Byla 1A-581-307/2015
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą dvejų metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio, teisėjų Valdimaro Bavėjano ir Kęstučio Jucio, sekretoriaujant Živilei Vološinienei, dalyvaujant prokurorui Liutaurui Rudzevičiui, gynėjai advokatei Agatai Aganauskienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal V. V. (toliau tekste – ir apeliantė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta ir nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą dvejų metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

2Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir šios įstaigos naudai iš V. V. priteista 678 Eur 85 ct (šešių šimtų septyniasdešimt aštuonių eurų aštuoniasdešimt penkių centų) suma.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4V. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteista už tai, kad 2014 m. spalio 20 d. apie 01.00 val., name, esančiame ( - ), Šalčininkų rajone, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto metu su sugyventiniu R. A., tyčia peiliu sudavė pastarajam vieną smūgį į pilvą, padarydama nukentėjusiajam kiauryminę durtinę – pjautinę pilvo žaizdą su mažosios taukinės ir kepenų pažeidimu bei kraujo susikaupimu pilvaplėvės ertmėje, tokiu būdu sunkiai sutrikdė savo šeimos nario – sugyventinio R. A. sveikatą.

5Nuteistoji V. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 8 d. nuosprendį: pripažinti jos veiksmuose esant atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 6 punkte, 10 punkte, nepripažinti esant atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, ir vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi paskirti jai švelnesnę bausmę – laisvės apribojimą.

6Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojo proceso metu buvo suvaržyta apeliantės teisė į gynybą. Nuteistoji yra lenkų tautybės Lietuvos Respublikos pilietė. Lietuvių kalbos ji gerai nemoka, todėl tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu jai kilo neaiškumų dėl gynybinės pozicijos. Vadovaujantis baudžiamojo proceso kodekso (toliau tekste – BPK) 51 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nuteistoji turėjo teisę į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, todėl gynėjas jai turėjo būti paskirtas net ir esant išreikštam formaliam gynėjo atsisakymui. Apeliantės teigimu, ji nesuvokė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėjo atsisakymo pasekmių. Be to, pagal BPK 52 straipsnio 2 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ir teismui proceso kalbos nemokančio asmens pareikštas gynėjo atsisakymas nėra privalomas. Apeliaciniame skunde pažymima, kad šiuo atveju nuteistoji buvo kaltinama labai sunkaus nusikaltimo padarymu, lietuvių kalba nebuvo jos gimtoji kalba, be to, ji neturėjo ir iki šiol neturi teisinio išsilavinimo. Apeliantės įsitikinimu, nurodytos aplinkybės lėmė, kad buvo suvaržyta jos teisė į gynybą, dėl ko egzistuoja BPK 329 straipsnio 4 punkte numatytas pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

7Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nuteistosios teigimu, baudžiamojo proceso metu ji nevengė duoti parodymų ir išsamių paaiškinimų dėl nusikalstamos veikos aplinkybių, iš esmės pripažino padariusi šią nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamo savo poelgio. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepagrįstai nepripažino esant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 dalyje numatytos baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

8Nuteistoji nurodo, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas) bei didelis susijaudinimas, kurį nulėmė neteisėti paties nukentėjusiojo veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Apeliantės teigimu, būdamas neblaivus jos sugyventinis tapdavo labai agresyvus. Įvykio metu jis ne tik buvo neblaivus, rėkė, bet ir kėlė jai realią grėsmę, nes prasidėjus žodiniam konfliktui priėjo iš už nugaros ir ją pastūmė. Taigi, jos veika buvo padaryta kaip atsakomoji reakcija į agresyvius ir neprognozuojamus R. A. veiksmus. Be to, apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistoji nusikalstamą veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Apeliantės teigimu, nors nusikalstamos veikos padarymo metu ji ir buvo apsvaigusi nuo alkoholio, tačiau veikos padarymą nulėmė būtent didelis susijaudinimas dėl neteisėtų ir provokuojančių nukentėjusiojo veiksmų, baimė patirti smurtą, dėl ko ji nesugebėjo tinkamai įvertinti galimų veikos pasekmių.

9Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nesirėmė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir neskyrė nuteistajai bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Iki šio įvykio ji nebuvo padariusi jokių nusikaltimų, iš karto po nukentėjusiajam padaryto sužalojimo iškvietė jam greitąją pagalbą, nuo kurios jis pats savanoriškai atsisakė. Pablogėjus nukentėjusiojo būklei, apeliantė pakartotinai iškvietė medikus. Nuteistosios teigimu, ji su nukentėjusiuoju susitaikė, jis pretenzijų neturi, nepareiškė civilinio ieškinio, jie toliau gyvena kartu ir veda bendrą ūkį, ketina kurti šeimą. Nuteistoji taip pat nurodo sutinkanti ir siekianti atlyginti Valstybinės ligonių kasos pareikštą ieškinį, šiuo metu yra gavusi darbo pasiūlymą. Taigi, apeliantės vertinimu, yra pagrindas paskirti jai švelnesnę bausmę nei numatyta įstatyme.

10Teismo posėdžio metu nuteistosios gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

11Apeliacinis skundas atmetamas.

12Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad buvo suvaržyta apeliantės teisė į gynybą, keliamas jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimas, suformuluotas prašymas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas.

13Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. V. nuteista už tai, kad būdama apsvaigusi nuo alkoholio, konflikto metu su sugyventiniu R. A., tyčia peiliu sudavė pastarajam vieną smūgį į pilvą ir tokiu būdu sunkiai sutrikdė savo šeimos nario – sugyventinio R. A. sveikatą.

14Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad baudžiamojo proceso, vykusio dėl šios nusikalstamos veikos, metu pažeista V. V. teisė į gynybą, nes jai, gerai nemokančiai lietuvių kalbos, nebuvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėjas. Pagal BPK 44 straipsnio 8 dalį kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti, turi nemokamai gauti teisinę pagalbą, įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Būtinasis gynėjo dalyvavimas nustatomas tokiais atvejais, kai dėl asmeninių savybių ar dėl bylos sudėtingumo yra manoma, kad traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens interesai, nedalyvaujant gynėjui, gali būti pažeidžiami. BPK 51 straipsnyje nustatyti atvejai, kai įtariamajam ar kaltinamajam besąlygiškai turi būti užtikrinta kvalifikuota gynėjo pagalba. Vienas iš tų atvejų – kai asmuo nemoka proceso kalbos (BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nagrinėjamu atveju vien ta aplinkybė, kad apeliantė yra lenkų tautybės, nesuponuoja išvados, kad ji yra proceso, t. y. lietuvių, kalbos nemokantis asmuo.

15Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. V. yra Lietuvos Respublikos pilietė, gimusi ( - ), Šalčininkų rajone, kur gyveno ir nusikalstamos veikos padarymo metu. Apklausiama kaip liudytoja, kai jokie įtarimai padarius nusikalstamą veiką jai dar nebuvo pareikšti, apeliantė pareiškė, kad moka lietuvių kalbą (b. l. 21-22). Bylos medžiagoje yra nuteistosios pasirašyti teisių įtariamajam išaiškinimo protokolai, protokolai dėl gynėjo atsisakymo, įtariamojo apklausos, parodymų patikrinimo vietoje protokolai (b. l. 58-72), kuriuose nuteistoji V. V. nuosekliai tvirtino mokanti valstybinę kalbą, kad gynėjas jai nereikalingas. Pažymėtina, kad nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu net tris kartus savanoriškai atsisakė nuo gynėjo (b. l. 59, 65, 70). Atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus su ja, kaip įtariamąja, vertėjas nedalyvavo. Paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigą nuteistoji savo parašu ir įrašu lietuvių kalba patvirtino, kad apie ikiteisminio tyrimo pabaigą jai buvo paskelbta, su baudžiamosios bylos medžiaga susipažinti ji nepageidaujanti (b. l. 93). Bylos nagrinėjimo teisme metu apeliantė taip pat pareiškė, kad gynėjo nepageidauja, kaltinimą suprato, kaltę pripažįsta iš dalies. Ji parodymus teisme davė lietuvių kalba, pageidavimo dėl vertėjo dalyvavimo neišreiškė, išsamiai paaiškino veikos padarymo aplinkybes bei išdėstė savo gynybinę poziciją (b. l. 111-115). Nurodytos aplinkybės patvirtina išvadą, kad nuteistosios V. V. lietuvių kalbos žinios yra geros ir pakankamos baudžiamajam procesui suvokti, todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo taikyti BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo. Pagal BPK 52 straipsnio 2 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ir teismui neprivalomas proceso kalbos nemokančio asmens išreikštas gynėjo atsisakymas, tačiau nagrinėjamu atveju V. V. nelaikoma proceso kalbos nemokančiu asmeniu. Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl to, ar pati nuteistoji galėjo pasinaudoti teise į gynybą, todėl daroma išvada, kad ši teisė pažeista nebuvo. Vien nuteistosios subjektyvi nuomonė, kad ji, neturėdama gynėjo, netinkamai pasirinko gynybinę poziciją, jai kilo neaiškumų, nėra pagrindas konstatuoti, kad buvo suvaržyta jos teisė į gynybą. Pažymėtina ir tai, kad aptarti apeliacinio skundo argumentai yra gana abstraktūs. Juose nenurodoma, nei kokioje proceso stadijoje, nei kokie proceso veiksmai ar jų dalis dėl nepakankamų lietuvių kalbos žinių apeliantės nebuvo tinkamai suprasti ir sąlygojo jos teisės į gynybą pažeidimą.

16Nuteistoji prašo pripažinti esant jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6, 10 punktuose, t. y. kad ji prisipažino ir gailisi padariusi nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis bei rizikingas nukentėjusiojo elgesys ir apeliantės susijaudinimas dėl paties nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų. Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus ir baudžiamosios bylos medžiagą, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė minėtų nuteistosios atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

17Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, bet kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276/2006, 2K-259/2009, 2K-327/2010, 2K-123/2011 ir kt.).

18Priešingai nei teigia apeliantė, nagrinėjamoje byloje apygardos teismas pagrįstai nepripažino jos prisipažinimo ir gailėjimosi dėl padarytos nusikalstamos veikos jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistoji, ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip liudytoja, iš viso neigė bet kokį savo vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme ir davė parodymus, kad nusikalstamą veiką padarė visai kitas asmuo – kaimynas E. M. (E. M.). Remiantis jos ir nukentėjusiojo R. A. liudijimais, E. M. buvo sulaikytas ir jam pareikšti įtarimai. Nuteistoji prisipažino dalyvavusi nusikalstamos veikos padaryme tik tuomet, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta jos pačios kaltės įrodymų ir pareikštas įtarimas sužalojus R. A.. Ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. lapkričio 5 d. apklausta įtariamąja nuteistoji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir teigė, kad nukentėjusysis griebė jai už rankos, pastūmė, todėl ji netyčia dūrė jam peiliu, kurį konflikto su nukentėjusiuoju metu laikė rankoje (b. l. 62). Vėlesnės apklausos metu apeliantė kaltę pripažino jau tik iš dalies, nurodė, kad konflikto metu jie su nukentėjusiuoju stovėjo priešais vienas kitą, konfliktavo ir pastarasis kažkuriuo momentu pats užvirto ant peilio, kurį ji laikė (b. l. 68). Duodama parodymus teisme, nukentėjusioji kaltę pripažino iš dalies ir nurodė dar kitas nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes. Nuteistosios teigimu, konflikto metu R. A. buvo labai agresyvus, rėkė ant jos, priėjo jai už nugaros ir ją pastūmė. Tuo metu ji kaip tik sukosi į jo pusę ir stipriai dešinėje rankoje laikydama virtuvinį peilį, kuriuo pjaustė dešrą, nedarydama jokio specialaus judesio, netyčia pataikė jam į pilvą. Nukentėjusysis apklausiamas teisme nurodė analogiškas jo sužalojimo aplinkybes. Šie V. V. parodymai buvo paneigti liudytojo E. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei specialistės J. M.-Č. parodymais, taip pat 2014 m. lapkričio 26 d. medicininių dokumentų apžiūros protokolu bei kita baudžiamosios bylos medžiaga, iš kurių matyti, kad nuteistosios ir nukentėjusiojo R. A. teisme nurodytu būdu padaryti nukentėjusiajam konstatuotus sužalojimus buvo neįmanoma. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Nagrinėjamu atveju apygardos teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nes nuteistoji iš pradžių neigė padariusi nusikalstamą veiką, po to savo kaltę pripažino tik iš dalies, o teisiamojo posėdžio metu nurodė dar kitas, jos vaidmenį nusikalstamos veikos padaryme menkinančias, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, taip siekdama palengvinti savo padėtį, o ne nuoširdžiai prisipažinti. Nesant asmens prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, aplinkybės, kad apeliantė gailisi dėl neteisėto savo poelgio, kvietė nukentėjusiajam greitąją medicinos pagalbą, su juo susitaikė, yra nepakankamos konstatuoti esant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

19BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininko apsisprendimą nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-440/2013).

20Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo R. A. elgesys konflikto su V. V. metu buvo provokuojantis ar rizikingas bei turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, tiek nukentėjusiojo R. A., tiek nuteistosios V. V. parodymai apie veikos padarymo aplinkybes nebuvo nuoseklūs. R. A. tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme juos keitė, siekė padėti nuteistajai išvengti baudžiamosios atsakomybės. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad tarp jo ir nuteistosios kilo konfliktas dėl maisto gaminimo. Nuteistajai kažką pjaustant peiliu virtuvėje, jis ją pastūmė paėmęs už pečių ir, matyt tuo metu, V. V. jam netyčia įdūrė peiliu (b. l. 16). Apklausiamas teisme, nukentėjusysis teigė, kad tarp jo ir sugyventinės vyko žodinis konfliktas, kurio metu jis pradėjo ją stumdyti. Kai nuteistoji stovėjo nuo jo nusisukusi ir kažką pjaustė, jis griebė jai už pečių ir neišlaikęs pusiausvyros ant jos užgriuvo, taigi ji jį sužalojo netyčia. Tuo tarpu nuteistoji ikiteisminio tyrimo metu nurodė kitokias konflikto aplinkybes. Ji teigė, kad pykosi su nukentėjusiuoju dėl jo išsakyto reikalavimo gaminti jam maistą. Jai virtuvėje pjaustant dešrą nukentėjusysis griebė jai už rankos, pastūmė ir ji netyčia dūrė jam peiliu, kurį tuo metu laikė rankoje (b. l. 62). Vėlesnės apklausos metu V. V. teigė, kad virtuvėje pjaustė dešrą. Tarp jų su nukentėjusiuoju įvyko žodinis konfliktas, jie konfliktavo stovėdami vienas prieš kitą, stumdėsi ir kažkuriuo momentu nukentėjusysis užvirto ant peilio, kurį ji laikė rankoje (b. l. 68). Tuo tarpu duodama parodymus pirmosios instancijos teisme nuteistoji nurodė, kad tarp jos ir nukentėjusiojo vyko žodinis konfliktas dėl maisto gaminimo. Nukentėjusysis buvo neblaivus ir agresyviai nusiteikęs. Jai virtuvėje pjaustant dešrą, nukentėjusysis priėjo jai už nugaros ir ją pastūmė, o ji kaip tik sukosi į jo pusę ir dešinėje rankoje laikydama virtuvinį peilį, netyčia, nedarydama jokio specialaus judesio, pataikė nukentėjusiajam peiliu į pilvą. Taigi, iš šių nuteistosios ir nukentėjusiojo nors ir nenuoseklių parodymų visumos sektų, kad pastarasis konflikto metu pats elgėsi neatsargiai ir susižalojo apeliantės rankoje laikytu peiliu. Tuo tarpu V. V. jokių valingų veiksmų sužalojant sugyventinį neatliko. Pirmiau aptarti nukentėjusiojo ir nuteistosios parodymai leidžia spręsti, kad nukentėjusiojo elgesys nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo nei itin agresyvus, nei provokuojantis, nei rizikingas. Kaip jau buvo minėta, baudžiamosios bylos medžiagoje surinktais įrodymais ši netyčinio nukentėjusiojo sužalojimo versija buvo paneigta. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti tyčiniais nuteistosios veiksmais. Be to, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme liudytojas E. M. parodė, kad nors nukentėjusysis ir nuteistoji konfliktavo, nematė, kad jis ją būtų fiziškai lietęs. Šis liudytojas teisminio bylos nagrinėjimo metu pakeitė savo parodymus, tačiau abiejų ikiteisminio tyrimo metu vykusių apklausų metu jis nuosekliai nurodė, matęs, kaip V. V. nuo stalo paėmė peilį ir juo dūrė R. A. į pilvo sritį, jau pasibaigus tarp jos ir nukentėjusiojo vykusiam susistumdymui (b. l. 31, 42). Baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais pasitvirtino būtent ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo E. M. parodymai, ką nuosprendyje konstatavo pirmosios instancijos teismas. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nors nukentėjusiojo veiksmai, t. y. žodinis konfliktavimas su nuteistąja bei iki dūrio peiliu vykęs ir pasibaigęs susistumdymas su ja, neatitinka nusistovėjusių moralės normų, tačiau šiuo atveju nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų laikytini provokuojančiais ar rizikingais. Taip pat nenustatyta konkrečių veiksmų, kuriais nukentėjusysis būtų skatinęs nuteistąją smurtauti prieš jį. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti esant BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą apeliantės atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

21Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktą atsakomybę lengvinantį aplinkybė yra tada, kai kaltininkas veiką padaro dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai. Didelis susijaudinimas pripažįstamas lengvinančia aplinkybe tik tada, jei: a) jis pasiekė fiziologinio afekto laipsnį; b) jį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai. Ar asmuo buvo fiziologinio afekto būsenos, nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes arba skiriama teismo psichologinė psichiatrinė ar kitokia ekspertizė. Neteisėtais veiksmais laikomi tokie prieš kaltininką (kitą asmenį) nukreipti priešingi teisei veiksmai, kuriais kėsinamasi į kaltininko (kito asmens) gyvybę, sveikatą, turtą, smūgių sudavimu, kankinimu ir pan. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas atsižvelgia į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę, orumą ir pan.

22Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, jog nusikaltimo padarymo metu V. V. buvo labai susijaudinusi. Šią išvadą patvirtina tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų E. M., A. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai, iš kurių matyti, kad nukentėjusiojo veiksmai esmingai neprieštaravo moralės ir dorovės principams, nebuvo itin įžeidžiantys nuteistąją. V. V. būklė tiek iki nusikaltimo padarymo, tiek po jo nebuvo tokia, kuri leistų manyti apie ją ištikusią fiziologinio afekto būklę. Be to, teisminėje praktikoje pripažįstama, jog alkoholio vartojimo faktas paprastai pašalina arba žymiai sumažina fiziologinio afekto galimybę. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad veikos padarymo metu nuteistoji buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Dėl to apeliaciniame skunde nepagrįstai prašoma konstatuoti esant BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytą V. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.

23Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai pripažino jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad ji veiką padarė apsvaigusi nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Šios atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuteistosios V. V. apsvaigimo nuo alkoholio faktą nustatė remdamasis nukentėjusiojo R. A., liudytojo E. M., liudytojų policijos pareigūnų A. S. (A. S.), I. (I.) B. bei pačios nuteistosios parodymais (b. l. 133-140). Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistosios nusikalstamas sumanymas sužaloti R. A. nebuvo apgalvotas iš anksto, o buvo nulemtas būtent apsvaigimo sukeltos būsenos, kadangi nuteistoji negalėjo adekvačiai įvertinti situacijos ir nukentėjusiojo R. A. elgesio. Dūris peiliu nukentėjusiajam į pilvo sritį buvo spontaniška vykusio konflikto pasekmė, ir buvo atliktas be jokios pagrįstos priežasties. Nenustačius provokuojančio ar rizikingo nukentėjusiojo elgesio ar, kad veika buvo padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, pirmosios instancijos teismo išvada, kad apsvaigimas nuo alkoholio neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir tai sunkina V. V. atsakomybę, yra pagrįsta ir teisėta.

24Nuteistoji apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti jai su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje akcentuojama, kad pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, paprastai gali būti paskiriama, jei yra išimtinės aplinkybės ir nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-77/2007, 2K-226/2010, 2K-19/2011).

25Nagrinėjamu atveju aplinkybių, būtinų BK 62 straipsnio nuostatų taikymui, nenustatyta. Apeliantė nuteista pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą, t. y. už nusikaltimo, kuris priskiriamas labai sunkių nusikaltimų, už kuriuos numatyta tik laisvės atėmimo bausmė, kategorijai, padarymą. Nustatyta viena nuteistosios atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Kitų aplinkybių, dėl kurių realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, šioje byloje taip pat nėra. Nuteistosios nurodytas aplinkybes, t. y. susitaikymą su nukentėjusiuoju ir tolesnį gyvenimą kartu, bendro ūkio vedimą, ketinimą kurti šeimą, ankstesnių teistumų nebuvimą, siekį atlyginti Valstybinės ligonių kasos ieškinį ir t. t., kolegija laiko įprastomis ir būdingomis daugeliui bylų, bet ne išimtinėmis. Šios aplinkybės svarbios sprendžiant apeliantei skirtinos bausmės dydžio nustatymo klausimą ir jas pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino. Nenustatyta nė vienos apeliantės atsakomybę lengvinančios aplinkybės, yra viena jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau nuosprendžiu jai skirta minimali BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkto sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Tuo tarpu vadovaujantis BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir nusistovėjusia teismų praktika, esant tik atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, kaltininkui paprastai skiriama didesnė nei baudžiamojo įstatymo straipsnio, pagal kurį jis yra nuteistas, sankcijoje numatytos bausmės vidurkis bausmė. Nagrinėjamu atveju nuteistajai parinktos bausmės rūšis ir dydis atitinka teisingumo principo reikalavimus, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jos švelninti.

26Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad skiriant bausmę V. V. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Apygardos teismas tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 54 straipsnio 2 ir 3 dalių, 59 straipsnio 1 dalies 2, 6, 10 punktų, 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto bei 62 straipsnio, BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 52 straipsnio 2 dalies nuostatos nebuvo pažeistos, todėl nuteistosios apeliacinis skundas atmetamas.

27Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

28nuteistosios V. V. apeliacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. V. V. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteista už... 5. Nuteistoji V. V. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo... 6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojo proceso metu buvo suvaržyta... 7. Anot apeliantės, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jos... 8. Nuteistoji nurodo, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo... 9. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas... 10. Teismo posėdžio metu nuteistosios gynėja prašė apeliacinį skundą... 11. Apeliacinis skundas atmetamas.... 12. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės... 13. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. V. nuteista už tai, kad... 14. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad baudžiamojo proceso, vykusio... 15. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad V. V. yra Lietuvos Respublikos... 16. Nuteistoji prašo pripažinti esant jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes,... 17. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę... 18. Priešingai nei teigia apeliantė, nagrinėjamoje byloje apygardos teismas... 19. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko... 20. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiojo R. A. elgesys... 21. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktą atsakomybę... 22. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nėra... 23. Apeliantė skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje... 24. Nuteistoji apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 54... 25. Nagrinėjamu atveju aplinkybių, būtinų BK 62 straipsnio... 26. Įvertinusi nurodytas aplinkybes kolegija konstatuoja, kad skiriant bausmę V.... 27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326... 28. nuteistosios V. V. apeliacinį skundą atmesti....