Byla 3K-3-172/2012

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko ir Vinco Versecko (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro ieškinį atsakovams Marijampolės savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, J. K., E. K. dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais ir savavališkos statybos padarinių pašalinimo; tretieji asmenys – A. Ž., V. B., A. L., V. V.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ieškovas Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, prašė:

61) pripažinti negaliojančiu 2005 m. rugsėjo 8 d. Marijampolės savivaldybės administracijos Ūkio departamento Architektūros ir urbanistikos skyriaus išduotą Projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 381 sodo namelio ( - ) statybai;

72) pripažinti negaliojančiu Marijampolės savivaldybės administracijos Ūkio departamento Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2006 m. liepos 21 d. išduotą statybos leidimą Nr. 3.23.1330.GN sodo namelio ( - ) statybai;

83) pripažinti negaliojančiu 2007 m. kovo 9 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, kuriuo sodo namelis, esantis ( - ), pripažintas tinkamu naudoti;

94) pripažinti negaliojančiu 2008 m. gegužės 13 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, kuriuo ūkinis pastatas ir kiemo statiniai, esantys ( - ), pripažinti tinkamais naudoti;

105) įpareigoti statytojus atsakovus J. K. ir E. K. pašalinti neteisėtos ir savavališkos statybos padarinius, nugriaunant sodo namelį, ūkinį pastatą ir kitus kiemo statinius.

11Ieškovas nurodė, kad ginčijami administraciniai aktai priimti ir statiniai pastatyti pažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemes ir miško naudojimo sąlygų imperatyviąsias normas, draudžiančias statybą vandens telkinio apsaugos juostoje. Sodo namelis, ūkinis pastatas ir kiti kiemo statiniai pastatyti Dovinės upės pakrantės apsaugos juostoje, o ūkinis pastatas ir kiti kiemo statiniai dar ir savavališkai, neturint supaprastinto projekto, kaip to reikalaujama pagal Statybos techninio reglamentą STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“.

12II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

13Marijampolės rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais, konstatavo, kad ginčo statiniai pastatyti Dovinės upės pakrantės apsaugos juostoje. Teismas nustatė, kad jau 2005 m., sudarant valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, atsakovams J. K. ir E. K. buvo žinoma apie sklypui nustatytas specialiąsias naudojimo sąlygas (vandens telkinių apsaugos juostas ir zonas), kurios įregistruotos Nekilnojamojo turto registre, taip pat apie sklypo naudojimo pobūdį (mėgėjiškų sodų be teisės statyti statinius). Teismas konstatavo, kad atsakovai, pastatydami sklype ginčo statinius, pažeidė imperatyviąsias įstatymų normas, įpareigojančias žemės savininkus naudoti žemę pagal pagrindinę jos naudojimo paskirtį, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų naudojimo sąlygų, leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis. Išduodant projektavimo sąlygų sąvadą ir statybos leidimą sodo namelio statybai, priimant aktus dėl statinių pripažinimo tinkamais naudoti, buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos: Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnis, Statybos įstatymo 23, 27, 28 straipsniai, Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punktas, Statybos techninių reglamentų STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 42 punktas, STR 1.11.01:2002 „Statinio pripažinimo tinkamu naudoti tvarka“ 26.4 punktas, STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi ( tarp jų laikini) statiniai“ 12.2.1.3 punktas, aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtintų Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo taisyklių 6, 7, 34 punktai. Teismas, nustatęs, kad ginčo statiniai pastatyti pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, jų statybą kvalifikavo kaip neteisėtą ir savavališką, ginčijamus administracinius aktus pripažino negaliojančiais ir atsakovus įpareigojo statinius nugriauti.

14Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ginčo statiniai pastatyti upės pakrantės apsaugos juostoje. Aplinkos ministro 2001 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 540 patvirtinto Vandens telkinių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo 5 punkte nustatyta, kad apsaugos juostos išorinė riba matuojama nuo pakrantės šlaito, o kai pakrantės šlaito nėra, – nuo kranto linijos. Apraše vartojama sąvoka „Pakrantės šlaitas“ apibrėžiama taip: arčiausiai kranto linijos esantis ryškus pakrantės paviršiaus peraukštėjimas: stovinčio vandens telkinio (ežero, tvenkinio ar dirbtinio nepratekamo paviršinio vandens telkinio) pakrantės šlaitas – ne toliau kaip 5 m nuo kranto linijos prasidedantis 20 laipsnių ir daugiau statumo ir ne mažiau kaip 1 m aukščio (skirtumas tarp kranto linijos altitudės ir šlaito viršutinės briaunos altitudės) žemės paviršiaus peraukštėjimas; upės pakrantės šlaitas – vagos arba slėnio šlaitas, jeigu jis nutolęs nuo kranto linijos ne toliau kaip 50 m bei yra 20 laipsnių ir daugiau statumo ir ne mažiau kaip 1 m aukščio (skirtumas tarp kranto linijos altitudės ir šlaito viršutinės briaunos altitudės); kanalo pakrantės šlaitas yra vagos šlaitas. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktu papildomu įrodymu – UAB „Matininkų paslaugos“ 2011 m. gegužės 13 d. atlikta kontroline geodezine nuotrauka, kurioje techninėmis priemonėmis nustatyta, kad prie sodo namelio esantis Dovinės upės kranto linijos ryškus pakrantės paviršiaus peraukštėjimas neviršija 20 laipsnių, konstatavo, kad upės pakrantės apsaugos juostos išorinės ribos 25 m atstumas turi būti matuojamas nuo kranto linijos, o ne nuo ryškaus pakrantės paviršiaus peraukštėjimo, nes šis nėra pakrantės šlaitas, kaip apibrėžiamas apraše. Teismas konstatavo, kad ginčo sodo namelis nepatenka į Dovinės upės pakrantės apsaugos juostą, nes stovi daugiau kaip 25 m atstumu nuo kranto linijos. Teismas, nustatęs, kad upės pakrantės apsaugos juostą reikia matuoti nuo kranto linijos, sprendė, jog ir kiti statiniai (ūkio pastatas, šulinys, lauko tualetas, lauko židinys, pavėsinė ir tvora) nepatenka į upės pakrantės apsaugos juostą. Teismas pažymėjo, kad Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 125 punkte nustatyta, jog vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos tvarkomos pagal miestų, miestelių ir kaimų planavimo projektus. 1989 m. rugpjūčio 10 d. Marijampolės rajono LDT vykdomojo komiteto sodininkų bendrijos kolektyvinio sodo išplanavimo projekte žemės sklype buvo numatyta pastatų statyba. Dėl to net ir tuo atveju, jeigu sodo namelis patektų į Dovinės upės pakrantės apsaugos juostą, pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 125 punktą turėtų būti vadovaujamasi 1989 m. rugpjūčio 10 d. teritorijos išplanavimo projektu. Teismas nurodė, kad žemės sklype esantys kiti statiniai (ūkio pastatas, šulinys, lauko tualetas, lauko židinys, pavėsinė ir tvora) pagal jų statybos metu galiojusią Statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ redakciją priskirtini I grupės nesudėtingiems statiniams, kuriems neprivalomas statinio projektas ir statybos leidimas, todėl jie nelaikytini savavališka statyba.

15III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

16Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

171. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo (CPK 176, 185, 197, 331 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas neištyrė ir neįvertino byloje esančių įrodymų viseto, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atmesdamas ieškinį, teismas iš esmės rėmėsi vien tik UAB „Matininkų paslaugos“ 2011 m. gegužės 13 d. atlikta kontroline geodezine nuotrauka, nors byloje pateikti oficialieji rašytiniai įrodymai, patvirtinantys ieškinio pagrįstumą. Aplinkybė, kad ginčo statiniai patenka į Dovinės upės pakrantės apsaugos juostą, konstatuota valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2009 m. sausio 29 d. faktinių duomenų patikrinimo sodininkų bendrijoje ( - ), Netičkampio tvenkinio (Dovinės upė) pakrantės apsaugos juostoje akte ir šios institucijos išvadoje, pateiktoje 2009 m. vasario 24 d. rašte Nr. (10.4)-2D-402. Aplinkos ministerijos Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento Marijampolės agentūros 2008 m. gegužės 19 d. patikrinimo akte Nr. 100 konstatuota, kad upės apsaugos juosta turi būti matuojama nuo upės šlaito viršutinės briaunos. VĮ Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, kad visas ginčo žemės sklypas patenka į vandens telkinio apsaugos juostą ir zoną. Valstybės institucijų atliktų matavimų teisingumu buvo įsitikinta pirmosios instancijos teismo išvykstamojo teismo posėdžio metu. Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Teismas, pažeisdamas CPK 176, 185 straipsnius, neįvertino byloje esančių oficialiųjų rašytinių įrodymų ir sprendime nenurodė argumentų, dėl kurių šiuos įrodymus atmeta, taip pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktą. Teismas taip pat neįvertino kitų rašytinių įrodymų, pateiktų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka: Aplinkos ministerijos 2011 m. liepos 27 d. rašto Nr. MRS-1030, Kapsuko rajono Žemaitės kolūkio vandens telkinio apsaugos zonų ir pakrantės apsaugos juostų bei pesticidus vartoti draudžiamų ir ribojamų zonų plano ištraukos kopijos ir Netičkampio tvenkinio naudojimo ir priežiūros taisyklių priedo kopijos, kuriuose taip pat konstatuota, kad ginčo statiniai patenka į Dovinės upės apsaugos juostą. Teismas, padarydamas išvadą, kad sodo namelis nepatenka į Dovinės upės apsaugos juostą, taip pat rėmėsi ir 1989 m. rugpjūčio 10 d. Marijampolės rajono LDT vykdomojo komiteto sodininkų bendrijos kolektyvinio sodo išplanavimo projektu, kuriame nurodyta, jog žemės sklype numatyta pastatų statyba. Teismas neįsitikino, ar išplanavimo projektas parengtas ir įregistruotas tinkamai, ar jame nurodyta informacija yra tiksli. 1984 m. planuose ginčo teritorijoje buvo nustatyta 25 metrų apsaugos juosta, t. y. sodo namelis į šią juostą pateko jau 1984 m. Teismas taip pat neįvertino to, kad išplanavimo projektas parengtas prieš dvidešimt dvejus metus ir akivaizdžiai neatitiko ginčijamų aktų išdavimo metu bei šiuo metu galiojančių teisės aktų, reglamentuojančių vandens telkinio apsaugos juostos nustatymą, reikalavimų. Kitų ginčo statinių (ūkio pastato, šulinio, lauko tualeto, lauko židinio, pavėsinės ir tvoros) patekimas į Dovinės upės vandens apsaugos juostą neginčijamai nustatytas net ir UAB „Matininkų paslaugos“ 2011 m. gegužės 13 d. atliktais matavimais, užfiksuotais kontrolinėje geodezinėje nuotraukoje.

182. Dėl materialiosios teisės normų netinkamo taikymo. Ginčo kiemo statinių (ūkio pastato, šulinio, lauko tualeto, lauko židinio, pavėsinės, tvoros) statybos teisėtumą teismas motyvavo tuo, kad pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.01.07:2002 šiems statiniams nebuvo reikalingas projektas, statybos leidimas, jų statybai nebuvo reikalingas kokios nors valstybės institucijos pritarimas ar suderinimas. Tačiau Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnyje nustatyta, kad pakrantės apsaugos juostose draudžiama tverti tvoras, išskyrus atvejus, kai aptverti numatyta normatyviniuose dokumentuose dėl eksploatavimo saugumo; pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas, rekreacinėse zonose – paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus, kitus rekreacinius įrenginius, draustiniuose - draustinio steigimo tikslais susijusius statinius. Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punkte taip pat nustatyta, kad pakrantės apsaugos juostose draudžiama statyti statinius (išskyrus hidrotechninius, vandens paėmimo ir išleidimo vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, paplūdimių įranga), tverti tvoras. Teismas visiškai neatsižvelgė į Saugomų teritorijų įstatyme ir Vyriausybės nutarime įtvirtintą draudimą statyti statinius vandens telkinio apsaugos juostoje.

19Atsiliepimuose į kasacinį skundą atsakovai J. K. ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Juose nurodoma, kad teismas pagrįstai rėmėsi UAB „Matininkų paslaugos“ šlaito nuolydžio matavimais, nes jie atlikti pasitelkiant tokiems matavimas būtinus prietaisus. Valstybės institucijų pateiktuose dokumentuose nurodytų duomenų teisingumas kelia abejonių, nes valstybės tarnautojai matavimus atliko be specialių prietaisų ir nesilaikydami Vandens telkinių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo reikalavimų. 1989 m. rugpjūčio 10 d. kolektyvinio sodo išplanavimo projekte, kuris yra teritorijos planavimo dokumentas, nenustatyta jokių statybos ribojimų sodo sklype. Šis dokumentas yra įrodymas, kuriuo remiantis turėjo būti sprendžiama, ar statiniai pastatyti teisėtai.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

22Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

23Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nustatė faktines aplinkybes, kurios prieštarauja byloje surinktų įrodymų visetui.

24Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. R. S., I. S., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Šilo bitė“, A. D. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Dėl to teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi; taip pat reikia įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Z. O., A. O. v. UAB „Didelis pliusas“, bylos Nr. 3K-3-390/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

25Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, nustatė, kad atsakovų J. K. ir E. K. sodo namelis ir kiti statiniai pastatyti Dovinės upės pakrantės apsaugos juostoje. Apsaugos juostą teismas matavo nuo upės kranto viršutinės briaunos, nes nustatė, kad prie atsakovų žemės sklypo Dovinės upės pakrantės šlaitas (arčiausiai kranto linijos esantis ryškus pakrantės paviršiaus peraukštėjimas) yra daugiau 20 laipsnių statumo ir ne mažiau kaip 1 metro aukščio (skirtumas tarp kranto linijos altitudės ir šlaito viršutinės briaunos altitudės) žemės paviršiaus peraukštėjimas. Tokie reikalavimai pakrantės apsaugos juostos nustatymui nurodyti aplinkos ministro įsakymu patvirtinto Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonų ir pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo 4, 5 punktuose (2007 m. gegužės 1 d. redakcija). Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė, nustatė, kad statiniai nepatenka į Dovinės upės pakrantės apsaugos juostą. Apsaugos juostą matavo ne nuo upės pakrantės šlaito briaunos, o nuo kranto linijos (sausumos ir paviršinio vandens sąlyčio linijos), nes nustatė, kad pakrantės šlaito nėra, nes pakrantės paviršiaus peraukštėjimas neviršija 20 laipsnių. Taigi teismai, vertindami įrodymus, nustatė priešingas faktines aplinkybes dėl upės pakrantės nuolydžio, todėl skirtingai matavo pakrantės apsaugos juostos ribinę pradžią ir padarė priešingas išvadas dėl statinių statybos teisėtumo.

26Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad upės pakrantės šlaitas neviršijo 20 laipsnių, ir dėl to pakrantės apsaugos juostą skaičiuodamas nuo kranto linijos, rėmėsi vienu nauju įrodymu, pateiktu apeliacinio proceso metu – UAB „Matininkų paslaugos“ atlikta kontroline geodezine nuotrauka, pagal kurią pakrantės paviršiaus peraukštėjimas neviršija 20 laipsnių, t. y. teismas paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą ir pagrindė savo išvadą vienu nauju įrodymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, turi remtis įrodymų pakankamumo taisykle ir savo išvadą pagrįsti visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylai aplinkybių išnagrinėjimu, todėl nurodytame įrodyme (geodezinėje nuotraukoje) esanti informacija turėjo būti vertinama ne atskirai, o kartu su kitais byloje surinktais įrodymais, nes, sprendžiant dėl fakto buvimo ar nebuvimo, būtina įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pakrantės apsaugos juostos ribą, analizavo ir vertino rašytinius įrodymus (Aplinkos ministerijos Marijampolės agentūros patikrinimo aktą, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos išvadas, kitus dokumentus), liudytojų parodymus, išvažiuojamojo posėdžio metu atliko vietos apžiūrą ir savo išvadą pagrindė byloje surinktų įrodymų visuma. Vien tik geodezinėje nuotraukoje esanti informacija įrodymų visumos pagrindu padarytos išvados nepaneigia. Taigi apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo aptartų įrodymų nuosekliai netyrė ir nevertino, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su kasatoriaus argumentais, nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pripažinęs, jog dėl upės pakrantės šlaito nuolydžio laipsnio yra prieštaringi įrodymai, turėjo imtis priemonių prieštaravimams pašalinti, tarp jų ne tik reikalauti iš šalių papildomų įrodymų, bet ir svarstyti klausimą dėl geodezinės ar visiems klausimams ekspertizės skyrimo, nes teismo paskirti ekspertai specialiomis žiniomis ir techninėmis priemonėmis turi galimybes nustatyti upės pakrantės šlaito nuolydį ir pakrantės apsaugos juostos ribą pagal Pakrančių apsaugos juostų nustatymo tvarkos aprašo nurodymus taip pat, ar sodo namelis ir kiti ieškinyje nurodyti statiniai pastatyti upės pakrantės apsaugos juostoje. Be to, teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagal pateiktus įrodymus ir paties teismo atliktą vietos apžiūrą sprendė, jog upės kranto šlaito nuolydžio kampas beveik status, aptvertas tvora, nusileidus šlaitu praeiti paupiu nėra galimybių. Teismas pažymėjo, kad išvažiuojamojo posėdžio metu dėl kampo statumo nė vienam iš posėdžio dalyvių nekilo abejonių. Dėl to netgi nustačius, kad upės pakrantės šlaito nuolydis šiuo metu yra mažesnis negu 20 laipsnių, teismas turi aiškintis ir spręsti, ar nuolydis nebuvo dirbtinai sumažintas atliekant žemės darbus po pirmosios instancijos teismo atliktos vietos apžiūros.

27Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

28Kasaciniame teisme patirta 85,63Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai šių išlaidų paskirstymo klausimą turės išspręsti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.

29Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

30Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 1 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui.

31Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. Ginčo esmė... 5. Ieškovas Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį... 6. 1) pripažinti negaliojančiu 2005 m. rugsėjo 8 d. Marijampolės savivaldybės... 7. 2) pripažinti negaliojančiu Marijampolės savivaldybės administracijos Ūkio... 8. 3) pripažinti negaliojančiu 2007 m. kovo 9 d. statinio pripažinimo tinkamu... 9. 4) pripažinti negaliojančiu 2008 m. gegužės 13 d. statinio pripažinimo... 10. 5) įpareigoti statytojus atsakovus J. K. ir E. K. pašalinti neteisėtos ir... 11. Ieškovas nurodė, kad ginčijami administraciniai aktai priimti ir statiniai... 12. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 13. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 20 d. sprendimu... 14. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m.... 15. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai... 16. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo... 17. 1. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo (CPK 176,... 18. 2. Dėl materialiosios teisės normų netinkamo taikymo. Ginčo kiemo statinių... 19. Atsiliepimuose į kasacinį skundą atsakovai J. K. ir Valstybinė teritorijų... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 22. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo... 23. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų... 24. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu... 25. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį,... 26. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas, kad upės pakrantės šlaitas... 27. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 28. Kasaciniame teisme patirta 85,63Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 30. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m.... 31. Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos....