Byla 3K-3-410-701/2017

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Vinco Versecko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. V. (V. V. ) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus apygardos prokuratūros ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, V. V. , H. V. , V. V. , J. T. dėl administracinių aktų nuosavybės teisių į žemės atkūrimą, teisių į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą, perleidimo ir pirkimo–pardavimo sutarčių panaikinimo bei restitucijos taikymo, tretieji asmenys – Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė Jūratė Mockuvienė, Vilniaus miesto 6-ojo notarų biuro notarė Inga Daraškevičienė, G. V. , S. M. , T. S. , J. V. , K. V. , J. S., G. M. .

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, materialiosios teisės normų, reglamentuojančių restituciją ir piniginio ekvivalento apskaičiavimą, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo: panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. gruodžio 17 d. pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 1514, Nr. 1515 ir Nr. 1516; pripažinti negaliojančiomis 2001 m. gruodžio 20 d. teisių į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą perleidimo sutartis ir teisės atkurti išlikusio nekilnojamojo turto pirkimo– pardavimo sutartį; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2002 m. birželio 7 d. išvadą Nr. 265 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; panaikinti Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. birželio 25 d. pažymą Nr. 174 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir išvadą Nr. 61 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 2.5-41-22165; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2011 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 48S-138; taikyti restituciją ir įpareigoti: V. V. grąžinti valstybei 3,94 ha žemės, esančios 12,50 ha žemės sklype ( - ), kuri jam buvo suteikta Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. sprendimu; grąžinti valstybei 15,87 ha žemės sklypą ( - ), kuris jam buvo suteiktas Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. kovo 24 d. sprendimu; įpareigoti V. V. grąžinti V. V. 868,86 Eur (3000 Lt), o J. T. – 1158,48 Eur (4000 Lt), kuriuos jos gavo pagal 2001 m. gruodžio 20 d. sutartis.
  3. Ieškovė nurodė, kad skirtingose nuosavybės teisių atkūrimo bylose Nr. 2531 ir Nr. 890 nuosavybės teisės atkuriamos į tą pačią V. S. turėtą 11,5 dešimtinės (12,5638 ha) žemę, buvusią V. D. rėžiniame kaime (šiuo metu ( - )).
  4. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 890 nuosavybės teisės atkuriamos P. M. vardu, remiantis Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/98 pagal pareiškėjų S. M. , E. S. ir S. M. prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha ploto žemės sklypą ( - ).
  5. Nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 2531 pradėta pagal V. S. dukters A. vaikų G. M. , H. V. , J. T. ir V. V. prašymus atkurti nuosavybės teisę į 11,5 dešimtinės V. S. priklausiusios žemės. Šioje byloje nebuvo duomenų apie V. S. mirties faktą, tačiau pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 14 punktą mirties faktą patvirtinančio dokumento pateikti nereikia, jeigu asmenys buvo gimę iki 1897 metų.
  6. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymėjime nurodyta, kad 1900 m. rugpjūčio 6 d. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje pakrikštyta V. ir M. duktė P., gimusi ( - ), o 1912 m. rugpjūčio 5 d. – V. ir M. duktė A., gimusi ( - ). Pretendentus iš skirtingų nuosavybės teisių atkūrimo bylų sieja bendras protėvis V. S, kurio dukterys buvo P. ir A. Nuosavybės teisės buvo atkurtos nesiejant šių asmenų ir laiku nesprendžiant iškilusių problemų.
  7. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius (toliau – Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius) 2001 m. gruodžio 17 d. parengė pažymas Nr. 1513, Nr. 1514, Nr. 1515, Nr. 1516 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, pagal kurias kiekvienam pretendentui – H. V. , V. V., G. M. ir J. T. – buvo nustatyta tenkanti buvusio savininko V. S. valdytos žemės dalis – 3,1395 ha. Pretendentės H. V. , V. V. ir J. T. 2001 m. gruodžio 20 d. sutartimis perleido atsakovui teises į išlikusios žemės nuosavybės teisių atkūrimą.
  8. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2002 m. birželio 7 d. parengė išvadą Nr. 265dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodyta, kad V. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,1395 ha žemės. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, atsižvelgdamas į 2001 m. gruodžio 20 d. teisių atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą sutartis, 2003 m. birželio 25 d. parengė pažymą Nr. 174 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų ir išvadą Nr. 61 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, joje nurodyta, kad V. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 3,1395 ha žemės.
  9. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. sprendimu V. V. buvo perduotas 15,62 ha ploto (19 590,48 Lt vertės) žemės ūkio paskirties žemės sklypas ( - ). Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. kovo 24 d. sprendimu V. V. perduotas 15,87 ha (19 590,48 Lt vertės) žemės ūkio paskirties žemės sklypas ( - ).
  10. Atnaujinus procesą pagal atsakovo V. V. prašymą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/98, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-1670-790/2013 buvo pakeistas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimas ir nustatyta, kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1,57 ha ploto žemės sklypą ( - ).; nustatyta, kad proceso dalyvių protėvis V. S. , turėjęs 12,54 ha žemės, mirė 1932 m. ir nebuvo žemės savininkas nacionalizacijos metu.
  11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-17548-937/2014 pagal pareiškėjo G. M. pareiškimą nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. M. (V. S. duktė) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1,57 ha, o M. S. – 3,12 ha žemės sklypą ( - ).
  12. Nacionalinė žemės tarnyba 2015 m. kovo 16 d. rašte nurodė, kad, atsižvelgiant į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-17548-937/2014, įvertinus pretendentų giminystės ryšius su A. M. , kuri valdė 1,57 ha žemės, ir su M. S. , kuri valdė 3,12 ha žemės, atsakovėms H. V. , V. V., J. T. ir trečiajam asmeniui G. M. nuosavybės teisės galėtų būti atkurtos į 0,7825 ha ploto žemės sklypus Vilniaus mieste, iš viso – 2,3475 ha.
  13. Šios aplinkybės patvirtina, kad ginčijami administraciniai aktai priimti pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Pagal nurodytą įstatymą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų išlikusį nekilnojamąjį turtą, imperatyviai reikalaujama nustatyti asmenį, nuosavybės teise valdžiusį tą nekilnojamąjį turtą nacionalizacijos momentu. Nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko V. S. žemę buvo atliktas pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų normas, kadangi V. S. negali būti laikomas nekilnojamojo turto savininku Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme, nes 1940 m. 12,54 ha žemės sklypas buvo nacionalizuotas ir paimtas ne iš jo, o iš jo dukterų.
  14. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalimi nurodyti administraciniai aktai pripažintini niekiniais ir negaliojančiais. Tokios pačios pasekmės taikytinos ir nuosavybės teisių atkūrimo proceso metu 2001 m. gruodžio 20 d. sudarytoms teisių į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą perleidimo sutartims. Nurodytų sutarčių neteisėtumas yra susijęs su minėtų Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. gruodžio 17 d. pažymų Nr. 1514, Nr. 1515, Nr. 1516 neteisėtumu. Nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo sutartis pasirašiusios pretendentės neturėjo teisės į V. S. žemės dalį, todėl neturėjo ką perleisti, be to, sutartimis jos atsakovui perleido daugiau teisių, nei pačios turėjo.
  15. Vis dėlto, panaikinus ginčijamus administracinius aktus ir grąžinus valstybės nuosavybėn visus žemės sklypus, atsakovėms H. V. , V. V. , J. T. nuosavybės teisių atkūrimas turėtų būti vykdomas iš naujo, o atsižvelgiant į tai, kad jos yra išreiškusios valią perleisti teises į nuosavybės teisių atkūrimą savo giminaičiui, nuosavybės teisių atkūrimo procesas sukeltų nepatogumų, todėl tikslinga panaikinus administracinius aktus valstybei grąžinti tik tą atsakovo gautą žemės sklypo dalį, kuri viršija žemės sklypo plotą, į kurį atsakovėms galėtų būti atkuriamos nuosavybės teisės. Turėtų būti konstatuojama, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas atsakovėms H. V. , V. V. , J. T. yra baigtas. Valstybei turėtų būti grąžintas 2011 m. kovo 24 d. sprendimu suteiktas 15,87 ha žemės sklypas ir 2006 m. kovo 31 d. sprendimu suteikto žemės sklypo dalis.
  16. Sprendžiant restitucijos klausimą reikia įvertinti tai, kad atsakovas neteisėtai įgytuose žemės sklypuose yra įsteigęs ekologinį ūkį, jam skirta valstybės parama, jis įsipareigojęs tęsti ūkininkavimą, todėl sklypų paėmimo valstybės nuosavybėn atveju būtų sužlugdytas jo ūkis, šeima prarastų pagrindinį pragyvenimo šaltinį. Dėl šių priežasčių turi būti svarstoma restitucijos taikymo piniginiu ekvivalentu galimybė.
  17. Taip pat reikėtų įvertinti atsakovo nesąžiningumą, kurį patvirtina aplinkybė, kad atsakovas jau 2009 m. rugsėjo 14 d. iš Vilniaus apskrities viršininko rašto sužinojo, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1998 m. balandžio 10 d. sprendimu pagal pareiškėjų S. M. , E. S. ir S. M. pareiškimą civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/1998 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha žemės sklypą ( - ), ir kad nuosavybės teisės į buvusiame V. D. kaime esančią žemę bus atkuriamos pretendentams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į P. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Be to, pretendentai G. M. , H. V. , J. T. ir V. V. , pateikdami prašymus atkurti nuosavybės teises, nenurodė apie kitus asmenis, turinčius teisę į šio turto susigrąžinimą. Taip pat elgėsi ir atsakovas V. V. , nors nėra pagrindo manyti, kad šie asmenys nežinojo apie egzistavimą savo pusbrolių, pusseserių, dėdžių ir tetų, kurie gyvena Vilniuje, o dalis jų nuo seno gyveno būtent toje vietoje, į kurią nuosavybės teises pretendavo atkurti atsakovas. Atsakovas žinomą informaciją ignoravo ir toliau dalyvavo nuosavybės atkūrimo procese, nors suvokė 2011 m. priimto sprendimo galimą neteisėtumą.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. gruodžio 17 d. pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų Nr. 1514, Nr. 1515 ir Nr. 1516; pripažino negaliojančiomis 2001 m. gruodžio 20 d. teisių į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą perleidimo sutartis, kuriomis H. V. , J. T. ir V. V. perleido V. V. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą; panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2002 m. birželio 7 d. išvadą Nr. 265 dėl žemės, miško vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; panaikino Vilniaus apskrities administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. birželio 25 d. pažymą Nr. 174 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų; panaikino Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003 m. birželio 25 d. išvadą Nr. 61 dėl žemės, miško vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn; panaikino Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. sprendimą Nr. 2.5-41-22165 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje piliečiui V. V. “; panaikino Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 48S-138 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo vietovėje piliečiui V. V. “; taikė restituciją ir priteisė valstybei iš V. V. 22 324,43 Eur; kitą ieškinio dalį atmetė; priėmė ieškovo ieškinio dalies atsisakymą dėl restitucijos taikymo, įpareigojant V. V. grąžinti V. V. 868,86 Eur (3000 Lt), o J. T. – 1158,48 Eur (4000 Lt), ir šią bylos dalį nutraukė.
  2. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 1998 m. balandžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/1998 pagal pareiškėjų S. M. , J. S. , S. M. pareiškimą nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. M. (pareiškėjų motina) iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 12,54 ha ploto žemės sklypą ( - ).
  3. Nuosavybės teisių atkūrimo bylų Nr. 2531 ir Nr. 890 medžiagos patvirtina, kad buvo pradėti du atskiri nuosavybės teisių į tą pačią V. S. turėtą 11,5 dešimtinės (12,5638 ha) žemę, buvusią V. D. rėžiniame kaime, atkūrimo procesai. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 890 nuosavybės teisės į minėtą žemę buvo atkuriamos P. M. vardu, remiantis Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/98, o nuosavybės teisių atkūrimo byla Nr. 2531 pradėta pagal V. S. dukters A. vaikų G. M. , H. V. , J. T. ir V. V. prašymus atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko V. S. 11,5 dešimtinės žemės V. D. kaime; prašymuose duomenų apie kitus pretendentus nenurodyta.
  4. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2001 m. gruodžio 17 d. parengė pažymas Nr. 1513, Nr. Nr. 1514, Nr. 1515, Nr. 1516 dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, pagal kurias kiekvienam pretendentui buvo nustatyta tenkanti buvusio savininko V. S. valdytos žemės dalis – 3,1395 ha. H. V. 2001 m. gruodžio 20 d. sutartimi perleido V. V. teisę atkurti nuosavybės teises į 3,1395 ha ploto išlikusios žemės, V. V. ir J. T. šias teises atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pardavė V. V. už 868,86 Eur (3000 Lt) ir atitinkamai už 1158,48 Eur (4000 Lt). Remdamasis sudarytomis nuosavybės teisių perleidimo sutartimis, V. V. 2002 m. balandžio 9 d. kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko V. S. valdytos 11,5 dešimtinės žemės buvusiame V. D. kaime, natūra.
  5. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2002 m. birželio 7 d. parengė išvadą Nr. 265 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje nurodyta, kad V. V. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 3,1395 ha žemės (5673,80 Eur (19 590,48 Lt) vertės). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. birželio 25 d. parengė pažymą Nr. 174, kurioje nurodyta, kad V. V. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. S. nuosavybės teisėmis valdytą 9,4185 ha žemės sklypą V. D. kaime; Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. birželio 25 d. parengė išvadą Nr. 61, pagal kurią V. V. turi teisę atkurti nuosavybės teisę į 3,1395 ha žemės sklypą (5673,80 Eur (19 590,48 Lt) vertės).
  6. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. sprendimu buvo perduotas neatlygintinai lygiavertis bendro 15,62 ha ploto (19 590,48 Lt vertės) žemės ūkio paskirties žemės sklypas, ( - ), o Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. kovo 24 d. sprendimu –15,87 ha (5673,80 Eur (19 590,48 Lt )vertės) žemės ūkio paskirties žemės sklypas ( - ).
  7. Vilniaus apygardos prokuratūroje 2011 m. gruodžio 12 d. gautas Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. rugsėjo 9 d. rašas, kad skirtingose nuosavybės teisių atkūrimo bylose Nr. 2531 ir Nr. 890 nuosavybės teisės atkuriamos į tą pačią V. S. turėtą 11,5 dešimtinės (12,5638 ha) žemę buvusiame V. D. rėžiniame kaime (dabar ( - )), ir prašoma kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo inicijuojant administracinių aktų panaikinimą bei restitucijos taikymą.
  8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-11249-790/2012 pagal pareiškėjo V. V. prašymą atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/98 ir 2013 m. vasario 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-11249-790/2012 pakeitė Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1998 m. balandžio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/98 – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1,57 ha ploto žemės sklypą ( - ). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-17548-937/2014 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. M. iki 1940 m. nacionalizacijos valdė nuosavybės teisėmis 1,57 ha žemės sklypą ( - ), o M. S. iki 1940 m. nacionalizacijos valdė nuosavybės teisėmis 3,12 ha žemės sklypą ( - ).
  9. Nacionalinės žemės tarnybos 2015 m. kovo 16 d. rašte ir patikslintame 2015 m. kovo 17 d. rašte nurodyta, kad, atsižvelgiant į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 2-17548-937/2014, įvertinus giminystės ryšius su A. M. , kuri valdė 1,57 ha žemės, H. V. , J. T. , V. V. ir G. M. nuosavybės teisių atkūrimas galėtų būti vykdomas į 0,3925 ha žemės kiekvienam, o įvertinus giminystės ryšius su M. S. , kuri valdė 3,12 ha žemės, H. V. , J. T. , V. V. ir G. M. nuosavybės teisių atkūrimas galėtų būti vykdomas į 0,3900 ha žemės kiekvienam.
  10. Pasisakydamas dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto 30 dienų termino apskųsti teismui atitinkamų institucijų sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje 2011 m. rugsėjo 12 d. buvo gautas Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. rugsėjo 9 d. raštas, kuriuo prašoma kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo. Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinys Vilniaus rajono apylinkės teisme gautas 2011 m. spalio 12 d., todėl teismas konstatavo, kad prokuroras nepraleido 30 dienų termino kreiptis į teismą su ieškiniu.
  11. Vadovaudamasis kasacinio teismo praktika dėl viešojo intereso gynimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009; 2009 m. spalio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2009), teismas pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, kad prokuroras gina kitų privačių asmenų interesus, o ne viešąjį interesą, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnį.
  12. Teismas pabrėžė, kad, sprendžiant dėl nuosavybės teisės patvirtinimo, teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas, ir nustatė, kad V. S. mirė dar iki 1940 metų nacionalizacijos (1932 m. rugsėjo 13 d.), o po jo turtą pagal tuo metu galiojančius įstatymus paveldėjo jo sutuoktinė ir vaikai, todėl V. S. negalėjo būti laikomas nekilnojamojo turto savininku Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme. Atsižvelgdamas į nustatytą aplinkybę, teismas konstatavo, kad ieškovės prašomi panaikinti ginčijami aktai, pažymos ir išvados priimti pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimus, todėl pripažino juos negaliojančiais (niekiniais) ir panaikino.
  13. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog V. S. nebuvo žemės savininkas nacionalizacijos 1940 m. metu, nes buvo miręs, H. V. , V. V. ir J. T. neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą į V. S. žemės dalį, todėl neturėjo ką perleisti V. V. . Dėl šių priežasčių remdamasis tais pačiais pagrindais teismas pripažino negaliojančiomis 2001 m. gruodžio 20 d. V. V. , H. V. ir J. T. su V. Vysockiu sudarytas teisės atkurti išlikusio nekilnojamojo turto perleidimo sutartis.
  14. Spręsdamas dėl restitucijos, teismas atsižvelgė į tai, kad ginčo sklypuose atsakovas vykdo ekologinio ūkininkavimo veiklą ir sklypų grąžinimo valstybės nuosavybėn atveju būtų sužlugdytas atsakovo ūkis, kuris yra pagrindinis jo pajamų šaltinis, todėl sprendė dėl restitucijos piniginiu ekvivalentu taikymo, vadovaudamasis VĮ Registrų centro nurodytomis ginčo žemės sklypų vertėmis, galiojančiomis priimant ginčijamus administracinius aktus.
  15. Bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad V. V. pagal teisių perleidimo į išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės atkūrimą sutartis nemokėjo pinigų, t. y. neatlygintinai įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į V. S. žemę, teismas sprendė, kad ši aplinkybė prieštarauja sąžiningumo principui. Teismas įvertino tai, kad V. V. , kreipdamasis į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nenurodė kitų jam žinomų pretendentų atkurti nuosavybės teises, nors neabejotinai apie juos žinojo; kad apie tai, jog S. M., E. S. ir S. M. kreipėsi į teismą, prašydami nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog P. M. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 12,54 ha žemės sklypą, atsakovas sužinojo 2009 m. rugsėjo 14 d. gavęs iš Vilniaus apskrities viršininko raštą; V. V. aplinkybės, kad yra galimų kitų pretendentų nuosavybės teisių atkūrimo procese į V. S. , jo dukters P. M. valdytą žemę, buvo žinomos dar iki priimant ginčijamą Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. kovo 24 d. sprendimą; dėl proceso atnaujinimo Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.2(27)-3211/1998 atsakovas kreipėsi tik nagrinėjamos civilinės bylos metu. Teismas pabrėžė, kad net ir neturėdamas teisinio išsilavinimo V. V. turėjo suvokti Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugsėjo 14 d. rašte nurodytų aplinkybių esmę. Šios aplinkybės leido teismui daryti išvadą, kad atsakovas negali būti laikomas sąžiningu įgijėju.
  16. Teismas nesivadovavo atsakovo nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009 pateiktais išaiškinimais dėl skirtingų nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybių. Teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog valstybinė institucija perleido žemę, kurios neturėjo teisės perleisti, nesudaro pagrindo atsakovą pripažinti sąžiningu įgijėju.
  17. Taikydamas restituciją piniginiu ekvivalentu, teismas vadovavosi ieškovės pateiktais duomenimis, kad 15,87 ha žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), vertė 2011 m. kovo 24 d. sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dieną buvo 20 012,75 Eur (69 100 Lt), 12,50 ha žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), vidutinė rinkos vertė sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dieną (2006 m. kovo 31 d.) buvo 7334,04 Eur (25 323 Lt), atsižvelgdamas į iš atsakovo išreikalautiną šio sklypo dalį – 3,94 ha, remdamasis šio sklypo verte, teismas sprendė, kad iš atsakovo išreikalautini 2311,69 Eur (7981,81 Lt), o visa iš atsakovo išreikalautina piniginio ekvivalento suma sudaro 22 324,43 Eur.
  18. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo V. V. apeliacinį skundą, 2017 m. sausio 10 d. nutartimi Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  19. Kolegija netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašant ištirti Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio normų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Kolegija sprendė, kad Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis negali būti vertinamas kaip teisės spraga, kurią draudžia Konstitucija arba kuris nors kitas aukštesnės galios teisės aktas, nes šiuo klausimu yra suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
  20. Kolegija pripažino nepagrįstais atsakovo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino ginčo administracinius aktus ir sandorius. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog aplinkybė, kad V. S. mirė 1932 m. rugsėjo 13 d., t. y. dar iki 1940 m. nacionalizacijos, o po jo mirties pagal tuo metu galiojančius įstatymus turtą paveldėjo jo sutuoktinė ir vaikai, sudaro pagrindą panaikinti ginčo administracinius aktus ir sandorius, nes pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktą atkurti nuosavybės teises gali pretenduoti Lietuvos Respublikos pilietybę turintys sutuoktinis, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai) asmens, kuris buvo turto savininkas nacionalizacijos metu. Kadangi V. S. mirė 1932 m. rugsėjo 13 d., ginčo administraciniai aktai ir sandoriai pagrįstai pripažinti pažeidžiančiais minėtą imperatyviąją įstatymo nuostatą.
  21. Kolegija nesutiko su atsakovo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė restitucijos netaikymo klausimo. Kolegija vadovavosi kasacinio teismo praktika, kurioje nurodoma, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2010; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Kolegija nurodė, kad atsakovas nėra trečiasis asmuo bendrosios restitucijos taikymo, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, taisyklės išimčių prasme, nes žemės sklypai, kuriuos įgijo atsakovas, perėjo jo nuosavybėn panaikintų administracinių aktų pagrindu, o ne pagal kitus sandorius, todėl sprendė, kad nagrinėjamu atveju netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys, 6.153 straipsnis).
  22. Kolegija nurodė, kad, atsakovą pripažinus nesąžiningu nuosavybės teisių atkūrimo procese, restitucijos netaikymas CK 6.145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu pagrindu nėra galimas, nes sąžiningumo principas nesąžiningiems asmenims teigiamų procesinių rezultatų sukelti negali. Kolegija pažymėjo, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas eksplicitiškai nenurodė, kad restitucijos netaikymas nėra galimas, nereiškia, jog šis klausimas nebuvo nagrinėjamas.
  23. Spręsdama dėl restitucijos būdo ir dydžio, kolegija nurodė, kad tuo atveju, kai panaikinami imperatyviosioms teisės normoms prieštaraujantys administraciniai aktai dėl valstybės turto, kurį vertinti kaip Lietuvos Respublikos išimtine nuosavybės teise valdomą turtą nėra teisinių pagrindų, gali būti taikoma ne tik restitucija natūra, bet ir restitucija piniginiu ekvivalentu. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju restitucijos natūra taikymas sukeltų atsakovui per daug didelių nepatogumų, todėl pagrįstai taikė restituciją piniginiu ekvivalentu.
  24. Kolegija nesutiko su atsakovo argumentu, kad teismas nepagrįstai priteisė valstybei iš atsakovo didesnę kompensaciją, nei priklauso. Kolegija nurodė, kad pripažinus, jog atsakovas nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo nesąžiningas, taikytina CK 6.147 straipsnio 2 dalis, t. y. priteistina didžiausia turto vertė, kaip pagrįstai sprendė ir pirmosios instancijos teismas.
  25. Kolegija nurodė, kad atsakovas nepagrįstai remiasi kasacinio teismo išaiškinimu dėl turto vertės, buvusios turto gavimo metu, pateiktu 2009 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009, nes šioje ir nurodytoje bylose nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės iš esmės skiriasi – nagrinėjamu atveju atsakovas pripažintas nesąžiningu nuosavybės teisių atkūrimo procese, o civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009 kasacinis teismas konstatavo, kad atsakovių nesąžiningumas dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo nenustatytas.
  26. Kolegija sutiko su ieškovo argumentu, kad turi būti vadovaujamasi 2006 m. kovo 31 d. sprendime esančiu žemės plotu, nes pagal šį sprendimą suteikti sklypai (jų dalis) buvo siūlomi palikti atsakovui, o 2011 m. kovo 24 d. sprendimu atsakovui buvo suteiktas didesnis žemės sklypas nepagrįstai, šis sklypas viršija atsakovui tenkančią dalį. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija sprendė, kad iš atsakovo valstybei priteista kompensacija apskaičiuota tinkamai.
  27. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atsakovo nesąžiningumą nuosavybės teisių atkūrimo procese. Kolegija pabrėžė, kad tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė iš aplinkybių visumos, nustatytos visapusiškai ir objektyviai ištyrus bylos medžiagą bei šalių paaiškinimus. Kolegija paaiškino, kad atsakovas būtų laikomas sąžiningu, jei, gavęs Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugsėjo 14 d. raštą, būtų jį pateikęs Nacionalinei žemės tarnybai. Kolegija vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, kad asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007; 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124-701/2016, 108 punktas).
  28. Kolegija nurodė, kad aplinkybės, jog atsakovo pusbroliai ir pusseserės, ar dėdės ir tetos, t. y. kiti pretendentai nuosavybės teisių atkūrimo procese, apie kurių egzistavimą atsakovas turėjo nurodyti atitinkamoms institucijoms, tačiau to nepadarė, gyvena Vilniuje, o dalis jų nuo seno gyveno būtent toje vietoje, į kurią nuosavybės teises atkurti natūra pretendavo atsakovas; kad atsakovas iki šiol neatsiskaitė pagal 2001 m. gruodžio 21 d. sutartis, nesudaro pagrindo labiau tikėti, kad atsakovas buvo sąžiningas nuosavybės teisių atkūrimo procese iki 2009 m. rugsėjo 14 d.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovas V. V. prašo: kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims bei Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui; panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: nustačius, kad prokuroro pareikšti reikalavimai dėl administracinių aktų ir sutarčių panaikinimo negali būti tenkinami, Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ieškinį atmesti; tenkinus ieškinio reikalavimus dėl administracinių aktų ir sutarčių panaikinimo, netaikyti restitucijos; nusprendus taikyti restituciją – taikyti ją piniginiu ekvivalentu, piniginį ekvivalentą apskaičiuoti pagal Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. sprendime ir Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. kovo 24 d. sprendime nurodytas žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, vertes. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai nepagrįstai netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio atitikties Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims bei Konstitucijoje įtvirtintam konstituciniam teisinės valstybės principui. Nei Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis, nei kitos įstatymo normos nenustato naikinamojo termino, kuriam pasibaigus, prokuroro reikalavimai dėl viešojo intereso gynimo negalėtų būti reiškiami. Toks teisinis reglamentavimas sudaro sąlygas prokurorui pareikšti ieškinius dėl viešojo intereso gynimo faktiškai neribojant tokios teisės laiko atžvilgiu ir šitaip darant ieškinio senaties institutą neveiklų. Nacionalinė žemės tarnyba 2011 metais kreipėsi į prokuratūrą, prašydama ginčyti administracinius aktus, kuriuos pati priėmė ir kurių pati nuginčyti negali ne tik dėl to, kad sutaptų pareiškėjas ir atsakovas, bet ir dėl to, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas skundo padavimo terminas būtų laikomas pasibaigusiu.
    2. Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.145 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo netaikyti restitucijos. Teismai konstatavo, kad restitucija natūra sukels atsakovui ir jo šeimai sunkias pasekmes, tačiau neįvertino aplinkybės, kad lygiai tokias pat sunkias pasekmes sukels ir restitucija piniginiu ekvivalentu. Teismai nevertino aplinkybės, kad atsakovo šeimos pajamų nepakanka priteistai kompensacijai sumokėti, todėl taikyta restitucija reiškia, kad kompensacija bus išieškota iš tų pačių žemės sklypų, kuriuose atsakovas ūkininkauja. Taikyta restitucija pablogins atsakovo padėtį ir tai yra nesąžininga, nes byloje nagrinėjama situacija susidarė dėl valstybės institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuos teismas pripažino neteisėtais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. sprendime byloje Nr. A-578-556/2015 yra nurodęs, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Teismų priteista kompensacija dėl panaikintų Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir Nacionalinės žemės tarnybos administracinių aktų yra ne kas kita, kaip jam valstybės (jos institucijų) padaryta tokio paties dydžio žala, kurią jam turėtų atlyginti valstybė. Nagrinėjamu atveju ši kompensacija priteista pačiai valstybei, dėl kurios institucijų neteisėtų sprendimų žalą patyrė atsakovas.
    3. Teismai nepagrįstai konstatavo atsakovo nesąžiningumą nuosavybės teisių atkūrimo procese. Šiame procese 2010–2011 m. atsakovas dalyvavo, kadangi Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus tarnautojų telefonu buvo pakviestas atvykti ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimą. Žemėtvarkos skyriaus tarnautojai įformino būtinas procedūras ir buvo priimtas Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. kovo 24 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Atsakovas neturėjo pagrindo nepasitikėti valstybės valdžios atstovais, nurodžius, kad jam gali būti atkurtos nuosavybės teisės, ir valstybės institucijos priimtu sprendimu. Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad atsakovas būtų laikomas sąžiningu, jeigu, gavęs Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugsėjo 14 d. raštą, būtų pateikęs jį Nacionalinės žemės tarnybai, nepagrįstai perkėlė atsakovui valstybės institucijų tarpusavio informavimo pareigą, taip pat pareigą kontroliuoti ir tikrinti priimamų sprendimų teisėtumą. Ši išvada prieštarauja minėtiems Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendime byloje Nr. A-578- 556/2015 pateiktiems išaiškinimams. Atsakovas turėjo pagrindą vėlesnį kvietimą atvykti ir tęsti nuosavybės teisių atkūrimą vertinti kaip Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. rugsėjo 14 d. rašto paneigimą. Be to, neturėdamas atitinkamo išsilavinimo, nesuprato, kokios problemos minėtame rašte buvo keliamos.
    4. Nekvestionuojant teismų išvados dėl atsakovo nesąžiningumo 2010–2011 m., tai nereiškia, kad jis buvo nesąžiningas 2006 metais ir anksčiau, kai buvo priimtas Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. sprendimas ir jam buvo suteikti kiti žemės sklypai. Aplinkybė, kad 2002 m. balandžio 9 d. kreipdamasis su prašymais į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo atsakovas nenurodė kitų jam žinomų pretendentų, negali paneigti jo sąžiningumo. P. M. palikuonys giminystės požiūriu atsakovui yra labai tolimi (bendra yra tik prosenelė), jis su jais ryšių nepalaikė ir iki šio ginčo pradžios nežinojo, kokių ir kiek jų esama. Atsakovas įsitraukė į pradėtą nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Be to, giminystės ryšys nereiškia, kad asmuo yra pretendentas atkurti nuosavybės teises, nes tam jis turi išreikšti savo valią – kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Apie tai, kad kiti asmenys kreipėsi su prašymais dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tą pačią žemę, atsakovui tapo žinoma tik 2009 m., gavus minėtą Vilniaus apskrities raštą. Tačiau šio rašto turinys nesudarė pagrindo vienareikšmiškai nuspręsti, kad nuosavybės teisės jam atkurtos neteisėtai, kol nepanaikintas valstybės sprendimas dėl nuosavybės atkūrimo. Apie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1998 m. balandžio 10 d. sprendimą jis sužinojo tik 2011 m. spalio 19 d., gavęs prokuroro ieškinį šioje byloje. Ši aplinkybė konstatuota įsiteisėjusia Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-11249-790/2012 dėl proceso atnaujinimo ir iš naujo nenagrinėtina.
    5. Atsakovo sąžiningumo klausimą teismai nepagrįstai siejo su jo ir kitų atsakovių J. T. bei V. V. sutartiniais santykiais ir 2001 m. gruodžio 20 d. sutarčių dėl teisių atkurti nuosavybę perleidimo atlygintinumu. Aplinkybė, kad pagal atsakovų sudarytas sutartis nebuvo sumokėta, nereiškia, kad šios sutartys buvo neatlygintinės. Atsakovo pareiga sumokėti už įgytas teises atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą buvo išlikusi iki šių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis šioje byloje. Ši pareiga nebuvo vykdytina, nes šalys susitarė, kad atsakovas mokės tuomet, kai bus baigtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Tai, kad prievolė dar nėra vykdytina, nereiškia, kad ji negaliojanti.
    6. Teismai nepagrįstai taikė CK 6.147 straipsnio 2 dalį ir priteisė kompensaciją pagal didžiausią turto vertę. Teismai privalėjo vadovautis CK 6.147 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, kad piniginės restitucijos atveju piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Teismai privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009 nurodytais išaiškinimais, todėl piniginės restitucijos piniginiu ekvivalentu dydis turėjo atitikti valstybės nustatytą žemės, kurios dalis grąžintina, vertę, fiksuotą Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. kovo 31 d. sprendime ir Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. kovo 24 d. sprendime. Teismų sprendimuose neatskleidžiama, kodėl iš atsakovo priteista kompensacija apskaičiuota pagal žemės sklypų ( - ). vertę, nes atsakovui nuosavybės teisės atkurtos į žemę ( - ), kurios vertė – 39180,96 Lt – fiksuota sprendimuose dėl nuosavybės atkūrimo. Atsakovas turi grąžinti daugiau, nei gavo, o tai prieštarauja tiek restituciją reglamentuojančioms teisės normoms, tiek turto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, verčių apskaičiavimo principams, tiek bendrajam teisingumo principui.
    7. Teismai nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio 1 dalyje, 263 straipsnyje, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintų ir teismų praktikoje išplėtotų bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo, teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo, išvadų pagrindimo taisyklių.
  2. Ieškovė atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą, o teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad dėl teisinio reguliavimo spragų prokuroras pasinaudojo laiko neribojama teise kreiptis į teismą. Skundžiami Vilniaus apskrities viršininko ir Nacionalinės žemės tarnybos sprendimai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės, buvo priimti 2006 m. kovo 31 d. ir 2011 m. kovo 24 d. Prokuroras ieškinį pateikė 2011 m. spalio 12 d. Atsakovas neprašo naikinti teismų procesinių sprendimų dėl to, kad praleistas senaties terminas, todėl, net ir Konstituciniam Teismui pasisakius dėl galimos teisinio reguliavimo spragos, tai neturėtų esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamų sprendimų galiojimo. Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, kada yra pradedamas skaičiuoti terminas prokurorui kreiptis į teismą, o konstatavus, kad yra praėję daugiau kaip dešimt metų nuo galimai neteisėtai priimtų administracinių aktų, yra pagrindas reiškiamų reikalavimų netenkinti, teismui pirmenybę teikiant siekiui užtikrinti per ilgą laiką susiklosčiusių teisinių santykių stabilumą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus. Tai reiškia, kad įstatymas įtvirtina dešimties metų senaties terminą paduoti pareiškimą administraciniam teismui, o atsakovo nurodytos teisinio reguliavimo spragos konstatuoti nėra pagrindo.
    2. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismai privalėjo netaikyti restitucijos. CK 6.145 straipsnio 2 dalis yra diskretinė norma, suteikianti teismui teisę, o ne pareigą spręsti dėl restitucijos būdo pakeitimo ar restitucijos netaikymo. Teismo išvados, kad, pritaikius restituciją natūra, būtų sužlugdyta atsakovo plėtojama ūkininkavimo veikla, negalima vertinti kaip sudarančios pagrindą netaikyti restitucijos. Palikus atsakovui neteisėtai gautą žemę ir netaikant restitucijos, būtent jo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pagerėtų, o valstybės – pablogėtų. Sprendimo turinys patvirtina, kad teismas pirmiausia nusprendė, kad restitucija taikytina, o paskui nusprendė dėl restitucijos būdo. Nustatęs, kad taikytina piniginė restitucija, teismas nurodė, jog svarbus yra privalančio grąžinti turtą asmens sąžiningumas, ir konstatavo atsakovą buvus nesąžiningą. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad piniginės restitucijos taikymas pablogins jo padėtį ir toks pablogėjimas būtų nesąžiningas, nes tokia situacija byloje susiklostė dėl valstybės institucijos priimtų administracinių aktų. Nėra pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015 pateiktais išaiškinimais, nes šioje byloje buvo sprendžiamas žalos dėl neteisėtų administracinių aktų patyrusiam asmeniui atlyginimo klausimas. Nagrinėjamoje byloje buvo konstatuotas atsakovo nesąžiningumas, todėl nėra pagrindo atsakovą pripažinti nukentėjusiuoju. Būtent dėl atsakovo nesąžiningumo teismai nusprendė, kad restitucija taikytina, ir parinko didžiausią piniginio ekvivalento už grąžintino turto dydį.
    3. Atsakovo nesąžiningumo faktas teismų nustatytas vertinant faktines bylos aplinkybes. Atsakovo nesąžiningumas yra fakto klausimas, todėl negali būti kasacijos dalykas. Nepaisant teismų išvadų, atsakovas laiko save sąžiningu, kritikuoja teismo argumentus dėl jo nesąžiningumo ir tuo remdamasis grindžia skundžiamų procesinių sprendimų neteisėtumą.
    4. Nepagrįsti atsakovo teiginiai, kad kompensacija nepagrįstai apskaičiuota pagal žemės sklypų ( - ). vertę, nes nuosavybės teisės atkurtos į žemę ( - ). Ginčytinais sprendimais atsakovui buvo neatlygintinai suteikti žemės sklypai kitoje vietoje ( - ), kadangi žemė natūra, į kurią galėtų pretenduoti atsakovas, buvo užimta. Kadangi nuosavybės teisės atsakovui buvo atkurtos į žemės sklypus ( - ), būtent šių sklypų vertės aktualios taikant restituciją ir teismai pagrįstai jomis vadovavosi, priteisdami atitinkamo dydžio kompensaciją.
    5. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad teismai privalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009 pateiktais išaiškinimais. Pastarojoje byloje žemės sklypas buvo perleistas tretiesiems asmenims, o turto gavęs įgijėjas – sąžiningas. Šioje byloje atsakovas buvo nesąžiningas, sklypai jam buvo suteikti administracinių aktų pagrindu, nustatyta, kad teises į nuosavybės teisių atkūrimą atsakovas įgijo neatlygintinai.
    6. Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad jo turimų šeimos pajamų nepakanka kompensacijai sumokėti, todėl priteista kompensacija sukels jam ir jo šeimai sunkias pasekmes. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas paaiškino, kad kasmet už ginčo sklypus gauna 18 825,30 Eur paramą iš Europos Sąjungos. Taigi vien per penkerius metus, t. y. nuo bylos inicijavimo pradžios, atsakovas gavo daugiau kaip 94 tūkstančių eurų paramą, todėl nėra pagrindo teigti apie nesąžiningai pablogėsiančią jo padėtį. Naudodamas neteisėtų administracinių aktų pagrindu įgytus žemės sklypus, atsakovas yra gavęs lėšų, kurios keletą kartų viršija teismo priteistą kompensaciją.
    7. Atsakovas, įrodinėdamas byloje netinkamą CPK normų taikymą, išvardija atitinkamus CPK straipsnius, abstrakčiai teigdamas, kad skunde nurodytos aplinkybės ir argumentai patvirtina aptartų straipsnių pažeidimus. Atsakovui nenurodžius konkrečių proceso teisės normų pažeidimų, laikytina, kad skundas šiuo aspektu taip pat nepagrįstas.
  3. Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Nėra pagrindo sutikti su atsakovo argumentais, kad Prokuratūros įstatyme, nesant nustatyto naikinamojo termino prokurorui kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo, yra galimas prieštaravimas Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalies nuostatoms. Yra suformuota teismų praktika, kad, prokurorui ar kitoms valstybės institucijoms nepagrįstai delsiant ginti viešąjį interesą, yra atsižvelgiama į asmenų teisėtus lūkesčius ir teisinių santykių stabilumą ir tokiais atvejais teismas atsisako ginti viešąjį interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1615-858/2015).
    2. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad buvo sąžiningas su valstybės institucijomis nuosavybės teisių atkūrimo procese, nepagrįstai nurodo, kad neturėjo žinių apie savo artimus giminaičius, kurie pretenduoja į tą pačią V. S. valdytą žemę. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2009 m. rugsėjo 14 d. raštu atsakovas buvo informuotas apie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1998 m. balandžio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2(27)-3211/98, todėl priimant Nacionalinės žemės tarnybos 2011 m. kovo 24 d. sprendimą jis turėjo suvokti, kad egzistuoja rizika prarasti žemės sklypą. Teismai pagrįstai konstatavo, kad, sužinojęs apie minėtą teismo sprendimą, atsakovas negali būti laikomas sąžiningu nuosavybės teisių perėmėju, kadangi nuolat aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese.
    3. Teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju negali būti taikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, todėl pagrįstai taikė restituciją piniginiu ekvivalentu. Teismai tinkamai taikė CK 6.147 straipsnio 2 dalį ir, atsižvelgdami į atsakovo nesąžiningumą, taikė piniginio ekvivalento apskaičiavimo būdą, pagal kurį priteistina didžiausia kompensacija. Nustatydami administraciniais aktais perduoto turto vertę, buvusią jo gavimo metu, teismai pagrįstai vadovavosi ne ginčijamuose administraciniuose aktuose nurodyta šio turto verte, bet realia rinkos verte, buvusia priimant ginčijamus administracinius aktus.
  4. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

  1. Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Teismas, vykdydamas teisingumą, turi vadovautis tik Konstitucijai neprieštaraujančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai).
  2. Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – Konstitucijai ir įstatymams.
  3. Teismų įgaliojimai sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai yra expressis verbis (tiesiogiai) įtvirtinti Konstitucijoje: Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CPK 3 straipsnio 3 dalyje, Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje.
  4. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2007). Teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą tais atvejais, kai jam kyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).
  5. Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ar ne. Ši teismo diskrecija nepriklauso nuo to, pateikė šalys prašymą ir argumentus dėl Kreipimosi į Konstitucinį Teismą ar ne. Nei Konstitucijoje, nei CPK, nei Konstitucinio Teismo įstatyme nenustatyta, kad, byloje dalyvaujančiam asmeniui pateikus prašymą, kuriuo prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą, bylą nagrinėjantis teismas privalo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui (teisėjui) kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), kurios privalo būti pašalintos, kad teismas byloje galėtų priimti teisingą sprendimą (kitą baigiamąjį teismo aktą). Pašalinti šias abejones (paneigti arba patvirtinti jų pagrįstumą) pagal savo kompetenciją gali tik Konstitucinis Teismas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Taigi joks aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos bei pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas neturi įgaliojimų vertinti žemesnės instancijos teismo nutarties kreiptis ar atsisakyti į Konstitucinį Teismą dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui) teisėtumo ir (ar) pagrįstumo, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytą išimtinę Konstitucinio Teismo kompetenciją, taip pat iš esmės paneigta Konstitucijos 106 straipsnio 1, 2, 3 dalyse, 110 straipsnio 2 dalyje, CPK 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta teismo (teisėjo) diskrecija spręsti klausimą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindo buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010).
  6. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad jei teismas konkrečioje byloje neabejoja byloje taikytino teisės akto atitiktimi Konstitucijai, tai taiko šį teisės aktą (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas).
  7. Šią bylą nagrinėjant tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliacinės instancijos teisme atsakovas V. V. reiškė prašymus teismams kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui, tačiau šių prašymų teismai netenkino motyvuodami tuo, kad jiems nekyla abejonių dėl Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio konstitucingumo.
  8. Kasaciniu skundu atsakovas nurodo, kad teismai jo prašymų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkino nepagrįstai, ir prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio atitiktį Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalims bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsakovas teigia, kad nei Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis, nei kitos įstatymo normos nenustato naikinamojo termino, kuriam pasibaigus, prokuroro reikalavimai dėl viešojo intereso gynimo negalėtų būti reiškiami. Atsakovo teigimu, toks teisinis reglamentavimas sudaro sąlygas prokurorui pareikšti ieškinius dėl viešojo intereso gynimo faktiškai neribojant tokios teisės laiko atžvilgiu ir šitaip darant ieškinio senaties institutą neveiklų; teisinis reglamentavimas, sudarantis teisines galimybes valstybės institucijoms formaliai atitinkančiais įstatymo normas veiksmais eliminuoti svarbų civilinių teisinių santykių stabilumo ir apibrėžtumo garantą – ieškinio senaties institutą, nesuderinamas su konstituciniu teisinės valstybės principu (ir jo teisiniais elementais) bei tiesiogiai su Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalių normų, nurodančių, kad valdžios galias riboja Konstitucija ir valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, nuostatomis; teisinis reglamentavimas, sudarantis sąlygas vienam prokurorui faktiškai neribotai laiko atžvilgiu ginčyti susiklosčiusius teisinius santykius, nepagrįstai išplečia šios valstybės institucijos galias žmonių, kuriems ši institucija turi tarnauti, teisių, teisėtų interesų ir lūkesčių sąskaita, o taip pat sudaro sąlygas kitoms valstybės institucijoms ir tarnautojams piktnaudžiauti jiems nustatytomis teisinėmis galiomis; teisinis reglamentavimas, kai įstatyme (konkrečiai – Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio normose) nėra nustatytas naikinamasis terminas, kuriam pasibaigus prokuroro reikalavimai dėl viešojo intereso gynimo negalėtų būti reiškiami, laikytinas legislatyvine omisija ir prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei Konstitucijos 5 straipsnio 2 ir 3 dalių normoms.
  9. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos aplinkybes, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio turinį, šios teisės normos aiškinimą ir taikymą teismų praktikoje, bylos procesinių dokumentų argumentus, sprendžia, kad nėra pagrindo manyti, jog Prokuratūros įstatymo 19 straipsnis tuo aspektu, kad jame nenustatytas naikinamasis terminas prokurorui kreiptis į teismą, prieštarauja Konstitucijai. Taigi, teisėjų kolegijai nekilus pagrįstų abejonių dėl Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio konstitucingumo, pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą nagrinėjamu atveju buvimas nenustatytas (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis, CPK 3 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis). Dėl to atsakovo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant ištirti jo nurodyto teisės akto normų atitiktį Konstitucijai netenkintinas.
  10. Pažymėtina, kad teismų praktikoje, aiškinant ir taikant Prokuratūros įstatymo 19 straipsnį, ieškinio senaties institutas nėra eliminuojamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-675/2013), akcentuojamas viešojo ir individualaus interesų derinimo bei jų teisingos pusiausvyros užtikrinimo būtinumas, kuris sprendžiamas atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-65/2009; 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1615-858/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014), teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas pripažįstami viešojo intereso dalimi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2010), konstatuojama, kad teismas, įvertinęs ginamų vertybių ir poreikio užtikrinti teisinių santykių stabilumą pusiausvyrą, gali atsisakyti ginti viešąjį interesą net ir tais atvejais, kai prokuroras nors ir nepraleido vieno mėnesio termino kreiptis į teismą (skaičiuojant nuo momento, kai surinkti ar turėjo būti surinkti duomenys apie viešojo intereso pažeidimą), tačiau yra praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamų administracinių aktų priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1615-858/2015).

13Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko

  1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada praktikoje reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010 balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2010).
  2. Šioje byloje atsakovas, kasaciniame skunde teigdamas, kad teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl valstybės atsakomybės už neteisėtus valstybės institucijų sprendimus, nesilaikė CPK 185 straipsnio 1 dalyje, 263 straipsnyje, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkte įtvirtintų ir teismų praktikoje išplėtotų bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo, teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo, išvadų pagrindimo taisyklių, skunde nepateikia tokius savo teiginius patvirtinančių teisinių argumentų. Kasaciniame skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys – „skunde nurodytos aplinkybės ir argumentai patvirtina, jog bylą nagrinėję teismai taip pat nesilaikė CPK 185 straipsnio 1 dalyje, 263 straipsnyje, 270 straipsnio 4 dalies 3 punkte, 331 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytų ir teismų praktikoje išplėtotų bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo, teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo, išvadų pagrindimo taisyklių“ – vertintinas kaip neatitinkantis CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimą nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasacijos pagrindų buvimą. Dėl to konstatuotina, kad šie kasacinio skundo teiginiai neatitinka CPK nustatytų reikalavimų dėl motyvuotų kasacijos pagrindų nurodymo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir teisėjų kolegija jų nenagrinėja bei dėl jų nepasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

14Dėl restitucijos taikymo

  1. CK 145 straipsnyje nustatyta, kad: restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo sudarymo momento) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (1 dalis); išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (2 dalis). Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. CK 6.147 straipsnyje, reglamentuojančiame piniginio ekvivalento apskaičiavimą, nustatyta, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (1 dalis); kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia; jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę (2 dalis).
  2. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, panaikinus administracinį aktą dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti taikoma restitucija (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011). Tos pačios taisyklės taikomos sandorio pripažinimo negaliojančiu atveju. Taigi administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. Pripažinęs sandorį niekiniu, teismas ex officio (savo iniciatyva) turi išspręsti restitucijos klausimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009).
  3. Restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, visų pirma turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo pakeisti restitucijos būdą (CK 6.145 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).
  4. Taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006).
  5. Taikant restituciją, sąžiningumo principas (bet ne asmens sąžiningumas) yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Vien turto įgijėjo sąžiningumas nelemia, kad restitucija natūra neturi būti vykdoma. Sprendžiant pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalį įgijėjo sąžiningumas yra vienas aspektų, kuriuo remdamasis teismas svarsto, ar vykdyti restituciją iš viso ir ar vykdyti ją natūra. Asmuo, kuriam civilinės teisės ir pareigos atsirado iš neteisėtų, neatitinkančių įstatymų reikalavimų administracinių aktų, gali būti pripažintas nesąžiningu įgijėju. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, arba tai gali būti atvejis, kai pretendentas į nuosavybės teisės į žemę atkūrimą konkrečiame sklype žino ar turi žinoti, kad yra kitų asmenų, reiškiančių savo reikalavimus į pretenduojamą sklypą. Administracinio akto pagrindu civilines teises ar pareigas įgyjantis asmuo gali būti pripažintas nesąžiningu ne tik dėl to, kad atliko kaltus ar priešingus teisei veiksmus. Asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ar galimas teisių įgijimo kliūtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007).
  6. Panaikinus sprendimą atkurti nuosavybės teises, restitucija turi būti taikoma atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo srityje susiklostančių santykių ypatumus ir teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimas atkurti nuosavybės teises pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas, pobūdį, taip pat padarinius, kurie atsiranda dėl to, kad restitucijos tvarka turtas sugrąžintas valstybei natūra (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2011).
  7. Kai restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, šio apskaičiavimą reglamentuoja CK 6.147 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. CK 6.147 straipsnio 2 dalis yra specialioji norma, nustatanti šio straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrosios taisyklės išimtis. CK 6.147 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad grąžintino turto sunaikinimo ar perleidimo atveju piniginis ekvivalentas skaičiuojamas atsižvelgiant į laiko kriterijus. Kuris iš trijų variantų bus pasirinktas, priklauso nuo skolininko sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2009). Taigi, CK 6.147 straipsnio 2 dalis taikoma esant joje nurodytoms sąlygoms – kai grąžinamas turtas sunaikintas arba perleistas. Jeigu restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais ne dėl to, kad grąžinamas turtas sunaikintas arba perleistas, o dėl to, kad jos atlikimas natūra sukeltų didelių nepatogumų šalims, piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas pagal CK 6.147 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, o šio straipsnio 2 dalis netaikytina kaip nereglamentuojanti ginčo teisinio santykio.
  8. Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.145 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo netaikyti restitucijos. Atsakovo teigimu, teismai nevertino aplinkybės, kad atsakovo šeimos pajamų nepakanka priteistai kompensacijai sumokėti, todėl taikyta restitucija reiškia, kad kompensacija bus išieškota iš tų pačių žemės sklypų, kuriuose atsakovas ūkininkauja; taikyta restitucija pablogins atsakovo padėtį ir tai yra nesąžininga, nes byloje nagrinėjama situacija susidarė dėl valstybės institucijų priimtų administracinių aktų, kuriuos teismas pripažino neteisėtais; teismų priteista kompensacija dėl panaikintų administracinių aktų yra ne kas kita, kaip jam (atsakovui) valstybės (jos institucijų) padaryta tokio paties dydžio žala, kurią jam turėtų atlyginti valstybė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimas byloje Nr. A-578-556/2015).
  9. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo turi neprieštarauti konstitucinėms nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo nuostatoms bei įstatymams. Restitucijos netaikymas galimas išimtiniais atvejais (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nepagrindžiantys šioje byloje CK 6.145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų restitucijos netaikymo sąlygų, t. y., kad dėl jos taikymo vienos iš šalių – atsakovo – padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos šalies – valstybės – atitinkamai pagerėtų, egzistavimo. Sutiktina su ieškovės atsiliepimo į kasacinį skundą argumentu, kuriuo teigiama, kad, palikus atsakovui neteisėtai gautą žemę ir netaikius restitucijos, būtent jo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pagerėtų, o valstybės – pablogėtų. Restitucijos netaikymas lemtų atsakovo nepagrįsto ir nesąžiningo praturtėjimo valstybės turto sąskaita įteisinimą. Jos taikymas atitinka teisės normų pažeidimo, dėl kurio sprendimai atkurti nuosavybės teises pripažinti neteisėtais ir panaikinti, pobūdį. Byloje neįrodytos ir nenustatytos išimtinės aplinkybės, pagal įstatymą teikiančios pagrindą netaikyti restitucijos. Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad teismai, nuspręsdami taikyti restituciją, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.145 straipsnio 2 dalį.
  10. Kasaciniame skunde teigdamas, kad teismų išvada, jog jis (atsakovas) nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo nesąžiningas, yra nepagrįsta, teismų sprendimuose nurodytos aplinkybės nepaneigia jo (atsakovo) sąžiningumo, atsakovas nenurodo kasacijos pagrindo ir jį patvirtinančių teisinių argumentų (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kelia fakto klausimą, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija jo nenagrinėja, remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis, jog atsakovas nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo nesąžiningas. Teisėjų kolegija tik pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas atsakovo nesąžiningumo faktas atitinka faktinius bylos duomenis ir nustatytas faktines bylos aplinkybes (CPK 176, 177, 185 straipsniai).
  11. Šioje byloje nustatyta, kad grąžintinas turtas (žemės sklypai) nėra sunaikintas arba perleistas, taigi byloje nenustatytas CK 6.147 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygų – kai grąžinamas turtas sunaikintas arba perleistas – egzistavimas. Teismams šią teisės normą pritaikius, nors jos taikymo sąlygos byloje nebuvo nustatytos, pripažintini pagrįstais kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad teismai nepagrįstai taikė CK 6.147 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai netaikė CK 6.147 straipsnio 1 dalies. Konstatuotina, kad tokiu kaip nagrinėjamos bylos atveju, kai grąžintinas turtas nėra sunaikintas arba perleistas, o restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais, šis apskaičiuojamas taikant CK 6.147 straipsnio 1 dalį, t. y. taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti.
  12. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009). Atsakovas kasaciniame skunde nepagrįstai kaip teismo precedentu šioje byloje remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-570/2009 pateiktais išaiškinimais dėl grąžintino turto vertės nustatymo, nes šioje ir nurodytoje bylose faktinės aplinkybės nėra tapačios arba labai panašios, be to, nurodytoje byloje nebuvo taikoma CK 6.147 straipsnio 1 dalis, kuri taikytina nagrinėjamoje byloje.
  13. Konstatuotina, kad šioje byloje CK 6.147 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „kaina“ aiškintina kaip turto rinkos kaina, rinkos vertė. Rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008; 2008 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008).
  14. Teismai piniginį ekvivalentą apskaičiavo ir priteisė remdamiesi valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo pateiktais duomenis apie aktualių šiai bylai išspręsti, atsakovo valdomų žemės sklypų vidutines rinkos vertes, buvusias sprendimų dėl nuosavybės teisių į juos atkūrimo atsakovui priėmimo dienomis, t. y. atitinkamai 2006 m. kovo 31 d. ir 2011 m. kovo 24 d. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad taip teismų apskaičiuotas piniginis ekvivalentas neatitinka CK 6.147 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo.
  15. Taikant restituciją natūra atsakovas privalėtų grąžinti atitinkamus savo valdomus žemės sklypus ( - ), todėl, restituciją atliekant ne natūra, o piniginiu ekvivalentu, šis teismų pagrįstai apskaičiuotas pagal pastarųjų žemės sklypų vertę (CK 6.146 straipsnis, 6.147 straipsnio 1 dalis).
  16. Atsakovas, kasaciniame skunde teigdamas, kad turi grąžinti daugiau, nei gavo, o tai prieštarauja tiek restituciją reglamentuojančioms teisės normoms, tiek turto, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės verčių apskaičiavimo principams, tiek bendrajam teisingumo principui, nepateikia šiuos savo teiginius patvirtinančių teisinių argumentų, dėl to teisėjų kolegija dėl šių atsakovo teiginių nepasisako.
  17. Teisės taikymo aspektu patikrinus apskųstus sprendimą ir nutartį konstatuotina, kad nors teismai ir nepagrįstai taikė CK 6.147 straipsnio 2 dalį bei nepagrįstai netaikė CK 6.147 straipsnio 1 dalies, tačiau šis netinkamas materialiosios teisės normų taikymas nelėmė neteisėtų procesinių sprendimų priėmimo, nes apskųsti teismų procesiniai sprendimai yra iš esmės teisingi. Teisinio pagrindo juos naikinti arba pakeisti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis). Dėl to apskųsti procesiniai sprendimai paliktini nepakeisti.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).
  2. Kasacinio skundo netenkinant, atsakovo kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos jam neatlygintinos.
  3. Kasaciniame teisme patirta 67,02 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas valstybės naudai priteistinas iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

18Priteisti valstybei iš atsakovo V. V. (V. V. ) (a. k. ( - ) 67,02 Eur (šešiasdešimt septynis Eur 2 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai