m. liepos 8 d. atsakymu atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimus.
  3. Teisiniu ieškinio pagrindu ieškovas nurodė CPK 146 straipsnio 2 dalį, kurioje įtvirtinta procesą civilinėje byloje pralaimėjusios šalies civilinė atsakomybė, kurios tikslas – atlyginti (kompensuoti) procesą laimėjusiai šaliai nuostolius, atsiradusius dėl pralaimėjusios procesą šalies prašymu teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Ieškovas nurodė, kad atsakovės padarytas bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) yra patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimu, kuriuo buvo atmestas UAB „Amilina“ ieškinys kooperatyvui „Lietuviški javai“ dėl nuostolių atlyginimo, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-528/2013, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Dėl UAB „Amilina“ prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių kooperatyvo kilnojamajam turtui, šių priemonių taikymo laikotarpiu kooperatyvas „Lietuviški javai“ negalėjo vykdyti prekybos žemės ūkio produkcija, dėl to negavo pajamų, kurias, jei veikla būtų vykdoma normaliomis sąlygomis, būtų gavęs ir taip patyrė nuostolių dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo. Tai, ieškovo nuomone, reiškia, kad kooperatyvas „Lietuviški javai“ turi teisę reikalauti turtinės žalos, patirtos dėl atsakovės prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. liepos 31 d. atlyginimo.
  4. Ieškovas kooperatyvas „Lietuviški javai“ nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. liepos 31 d. nutartyje, panaikindamas ieškovo kilnojamojo turto areštą, pažymėjo, kad „atsižvelgiant į atsakovo (past. – kooperatyvo „Lietuviški javai“) vykdomos veiklos specifiką – grūdų supirkimą ir pardavimą Lietuvos ir užsienio šalių rinkose, <...> kilnojamojo turto areštas neproporcingai apriboja atsakovo (past. – kooperatyvo „Lietuviški javai“) vykdomą veiklą“. Šis teismas taip pat konstatavo, kad „taikomas kilnojamojo turto areštas apima prekes, produkciją, supirktą iš ūkininkų, o tai užkerta bet kokią galimybę atsakovui (past. – ieškovui kooperatyvui „Lietuviški javai“) vykdyti ekonominę–komercinę veiklą“. Ieškovo kooperatyvo „Lietuviški javai“ nuomone, šis apeliacinio teismo nutartyje pateiktas argumentas yra teisingas, nes, vadovaujantis CPK 645 straipsnio 1 dalimi, galiojusia ir laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. liepos 31 d., „skolininkas privalo antstolio reikalavimu raštu pateikti duomenis apie turimą turtą ir jo buvimo vietą, pas trečiuosius asmenis esantį turtą <...>“. Tai reiškia, kad ieškovas negalėjo vykdyti ūkinės-komercinės veiklos be jokių suvaržymų, nes tik įsigijęs bet kokį kilnojamąjį turtą, ieškovas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu kilnojamam turtui būtų privalėjęs pranešti antstoliui apie įgytą kilnojamąjį turtą, kad šis turtas būtų areštuotas. Dėl to ieškovas negalėjo vykdyti 2008 m. balandžio 4 d. ir 2012 m. kovo 30 d. kooperatyvo „Lietuviški javai“ dalyvavimo rinkose taisyklių nuostatų ir negalėjo supirkti iš savo narių jų išaugintų grūdų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu.
  5. Ieškovas 2015 m. birželio 15 d. nuostolių apskaičiavimo ataskaitoje (toliau – ataskaita) nurodė, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu kooperatyvo „Lietuviški javai“ nariai išaugino ir iš viso tretiesiems asmenims pardavė 23 128,578 t javų už 17 211 405,00 Lt (4 984 767,44 Eur). Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovas kooperatyvas „Lietuviški javai“ šių javų nesupirko ir nepardavė tretiesiems asmenims. 2015 m. birželio 15 d. ataskaita pagrindžia, kokio dydžio praradimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas kooperatyvas „Lietuviški javai“ patyrė. Ataskaitoje nurodytas ieškovo pelno (nuostolių) kitimas laikotarpiu iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jų taikymo metu ir po jų panaikinimo. 2010 m. iš žemės ūkio produkcijos pardavimų ieškovas kooperatyvas „Lietuviški javai“ uždirbo 258 764 Lt (74 943,23 Eur) pelno iki mokesčių. Po pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovas kooperatyvas „Lietuviški javai“ iš prekybos žemės ūkio produkcija patyrė nuostolių: 2011 m. jis patyrė 7 616 Lt (2 205,75 Eur) nuostolių iki mokesčių, 2012 m. liepos 31 d. bendrasis pelnas buvo 0 Lt, o veiklos sąnaudos sudarė 61 966 Lt (17 946,59 Eur). Ieškovui, kurio vienintelė veikla yra prekyba žemės ūkio produkcija, tokie nuostoliai sukėlė bankroto grėsmę. Tik 2013 m. ieškovas pradėjo gauti pelną – 2013 m. uždirbo 40 694 Lt (11 785,80 Eur) pelno iki mokesčių, ir tik 2014 m. ieškovo pelnas iš žemės ūkio pardavimų pasiekė panašų į buvusį 2010 m., prieš taikant laikinąsias apsaugos priemones (2014 m. ieškovas gavo 257 490 Lt (74 574,26 Eur) pelno iš žemės ūkio produkcijos). Be to, ieškovas negalėjo vykdyti 2010 m. liepos 30 d. su žemės ūkio kooperatyvu „LIT-KOOP“ (toliau – ir ŽŪK „LIT-KOOP“) sudarytos grūdų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 30 0710/-02G, kuria ieškovas įsipareigojo parduoti ŽŪK „LIT-KOOP“ 2010 m. derliaus 2500 t maistinių kviečių. Ieškovas, vykdydamas šią sutartį, 2010 m. rugsėjo mėn. pardavė 500 t maistinių kviečių. Vėliau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių savo įsipareigojimų vykdyti negalėjo, todėl, remiantis GAFTA (Tarptautinės grūdų ir pašarų prekybininkų asociacijos) tiekimo sąlygomis Nr. 200, ieškovas buvo priverstas sumokėti ŽŪK „LIT-KOOP“ 194 000 Lt (56 186,28 Eur) dydžio kompensaciją už nepatiektą maistinių kviečių kiekį. Dėl šios priežasties ieškovas patyrė 56 186,28 Eur dydžio nuostolių išlaidų forma. Vadovaujantis ataskaita sprendžia, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų kilnojamojo turto atžvilgiu, laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. liepos 31 d., ieškovas kooperatyvas „Lietuviški javai“ negavo 523 227 Lt pelno po mokesčių iš žemės ūkio produkcijos pardavimų, kurį būtų gavęs veiklą vykdant įprastinėmis sąlygomis. Taip pat negalėdamas tinkamai vykdyti 2010 m. liepos 30 d. su ŽŪK „LIT-KOOP“ sudarytos grūdų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 30 0710/-02G, ieškovas patyrė 56 186,28 Eur dydžio išlaidų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ieškovas konstatuoja, kad jo patirtų nuostolių suma dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių sudaro 207 723,29 Eur (151 537,01 Eur + 56 186,28 Eur).
  6. Ieškovo įsitikinimu, šiuo atveju egzistuoja abi priežastinio ryšio stadijos. Faktinis bei teisinis priežastinis ryšys šiuo atveju konstatuotinas dėl to, kad ieškovo patirtą turtinę žalą negautų pajamų pavidalu nulėmė būtent atsakovės veiksmai. Nebuvo jokių kitų aplinkybių, lėmusių ieškovo vykdomos veiklos sąstingį laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. liepos 31 d. – tiek derliaus, tiek javų supirkimo kainų atžvilgiu šis laikotarpis niekuo neišsiskyrė iš buvusio prieš ir po to. Ieškovas, sužinojęs apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi, sustabdė savo veiklą, nes jam tapo aišku, kad bet kokia jo įgyta perpardavimui skirta žemės ūkio produkcija bus areštuota, o jis net neturės lėšų už ją atsiskaityti. Ieškovo nuomone, atsakovės itin aktyvūs veiksmai siekiant išlaikyti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ieškovo kilnojamam turtui bei, jas panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 31 d. nutartimi, veiksmai teikiant naują prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, patys savaime įrodo atsakovei buvus aiškią aplinkybę, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas ieškovo kilnojamam turtui visiškai paralyžiuoja ieškovo veiklą. Priešingu atveju jokia logika nepaaiškina tokių aktyvių atsakovės pastangų siekiant išsaugoti ieškovo kilnojamojo turto areštą, kai realiai antstolio areštuoto kilnojamojo turto vertė nesiekė net 1 proc. atsakovės pareikšto ieškinio reikalavimų.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo kooperatyvo „Lietuviški javai“ atsakovei UAB „Amilina“ naudai 8 100 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; ekspertei D. A. pagal teismui pateiktas sąskaitas faktūras išmokėjo 4300 Eur iš kooperatyvo „Lietuviški javai“ ir UAB „Amilina“ į teismo sąskaitą sumokėtų avansų; mokėjimą pavedė atlikti teismo buhalterijai.

8Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Teismas, išnagrinėjęs bylos įrodymus, nustatė, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimu buvo atmestas atsakovės UAB „Amilina“ ieškinys dėl 1,8 mln. Lt nuostolių priteisimo iš ieškovo kooperatyvo „Lietuviški javai“ kompensuoti žalai, padarytai grūdų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2010-03-29-1 ND nevykdymo (civilinė byla Nr. 2-1956-603/2011). Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-528/2013 paliko galioti šį sprendimą.
  2. Teismas taip pat nustatė, kad civilinės bylos proceso pirmos instancijos teisme metu Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi iš dalies tenkino atsakovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovui ir areštavo jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą 1,8 mln. Lt sumos reikalavimui užtikrinti. Atsakovė pavedė antstoliui surasti ir aprašyti areštuojamą turtą. Ieškovas 2010 m. spalio 5 d. raštu antstoliui nurodė, kad nuosavybės teise be nurodytų telefonų, kompiuterių bei interneto svetainės, neturi jokio kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, taip pat šiuo metu ir trumpalaikio turto. Tai, kad neturi ieškovui priklausančio turto patvirtino ir ŽŪK „LIT-KOOP“. Antstolis, vykdydamas teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo areštavo (sudarė aprašą) turtą: 3 kompiuterius, 6 mobiliuosius telefonus bei internetinę svetainę (viso antstolio areštuoto kilnojamojo turto vertė 14 566,10 Lt), daiktai palikti saugoti (administruoti) ieškovui. Teismas pažymėjo, kad per visą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpį daugiau kito turto areštuota nebuvo, nėra duomenų, jog antstolis po turto aprašo sudarymo būtų atlikęs dar kokių vykdymo veiksmų kitam turtui nustatyti ir jį areštuoti, ieškovas apie kitą vėliau įgytą turtą (turtines teises ar pan.) antstolio neinformavo.
  3. Teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-364/2011 atmetė ieškovo atskirąjį skundą dėl šios nutarties. 2012 m. liepos 31 d. Lietuvos apeliacinis teismas apeliacinio proceso dėl pirmos instancijos teismo 2011 m. gruodžio 14 d. sprendimo metu teismo nutartimi ieškovo atžvilgiu taikytas laikinąsias apsaugos priemones ieškovo kilnojamajam turtui panaikino.
  4. Teismas iš ieškinio priedų nustatė, jog atsakovė 2010 m. spalio 18 d. Vilniaus apygardos teismui pateikė prašymą išplėsti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, pritaikant piniginių lėšų areštą. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 28 d. nutartimi prašymą atmetė. 2010 m. lapkričio 10 d. atskiruoju skundu atsakovė šią nutartį ginčijo. 2010 m. lapkričio 2 d. atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškovo atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarties, kuriuo argumentavo, kad ieškovo prašymas panaikinti 2010 m. rugsėjo 24 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones nekilnojamam ir (ar) kilnojamam turtui yra nepagrįstas. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartimi skundą atmetė, Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Atsakovė 2012 m. rugpjūčio 23 d. vėl pateikė prašymą, kuriuo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo kilnojamam turtui. Teismas, apibendrindamas nurodytus teismų dokumentus, nustatė, jog ieškovui priklausiusio kilnojamojo turto areštas truko nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. liepos 31 d.
  5. Teismas nustatė, kad ieškovas pateikė 2015 m. birželio 25 d. pretenziją dėl situacijos išsprendimo neteismine tvarka, pareikalavo atlyginti patirtus praradimus – negautas pajamas. Atsakovė pateikė neigiamą atsakymą. Ieškovas su ŽŪK „LIT-KOOP“ 2010 m. liepos 30 d. sudarė grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 300710/-02G (ieškinio priedo Nr. 14 6 punkto dokumentai), kuria ieškovas įsipareigojo parduoti ŽŪK „LIT-KOOP“ 2010 m. derliaus 2 500 tonų maistinių kviečių. Pagal šią sutartį, 2010 m. rugsėjo mėn. jis pardavė 500 t maistinių kviečių. Ieškovo paaiškinimu ir iš pridėtų dokumentų matosi, jog ŽŪK „LIT-KOOP“ 2010 m. spalio 5 d. raštu Nr. 10/-1 užklausė ieškovą dėl šio ketinimo vykdyti sutartį. Ieškovas sumokėjo (buvo atliktas vienarūšių reikalavimų įskaitymas) ŽŪK „LIT-KOOP“ 194 000 Lt (56 186,28 Eur) dydžio kompensaciją už nepatiektą maistinių kviečių kiekį. Teismas nustatė, kad minėta grūdų pirkimo–pardavimo sutartis dėl 2010 metų derliaus daugiau nebebuvo vykdyta. Teismas taip pat nustatė, jog ieškovas nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. liepos 31 d. prekiavo grūdinėmis kultūromis (rapsais, žieminių kviečių sėklomis, žieminių rapsų sėklomis) su pirkėjais: Linas Agro AB, Kulvos žemė ŽŪK, P. V., kooperatyvu Šiaulių aruodas iš viso už 50 758,59 Lt sumą bei įvairiomis trąšomis su pirkėjais: Nutritechsystem Baltic UAB, Scandagra UAB, Lukša Roku, Galinta ir partneriai UAB, LIT-KOOP ŽŪK, Mūsų ūkis ŽŪK, Šiaurės aruodai ŽŪK, Minijos Lanka KB, Fertera UAB iš viso už 1 590 793,30 Lt sumą.

9Dėl ieškinio senaties

  1. Teismas atsakovės prašymo taikyti ieškinio senaties termino praleidimo pasekmes ir ieškinį atmesti tuo pagrindu netenkino, nes sprendė, jog šis terminas iki ieškinio pateikimo teismui nesibaigė.

10Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

  1. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje atsakovė kelia ginčą tik dėl dviejų atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio tarp jos ir veiksmų buvimo, todėl šiais klausimais pasisakė.
  2. Teismo vertinimu, ieškovo pateikti įrodymai neįrodė žalos nei pagal negautų pajamų, nei pagal patirtų išlaidų požymius.
  3. Teismas nustatė, kad ieškovas žalą įrodinėjo UAB „Censitor“ atstovės auditorės A. S. pateikta ataskaita apie faktinius pastebėjimus (jos išvadomis, skaičiuotėmis), netesybų apskaičiavimo ir jų sumokėjimo (užskaitymo) faktu. Kadangi negautų pajamų nustatymas reikalavo specialių žinių, didelės apimties pirminių dokumentų tyrimo, jų analizės, sintezės ir pan., tai ieškovo prašymu, teismas paskyrė buhalterinę (ekonominę) ekspertizę. Teismo nutarties pagrindu ekspertizę atliko ekspertė D. A., kuri į nutartyje suformuluotus klausimus pateikė atsakymus.
  4. Teismas nustatė, kad sprendžiant dėl galimai padarytos žalos ekspertė į pirmą klausimą „Ar Kooperatyvas „Lietuviški javai“, neįvykdęs 2010 m. liepos 30 d. su ŽŪK „LIT-KOOP" sudarytos grūdų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 30 07 10/-02G, patyrė turtinių nuostolių? Jeigu taip, kokio jie dydžio ir kokie dokumentai tai patvirtina?“ pateikė atsakymą (išvadą), kad „dėl grūdų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 30 0710/-02G nevykdymo ir baudos (netesybų) sumokėjimo ŽŪK „LIT-KOOP“, kooperatyvas „Lietuviški javai“ nepatyrė jokio nuostolio, nes sumokėtą baudą kooperatyvui „Lietuviški javai“ pilnai kompensavo grūdų tiekėjai: ūkininkas O. T., ūkininkas V. G., ūkininkas A. G., ūkininkė E. G. ir Daukniūnų ŽŪB“, į antrą klausimą „Ar patyrė ir, jeigu taip, kokius nuostolius (suprantamus kaip pelnas po mokesčių) kooperatyvas „Lietuviški javai“ dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-7735- 603/10, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių Kooperatyvo „Lietuviški javai“ kilnojamam turtui?“ atsakė, kad „kooperatyvas „Lietuviški javai“ dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi, priimtoje c. b. Nr. 2-7735-603/10, taikytų laikinųjų apsaugos priemonių kilnojamam turtui, nepatyrė jokių nuostolių (suprantamų kaip pelnas po mokesčių)“, į aštuntą klausimą suformuluotą taip: „iš 2011 m. pelno (nuostolių) ataskaitos matyti, kad ieškovas 2011 m. gavo 139 682 Lt pelną, 2012 m. patyrė 120 672 Lt nuostolį, o 2014 m. 190 634 Lt dydžio pelną. Kokie veiksniai įtakojo tokius kooperatyvo „Lietuviški javai“ pelningumo rodiklius?“ atsakė, kad: „kooperatyvo „Lietuviški javai“ pelningumo rodiklius 2011–2014 m. įtakojo šie veiksniai: bendrovės priimta verslo vykdymo politika, javų supirkimo kainų lygis, gautas javų derlius, gautų pajamų dydis, iš valstybės gautos paramos dydis bei pajamoms uždirbti patirtos sąnaudos: pastoviai auganti parduotų prekių savikaina, išmokamas didelis darbo užmokestis su priskaitymais, transporto, teisinės ir kitos sąnaudos, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, mokėtinos palūkanos“ ir į 11 klausimą: „ar Vilniaus apygardos teismo 2010-09-24 nutartimi c. b. Nr. 2-7735-603/10 taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu iki 2012-07-31, galėjo būti kitų veiksnių, kurie turėjo įtakos kooperatyvo „Lietuviški javai“ veiklai ir pajamoms? Jeigu taip, kokie jie?“ atsakė, jog „Vilniaus apygardos teismo 2010-09-24 nutartimi c. b. Nr. 2-7735-603/10 taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu iki 2012-07-31, kooperatyvo „Lietuviški javai“ veiklai ir pajamoms turėjo įtakų šie veiksniai: bendrovės priimta verslo vykdymo politika, javų supirkimo kainų lygis, gautas javų derlius, gautų pajamų dydis, iš valstybės gautos paramos dydis bei pajamoms uždirbti patirtos sąnaudos: pastoviai auganti parduotų prekių savikaina, išmokamas didelis darbo užmokestis su priskaitymais, transporto, teisinės ir kitos sąnaudos, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, mokėtinos palūkanos“.
  5. Teismas, remdamasis ekspertės išvadomis, padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė, jog tuo laikotarpiu jis patyrė žalą, o jo teikti tuo klausimu įrodymai paneigti ekspertizės akto išvadomis. Teismas nenustatė priežasčių dėl kurių akto išvadas reiktų vertinti kaip nepatikimas ar keliančias pagrįstų abejonių. Teismas pažymėjo, kad aktas motyvuotas, išvados pagrįstos nurodant kokia tyrimo metodika (būdai) taikyta, tirti pirminiai buhalteriniai ir su jais susiję dokumentai.
  6. Teismas nustatė, kad ieškovas reikalavimą grindė ataskaita apie faktinius pastebėjimus, kuri atlikta ieškovo užsakymu. Siekiant išsiaiškinti specialių žinių reikalaujančio tyrimo patikimumą, ekspertei buvo pateiktas klausimas (devintas) „Ar auditorės A. S., parengusios 2015-06-15 ataskaitą apie faktinius pastebėjimus, pasirinkta retrospektyvinio kooperatyvo „Lietuviški javai“ veiklos vertinimo metodika yra tinkama skaičiuojant 2010-09-24 - 2012-07-31 laikotarpiu galimai patirtus nuostolius?“ į kurį ekspertės atsakyta, kad „auditorės A. S., parengusios 2015-06-15 ataskaitą apie faktinius pastebėjimus, pasirinkta retrospektyvinio kooperatyvo „Lietuviški javai“ veiklos vertinimo metodika skaičiuojant 2010- 09-24 - 2012-07-31 laikotarpiu galimai patirtus nuostolius, šiuo konkrečiu atveju, yra netinkama“. Teismas nenustatė priežasčių nesutikti su šia ekspertės išvada dėl ataskaitos tyrimo metodikos netinkamumo.
  7. Teismo vertinimu, ieškovo atstovės nurodyta akto kritika (2016 m. gruodžio 7 d. ieškovo atstovės rašytiniai paaiškinimai dėl ekspertizės akto), jog jis nepatikimas, šis įrodymas netinkamas, nes akte padaryta klaidų, nepagrįsta. Teismas nustatė, kad klaidų padaryta nurodant bendrovės vykdomos kai kurios veiklos pobūdį kaip mobiliojo ir fiksuoto ryšio paslaugų teikimą. Teismo ekspertė buvo apklausta teismo posėdyje ir paaiškino šioje vietoje padariusi klaidą. Teismas sutiko, jog ši klaida techninio pobūdžio, akto išvadoms bereikšmė, nes iš akto visumos aišku kieno veikla ir kokiu aspektu tirta. Kitų daugiau reikšmingesnių klaidų teismas nenustatė.
  8. Teismas nesutiko su ieškovo nuomone, jog nesilaikyta tyrimo išsamumo principo, kad daug išvadų nemotyvuota. Teismas pažymėjo, kad ieškovo nesutikimas su ekspertės išvadomis, sąvokų aiškinimu ir pan. nepaneigia ekspertizės akto išvadų, ekspertės patvirtintų ir teismo posėdyje, esminio žalos fakto nekonstatavimo pagrįstumo. Teismo vertinimu, šalių atstovų paaiškinimai nėra asmens turinčio specialių žinių (eksperto) paaiškinimai, t. y. jie nėra patikimesni įrodymai nei ekspertizės akto išvados. Teismas pažymėjo, kad po ekspertės apklausos ir įrodymų tyrimo pabaigos ieškovas nekėlė klausimo dėl naujų įrodymų rinkimo, pvz. papildomos, naujos ekspertizės atlikimo.
  9. Teismas nustatė, kad po ekspertizės akto gavimo teisme ieškovas 2016 m. gruodžio 5 d. teismui prašymu prijungti papildomus įrodymus pateikė jo narių visuotinio 2010 m. lapkričio 17 d. susirinkimo protokolą Nr. 7, kurio turinys rodo, kad narių susirinkimas svarstė situaciją, susidariusią po teismo nutarties priėmimo, ir nusprendė nevykdyti sudarytų ir neįvykdytų 2010 m. derliaus javų ir rapsų pirkimo–pardavimo sutarčių, sumokėti netesybas, numatytas sutartyse, kooperatyvo finansinei situacijai pagerėjus, svarstyti dėl narių sumokėtų netesybų kompensavimo.
  10. Kadangi šis protokolas gautas po ekspertizės atlikimo, jos metu dėl šios priežasties ir negalėjo būti tirtas, prieš ekspertės apklausą teismo posėdyje jo kopija nusiųsta ekspertei susipažinimui. Dėl akto ji teismo posėdyje teikė paaiškinimus. Ekspertė nepateikė išvados, jog minėtas narių nutarimas turėtų įtakos akto išvadoms dėl žalos nepadarymo.
  11. Teismas taip pat sprendė ,jog minėtas protokolas (pajininkų sprendimas) žalos padarymo fakto neįrodo, o patvirtina, jog nevykdyti su ŽŪK „LIT-KOOP“ 2010 m. liepos 30 d. sudarytos grūdų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 30 0710/-02G nusprendė pats ieškovas.
  12. Nors savo ekonominio elgesio modelį dėl šios sutarties nevykdymo ieškovas susiejo su teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi dėl kilnojamojo turto arešto, teismo vertinimu, tam nebuvo pakankamo faktinio pagrindo. Teiginys, jog parduoti grūdai bus areštuoti antstolio teismo vertinimu tebuvo prielaida. Jau aukščiau minėta, jog 2010 m. spalio pradžioje buvo areštuota, bet leista naudotis, tik įvairi organizacinė technika už maždaug 14000 Lt. Iki pat arešto galiojimo pabaigos kito turto antstolis nebeieškojo, tokių veiksmų atsakovė neinicijavo.
  13. Teismas nustatė, kad ieškovas javų (trašų) rinkoje reikšmingu bylai laikotarpiu veiklos organizavimo pobūdžiu paprastai veikė kaip tarpininkas - iš ūkininkų buvo gaunami javai, parduodami jų pirkėjui, o pastarajam sumokėjus už grūdus, lėšas už parduotus grūdus iš ieškovo gaudavo javų augintojai (tiekėjai) (toks modelis ieškovo aprašomas jo 2011 m. vasario 4 d. prašyme Vilniaus apygardos teismui dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ir nuostolių galimų dėl šių priemonių taikymo užtikrinimo – popierinės bylos dalies t. 1, b. l. 130-134). Ieškovo ekonominė nauda buvo skirtumas tarp sumų, kurias jis, gavęs lėšas iš pirkėjo, išmokėdavo grūdų tiekėjams. Teismo vertinimu, esant tokiam verslo modeliui, nuosavybės teisių į grūdus ieškovas neįgydavo ar jų neišviešindavo, todėl tikimybės, kad grūdus areštuos antstolis realiai nebuvo.
  14. Teismas pastebėjo, jog 2011–2012 m. ieškovas vykdė tiek prekybą grūdais, tiek trąšomis, bet tuo laikotarpiu nebuvo areštuotas joks šis turtas, nors pagal ieškinio logiką galiojant turto arešto priemonei šis turtas turėjo būti areštuotas. Apie turtą antstoliui nepranešta. Tai, teismo vertinimu, rodo, jog pats ieškovas vertino, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės jo, kaip tarpininko, veiklos iš esmės netrukdo. Teismas pažymėjo, kad neįrodžius žalos padarymo fakto civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
  15. Teismo vertinimu, neįrodytas ir priežastinis ryšys tarp negautų pajamų, sumokėtų netesybų ir laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 31 d. nutartyje, panaikinusioje kilnojamojo turto arešto priemonę, konstatavus, jog kilnojamojo turto areštas neproporcingai apriboja kooperatyvo „Lietuviški javai“ vykdomą veiklą, jis apima prekes, produkciją, supirktą iš ūkininkų, o tai užkerta bet kokią galimybę ieškovui vykdyti ekonominę-komercinę veiklą, ši išvada patvirtina negalėjimą vykdyti veiklos, ieškovo pareigą apie įsigytą turtą pranešti antstoliui, kad šis jį areštuotų, dėl to ieškovas negalėjo iš kooperatyvo narių supirkti išaugintų grūdų.
  16. Teismo vertinimu, minėtos nutarties išvados negali būti vertinamos kaip prejudicinės, nes jos padarytos ne įsiteisėjusiu teismo sprendimu, baigus iš esmės nagrinėti ginčą, kaip reikalauja nurodyta norma, bet teismo nutartimi, kuria ginčas dėl sutarties iš esmės nebuvo išspręstas, o spręstas tarpinis bylos klausimas, kurio baigtis galutinėms teismo sprendimo išvadoms (tenkinti ar atmesti ieškinį) reikšmės neturėjo. Be to, teismas nagrinėjo tik kilnojamojo turto arešto teisėtumo problemą, bet niekaip nesprendė, ar iki laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo jų taikymas ieškovui jau padarė žalos. Taigi minėtos teismo nutarties priėmimas ir kilnojamojo turto arešto panaikinimas neatleidžia ieškovo nuo pareigos įrodyti priežastinį ryšį egzistuojant.
  17. Teismas neatmetė galimybės, kad 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi pritaikius kilnojamojo turto areštą, ieškovui kilo abejonių ar tai nesutrukdys grūdų ir kitų prekių pirkimo–pardavimo sandoriams ateityje vykdyti, tačiau, teismo vertinimu, šis jo įsitikinimas buvo subjektyvus, nepagrįstas konkrečiais duomenimis ir klaidingas. Tokio klaidingo įsitikinimo sąlygotą veiklos apimčių sumažinimą, netesybų pagal sutartį sumokėjimą teismas vertino kaip pernelyg nutolusį, kad galėtų būti laikomas nustatyta civilinės atsakomybės sąlyga. Teismas pastebėjo, jog Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 28 d. nutartimi netaikė ieškovo lėšoms arešto, nes vertino, kad tai labai suvaržytų ieškovo ūkinę-komercinę veiklą. Su šiais argumentais sutiko ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. kovo 24 d. nutartyje.
  18. Teismas, nenustatęs tiesioginio ir pakankamai susijusio su taikytų kilnojamojo turto areštu netiesioginio priežastinio ryšio sąlygos, būtinos civilinės atsakomybės taikymui, sprendė, kad ieškinys negalėtų būti tenkinamas ir dėl šios priežasties.

11Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

  1. Teismas nustatė, kad byloje buvo atlikta ekspertizė, aktas pateiktas teismui. Teismo ekspertė apmokėjimui už darbą pateikė 4 000 Eur sąskaitą. Už ekspertės darbą turi būti atlyginta (CPK 91 str.). Už ekspertizės atlikimą šalys sumokėjo po 1 200 Eur avansą. Paaiškėjus didesniems ekspertizės atlikimo nei planuota kaštams ir teismui įpareigojus šalis sumokėti šių lėšų papildomai, atsakovė sumokėjo dar 1 600 Eur. Atsakovė patyrė 300 Eur ekspertės atvykimo išlaidoms kompensuoti. Ekspertė pateikė sąskaitą tokiai sumai. Šalys nekėlė ginčo dėl išlaidų apmokėjimo būtinumo ir dydžio, tad jos ekspertei atlygintinos. Teismas sprendė, kad šios išlaidos atsakovei priteistinos atlyginti iš ieškovo, nes bylos procesinė baigtis jam nepalanki. Teismas konstatavo, kad ieškovas įpareigotinas apmokėti atsakovės visas patirtas ekspertizės atlikimo išlaidas 2 800 Eur bei 300 Eur už ekspertės atvykimą, iš viso 3100 Eur.
  2. Teismas, atmetęs ieškinį, sprendė, kad atsakovė turi teisę reikalauti atstovavimo išlaidų atlyginimo iš priešingos šalies. Teismas nustatė, kad atsakovė patyrė 14254,97 Eur atstovavimo išlaidų. Teismas, vadovaudamasis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R–85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos), kuriose nustatytais priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas maksimaliais dydžiais yra ribojamos teismo priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumos 2, 8 punktais, atsižvelgdamas į tai, kad byla nebuvo itin sudėtinga, nors pareikalavo specialių žinių, joje nebuvo keliami nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, padarė išvadą, kad yra pagrindas sumažinti priteistas atstovavimo išlaidas iki 5 000 Eur.
  3. Teismas nustatė, kad valstybė patyrė 2,53 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Kadangi jų dydis neviršija minimalaus išieškotino dydžio, tai teismas iš ieškovo valstybei jų nepriteisė.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13

  1. Apeliaciniu skundu ieškovas kooperatyvas ,,Lietuviški javai“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį tenkinti; iš atsakovės ieškovo naudai priteisti visas ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme; pripažinti, kad tik 2 300 Eur (2 000 EUR už ekspertizės atlikimą ir 300 EUR už dalyvavimą teismo posėdyje) dydžio bylinėjimosi išlaidos ekspertės D. A. paslaugoms apmokėti yra pagrįstos ir tik šią sumą skirstyti kaip bylinėjimosi išlaidas; prijungti 2016 m. lapkričio 24 d. UAB „Tezaurus forensic and investigation services“ sąskaitos faktūros Nr. FIS005 ir jos mokėjimo dokumento kopijas prie civilinės bylos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, aiškinančią įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, pagal kurią žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas. Pacitavęs šią praktiką, pirmosios instancijos teismas ją neteisingai interpretavo ir neteisingai pritaikė šios bylos faktinėms aplinkybėms.
    2. Ieškovas įrodinėjo ir, jo manymu, įrodė, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu jis negalėjo vykdyti žemės ūkio produkcijos prekybinės veiklos ir dėl to patyrė žalos. Tai patvirtina ieškovo argumentai bei byloje esantys įrodymai.
    3. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas faktas, kad antstolis, vykdydamas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį, areštavo tik 3 kompiuterius, 6 mobiliuosius telefonus bei internetinę svetainę (viso antstolio areštuoto kilnojamojo turto vertė 14 566,10 Lt), bet neareštavo žemės ūkio produkcijos, nesudaro prielaidų teigti, kad ieškovas laikinųjų apsaugos priemonių kilnojamajam turtui taikymo laikotarpiu laisvai galėjo vykdyti žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo veiklą. Teisinis reglamentavimas neleido ieškovui laisvai vykdyti prekybos žemės ūkio produkcija, ir jos, siekdamas išvengti didesnės žalos, kurią būtų sukėlęs realus iš narių ar kitų subjektų įsigyto žemės ūkio produkcijos aprašymas, ieškovas nevykdė. Aplinkybė, kad antstolis aprašė tik 3 kompiuterius, 6 mobiliuosius telefonus bei internetinę svetainę, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas laisvai galėjo vykdyti veiklą ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės kilnojamajam turtui nedarė jokios įtakos jo veiklos vykdymui. Dėl to nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas sprendime: „teiginys, jog parduoti grūdai bus areštuoti antstolio, teismo vertinimu, tebuvo prielaida. <...>. Iki pat arešto galiojimo pabaigos kito turto antstolis nebeieškojo, tokių veiksmų atsakovė neinicijavo“. Ieškovui nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma, ar atsakovė inicijavo (inicijuos) bei ar antstolis imsis aktyvių veiksmų dėl įsigytos žemės ūkio produkcijos aprašymo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutarties pagrindu, todėl jis negalėjo bandyti vykdyti prekybos žemės ūkio produkcija, nepaisydamas pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, taip rizikuodamas sukelti sau dar didesnę žalą.
    4. Pirmosios instancijos teismo pateiktas aiškinimas, kad ieškovas galėjo laisvai vykdyti prekybą javais, kai jo kilnojamojo turto atžvilgiu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra ne tik neteisingas, bet ir visiškai iškreipia laikinųjų apsaugos priemonių esmę. Šis aiškinimas sudaro sąlygas kitiems asmenims ateityje piktnaudžiauti situacija, siekiant išvengti laikinųjų apsaugos priemonių kilnojamajam turtui neigiamo poveikio.
    5. Teismas sprendime netiksliai cituoja ir neteisingai interpretuoja ieškovo 2011 m. vasario 4 d. prašyme pakeisti laikinąsias apsaugos priemones ir užtikrinti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą aprašytą jo veiklos modelį. Ieškovas šiame prašyme nurodė, kad „įprastinė ir pati pagrindinė [jo] vykdoma veikla yra prekių perpardavimas. Būdamas žemės ūkio kooperatyvas vykdo šių rūšių prekybą: superka iš ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių bei kooperatyvų grūdus, rapsų sėklas bei kitas augalines kultūras ir parduoda jas stambiems Lietuvos ir užsienio supirkėjams, taip pat iš tiekėjų didmena perka trąšas, sėklas ir kt. prekes, skirtas žemės ūkio gamintojų aprūpinimui, kurias perparduoda ūkininkams, žemės ūkio bendrovėms ir kooperatyvams. <...> paprastai su tiekėjais atsiskaitoma iš už parduotas prekes gautų lėšų <...>“. Taigi ieškovo pateikti argumentai neduoda pagrindo išvadai, kad jis superkamos žemės ūkio produkcijos neįgyja nuosavybės teise.
    6. Teismo sprendime padarytos išvados, kad ieškovas veikia kaip tarpininkas, neįgyjantis nuosavybės teisės į prekes, nepatvirtina ir ekspertizės akto išvados 2.3 dalies „Tarpininkavimo esmė“ teiginiai bei šiais deklaratyviais teiginiais pagrįstas teismo ekspertės D. A. atsakymas į antrąjį teismo užduotą klausimą: „Kooperatyvas „Lietuviški javai“ dirba kaip prekybos tarpininkas (agentas), komiso sutarčių pagrindu“. Ekspertizės akto 2.3 dalyje „Tarpininkavimo esmė“ ekspertės pateiktos išvados nėra pagrįstos. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas įgyja nuosavybės teisę į perkamas prekes: ieškovo kartu su 2015 m. gruodžio 17 d. prašymu prijungti papildomus įrodymus pateiktos teismui 2010 m. derliaus rapsų supirkimo sutartys ir 2010 m. derliaus javų supirkimo sutartys įrodo, kad jos yra pirkimo–pardavimo sutartys, nes atitinka CK 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pirkimo–pardavimo sutarties apibrėžimą.
    7. Faktas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu ieškovas įvykdė keletą žemės ūkio produkcijos pardavimų, nepranešęs apie turimas nuosavybės teise atsargas antstoliui, neįrodo, kad savo veiklą ieškovas galėjo vykdyti laisvai. Antstolio pasyvumu, vykdant Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartį galima paaiškinti faktą, kad keletą pardavimų ieškovui pavyko įvykdyti. Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. bei nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 30 d. ieškovas neįvykdė nei vieno žemės ūkio produkcijos pardavimo, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. – keletą pardavimų už 50 758,59 Lt kainą. Šie pardavimai buvo tokios nedidelės apimties ir tokie epizodiniai, kad nutartį vykdantis antstolis, būdamas pasyvus, neaprašė ieškovo įgytų prekių. Po 2010 m. rugsėjo pabaigos kreipimosi į ieškovą raštu, į kurį ieškovas atsakė 2010 m. spalio 5 d. raštu, daugiau nė karto per visą laikinųjų apsaugos priemonių ieškovo kilnojamam turtui galiojimo laikotarpį antstolis į ieškovą nesikreipė. Tačiau toks antstolio pasyvumas nereiškia, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis ieškovo kilnojamojo turto atžvilgiu nustojo galios.
    8. Klaidingas ir nepagrįstas išvadas ekspertizės akte galėjo lemti ekspertės kvalifikacijos atlikti teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartimi paskirtą buhalterinę (ekonominę) ekspertizę trūkumas. Teismo ekspertė D. A. turi verslo, kilnojamojo ir nekilnojamojo turto vertintojo kvalifikaciją (žr. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2007 m. lapkričio 16 d. įsakymą Nr. 1R-472). Kaip 2017 m. sausio 19 d. vykusio teismo posėdžio metu paaiškino ieškovo atstovė, teismo ekspertė D. A. neturi auditorės kvalifikacijos. Iš 43 verslo apskaitos standartų teismo ekspertė yra susipažinusi tik su 13-uoju verslo apskaitos standartu „Nematerialus turtas“ bei 12-ojo verslo apskaitos standarto „Ilgalaikis materialusis turtas“ VII skyriumi „Ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimas“. Šį faktą patvirtino ir teismo ekspertė D. A., nurodžiusi, kad su kitais verslo apskaitos standartais ji yra susipažinusi savarankiškai. Ieškovo nuomone, kompetentingos valstybės institucijos patvirtinimo, kad teismo ekspertė turi buhalterinių žinių, nebuvimas sudaro kliūtį teismui remtis ekspertizės akte pateiktais atsakymais į klausimus, kuriems pateikti būtinos buhalterinės žinios.
    9. Pirmosios instancijos teismas ekspertizės išvadas turėjo vertinti ypač kritiškai, tik kitų įrodymų visumoje, vertinti ekspertizės aktą. Tačiau teismas skundžiamame sprendime ekspertizės akto išvadoms suteikta ypač didelė reikšmė, nepaminėti ir neįvertinti kiti byloje esantys įrodymai (pvz., auditorės A. S. 2015 m. birželio 15 d. ataskaita „Apie faktinius pastebėjimus“, R. B. 2016 m. lapkričio 22 d. specialisto išvada Nr. 11-02), neatliktas ieškovo į bylą pateiktų žemės ūkio produkcijos supirkimo sutarčių savarankiškas teisinis vertinimas.
    10. Nesutiktina su sprendime pirmosios instancijos teismo pateikta išvada, kad ieškovas, subjektyviai ir klaidingai įvertinęs susiklosčiusią situaciją, nusprendė sumažinti prekybos žemės ūkio produkcija apimtis, ar iš viso ją nutraukti atitinkamais laikotarpiais. Šis jo sprendimas nebuvo savanoriškas, jis buvo nulemtas jo atžvilgiu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – kilnojamojo turto arešto.
    11. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2010 m. lapkričio 17 d. susirinkimo protokolas Nr. 7, pateiktas po ekspertizės atlikimo, neturi įtakos ekspertizės akto išvadoms dėl žalos nepadarymo. Tačiau teismas neįvertino, jog šis protokolas pateiktas į civilinę bylą kaip įrodymas, patvirtinantis nuoseklią ieškovo poziciją, kad jis, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones kilnojamajam turtui, negali vykdyti prekybos žemės ūkio produkcija veiklos dėl pernelyg didelės rizikos, kurią kelia realaus įsigyto turto aprašymas. Šis protokolas taip pat patvirtina, kad ieškovo nariai nesutiko parduoti savo išaugintos produkcijos ieškovui dėl kylančios žalos padarymo jiems grėsmės, jei jų parduotas ieškovui turtas būtų antstolio aprašytas. Taigi šis įrodymas patvirtina faktinio priežastinio ryšio tarp taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ir atsiradusios žalos egzistavimą.
    12. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovo įrodinėjama žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo. Atsakovė, elgdamasi kaip protingas ir apdairus asmuo, turėjo galimybę prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovui numatyti žalos atsiradimą, jeigu jos prašymas teismo būtų tenkintas. Nors šiuo atveju neteisėtais veiksmais pažeistas ieškovo interesas nėra deliktų teisės ginamų vertybių skalės viršuje (pažeistos grynai ekonominio pobūdžio vertybės), bet CPK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma skirta būtent tokių vertybių apsaugai. Be to, atsiradusi ieškovui žala nepatenka į įprastos gyvenimiškos rizikos sferą, nes ji betarpiškai išplaukia iš atsakovės prašymu pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovo kilnojamajam turtui.
    13. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad teismo ekspertės D. A. pateikta 2016 m. spalio 19 d. 4 000 Eur dydžio sąskaita už teismo ekspertizę yra pagrįsta. Teismas negalėjo priteisti bylinėjimosi išlaidas, dvigubai viršijančias teismo ekspertės sutikime atlikti teismo ekspertizę nurodytą sumą, iš ieškovo, kuris niekuomet nebuvo informuotas apie tokių išlaidų susidarymą ir nesutiko dėl jų sumokėjimo. Be to, gavusi civilinės bylos medžiagą ir ją išstudijavusi, teismo ekspertė D. A. nesikreipė į teismą, prašydama padidinti ekspertizės kainą, ir tokia teismo nutartis nebuvo priimta. Šalys apie tokį teismo ekspertės ketinimą nebuvo informuotos. Jei toks prašymas būtų gautas, tai šalys būtų turėjusios galimybę spręsti dėl kito eksperto skyrimo ar ekspertizės atsisakymo. Teismo ekspertė D. A. pati pasiūlė atlikti ekspertizę už preliminarią 2 000 Eur kainą ir teismo ekspertei, gavusiai bylą, buvo žinoma suma, kurią šalys 2016 m. vasario 5 d. pirmosios instancijos teismo nutartimi įpareigotos sumokėti už ekspertizę į teismo depozitinę sąskaitą. Manydama, kad ši suma yra nepakankama, teismo ekspertė turėjo teisę atsisakyti atlikti ekspertizę arba prašyti nustatyti didesnę kainą, su kuria šalys galėjo nesutikti. Išrašiusi sąskaitą dvigubai didesnei sumai nei buvo nurodyta sutikime, teismo ekspertė pasielgė neteisėtai. Neteisėtai pasielgė ir pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas – visą ekspertės nurodytą, nederintą ekspertizės kainą priteisdamas iš ieškovo, nes tokiu elgesiu įteisino neteisėtą teismo ekspertės elgesį.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Amilina“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą; o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Ieškovas nepagrįstai nurodo, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą, iš esmės rėmėsi tik ekspertizės akto išvadomis ir nevertino kitų byloje surinktų įrodymų. Priešingai nei nurodo ieškovas, pirmos instancijos teismas vertino visus byloje pateiktus įrodymus. Pirmiausiai teismas vertino civilinės bylos, kurioje ieškovui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, medžiagą, antstolio sudarytą ieškovo turto aprašą, ieškovo pateiktas sutartis, ieškovo pateiktą ataskaitą apie faktinius pastebėjimus, ieškovo 2016 m. gruodžio 7 d. rašytinius paaiškinimus ir su jais kartu pateiktą R. B. nuomonę, kooperatyvo „Lietuviški javai“ visuotinio narių 2010-11-17 susirinkimo protokolą, taip pat vertino šalių pasisakymus ir rašytinius paaiškinimus, ekspertės teismo posėdžio metu pateiktus atsakymus ir kitus byloje surinktus įrodymus. Taigi pirmos instancijos teismas atliko visų byloje surinktų įrodymų vertinimą, juos apibendrino, vertino kiekvieną atskirai ir jų visumą, tarpusavyje lygino ir nustatė, kad ieškovo pateikti įrodymai vis tik nepaneigė ekspertizės akto išvadų.
    2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai vadovavosi ekspertizės aktu, laikė jį reikšmingu, patikimu ir objektyviu įrodymu. Kadangi ieškovas neįrodė akivaizdžių ir esminių ekspertizės akto formos ar turinio trūkumų, kiti ieškovo pateikti įrodymai nepaneigė ekspertizės akto išvadų, teismas šiomis išvadomis pagrįstai vadovavosi priimdamas sprendimą.
    3. Ieškovas tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ekspertizės akto išvadas siekia paneigti tik savo paties subjektyviais argumentais ir samprotavimais. Ieškovas neteikė teismui prašymo paskirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę, kurios yra skiriamos, jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, ir jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo. Taigi ieškovo teiginiai, kad ekspertizės aktas yra neišsamus, nepagrįstas jokiu tyrimu ir dėl to padarytos nepagrįstos išvados, yra tik deklaratyvūs, pateikti vien tam, kad būtų sukritikuotas ekspertizės aktas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šalių atstovų paaiškinimai nėra asmens, turinčio specialių žinių (eksperto) paaiškinimai, t. y. jie nėra patikimesni įrodymai nei ekspertizės akto išvados.
    4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad A. S. ataskaita apie faktinius pastebėjimus yra subjektyvi ir joje naudota metodika ieškovo veiklai įvertinti buvo netinkama, todėl šiuo įrodymu nesivadovavo. A. S. ataskaita nėra patikimas ir objektyvus įrodymas, nes ieškovą ir ataskaitą parengusią įmonę UAB „Censitor“ bei ataskaitą pasirašiusią auditorę A. S. sieja sutartiniai santykiai. Vien dėl šio įrodymo nepatikimumo, neišsamumo ir buvo nutarta nagrinėjamoje byloje skirti buhalterinę (ekonominę) ekspertizę, todėl ieškovo pozicija, kad būtent A. S. ataskaitoje pateikti skaičiavimai yra patikimesni ir teisingesni už ekspertizės aktą yra nelogiška ir nenuosekli. Ekspertizės akte nustatyta, kad ataskaita turi akivaizdžių turinio trūkumų: nebuvo atlikta pirminių dokumentų analizė, nebuvo nustatyti reikšmingi tokiam tyrimui duomenys. Pažymėtina, kad ieškovas niekaip nepaneigė ir nepateikė jokių įrodymų paneigiančių tokias ekspertės išvadas.
    5. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo ir kitu ieškovo nurodomu dokumentu, pavadintu R. B. specialisto išvada, nes šio dokumento rengimo tikslas buvo ne atsakyti į nagrinėjamai bylai svarbius, specialių žinių reikalaujančius klausimus, o subjektyviai sukritikuoti ekspertizės aktą. Toks dokumentas iš esmės neatitinka CPK 212–213, 216 straipsnių keliamų reikalavimų eksperto išvadai, o tokios rašytinių įrodymų rūšies kaip specialisto išvada CPK apskritai nenumato. R. B. pateikta nuomonė, kaip ir A. S. ataskaita yra subjektyvi, palaikanti ieškovo poziciją byloje. Abu šie dokumentai buvo parengti ieškovo užsakymu. R. B. klausimus pateikė tik viena bylos šalis – ieškovas. Be to, R. B. buvo pateikti tik vienos bylos šalies atrinkti dokumentai: paties ieškovo prašymas su rašytiniais įrodymais ir ekspertizės aktas. R. B. išvados yra surašytos mažiau nei per mėnesį laiko. R. B. teiginiai yra abstraktūs, kritika pateikiama vien dėl kritikos, nepadaromos jokios logiškos išvados.
    6. Ekspertizės aktas ir ieškovo pateikta R. B. išvada yra du skirtingos įrodomosios reikšmės įrodymai. Ekspertizės aktas yra objektyvus ir patikimas įrodymas, paremtas išsamiu byloje esančių įrodymų tyrimu ir pateikiantis nuoseklias išvadas, tuo tarpu R. B. išvada gali būti vertinama tik kaip rašytinis įrodymas, objektyviai nepatvirtinantis ir nepaneigiantis jokių bylos faktinių aplinkybių. Būtent tai pažymėjo ir pirmos instancijos teismas sprendime, kad pareikšta nuomonė nėra ir negali būti prilyginama ekspertizės išvadų teisinei galiai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes matyti, kad pirmos instancijos teismas atliko išsamų įrodymų tyrimą ir vertinimą, pagal CPK ir kasacinio teismo nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Šiuo įrodymų tyrimu paremtas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas.
    7. Nors ieškovas nurodo, kad antstolis pernelyg pasyviai vykdė teismo nutartį ir turėjo kažką jam daugiau uždrausti, tačiau būtent paties ieškovo veiksmai vertinti kaip teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo vengimas, t. y. ieškovas nepranešė antstoliui apie turimas grūdines kultūras ir trąšas, kuriomis vėliau prekiavo, be to, ieškovas sąmoningai nevykdė veiklos, nepriėmė iš kooperatyvo narių ir kitų trečiųjų asmenų produkcijos vien tam, kad nebūtų taikytos teismo nustatytos laikinosios apsaugos priemonės. Kitaip tariant ieškovas sąmoningai vengė vykdyti skubiai vykdytiną vykdomąjį dokumentą (teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo), kas teisėje laikoma neteisėtais veiksmais (teisės pažeidimu). Vadovaujantis tuo, kas nurodyta, darytina išvada, kad įstatymus pažeidžiantis asmuo negali turėti iš to naudos, nes iš neteisės teisės neatsiranda (ex injuria jus non oritur), o ieškovas būtent ir prašo priteisti tariamai patirtus nuostolius, kurie atsirado iš jo paties neteisėtų veiksmų, t. y. sąmoningo vengimo vykdyti teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi pirmos instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai neapgynė tokių nesąžiningų ieškovo interesų ir nepriteisė jo hipotetinių nuostolių.
    8. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas pareikštu ieškiniu neįrodė dviejų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų: žalos ir priežastinio ryšio, dėl ko ieškinys negali būti tenkinamas. Civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, žala) yra kumuliatyvios, todėl neįrodžius bent vienos iš jų egzistavimo, civilinė atsakomybė nuostolių atlyginimo forma negalima.
    9. Ieškovas ėmėsi visų (net ir galimai neteisėtų) priemonių siekdamas negauti pajamų, t. y. ieškovas sąmoningai nusprendė sustabdyti veiklą, nepriimti iš trečiųjų asmenų produkcijos ir jos nepardavinėti. Ieškovas, siekdamas nevykdyti teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių, dėjo visas pastangas, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu jis negautų pajamų, todėl jų negalima laikyti nuostoliais CK 6.249 straipsnio prasme. Taigi ieškovas negalėjo pagrįstai tikėtis gauti pajamų iš sąmoningai vengtos vykdyti veiklos. Jei ieškovas nusprendė nevykdyti veiklos, jis, kaip profesionalus verslininkas, galėjo ir turėjo suprasti, kad negaus jokių pajamų.
    10. Ieškovas negavo pajamų ir patyrė išlaidų pats nusprendęs nevykdyti veiklos, pasirinkęs būtent tokį savo veiklos modelį ir jos apimtį. Tokių ieškovo negautų pajamų negalima laikyti nuostoliais. Ieškovo nurodomos išlaidos kelia abejonių ne tik dėl savo tikrumo, bet ir skaičiavimų pagrįstumo, be to jos jau yra atlygintos, todėl tai taip pat nelaikoma nuostoliu.
    11. Apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo pagrindine, tiesiogine bei pakankama jo patirtų išlaidų ir negautų pajamų priežastimi, atmestini kaip nepagrįsti. Pirmos instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad pritaikius kilnojamojo turto areštą ieškovui kilo abejonių, ar tai nesutrukdys vykdyti prekybą grūdais, tačiau tai buvo tik subjektyvus įsitikinimas, nepagrįstas konkrečiais duomenimis.
    12. Nesutiktina su ieškovo prašymu pripažinti, kad tik 2 300 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos ekspertės D. A. paslaugoms apmokėti yra pagrįstos ir tik šią sumą skirstyti kaip bylinėjimosi išlaidas. Pirma, kaip ir nurodo pats ieškovas, ekspertizės išlaidų dydžio klausimas jau buvo nagrinėjamas Lietuvos apeliaciniame teisme, todėl manytina, kad apeliaciniame skunde ieškovas siekia tik pakartotinai iškelti šį klausimą. Antra, pirmos instancijos teisme bylą nagrinėjant iš esmės ieškovas apskritai nekėlė klausimo dėl ekspertizės išlaidų dydžio. Trečia, atsakovės pasiūlyta ekspertė buvo pasirinkta dėl platesnės kompetencijos, ilgesnės darbo patirties ir dėl to, kad ekspertė turi turto ir verslo vertinimo licencijas; kaina nebuvo esminis ar lemiamas kriterijus pasirenkant konkretų ekspertą nagrinėjamoje byloje. Ketvirta, ekspertės nurodyta ekspertizės kaina buvo tik preliminari. Penkta, ieškovas, prašydamas teismo sumažinti bylinėjimosi išlaidas už ekspertizės paslaugas, piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, tokį prašymą teikia vien dėl to, kad ekspertizės akto išvados jam yra nepalankios ir paneigiančios jo poziciją byloje.

14Teisėjų kolegija

konstatuoja:

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama neperžengiant ieškovo kooperatyvo ,,Lietuviški javai“ apeliacinio skundo ribų.

17Dėl deliktinės atsakomybės pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį taikymo

  1. CPK 146 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įsiteisėjus sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 147 straipsnio 3 dalies (redakcija galiojusi iki 2011 m. rugsėjo 30 d., CPK 146 straipsnio 2 dalies redakcija, galiojanti nuo 2011 m. spalio 1 d.) normos taikymo sąlygos yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo kreditoriaus, prašiusio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinys atmestas, ir nuostoliai, kuriuos skolininkas patyrė dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Taigi, naudodamasis CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teise ir reikšdamas ieškinį po ginčo, kurį nagrinėjant buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, išnagrinėjimo jo naudai, ieškovas turi įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir dydį bei priežastinį ryšį su taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nes gali būti atlyginami tik tie realūs ieškovo patirti nuostoliai, kurie susidarė kaip laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tiesioginė pasekmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2009).
  2. Nagrinėjamu atveju ieškovas teisę reikalauti nuostolių atlyginimo pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį grindė tuo, kad civilinėje byloje, kurioje UAB „Amilina“ ieškinys kooperatyvui „Lietuviški javai“ buvo atmestas, UAB „Amilina“ prašymu kooperatyvo „Lietuviški javai“ kilnojamam turtui nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. liepos 31 d. buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, dėl kurių jis negavo pajamų, kurias, jei veikla būtų vykdoma normaliomis sąlygomis, būtų gavęs, bei patyrė nuostolių dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo (žr. nutarties 2–3 p.).
  3. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nustatinėjant žalos, kaip negautų pajamų, faktą ir jos dydį, atsižvelgtina į kasacinio teismo suformuluotus kriterijus: pirma, negautų pajamų numatomumas, kai atsakovas sugeba įrodyti, kad patyrė tokio dydžio nuostolius, kokio dydžio pajamas buvo numatęs gauti. Antra, negautos pajamos turi būti įrodytos su pagrįstu tikrumu, jog taikytos laikinosios apsaugos priemonės lėmė atsakovo ateities įplaukų praradimą. Trečia, prarastų pajamų apskaičiavimas, kurį nustato teismas, remdamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Ketvirta, vertintini paties asmens, kurio turtui buvo taikyti procesiniai suvaržymai, veiksmai – kaip jis, siekdamas tam tikro pelno, naudojosi savo turtinėmis teisėmis, kol nebuvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir vėliau jas taikius, t. y. ar jis veikė aktyviai, siekdamas pakeisti laikinąsias apsaugos priemones. Praradimams atsirasti taip pat svarbu įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apimtį ir trukmę. Nuostoliai turi būti realūs, šalims draudžiama kurti hipotetinius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013).
  4. Apeliantas savo patirta žala laiko 151 537,01 Eur negautas pajamas neįvykdžius žemės ūkio produkcijos supirkimų iš narių ir jų pardavimų bei 56 186,28 Eur išlaidas, patirtas neįvykdžius 2010 m. liepos 30 d. sutarties Nr. 30 07 10/-02G su ŽŪK „LIT-KOOP“ .
  5. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį, nes nustatė, kad ieškovas veikė kaip tarpininkas, todėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis nutarta areštuoti ieškovui nuosavybės teise priklausantį turtą, netrukdė jam vykdyti veiklos – parduoti kooperatyvo nariams priklausančios žemės ūkio produkcijos tretiesiems asmenims. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovo pateikti įrodymai neįrodė žalos nei pagal negautų pajamų, nei pagal patirtų išlaidų požymius.

18Dėl negautų pajamų neįvykdžius žemės ūkio produkcijos perpardavimo

  1. Apeliantas apeliaciniame skunde su šiais argumentais nesutiko ir nurodė, kad jis žemės ūkio produkciją įgydavo nuosavybės teise, todėl jis negalėjo supirkti žemės ūkio produkcijos, nes ji, pranešus antstoliui apie įsigytą turtą, būtų areštuota, todėl ieškovas žemės ūkio produkcijos būtų negalėjęs parduoti, taip negaudamas ne tik planuotų pajamų, bet ir patirdamas nuostolius. Nagrinėjamu atveju apeliantas prašė priteisti negautas pajamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu nevykdyto žemės ūkio produkcijos perpardavimo, taip negaunant planuotų pajamų. Apeliantas argumentą, kad jis įgyja nuosavybės teise žemės ūkio produkciją grindė kooperatyvo įstatais, pirkimo–pardavimo sutartimis, pagal kurias iš kooperatyvo narių supirkdavo žemės ūkio produkciją, kurią vėliau parduodavo (t. 2, b. l. 127-135, 136-144, 178-189).
  2. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog ieškovas, tik radęs kooperatyvo nario žemės ūkio produkcijos pirkėją, nupirkdavo iš kooperatyvo nario žemės ūkio produkciją ir nedelsiant ją parduodavo pirkėjui (žemės ūkio produkcijos nesandėliuodavo, nelaikydavo). Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė neteikia pagrindo manyti, kad ieškovas iš kooperatyvo narių neįgydavo nuosavybės teise žemės ūkio produkcijos.
  3. CK 4.37 straipsnio 1 dalis nuosavybės teisę apibrėžia per jos turinį: nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi, galima teigti, kad nuosavybės teisė – subjektinė teisė, atsirandanti teisės normų pagrindu, įvykus tam tikram juridiniam faktui arba jų deriniui, ir duodanti galimybę jos turėtojui savo nuožiūra, kiek leidžia objektyviosios teisės normų nustatytos ribos, tam tikrą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Tai reiškia, kad tam, jog viena šalis galėtų daiktą perduoti nuosavybės teise kitai šaliai, ji visų pirma turi nuosavybės teisę į tą daiktą turėti. Nuosavybės teisė yra įgyjama CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais. Taigi, nuosavybės teises perduodanti šalis turi būti teisėta daikto savininkė, ji turi aiškiai išreikšti valią perduoti nuosavybės teises, o nuosavybę perimanti šalis turi aiškiai išreikšti valią ją priimti. Nagrinėjamu atveju ši valia buvo išreikšta pirkimo–pardavimo sutartimis, kurios yra galiojančios. Pažymėtina, kad nei daikto saugojimas, nei vėlesnis kainos sumokėjimas nepaneigia šalių susitarimo dėl nuosavybės perleidimo. Tai, kad daiktas (nagrinėjamu atveju žemės ūkio produkcija) nedelsiant būdavo perleidžiamas trečiajam asmeniui, taip pat nepaneigia, kad ieškovas iš kooperatyvo narių nuosavybės teise įgydavo žemės ūkio produkciją, kurią vėliau parduodavo. Pažymėtina, kad ekspertizės akte (t. 4, b. l. 1-100) nurodyta aplinkybė, kad ieškovas veikė kaip tarpininkas, neįpareigoja būtent taip kvalifikuoti tarp kooperatyvo narių ir ieškovo susiklosčiusių teisinių santykių, nes teismas turi pareigą savarankiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas veikė kaip tarpininkas ir kad žemės ūkio produkcijos nuosavybės teise neįgydavo, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patyrė žalą. Nagrinėjamu atveju ieškovui kilo pareiga įrodyti žalos faktą.
  4. Apeliantas, grįsdamas patirtos žalos faktą, nurodo, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jam negalėjo būti ir nebuvo žinoma, kada antstolis areštuos jo turimus grūdus, todėl siekdamas išvengti žalos iš viso veiklos nevykdė. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad antstolis areštuotų pas ieškovą ar kitus asmenis buvusią žemės ūkio produkciją, reikėjo šių juridinių faktų visumos: 1) ieškovas grūdus turėjo įgyti nuosavybės teise ir 2) ieškovas šį faktą turėjo išviešinti: nurodyti tai savo buhalteriniuose dokumentuose, pranešti antstoliui apie atsiradusį turtą ir pan. Nustačius, kad ieškovas grūdus įgydavo nuosavybės teise, nagrinėtinas klausimas, ar ieškovas šį faktą išviešino.
  5. Ekspertizės akte nurodyta, kad ieškovas su kooperatyvo nariais iš anksto sutardavo dėl būsimo derliaus pirkimo, suradęs pirkėją kooperatyvo nariams nurodydavo konkrečią datą bei vietą, kur derlių pristatyti. Tą pačią dieną įvykdavo grūdų supirkimo ir jų pardavimo trečiajam asmeniui sandoriai (2017 m. sausio 19 d. teismo posėdžio, vykusio nuo 9.29 iki 13.33 val., garso įrašas nuo 11 min 55 sek. iki 20 min. 55 sek.). Nepaisant to, kad ieškovas žemės ūkio produkciją įgydavo nuosavybėn, teisėjų kolegijos vertinimu, teisiškai reikšminga aplinkybė, kad ieškovas turėjo žemės ūkio produkcijos nuosavybės teise, galėjo tapti žinoma tik po žemės ūkio produkcijos pardavimo tretiesiems asmenims įvykdymo arba ieškovui išviešinus šį faktą. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad ieškovas būtų pranešęs antstoliui apie nuosavybės teise įgytą žemės ūkio produkciją, taip pat nenustatyta, kad antstolis šį turtą būtų areštavęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės teikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovas dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių žalos nepatyrė, juolab, kai iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad ieškovas laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpiu vykdė prekybą žemės ūkio produkcija (ekspertizės akto 13-14 lapai). Pažymėtina, kad apeliantas aplinkybę, jog jis vykdė žemės ūkio produkcijos perpardavimą patvirtino ir apeliaciniame skunde (žr. nutarties 35.7 punktą, t. 6, b. l. 82). Nors apeliantas nurodė, kad produkcijos perpardavimas buvo epizodinis, tačiau tai nepaneigia paties fakto, kad jis žemės ūkio produkcijos perpardavimą vykdė (CPK 185, 187 straipsniai). Pažymėtina, kad ieškovas nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. liepos 31 d. prekiavo ne tik žemės ūkio produkcija, bet ir trąšomis, nors antstoliui 2010 m. spalio 5 d. informaciniame rašte nurodė: „<...informuojame, kad pas trečiuosius asmenis nuosavybės teise priklausančio kooperatyvui kilnojamo ir nekilnojamo turto nėra. Šiuo metu trumpalaikio turto bendrovėje nėra>“ (t. 1, b. l. 133). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo pareikštas ieškinys prašant priteisti nuostolius (negautas pajamas) nurodant, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo laikotarpiu negalėjo vykdyti žemės ūkio produkcijos perpardavimo, nors ją vykdė, pagrindžia ne tik apelianto pozicijos nenuoseklumą, bet ir pirmosios instancijos teismo argumentus, kad ieškovas neįrodė, jog būtent dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis negavo pajamų.
  6. Nagrinėjamu atveju ekspertizės akte nurodyta, jog ieškovas kooperatyvas „Lietuviški javai“ laikotarpyje nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. liepos 31 d. prekiavo grūdinėmis kultūromis (rapsais, žieminių kviečių sėklomis, žieminių rapsų sėklomis) su pirkėjais: Linas Agro AB, Kulvos žemė ŽŪK, P. V., kooperatyvu Šiaulių aruodas iš viso už 50 758,59 Lt sumą bei įvairiomis trąšomis su pirkėjais: Nutritechsystem Baltic UAB, Scandagra UAB, Lukša Roku, Galinta ir partneriai UAB, LIT-KOOP ŽŪK, Mūsų ūkis ŽŪK, Šiaurės aruodai ŽŪK, Minijos Lanka KB, Fertera UAB iš viso už 1 590 793,30 Lt sumą. Atsižvelgus į tai, kad ieškiniu ieškovas prašo atlyginti 151 537,01 Eur, o nagrinėjamoje byloje nustačius, kad ieškovas gavo 475 426,29 Eur, tokios apimties žemės ūkio produkcijos ir trąšų pardavimas nelaikytinas epizodiniu ir nereikšmingu ieškovo veiklai (CPK 185 straipsnis). Taigi apelianto argumentai, kad jis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nevykdė žemės ūkio produkcijos prekybinės veiklos ar kad ją vykdė epizodiškai ir dėl to patyrė žalą, laikytini nepagrįstais.
  7. Nors ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo negautoms pajamoms pagrįsti pakanka kooperatyvo „Lietuviški javai“ narių pateiktų skaičiavimų, kiek jie iš viso pardavė produkcijos tretiesiems asmenims, o ne ieškovui, tačiau šie skaičiavimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesant pirminių dokumentų (pirkimo–pardavimo sutarčių, sąskaitų, mokėjimo nurodymų ir pan.), nepakankami apelianto teiginiui, jog kooperatyvo nariai pardavė tretiesiems asmenims savo produkciją, pagrįsti. Be to, šie skaičiavimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina, kad kooperatyvo nariai, jei ne pritaikytos laikinosios apsaugos priemones, būtų pardavę savo produkciją būtent ieškovui. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad kooperatyvo nariai savo produkciją įsipareigojo parduoti būtent tik ieškovui ir negalėjo jos parduoti kitiems. Be to, ieškovo pajamos priklauso ne tik nuo supirktos žemės ūkio produkcijos apimties, bet ir nuo konkrečių sandorių ir juose numatytų konkrečių sutartinių sąlygų (už kokią kainą šią produkciją ir trąšas superka, už kokią kainą parduoda, kokiomis sąlygomis, kokia suma lieka pas ieškovą ir pan.). Taigi tai, kad kooperatyvo nariai pardavė produkciją tretiesiems asmenims, nepatvirtina, kad jie atitinkamu kiekiu ir kaina būtų šią produkciją pardavę ieškovui, o ieškovas, supirkęs šią produkciją, būtų finansiškai naudingai pardavęs. Pažymėtina, kad ekspertizės akte nurodyta, jog 2010 m. dėl padidėjusių javų supirkimo kainų kooperatyvo nariams naudingiau buvo nevykdyti su ieškovu sudarytų sutarčių ir sumokėti jam netesybas, o grūdus parduoti tretiesiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, pagrįstai rėmėsi teismo ekspertizės išvada, pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog negavo pajamų dėl jam pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių.

19Dėl nuostolių, neįvykdžius 2010 m. liepos 30 d. su ŽŪK „LIT-KOOP“ sudarytos grūdų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 30 0710/-02G

  1. Apeliantas savo procesiniuose dokumentuose taip pat nurodė, kad patyrė 56 186,28 Eur nuostolių, nes negalėjo vykdyti 2010 m. liepos 30 d. su ŽŪK „LIT-KOOP“ sudarytos grūdų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 30 0710/-02G, kuria ieškovas įsipareigojo parduoti ŽŪK „LIT-KOOP“ 2010 m. derliaus 2500 t maistinių kviečių. Ieškovas nurodė, kad vykdydamas šią sutartį, 2010 m. rugsėjo mėn. pardavė 500 t maistinių kviečių. Vėliau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių savo įsipareigojimų vykdyti negalėjo, anot ieškovo, todėl, remiantis GAFTA (Tarptautinės grūdų ir pašarų prekybininkų asociacijos) tiekimo sąlygomis Nr. 200, ieškovas buvo priverstas sumokėti ŽŪK „LIT-KOOP“ 194 000 Lt (56 186,28 Eur) dydžio kompensaciją už nepatiektą maistinių kviečių kiekį.
  2. Pažymėtina, kad teismo ekspertizės akto išvadose nurodyta, kad 2010 m. dėl padidėjusių javų supirkimo kainų bei prasto javų derliaus, grūdų tiekėjai nevykdė su ieškovu sudarytų sutarčių, nes jiems naudingiau buvo sumokėti ieškovui netesybas nei parduoti javus sutartomis kainomis. Manytina, kad dėl šios priežasties ieškovas 2010 m. neturėjo tinkamos kokybės ir kiekio grūdų, kuriuos galėtų tiekti ŽŪK „LIT-KOOP“. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad būtent dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovas nevykdė minėtos sutarties.
  3. Sprendžiant klausimą, ar ieškovas patyrė nuostolių dėl nevykdytos sutarties, akcentuotina, kad ekspertizės akto išvadoje nurodyta, kad skaičiuojant patirtą nuostolį dėl sandėlio nuomos būtina įvertinti susigrąžintą iš valstybės pridėtinės vertės mokestį bei gautą paramą (dotacijas) iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos. Jei kompensuojama dalis išlaidų iš gautos paramos, tai tų išlaidų į nuostolius įskaičiuoti negalima. Pažymėtina, kad šią išvadą padarė ne tik ekspertė, bet ir liudytoja auditorė A. S. 2015 m. gruodžio 21 d. vykusio teismo posėdžio metu (2015 m. gruodžio 21 d. informacinė pažyma, t. 2, b. l. 163) . Ekspertizės akte nurodyta, kad kooperatyvas „Lietuviški javai“ yra PVM mokėtojas, tai iš valstybės kaip grąžintiną PVM gavo 41 580 Lt sumą, o iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atgavo 60 proc. sumokėtos (be PVM) sumos, kas sudaro 118 800 Lt. Ekspertė padarė išvadą, „kad realios išlaidos dėl sandėlio nuomos už 2010 m. rugsėjo – lapkričio mėn. sudarė 79 200 Lt sumą (tai suma, kai buvo susigrąžintas iš valstybės PVM) – 118 800 Lt (gauta parama iš valstybės)“ (ekspertizės 22 lapas, t. 5, b. l. 24). Apie paramos gavimą ieškovas nurodė 2012 m. liepos 31 d. civilinėje byloje Nr. 2A-1524/2012, teikdamas prašymą panaikinti laikinąsias apsaugos priemones: „Dėl negalėjimo vykdyti įprastinės veiklos 2011 m. bendrovės nuostolis sudarė 125 880 Lt ir tik gavus Nacionalinės paramos agentūros paramą patirtoms sąnaudoms kompensuoti, buvo padengtas nuostolis ir kooperatyvas išvengė nemokumo“ (t. 1, b. l. 169).
  4. Be to, ieškovas į bylą pateikė 2010 m. lapkričio 17 d. narių susirinkimo protokolą Nr. 7 (t. 5, b. l. 89), kuriuo nutarta, kad kooperatyvo nariai sumokės netesybas, numatytas pirkimo–pardavimo sutartyse. Nors šiame susirinkimo protokole nurodyta, kad kooperatyvo finansinei padėčiai pagerėjus bus svarstoma dėl šių netesybų kompensavimo, tačiau nagrinėjamoje byloje nepateikta duomenų, kad kooperatyvas šias išlaidas kompensavo. Taigi nėra pagrindo teigti, kad jis patyrė nuostolius dėl netesybų sumokėjimo (CPK 185 straipsnis).

20Dėl patirtų nuostolių

  1. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovas nepagrindė, kad jis negavo pajamų iš žemės ūkio produkcijos pardavimo dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Apelianto nurodomi nuostoliai dėl 2010 m. liepos 30 d. sutarties Nr. 30 07 10/-02G su ŽŪK „LIT-KOOP“ nevykdymo yra atlyginti, todėl konstatuotina, kad ieškovas nepagrindė jam padarytos žalos fakto. Taip pat byloje nustatyta, kad Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2011 m. suteikė apeliantui 265 561,18 Lt paramą, kad 2011 m. ieškovas gavo 139 682 Lt pelną. Dėl to teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, laiko nepagrįstais apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovui taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo pagrindine, tiesiogine bei pakankama jo patirtų nuostolių ir negautų pajamų priežastimi, atmestini kaip nepagrįsti.
  2. Pirma, kaip jau minėta, antstoliui vykdant teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, realiai buvo aprašytos ir areštuotos tik ieškovo darbo priemonės (3 kompiuteriai, 6 mobilieji telefonai ir internetinė svetainė), kurios buvo paliktos saugoti ieškovui. Visą laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo laikotarpį joks kitas ieškovo turtas nebuvo aprašytas ir areštuotas, taip pat nebuvo areštuotos ieškovo lėšos. Tokios apimties areštas, teisėjų kolegijos vertinimu, negalėjo daryti įtakos ieškovo dalyvavimui civilinėje apyvartoje.
  3. Be to, pats ieškovas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nelaikė kliūtimi jam dalyvauti civilinėje teisinėje apyvartoje. Nuo 2010 m. rugsėjo 24 d. iki 2012 m. liepos 31 d., kai ieškovui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovas prekiavo grūdinėmis kultūromis ir trąšomis. Taigi pats ieškovas, galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms dalyvavo civilinėje apyvartoje, todėl darytina išvada, kad veiklos apimčių sumažinimo priežastimi yra ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, o buvo sąlygotas kitų veiksnių (ieškovo verslo sprendimų, padėties rinkoje ir pan.). Pažymėtina, kad ekspertizės akte nustatyta, kad apelianto pelningumo rodikliams 2011–2014 m. padarė įtaką šie veiksniai: bendrovės priimta verslo vykdymo politika, javų supirkimo kainų lygis, gautas javų derlius, gautų pajamų dydis, iš valstybės gautos paramos dydis bei pajamoms uždirbti patirtos sąnaudos: pastoviai auganti parduotų prekių savikaina, išmokamas didelis darbo užmokestis su priskaitymais, transporto, teisinės ir kitos sąnaudos, ilgalaikio turto nusidėvėjimo sąnaudos, mokėtinos palūkanos (ekspertizės 13 lapas).
  4. Apelianto prekybos grūdais ribojimas savo valia patvirtina ir ekspertizės akto išvados, kuriose nurodyta, kad ieškovas 2010 m. liepos mėn. buvo sudaręs sutartis su grūdų tiekėjais, tačiau dėl tais metais prasto javų derliaus ir padidėjusių javų supirkimo kainų, minėti grūdų tiekėjai nevykdė sutarčių, nes naudingiau buvo sumokėti ieškovui netesybas, nei parduoti javus sutartomis kainomis. Būtent dėl šios priežasties ieškovas 2010 m. neturėjo tinkamos kokybės ir kiekio grūdų, kuriuos galėtų tiekti ŽŪK „LIT-KOOP“. Be to, grūdų tiekėjai padengė ieškovo sumokėtą baudą ŽŪK „LIT-KOOP“.

21Dėl ekspertizės akto išvadų patikimumo

  1. CPK 218 straipsnyje nustatyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad pagrindas atmesti eksperto išvadą (jos dalį) kaip įrodymą galėtų būti tik tuomet, kai ekspertizės akto turinys aiškiai prieštaringas, kai iš tyrimo eigos akivaizdžiai nebūtų galima padaryti tokios išvados, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba atliktas neišsamiai, kai ji prieštarauja kitiems bylos įrodymams ir panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos bei rezultatų patikimumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2012,; 2017 m. liepos 5 d. nutartis Nr. 3K-3-312-313/2017). Kita vertus, nors ekspertizės išvada nėra teismui privaloma, ekspertizės akte esantys duomenys, atsižvelgiant į jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio ir gavimo aplinkybių, teismų praktikoje pripažįstami patikimesniais už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-147-241/2015). Šiuo konkrečiu atveju vien apeliaciniame skunde apelianto išsakyta kritika ekspertizės aktui nepaneigia akto, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumo, juolab kad bylos procesinė eiga leidžia teisėjų kolegijai įsitikinti, kad apeliantas pirmosios instancijos teisme nesiekė papildomos ar pakartotinės ekspertizės paskyrimo arba eksperto padarytų išvadų išaiškinimo. Jos skirti neprašo ir apeliacinės instancijos teisme.
  2. Nors ieškovas apeliaciniame skunde abejoja dėl ekspertės D. A. kvalifikacijos, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šią ekspertę paskyrė būtent dėl jos platesnės kvalifikacijos, didesnės darbo patirties (Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ekspertės kvalifikacijos tinkamumo, juolab kad pateikti įrodymai pagrindžia ją turint teisę atlikti verslo vertinimo ekspertizę (Verslo, kilnojamo ir nekilnojamo turto vertinimo ekspertizė).
  3. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai suteikė ypač didelę reikšmę ekspertizės akto išvadoms ir nepaminėjo bei neįvertino kitų byloje esančių įrodymų, pvz. A. S. 2015 m. birželio 15 d. ataskaitos apie faktinius pastebėjimus, R. B. 2016 m. lapkričio 22 d. išvados. Su tokiais teiginiais teisėjų kolegija nesutinka.
  4. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino civilinės bylos, kurioje ieškovui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, medžiagą, antstolio sudarytą ieškovo turto aprašą, ieškovo pateiktas sutartis, ataskaitą apie faktinius pastebėjimus, kooperatyvo „Lietuviški javai“ visuotinio narių 2010 m. lapkričio 17 d. susirinkimo protokolą Nr. 7, ekspertės teismo posėdžio metu pateiktus atsakymus, šalių paaiškinimus ir kitus byloje surinktus įrodymus. Taigi pirmos instancijos teismas atliko visų byloje surinktų įrodymų vertinimą, juos apibendrino, vertino kiekvieną atskirai ir jų visumą, ir padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai nepaneigė ekspertizės akto išvadų, jog ieškovas dėl jam pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nepatyrė žalos.
  5. Kaip minėta, pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis; kad ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams. Taigi pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai vadovavosi ekspertizės aktu, laikė jį reikšmingu, patikimu ir objektyviu įrodymu. Kadangi ieškovas neįrodė akivaizdžių ir esminių ekspertizės akto formos ar turinio trūkumų, kiti ieškovo pateikti įrodymai nepaneigė ekspertizės akto išvadų, teismas šiomis išvadomis pagrįstai vadovavosi priimdamas sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog ekspertizės akte nurodyta, kad ieškovas neįgydavo nuosavybėn žemės ūkio produkcijos, nepaneigia ekspertizės akto išvados, jog dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių ieškovas nepatyrė nuostolių.
  6. Ekspertizė nagrinėjamoje byloje buvo atliekama keliais etapais, pakankamai ilgą laiką (9 mėnesius), tiriami ne tik byloje esantys, bet ir papildomai ekspertės surinkti įrodymai, statistiniai duomenys, rinkos pokyčiai ir pan. (ekspertizės akto 3 psl., 1.3. dalis). Taigi ekspertizės aktas buvo surašytas vykdant teismo nutartį, atsakant į teismo patvirtintus, specialių žinių reikalaujančius klausimus, atlikus didelės apimties duomenų analizę. Ekspertės išvados nuosekliai išplaukia iš tyrimo eigos, yra pagrįstos įrodymais. Ekspertė nagrinėjamoje byloje atliko išsamų tyrimą, laikantis teisės aktų reikalavimų, todėl ekspertizės akto išvados apie ieškovo patirtus nuostolius yra objektyvios ir patikimos.
  7. Dėl išdėstytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors skundžiamą sprendimą priėmęs teismas ir nepagrįstai sprendė, kad ieškovas iš kooperatyvo narių žemės ūkio produkcijos neįgydavo nuosavybės teise, tačiau kartu pažymi, kad kasacinio teismo ne kartą pabrėžta, kad vien netinkamos teisės normos pritaikymas, jeigu, pritaikius tinkamą teisės normą, rezultatas išliktų toks pat, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą teismo sprendimą (nutartį), nes įstatymo draudžiama naikinti teismo sprendimą (nutartį) formaliais pagrindais (CPK 328 str.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2005; 2008 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-135/2008; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2012). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovas neįrodė, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, jis patyrė nuostolių, skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

22Dėl ekspertizės ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

  1. Kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo neišvengiamai patiria bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 str. 1 d.). Išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, pavyzdinis sąrašas yra pateiktas CPK 88 straipsnio 1 dalyje. Kaip matyti iš šio sąrašo, prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos ir sumos, išmokėtos ekspertams (CPK 88 str. 1 d. 6 p.). Vadovaujantis CPK 90-91 straipsnyje įtvirtinta bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl sumų išmokėjimo ekspertams, apmokėjimo tvarka, šalis, kuri pateikia prašymą atlikti ekspertizę, iš anksto sumoka teismo nustatytą avansą bylinėjimosi išlaidoms padengti (CPK 90 str. 1 d.), iš kurio vėliau teismas išmoka sumas, priklausančias ekspertams (CPK 91 str. 3 d.). Teismas, priimdamas byloje galutinį sprendimą, šaliai, kurios naudai buvo priimtas sprendimas, priteisia bylinėjimosi išlaidas (įskaitant ir tas, kurios buvo patirtos dėl sumų ekspertams išmokėjimo) iš kitos šalies (CPK 88 str. 1 d. 1 p., 93 str. 1 d.).
  2. Iš 2016 m. vasario 3 d. informacinės pažymos ir Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 4 d. nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ekspertizę, išklausė abi šalis dėl ekspertizės paskyrimo tikslingumo, argumentus dėl kandidatų atlikti ekspertizę parinkimo, vertino abiejų šalių pateiktas ekspertų kandidatūras. Atsakovo pasiūlyta ekspertė buvo pasirinkta dėl platesnės kompetencijos, ilgesnės darbo patirties ir dėl to, kad ekspertė turi turto ir verslo vertinimo licencijas. Taigi ekspertės nurodyta preliminari ekspertizės atlikimo kaina nebuvo esminis ar lemiamas kriterijus pasirenkant konkretų ekspertą nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgiant į tai, laikytinas nepagrįstas apelianto argumentas, kad kaina buvo tas kriterijus, dėl kurio ekspertizę buvo pavesta atlikti D. A.. Teismas vertino ekspertų kvalifikaciją, patirtį ir tinkamumą atlikti ekspertizę, o ne preliminarią ekspertizės kainą.
  3. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos teismas 2016 m. vasario 4 d. nutartimi, be kita ko, paskyrė buhalterinę (ekonominė) ekspertizę, įpareigojo šalis sumokėti po 1200 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, susijusių su galimų ekspertizės išlaidų atlyginimu, užstatą. Šalys į teismo depozitinę sąskaitą pervedė 2400 Eur. Ekspertizės aktas Panevėžio apygardos teisme gautas 2016 m. spalio 24 d. Kartu su ekspertizės aktu ekspertė taip pat pateikė 4 000 Eur sąskaitą už ekspertizės atlikimą. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. spalio 28 d. nutartimi nurodė šalims iki 2016 m. gruodžio 5 d. sumokėti po 800 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidų, susijusių su ekspertizės atlikimo išlaidų atlyginimu, avansą. Šalys įvykdė teismo įpareigojimą pervesdamos 1 600 Eur. 2017 m. sausio 19 d. ekspertė teismo posėdžio metu prašė prie bylos pridėti sąskaitą faktūrą dėl jos patirtų išlaidų, susijusių su atvykimu į teismo posėdį. Teismas protokoline nutartimi ekspertės 300 Eur sąskaitą faktūrą pridėjo prie bylos.
  4. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo teismo pripažinti, kad 2 300 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos ekspertės D. A. paslaugoms apmokėti yra pagrįstos ir tik šią sumą skirstyti kaip bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo, kad ekspertė D. A. pateikė teismui pasiūlymą ekspertizę atlikti už kainą „nuo 2 000 EUR“, vėliau ji nesikreipė į teismą, prašydama padidinti ekspertizės kainą, o teismui pateikta galutinė sąskaita už ekspertizės atlikimą yra du kartus didesnė už pasiūlytą kainą, t. y. 4 000 Eur.
  5. Tačiau ekspertės nurodyta ekspertizės kaina buvo preliminari. Kaip matyti iš ekspertizės akto, ekspertizė buvo atliekama keliais etapais. Ekspertė vyko į ieškovo patalpas, ekspertizę atliko remdamasi ne tik civilinės bylos dokumentais, bet ir papildomais įrodymais, kuriuos ekspertės prašymu pateikė ieškovas bei UAB „Vakarų krova“. Ekspertė atliko fotofiksaciją ir surašė apžiūros aktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, ekspertė, teikdama sutikimą dėl ekspertizės atlikimo, negalėjo numatyti tikslios ekspertizės apimties, kad civilinėje byloje nėra visos reikiamos dokumentacijos ekspertizės atlikimui. Ekspertė taip pat negalėjo numatyti, kad reikės teikti teismui prašymus išreikalauti papildomas dokumentus iš ieškovo. Taigi visi ekspertės atlikti papildomi veiksmai, kurių nebuvo galima numatyti iš anksto, lėmė ekspertės nurodytos preliminarios kainos padidėjimą. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ekspertizę atlikti prašė ieškovas. Be to, kaip matyti iš Panevėžio apygardos teismo 2017 m. kovo 24 d. nutarties, Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimo dalis, kuria pavesta teismo buhalterijai ekspertei D. A. pagal teismui pateiktas sąskaitas faktūras išmokėti 4 300 Eur iš kooperatyvo „Lietuviški javai“ ir UAB „Amilina“ į teismo sąskaitą sumokėtų avansų, įvykdyta (t. 6, b. l. 105). Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad tik 2 300 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos ekspertės D. A. paslaugoms apmokėti yra pagrįstos ir tik šią sumą skirstyti kaip bylinėjimosi išlaidas
  6. Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos, paskirstytos pirmosios instancijos teismo sprendimu, neperskirstytinos.

23Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

  1. Atmetus apeliacinį skundą, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
  2. Atsakovė UAB „Amilina“, pateikusi atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, patyrė 2 159,85 Eur jo parengimo ir surašymo išlaidų. Pažymėtina, kad šios patirtos išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punkte nustatytą maksimalų dydį, todėl iš ieškovo atsakovės naudai priteistini 1 031,29 Eur atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą parengimo ir surašymo išlaidų.

24Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

25Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26Priteisti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Amilina“ (juridinio asmens kodas 147031669) naudai iš ieškovo kooperatyvo „Lietuviški javai“ (juridinio asmens kodas 301608713) naudai 1031,29 Eur (tūkstantį trisdešimt vieną eurą 29 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7.
    1. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. vasario 8 d.... 8. Dėl faktinių bylos aplinkybių
      1. Teismas,... 9. Dėl ieškinio senaties
        1. Teismas atsakovės... 10. Dėl civilinės atsakomybės sąlygų
          1. Teismas... 11. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
            1. Teismas... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 13.
              1. Apeliaciniu skundu ieškovas kooperatyvas... 14. Teisėjų kolegija... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 16. Dėl bylos nagrinėjimo ribų
                1. Pagal Lietuvos... 17. Dėl deliktinės atsakomybės pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį taikymo 18. Dėl negautų pajamų neįvykdžius žemės ūkio produkcijos perpardavimo 19. Dėl nuostolių, neįvykdžius 2010 m. liepos 30 d. su ŽŪK „LIT-KOOP“... 20. Dėl patirtų nuostolių
                  1. Atsižvelgiant į... 21. Dėl ekspertizės akto išvadų patikimumo
                    1. CPK... 22. Dėl ekspertizės ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos... 23. Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme 24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso... 25. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. vasario 8 d. sprendimą palikti... 26. Priteisti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Amilina“ (juridinio...